Paryžiuje gyvenanti ir kurianti menininkė kasmet rengia tapybos ir skulptūrų parodas Vilniaus galerijoje „Menų tiltas“. O šį kartą į uostamiestį ji atvežė dar niekur Lietuvoje neeksponuotą parodą, kuri atspindi ne tik naująjį jos gyvenimo laikotarpį, bet ir šeimos meninių tradicijų pratęsimą.

„Mintis parodai gimė labai natūraliai. Kiekviena paroda seka tam tikrą mano gyvenimo kelią, tai, kad ji yra tokia šiandien, atspindi ir mane. Be to, pirmą kartą eksponuosime kartu su vyru savo tapybos darbus galerijoje, kuri yra „diriguojama“ mano mamos Violetos Jusionienės. Joje ji ilgą laiką dirbo kartu su mano tėčiu tapytoju Algimantu Jusioniu“, – sakė R. Jusionytė.

Jos šeimoje būta išties daug menininkų – ne tik tėtis buvo tapytojas, bet ir senelis.

Iš viso parodoje bus eksponuojama iki 25 tapybos paveikslų, taip pat bus grafikos, skulptūros darbų.

Pasiruošti šiai parodai užtruko metus.

„Darbai yra nutapyti būtent šiai parodai. Paryžiuje šeši mūsų didžiausi paveikslai buvo eksponuoti viename kultūros ir meno centre. Tad nusprendėme pasibaigus tai parodai juos iš ten paimti ir atvežti į Klaipėdą. Jie daugiau niekur nėra rodyti, tai patys „šviežiausi“ darbai, tarsi tiltas tarp Paryžiaus ir Klaipėdos“, – tikino menininkė.

R. Jusionytė neslėpė, kad šią parodą įkvėpė ir liga – pernai pusę metų ji gydėsi nuo vėžio, kuris ją nuteikė kurti pozityvius ir šviesius kūrinius.

„Vėžys kažkuo nuteikė pozityviai, tam tikra prasme jis buvo naudingas. Visas mūsų kūrybinis veiksmas sustojo, vyras visą laiką buvo kartu su manimi, nerengė parodų. Mes užsidarėme namų dirbtuvėse ir visą laiką kūrėme. Atsivėrė naujas puslapis, tarsi nauja alchemija, nauja mūsų meno kūrybos laboratorija. Įvyko kažkoks pokytis ir mano pačios kūryboje. Darbai tapo galbūt labiau lakoniškesni, koncentruoti į būties prasmę, į žmogų, o per žmogų – į gamtą, gyvūnus, natūralumą“, – sakė kūrėja.

Paroda Klaipėdoje bus eksponuojama iki rugsėjo 6 d.

Klaipėdoje gimusi, Paryžiuje gyvenanti ir kurianti menininkė R. Jusionytė kasmet rengia tapybos ir skulptūrų parodas Vilniuje. Šiemet ji kartu su sutuoktiniu, dailininku F. Sepulveda vasaros ekspoziciją paruošė Naujajai Klaipėdos galerijai. Abiejų dailininkų kūrinių parodų geografija – visas pasaulis: Prancūzijos, Ispanijos, Šveicarijos, Danijos galerijos, planuojamos ekspozicijos Filipinuose, Japonijoje ir Mozambike.

„Meilės alchemija“ – paroda prie Baltijos jūros, siunčianti galingą žinią apie žmogiškų santykių ryšius ir jų ženklus. Anot menotyrininkės Jolitos Mieželaitienės, „šioje parodoje dailininkė R. Jusionytė kitokia, akivaizdi plastikos kaita atsirado ne šiaip sau, tai gyvenimo tarpsnio elipsė – emocinga, simbolinė, dinamiška, veikianti ir vaizdo semantiką“.

Dailininkai R. Jusionytė ir F. Sepulveda. Asmeninio archyvo nuotr.

Meilė visais laikais, per visą žmonijos istoriją buvo įkvėpimo ir didžių darbų katalizatorius. Alchemijos terminas į antrąją parodos pavadinimo dalį įsibrauna neatsitiktinai. Ilgaamžė tradicija, apgaubta paslaptimi ir legendomis, pastaraisiais metais meninėje dailininkų praktikoje tapo jungiančia kūrybos gija. Istorijos tyrinėtojai alchemiją apibūdina kaip filosofinę praktinę tradiciją, kurios siekiamybė – sąmoningas gyvenimas ir žmogaus nemirtingumo paieška. Jos aksioma – sąmonės ir kūno darna, vidinės pusiausvyros siekiamybė iki aukso grynumo ir švytėjimo.

Paradoksais ir simboliais grįsti dailininkų kuriami vaizdai, kiekvieno savaip paremti autentiškų patirčių ir kultūrinio paveldo pastoliais.

Rūtos darbuose nėra pasakų naratyvo, tiesioginės iliustracijos, tai simbolinė optimizmo išraiška, sielos džiūgavimas, nešinas žinia apie alcheminės kelionės tikslą – sąmonės nušvitimą.

Gamtos ir žvėries artumas, neretai įsikūnijantis žmoguje, būdingas tapytojo, grafiko F. Sepulvedos kūrybai. Vaizdiniai paradoksai ir simboliai jo darbuose užima dominuojančią vietą.

Nepaisant vaizdo sąrangos, stiliaus skirtumų, šiuos du menininkus sieja ir sujungia žmogaus ir gamtos ryšio tema, emocinio išgyvenimo perteikimas, gretinant žvėrį ir žmogų, sukuriant simbolį, glaustai išreiškiantį mintį.

Franciscas – čilietis, gimęs Santjage, įgijęs solidų meninį išsilavinimą ir jau nuo 15 metų patyręs keliautojo nuotykių. Apvažiavęs Lotynų Amerikos šalis, Meksiką, Kubą, penkerius metus gyvenęs Mozambike tarp vietinių juodaodžių, neabejotinai sukaupė milžinišką įspūdžių kapitalą, patirdamas įvairių kultūrų ir meno mokyklų įtaką. Menininkas save priskiria naiviojo meno krypčiai. Žmogaus ir gamtos ryšys neapleidžia dailininko ir gyvenant Paryžiuje.

Dviejų menininkų darbų ekspozicija suteikia unikalią galimybę matyti ir jausti jų kuriamo pasaulio atspindžius. „Meilės alchemija“ – kūrybingų asmenybių saviraiška, ilga kelionė iš tamsos į šviesą.

Paroda veiks iki rugsėjo 14 d.

Menininkų kūrinių parodų geografija – visas pasaulis: Prancūzijos, Ispanijos, Šveicarijos, Danijos galerijose, planuojamos Filipinuose, Japonijoje ir Mozambike.

„Meilės alchemija“ – paroda prie Baltijos jūros siunčia galingą žinią apie žmogiškų santykių ryšius ir jų ženklus. Siūloma net neieškoti dailininkų vaizdo raiškos, stilių skirties ar panašumų, bet pasinerti į tyvuliuojančius jausmų vandenis. Parodoje dailininkė R. Jusionytė kitokia, akivaizdi plastikos kaita atsirado ne šiaip sau, tai gyvenimo tarpsnio elipsė – emocinga, simbolinė, dinamiška, daranti įtaką ir vaizdo semantikai.

Tikrai neteko skaičiuoti, kiek poezijos, vaizduojamojo meno kūrinių skirta meilės jausmui. Viena tegalima teigti – visais laikais, per visą žmonijos istoriją jis rūpėjo, buvo įkvėpimo ir didžių darbų katalizatorius. Spontaniškai iš atminties išniro W. Shakespeare’o meilės sonetų jausmingi ir jautrūs žodžiai: „Aš myliu, bet retai apie tai kalbu. Aš myliu švelniau, bet ne daugeliui akių“ (Meilės sonetai #102). Šios eilutės geriausiai apibūdina menininkų poros santykius, kurie neafišuoja savo jausmų, bet, sprogus nelaimės minai, yra stiprybės mazgas, ramstis ir paguoda vienas kitam.

Alchemijos terminas įsibrauna į antrąją parodos pavadinimo dalį neatsitiktinai. Ilgaamžė tradicija, apgaubta paslaptimi ir legendomis, pastaraisiais metais meninėje dailininkų praktikoje tapo jungianti kūrybos gija. Istorijos tyrinėtojai alchemiją apibūdina kaip filosofinę praktinę tradiciją, kurios siekiamybė – sąmoningas gyvenimas ir žmogaus nemirtingumo paieška. Jos aksioma – sąmonės ir kūno darna, vidinės pusiausvyros siekiamybė iki aukso grynumo ir švytėjimo.

Menininkų kūrinių parodų geografija – visas pasaulis: Prancūzijos, Ispanijos, Šveicarijos, Danijos galerijose, planuojamos Filipinuose, Japonijoje ir Mozambike.

Kaip įgalinti visas žmogiškąsias pastangas kovoje su negandomis? Tik per sąmonės evoliuciją, pasak menininkų, galima pasiekti kūno išsivadavimą. „Tegu tavo kūnas daro tą patį, ką daro tavo sąmonė“, – teigia R. Jusionytė. Šis savotiškas rebusas menininkų lūpose lengvai išsprendžiamas, jei imsime vadovautis tam tikra „sapniška“ logika, jei leisime veikti vaizduotei. Tuomet atsivers abiejų menininkų drąsa, ryžtas pakelti pasąmonės uždangą ir pažvelgti į vidinę scenos gilumą. Paradoksais ir simboliais grįsti dailininkų kuriami vaizdai, kiekvieno savaip, paremti autentiškų patirčių ir kultūrinio paveldo pastoliais.

Tai kokia kūrybinio galvosūkio sandara, kokia ženklų ir simbolių reikšmė? R. Jusionytės atveju – vidinės kovos ir pergalės. Aštuonis mėnesius menininkė sąmoningai gyveno atsiskyrėlės gyvenimą, kuris iš esmės pakeitė jos mąstymo būdą. Tai buvo stotelė, kuri privertė suvokti, kokia našta ją slegia ir ką pradėti iš naujo. Atsikratyti pesimizmo, baimės prikrautų lagaminų ir toliau keliauti su lengvu kūrybinių galių, drąsos, ramybės ryšulėliu. Rūtos „filosofinis akmuo“ – tai naujas sąmonės lygis, suvokiant visumą per jos dalis vienu metu. Godžiai žvelgti į gyvenimą, vėl ir vėl su nuostaba, kaip tai sugeba jos nutapytų žvėrių akys. Atgauti sveiką pasitikėjimą savimi per kūrinių personažą – jauną, žavią moterį, merginą, kuri tarytum visų pasakų (Brolių Grimmų, Ch. Perrault, H. Ch. Anderseno) princesė – esmė, apibendrinimas, esencija. Reflektuoti pasakų happy end’ą ir paversti jį slaptažodžiu – gyvenimas, kaip pasakoje. Tai tikrai ne animaciniai vartotojiškos W. Disney’aus kultūros herojai, bet pastangos perteikti pozityvumo emociją, harmonijos intenciją. Rūtos darbuose nėra pasakų naratyvo, tiesioginės iliustracijos, tai simbolinė optimizmo išraiška, sielos džiūgavimas, nešinas žinia apie alcheminės kelionės tikslą – sąmonės nušvitimą.

Ne tik personažai transliuoja pasikeitusį Rūtos vidinį pasaulį, visa vaizdo semantika paklūsta jam. Iš paveikslų dingsta horizonto linija, piešinio kietumas, konkretūs objektai, konstruojantys kompoziciją. Stalas ir prie jo sėdinčios figūros, makabriškos puotos ir šachmatų dėlionės personažai lieka praeityje. Dabarties paveiksluose įstrižaine plaukiančios figūros, tarytum iš pasąmonės išnyrantys gėrio simboliai, laisvai ir gaivališkai plūduriuoja paveikslų paviršiuje. Atviras, harmoningas pasaulis atsiveria skaidriomis spalvomis, akvarelinis jų peršviečiamumas gula paveikslo paviršiuje. „Aš tiesiog pradedu nuo spalvų dėlionės drobėje, žaismingai taškausi dėmių pavidalais ir žiūriu, kas iš to išeis, improvizuoju ir ieškau prasmės atsitiktinėje vaizdų poetikoje. Ir pamatau tose formose ir dėmėse žmonių ir žvėrių pavidalus, siluetus. Troliai, šunys, mergaitės veidai ar jų figūros atslenka nuo drobės viršaus ar iš šono“, – kūrybiniu procesu dalijosi Rūta.

Akivaizdu, menininkė nebenori griežtai kontroliuoti kūrybinių impulsų, į laisvę paleidžia vaizduotės tvarinius ir stebi, ką dovanoja emocinis spontaniškumas. Tai savotiškas meditatyvinis procesas, kai vidinė energija išpučiama lyg žaismingi bubble gum burbulai. Kai aplink siautėja egzistencinis nerimas ir iš visų kampų slenka tamsūs abejonių šešėliai, daugelį menininkų pastūmėjo į blogio anatomiją ir pastangas jį įvaizdinti. Rūta, priešingai, pasitelkė prancūzų humanistus, A. Camus, taip pat A. Schopenhauerį, kurie Antrojo pasaulinio karo fone filosofavo apie katarsį kaip būdą išeiti iš tamsos.

R. Jusionytės mūza – harmonija, vidinė darna, kurią pasiekti buvo nelengva. Menininkės įsitikinimu, toks jos požiūris veiksmingesnis nei tiesioginė blogio ir pesimizmo transliacija. Dailininkės kuriamų žvėrių simboliai turi plačias ištakas. Tai Vydūno filosofinės idėjos, folkloras, viduramžių legendos apie drakonus ir vienaragius, istoriko M. Pastoureau’s veikalai apie spalvų ir žvėrių simbolius viduramžių Europos kultūroje.

Gamtos ir žvėries artumas, neretai įsikūnijantis žmoguje, būdingas ir tapytojo, grafiko F. Sepulvedos kūryboje. Vaizdiniai paradoksai ir simboliai jo darbuose užima dominuojančią vietą.

Nepaisant vaizdo sąrangos, stiliaus skirtumų, šiuos du menininkus sieja ir sujungia žmogaus ir gamtos ryšio tema, emocinio išgyvenimo perteikimas gretinant žvėrį ir žmogų, sukuriant simbolį, kuris glaustai perteikia mintį.

F. Sepulveda – čilietis, gimęs Santjago mieste, įgijęs solidų meninį išsilavinimą ir jau nuo penkiolikos metų išbandęs keliautojo nuotykius. Apvažiavęs Lotynų Amerikos šalis, Meksiką, Kubą, penkerius metus gyvenęs Mozambike tarp vietinių juodaodžių, neabejotinai sukaupė milžinišką įspūdžių kapitalą bei įvairių kultūrų ir meno mokyklų įtaką. Dailininko dėmesio lauke atsidūrė ir senovės kultūrų: Mesopotamijos, Egipto, persų meno principai. Persų miniatiūrų dekoratyvumas, ornamentinė stilistika, gryna spalva menininko kūryboje transformuojami į savitą stilių. Tvariausias kelionių ir meno krypčių lydinys atsiskleidžia stipriausiame Francisco kūrybos, Čilės indėnų autentiškos kultūros impulse. Menininkas save skiria naiviojo meno krypčiai. „Sapniškumo“ logika ypač svarbi šio stiliaus atstovams, tai vienas originaliausių Lotynų Amerikos, Afrikos kultūrų požymis, kurį kuo puikiausiai panaudojo Europoje siurrealistai. Su naiviojo meno XX a. dailininku H. Rousseau Francisco sieja paveiksluose vaizduojama egzotinė aplinka, gamtos vitališkumas ir ta ypatinga snūduriavimo būsena. Menininko personažai – indėniškų bruožų būtybės, jojančios ant arklio, asiliuko arba sėdinčios valtyje. Sapniškumo atmosferą kuria laiko ir erdvės suvokimas paveiksluose. Žiūrovas net nežino, koks tai paros metas – diena ar naktis, kokia tai vieta – aplinka dekoratyvi, plokščia, ornamentiška. Net neskaičius ir nesiklausius visų čilietiškų pasakų ir legendų, suvoki, kad menininko paveiksluose vaizduojama kuri nors iš močiutės ar mamos nugirsta istorija. Žmogaus ir gamtos ryšys neapleidžia menininko gyvenant Paryžiuje. Menotyrininkės Marios Gainza taiklus H. Rousseau asmenybės apibūdinimas knygoje „Regos nervas“ pasirodė tinkantis ir F. Sepulvedai. M. Gainza rašo, jog prancūzų dailininkas primityvistas „netruko suprasti, kad jo vidinio dangaus oras kur kas tyresnis už troškią miglą, tvyrančią viršum avangardo salonų“.

Dviejų menininkų, kuriančių ir gyvenančių kartu, darbų ekspozicija suteikia unikalią galimybę matyti ir jausti jų kuriamo pasaulio atspindžius. Tai vaizdų galvosūkis, kurį išspręsti galės kiekvienas žiūrovas. „Meilės alchemija“ – kūrybingų asmenybių saviraiška, ilga kelionė iš tamsos į šviesą.