filmų programa | kl.lt

„Kino pavasario“ kritikų pasirinkime – ekscentriška komedija, įtemptos dramos ir kinas iš Afrikos

„Kino pavasario“ kritikų pasirinkime – ekscentriška komedija, įtemptos dramos ir kinas iš Afrikos
„Nekomercinio kino pasaulyje kritikų balsas yra itin svarus – jie ne tik padeda atsirinkti tarp gausybės filmų, bet ir jų žodis dažnai padeda atrakinti filmą, jį praplėsti. Matome, kad ir „Kino pavasario“ žiūrovams tai svarbu – programa „Kritikų pasirinkimas“ yra viena populiariausių festivalyje. Todėl visuomet labai smalsu pamatyti, ką iš mūsų atrinktų filmų išskirs užsienio kritikai“, – sako „Kino pavasario“ programos sudarytoja Aistė Račaitytė.

Šiemet filmus vertino ir juos į programą „Kritikų pasirinkimas“ rinko gerai žinomų kino kritikų komanda: Esin Kucuktepepinar, Arielis Schweitzeris, Marta Balaga, Carmen Gray, Adamas Krukas, Laurence Boyce, Neilas Youngas. Jų kino filmų recenzijos publikuojamos tokiuose leidiniuose kaip „Screen“, „The Guardian“, „Sight&Sound“ ir „Cahiers du Cinéma“.

A. Račaitytės teigimu, šiemet kritikų atrinkti filmai pasižymi didžiule žanrine ir temine įvairove: nuo ekscentriškos absurdo komedijos iki intriguojančios dokumentikos, nuo realistinių istorinių įvykių rekonstrukcijos iki magiškuoju realizmu išreiškiamos postkolonijinės realybės.

Skirtingi kritikų favoritai: įtempta psichologinė drama ir ekscentriškos komedijos

Šiemet daugiausia kritikų balsų surinko įtempta psichologinė drama „Quo Vadis, Aida?“, atrinkta ir į trumpąjį „Oskarų“ pretendentų sąrašą geriausio užsienio filmo kategorijoje. Bosnių režisierė Jasmila Žbanić žiūrovą nukelia į 1995-ųjų liepą, mažą Srebrenicos miestelį, kurį užima serbų armija. Jungtinių Tautų (JT) vertėjos Aidos vyras su dviem sūnumis atsiduria tarp tūkstančių žmonių, kurie tikisi rasti prieglobstį JT stovykloje. Turėdama priėjimą prie itin slaptos informacijos Aida turi priimti sunkius, jai ir jos šeimai lemtingus sprendimus.

Režisierė J. Žbanič, kurios drama „Quo Vadis, Aida?“ įvertinta publikos apdovanojimu Roterdamo kino festivalyje ir pristatyta Venecijos festivalio pagrindinėje programoje, gerai pažįstama „Kino pavasario“ žiūrovams: anksčiau festivalyje rodyti net trys jos filmai „Meilės sala“ (2014), „Tiems, kurie nepasakoja istorijų“ (2013), „Pakeliui“ (2010).

Antrąją vietą „Kritikų pasirinkime“ užėmė ekscentriška absurdo komedija „Toro“ (Mandibles). Garsaus prancūzų muzikanto ir režisieriaus, praminto kino chuliganu, Quentino Dupieux juodojo humoro komedija „Zomša“ pernai sulaukė daugelio „Kino pavasario“ žiūrovų simpatijų. Šiemet jis vėl grįžta su ne mažiau ekscentriška ir ne vieną žiūrovą nustebinsiančia stilinga absurdo komedija. „Toro“ centre – pajūrio šlaistūnas Maniu ir jo bičiulis Žanas Gabas. Už 500 eurų gavę nuvežti lagaminą iš taško A į tašką B, automobilio bagažinėje randa gigantišką musę. Šis netikėtumas pakeičia draugų planus ir įkvepia genealų planą praturtėti.

Neoninis Berlynas ir neįtikėtina tapytojos bei vagies draugystė

Tarp kritikų favoritų – ir daugelį nominacijų Europos kino apdovanojimuose pelnęs „Berlynas. Aleksandro aikštė“ (Berlin Alexanderplatz). Klasikinis Alfredo Döblino romanas režisieriaus Burhano Qurbani rankose tapo itin stilizuota, neono šviesose skendinčia šiuolaikine ekranizacija su puikiu garso takeliu. Tai prikaustanti istorija apie Fransį, pabėgėlį iš Afrikos, kuris, siekdamas įsitvirtinti Berlyne, pasineria į tamsų ir pavojingą miesto pogrindžio pasaulį. Į ne mažiau intriguojantį, detektyvą primenantį pasakojimą įtraukia dokumentinis filmas „Tapytoja ir vagis“ (The Painter and The Thief), kuriame susiduria elitinio meno pasaulio ir visuomenės marginalų problemos. Viskas prasideda tada, kai iš čekų dailininkės pavagiami du jos paveikslai. Norėdama sužinoti vagystės motyvus, ji susiranda vagį ir su juo susidraugauja. Pradėdamas ilgiau nei trejus metus trukusį filmavimą, režisierius Benjaminas Ree negalėjo įsivaizduoti, kaip pasisuks istorija ir koks nepertraukiamas ryšys sujungs abu filmo herojus.

Dokumentinė istorija „Tapytoja ir vagis“ buvo atrinkta į trumpąjį „Oskarų“ pretendentų sąrašą dokumentinių filmų kategorijoje, o BBC kino apžvalgininkai jį įtraukė tarp geriausių 2020 metų filmų.

Magiškasis Afrikos kino realizmas

Šiemet kino kritikų pasirinkime – du filmai iš Afrikos. Vienas jų – daugelio kritikų simpatijas pelnęs filmas „Karalių naktis“ (Night of the Kings) iš Dramblio Kaulo Kranto. Miško gūdumoje stovi „La MACA“ – vienintelis kalėjimas pasaulyje, kuriam vadovauja patys kaliniai ir kur gyvybė priklauso nuo gebėjimo kurti bei pasakoti istoriją. Ar pasakotojas išliks gyvas iki aušros?

Režisierius Philippe Lacôte filmą pavertė originaliu, vizualiai turtingu ir moderniu Šecherezados apsakymu. „Karalių naktis“ buvo atrinktas į trumpąjį „Oskaro“ pretendentų sąrašą geriausio užsienio filmo kategorijoje. Pažiūrėti fantazijos kupiną filmą „Oro kondicionieriai“ (Air conditioner) kviečia režisierius Fradique. Vieną dieną Angolos sostinėje Luandoje nuo pastatų paslaptingai ima kristi oro kondicionieriai. Nepaisant pavojaus, Matasedas ieško veikiančio kondicionieriaus perkaitusiam viršininkui. Spalvingas, laisvas ir autentiškas filmas atspindi Luandos gyvenimą esamuoju laiku, išgyvenus civilinį karą.

Kovo 18⎯balandžio 5 dienomis per virtualųjį festivalį „Kino pavasaris“ bus parodyta dalis programos „Kritikų pasirinkimas“ filmų. Kitą dalį žiūrovai išvys atsivėrus kino teatrams. Tarp jų – Michelio Franco distopinę dramą „Nauja tvarka“ (New Order) ir kitų žinomų režisierių kūrinius, kurie atsiskleisti visa savo jėga ir sukurti nepamirštamą patirtį gali tik kino teatro salėje.

Pirmieji programos „Kritikų pasirinkimas“ filmą „Tapytoja ir vagis“ pamatys televizijos „Telia TV“ žiūrovai. Kiekvieną savaitgalį nuo vasario 26 d. iki pat festivalio pabaigos, „Telia TV“ filmų nuomoje bus pristatoma po vieną išskirtinę, apdovanojimus ir pagyras pelniusią festivalio kino juostą.

Šiemet festivalis vyks naujame virtualiajame „Kino pavasario“ kino teatre, naujos kartos televizijos „Telia TV“ filmų nuomoje ir namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema“.
Prasideda tradicinis „Sporto kino festivalis“: padės nusikelti į gražiausius pasaulio kampelius

Prasideda tradicinis „Sporto kino festivalis“: padės nusikelti į gražiausius pasaulio kampelius
Šiais metais tradicinį „Sporto kino festivalį“ sudaro dvylika dokumentinių ir viena vaidybinė juosta, pasakojančios apie asmenines istorijas ir sporto galią įkvėpti, keisti, gydyti, teikti džiaugsmą, integruoti. Filmai per sportą kalba apie lyčių lygybės, klimato kaitos, vaikų fizinio aktyvumo, pabėgėlių, pagyvenusių žmonių integracijos ir kitus socialinius iššūkius.

Šiemet visi festivalio filmai nemokami ir laisvai prieinami visos Lietuvos žiūrovams. Festivalio tikslas – šiuo sudėtingu laiku įkvėpti, praskaidrinti nuotaiką ir padėti bent vienam vakarui nusikelti į atokiausias ir gražiausias pasaulio vietas.

Gruodžio 10-16 dienomis festivalio filmus rasite kinofondas.lt. Sporto kino festivalio feisbuko platformoje vyks diskusijos apie filmus ir jų gvildenamą problematiką, nuotoliniu būdu bus bendraujama su režisieriais, filmų herojais, specialistais.

Festivalį organizuoja Lietuvos tautinis olimpinis komitetas bendradarbiaudamas su JAV ambasada Vilniuje kartu su Amerikos kino diplomatijos programa „American Film Showcase“ ir Pietų Kalifornijos universiteto Kinematografijos fakultetu (USC School of Cinematic Arts), Čekijos Respublikos ambasada Vilniuje, Vilniaus universitetu, Olimpiniu kanalu (Olympic Channel), Lietuvos Kino fondu.

„Sporto kino festivalis 2020“ programa:

„Laipiojimas aklai“: neįtikėtina istorija apie pirmąjį aklą žmogų, kuris pasiryžo pirmasis pralipti į 137 metrų aukščio uolą Škotijoje „Old Man of Hoy“ naudojant apatinę saugą.

„K2: mano kelias“: Klaros ekspedicija pasakoja ne tik apie neįprastą sportą ir sėkmę, tai istorija apie neįveikiamą valią, troškimą bei pastangas tam troškimui pasiekti.

„Bėgikas“: filmas pasakoja sudėtingą, bet pergalingą Guoro Marialio virsmą: nuo pabėgėlio iki visame pasaulyje žinomo ilgų distancijų bėgiko. Tai įkvepianti istorija, kurioje pasakojama apie vieno žmogaus dvasios stiprumą patiriant išbandymus.

„118 pėdų laisvės“: jėgos aitvarų pasaulyje paplūdimiuose dominuoja vyrai, o moterys dažnai nustumiamos į antrąjį planą. Jalou Langeree norėdama įrodyti, kad gali būti ir kitaip, nuotykiui subūrė vien merginų komandą.

„Peržengiant ribas“: filmas pasakoja penkių sportininkų, kurie varžosi Pjongčango žiemos olimpinėse žaidynėse, istorijas. Tai JAV įvaikinta ledo ritulio žaidėja, skeletoninkas iš Ganos, slidininkas iš Afganistano, britų snieglentininkas ir šuolininkė su slidėmis, kuri įveikė kelio traumą. Visi šie žmonės yra sporto pasaulyje, nes peržengė savo asmenines ir fizines ribas.

„Nesąžiningas žaidimas: riedlenčių draudimas Norvegijoje“: Norvegijoje aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje riedlentės buvo draudžiamos net 11 metų. Tik keletas patrakusių riedlentininkų nepaisė įstatymų ir slapčia važinėdavosi, taip išlaikydami šią sporto šaką gyvą. Kaip patrakėliai norvegai nesilaikė įstatymų ir toliau nelegaliai važinėjosi riedlentėmis? Pamatysite šiame filme.

„Už laisvę bėgti“: šiandien, kai Vilniaus senamiestyje, Alpių kalnuose ar Niujorko parke vis pralekia atletiški bėgimo entuziastai, sunku suvokti, kad dar prieš 50 metų šis sportas buvo laikomas pavojingu sveikatai. Ypač moterims. Joms buvo uždrausta dalyvauti viešuose maratonuose net iki 1960 metų. Štai Kathrine Switzer, apsimetusi vyru, išdrįso bėgti 1976 m. Bostono maratoną, bet buvo negarbingai užpulta vieno pagrindinių organizatorių.

„(Ne)bėgiok“: filmas ieško atsakymų į šiuos klausimus: kaip patys vaikai vertina fizinio ugdymo pamokas, ar švietimo sistema gali padėti vaikams susivokti, kaip veikia jų kūnas bei kodėl fizinis pasyvumas vadinamas šių dienų vėžiu.

„Suteikiant prieglobstį“: įkvėptas sporto pagalba paversti pasaulį geresne vieta, olimpinis čempionas Niccolo Camprianis nutaria padėti trims pabėgėliams iš Sirijos įveikti atranką į 2020-ųjų Tokijo olimpines žaidynes ir varžytis jo paties, šaudymo oriniu šautuvu iš 10 metrų, rungtyje.

„Prieglobstis“: filme atskleidžiama penkių keliautojų istorija. Jų aistra: įspūdingiausios pasaulio viršukalnės ir laisvė čiuožti vienumoje, toli nuo būrio žmonių ir populiariausių slidinėjimo kurortų. Šį kartą jie nutarė pakeisti įpročius ir sumažinti savo sukuriamos anglies dioksido taršos kiekį bei ieškoti būdų atkreipti dėmesį į klimato kaitą.

„Trofėjaus vagis“: Benas, jaunas futbolo žaidėjas, tiki, jog laimėtas geriausio žaidėjo apdovanojimas, padės išspręsti šeimos problemas. Kuomet Benas apdovanojimo negauna, imasi reikalą spręsti pats. Berniuko mama neseniai išsiskyrė su ilgamečiu draugu Kamu. Benas bei mama vis dar yra prislėgti. Išaušus apdovanojimo dienai, geriausio žaidėjo titulą laimi Beno draugas Mike, kuris vos įstengia spardyti kamuolį.

„Kovotoja“: įkvepianti juosta seka iš Polinezijos kilusios, fenomenaliosios imtynių ir dziudo atletės Teshya Alo ketverių metų kelionę. Teshyai tik 16 metų, ji sveria 56 kilogramus, tačiau ant tatamio įveikia dukart už save vyresnes ir sunkesnes varžoves. Šis filmas pasakoja dinamišką jaunos atletės istoriją, pažymėtą brendimo iššūkių, bei visos šeimos atsidavimą vienai svajonei.

„Vilis“: 1958 metų sausio 18-ąją Willie O‘Ree pakeitė ledo ritulį amžiams. Vykstant kovoms dėl rasinės atskirties įstatymų panaikinimo ir pilietinių teisių judėjimo, Willie iš JAV pietų pabėgusių vergų palikuonis, tapo pirmuoju juodaodžiu žaidėju NHL. Jo kelias ledo ritulyje buvo sudėtingas ir kupinas iššūkių dėl jo rasės, gebėjimų ir paslapties, kurios niekas nežinojo.
„Sporto kino festivalis“ – nemokami filmai neišeinant iš namų

„Sporto kino festivalis“ – nemokami filmai neišeinant iš namų
„Išgyvename sudėtingą laikmetį, todėl šiais metais festivalio tikslas – įkvėpti, praskaidrinti nuotaiką ir supažindinti su unikaliais sporto herojais bei jų istorijomis. Norime, kad šią galimybę turėtų visi Lietuvos gyventojai – nuo mažųjų, iki senjorų – todėl visi filmai su lietuviškais titrais bus rodomi nemokamai. Esu tikra, kad šie filmai padės pamatyti kitą sporto pusę – kai pergalės matuojamos ne medaliais, o užsispyrimas ir sunkus darbas aikštėje keičia istoriją“, – sakė olimpinė čempionė, Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) narė, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.

2020 metų festivalio programos filmai ir įkvepia, ir sukrečia. Dvylika dokumentinių ir viena vaidybinė juostos per sportą ir asmenines istorijas kalba apie lyčių lygybės, klimato kaitos, vaikų fizinio aktyvumo, pabėgėlių, pagyvenusių žmonių integracijos ir kitus socialinius iššūkius.

Visą festivalio programą rasite ltok.lt. Filmus gruodžio 10-16 dienomis žiūrėkite kinofondas.lt. „Sporto kino festivalio“ feisbuko platformoje vyks diskusijos apie filmus ir jų gvildenamą problematiką, nuotoliniu būdu bus bendraujama su režisieriais, filmų herojais, specialistais.

Filmas „Bėgikas“ (angl. „Runner“) pasakoja apie pabėgėlį iš Pietų Sudano Guorą Marialį, gavusį prieglobstį JAV ir tapusį pirmuoju Pietų Sudano olimpiečiu. Filmas atskleidžia sudėtingą, bet pergalingą G. Marialio virsmą: nuo pabėgėlio iki visame pasaulyje žinomo ilgų distancijų bėgiko.

„Sporto kino festivalio“ žiūrovai išvys ir lietuvių režisieriaus Mintauto Grigo trumpametražį filmą „118 pėdų laisvės“ („118ft of Freedom“). Filmas pasakoja apie jėgos aitvarų entuziasčių komandą ir jų kelionę 118 pėdų ilgio burlaiviu į vieną įspūdingiausių jėgos aitvarų vietų pasaulyje. Ši juosta ne tik padovanoja įspūdingus vandenyno vaizdus, bet ir įkvepia moteris siekti savo tikslų.

Lyčių lygybės tema jautriai paliečiama ir juostoje „Už laisvę bėgti“ („Free to Run“). Šiandien, kai Vilniaus senamiestyje, Alpių kalnuose ar Niujorko parke vis pralekia atletiški bėgimo entuziastai, sunku suvokti, kad dar prieš 50 metų šis sportas buvo laikomas pavojingu sveikatai. Ypač moterims. Joms buvo uždrausta dalyvauti viešuose maratonuose net iki 1960 metų.

Įspūdingi kalnų vaizdai užburs stebint filmą „Prieglobstis“ („Shelter“). Filme atskleidžiama penkių keliautojų istorija. Jų aistra: įspūdingiausios pasaulio viršukalnės ir laisvė šliuožti vienumoje, toli nuo būrio žmonių ir populiariausių slidinėjimo kurortų. Šį kartą jie nutarė pakeisti įpročius ir sumažinti savo sukuriamos anglies dioksido taršos kiekį bei ieškoti būdų atkreipti dėmesį į klimato kaitą.

Vaidybinė-dokumentinė juosta „(Ne)bėgiok“ („No Running“) kvestionuoja fizinį aktyvumą mokyklose ir ieško atsakymų į šiuos klausimus: kaip patys vaikai vertina fizinio ugdymo pamokas, ar švietimo sistema gali padėti vaikams susivokti, kaip veikia jų kūnas bei kodėl fizinis pasyvumas vadinamas šių dienų vėžiu.

Festivalį organizuoja Lietuvos tautinis olimpinis komitetas bendradarbiaudamas su JAV ambasada Vilniuje kartu su Amerikos kino diplomatijos programa „American Film Showcase“ ir Pietų Kalifornijos universiteto Kinematografijos fakultetu (USC School of Cinematic Arts), Čekijos Respublikos ambasada Vilniuje, Vilniaus universitetu, Olimpiniu kanalu (Olympic Channel), Lietuvos kino fondu.
Netradicinis Advento kalendorius kino mylėtojams – kasdien po naują filmą

Netradicinis Advento kalendorius kino mylėtojams – kasdien po naują filmą
„Skalvijos“ kino centro programų koordinatorės Eglės Maceinaitės sudarytame repertuare – įsimintini debiutai, neatrastų autorių darbai, dokumentinis kinas ir, žinoma, kino klasika. Nuo gilias kino tradicijas turinčios Prancūzijos iki Maroko ar Urugvajaus – žiūrovai turės galimybę pamatyti įvairių šalių kino filmus, didžiuosius kino ekranus pasiekusius 1940–2019 metais. Dalį filmų nuotoliniu būdu pristatys kino kritikai ar kino mylėtojai.

„Skalvijos“ virtualios salės Advento kalendoriaus anonsas:

Filmų Advento kalendoriaus repertuaras nebus pristatytas iš anksto – kiekvienas virtualią salę papildęs filmas taps staigmena. Vis dėlto programų koordinatorė atskleidžia keleto autorių, kurių filmai įtraukti į programą, pavardes. Tai – prancūzų kino klasikas François Truffaut, meksikietis Carlosas Reygadasas, „Scanoramos“ žiūrovams puikiai pažįstamas islandų kino kūrėjas Rúnaras Rúnarssonas.

„Advento kalendorių pradėsime nuo Luciano Pintilie – provokatoriaus, vieno svarbiausių Rumunijos kino autorių. Dėl režimą kritikuojančios kūrybos režisieriui ne kartą teko bėgti iš šalies. Žiūrovai galės išvysti apokaliptišką, bet viltingą ir šmaikštų šalies portretą paskutiniais N. Ceaușescu diktatūros metais. Tai filmas, kurį režisierius sukūrė jau sugrįžęs į pokomunistinę Rumuniją“, – apie autoriaus, tapusio rumunų Naujosios bangos (Cristi Puiu, Cristianas Mungiu, Corneliu Porumboiu, Radu Jude) kūrėjų mokytoju, filmą pasakoja E. Maceinaitė.

L. Pintilie filmas „Ąžuolas“ perkelia į 1988 metus. Mirus tėvui, jauna mokytoja Nela nori atiduoti jo kūną mokslui. Tačiau šaldymo sistema universitete neveikia, niekas mirusiojo nenori priimti. Į skardinę nuo kavos subėrusi tėvo pelenus, Nela išvyksta pradėti naujo darbo Rumunijos užmiestyje, kur sutinka nemandagų ir tiesmuką gydytoją Miticą. Po senu ąžuolu maištininkė Nela galiausiai suras meilę ir viltį.

„Taip pat Advento kalendoriaus programa žiūrovams leis pratęsti pažintį su pora autorių, kurių darbai buvo ar vis dar tebėra mūsų virtualioje salėje“, – priduria ji.

Gruodžio 25-ąją, pirmąją Kalėdų dieną žiūrovų lauks Kalėdų klasika tapusi juosta „Tas nuostabus gyvenimas“. Pirmajame savo pokario filme amerikiečių režisierius Frankas Capra dar kartą pašlovina paprastą žmogų ir rodo, kokią įtaką žmonių sprendimai daro kitų gyvenimams.

Filme pasakojama istorija apie Džordžą Beilį (jį vaidina aktorius Jamesas Stewartas), kuris Kalėdų išvakarėse atsiduria gyvenimo aklavietėje. Tokią sunkią akimirką jį aplanko angelas Klarensas ir bando perkalbėti Džordžą pavaizduodamas, kas atsitiks miesteliui, jei šis pasitrauks iš gyvenimo.

Penkiems „Oskarams“ nominuotas F. Capros darbas, vainikuosiantis filmų Advento kalendorių, „Skalvijos“ virtualioje salėje bus prieinamas tik per Kalėdas, t. y. nuo gruodžio 25 d. 17 val. iki gruodžio 26 d. vidurnakčio. Visai šeimai skirtas filmas bus rodomas su lietuviškais subtitrais.

Apie „Skalvijos“ virtualią salę

„Skalvijos“ virtualios salės repertuaro pagrindą sudaro specialiai atrinkti įsimintiniausi pastarojo dešimtmečio filmai ir ryškiausi režisierių debiutai. Katalogas dažnai atnaujinamas – filmai jame keičiasi panašiai, kaip kino teatrų programose. Žiūrovų pamatytas juostas keičia nauji darbai. Namų kino platformoje pirmoji peržiūra nemokama. Ją išnaudojus, filmo nuoma kainuoja 3–4 eurus.
Filmų programa vaikams „Iki mėnulio ir atgal“ kviečia pažvelgti giliau

Filmų programa vaikams „Iki mėnulio ir atgal“ kviečia pažvelgti giliau
„Kartais filmai vaikams suprantami tik kaip pramoga visai šeimai. Mūsų festivalis stengiasi puoselėti kiną, peržengiantį pramogą, atskleidžiantį ir kitas žmogaus – mažo ar didelio – gyvenimo plotmes. Į programą „Iki mėnulio ir atgal“ atrinkti kino pasakojimai – apie vaikus ir vaikams. Bet jų autorių žvilgsnių gylis ir filmų meninis lygis, tikiu, palies bet kurį, neužmiršusį, ką reiškia mylėti, ilgėtis, ieškoti savęs ir svajoti“, – sako šios programos sudarytoja Vėjūnė Dūdėnienė.

Apie sparnuotą dvylikamečio Rešato svajonę pasakoja programos filmas „Paukščių berniukas“ (rež. Simon Lereng Wilmont, 2019). Kaip ir kiti vaikai, Rešatas mėgsta žaisti su draugais, leidžia laiką su močiute ir, mamai prašant, ruošia namų darbus. Tačiau maloniausia jam sukiotis balandžių augintojo draugijoje. Nes, kaip jam yra sakęs dabar jau miręs tėvas, ant paukščių sparnų sielos skrenda į dangų. Uoliai besimokydamas paukščių auginimo meno, Rešatas pamažu atranda, ko gyvenime nori iš tikrųjų.

Ilgesio tėvui persmelktas ir lenkų režisierės Katarzynos Lesisz dokumentinis pasakojimas „Šoku tau“ (2018). Filme autorė stebi dvylikametį Viktorą, kuris kasdien keliauja į baleto mokyklą, kur su klasės draugais ruošiasi svarbiam pasirodymui. Ten bus visi tėvai, taip pat ir Viktoro močiutė. Bet labiausiai berniukas laukia atvykstant užsienyje gyvenančio tėvo.

Filmo anonsas:

Į mažos mergaitės ryšį su artimaisiais ir pirmąsias savęs paieškas atsigręžia Nyderlandų režisierė Sara Kolster. Jos filmo „Debesų sesuo“ (2019) herojė Kesė su draugais mėgaujasi vasaros atostogomis. Ji ką tik baigė pradinę mokyklą ir ruošiasi lankyti vidurinę. Kai mergaitei buvo penkeri, mirė jos vyresnioji sesuo Bo. Kesė saugo jos daiktus, tikėdamasi neprarasti ryšio su seserimi, ir baiminasi, kad laikas ištrins jos atminimą. Tačiau pokyčiai verčia Kesę permąstyti netektį, ir mergaitė supranta, kad atėjo metas kurti savo pačios istoriją.

Kesės, Viktoro ir Rešato istorijas festivalio organizatoriai rekomenduoja vaikams nuo 11 metų.

Programa „Iki mėnulio ir atgal“ bus rodoma Vilniaus „Skalvijos“ kino centre ir Klaipėdoje esančiame kino teatre „ArleKinas“, o kituose miestuose gyvenantys jaunieji žiūrovai ir jų tėvai šios programos filmus viso festivalio metu galės žiūrėti internete – „Skalvijos“ virtualioje salėje ir Vdff.lt. Galimybė didžiąją dalį festivalio filmų pamatyti virtualioje erdvėje – šių metų naujovė.

Be programos vaikams VDFF šiais metais taip pat pristatys specialiąją programą „Anapusybės antropologija“, kviesiančią, be kita ko, patirti ir virtualiąją realybę, Peterio Watkinso filmų retrospektyvą, humanistiniam kinui dedikuotą filmų rinktinę „Įrėminti likimai: žmonės iš Vidurio ir Rytų Europos“ bei pagrindinę programą, atspindinčią naujausius ir įdomiausius šių dienų pasaulio dokumentininkų ieškojimus.

Duris į kino sales VDFF atvers rugsėjo 24–spalio 4 d. Vilniuje, spalio 2–4 d. Kaune, spalio 9–11 d. – Klaipėdoje.
Tarptautinis Kauno kino festivalis ir jo sėkmės formulė: kuo nustebins šiemet?

Tarptautinis Kauno kino festivalis ir jo sėkmės formulė: kuo nustebins šiemet?
I.J.: Man atrodo, kad mąstymas apie programos sudarymo procesą ne mažiau svarbus nei pats programos rezultatas. Šis pokalbis buvo išprovokuotas klausimo, kas mus skatina likti ir tiek daug dirbti srityje, kuri nėra nei labai gerai apmokama, nei plačiai pripažįstama. Ką apie tai manai, Mustafa?

M.U.: Entuziastingai darbuojuosi šioje srityje dėl to, kad mėgstu ne bet kokį kiną. Man svarbu padėti mažai žinomiems filmams rasti savo žiūrovus. Dirbu su tokiu kinu, kurio sklaida, vien komerciškai žvelgiant, sudėtinga, tačiau tai būtent toks kinas, kokį, manau, verta žiūrėti. Esu įsitikinęs, kad tokie kino festivaliai kaip mūsiškis gali prisiimti tam tikrą riziką žiūrovų atžvilgiu ir kino festivaliams, jų kuratorių komandoms yra labai svarbu išsaugoti šią laisvę rizikuoti.

Kino salėse susiburia žmonės, kurie jaučia panašią aistrą kinui. Net jei ir filmas kažkuo nepatinka, pats buvimas kine yra postūmis diskutuoti, kalbėtis.

A.V.: Mane, kaip ir Mustafa, į šią sritį atvedė meilė kinui ir tikėjimas, kad pristatyti tokį kiną, kokį mūsų festivalis rodo Lietuvos žiūrovams, yra nepaprastai reikalinga.

I.J.: Meilė kinui – man taip pat nesvetimas dalykas (juokiasi). Tiesa, esu šioje srityje dar ir dėl tokios vidinės beveik intuicijos, kad tai, ką darome Kauno kino festivalyje, yra itin svarbu. Nors gal ir neteisinga to vadinti intuicija, nes labai daug apie šiuos dalykus mąstau. Judančio vaizdo kūrimas bei patirtis gyvena vaizduotėje ir audiovizualinių kūrinių žiūrėjimas kartu su bendraminčiais arba bent jau su panašių dalykų ieškančiais, yra reikšminga patirtis. Pastaruoju metu, ypač mąstydama apie kino kuratorinę praktiką Kaune, ją apibūdinu viešosios kino erdvės sąvoka, į ją noriu talpinti ne vien darbą rengiant kino programas, bet ir tokią svarbią šią sritį kuriančią veiklą, kaip kino erdvių įvietinimas, įkurdinimas.

M.U.: Visiškai palaikau kalbėjimo apie bendruomeniškumą, kuris taip neatsiejamas nuo kino teatrinės patirties, svarbą. Kino salėse susiburia žmonės, kurie jaučia panašią aistrą kinui. Net jei ir filmas kažkuo nepatinka, pats buvimas kine yra postūmis diskutuoti, kalbėtis. Bendrai kino festivalį matau ir kaip tyrimų lauką, mėginant įžvelgti, kur link juda pasaulis. Mes bandome rasti auditoriją tokiems filmams, kurie neretai net klaidingai apibūdinami kaip kažkuo sudėtingi. Tai nelengva, bet įdomi užduotis.

Stop kadras iš filmo „Švyturys“

A.V.: Rasti auditoriją, kartu – ir formuoti lankymosi kine tradicijas. Man norėtųsi, kad žmonės būtų labiau linkę reaguoti, kalbėtis, reikšti savo pasitenkinimą ar nepasitenkinimą atėję į kino teatrą. Žinoma, reikia džiaugtis ir tuo, kad žmonės ryžtasi ateiti į kino sales ir nelegalūs peržiūros būdai ar filmų transliavimo platformos internete dar netapo vieninteliu būdu patirti kiną, bet man atrodo, kad galima dar truputį toliau nuvesti šį bendruomenišką kino teatro aspektą. Mūsų tikslas yra pristatyti, pasakoti, padėti suprasti. Dėl to ir skatiname žiūrovą klausti, nebijoti reaguoti ir rizikuoti renkantis filmus.

I.J: Mane labai džiugina aktyvėjantis Kauno žiūrovas. Ypač aktyvios diskusijos užverda, kai filmo atvyksta pristatyti autoriai. Ši renginio dalis labai priklausoma nuo biudžeto... Bet gana skundų – pakalbėkime apie pačius filmus! Kokie buvo jūsų šių metų atradimai?

M.U.: Nustebau, kad puikus Douglaso Gordono filmas „Neturėjau kur eiti“ apie Joną Meką dar niekuomet nebuvo rodytas Lietuvoje! Tai labai didelis atradimas, nes žmonės pamatys jau daugeliui gerai pažįstamą Meką iš visiškai kitos pusės.

A.V.: Mano šių metų atradimas – Franko Bauvais filmas. Tai koliažas, sukurtas iš kitų režisierių filmų iškarpų – visame F.Bauvais filme nėra nė vieno jo paties filmuoto kadro. Nuostabu, kaip jis naudoja kitų kūrinių ištraukas, tai pačiai vizualinei medžiagai suteikdamas visiškai kitą reikšmę. Man visuomet įdomu, kaip filmai kalba vaizdais, o F.Bauvais tai daro labai originaliai – jis juokauja, ironizuoja ar spaudžia ašarą pasitelkdamas drąsius ir netikėtus antram gyvenimui prikeltų kadrų derinius.

I.J.: Kalbant apie asmeninius ir suasmeninamus archyvus bei kitų autorių filmuotus kadrus, manęs nepaliauja žavėti JAV menininkė Deborah Stratman. Jos naujausias kūrinys „Vever“ (2019) sukurtas panaudojant nebaigto Barbaros Hammer filmo filmuotą medžiagą. Tai toks stulbinamai subtilus šiemet mirusios, savo feministine kūryba garsios kūrėjos paminėjimas. Intrigai pateiksiu tekstinę citatą iš šio filmo: „Jei istoriją rašytų nugalėtieji, o ne nugalėtojai, tai atskleistų ne teorines, o tikras galios priemones.“

Stop kadras iš filmo „Cold Case Hammarskjöld“

I.J.: Mustafa, o kaip tau dabar, jau dvejus metus dirbusiam su Kauno kino festivaliu, atrodo šis renginys?

M.U.: Žinoma, man tai įdomus iššūkis, nes Lietuvos kino kontekstas man kiek mažiau pažįstamas, tačiau diskusijos su Agne ir Ilona man padeda pajusti, kas yra ir kas gali būti Kauno kino festivalis. Be to, nors festivaliai visuomet yra susiję su tam tikru vietiniu kontekstu, kinas yra tarptautinis. Todėl kiekvienas festivalis yra tarsi pastarųjų kelerių metų kino apžvalga. Rodome ne tik didžiuosiuose festivaliuose pripažintus filmus, bet ir pristatome naujus, nežinomus, ateityje iškilsiančius menininkus. Tad kartu ir įgyvendiname tikslą supažindinti žiūrovą su naujausiu, karščiausiu vyksmu kino pasaulyje.

I.J.: Išties! Ir beje, ačiū už užuominą į mūsų nuolatines diskusijas, kas yra kino festivalis ir koks jis gali būti! Kauno kino festivaliui yra kur kas svarbiau bendruomenė bei jungtys su kitais kultūros reiškiniais nei aukščiausio laipsnio gramatinėmis formomis apibūdinamos statistikos.

A.V.: Ilona, Kauno kino festivalyje dirbai nuo pat pradžios, kuri mezgėsi dar prieš keturiolika metų. Kaip festivalis keitėsi ir kokios idėjos jį įkvėpė?

I.J.: Kauno kino festivalis man visuomet buvo bendruomenės erdvė. Manau, festivalį pradžioje apibūdino greito veiksmo, sprendimų priėmimo ir nuolatinės parengties veikti būsena. Dar tai vadinama aktyvizmu (juokiasi). Visos mūsų pajėgos buvo nukreiptos į „Romuvos“ išsaugojimą ir kino kultūros formavimą Kaune bei Lietuvoje. Kino renginių kuravimas vyko pramaišiui su peticijų dėl „Romuvos“ išsaugojimo rašymu, parašų rinkimu, viešosios komunikacijos strategavimu ir milijonais posėdžių...

Dabar, manau, Kauno kino festivalis gali sau leisti būti mąslesnis, mąstyti kiek ilgesnėmis atkarpomis. Šiuo metu ne tik Kauno kultūros produkcijos sritis daug atviresnė bendradarbiavimui, bet ir jau keletą metų veikia Lietuvos kino centras – galimas tiesioginis pokalbis apie kino kultūros ir politikos formavimą. Apibendrindama sakyčiau, kad Kauno kino festivalis pradžioje aktyviai bandė apibrėžti, kas yra kino festivalis, o šiuo metu siekia nusistovėjusius apibrėžimus plėsti.

Galvodama apie šį festivalį ir bendrai apie kino kuratorinę praktiką, mąstau apie sėkmės ir masto sąvokų reikšmę. „Mažas“ arba „didelis“ sukergus su niekaip nesusijusiomis konotacijomis „geras“ arba „blogas“ tampa pavojingais žodžiais. Bendrai dydžio vertės sąvoka priklauso nuo konteksto. Tad Kauno kino festivalis savo veikla kviečia permąstyti masto klausimą. Siekiame, kad šis renginys būtų didelis asmeninio išgyvenimo ir bendruomenės kontekste. Tai visai kitokia sėkmės formulė – intymesnė, tylesnė.

M.U.: Visiškai pritariu! Tarkime, lyginant su Berlyno kino festivaliu, Kauno kino festivalis nedidelis. Tačiau turint omenyje Kauno miesto ir Kauno kino festivalio kontekstą, dera pripažinti, kad filmų programa yra itin įspūdinga ir išsami. Kauno kino festivalis yra kuratorinis projektas. Jis yra nuolatiniame pokalbyje su miesto erdvėmis.

Festivalis turi nuolat save apibrėžti vis iš naujo, kitu atveju jis taps tiesiog nuolatiniu to paties kartojimu. Neseniai man buvo užduotas toks klausimas: „Beveik kiekvienas filmas tampa prieinamas maždaug po trijų mėnesių nuo jo išleidimo, tad koks gali būti festivalių vaidmuo esant šiai situacijai?“ Manau, kad tai yra svarbus klausimas kiekvienam festivaliui – koks festivalio vaidmuo tokiame kino industrijos kontekste.

I.J.: Tikra tiesa! Dar yra ir kitas svarbus aspektas – tai, kad filmai labai greitai tampa prieinami, nereiškia, kad juos žmonės pamato. Tad filmų prieinamumas nebūtinai padeda žmonėms pažinti kiną. Pastangos renkant filmus ir kuratorinė vizija, o kartu ir filmų žiūrėjimas, aptarimas drauge yra labai svarbu.

M.U.: Taip, yra tiek daug visko prieinama. Žmonės neturi laiko apdoroti visos informacijos.

I.J.: Mustafa, Agne, kokie, jūsų manymu, yra žiūroviškiausi mūsų festivalio filmai?

M.U.: „Švyturį“ (angl. „Lighthouse“), kurį pristatome festivalyje, tikrai galima vadinti populiariausiu Kanų filmu. Kanuose lankiausi su specialia akreditacija, bet pamatyti šį filmą vis tiek užtruko tris dienas – eilės buvo milžiniškos ir salėje vis nelikdavo vietos. Filmas, kuriame vaidina tokie aktoriai kaip Robertas Pattisonas ir Willemas Dafoe, nufilmuotas 35 mm juosta, jame atkurta XVII a. anglų kalba. Svarbu atkreipti dėmesį į vieną garsiausių šių metų filmų, kuris, neabejoju, ir Lietuvoje bus pastebėtas – tai Elia Suleimano „Turbūt tai – rojus“, kurį pasirinkome atidarymui.

Taip pat festivalyje pristatysime du ypatingus filmus iš Berlinalės. „Sistemos griovėja“ (angl. „Systemcrasher“) pasakoja apie maištingą ir traumuotą mergaitę, nepritampančią visuomenėje. Filmas provokuoja klausti, ką reiškia auginti vaiką, kuris tarsi iškrenta iš konteksto. Kitas filmas – Angelos Schanelec „Buvau namie, bet...“ (angl. „I Was as Home, But…“), Berlinalėje pelnęs apdovanojimą už geriausią režisūrą.

A.V.: Nenorėčiau, kad žiūrovai praleistų „Delphine ir Carole“ (angl. „Delphine and Carole“, rež.

Callisto McNulty). Tai dokumentika apie Delphine Ceyrig, pagrindinę kultiniu tapusio feministinio Chantal Akerman filmo aktorę. Šis dokumentinis filmas kreipia dėmesį į Delphine aktyvizmą, jos įsitraukimą į moterų judėjimą ir kūrybą drauge su feministe režisiere Carole Roussopoulo. Šios dvi moterys tuo metu virusią kovą už moterų teises perkėlė į kino ekranus, kartu ir klausdamos, koks yra moters ir kino meno santykis. Moteris filmuose anuomet dažniausiai buvo matoma tik vyro akimis, mat garsiausių filmų prodiuserių, režisierių ir scenarijaus autorių kėdes užėmė vyrai.

I.J.: Yra būtinas kino kanono pervertinimas, kino istorijos demokratizavimas. Ateityje, ko gero, matysime vis daugiau kūrinių, atkreipiančių dėmesį į kino istorijos perinterpretavimą. Kauno kino festivalyje mėgstame kūrinius, kurie neaiškina universalių tiesų, o suteikia balso galimybę istorijos eigoje nepateisinamai nutildytiems.

A.V.: Kitas filmas, „Nebaigta Hammarskjöldo byla“ (angl., „Cold Case Hammarskjöld“, rež. Madsas Brüggeris), nors nesukėlė deramo atgarsio po premjeros Sandanso kino festivalyje, neseniai Europoje buvo labai įvertintas ir tapo vienu iš trijų pretendentų į LUX prizą. Tai dokumentinis filmas, įtraukiantis trilerio ar detektyvo įtampa.

DAUGIAU