Teks keisti pavadinimą

Užvakar desovietizacijos komisija, remdamasi istorikų pažyma, nusprendė, kad Klaipėdoje S. Nėries vardo gatvė turi būti pervadinta.

Anot komisijos pirmininko Vito Karčiausko, argumentų tokiai išvadai daugiau nei pakankama.

Ir po to, kai savivaldybė gaus Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimų centro vadovo raštą, per tris mėnesius turės apsispręsti, kaip uostamiestyje bus vadinama S. Nėries gatvė.

S. Nėries politinio bendražygio L. Giros gatvės pavadinimas turėjo būti pakeistas dar pernai gruodį.

Tačiau Klaipėdos politikai klausimo svarstymą dėl šio sovietinio veikėjo atidėjo.

Esą šioje gatvėje gyvenantiems žmonėms (dienraščio žiniomis, raštą pasirašė apie 10 žmonių) netiko siūlomas istorinis Ernsto Vicherto (Ernst Wiechert) vardas, nors taip ši gatvė buvo vadinama prieškariu.

Tuomet miestiečių tribūnoje prieš tarybos posėdį išstojusi veikėja pareiškė nesutinkanti, kad L. Giros gatvei, kurioje yra vos septyni namai, būtų sugrąžintas istorinis E. Vicherto vardas.

Anot oratorės, pats prūsiškojo laikotarpio Klaipėdos teisėjas ir rašytojas E. Wiechertas tarnavo diktatoriui Otto von Bismarckui.

Ir po tokio pareiškimo miesto politikai šį klausimą atidėjo neribotam laikui.

Dabar jiems teks spręsti klausimą ne tik dėl L. Giros, bet ir dėl S. Nėries gatvės pervadinimo.

Nuostata: anot istorijos mokslų daktaro, klaipėdiečio D. Elerto, asmenys, kurie iš viešos tribūnos postringauja, kad E. Wiechertas buvo žmogus, tarnavęs „diktatoriui“ O. von Bismarckui, tiesiog neturi jokio supratimo ir nesidomi praeitimi. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Prūsiška žalgiriečių drąsa

Sunku pasakyti, ar Klaipėdos tarybą staiga išgąsdino XIX a. Prūsijos ir Vokietijos politiko pavardė ir jo neapibrėžtos sąsajos su E. Wiechertu,  ar dėl kokių nors kitų priežasčių nenorėta skubėti.

O, pasirodo, Šilutės rajone, Žalgirių kaime, tą, kurį nuolat užlieja vanduo, ir iš viso yra tik keturios gatvės, viena jų pavadinta būtent O. Bismarko vardu.

Vietiniams tai nieko neįprasta, tačiau visai kitai Lietuvai šis faktas į paviršių išplaukė gana tragiškomis aplinkybėmis, kai lygiai prieš mėnesį, sausio 29-ąją, buvo rastas nuskendęs O. Bismarko gatvės gyventojas.

Pasigirdo kai kurių klaipėdiečių svarstymų, ar Žalgirių kaimo gyventojai už mus drąsesni: jie turi O. Bismarcko vardu pavadintą gatvę, o mes ne.

„Nežinau, ar O. Bismarko gatvės Klaipėdoje reikėtų, bet Moltkės liepas būtų galima pasodinti. Otto von Moltke buvo prisidėjęs prie Prūsijos tapsmo Vokietijos imperija. Kažkada Klaipėdoje buvo jo vardu pavadinta gatvė. Tai buvo žinomas žmogus krašte. Be to, ano meto miestiečiai ir kitaip pagerbdavo tą savo herojų, puoselėjo būtent jo vardu pavadintas liepas. Tokia yra istorija. Be abejo, su dabartiniais klaipėdiečiais jokių sąsajų nėra, bet tai rodo tam tikrą istorinį tęstinumą“, – kalbėjo istorikas Dainius Elertas.

Pasak jo, Prūsijos laikų klaipėdiečių sąmonė niekada negrįš, viską pakeitė istorinės, socialinės, kultūrinės aplinkybės, bet esą kodėl gi jų neįtraukus į miesto istorinę atmintį?

„Tai leistų mums suprasti, kad esame didesnio pasaulio dalis. Nes bet koks atsiribojimas, užsidarymas veda prie to, kad mes vieną dieną atsidursime prieš veidrodį ir kalbėsime patys su savimi“, – įsitikinęs D. Elertas.

Kodėl bijoma E. Wiecherto?

Kodėl Klaipėdoje baiminamasi L. Giros gatvę pervadinti į E. Vicherto? Istorikas išskyrė kelis aspektus.

Pirmiausia, nebuvo platesnio šio klausimo pristatymo miestiečiams.

Svarstymai, anot D. Elerto, vyko už uždarų durų, visuomenė nuo pat pradžių į tai įtraukta nebuvo ir apie rezultatą išgirdo iš antrų lūpų, galiausiai viską nubraukė vienas profaniškas pakalbėjimas iš miestiečių tribūnos.

„Jei E. Wiechertas būtų buvęs pristatytas plačiau, jei būtų išversti jo darbai, tarp jų ir skirtas Klaipėdai, pamatytume, kas buvo rašoma apie kraštą iki Ievos Simonaitytės. Be to, jis parašė ne vieną detektyvinio žanro romaną, kuriuos kūrė, remdamasis savo, kaip teisėjo, patirtimi, medžiagomis iš konkrečių klaipėdiečių bylų. Vokietijoje jo romanai priskiriami psichologinio detektyvo žanrui, kurio pradininkas jis faktiškai ir yra“, – teigė D. Elertas.

Pasak istoriko, kad perteiktų psichologinius nusikaltimo motyvus, jis smulkiai aprašė aplinką, analizavo, kodėl taip atsitiko.

Vienas jo romanas, kuriame aprašyti įvykiai Klaipėdoje ir Priekulėje, yra išverstas į lietuvių kalbą ir, D. Elerto teigimu, visai nedėkingai pamirštas.

„Kiek mes dar turime mūsų krašto žmonių, kurie paliko platesnį ano laikmečio miesto vaizdo aprašymą. O tie, kurie iš viešos tribūnos postringauja, esą E. Wiechertas yra žmogus, tarnavęs „diktatoriui“ O. von Bismarckui, tiesiog neturi supratimo ir nesidomi praeitimi. Pradėkime nuo to, kad tuomet Klaipėda buvo Prūsijos karalystės, vėliau – Vokietijos imperijos dalis, natūralu, kad visi tarnautojai tarnavo tai imperijai. Galime prisiminti ir Joną Polovinską-Budrį, kuris tarnavo ir karjeros siekė Rusijos imperijoje. Ir ką? Bet jam grįžus jau į Nepriklausomą Lietuvą, jo nuopelnai nenuginčijami“, – dėstė istorikas.

Anaiptol ne diktatorius

E. Wiecherto atvejis esą panašus, tai yra žmogus, kurio vaikystė prabėgo Prūsijos karalystėje, o gyvenimas baigėsi Vokietijos imperijoje, valdant O. von Bismarckui.

„Galiausiai, kalbant apie kanclerį, O. von Bismarckui yra priskiriama socialinio draudimo idėja. Iki to visame pasaulyje socialinio draudimo nebuvo. O. von Bismarckas pasistengė, kad atsirastų aštuonių valandų darbo diena, kad būtų mažinamas vaikų, paauglių ir moterų darbas. Be abejo, jis siekė stabilumo, norėjo, kad socialinės įtampos būtų mažesnės. Tad yra dalykų, kurie verčia jį minėti ir geru žodžiu“, – pabrėžė D. Elertas.

Istorikas neslėpė, kad kancleris siekė unifikuoti imperijos gyventojus, tačiau joje gyvenantys lietuviai galėjo rinkti savo deputatus, siųsti peticijas, ginti savo teises, galėjo dalyvauti municipaliniuose rinkimuose, rengti savo šventes, statyti operas lietuvių kalba.

„Prisiminkime kitą imperiją (Rusijos – A. D.), kur lietuviai viso to negalėjo. Todėl kalbėjimai apie O. von Bismarcką, kaip diktatorių, rodo, kad žmogus net nebuvo atsivertęs enciklopedijos ir pasiskaitęs bendrojo pobūdžio informacijos, jau nekalbant apie istorijos išmanymą“, – pabrėžė istorijos mokslų daktaras D. Elertas.

Krašte – labiau įvertintas

E. Wiechertas (1831–1902) buvo teisininkas, rašytojas, dramaturgas, visuomenės veikėjas, 1859–1860 m. dirbo Klaipėdos teismo asesoriumi.

Viena žymiausių jo apysakų – „Šaktarpis“ (lietuvių kalba išleista 1929 m., pakartotas leidimas – 1981 m.), jos pagrindu 2000 m. sukurtas meninis filmas „Elzė iš Gilijos“ (rež. Algimantas Puipa).

E. Wiechertas rašė apie lietuvininkus ir propagavo jų gyvenimo būdą Klaipėdoje.

Bet vadovaujantis nelabai aiškia logika, jis buvo susietas su Antrojo reicho „režimu“ ir ketinimai jo vardu pavadinti gatvę sustabdyti.

O, pavyzdžiui, Priekulėje veikia E. Vicherto teatras.

2011 m. buvo įsteigta Priekulės kultūros centro E. Vicherto premija „Jaunasis talentas“, kurios tikslas yra pagerbti ir įamžinti šio žymaus Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo, krašto rašytojo, teisėjo, teatro įkūrėjo atminimą.

„Priekulėje bendruomenė yra labiau homogeniška, vientisesnė, nepaisant to, kad jie irgi labai skirtingi. Tų aktyvių žmonių ratas gal ir mažas, bet jie turi platesnį valdžios palaikymą ir jie atitinkamai gali priimti sprendimus. Klaipėdoje yra žymiai daugiau socialinių ir kultūrinių bendruomenių, bet tai nereiškia, kad Klaipėdoje valdžiai nėra galimybių dirbti su atskiromis suinteresuotomis žmonių grupėmis. Bėda ta, kad savo mieste mes turime valdininkus, kurie linkę valdyti, o tarnautojų nelabai yra“, – apgailestavo klaipėdietis.

Kiek mes dar turime mūsų krašto žmonių, kurie paliko platesnį ano laikmečio miesto vaizdo aprašymą.

Nemokame išnaudoti galimybių?

Pasak istoriko, per stebuklą, Vokietijos piliečio lietuviška pavarde Heinzo Radwillo (kuriam už nuopelnus Klaipėdai 1991 m. suteiktas miesto garbės piliečio vardas) dėka Teatro aikštėje sugrąžinta Anikės skulptūra, paskui atsirado Simono Dacho namai ir mokykla, tačiau apie šį iškilų poetą klaipėdiečiai nelabai daug ką žino, nes per mažai sklaidos.

„Mes turime reikšmingą barokinę figūrą – S. Dachą, bet nemokame jos išnaudoti. Tokių asmenybių Klaipėdoje buvo ir daugiau, tik jie nepelnytai užmiršti. Pavyzdžiui, iškilus Prūsijos istorikas Matas Pretorijus, kuris visą gyvenimą pabrėždavo, kad yra „memelensis“ (klaipėdietis), ir mes jam Klaipėdoje neskiriame jokio dėmesio. Tad, nepaisant, kas būtų miesto valdžioje ar taryboje, vis brukami kažkokie herojai, susiję su sovietine praeitimi arba netolima vakarykšte diena, tačiau tos figūros, kurios mus pakylėtų iki europinio konteksto, kažkodėl nutylimos“, – stebėjosi D. Elertas.

Anot istoriko, jeigu miestiečiams E. Wiechertas būtų deramai pristatytas, net nekiltų klausimo dėl jo vardo gatvės sugrąžinimo.

„O dabar jis pristatomas tarsi koks antiherojus. Žinoma, mums sveika žinoti ir antiherojus, tiesa, jie nėra sektini pavyzdžiai. Bet juos irgi reikia žinoti, nes nežinojimas gimdo nesusipratimus, žinojimas veikia kiek kitaip. Reikėtų kuo daugiau į panašias diskusijas įtraukti visuomenę, gaila, kad mūsų mieste nesusiformavo tradicija kalbėtis su žmonėmis. Bandymų buvo, bet nepavyko“, – apgailestavo D. Elertas.

Gargždiškė Laima Vitkuvienė gyvena Petro Cvirkos gatvėje. „Kai į mokyklą ėjau, P. Cvirkos knygas skaičiau. Man patiko“, – kalbėjo ji.

Moteris sakė nenorinti, kad gatvė būtų pervadinta kitaip. „Prie tos gatvės esame pripratę. Čia mano duktė gyvena 40 metų. Ką čia pakeis, jei pasikeis gatvės pavadinimas?“ – retoriškai klausė gargždiškė.

Kai rajono valdžia nusprendė apklausti, ar keisti pavadinimą, 35 P. Cvirkos gatvės gyventojai buvo už tai, o per pusantro šimto nepritarė.

Panašiai ir dėl kitos – Juliaus Janonio gatvės. Tik trylika joje gyvenančių ant namų norėtų turėti kitokią gatvės lentelę. 115 balsavo prieš. O štai, Butkų Juzės gatvės tik vienas gyventojas pritarė, kad gatvę reikėtų kitaip pervadinti.

„Kelios kartos užaugome. Kam reikia keisti? Kam dokumentus keisti, gadinti? Nereikia. Pakeisi, tai kita valdžia keisis, ir vėl kažką reikės keisti. Tokie pas mus laikai. Kaip buvo, taip tegul ir būna“, – sakė sutiktas vyras.

Visas vaizdo įrašas – LNK reportaže:

„O kam? Jei jau tiek metų buvo“, – jam antrino ir kitas. „Jei jau pradeda tvarkytis, tai visur norisi, kad tvarka būtų, aš taip galvoju“, – skirtingai nuo pastarųjų mąstė kalbinta moteris.

„Tegul palieka taip, kaip buvę. Kažkokie čia politiniai dalykai. Mano nuomone, dar daugiau kiršina žmones“, – svarstė kita gyventoja.

Klaipėdos rajono meras sakė, kad gyventojų nuomonė vietos valdžiai yra svarbi. „Galvoju, kad apklausa yra pakankamai reprezentatyvi. Manau, kad teisingas sprendimas buvo dėl apklausos, nes tie klausimai nėra vienareikšmiškai vertinami“, – teigė Klaipėdos rajono meras Bronius Markauskas.

Jis sakė suprantantis, kas tokį gyventojų apsisprendimą lėmė. „Viena iš pagrindinių priežasčių yra ta, kad žmonės mano, jog šiandien yra ir daugiau rūpesčių – savivaldybė ir politikai turėtų užsiimti svarbesniais darbais“, – spėjo B. Markauskas.

Kitą savaitę į tarybos posėdį rinksis rajono politikai – susipažins su gyventojų nuomone dėl komunistinių pažiūrų rašytojų ir poetų garbei pavadintų gatvių. Kol kas nė vienas politikas kitokių iniciatyvų ar projektų nepateikia. Nors sovietinių veikėjų ir rašytojų bei kitų sovietmetį simbolizuojančių gatvių pavadinimai keičiami ne vienoje savivaldybėje.

„Žinoma, gal bus daugiau aiškumo, kai bus priimtas desovietizacijos įstatymas, kur bus galbūt aiškiai įvardyta, kas yra priimtina, o kas ne“, – svarstė Klaipėdos rajono meras.

Gyventojams – pasirinkimas

Pirmadienį prasidėjusi apklausa vyks dvi savaites. Gyventojams siūloma išsakyti savo nuomonę, o jei jie pritars pavadinimų keitimui, galės rinktis iš trijų siūlomų gatvės pavadinimo variantų.

Tam, kad apklausa būtų laikoma įvykusia, turi balsuoti ne mažiau nei 10 proc. kiekvienos gatvės gyventojų, vyresnių nei 18 metų.

Gargžduose P.Cvirkos gatvėje šiuo metu gyvena 860 asmenų, turinčių teisę balsuoti, J.Janonio – 742, o Butkų Juzės – 92.

Apklausa vyks dvi savaites. Gyventojams siūloma išsakyti savo nuomonę.

Faktai apie kolaboravimą

P.Cvirkos gatvės pavadinimą siūloma keisti, nes Petras Cvirka, remiantis Lietuvos komunistų partijos (LKP) ir Valstybės saugumo departamento archyvine medžiaga, 1940 m. vasarą formaliai tapo sovietų okupuotos Lietuvos komunistinio režimo talkininku, o prieš tai net devynerius metus siekė įgyti LKP pasitikėjimą ir vykdė partijos nurodymus dirbdamas leidiniuose, įsteigtuose arba susijusiuose su komunistais, buvo aktyvus kolaborantas.

Jis kategoriškai reikalavo, kad sovietinėje Lietuvoje nebūtų spausdinami Vinco Kudirkos kūriniai. Vadovaudamas Rašytojų sąjungai šalino iš organizacijos ir KGB skundė kolegas už antisovietines pažiūras.

J.Janonio gatvės pavadinimą siūloma keisti, nes Julius Janonis buvo įstojęs į bolševikų partiją, už revoliucinę veiklą 1916 ir 1917 m. kalintas Sankt Peterburge, Vitebske.

Po Vasario revoliucijos paleistas iš kalėjimo buvo Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (bolševikų) Lietuvių rajono komiteto sekretorius, laikraščio "Tiesa" korektorius.

Butkų Juzės gatvės pavadinimą siūloma keisti, nes visą tarpukario laikotarpį Juozas Butkus buvo nuoseklus prokomunistinių pažiūrų atstovas. Keletą kartų už savo pažiūras kalintas, o jo knygą "Darbas ir prakaitas" uždrausta platinti.

Kai įsigijo Kretingos spaustuvę (tuo metu ėmė stiprėti komunistų veikla – dalijami atsišaukimai), įtartas bolševikų pogrindinės veiklos organizavimu, nors tai nėra įrodyta.

Įamžinimui – garsūs vardai

Gyventojams, pritariantiems P.Cvirkos gatvės pavadinimo keitimui, siūloma rinktis iš trijų variantų.

Ši gatvė gali būti pervadinta Prano Eimučio gatve. P.Eimutis – vienas pirmųjų Nepriklausomybės kovose nukautų savanorių.

P.Eimučio vardu buvo pavadinta gatvė, susiformavusi Klaipėdos gatvės šiaurinėje pusėje, vedusi beveik tiesiai į parapijos kapines.

Antras variantas – siūloma pavadinti Vinco Kudirkos vardu. Dabartinė P.Cvirkos gatvė nuo 1918 iki 1921 m. vadinta būtent V.Kudirkos gatve. Po to ji buvo pervadinta į Pelkių, dar vėliau – į P.Cvirkos.

Trečias variantas – siūloma pavadinti Jono Lankučio gatve.

J.Lankutis – Gargžduose gimęs ir augęs, čia vidurinę mokyklą baigęs, paskui Vilniaus universitete studijavęs žymus akademikas, ilgą laiką vadovavęs Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutui, sukūręs didelių literatūrologijos darbų, parengęs monumentalius dramaturginės literatūros studijų darbus.

Simboliška, kad būtent dabartinė P.Cvirkos gatvė Gargžduose, kuriai siūloma suteikti J.Lankučio pavadinimą, veda į jo paties vardo biblioteką.

Tarp siūlymų – Limano vardas

Gyventojams, pritariantiems J.Janonio gatvės pavadinimo keitimui, taip pat siūloma rinktis.

Siūlomas Izidoriaus Noreikos vardas. I.Noreika buvo kunigas, nuo 1860 iki 1863 m. – Gargždų bažnyčios vikaras. Jis aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime, vadovavo sukilėlių būriui. Buvo kazokų sučiuptas, nuteistas mirties bausme ir 1863 m. rugpjūčio 2 d. sušaudytas Telšiuose.

Taip pat siūloma balsuoti ir už Kovo 11-osios gatvės pavadinimą.

Gargždiškiams siūloma pasvarstyti, gal būtų prasminga šią gatvę pavadinti Limano vardu – Klaipėdos rajono miestas partneris Ukrainoje, kovojančioje prieš agresorę Rusiją dėl savo šalies laisvės.

Pagarba gargždiškiams

Gyventojams, pritariantiems Butkų Juzės gatvės pavadinimo keitimui, siūloma rinktis Jurgio Butkaus gatvės pavadinimą. Tai nepelnytai pamirštas Lietuvos kariuomenės pulkininkas.

Siūloma pasvarstyti ir apie Edvardo Cirtauto įamžinimą.

E.Cirtautas – ilgametis pedagogas, mokęs daugybę gargždiškių kartų, miesto istorijos žinovas ir metraštininkas, šviesuolis, kuriam už ypatingus nuopelnus Klaipėdos rajonui, Lietuvai 2021 m. suteiktas Gargždų miesto garbės piliečio vardas.

Taip pat gatvei siūlomas ir Jono Kudžmos vardas. Tai tremtinys, politinis kalinys, aktyviai dalyvavęs tremtinių pogrindinėje veikloje, savišvietos būreliuose, slapta skaitęs paskaitas apie lietuvių literatūrą. 2004 m. jam suteiktas Gargždų miesto garbės piliečio vardas.

Gatvių bei visuomeninių objektų, esančių Šiaulių mieste, pavadinimų parinkimo komisija antradienį priėmė sprendimą teikti rekomendaciją savivaldybės tarybai keisti rašytojų Liudo Giros, Vytauto Montvilos ir Petro Cvirkos gatvių pavadinimus.

Šiaulių vicemeras Domas Griškevičius savo „Facebook“ paskyroje pranešė, kad L. Giros gatvės pavadinimą siūloma keisti į Žemkalnio. Anot jo, gatvei būtų grąžinamas istorinis vietovardis, buvęs nuo 1928-ųjų iki 1948-ųjų.

Komisijos narė Rima Juškienė BNS sakė, kad šis pavadinimas susijęs su vietovės ypatybe – žemu kalnu.

V. Motvilos gatvę siūloma pervadinti garsaus architekto, inžinieriaus Karolio Reisono vardu.

Pasak vicemero, K. Reisonas rūpinosi po Pirmojo pasaulinio karo sugriauto Šiaulių miesto atstatymu ir infrastruktūros plėtra, suprojektavo Šiaulių dramos teatrą, Nepriklausomybės paminklą Sukilėlių kalnelyje, Venclauckių namus.

P. Cvirkos gatvę rekomenduojama keisti į semiotiko Algimanto Juliaus Greimo.

„Tai vienas žymiausių pasaulio semiotikų ir taip pat susijęs su Šiauliais. Manome, kad nusipelnė tokios pagarbos“, – sakė R. Juškienė.

A. J. Greimas 1929–1931 ir 1940–1944 metais gyveno Šiauliuose, mokytojavo Mergaičių gimnazijoje ir Prekybos institute, buvo Tautinės lietuvių studentų korporacijos Neo-Lithuania narys, priklausė Šiaulių kultūrininkų būreliui.

Be to, komisija priėmė sprendimą šiuo metu nerekomenduoti keisti poetės Salomėjos Nėries gatvės pavadinimo, nepaisant jos vaidmens 1940 metų istoriniuose įvykiuose vertinant jos kultūrinį indėlį bei atsižvelgiant į tai, kad iki šiol yra daug įvairių nuomonių apie jos ištikimumą tuometiniam okupaciniam režimui.

Pasak R. Juškienės, keisti minėtų trijų gatvių pavadinimus svarstyta seniai, tarybos narys Malikas Agamalijevas pateikė pervadinimo variantus.

„Manau, kad tiesiog tas laikas atėjo“, – sakė tarybos narė.

Pasak jos, sutarta, kad tarybos nariai balsuos dėl kiekvienos gatvės pervadinimo atskirai.

„Negalvoju, kad būtų didžiulis pasipriešinimas“, – svarstė R. Juškienė.

Gyventojai nesusitaiko su sprendimu pusei Pušyno gatvės suteikti naują – Parko vardą. Nepatenkinti klaipėdiečiai atakuoja savivaldybę. Artimiausiu metu šioje arterijoje bus pakabintos lentelės su nauju pavadinimu.

Miesto taryba Parko vardu pakrikštijo Pušyno gatvės dalį nuo Herkaus Manto gatvės iki geležinkelio. Keisti šios gatvės dalies pavadinimą reikėjo, nes ji neatitiko reikalavimų.

Pagal vidaus reikalų ministro įsakymą gatvė apibrėžiama kaip viena ištisinė linija. Pušyno gatvę, kuri nėra pervažiuojama, kerta geležinkelis.

Klaipėdos savivaldybės Geodezijos ir GIS skyriaus vedėjas Vytautas Nausėda tvirtino, kad gatvės dalies pavadinimas pakeistas, tačiau dar nėra įregistruotas. Tai turėtų būti padaryta artimiausiu metu.

„Išsiuntėme duomenis į Registrų centrą, tačiau dar nesulaukėme pranešimo, kad gatvė jau įregistruota. Kai tai bus padaryta, joje pakabinsime naujas lenteles“, – komentavo vedėjas.

Naujojoje Parko gatvėje reikės keturių tokių lentelių. Jos bus pakabintos ant kampinių namų.

Pasak V.Nausėdos, dėl gatvės pavadinimo pakeitimo sulaukta nepatenkintų gyventojų skundų. Prieš gatvės pavadinimo pakeitimą jie pasisakė ir prieš sprendimo priėmimą.

Su vienu gyventoju susirašinėjama elektroniniais laiškais. Viena moteris, gyvenanti name, esančiame prie dviejų gatvių susikirtimo vietos, neleido ant jos būsto pakabinti lentelės su nauju pavadinimu.

„Kadangi kilo nepasitenkinimas, lenteles kabinsime, kai gatvė bus įregistruota. Tikimės, kad pavyks susitarti. Jei ne, tada pastatysime nuorodas į gatvę. Jų mieste yra daug“, – tvirtino vedėjas.

V.Nausėda pabrėžė, kad namų numeracija nei naujojoje Parko gatvėje, nei Pušyno gatvėje nesikeis. Gyventojai ir juridiniai asmenys pervardijus gatvę išlaidų dėl turto perregistravimo nepatirs.

Jei pakeičiamas gatvės pavadinimas, namui suteikiamas naujas adresas. Jis automatiškai pasikeičia ir nekilnojamojo turto, juridinių asmenų ar gyventojų registruose.

„Daugiau problemų gali kilti esančioms įmonėms. Joms gali tekti keisti savo blankus, antspaudus, jei juose buvo nurodytas adresas“, – tvirtino V.Nausėda.

Daliai Pušyno gatvės siūloma suteikti naują Parko gatvės pavadinimą. Šis klausimas politikams svarstyti teikiamas antrą kartą. Prieš tai nesutarta, kurią gatvės dalį reikėtų pervadinti. Mieste atsiras ir nauja gatvė – Gindulių.

Klaipėdos savivaldybės Geodezijos ir GIS skyriaus vedėjas Vytautas Nausėda aiškino, kad keisti Pušyno gatvės dalies pavadinimą reikia, nes ji neatitinka reikalavimų.

Prieš daugiau nei trejus metus buvo pakeistas vidaus reikalų ministro įsakymas, kuriame numatyta, kad gatvė yra viena ištisinė linija – turi būti pervažiuojama. Pušyno gatvę kerta geležinkelis ir ją padalina.

„Jau esame pertvarkę visas gatves, kuriose buvo tokia situacija. Liko paskutinė Pušyno. Siūlome šios gatvės daliai einančiai nuo Manto gatvės iki geležinkelio pavadinti Parko gatve. Kita pusė liktų pavadinta Pušyno“, – komentavo V. Nausėda.

Politikams šis klausimas svarstyti teikiamas antrą kartą. Anksčiau nebuvo sutarta, kurios gatvės dalies pavadinimą keisti.

„Siūlome keisti tos gatvės dalies pavadinimą, kur yra mažiau gyventojų. Nuo geležinkelio Manto gatvės link yra daugiau privačių namų. Be to, šalia yra Poilsio parkas. Kitoje Pušyno gatvės pusėje yra daugiau daugiabučių namų“, – tvirtino vedėjas.

Miesto tarybos Teritorijų planavimo komiteto nariams pirmadienį siūlyta ir patvirtinti vienos naujos – Gindulių gatvės pavadinimą. Ji atsiras netoli Klemiškės gatvės.

„Dabar ten dar laukai, tačiau yra numatyta, kad čia atsiras kvartalas. Reikia suteikti naujai gatvei pavadinimą, kad būtų galima suteikti adresus detaliuoju planu suplanuotiems sklypams“, – tvirtino vedėjas.

Toks gatvės pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Šiame rajone gatvėms yra suteikiami aplink Klaipėdą esančių kaimų vardai tokie kaip Lankiškių, Urbikių ir kiti.

„Komisija stengiasi kvartaluose išlaikyti temą“, – teigė vedėjas.

Jei miesto taryba pritars, šio sprendimo įgyvendinimui reikės apie 2 tūkst. litų. Vienos gatvės lentelės su įtvirtinimu pagaminimas savivaldybei atsieina 155, gatvės krypties nuoroda – 570 litų.

Tarybos sprendimo įgyvendinimui reikėtų šešių naujų gatvių lentelių ir dviejų gatvių krypties nuorodų.