Abi grupės tikrai pažįstamos visiems melomanams, tačiau neseniai kūrėjas pristatė ir pirmąjį savo debiutinį albumą „Šaltos bangos“ kaip atlikėjas Gamka. Su Germanu susitikome mažame Vilniaus parke ir pasikalbėjome apie roko ir repo pasaulius, solo projekto atsiradimą, naująjį albumą ir įrašus su legendinės grupės „Siela“ lyderiu Aurelijumi Sirgedu.

– Koks tau buvo pandeminis laikotarpis?

– Kai prasidėjo šita didžiulė pauzė su karantinais ir taip toliau, pamačiau, kokį smagų ir neįpareigojantį gyvenimą gyvenau iki tol – koncertai, interviu... Kai gali tiesiog būti savimi ir daryti, ką nori... Per šį laikotarpį pasiilgau žmonių ir kažkaip natūraliai kitomis akimis pažiūrėjau į viską. Seniau gal visa tai priėmiau labiau kaip duotybę ir nesuvokiau, kaip smarkiai turiu būti dėkingas žmonėms, kurie manęs klauso, ir kaip labai mėgstu savo darbą.

– Iki karantino dalyvavai dviejuose skirtinguose projektuose – „Flying Saucer Gang“ ir „Flash Voyage“. Kodėl tau tokių skirtingų projektų reikėjo?

– Dar mokykloje pamėgau muziką. Kokių penkiolikos metų pradėjau groti gitara ir per porą metų taip pamėgau muziką, kad pradėjau tolti nuo visko – nuo sporto, nuo draugų, kurie kažką kita veikia... Susitikau su Regimantu iš „Flash Voyage“, prisijungė Karolis ir pradėjome kartu groti. Viskas taip magiška: chebrytė, susirinkusi kažkur rūsyje groja, nieko nesitikėdama. Turėjome svajonę tiesiog groti scenoje... Vieną vakarą grįžau namo, o ten brolis su draugu įrašinėjo repą. Aš žinojau, kad jie nori pabandyti įrašyti kažką, bet nebuvo stipraus impulso. Viskas labiau atsirėmė į vakarėlius: kažkas freestylina, kažkas beatboxina, bet taip ir lieka neįamžinta. Tačiau tą vakarą jie įrašinėjo ir pasakė: „Nori ir tu, Gamka, pavaryt?“. Prisijungiau ir visiškai kitokiu amplua, ant tuo metu kylančios trapo – amerikietiško new shcool repo bangos pradėjome varyti. Man tai buvo taip pat miela širdžiai, kaip ir groti bosu, pianinu, gitara ar bet kuo. Du skirtingi projektai išėjo, nes turėjau draugų iš visiškai kitokių – repo ir roko pasaulių. Man abu dalykai buvo tokie pat gražūs ir atrodė why not pabandyti daryti abu.

B. Daučiono nuotr.

– Ką duoda kiekvienas projektas? Juk tai ir tam tikros savęs paieškos, ir galimybė atskleisti save skirtinguose stiliuose...

– Davė platų gyvenimo jausmų spektrą, suvokimą, kad yra žiauriai daug skirtingų kastų žmonių, nors iš tikrųjų mes visi vis tiek esame susiję. Visi esame jautrūs, visi norime valgyti, miegoti – visi darome tą patį. Skiriasi tik kažkokios mūsų moralės ribos ar socialiniai principai – kažkas keikiasi, kažkas nesikeikia, kažkas nori meluoti, o kažkas nori sakyti tiesą... Vis dėlto fundamentaliai mes, kaip rūšis, visi esame tokie patys. Kai žmonės pykstasi dėl to, kuris muzikos žanras geriausias ar kuris atlikėjas geresnis, t.y. dėl tų visų meninių dalykų, man tie nesutarimai atrodo visiškai betiksliai ir paremti tik ego.

– Juk stiliai dabar jau nėra tokie svarbūs. Visi kūrėjai juos maišo...

– Taip, dingsta ribos tarp stilių ir man tai labai patinka, nes atsiranda galimybė muzikai plėstis ir dar tobulėti, o ne būti perdirbiniu to paties per tą patį pagal senus šablonus. Žmonės, kurie nusprendžia laužyti tuos standartus, man labai patinka. Kai kitokios aranžuotės ar nebūtinai turi būti priedainis dainoje, kad ji būtų visapusiška... Aišku, reikia ir tokių dainų. Žmonės pripratę prie standartinių formų ir per radiją vis tiek nori jas girdėt, nes tokios dainos suteikia ramybę, palaiko stabilumo jausmą, bet man labai patinka, kai nepabijoma į albumą įtraukti ir keistesnių dainų.

– Vieni tave mato kaip repo, kiti – kaip roko atlikėją. Dabar dar pradėjai kurti ir kaip Gamka. Kuris įvaizdis tau artimesnis ir kur yra daugiau Germano?

Buvo ir daug laimės, ir daug skausmo tose dainose ir dienose.

– Šiuo metu esu šiek tiek nutolęs nuo repo, nes su „Flying Saucer Gang“ padarėme albumo demo, ir jis užsiliko kompe. Brandinasi, kaip vynas bręsta (šypsosi). Remis pradėjo savo projektą daryti – hauso repą, o aš pradėjau savo cold wave. Dainas kūriau tiesiog pasiėmęs akustinę gitarą ir nežinojau, į ką jos pavirs. Buvo ir folko, t.y. tokių Bobo Dilano stiliaus, ir „The Beatles“ skambesio dainų... Visokiausių, bet galiausiai labiausiai mane užkabino 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių „Foje“, „Kino“ muzika. Turbūt dabar labiau atsispindi mano kūryboje tas roko elementas, bet repas vis dar širdyje ir niekur nedingo. Viską, ką išmokau kaip reperis, labai smagu panaudoti kituose žanruose.

– Pats solo projektas buvo karantino idėja ar užuomazgų buvo anksčiau?

– Ilgai ši idėja brendo. Prieš karantiną jau gal metus kūriau savo muziką ir norėjau išleisti, bet... Negalvojau, kad bus taip sunku vienam viską nuspręsti. Kai už viską esi atsakingas pats,  natūraliai visada esi tokioje dviprasmėje dvikovoje su savimi – kas geriau? Todėl užtruko porą metų, kol supratau, kaip noriu save pristatyti.

– Kodėl nuėjai iki cold wave ir tos praėjusio šimtmečio pabaigos laikmečio dvasios?

– Neturėjau būgnininko ir galvojau, kad suburti grupę, surinkti visus į studiją kiekvieną kartą, kai noriu sukurti dainą, užtruktų labai daug laiko, todėl viską kūriau kompiuteriu, o jame yra būgnų mašina. Norėjau gyvos muzikos, bet būgnai buvo elektroniniai – čia natūraliai viskas ėjo link to žanro ir išėjo tas cold wave. Taip pat praeitą žiemą pradėjau matyti visą aplinką per kitokias emocijas – nebe taip jautriai žiūrėjau į dalykus, nes prieš tai buvo labai jautrus etapas. Emocijas nustūmiau į šalį ir tiesiog manyje pradėjo pulsuoti toks jausmas, kurį perteikiau per muziką.

– Muzika ar tekstas – į ką dažniau atkreipi dėmesį tiek kitų kūriniuose, tiek savo?

– Kitų atlikėjų kūryboje dažniau atkreipiu dėmesį į muziką, tačiau kurdamas savo dainas pirmiausia kreipiu dėmesį į žodžius. Kartais tai mane net šiek tiek glumina ir nervina, nes, atrodo, pagaunu kažkokį gražų jausmą, ir melodija gera, bet, na, nesurandu aš jai tinkamo teksto. Parašau kažką ir nebūnu tuo patenkintas, tada pradedu galvoti – ar šita melodija nenusipelno geresnių žodžių? Jeigu melodija graži ir tikra, tai atrodo, norisi pasakyti kažką teisingo žmonėms, na, bent jau savo kažkokią tiesą, nes žodžiai turi tiek daug galios... Aš anksčiau net nesupratau – iš tiesų kiek daug. Kai dabar klausau savo tekstų, kai tik pradėjome groti po mokyklos, negaliu patikėti, kokių jų esu prirašęs. Dabar galvoju – kaip taip stumti galėjau?

– Kas tau buvo svarbu kuriant savo projektą? Kaip vyko pagrindinės idėjos gvildenimas?

– Norėjau parodyti savo estetiką ir save – kaip aš noriu, kad atrodytų klipai, mano apranga ir mano kūryba. Taip švariai, aiškiai, be per didelių kažkokių užsibrėžtų tikslų. Žinau, kad buvo galima daug ką geriau padaryti ir todėl dabar esu žiauriai užsivedęs išleisti antrą albumą. Tiksliau, jau esu jį pradėjęs, tik reikia viską užbaigti.

Norėjau be kompromisų, be kitų žmonių įsikišimo parodyti, kaip skamba mano muzika, ir padariau tai. Norėjosi truputį ant savo pečių užsimesti tokią naštą, nes čia visas partijas įrašiau pats – sintezatorių, vokalo, gitarų, boso... Man labai daug padėjo A.Sirgedas iš lietuvių legendinės grupės „Siela“. Jis tą muzoną išmano puikiai, todėl man davė gerų patarimų, kaip neprisieksperimentuoti per daug. Turbūt be jo albumas būtų skambėjęs labiau kaip jauno kūrėjo ir eksperimentuojančio žmogaus, bet Aurelijus sudėjo partijas į vietas.

– Kiek truko tavo debiutinio albumo „Šaltos bangos“ kūrybinis procesas?

– Viskas prasidėjo praeitą vasarą. Nusipirkau tokį seną juokingą CASIO sintezatorių ir ėmiau kurti. Metus su trupučiu kūriau. Viskas buvo apie meilę, dažnai apie mano ankstesnius, dar ankstesnius santykius ir šiaip visus gyvenimo santykius – su šeima, draugais ir mūzomis, vadinkime. Buvo ir daug laimės, ir daug skausmo tose dainose ir dienose.

Galiausiai sutikau vadybininką Laurą, kuris pasakė: „Neblogai skamba. Tau reikia pas Aurelijų nuvaryti. Išryškinsime ir čia bus gerai labai.“ Nuėjau pas Aurelijų, apsišlifavome ir atvykau į Vilnių profesionaliai sutvarkyti tuos įrašus. Nuo lapkričio iki vasario buvo seasion‘ai – atvykstu kokioms trims dienoms, apsistoju viešbutyje, atsikeliu 11 val. ryte ir einu pas Aurelijų. Visada pavėluodavau (šypsosi), bet dirbdavome visą dieną ir taip galiausiai pabaigėme albumėlį.

– Kartu pasirodė ir naujų klipų. Kaip sekėsi juos kurti?

– Supratau, kad norėčiau, jog ta muzika šnekėtų pati už save, o teatro elementas ateis vėliau, kai bus įdėta darbo ir gal dainos bus šiek tiek kitokios. Šiam albumui norėjosi paprastumo ir man labai patinka tie old school klipai, kur grupės groja kokioje nors įdomioje lokacijoje, todėl tą stilių visiems trims klipams ir panaudojome. Tik klipe „Šaltos bangos“ buvau vienas, nes tai labai asmeniškas kūrinys. Be to, filmavome prie jūros ir grupė negalėjo važiuoti.  

– Ar tiesa, kad visus klipus kūrė Benas Šarka?

– Taip, visus filmavo Benas Ąžuolas Šarka. Su juo susitikome kovo mėnesį, daviau jam gabalų paklausyti ir jis sako: čia bus fainiai. Kažkaip susitarėme, kad padarysime visus tris tarsi tokią trilogiją. Klipai bendro stiliaus, gražiai susižiūri viskas...

Nežinau, jaučiuosi įgyvendinęs tai, ką norėjau įgyvendinti. Ne sudėtinguoju būdu, bet tokiu – aiškiu, tvarkingu, gražiu. Be problemų vyko visi filmavimai – taip atvarome, padarome, pasidžiaugiame ir – pirmyn.

– Solo projektas dar naujas... Kaip manai, jau atradai savo skambesį ar dar kažko ieškosi ir eksperimentuosi?

– Tikrai ieškosiu ir eksperimentuosiu, nes nematau priežasties sustoti ties kažkuo ir galvoti, kad čia jau yra geriausia, ką galiu padaryti. Aš labai smalsus, man viskas įdomu ir greitai atsibosta tas pats skambesys... Kiekvieną dieną norisi kurtą naują dainą. Man tai suteikia ramybės, nes gyvenimas labai greitas ir nenuspėjamas, o kai kuri dainą – viskas sustoja. Daina liks, ir tas jausmas man suteikia vilties.

– Pats apsibrėžei, apie ką kuria Gamka?

– Noriu perduoti žinutę apie žmonių jausmų svarbą ir kaip svarbu meilė vienas kitam, taika, šviesa ir visi tie dalykai... Tai skamba banaliai, bet visi išgyvenome blogų momentų, tokių kaip artimųjų netektys, visokios traumos arba išdavystės... Niekam nemalonu tai patirti. Noriu, kad viskas būtų malonu gyvenime, nes blogų dalykų ir taip nutinka, todėl norisi skleisti kuo daugiau gėrio.

Šios dainos yra mano gyvenimo refleksija. Flashuose ir „Flying Saucer Gang“ kuriami tam tikri paveikslai, o mano solinės dainos yra tai, ką išgyvenu kiekvieną dieną. Negaliu sukurti kažko, ko nesu patyręs. Dainos išeina iš manęs.

Pasakodami apie dainos prasmę, žinomi dainininkai neabejojo – tai kūrinys apie gyvenimo tikslus ir pastangas juos pasiekti.

„Pasaka“ yra daina apie ilgą laiką kurtus planus. Apie tai, kaip į juos buvo dedamos viltys, darbai, noras, laikas, tobulėjantys sugebėjimai. Galiausiai, kaip pasidaro malonu ir gera, kai pavyksta išgauti norimą rezultatą. Taip pat „Pasaka“ apie tai, kad jau supratome, kas esame, žinome savo tikslus ir turime savo užvaldytą teritoriją, kurią plečiame kiekvieną dieną“, – apie pristatomą kūrinį pasakojo Remis Retro.

Viename iš Kauno rajonų nufilmuotame muzikiniame vaizdo klipe atlikėjai mėgaujasi naktiniu gyvenimu. Pasak „Flying Saucer Gang“ narių, tai gatvės, kuriose jie užaugo.

„Minimalistinis vaizdo klipas. Jau ne vienerius metus susidirbę su savo artimais draugais ir filmavimo komanda šį kartą nusprendėme viską minimalizuoti ir tiesiog praleisti vakarą Kaune su gera muzika ir kamera. Viskas pilnai nufilmuota gatvėse, kuriose mes užaugome, susipažinome su įvairiais žmonėmis, kūrėme muziką ir lavinome savo sugebėjimus. Šis klipas – tai tam tikra nuoroda į FSG atsiradimo ištakas – tai grįžimas prie savo šaknų“, – apie vaizdo klipą pasakojo kūrėjai.

Atlikėjai atskleidė ir artimiausius savo karjeros planus. Jau visai netrukus atlikėjams pristatys dar vieną singlą, kuris bus iš netrukus pasirodysiančio grupės albumo.

„Labai greitai atkeliauja dar vienas didelio galingumo singlas, o vėliau ir ilgai lauktas bei pranašautas albumas. Seniai žadėjom, ilgai kūrėm, kaupėm ir sukaupėm. Dabar atėjo laikas parodyti!“ – intrigavo Gamka.

Vasarą išleistos grupės dainos „Tuk Tuk“ vaizdo klipas primena trumpametražį kino filmą ir greitai tapo hitu hip hopo ir trepo muzikos žanrų mylėtojų tarpe. „Tuk Tuk“ vien „Youtube“ svetainėje jau sulaukė virš milijono peržiūrų, tuo metu muzikos dalinimosi platformoje „Spotify“ daina perklausyta 250 tūkst. kartų.

Sunkus kauniečių grupės darbas nelieka nepastebėtas ne tik fanų, bet ir profesionalų. Praėjusią savaitę paskelbtose Muzikos asociacijos metų apdovanojimų (M.A.M.A.) nominacijose „Flying Saucer Gang“ vardas tarp pretendentų laimėti metų hip hopo grupės titulą puikuojasi jau trečius metus iš eilės.

Dėl esamos situacijos šiemet grupei FSG teko atšaukti daugybę planuotų koncertų, todėl savo gerbėjų išsiilgę Remigijus ir Germanas Daškevičiai sugalvojo padaryti kažką kitaip ir gruodžio 30 dieną surengs virtualų koncertą iš Vilniaus „Avia Solutions Group“ arenoje įsikūrusios „Delfi TV Lounge“ erdvės. Tiesa, norintiems stebėti pasirodymą, teks prieš tai įsigyti bilietus.

Apie šiuos neeilinius metus, artėjantį unikalų koncertą ir kitų metų planus trumpai pakalbinti ir patys „Flying Saucer Gang“ nariai.

– Trečius metus iš eilės pretenduojate laimėti M.A.M.A. metų hip hopo grupės titulą. Kaip jaučiatės?

– Nebelieka tiek daug jausmų, kaip buvo pirmais kartais, tačiau, be abejo, vis tiek labai smagu, kad mūsų darbai ir pastangos nelieka nepastebėtos.

– Metų pradžioje pasikeitė grupės sudėtis. Ar kartu pasikeitė ir grupės skambesys?

– Kaip ir pas visus atlikėjus, skambesys kinta visada – tobulėji, atrandi kažką naujo... Tuo metu kas liečia ateities vizijas ir planus – jie dar niekada nebuvo tokie aiškūs, kokie yra dabar“.

– Vasarą išleidote daug dėmesio sulaukusį hitą „Tuk Tuk". Kaip patys vertinate jo sėkmę?

– Džiaugiamės, kad šis kūrinys buvo toks sėkmingas ir surinko daugiau nei pusantro milijono peržiūrų, jei sudėtume audio ir vaizdo klipą. Tai tikrai vienas linksmiausių projektų ties kuriais esame dirbę. 

– 2020-ieji buvo išties neeiliniai. Ko jus išmokė šie metai ir ko labiausiai trūksta?

– Turbūt labiausiai išmokome prisitaikyti prie neeilinių aplinkos sąlygų ir jas palenkti į mums reikiamą pusę. O labiausiai trūksta bendravimo su kitais žmonėmis, o ypač su mūsų fanais, su kuriais galėdavome susitikti per koncertus. Manome, kad koncertų trūksta ne tik mums, bet ir žmonėms.

– Neeilinis bus ir jūsų artėjantis virtualus koncertas gruodžio 30 dieną. Ko galime tikėtis?

– Per šiuos metus įrašėme įspūdingą kiekį naujos muzikos ir dalį jos ketiname pristatyti būtent šio koncerto metu. Dar niekada nesame koncertavę nematydami publikos, todėl, tiesą pasakius, patys nežinome, ko tikėtis. Virtualūs koncertai yra labai išradingas būdas tvarkytis su esama situacija, kai tiek atlikėjams, tiek gerbėjams trūksta koncertų. Virtualių koncertų dėka galima namie pasidaryti savotišką festivalį su geromis kolonėlėmis, gera kompanija – kiek leidžiama per karantiną.

– Išduokite ką esate paruošę fanams kitais metais?

Labai daug naujos kūrybos. Greitai patys viską pamatysite!

Bilietus į „Flying Saucer Gang“ koncertą gruodžio 30 dieną platina „Tiketa“.

Pirmadienį – trap fiesta su „Flying Saucer Gang“

Šios grupės pavadinimas šiandien jau kalba pats už save. Vakarietišku stiliumi ir skambesiu sparčiai keičiantys gan užsistovėjusią Lietuvos hip-hop ir trap sceną. Rezultatas – pilnos salės žmonių ir užkariautos gerbėjų širdys.

Produktyvi ir naują kūrybą nuolat pristatanti grupė žada neeilinę endorfinų dozę savo klausytojams. „Ošim visi kaip vienas, nusimato neeilinis judesys“, – prieš pasirodymą rašė grupė.

Antradienis su Kristijonu Ribaičiu ir Bjelle

Jaunosios kartos bardas Kristijonas Ribaitis pastaruoju metu gana stipriai pakeitė savo kūrybos kryptį. Vis drąsiau eksperimentuodamas su elektronika, kurią derina prie sau įprasto indie roko, Kristijonas sukuria masyvų garsą, kurį papildo lietuviškais tekstais. Klausytojai turės progą ir pirmą kartą išgirsti ir naujausias dainas iš netrukus pasirodysiančio EP „Penki”.

Kartu su Kristijonu pasirodysianti kompozitorė ir dainų atlikėja Raminta Naujanytė – Bjelle savo kūryboje apjungia roką, džiazą ir elektroninę muziką, tačiau tekstas ir jo prasmė jos kūryboje yra svarbiausia.

Trečiadienį – „Flash Voyage“ ir nemokamo kino seansas

Nostalgiškais garsais ir hipiška energija pulsuojantys „Flash Voyage“ yra jaunas kolektyvas, bet jau spėjęs laimėti laimėti jaunų grupių konkursą „Garažas“ ir apšildyti fenomenalų britą King Krule, o taip pat visai neseniai apšildė britus „The 1975“.

Ramų, minimalistinį, nepriklausomą indie pop/roką atliekantys jaunuoliai išleido savo debiutinį albumą kuriame atsiskleidžia kiek pasunkėjęs Flash’ų veidas. Nors muzikantai vis dar tebėra paieškų kelyje, savo pasirinkimu grupė neabejoja ir visą energiją nukreipia į kūrybinį procesą, laisvės paieškas ir neribotą saviraišką.

Po „Flash Voyage“ koncerto terasoje vyks ir nemokama legendinio kino filmo „Buena Vista Social Club“ peržiūra. Režisieriaus Wimo Wenderso dokumentika iš režisieriaus ir filmavimo komandos kelionės po Havaną, lydint dabar jau legendiniais tapusius muzikantus.

Juosta „Buena Vista Social Club“ ne tik buvo nominuota „Oskarui“ kaip geriausias dokumentinis filmas, bet ir laimėjo šios kategorijos Europos kino apdovanojimą, Vokietijos kino premijos auksą, „Auksinę kamerą“, Brazilijos didįjį kino prizą ir daugybę kitų padovanojimų.

Ketvirtadienį – vasaros sezono uždarymas su „No DJ’s goes AC/DC“

Ketvirtadienį vyks paskutinis šios vasaros renginys terasoje. Jo uždarymui pasirodymą surengs Victoro Diawaros ir Algirdo Barniškio-Blėkos projektas, pasivadinęs „No DJ’s goes AC/DC“.

Tai projektas, apjungiantis šių dienų muzikos hitus ir legendinės grupės „AC/DC“ dainas. Taip pat ketvirtadienį vyks paskutinis šią vasarą „Kašio stumykla“ turnyras, o muzika iki ankstyvųjų ryto valandų rūpinsis DJ projektas „Tarp Dviejų Aušrų“.

THE CARTERS

EVERYTHING IS LOVE

„Parkwood Entertainment“, „S.C.Enterprises“

Asmeninio gyvenimo peripetijose paskendę didžiausiais šių laikų atlikėjais vadinami sutuoktiniai Carteriai baigia savo dramos trilogiją albumu, kuris, deja, yra silpnesnis tiek ir už „Lemonade“, tiek ir už „4:44“. Viešai skelbiama, kad Jay-Z ir Beyonce negali sukurti nieko blogo, vis dėlto jų albumo svarba pralenkia jo kokybę (panašiai, kaip ir filmas „Juodoji pantera“, kurio sukritikavimas, rodos, prilygsta erezijai). Nors „Everything Is Love“ skelbia poros susitaikymą ir abipusę meilę, apsuptą spalvotų drugių ir žalių banknotų, vis dėlto be beprotiškai užkrečiančio „Apeshit“, kiti singlai paskęsta hipopinėje migloje, kurioje tekstai ir kontekstai yra daug įspūdingesni už muzikinį apipavidalinimą. Reikia sutikti, kad pagrindinį vaidmenį Carterių sąjungoje užima tikroji JAV pirmoji ledi, įrodanti, kad repuoti ji gali ne ką blogiau nei dainuoti, tačiau nei jos tvirta pozicija, nei tvirtas Jay-Z asistavimas negali paneigti nuomonės, kad iš esmės kabliukų albume mažoka. Suprantu, kad iš jų mes jau įpratę reikalauti šedevrų (jeigu jau filmuojatės prie meno genijų darbų Luvre, nuolaidų jums nedarysime), tačiau „Everything Is Love“, nors ir nėra blankus, vis dėlto neišvengia trečios trilogijos dalies sindromo. Šis albumas man pasirodė lyg didžių meistrų amatininkystės pavyzdys, atskleidžiantis banalią tiesą, kad reikia kalti geležį ir banknotus, kol ji dar karšta. Taip, šis darbas atskleidžia jų gyvenimus ir jausmus, pageidauja skambėti nuoširdžiai, vis dėlto Jay-Z ir Beyonce kartais skamba tuštokai ir be efektų. Po kelių privalomų perklausų norisi grįžti tik prie minėto „Apeshit“ ir, jeigu atmestume poros muilo operą ir dabartinio laiko pasufleruotą politinį kontekstą, pamatytume, kad „Everything Is Love“ tėra stiprus vidutiniokas, kuriame Carteriai tik sužiba, bet nežiba, o pats superdueto egzistavimas, pozicija ir vaidmuo yra ryškesni už galutinį produktą.

71/100 (Tidal, Spotify, Deezer, iTunes)

GHOST

PREQUELLE

„Loma Vista“

Kostiumais ir grimu nei muzika labiau garsėjantys švedų metalistai „Ghost“ (tiksliau, Tobiasas Forge ir samdiniai) ketvirtuoju albumu mane galiausiai įtikino, kad jų tongue in cheek sunkusis rokas vertas dėmesio. Maro ir viduramžių įkvėptas „Prequelle“ yra smagus, jeigu leidi sau vertinti „Ghost“ taip, kaip ir jie patys, atrodytų, nori: kaip ne pernelyg rimtą, bet labai vaizdingą stadioninę muziką, turinčią daugiau bendro su Dio, ELO ar net ABBA nei su iki juoko susisvarbinusiais juodmetalio puristais. Faktas, kad „Ghost“ yra viskas, išskyrus metalą, tačiau šitoks jų „Dance Macabre“ kabina savo unikalumu (nors tai jau ketvirtas jų albumas). „Rats“ yra lyg gitarinė šokių muzika (ne be reikalo šios dainos klipas yra lyg duoklė M.Jacksono „Thriller“), „Witch Image“ puikiai papildytų hair metal grupių repertuarą, o instrumentinis „Miasma“ nukelia netgi į 8-ojo dešimtmečio prog roką. „Ghost“ muzika yra kokybiškas gitarinis popsas, kuris kuriamas iš širdies skamba patetiškai, tačiau kuriamas dėl efekto ir humoro įgauna dar daugiau esmės. Visoje šioje muzikinėje makalynėje bendra konstanta lieka Kardinolo Kopijos (nauja Forgės reinkarnacija, atsisakius kažkelinto Tėvo Emerito) balsas ir tekstais kuriama fentezi romano verta estetika, kurios vizualumas puikiai papildo ir iki juoko šėtoniškus koncertus, dėl kurių močiutes apimtų konvulsinis žegnojimosi priepuolis. Nors „Prequelle“ nėra ypatingas „Ghost“ diskografijoje, vis dėlto patvirtina, kad kol kas jie užima unikalią poziciją scenoje, visiškai nerimtą, bet labai išieškotą, išanalizuotą ir netgi intelektualią, leidžiančią ne tik plėšti kartu, bet ir sužinoti ką nors, pvz., kas per velnias yra „Helvetesfonster“.

80/100 (Spotify, Deezer, iTunes)

KAMASI WASHINGTON

HEAVEN AND EARTH

„Young Turks“

Baisu prisikarksėti, bet amerikiečių saksofonininkas Kamasi Washingtonas sukūrė bene geriausią šiemet išleistą albumą, kuris sugeba gniaužti kvapą visas beveik 2,5 valandos ir kuriam konkurencijos kol kas man rasti nepavyksta. Sunku kalbėti apie darbą, kurio trūkumų negali rasti ne tik tokie diletantai kaip aš, bet ir pripažinti kritikai, tačiau viena yra aišku – potencialo ir idėjų šiam džiazo kūrėjui netrūksta. 7–8 dešimtmečių futurizmo persmelktas „Heaven And Earth“ nukelia klausytoją į pilną nuotykių, įvairiausių spalvų ir neįtikimo entuziazmo pilną erdvę, kuriai net viso pasaulio negana. Iš esmės pažįstamas, tačiau vis tiek itin nuotaikingas džiazinis vaibas, papuoštas lyg angelų choro, stebina ne tik savo turtingumu, tačiau ir išradingumu. Visas albumas yra sukurtas  aukšta nata, taigi vienintelis trūkumas galėtų būti, kad šis labai ilgas opusas gali imti šiek tiek varginti. Idėjiškai vientisas ir kryptingas albumas tinkamoje aplinkoje gali būti lengvai išklausomas iškart, nes jo tiesiog išjungi nesinori. Žinia, kad po 2015-ųjų „The Epic“ ir 2017-ųjų „Harmony Of  Difference“ lūkesčiai buvo išpūsti, tačiau K.Washingtonas ne tik sugebėjo juos išlaikyti, bet dar ir pasiūlyti išties dvasingą kelionę, kuri dabartiniais laikais, kai taip populiaru pabrėžti viską, kas blogai šiame pasaulyje, suteikia itin daug vilties. Neketinu išskirti nė vienos dainos – visos yra hitai, kuriuos klausyti atskirai lygiai taip pat malonu, kaip ir kartu. Belieka tik nukelti kepurę, nes nuo tokios muzikos žmonės ne tik tampa protingesni, intelektualesni ar labiau išsilavinę – tokia muzika žmones daro laimingus.

98/100 (Spotify, Deezer, iTunes)

FLYING SAUCER GANG

COLORS

„Nothing Personal“

Kauniečiai „Flying Saucer Gang“ Lietuvos repo scenoje išties gali nuveikti daug būdami ne iki gyvo kaulo nusibodusios pseudofilosofinės melancholijos, o hedonistinio „gyveni vieną kartą, ne du“ vakarėlio flagmanais. Jų muzika yra pagaliau paremta šiuolaikiniais muzikiniais trendais, vyraujančiais už Atlanto, braukia visą žavaus depresuolio stereotipų špargalkę ir iš esmės kuria tokį trapą, kuris gali skambėti ir Kauno, ir Majamio klube. Tačiau čia, kad ir kaip būtų keista, mes susiduriame su lokališkumo problema, nes tie minėti trendai iš esmės mums yra tiek svetimi, kad „Flying Saucer Gang“ su visa pagarba ima skambėti kaip con artistai, aktoriai, prisirinkę citatų ir bandantys vaizduoti tuos, kurie jie nėra. Todėl „Colors.“ virsta ne kažkuo individualiu, o „padarykime taip, kaip Amerikoje daro“, ir tai, kas skamba šviežiai čia, mūsų kieme, bendrąja prasme tėra „kopijos kopijos kopija“. Pakerėti JAV popkultūros, jie vienas po kito vartoja Amerikos trademarkus, pradedant taip gaujų subkultūroje svarbiomis skarelėmis, baigiant „Bud“ alumi, ševroletais ir t.t. Pripažįstu, kad „She Carribean“ yra velniškai užkrečiantis kūrinys ir su visais jo trūkumais, smegenėlėse jis apsigyveno labai ilgai ir labai jaukiai. Deja, jis ir lieka pagrindiniu akcentu, nes visa kita yra tiesiog dabar vyraujantis trapas, kurio, pvz., aš niekaip neišskirčiau, jei jį įrašytų kas nors iš tos pačios Floridos. Unikaliais „Flying Saucer Gang“ padaro lokacija ir laikas, aplinkybės, visiškai nesusijusios su jų muzikos kokybe. Būtent todėl (na, ir pripažinkime, asmeninės preferencijos), „Colors.“ perklausa virsta keista patirtimi: lyg ir Lietuvoje tai dar nėra taip plačiai daryta (arba nėra padarę stipraus efekto), tačiau imant žanrą „Flying Saucer Gang“ tik perkuria tai, kas jau sukurta, neįmesdami nieko, kas vaikinus bent kažkiek išskirtų iš tos masės traperių, lėtai blūdijančių dūmais padengtoje scenoje.

61/100 (Spotify, Deezer, iTunes)

GORILLAZ

THE NOW NOW

„Parlophone“, „Warner Bross. Records“

Po pernykščio neįtikėtinai nuviliančio albumo „Humanz“ grįžusi animacinė grupė „Gorillaz“, rodos, stengiasi atgauti formą, tačiau į aukštumas, kurios buvo pasiektos XXI a. pirmajame dešimtmetyje, toli gražu nepretenduoja. „The Now Now“ yra įrodymas, kad perkeltine prasme talento nepragersi (tiesiogine – pragersi, ir dar kaip), tačiau šis gana greitai įrašytas darbas puikiai atspindi priežastis, kodėl jis buvo sukurtas: Damonas Albarnas pats teigia, kad jam norėjosi turėti daugiau dainų būsimiems koncertams. Jam pavyko – tai albumas filleris, kurio kompozicijos gali ramiai skambėti tarp hitų, kurių metu žiūrovai gali nueiti į tualetą ar nusipirkti alaus. „The Now Now“ stiprioji pusė yra tai, kad atsisakyta šimto begalybės kviestinių muzikantų, kurių dėka „Humanz“ virto bekrypte makaliūze, darbas yra daug sukauptesnis, vientisesnis ir netgi paprastas. Tačiau iš grupės (tiksliau, paties Albarno, nes kitas grupės narys Jamie Hewlettas yra atsakingas už vizualizaciją), kuri realiai kėlė dideles idėjas, vertė žanrų sienas, galų gale save pristatė kaip visiškai naują mediją, norisi tikėtis daugiau. O „The Now Now“ skamba kaip paprasta vidutinybė iš grupės, kuri jau praranda savo momentą, kurios taip intrigavusi istorija dabar pasiekia tokius aklagatvius, kad reikalingas kviestinis personažas iš animacinio filmo „The Powerpuff Girls“. Nors sveikintina, kad Albarnas šį kartą nevėto savo fankinio synth pop į visas puses, be „Tranz“, aš taip ir neradau kito kūrinio, kurio norėčiau paklausyti dar kartą. Nenoriu būti pranašu (tiesą pasakius, noriu, bet tai neįmanoma), bet, rodos, kad „Gorillaz“ priena liepto galą – jei „Humanz“ buvo tiesiog blogas ir sprogo nuo savo paties didumo, „The Now Now“ yra paprasčiausias hmmm...

68/100 (Spotify, Deezer, iTunes)

"Jau ilgą laiką viešojoje erdvėje nerimsta diskusijos apie mano ir Jono santykius. Norėdama užkirsti kelią bet kokioms apkalboms bei klaidinančios informacijos sklaidai pranešu, kad jau kuris laikas su Jonu nesame pora. Kartu praleisti visi metai buvo gražūs ir kupini nuostabių akimirkų, vis tik, nesutapus mūsų interesams, nusprendėme pasukti skirtingais keliais", - praėjusią savaitę feisbuke rašė Karolina. 

Mergina savo draugystės su reperiu nekomentuoja. Tačiau internautai užfiksavo jausmingą akimirką Palangoje vykusiame „Flying Saucer Gang“ koncerte.

Portalo kauno.diena.lt žiniomis, R. Daškevičius yra nužudyto Kauno nusikalstamo pasaulio atstovo, Lietuvos bokso federacijos prezidento Remigijaus Daškevičiaus sūnus.