Pažintis su ceremonija
"Švelnaus. Ne, vis dėlto vidutinio skrudinimo", – kvėptelėję maltų pupelių, apie kavą veikiausiai nedaug ką pasakytumėte.
Priešingai nei E.Maštavičienė. Vienoje pupelėje ji užuostų gėlių ir uogų, kitoje – iš korio tekančio medaus, trečioje – citrusinių vaisių kvapą. Jau keturiolika metų Lietuvoje gyvenanti etiopė nemano, kad jos gebėjimas pažinti skonius ir kvapus yra išskirtinis. Geografinės padėties apdovanoti ištverme, padedančia skinti pergales bėgant ilgus nuotolius, gimdami afrikiečiai su savimi atsineša ir ypatingą meilę kavai.
Etiopijoje kiekvieną puodelį kavos lydi ceremonija, žmones krūvon suburianti bent tris kartus per dieną. Rytinis kavos ruošimo ir gėrimo ritualas vyksta šeimos rate, kurį neretai papildo kaimynai, o dieną pupelės sujungia skirtingas moteriškas kompanijas.
Jei sakote, kad kava neleidžia užmigti, bėda yra jūsų galvoje, todėl turite ne kavos atsisakyti, o kažką keisti savo gyvenime.
"Kviečiamos draugės, kaimynės. Aptariami svarbiausi šeimos reikalai, santykiai, diskutuojama apie vaikus ir daugelį kitų dalykų. Sakyčiau, kad tada būna pletkų kava", – savaitės viduryje trumpam užsukusi į Kauno įvairių tautų kultūrų centrą, E.Maštavičienė susirinkusius kvietė į vakarinę kavos gėrimo ceremoniją, kuri paprastai skiriama tik šeimos nariams.
Nustebsite sužinoję, kad paskutinį kavos puodelį etiopai prie lūpų glaudžia apie 20–22 val., o tada kuo ramiausiai eina miegoti.
"Jei sakote, kad kava neleidžia užmigti, bėda yra jūsų galvoje, todėl turite ne kavos atsisakyti, o kažką keisti savo gyvenime", – vakaro viešnia sėmė ir į nedidelį metalinį puodelį bėrė saują žalių pupelių. Kelios minutės virš ugnies, ir jos pakeitė pirminę spalvą – virto rudomis pupelėmis, kurias esame pratę matyti parduotuvėse.
Ruošdama kavą draugams Eskedar sugaišta daugiau nei valandą.
Trys puodeliai
Lėtai skrudindama antrą pupelių partiją, Eskedar prisiminė savo pirmąjį puodelį kavos Lietuvoje, svečiuose. Pratusi, kad gėrimo ruošimo ritualas trunka apie pusantros valandos, moteris negalėjo patikėti, kaip procesą galima sutrumpinti iki poros minučių.
"Įbėrė kelis šaukštelius maltos kavos ir užpylė verdančiu vandeniu. Viskas!" – Etiopijoje, anot pašnekovės, kavos ceremonija reiškia, kad žmonės neperka galutinio produkto – sumaltos kavos. Tie, kurie neaugina pupelių, perka žalias ir skrudina jas namuose. Vieni mala, kiti jas grūda mediniame į taurę panašiame inde.
"Ceremonija trunka nuo kavos pupelių skrudinimo iki trečio virimo, nes per vieną ceremoniją mes išgeriame bent tris puodelius kavos", – pirmas virimas, anot pašnekovės, yra stipriausias ir vadinamas abol.
Antras virimas – huletegna. Išgėrę trečią – baraka, arba palaimintą puodelį, žmonės atsisveikina ir išeina. Ar kavą geria vaikai? Ne, tačiau ceremoniją vykdo jauniausia mergaitė namuose. Tarkim, dešimtmetė jau gali pradėti mokytis ruošti kavą visai šeimai. Ceremonijos metu, anot vakaro viešnios, visuomet deginamas frankincensas. Tai natūralus smilkalas, gaunamas iš medžio sakų arba žievelės. Frankincensas deginamas tik dviem atvejais – bažnyčioje, kai vyksta Mišios, ir per kavos gėrimo ceremoniją.
Negeria viena
Aštrus kvapas ne visų nosims – Kauno įvairių tautų kultūrų centro salei paskendus smilkalų migloje, keliems ceremonijos stebėtojams teko įkvėpti gryno oro arba frankincensą užgožti kitu kvapu. Tarkim, sviesto, kuriuo savo rankomis skrudintą, maltą ir kaitintą kavą tądien skanino Eskedar. Taip ruošta kava vadinama neperšaunama. Ji gerina smegenų veiklą, mažiausiai 5–6 val. suteikia energijos ir sėkmingai skaido riebalus organizme. Tiesa, kituose regionuose etiopai kavą geria su druska, rūtos lapeliu ar cukrumi. Tik ne su pienu! Vietiniai jo nenaudoja, o prie kavos niekada nevalgo desertų.
"Pas mus paprasčiausiai nėra saldaus stalo", – vietoje šokoladinio torto gabalėlio ar karamelinių keksiukų etiopai, pasak E.Maštavičienės, su puodeliu kavos kremta kukurūzų spragėsius, skrudintus avinžirnius arba tiesiog juodą duoną. Keistas atrodo ne tik užkandžių pasirinkimas prie kavos, bet ir įprotis jos negerti vienumoje. Taip, Eskedar kavą geria tik su draugais, todėl karantinas jai tapo rimtu išbandymu. Galiausiai, po poros mėnesių pertraukos, ji surengė virtualųjį susitikimą su bičiuliais ir kavą maišė prie kompiuterio ekrano.
"Čia kaip su vynu: jei geri jį su kompanija – viskas gerai, bet jei vienas – esi alkoholikas. Todėl visada, kai persikeliu į kitą vietą, džiaugiuosi naujais kaimynais, nes žinau, kad su jais gersiu kavą", – šypsojosi pašnekovė.
Kavos Eskedar negeria viena ir nesupranta, kaip kitiems puodelis šio nuostabaus gėrimo gali asocijuotis su vienatve.
Kitokia mergaitė
Labai dažnai prie kavos užsimezga patys netikėčiausi pokalbiai. Ne išimtis ir puodelis aromatingo gėrimo Kauno įvairių tautų kultūrų centre. Kol skrudino pupeles, jas malė, o vėliau delnais bėrė į specialų ąsotį, Eskedar pasakojo ne tik apie vieną populiariausių gėrimų pasaulyje, bet ir apie savo vaikystę.
"Kavą mes auginome savo reikmėms. Uogas valgydavome, o kauliukus išspjaudavome. Būtent tas kauliukas viduje ir yra kavos pupelė. Mums leisdavo pasidaryti arbatą iš kavamedžių lapelių, tai mes juos džiovindavome ir plikydavome", – geltonos, žeme besivelkančios suknelės klostę ant kelių elegantiškai užmetė E.Maštavičienė.
Vaikystėje ji tokia nebuvo. Žvelgdami į kamuolį kartu su berniukais spardančią Eskedar, vietiniai dūsavo, kad ji taip ir liks be vyro.
"Mane užaugino senelis ir močiutė. Taip jau buvo, kad jų požiūris ne visada sutapdavo su manuoju, bet aš vis tiek dariau savaip. Žaidžiau futbolą ir gavau stipendiją į geriausią Etiopijos universitetą, galėjau studijuoti nemokamai, – paklausta, kaip iš Etiopijos pateko į Lietuvą, jauna moteris darsyk pamaišė kavos ąsotį ir tęsė pasakojimą: – Buvau mergina, neturinti jokių rūpesčių, tačiau labai domėjausi politika. Jei jau jei vykdavo taikos demonstracijos, būtinai jose dalyvaudavau, nes jei ne mes, tai kas kitas? Dėl pasipriešinimo vyriausybei man kilo grėsmė, todėl 2005-aisiais teko bėgti iš Etiopijos. Taip atsiradau čia, o kai manęs klausia, kodėl keliai atvedė į Lietuvą, atsakau kitu klausimu: o kodėl ne?"
Prisimena Kauną
Į Lietuvą Eskedar atvyko su vos mėnesio dukrele ir mylimuoju. Tiesa, likimas juodu išskyrė – vyras pasuko savo keliu, o ji su mažyle, kuriai dabar keturiolika metų, gyvenimą ėmė kurti Lietuvoje. Moteris pasakojo, kad pradžia nebuvo labai lengva. Teko ne tik atrasti save, bet ir pažinti naują šalį su čia gyvenančiais žmonėmis.
"Kaip į mane reaguoja vietiniai? Vis dar traukiu aplinkinių žvilgsnius, tačiau pripratau ir toks dėmesys nebetrikdo. Labiau sutrinka kiti. Tarkim, prisimenu, kai nuvažiavau į Ignaliną pas močiutę – taip vadinu savo kaimynę. Vaikštau po mišką, grybauju, pamatė mane vietinė gyventoja, išpūtė akis ir pasileido bėgti tolyn. Turbūt ji dabar tikrai tiki, kad raganos vis dar egzistuoja", – prisiminusi kuriozinę situaciją etiopė garsiai nusijuokė.
Rasizmo Eskedar Lietuvoje nepatyrė, tačiau bent kelis kartus teko susidurti su juodaodžiams priešiškais žmonėmis. Po dialogo, kuris, moters manymu, yra geriausias bet kokių situacijų sprendimų būdas, Eskedar pakeitė skeptikų nuomones.
Šiuo metu moteris su dukra ir dviem sūnumis gyvena Vilniuje. Ten turi savo verslą ir laukia, kol jai bus suteikta Lietuvos pilietybė.
"Pirmiausia, ką padarysiu gavusi pilietybę, – nuvyksiu į Etiopiją", – meilė Lietuvai, anot pašnekovės, ilgesio gimtinei neužgožė, o laikas neleido užmiršti laiko, praleisto Kaune. Atvykusi į Lietuvą kartu su keliais etiopais, maždaug tris mėnesius Eskedar gyveno nedideliame bute Savanorių prospekte.
Nors Kaune gyveno trumpai, miestiečius ji mini tik pačiais šilčiausiais žodžiais.
"Būtent tada patyriau išgyvenimą, kurio niekada nepamiršiu. Išėjau pasivaikščioti ir paklydau. Atsidūriau už miesto nemokėdama kalbos ir neturėdama pinigų. Tada sutikau kelis vaikinus. Aš bandau kalbėti angliškai, o jie nesupranta – kalba rusiškai. Paaiškinau, kad gyvenu prie "Hyper Maximos", ir vienas kaunietis mikroautobusu mane parvežė. Po pusmečio, išmokusi kalbą, paskambinau jam ir padėkojau. Gaila, kad vėliau praradau jo kontaktus", – jauna moteris Kauną ir čia sutiktus žmones prisimena tik iš geros pusės.
