Pavyzdžių – apstu. Kremlių palaikantys tinklalapiai skelbia, kad pandemija yra gudrus sumanymas teismo proceso Nyderlanduose dėl MK17 katastrofos rezultatams iškraipyti. Kita versija – kad pasaulį valdantys neoliberalai leidžia siautėti epidemijai, nes neturtingi žmonės jiems nerūpi. Arba paimkime šią neseniai per tviterį paskelbtą žinutę:

„CDC [JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centras] buvo pagautas su įkalčiais. Kada JAV atsirado „nulinis pacientas“? Kiek žmonių yra užsikrėtę? Kokie yra ligoninių pavadinimai? Gali būti, kad epidemiją į Uhaną užnešė JAV kariuomenė. Būkit skaidrūs! Viešinkit savo duomenis! JAV privalo mums pasiaiškinti!“

Ir visa tai skelbia ne koks nors keistuolis sąmokslo teorijų šalininkas – žinutė buvo paskelbta Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovo Lijian Zhao paskyroje. Jis taip pat pritariamai dalijasi nuorodomis į kuoktelėjusį turinį skelbiantį tinklalapį „Global Research“, kuriame sakoma, kad Rugsėjo 11-osios atakos buvo slaptas globalistų sąmokslas ir kad „valstybė valstybėje“ vakcinomis nuodija mūsų vaikus.

Viena vertus, visa tai yra paistalai. Pavyzdžiui, bet kas, galintis sugaišti dešimt sekundžių, kad atliktų paiešką internete pagal užklausą „ES atsakas dėl koronaviruso“, pamatytų, ką dar Komisija. Galbūt daroma per mažai, bet sveikatos apsauga, pagal ES taisykles, priklauso nacionalinių vyriausybių kompetencijai. Jeigu smerkiat Vokietijos sprendimą uždrausti medicinos priemonių eksportą į Italiją, kaltinkit Angelos Merkel vyriausybę, o ne ką nors Briuselyje.

Vis tik kovojant dėl visuomenės dėmesio šie niuansai pametami. Kinijos Italijai skubiai išsiųsta atsargų siunta pateko į pirmuosius puslapius. Kaip ir Christine Lagarde, naujosios Europos Centrinio Banko vadovės, nevykusi spaudos konferencija. Užsiminusi, kad dėl Italijos finansinių problemų kalta pati šalis, ji sustiprino įspūdį, jog Europos institucijoms taisyklės yra svarbiau už užuojautą.

Pojūtis, kad šalys buvo paliktos likimo valiai, gajus ne vien Pietų Europoje. Lenkijos valstybinės televizijos reportaže giriama Kinija ir teigiama, kad ES „bejėgiškai iškėlė rankas“ ir paliko „kovos [su virusu] naštą Bendrijos narėms“. Tiek kairieji, tiek dešinieji lenkų euroskeptikai pūtė į tą pačią dūdą. Atrodo, niekas nepastebėjo, kad Lenkija gaus neproporcingai dosnią 7,5 mlrd. eurų išmoką iš naujojo 37,3 mlrd. eurų ES antikrizinio fondo.

Nusistatymas atneša pasekmių. Per pastaruosius 30 metų iškovoti pagrindiniai Europos integracijos pasiekimai griūva kaip kėgliai. Pamenat Šengeno zoną? Nesugebėjimas sukurti tinkamos migracijos politikos sudavė jai vieną smūgį. Dabar viruso baimė paskatino sugriežtinti sienų kontrolę iki lygio, nematyto nuo 10-ojo dešimtmečio. Bendroji rinka – nors kol kas tik jos nedidelis medicinos priemonių sektorius – suskeldėjo, o ypač stulbinamas buvo Vokietijos pademonstruotas neatsakingo savanaudiškumo pavyzdys. Euro zona artėja prie prarajos. Italijos ekonomika per daug prasiskolinusi, kad ją būtų galima išgelbėti, bet per daug didelė, kad ją būtų galima palikti nuskęsti.

Vien smerkimu dezinformacijos nesustabdysime. Veiksmai ir žodžiai privalo būti drąsesni ir išradingesni. Galbūt NATO galėtų apsvarstyti galimybes koordinuoti savo karinės medicinos pajėgumus, kad būtų galima padėti labiausiai nukentėjusioms šalims? Ką pasakytumėt dėl tarptautinio raginimo parodyti solidarumą ir surinkti pinigų žmonėms, pakliuvusiems į skurdą arba apverktiną padėtį dėl pandemijos socialinių ir ekonominių padarinių? Dar net mirties pjūčiai rimtai neįsibėgėjus mes jau prarandame širdis ir protus, pereinančius į mūsų priešų pusę.