Tai – didelė netektis visai Kauno rajono bendruomenei, ypač – garliaviečiams. O. Karavajevo kuklus, bet labai prasmingas gyvenimas garsino Garliavą ir Kauno rajoną, ugdė miestelėnų meninį lygį, rodė pavyzdį, kaip nesutrikti šiame skubos ir dažnai netikrų vertybių pasaulyje, pažymima Kauno rajono savivaldybės pranešime.

Šv. Mišios už velionį bus aukojamos sausio 6 d. 8 val. Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje, jas tiesiogiai transliuojant per bažnyčios interneto puslapį.

Atsisveikinti bus galima Jonučių laidojimo namuose (J. Šimkaus g. 22 ) sausio 6 d. nuo 9 iki 10 val. Urna išnešama 10 val. į amžinojo poilsio vietą Jonučių kapinėse.

O. Karavajevas gimė 1946 metais Lenkijoje, Švidnicoje. Vėliau su tėvais gyveno Baltarusijoje, o po tarnybos sovietų kariuomenėje likimas jį atvedė į Lietuvą. Čia sukūrė šeimą, čia gimė du sūnūs, čia jis mokėsi elektriko amato, dirbo. Gyvenimas O. Karavajevui sudavė negailestingą smūgį – 1985 -aisiais palaidojo jaunėlį sūnų ir atrodė, kad atsitiesti jėgų nebebus. Kaimynas, matydamas nepaguodžiamą draugą, pasiūlė Olegui eiti mokytis piešti į A. Martinaičio dailės mokyklą.

Tai buvo kelio į dailę pradžia: O. Karavajevas sėkmingai baigė dailės mokyklą, pradėjo lankyti Kauno „Vaivorykštės“ dailės studiją. Mokėsi, kantriai dirbo, ieškojo, tvirtėjo, augo kaip dailininkas.

1993-aisiais pradėjo dirbti mokytoju Garliavos J. Lukšos gimnazijoje, vėliau – Jonučių vidurinėje ir Mastaičių pagrindinėje mokyklose.

O. Karavajevas aktyviai dalyvavo Lietuvos partizanų istorijos pažinimo ekspedicijose, Juozo Lukšos vardo įamžinimo Garliavoje veikloje, mokyklų muziejų kūrime. Tapo Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų nariu. Daug keliavo, domėjosi Europos kultūros paveldu, dailės istorija. Piešė, dalyvavo pleneruose, pradėjo organizuoti personalines parodas.

2000 metais O. Karavajevo ir jo bendraminčių iniciatyva prie Kauno rajono viešosios bibliotekos pradėjo veikti dailės studija, kuriai neatlygintinai net 20 metų vadovavo O. Karavajevas. Prasidėjusi nuo mažos grupės žmonių, kurie, anot paties vadovo, „nori piešti ir pakalbėti apie meną“, studija išaugo į bendruomenę, kurią žino, vertina dailininkai profesionalai, kurios ne vienas narys pasuko menininko keliu.

O. Karavajevas apdovanotas Kauno rajono Garbės ženklu, KASP medaliu už nepriekaištingą tarnybą, 2007 m. nominuotas Metų garliaviečiu meno srityje.

82-oje PDC reitingų lentelės vietoje buvęs D.Labanauskas į pagrindinį pasaulio čempionato etapą pateko 3:0 įveikęs anglą Matthew Edgarą (PDC – 66). Vėliau 43-ejų lietuvis 3:1 nugalėjo anglą Ianą White'ą (PDC – 9), 4:2 – vokietį Maxą Hoppą (PDC – 24) ir aštuntfinalyje 4:2 – Steve'ą Beatoną (PDC – 25).

Garliaviškį tik ketvirtfinalyje sustabdė pasaulio čempiono titulą gynęs olandas Michaelas van Gerwenas (2:5). Per šį mačą lietuvis, iš taikinio traukdamas strėlytę, susižeidė pirštą.

D.Labanauskas, patekęs į stipriausių pasaulio smiginio žaidėjų aštuntuką, PDC reitingų lentelėje pakilo trisdešimčia laiptelių aukščiau.

– Dariau, 2019-uosius užbaigėte su trenksmu. Ką labiausiai įsiminėte iš varžybų Londone?

– Didžiausią įspūdį paliko tai, kad man pavyko prasibrauti net į aštuntuką (lietuvis su belgu Dimitriu Van den Berghu, anglais Glenu Durrantu ir Luke'u Humphriesu pasidalijo 5–8 vietas – aut. past.). Smagu, kad įveikiau labai stiprų ir tituluotą varžovą I.White'ą. Ilgai nepamiršiu dvikovos su M.van Gerwenu, kai, atsilikdamas 2:4, galėjau sušvelninti rezultatą, tačiau nepataikiau į dvigubą sektorių. Sėkmės atveju būčiau tęsęs kovą dėl kelialapio į pusfinalį.

– Kas buvo netikėčiausia?

– Gana gerai žaisdavau lemiamais momentais. Prieš varžybas svajojau šiemet nužygiuoti bent vieną ratą toliau nei pernai, bet pasiekiau daugiau, nei tikėjausi.

– Ar visi žaidėjai gyveno viename viešbutyje, kartu treniravosi?

– Čempionato dalyviams buvo skirti keli viešbučiai. Aš įsikūriau tame, kuriame ilsėjosi organizatoriai, teisėjai. Vestibiulyje – daug taikinių treniruotėms. Treniruodavomės ir po vieną, ir su kitais žaidėjais. Belgai beveik visą laiką leido prie taikinių, stalo žaidimų, ten ir užkandžiaudavo, stebėdavo transliacijas iš varžybų arenos.

D.Labanauskas

– Žaisdamas atrodėte labai ramus, net šaltakraujiškas. Kokios emocijos iš tikrųjų kunkuliavo jumyse?

– Jaučiausi labai gerai ir užtikrintai. Kita vertus, nebuvo tokio momento, kad rezultatas būtų lygus ir vienas legas būtų lėmęs pergalę ar pralaimėjimą. Tokiais atvejais jaudulys būna didesnis. Mano laimėtos dvikovos – didesne persvara, bet jaučiausi gerai net žaisdamas su M.van Gerwenu ir atsilikdamas, kai varžovui iki pergalės trūko vos vieno sėkmingo lego. Net nebuvo minčių, kad jei nepataikysiu – viskas baigta... Kartais per turnyrus apima tokia savijauta, tenka tramdyti jaudulį per visą žaidimą, bet šįkart taip nebuvo. Tikėjau ir žinojau, kad pataikysiu, kiek reikia ir kada reikia.

– Apie ką kalbėjotės su M.van Gerwenu prieš dvikovą?

– Varžybų arenoje yra kelios specialios zonos, skirtos tik žaidėjams ir jų svečiams. Uždariausia zona – tik mačui besiruošiantiems dviem žaidėjams ir jų vadybininkams. Visose zonose – treniruotėms skirti taikiniai. Prieš akistatą su M.van Gerwenu pasisveikinome, palinkėjome vienas kitam sėkmės. Pasiteiravau, kaip sekasi jo šeimai – olandas su žmona augina dvi dukras. Su M.van Gerwenu turime bendrų draugų Nyderlanduose.

Smiginio specifika labai palanki, nes, būdamas mano amžiaus, futbolo ar krepšinio profesionalu jau netapsi.

– Ar jūsų pirštas jau sugijo?

– Dar ne. Jaučiu, kad strėlės adata iki kaulo įsmigo, bet viskas gerai. Situacija buvo netikėta, iš vėžių išmušė. Nepatogiai jaučiausi, kai varžovas surinko maksimalią taškų sumą, o man tokia problema atsirado – pirštą prasidūriau, įpusėjus legui sustabdžiau kovą. Vėliau viešbutyje pasiteiravau teisėjo, ar teisingiau pasielgiau – gal reikėjo užbaigti legą ir tada prašyti, kad sutvarstytų pirštą? Svarsčiau: gal derėjo rankšluosčiu valytis kraują. Teisėjas atsakė, kad pasielgiau teisingai, iš karto kreipęsis į jį.

– Ko tikitės iš 2020-ųjų?

– PDC reitingų lentelėje šoktelėjau į 52-ąją vietą. Tai labai džiugina, nes, patekęs tarp 64 žaidėjų, užsitikrinau dar vieną sezoną PDC, nereikės dalyvauti atrankos varžybose. Sėkmė motyvuoja pabandyti per šiuos metus prasibrauti į PDC reitingų "Top 32", patekti į TV turnyrą ar kelis. Norėčiau vėl dalyvauti PDC pasaulio čempionate, taip pat ir taurės varžybose, kuriose žaidžiama kartu su kuriuo nors tautiečiu. Idealiausia būtų patekti tarp šešiolikos stipriausiųjų, tai garantuotų kvietimus į daugumą turnyrų ir teisę būti tarp skirstytų žaidėjų.

– Kada jus pamatysime žaidžiantį Lietuvoje?

– Dalyvausiu pas mus rengiamose varžybose, jeigu jos nesutaps su  išvykomis į užsienį. Tačiau mano sutartyje su PDC numatyta sąlyga, kad negaliu dalyvauti ne PDC turnyre, jei jis transliuojamas tiesiogiai. "Lietuvos Masters 2020" turnyre, kuris numatytas sausio 11-ąją Ginkūnuose, tikrai nebūsiu, nes tuo metu viešėsiu Berlyne – esu pakviestas į parodomąsias varžybas.

– Ar jau nusprendėte, kam skirsite beveik 60 tūkst. eurų, kuriuos iškovojote pasaulio čempionate?

– Su žmona tarėmės, kad PDC žaisiu dvejus metus ir po to svarstysime, ką daryti su laimėtomis premijomis. Prieš kiekvieną sezoną neaišku, ar iš smiginio bus daugiau naudos, ar išlaidų. Reikėtų pasikrapštyti prie namo, patvarkyti aplinką, investuoti į ūkį. Kelionės? Kažin. Jau ir pastaruoju metu beveik nuolat keliauju – į varžybas ar iš varžybų. Laisvalaikiu dabar labiau mėgstu būti namie, bet dėl šeimos tenka bent po Lietuvą ar po kaimynų šalis pakeliauti.

– Ar iki šiol nė karto nesuabejojote savo sprendimu, kad pasirinkote smiginį?

– Iš pradžių buvo visko, nes sekėsi žaisti ne taip gerai, kaip dabar. Lietuvos reitingo varžybose net iš pogrupio nepatekdavau į kitą etapą. Tačiau buvau užsidegęs: jei kiti gali pataikyti, kodėl aš negalėčiau? Pirmąją prizinę vietą laimėjau tik po kelerių metų. Smiginio specifika labai palanki, nes, būdamas mano amžiaus, futbolo ar krepšinio profesionalu jau netapsi. O smiginiui amžius, ūgis neturi didelės reikšmės. Be to, treniruotis galima vienam, tiesiog namuose, nereikia salės, brangaus aikštyno ar įrangos. Pakanka taikinio ir strėlyčių. Yra nuotaika – imi ir mėtai.

– Ar rekomenduotumėte išbandyti smiginį ir tiems, kuriems ši sporto šaka – terra incognita?

– Rezultatus lemia ne vien treniruotės prie taikinio, bet ir darbas su savimi. Kartais užsimoji mesti strėlytę, pažiūri į savo ranką, o ji – dreba, nors jaudulio – jokio. Nori nenori reikia save išauklėti, išmokti susitvardyti, susikaupti. Tai praverčia ir esant kitoms gyvenimo situacijoms, padeda susikoncentruoti, jeigu prireikia svarbaus ir operatyvaus sprendimo. Be to, niekas negimė mokėdamas kažką iškart daryti tobulai. Aš irgi pradėjau nuo pirmo laiptelio. Reikia bandyti, ieškoti, eksperimentuoti, rizikuoti. Kito kelio nėra. Sėkmė lydi tik tuos, kurie daug dirba. Čia juk ne loterija.

Rezultatai

PDC pasaulio čempionato ketvirtfinalis: Darius Labanauskas (Lietuva) – Michaelis van Gerwenas (Nyderlandai) 2:5, Nathanas Aspinallas (Anglija) – Dimitris Van den Berghas (Belgija) 5:3, Luke'as Humphriesas (Anglija) – Peteris Wrightas (Škotija) 3:5, Glenas Durrantas (Anglija) – Gerwynas Price'as (Velsas) 1:5.

Pusfinalis: P.Wrightas – G.Price'as (Velsas) 6:3, M.van Gerwenas – N.Aspinallas 6:3.

Finalas: P.Wrightas – M.van Gerwenas 7:3.

Premijos: pasaulio čempionui – 500 tūkst. svarų sterlingų, vicečempionui – 200 tūkst., pusfinalio mačus pralaimėjusiems žaidėjams – po 100 tūkst., pralaimėjusiems ketvirtfinalius – po 50 tūkst.

Anksti tapo našlaitis

"Po atgimimo daug kas pas mane buvo atvažiavęs, kalbino, bet nieko neparašė", – 99-ąjį gimtadienį pažymintis garliaviškis Steponas Taškus pasitiko "Kauno dienos" žurnalistus.

Dar gerai atrodančio, nors ir sunkiai vaikščiojančio, senolio biografija neeilinė – šaulys nuo 1938 m., Vietinės rinktinės karys, politinis kalinys, tremtinys.

Savo paties rankomis sovietmečiu statytame name tebegyvenantis S.Taškus gerai prisimena svarbiausius gyvenimo įvykius. Kaip ir dera gimtadienio proga, jis prisiminė savo tėvus: Kaune gydytoju dirbusį tėvą, kuris su šeima buvo perkeltas dirbti į Ukmergę, o iš ten – į Mažeikių rajoną. Stepono mama mirė jauna – palaidota per Sekmines Tirkšlių kapinėse ir, kaip tvirtina šešerių metų našlaičiu anuomet tapęs Steponas, jos kapas buvo pirmas šiose kapinėse. Anksti netekęs mamos, Steponas, baigęs keturias klases, ganė karves, dirbo pas vietinius ūkininkus ir net Latvijoje, nes būdamas keturiolikmetis neteko ir tėvo – gyveno pas jį priglaudusį dėdę.

Su A.Šociko broliu

"1938 m. tapau šauliu, – padarė savo prisiminimuose šuolį Steponas. – Kai po metų Kaune, P.Vileišio aikštėje, buvo surengta Lietuvos šaulių šventė, joje mačiau ir Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, atvežtą į renginį automobiliu. Šventėje dalyvavo – žygiavo drauge su mumis ir kitų organizacijų, pavyzdžiui, jaunalietuvių, atstovai. Baigiantis karui, kai Vietinės rinktinės (VR) kariams generolas Povilas Plechavičius, nepaklusęs vokiečiams, liepė išsiskirstyti, pėsčias iš Akmenės nuėjau į Rokiškį. Tačiau mane pagavo sovietai – atvežė į Kauną ir dvi savaites laikė uždarę prie Vytauto Didžiojo tilto – jį mes įpratę vadinti Aleksoto – esančioje evangelikų liuteronų Šv.Trejybės bažnyčioje."

Senolis gerai pamena paskui buvęs išvežtas į Brianską, kurį XIV a. viduryje mūsų kunigaikštis Algirdas buvo prijungęs prie LDK žemių. "Manot, kariauti Brianske mokė? Pavasaris buvo – bulves sodinome drauge su čionai atvežtu iš Panemunės, vėliau išgarsėjusio boksininko Algirdo Šociko broliu ir tokiu Miliūnu – vardo nepamenu – iš Šakių rajono. Visi trys ten susirgome šiltine – mirtis žiūrėjo į akis. Tada mus grąžino atgal – į Briansko ligoninę. Kai pasveikau, išsiuntė į Kirovą, o iš ten, karui pasibaigus, pagaliau grįžau namo, į Akmenę", – stebino atminties aštrumu sukaktuvininkas.

Iš lagerio – į Garliavą

Grįžusį į gimtinę buvusį VR karį ir šaulį sovietai suėmė ir, nuteisę dešimčiai metų, išsiuntė į Norilską.

"Lageryje devynerius metus kasiau akmens anglis su Petru Ramanausku, Viktoru Petrašiūnu. Kai grįžau iš lagerio į Akmenę, kur pas močiutę gyveno sūnus su dukra, nes žmona buvo mirusi, manęs ten neregistravo. Todėl išvažiavau į Garliavą, kur ir buvau priregistruotas pas Petriką. Mat šis pažinojo Pasų stalo viršininką, nuo kurio ir priklausė žmonių registravimas šioje vietovėje. Gyvendamas pas Petriką, dirbau anuometinėje "Autoremonto" gamykloje ir pamažu lipdžiau Garliavoje nuosavą namelį, kuriame ir dabar gyvenu", – aiškino Steponas.

S.Taškus (centre) su atvykusiais jį sveikinti dukra Janina Burbuliene, sūnumi Antanu Taškumi, šauliais Vydu Verbiliu ir S.Ignatavičiumi prie šventei paruošto stalo.

Besikalbant į jo namų duris pasibeldė Garliavos seniūnė Nijolė Tarvydienė ir socialinio darbo organizatorės Rasa Valatkevičienė su Asta Janoniene, kurioms gerai pažįstamas šis garbus senolis. Moterys sakė, kad Steponas nenori girdėti apie jokias ligas, gydytojus ir ligonines – nori gyvenimo saulėlydį pasitikti savo namuose. Tad seniūnijos atstovai jį lanko ne tik ypatingomis progomis, nors senolio dukra su sūnumi, kiti artimi giminaičiai, įvairių organizacijų atstovai ir taip nepalieka jo be dėmesio.