Remiantis ataskaita, pagal viešąsias paslaugas gyventojams Lietuva surinko 84 balus (ES vidurkis – 77 balai), pagal viešąsias paslaugas verslui – 94 balus (ES vidurkis – 84 balai), o pagal prieigą prie e. sveikatos įrašų – 92 balus (ES vidurkis – 72), pranešė Ekonomikos ir inovacijų ministerija.

„Akivaizdu, kad einame teisinga linkme ir toliau stipriname Lietuvos, kaip vienos iš labiausiai skaitmenizuotos pasaulio valstybės, konkurencinį pranašumą. Tai ypač matoma viešųjų skaitmeninių paslaugų srityje, kurioje esame tarp visos ES lyderių“, – pranešime teigė ministrė Aušrinė Armonaitė.

Ministerija parengė Lietuvos nacionalinio skaitmeninio dešimtmečio planą, pagal kurį bus stiprinamos Lietuvos pozicijos skaitmeninių įgūdžių ir IRT specialistų, skaitmeninės infrastruktūros, įmonių skaitmeninės transformacijos ir viešųjų paslaugų skaitmeninimo srityse.

Planui, kuris bus pateiktas Europos Komisijai, trečiadienį pritarė Vyriausybė.

 Tokiu atveju vežėjams bus lengviau patenkinti trumpalaikę, sezoninę ar laikinai padidėjusią paklausą, pakeisti defektų turinčias arba sugedusias transporto priemones, taip pat laikytis būtinų saugos reikalavimų ir vairuotojams sudaryti tinkamas darbo sąlygas.

Susisiekimo ministerija parengė tai numatančias Lietuvos kelių transporto kodekso pataisas – jomis siekiama įgyvendinti 2022 metų balandžio 6 dienos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą.

„Naudojant išnuomotas transporto priemones, gali būti sumažintos vežėjų (...) sąnaudos, padidintas jų veiklos lankstumas. Tai gali padėti padidinti vežėjų našumą ir konkurencingumą“, – teigiama pataisų aiškinamajame rašte.

Dabartinis teisinis reguliavimas nesuteikia vežėjams galimybės naudotis transporto priemonėmis, išnuomotomis bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje narėje.

 

Dabar kodeksas nustato, kad kiekvienas vežėjo automobilis turi būti įregistruotas Lietuvoje, turėti valstybinį numerį, ji turi priklausyti vežėjui ar būti išnuomota pagal išperkamosios nuomos, nuomos ar lizingo sutartį ar kitais teisėtais pagrindais.

„Kitaip tariant, dabartinis teisinis reguliavimas nesuteikia vežėjams galimybės naudotis transporto priemonėmis, išnuomotomis bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje narėje“, – nurodoma rašte.

Transporto priemonės iš ES šalių įmonių turės būti nuomojamos be vairuotojo, jos turės sudaryti ne daugiau kaip 25 proc. vežėjo naudojamų vilkikų parko.

Lietuvos transporto saugos administracija būtų atsakinga už keitimąsi informacija, bendradarbiautų su valstybių narių institucijomis, teiktų joms pagalbą ir informaciją.

Priežastis - padidėjęs gaisrų kiekis

Ispanija skyrė du „Canadair“ modelio lėktuvus, kurie yra vieni iš didžiausių ir efektyviausių orlaivių, kovojančių su gaisrais. „Canadair“ lėktuvai yra dislokuoti „Torrejon“ karinėje oro bazėje šalia Madrido, kur miškų gaisrų rizika yra itin aukšta.

„Pastaruoju metu mes matome, kaip gaisrai plinta visoje Europoje“, – oficialioje „rescEU“ paleidimo ceremonijoje sakė ES humanitarinės pagalbos ir krizių valdymo komisaras Christosas Stylianidesas.

Jis taip pat sakė, kad dėl klimato kaitos gaisrai sunaikina vis daugiau žemės plotų ir gaisrų sezonas užsitęsia. Anksčiau gaisrų sezonas trukdavo nuo birželio iki rugsėjo, o dabar – nuo gegužės iki spalio.

Žuvo daugybė žmonių

66 žmonės žuvo Portugalijos miškų gaisruose 2017-aisiais. Portugalijos vyriausybė prašė Europos pagalbos, tačiau tuo metu orai buvo karšti ir kaimyninėse šalyse – buvo bijoma skolinti su gaisru kovojančius lėktuvus, dėl to per kitas kelias dienas Portugalijos gaisruose žuvo dar 45 žmonės. Ch. Stylianidesas teigė, kad „rescEU“ nori išvengti tokių atvejų pasikartojimo. Per ateinančius keletą metų organizacija žada dar labiau išplėsti lėktuvų grupę – įranga bus paskirstyta visoje Europoje.

Nuo 2001-ųjų Europoje galioja Bendrijos civilinės saugos mechanizmas, kuriuo remiantis bet kuri šalis narė gali prašyti kitų šalių narių pagalbos kovojant su stichinėmis nelaimėmis. Iki dabar šalys narės galėjo savanoriškai atsakyti į tokius pagalbos prašymus – tai reiškia, kad į kai kuriuos prašymus buvo neatsakyta. 2017-aisiais buvo pateikta 17 skubių prašymų, iš kurių 6 negavo jokio atsako.

Skirs lėšas iš ES biudžeto

Su „rescEU“ ES šalys galės pasiekti lėktuvus, sraigtasparnius ir kitą įrangą, kuri buvo paskirta specialiai šiam tikslui, – Portugalijos atvejis neturėtų pasikartoti.

Tam, kad šalims, besinaudojančioms „rescEU“, nepritrūktų įrangos, ES komisija skirs lėšų papildomai įrangai pirkti. Ateinančiais metais komisija nori iš „rescEU“ dalyvaujančių šalių gauti detalius pirkimo planus. Lėšos bus skiriamos iš ES biudžeto – iki 2020-ųjų bus skiriami 136 mln. eurų, skiriama suma po to didės iki 200 mln. eurų.

Visa įranga, iš dalies finansuojama ES komisijos, taps „rescEU“ dalimi ir bus pasiekiama visoms ES šalims, esant neatidėliotinos pagalbos atvejams. Pilna gelbėjimo lėktuvų grupė bus sukomplektuota iki 2025-ųjų. Lėktuvų parke bus ne vien su gaisru kovojantys lėktuvai – taip pat bus įrangos teikti medicininę pagalbą ir kovoti su cheminėmis bei branduolinėmis katastrofomis.

Ateityje paaiškės, ar „rescEU“ bus sėkminga. Šalys narės ir ES parlamentas turės nuspręsti dėl iniciatyvos finansavimo klausimų 2020-iesiems pasibaigus, kadangi pagrindiniai ES pareigūnai nemano, kad projektas gaus numatytus 200 mln. eurų.

Valstybės narės taip pat susitarė tuo pat metu iš Londono į Prancūzijos Bresto uostamiestį perkelti Saugios laivybos centrą (Afrikos Kyšulys). Pagrindinė šio centro užduotis - informuoti laivybos bendroves apie piratų keliamas grėsmes prie Somalio krantų.

Karinę operaciją ATALANTA ES pradėjo 2008 metais, siekdama kovoti su Somalio piratų vykdomais išpuoliais.

ES šalys pirmadienį, be kita ko, nusprendė, kad dabartinį ATALANTOS operacijų vadovą generolą majorą Charlie'į Sticklandą pakeis Ispanijos laivyno viceadmirolas Antonio Martorellis Lacave'as.

Jo teigimu, Europa nebereprezentuoja piliečių laisvių ir teisių, o bendri interesai taip pat negalimi, nes visos 28 šalys galvoja tik apie save.

– Koks yra jūsų Europos apibrėžimas?

– Mano asmeniniu požiūriu, Europa – tai idėja, ne teritorija. Atvirumo idėja. Po ja glūdi universalizmo sąvoka, kuriai pagrindus padėjo dar Apšvietos epocha, Prancūzijos revoliucija. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad žmogus gali būti vokietis, lenkas, anglas, bet savo protu nebūti europietis.

Dabar matome Europoje veikiančias politines partijas, kurios yra prieš tokią atviros Europos idėją, nors savo kilme jų veikėjai yra europiečiai. Tuo pat metu matome turkų intelektualus, arabų rašytojus, kurie savo mąstysena, išsilavinimu yra šimtu procentų europiečiai. Jie tiki europine svajone. Taigi Europa – ne teritorija, o idėja.

– Keliate klausimą, ar Europa byra. Tad ar byra?

– Taip, ji jau byra. Po „Brexito“ viena pagrindinių Europos valstybių nebėra Europos Bendrijos narė. Taip pat matome, kad Europa gerai nebefunkcionuoja, neturi nuoseklios užsienio ir ekonominės politikos. Matome, kokia išbalansuota tapo Europos ekonominė situacija, nes turime bendrą rinką, o bendros politikos – ne.  Tačiau bendra rinka be bendros politikos, be bendro kontrolės mechanizmo neveikia, ir tai dabar stebime. Taip pat matome, kaip tarp daugybės politikų stiprėja nacionalistinė retorika.

Nuo pat pradžių Europa išgyveno krizes, nes tai buvo tarsi nelengvai pasiekiamas elito projektas. Tačiau dabar, pirmą kartą per mano gyvenimą, ko anksčiau negalėjau net įsivaizduoti, iškilo pavojus, kad Europos Sąjungos gali daugiau tiesiog nebelikti. Jei vyks dar daugiau apklausų ir referendumų, kurių rezultatas bus toks, kaip „Brexito“, tai gali būti ES pabaigos pradžia. Tačiau kol kas dar yra laiko kažką daryti, kad taip neatsitiktų.

– Tačiau jei pažvelgtume į Europos istoriją, ar ši epocha kažkuo išskirtinė? Juk Europa turbūt niekada negyveno tobuloje ramybėje ir harmonijoje.

– Taip, bet, pavyzdžiui, 1990 m. Europoje buvo gyva viltis. Griūvant Sovietų Sąjungai, žmonės ėjo į gatves, demonstracijas, nešini vėliavomis, su viltimi. Kovojo už laisvę. Žmonės šaukė – Europa su mumis. Ispanija, Portugalija, Italija, Graikija, Vokietija taip pat niekada nebūtų tapusi demokratine valstybe be idėjos apie priklausomybę Europai.

Dabar problema ta, kad žmonės daugiau nereprezentuoja laisvės idėjos, ir tai matyti ne tik žmonių mąstyme, bet ir išorėje: stiprėja kairieji judėjimai, kyla populistai, pasisakantys prieš Europą. Taigi atsitiko kažkas labai blogo, kad Europa ir jos idėja nebėra patraukli tokiems ar panašiems protesto judėjimams. Ir atrodo, kad Europa nebereprezentuoja piliečių laisvių ir teisių.

– Kokie kiti dalykai rodytų, kad Europa galbūt byra?

– Manau, kad struktūrinė problema yra ta, jog sprendimus, susijusius su Europos ateitimi, priima politikai, atstovaujantys savo nacionaliniams interesams. Pagrindinius sprendimus priima Europos lyderiai. Europos Komisija nėra pagrindinis valdymo organas. Būtent jie atsakingi ir atstovauja nacionaliniams, bet ne Europos interesams. Jų prioritetas – ne Europa, bet Vokietija, Anglija, Prancūzija ir kt. Savi interesai, kas naudinga mano šaliai, tampa svarbesni nei visos Europos. Kadangi kol kas visos 28 šalys galvoja visų pirma tik apie save ir savo interesus, bendri interesai blokuojami.

Pavyzdžiui, priimti pabėgėlius, žvelgiant trumparegiškai, gali būti brangu. Politikai siekia būti perrinkti po poros metų, toks sprendimas nepopuliarus. Bet jei vertintume ilgalaikius tikslus, tai būtų naudingas sprendimas. Taigi, manau, egzistuoja didelės struktūrinės problemos, kurių dinamika Europą silpnina, nes nacionalizmas stiprėja – būdamas nacionalistu, gali kritikuoti Europą, kaltinti ją ir taip ją silpninti. Tai – uždaras ratas: silpnini Europą ir kaltini ją, kad ji tokia silpna.

– Užsiminėte apie pabėgėlius. Jūs pats esate musulmonas, jūsų šaknys – iranietiškos, o gyvenate su šeima Vokietijoje. Kaip jūs regite Europą ir pabėgėlių krizę?

– Kaip Europa reaguoja į pabėgėlių krizę, yra katastrofos ženklas, o Vokietija – dalis šios katastrofos. Dar prieš daugelį metų mes galėjome numatyti, kad ši krizė bus, tiesą sakant, ji jau buvo. Turiu omenyje tai, kad kasmet Viduržemio jūros regione žūdavo po tris, keturis, šešis tūkstančius žmonių, bandančių patekti į Europą. Viduržemio jūra – didžiausia masinė kapavietė. Taigi pabėgėlių krizė – nieko nauja.

Vienintelis naujas dalykas tas, kad pabėgėliai ėmė plūsti į Centrinę Europą. Ir kas tada? Vokietija susinervino, kitos šalys susinervino, nes jie kerta sienas. Taigi pabėgėliai Europoje jau buvo, tik dabar jie ėmė vykti ir į Centrinę Europą.  ES narės elgiasi atsižvelgdamos tik į savo asmeninius interesus. O juk visos 28 šalys turėtų šią problemą spręsti jausdamos istorinę atsakomybę, dalytis šios milžiniškos humanitarinės Rytų ir Vidurio Afrikos krizės pasekmes. Tokių šalių, kaip Libanas ar Jordanija, 30 proc. populiacijos dabar yra pabėgėliai.

Nesakau, kad turėtume apgyvendinti Europoje juos visus, tačiau prisiminkime, kuo baigėsi mūsų nepakankama parama kilus Sirijos revoliucijai. Trejus metus ignoravome ISIS, nieko nedarėme. Buvo peržengiamos viena riba po kitos, bet jokios Vakarų reakcijos. Ir viskas dėl to, kad nėra bendros Europos užsienio politikos. Tad dabar turime  katastrofą. Tai žaizda, bet susivienijusi Europa galėtų šias problemas spręsti, bent jau pradėti  spręsti šias milžiniškas problemas, kurios vyksta visai šalia Europos sienų.

Bet Europa nedaro nieko. Galbūt Vokietijos ministras pirmininkas pakeliauja šen ten, tačiau Vokietijos užsienio politikos tiesiog nėra. Tęsiant kalbą apie šią pabėgėlių krizę, daug europiečių sako – mes su ja neturime nieko bendra, o viso to rezultatas – katastrofa, kuri taip tęstis negali. Kiek dar mirusių žmonių Viduržemio jūros pakrantėse mes norime? Su jų mirtimis mes prarandame ir savo pačių sielą. Turiu omenyje tai, kad mes prarandame savo sielą leisdami šiems žmonėms mirti. Taip mes patys save žalojame – žalojame savo sielą, savo širdį.

Taip tampame uždari, žmonės praranda užuojautos jausmą, kaltina pabėgėlius, mano, kad visi jie teroristai, ignoruodami ar nežinodami fakto, kad šie žmonės pabėgėliais tapo būtent dėl terorizmo. Taigi tai – pabaiga. Europos idėja, apie kurią kalbėjau pokalbio pradžioje, – atvirumo, laisvės, tolerancijos idėja, – atsidūrė rizikos zonoje. 

– Kalbėjomės apie tai, ko Europa nedaro, ką daro negerai. O kokios Europos stiprybės?

– Visų pirma, mes po Europą keliaujame nuo pat Skandinavijos šiaurės iki Ispanijos pietų, kertame sienas be asmens dokumentų. Visai čia pat esanti Baltarusija, į kurią europiečiams reikia vizų, yra puikus pavyzdys, ką reiškia nepriklausyti Europai. Dar vienas itin svarbus dalykas – šalys tapo demokratinės drauge su Europos idėja. Portugalija, Ispanija, Graikija – visos šios šalys tapo Europos demokratinėmis šalimis. Taip pat – Rytų Europa.

Galbūt jūs savo šalyje to taip stipriai nejaučiate, tačiau tokiose šalyse, kaip Vokietija, išėjęs į gatvę matai žmonių iš viso pasaulio. Mano dukters klasėje – pusė vaikų yra iš Turkijos, Amerikos, Prancūzijos, Afrikos, iš bet kur.  Neturint europietiško pamato, šaknų, situacija galėtų tapti labai pavojinga. Jei Vokietija taptų nacionalistine, ką reikėtų daryti su visa šalies populiacija, kuri tokia daugialypė? Kas trečias vokietis nėra kilęs iš Vokietijos. Jei Vokietija taptų nacionalistine ir akcentuotų etninę savo piliečių kilmę, tai sukeltų milžinišką įtampą daugiakultūrėje visuomenėje. 

Mes jau patyrėme, kokių baisių pasekmių gali turėti mąstymas, kai iškeliami nacionalistiniai kriterijai. Taigi, kadangi Europa ne teritorija, idėja, gali būti musulmonu, gali būti žydu – gali būti bet kuo, ir tuo dalytis.

– O kokios dabar yra stipriausios Europos pusės?

– Tai, kad Europa leidžia įvairovę. Didžiulis nesusipratimas teigti, kad Europa siekia sukurti vieną kultūrą. Ne. Europos stiprybė yra ta, kad ji leidžia įvairovei egzistuoti, leidžia tautinėms valstybėms likti tautinėmis valstybėmis, bet politine prasme išrauna nacionalistinį dantį. Galime būti lenkai, vokiečiai ar prancūzai ir turime turėti bei išlaikyti savo kultūrą. Europos stiprybė ir yra ši įvairovė.

Jei turėtume vieną bendrą kultūrą, vieną bendrą kalbą, būtų baisu. Galime turėti ir puoselėti visas šias skirtingas kultūras, kalbas ir paveldą, bet politiniu lygiu mes nebekovojame vieni su kitais, dalijamės bendra politine idėja.

Pirmaujančios Europos šalys ketvirtadienį Rygoje pasirašė susitarimą dėl kovos su terorizmu stiprinimo, taikant griežtas priemones, kuriomis siekiama stabdyti jaunų europiečių išvykimą kautis „Islamo valstybės“ ir kitų ekstremistinių grupių pusėje.

Belgijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Estijos, Prancūzijos, Vokietijos, Islandijos, Italijos, Latvijos, Liuksemburgo, Norvegijos, Lenkijos, Slovėnijos, Ispanijos, Švedijos, Šveicarijos, Turkijos ir Didžiosios Britanijos atstovai pasirašė Papildomą protokolą prie Europos Tarybos konvencijos dėl terorizmo prevencijos (CETS No. 217).

Šiuo papildomu protokolu įpareigojama užkirsti kelią „užsienio teroristų kovotojų“ išvykimui į tokias šalis kaip Sirija ir Irakas, kai nuogąstaujama dėl to, ką jie galėtų veikti sugrįžę atgal. Prevencija bus užtikrinama priskiriant prie nusikaltimų dalyvavimą teroristų grupėse, teroristų pratybose, keliavimą į užsienį už teroristų lėšas.

Šalys taip pat sutarė kurti specialų ryšio tinklą, kuris leistų 24 valandas per parą ir septynias savaitės dienas „skubiai keistis informacija“ apie asmenis, kurie įtariami vykstą į užsienį turėdami teroristinių tikslų.

Europos Tarybos tinklalapyje nurodoma, kad Europos Sąjungos atstovai pasirašė kartu ir ET konvenciją dėl terorizmo prevencijos (CETS No.196), ir Papildomą protokolą (CETS No. 217).

Europos Sąjungos šalys ketvirtadienį susitarė spartinti asmenų, kuriems bus atsisakyta suteikti prieglobstį, deportavimą, Bendrijos tonui griežtėjant per didžiausią Europoje migrantų krizę nuo Antrojo pasaulinio karo.

ES vidaus reikalų ministrai palaikė specialią programą, pagal kurią iš bloko bus išprašomi ekonominiais migrantais pripažinti asmenys – daugiausiai atvykėliai iš neturtingų Afrikos šalių – kurie negali būti laikomi pabėgėliais iš konflikto zonų.

Jau kelis mėnesius tvyrant didelei įtampai dėl daugiau negu 600 tūkst. atvykėlių, šiais metais užplūdusių Europą, Briuselis dabar pereina prie griežtesnės politikos, stiprindamas ES išorinių sienų apsaugą ir mažindamas paskatas žmonėms vykti į šį žemyną.

„Tie, kuriems nereikalinga tarptautinė apsauga, privalo grįžti į savo kilmės šalis“, – po tų derybų žurnalistams pareiškė Liuksemburgo užsienio reikalų ministras Jeanas Asselbornas (Žanas Aselbornas), kurio šalis šiuo metu pirmininkauja Europos Sąjungai.

Europa stengiasi pažaboti žmonių kontrabandininkus Viduržemio jūroje, kur šiemet žuvo arba dingo jau per 3 000 žmonių, mėginusių pasiekti Senąjį žemyną.

ES karo laivai šią savaitę pradėjo operaciją „Sofija“ (Operation Sophia), per kurią bus konfiskuojami kontrabandininkų laivai tarptautiniuose vandenyse. Bet to, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą penktadienį turėtų balsuoti dėl rezoliucijos, kuri leistų imtis karinių veiksmų prieš neteisėtus žmonių gabentojus.

Nors tas balsavimas nėra būtinas, kad ES galėtų imtis veiksmų, toks žingsnis suteiktų Bendrijos karinėms jūrų pajėgoms papildomą mandatą išsilaipinti įtartinuose laivuose, juos konfiskuoti arba net sunaikinti, jeigu nustatoma, kad jie naudojami migrantų gabenimui.

ES pareigūnai ketvirtadienį taip pat surengė derybas su kaimyninių Balkanų šalių, kurias migrantai kerta, kad patektų į kitas Bendrijos valstybes, ministrais ir pareigūnais, taip pat su Sirijos kaimynėmis – Turkija, Libanu ir Jordanija.

Šiose trijose šalyse jau yra prisiglaudę milijonai pabėgėlių iš Irako ir Sirijos, o ES išorės politikos vadovė Federica Mogherini (Federika Mogerini) ragino didinti pagalbą toms valstybėms, kad joms būtų lengviau atlaikyti antplūdį, ir perkelti dalį tų žmonių į Europą.

„Esame toje pačioje valtyje, susiduriame su tomis pačiomis problemomis. Mums reikalingas bendras požiūris“, – ji sakė per spaudos konferenciją, ragindama dėti didesnes pastangas, kad būtų užbaigtas jau ilgiau negu ketverius metus Siriją krečiantis pilietinis karas.

F.Mogherini taip pat sakė, kad privačiai kalbėjosi su Balkanų lyderiais, mėgindama „kiek įmanoma apraminti padėtį“, padidėjus įtampai dėl pabėgėlių srauto per Serbiją, Kroatiją ir Slovėniją.

Serbijos prezidentas ketvirtadienį, pradėjęs vizitą Slovėnijoje, paragino Europos Sąjungą palikti savo sienas atviras.

„Būtų blogiausia, jeigu ES – Vokietija, Austrija ir Slovėnija – dabar uždarytų (savo sienas migrantams)“, – sakė prezidentas Tomislavas Nikoličius. Jis perspėjo, kad blokui nusprendus nebeįsileisti tų žmonių, „Serbija ... taptų perpildyta“.

Pasak šaltinių, Prancūzija per šias derybas oficialiai pasiūlė planą, pagal kurį turėtų būti įkurtos bendras ES sienų apsaugos korpusas, kuris ypatingą dėmesį skirtų didžiausią spaudimą dėl migrantų antplūdžio patiriančioms šalims, tokioms kaip Graikija ir Italija.

Tą idėją ES lyderiai aptars per viršūnių susitikimą ateinančią savaitę, bet analitikai prognozuojam, kad kai kurios ES pakraščių šalys gali nesutikti su tokiu scenarijumi, argumentuodamos, kad turi būti užtikrintas jų suverenumas ir teisė pačioms saugoti išorines sienas.

Ženklu, kad šis pasiūlymas bus vertinamas atsargiai, tapo ES migracijos komisaro Dimitrio Avramopulo (Dimitris Avramopoulos) pasisakymas per ketvirtadienį vykusią spaudos konferenciją, kad „beveik visi“ sutiko, jog reikalinga „bendra atsakomybė“ už Bendrijos išorinių sienų apsaugą.

Pastangoms deportuoti migrantus ir priimti tikruosius pabėgėlius labai svarbus Europos Komisijos pasiūlymas įkurti Graikijoje ir Italijoje „karštuosius taškus“ – priėmimo centrus, kuriuose atvykėliai būtų suskirstomi pagal šias dvi kategorijas.

Tačiau Austrijos kancleris Werneris Faymannas (Verneris Faimanas) sakė, kad tie centrai dar toli gražu nėra parengti darbui, aplankęs vieną iš tokių įstaigų Graikijoje.

„Kalbant apie laiko terminus ir organizavimą, niekas nebuvo užbaigta“, – sakė jis.

D.Avramopulas ir J.Asselbornas penktadienį vyks į Italijai priklausančią Lampedūzos salą atidaryti pirmojo iš kelių tokių atrankos centrų, kuriuos planuojama įkurti Graikijoje ir Italijoje.

Susitikimai Liuksemburge vyko kitą dieną po to, kai Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as (Fransua Holandas) kartu paragino pertvarkyti ES prieglobsčio suteikimo sistemą.

Per vizitą viename migrantų priėmimo centre prie Vokietijos sienos su Austrija Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris (Žanas Klodas Junkeris) perspėjo: „Ši pabėgėlių krizė tęsis kelerius metus. Neturiu jokių iliuzijų, kad tai, ką dabar patiriame, greitai taps praeitimi.“