– Ar pavasarį žmonės dažniau nei įprastai kreipiasi dėl slogios nuotaikos, nuovargio?

– Taip. Pavasarį daug klientų skundžiasi irzuliu ir nerimu. Antras požymis būtų nemiga, nes žmonės anksčiau nei įprastai ima prabusti. Tad nenuostabu, kad dieną jaučiasi be jėgų, prislėgti, pavargę. Norėčiau pastebėti, kad savižudybių daugiausiai fiksuojama irgi pavasarį.

– Kaip paaiškintumėte, kodėl taip yra?

– Na, žiemą mažiau gauname saulės, mažiau tų natūralių stimuliantų. Todėl šiek tiek išsibalansuoja ir hormoninė sistema, ji būna tarsi primigusi žiemos miegu. Todėl ir ta vidinė kančia nėra tokia stipri. Jeigu žmogus buvo depresinės būsenos, gavus pavasarinės saulės, viskas organizme suaktyvėja, atsiranda daugiau jėgų, bet sustiprėja ir vidiniai išgyvenimai, ta kančia. Atsiranda žmogui jėgų suregzti savižudybės planą. Šis pavyzdys baisus, bet geriausiai nusako pačią tos pavasarinės būsenos esmę. Galbūt žmogus seniai jau jaučiasi pavargęs nuo darbo, galbūt jis žiemą mažiau judėjo, mažiau bendravo. Socialinis gyvenimas labai svarbus mūsų emocinei ir psichinei sveikatai, kaip ir fizinis aktyvumas. Kai nepasikrauname savo vidinių resursų, tampame tarsi „nusėdusiais“ akumuliatoriais. Ir kai gauname pliūpsnį tos energijos, saulės, mums užtenka jos tik nerimui, irzlumui išreikšti, bet nepakanka jėgų palypėti keliais laipteliais aukščiau ir tapti laimingu žmogumi.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kai nepasikrauname savo vidinių resursų, tampame tarsi „nusėdusiais“ akumuliatoriais. 

 

– Kaip atskirti, kur tik ta laikina pavasarinė depresija, o kur tikroji. Ar reikia su ja kažkaip kovoti?

– Ji ilgai netrunka, savaime praeina. Ir nelabai tikslu būtų vadinti pavasarine depresija, nes tos slogios nuotaikos žmones apninka ir psichologams būna sunkesnis metas, nes padaugėja klientų, būtent vasario mėnesį. Na, dar kovo pradžioje. Ta tikroji sezoninė depresija dažniausiai aplanko rudenį ir ankstyvą pavasarį. Labai mažas procentas žmonių ja serga. Tai – biologinė liga, labai sunki, kai ima varginti rimti priepuoliai, reikia rimto gydymo.

– Kokių patarimų duotumėte, kad išvengtume to pavasarinio slogučio?

– Svarbu paminėti, kad tą pavasarinę depresiją, nerimą ypač išprovokuoja atsiradęs ryškus kontrastas tarp gražios gamtos, gatvėse vaikščiojančių laimingų ir besišypsančių žmonių ir tavęs – tokio apkiautusio, nelaimingo. Ypač tai pajunta vieniši žmonės, nes tas vienišumo, nereikalingumo jausmas sustiprėja matant už rankučių susikibusias, besibučiuojančias poreles. Todėl pavasarį visi suskumba ieškoti poros. Na, o kalbant apie receptus, tai reikėtų pamėginti žingsniukas po žingsniuko žengti į priekį: truputėlį daugiau bendrauti, daugiau judėti. Ypač svarbu sukoncentruoti dėmesį. Kaip sakau, reikia tas apsukas pamažu didinti. Daugiau duodi, daugiau ir gauni iš aplinkos. Jeigu sėdėsi pasislėpęs tarp keturių sienų, tas kontrastas tik stiprės. Kodėl gi nepradėjus, tarkim, nuo atostogų planavimo – irgi puiki terapija.

Todėl šiandien, liūdniausia metų diena laikomą „Mėlynąjį pirmadienį“ (angl. Blue Monday), galime jaustis labiau nei įprastai prislėgti, praradę motyvaciją siekti savo tikslų ar net pajusti išaugusį norą jų visai atsisakyti. Specialistai pataria, kokių praktinių technikų svarbu imtis, kad ne tik lengviau išbūtume liūdniausią metų dieną, bet ir neprarastume motyvacijos, siekdami savo užsibrėžtų tikslų visus metus.

Kodėl išsikeltų tikslų įgyvendinti nepavyksta?

Psichologės psichoterapeutės Genovaitės Petronienės teigimu, tam įtakos turi kelios esminės klaidos, kurias padarome keldami savo metų tikslus.

„Žmonės naiviai tikisi, kad toliau gyvens įprastą gyvenimą ir šalia to sieks įgyvendinti išsikeltus naujamečius tikslus. Kiekvienas tikslas reikalauja papildomo mūsų laiko dienoje, tad dažniausia klaida – neapgalvojimas ir neįsivertinimas, ko šiemet atsisakysime, kad galėtume įgyvendinti naujai keliamus tikslus“, – komentuoja G. Petronienė.

Psichologė psichoterapeutė taip pat pastebi, jog tikslai dažnai keliami abstrakčiai, tikslų prisigalvojama labai daug, jų įgyvendinimas nėra planuojamas, neapgalvojamos pagundos ir pavojingos situacijos, trukdysiančios siekti savo tikslo, iš anksto nenusimatoma, kaip su kylančiais iššūkiais bus dorojamasi. Be to, neretai trokštame itin greito rezultato – savo gyvenimą norime tarsi apversti „aukštyn kojomis“ per vieną naktį. G. Petronienė pabrėžia, kad užsibrėžtą tikslą pavyks įgyvendinti tik tuomet, kai link jo bus einama nuosekliais mažais žingsniais.

Jai antrina daugiau nei 20-ies metų patirtį turintis fizinio rengimo specialistas, sporto entuziastas Dovydas Stonkus, dirbantis su tokiais žinomais Lietuvoje veidais kaip Simona Nainė, Jonas Nainys, Lukas Gricius, Simona Burbaitė.

„Kasmet po Naujųjų žmonės ima plūsti į sporto klubus, o metų eigoje staiga išaugę lankytojų srautai ženkliai nubyra. Nenuostabu, nes su sportu, fizine veikla susiję naujamečiai tikslai – tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje vieni populiariausių. Visgi tam įtakos turi tos pačios klaidos – fizinius pokyčius siekiama įgyvendinti pernelyg greitai, iš karto tikintis akivaizdaus rezultato. Nereikėtų tikėtis, kad vos pradėję savo draugystę su sportu per savaitę įveiksite keturias–penkias treniruotes. Svarbu savo tikslą susidėlioti palaipsniui – pradėti nuo kelių dienų sporto per savaitę, o vėliau treniruočių kiekį ir krūvius didinti. Taip pat prisiminkite, kad su sportu susijusių tikslų galite siekti ne tik eidami į sporto klubą – aktyvesnei gyvensenai pasitelkite įvairias išmaniąsias programėles, rinkitės dažnesnį judėjimą gryname ore arba savo tikslo siekite sportuodami namuose“, – pataria D. Stonkus.

Kasdien mokykitės priimti naują įprotį ir nesitikėkite, kad įprotis susiformuos iškart. Jei kažkas nepavyko – vertinkite nesėkmę kaip iššūkį, stenkitės suprasti situaciją bei suvokti veiksnius, dėl kurių tą dieną nepavyko pajudėti savo tikslo link.

Kaip neprarasti ryžto?

Specialistai pabrėžia, kad susidūrę su sunkumais esame linkę save kritikuoti ir bausti. G. Petronienės teigimu, pernelyg didelis susitelkimas į nesėkmę ir savęs kaltinimas gali nepastebimai virsti vidine įtampa, nuolatine bloga nuotaika, o galiausiai – visišku nenoru siekti dar metų pradžioje keltų sau tikslų.

„Kasdien mokykitės priimti naują įprotį ir nesitikėkite, kad įprotis susiformuos iškart. Jei kažkas nepavyko – vertinkite nesėkmę kaip iššūkį, stenkitės suprasti situaciją bei suvokti veiksnius, dėl kurių tą dieną nepavyko pajudėti savo tikslo link. Tegul tai būna pamoka, o kitą dieną tikslo siekio imkitės iš naujo“, – pataria psichologė psichoterapeutė.

Pasak G. Petronienės, siekiant tikslo svarbu išmokti „susikalbėti“ su savimi kilus sunkumams. Tam geriausiai pasitarnaus jau minėtas pagundų ir pavojingų situacijų apgalvojimas bei iš anksto susikurtos strategijos, padedančios įveikti kilusius sunkumus. Kaskart su sunkumais kovosime lengviau, jei po kiekvienos nesėkmės pasimokysime ir nekartosime tų pačių klaidų.

D. Stonkus taip pat padrąsina – puikus rezultatas su sportu susijusių tikslų siekime yra ir tas, jei pavyksta bent kiek laiko skirti fizinei veiklai.

„Net ir ištikus blogai dienai, skirkite laiko fiziniam aktyvumui. Jei aktyvia veikla užsiimate sporto salėje – pasiryžkite į ją ateiti. Taip nenutrūks įpročio formavimas, dvasiškai bei morališkai jausite, kad judate tikslo link. Kitą kartą sunkumus įveiksite lengviau, nes prisiminsite, kad jau anksčiau buvote atsidūrę panašioje situacijoje ir nepaisydami iššūkių tęsėte savo įpročio formavimo kelionę“, – pasakoja D. Stonkus.

Svarbu pakeisti aplinką ir skirti laiko refleksijai

Psichologės psichoterapeutės G. Petronienės teigimu, užsisukę tikslų įgyvendinimo rutinoje, dažnai pamirštame sustoti, pailsėti, skirti laiko savirefleksijai. Tokie stabtelėjimo momentai – itin svarbūs įvertinti nueitą kelią ir suprasti, ar gyvename tokį gyvenimą, kokio iš tiesų norime.

Pataria specialistė – psichologė Genovaitė Petronienė.

Atsikvėpti pakanka ir savaitgalių

– Jei pasirenkama poilsiauti rudenį ar (ir) pavasarį, visiškai natūralu, kad vasarą galima praleisti ir be atostogų. Juo labiau, kad lietuviškas klimatas sudaro neblogas sąlygas pailsėti ir susigalvoti pramogų savaitgalius praleidžiant gamtoje. O to, jeigu pavyksta laikytis tinkamo režimo ir savaitgaliais nedirbti, pasikrauti jėgų visiškai pakanka.

Taigi atostogauti galima bet kuriuo metų laiku. Tačiau daug kas priklauso ir nuo žmogaus kūrybiškumo, kaip jis geba susiorganizuoti poilsį. Jei atostogaujama ne vasarą, ir, pavyzdžiui, išvykti kur toliau finansinių galimybių nėra, įdomiam ir turiningam laikui susiplanuoti prireikia daugiau pastangų ir fantazijos.

Kada gresia perdegimas

Psichinė sveikata stipriai nukenčia, prastėja darbo kokybė ir žmogui per atostogas liekant namie, darant remontą ar paprasčiausiai sėdint nieko neveikiant. Taip nesuteikiamas stimulas naujam patyrimui.

Blogiausias variantas – apskritai neatostogauti. Bendraudama su klientais, kurie neturėjo atostogų dvejus-trejus metus, pastebiu ryškiai suprastėjusią jų savijautą. Nors tokie žmonės ir bando atsigriebti per savaitgalius, tačiau to padaryti visiškai nepavyksta. Juo labiau kad atostogos suteikia didesnio atsiraukimo galimybę – pabuvus kitoje aplinkoje galima tarsi iš naujo perkrauti savo vidinį „kompiuterį“. Psichinė sveikata stipriai nukenčia, prastėja darbo kokybė ir žmogui per atostogas liekant namie, darant remontą ar paprasčiausiai sėdint nieko neveikiant. Taip nesuteikiamas stimulas naujam patyrimui.

Kasdien rasti laiko sau

Išmokti pailsėti labai svarbu ne tik per atostogas, bet ir kiekvieną dieną. Labai svarbu aiškiai nusistatyti, kad nuo tokios ir tokios valandos visiškai nebus užsiimama darbiniais ir buities reikalais. Tam tikrą laiką reikėtų paskirti vien kokybiškam poilsiui, užsiimti širdžiai malonia veikla – išeiti į miestą susitikti su draugais, nueiti į kokį renginį ir t.t.

Be abejo, per vakarą didesnės perspektyvos, reikalingos „persikrovimui“, neįgausi, tačiau įsimintinai, netipinėje aplinkoje praleidus savaitgalį tą jau įmanoma padaryti.

Verta žinoti

Pailsėti galima ir dienos metu: po pietų kelioms minutėms užsimerkite, jeigu yra galimybių, ištiesti kojas, ir „tegul pasaulis palaukia“. Per pietus ar po darbo labai naudinga pusvalandį skirti pasivaikščiojimams, tai padeda „perjungti“ dėmesį, atkurti fizines jėgas.

Jei vasarą neturėsite galimybės atostogauti, pasirūpinkite turiningais vakarais ir savaitgaliais – keiskite pasivaikščiojimų vietas, eikite į naujas vietas (kavines, parodas, pramogų erdves), kur anksčiau nebuvote, sugalvokite užsiėmimų, kurie jums bus naujiena.

Jeigu turite galimybę, pakeiskite darbo grafiką. Vasarą anksčiau švinta, vadinasi, ir mūsų kūno bioritmai keičiasi, esame pajėgūs keltis anksčiau. Pradėję darbus anksčiau turėsite papildomo laiko vakaro poilsiui. Jei įmanoma, neškitės kompiuterį į atviras miesto erdves ir dirbkite lauke, artimiausiame parke šalia darbovietės ar kokioje artimiausios kavinės lauko terasoje.

Pakoreguokite mitybą: rinkitės daugiau vaisių, daržovių, nepamirškite vartoti pakankamai vandens. Tai leis palaikyti geresnę savijautą, nes vasarą virškinimo sistema sunkiau tvarkosi su sunkiai virškinamu maistu.

Kokios priežastys tai lemia, pasakoja psichologė Genovaitė Petronienė.

Kodėl gimdo vėliau?

Pagrindinė priežastis – moterys siekia karjeros, nori įsitvirtinti ir nebesupranta gyvenimo tik kaip motinystės. Be to, nebėra didelio pasitikėjimo vyrais. Kai kurios moterys nežino, ar vėliau neteks išlaikyti savęs ir vaikų pačiai.

Skyrybų šiuo metu yra labai daug, todėl jos rizikuotų, dar neturėdamos pajamų šaltinio, susilaukti vaikų. Be to, abiejų lyčių atstovai nebenori per anksti apsikrauti pareigomis. Sovietiniais laikais provincijoje žmonės neturėjo, ką daugiau veikti, kaip tik mylėtis ir vaikus auginti. O dabar galima daryti ką tik nori – atsirado didelė galimybių pasiūla ir kitoks požiūris.

Žmogus buvo laikomas bendruomeniniu sutvėrimu, o ryšys su tėvais ir vaikais – pagrindine gyvenimo prasme. Dabar tie ryšiai nebeturi tokios didelės reikšmės. Žmogus ieško individualios laimės ir dėl to neskuba tapti bendruomenės dalimi.

Žmones labai veikia tai, kas vyksta aplinkui. Jeigu dvidešimties turėsi vaikų, būsi balta varna ir iškrisi iš draugų rato. Jeigu trisdešimt penkių dar neturėsi vaiko, vėlgi bus tas pats. Iš senosios kartos ateina žinutė, kad tau reikėtų vaikų, kai esi dvidešimt šešerių. Tačiau iš visuomenės siunčiama ir kita žinia – daug kas susilaukia vaikų keturiasdešimties, kai anksčiau to nebūdavo.

Medicina labai padeda. Pavyzdžiui, jeigu moteriai sutrikusi hormonų veikla, jai padaro dirbtinį apvaisinimą ir ji susilaukia vaiko. Gaunančios dvejopas žinutes moterys jaučiasi laisvos apsispręsti. Vienintelė problema – vyresni tėvai pernelyg globoja, labai bijo dėl vaikų, turi mažiau optimizmo ir lengvumo kaip jauni žmonės. Bet jie labiau myli vaikus.

Kai atsisakoma vaikų

Nenoras gimdyti dažniausiai kyla iš nelaimės. Taip pat reikia nepamiršti, kad kai kurios moterys neturi vyrų, todėl logiška, kad jos nenori turėti vaikų. Be to, vienai auginti atžalą yra labai sudėtinga, todėl ji ieško vyro, o paieškos gali užtrukti. Taip pat moteris nenori susilaukti vaiko, jeigu santykiams gresia skyrybos. Toks apsisprendimas dažniausiai visgi susijęs su psichologinėmis problemomis. Pavyzdžiui, bloga patirtis vaikystėje, motina nebuvo laiminga arba blogai elgėsi, tai prisimindama moteris apie vaikus net galvoti nenori. Jai pasibjaurėjimą gali kelti viskas, kas vaikiška.

Kitas atvejis – kai moteris pati silpna kaip vaikas. Pavyzdžiui, jai yra nuolatinė depresija, ji labai nepasitiki savimi ir yra nelaiminga, tai vaikas jai būtų kaip konkurentas. O jeigu moteris šiaip laimės neradusi, vaikas gali būti puiki išeitis ir savirealizacija – nieko nepasiekė, bent vaikus augins. Retais atvejais vaiko atsisakoma dėl darbinių problemų, kai moteris labai kenčia darbe ir tiek neturi laiko, kad neįsivaizduoja, kaip prie viso to pridėti vaiką.

Laisvė pasirinkti

Normalu yra nenorėti vaikų, nes žmogus visgi nėra gyvulys, jis turi būti laisvas. Kartais būna, kad pagimdyti moterį priverčia vyras, tėvai, visuomenė, o vėliau jai tas vaikas kaip rakštis. Jaučia kaltę, kad nemyli, bet mylėti nepavyks, nes nuo pat pradžių vaiko ji nenorėjo. Moteriai reikia leisti pasirinkti.

Kai kurių žmonių pašaukimas kitoks. Jeigu jie labai pasižymėję savo veikloje, dirba dėl kitų žmonių, vaikas tik trukdytų tiek daug nuveikti.

Mano asmeniniu požiūriu, jeigu moteris nėra labai sutrikusi psichologine prasme, tai vis dėlto bent jau vieną vaiką vertėtų turėti. Sakoma, kad prieš mirtį žmonės labiausiai gailisi ne to, ką padarė, o to – ko nepadarė.

Svarbu

Psichologės Genovaitės Petronienė nuomone, nusprendusios negimdyti labai rizikuoja pasigailėti, kad kažko neturėjo. Tai egzistencinis dalykas. Jos rizikuoja tuo, kad jų gyvenime bus mažai prasmės, o į senatvę tą prasmę vis sunkiau atrasti. Galėjimas padėti vaikams, bendravimas su anūkais yra rimta gyvenimo prasmė. Kai lieki be to, privalai mėgti savo darbą arba turėti draugų. Žmogus gali imti greičiau psichologiškai senti, nes gyvena ne visa jėga, kuria galėtų.

Žiūrėdami filmus galime ne tik gauti naujos informacijos, pasisemti žinių apie žmonių charakterius ar paprasčiausiai užimti laisvalaikį. Kino juostos turi ir terapinį poveikį.

Nemažai terapeutų, siekdami, kad pacientai pamatytų save iš šalies, išmoktų kalbėti apie savo jausmus, pasitelkia kiną, rengdami filmų peržiūras grupėse.

Filmų terapija padeda pakilti iš depresijos ar krizių, atsikratyti neryžtingumo, baimės.

Psichologės-psichoterapeutės Genovaitės Petronienės manymu, filmai žmonėms darosi vis svarbesni, nei knygos.

Anot specialisčių, žmogui kartais būna sunku prisiliesti prie skaudulių, o, žiūrėdamas filmą apie kitą asmenį, žiūrovas tarsi mato prieš save pastatytą savo gyvenimą ir gali jį taip stebėt ir analizuoti.

Žiūrint filmą, svarbu ne tik gilintis į siužetą, bet ir sąmoningai stebėti savo potyrius.

„Po vieną komediją per mėnesį lietuviui reikėtų žiūrėti būtinuoju būdu. Yra fantastiškai gydančių herojinių dramų – žmonėms trūksta tikslų, trūksta svajonių“, – tikina G. Petronienė.

Filmų terapija – veiksmingiausia, kai žiūrovo charakteris panašus į herojų, o tokių filmų terapijai galime pasirinkti ir patys.

Ar visada reikia būti pirmam? Gal galima gerai jaustis būnant ir antram, penktam ar dvidešimt ketvirtam? „Galbūt ankstyvas paukštis pirmas pagauna kirminą, bet sūrį iš spąstų išima antra pelė“, – kalbėdamasi su Zita Kelmickaite girdėtą posakį prisimena psichologė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė.

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad, jei žmogus kažką darys, džiaugdamasis tuo, ką daro, jis savaime taps pirmas. „Jis viską pasieks natūraliai. Jam nereikia apie tai galvoti“, – laidai „Ryto suktinis“ tvirtina G. Petronienė.

- Ar teisinga sakyti, kad žmonėms nebūtina būti pirmiems? O galbūt noras visada būti pirmam yra tikras? Ar šiandien jis nėra perdėtai akcentuojamas?

- Šis noras tikrai perdėtai akcentuojamas. Prisiminkime istoriją: sakykim, luominėje visuomenėje, jei gimei batsiuvio sūnumi, tai ir turi būti batsiuviu. O dabar, kapitalizmo laikais, visi nori uždirbti kuo daugiau pinigų – konkurencija, verslas. Tiesiog pati visuomenė tapo tokia, kad reikia būti pirmam, nes tarsi tik tada esi vertingas.

- Bet žmogus nori būti šiek tiek daugiau nei batsiuvio sūnus. Turbūt tai nėra blogai?

- Jokiu būdu nėra blogai, bet ar būtinai tau reikia tapti prezidentu? Žmonės yra skirtingi. Visų pirma, skirtingi biologiškai, skiriasi jų temperamentas. Tarkim, flegmatikai, melancholikai nejaukiai jaučiasi būdami dėmesio centre. Galbūt kuris nors ir norėtų tyliai parašyti gerą romaną, bet jis tikrai išgyventų, jeigu jį filmuotų, rodytų per televiziją.

Žmonės turi nevienodai energijos, galų gale skiriasi jų intelektas. Vienų gebėjimai vienokie, kitų – kitokie. Kai kurių žmonių gebėjimai labai vidutiniai ir vien dėl to jie negalėtų būti žvaigždėmis. Dar vienas labai įdomus dalykas – ne visiems žmonėms reikia didelių pasiekimų, didelių pinigų, nes jie labai jautrūs.

- Ką tai reiškia?

- Itin jautrus žmogus gali sėdėti, gerti kavą, žiūrėti pro langą ir jis jau labai daug gauna iš gyvenimo. O jeigu jį pastatytume į minios centrą, jam būtų per sunku, visa jo jautri sistema persikrautų nuo informacijos kiekio. Jis nežmoniškai pervargtų.

- Vadinasi, žmogus, kuris yra ne savo vietoje, gali patirti didžiulį psichologinį stresą? Kai aplinkiniai jam sako „klausyk, tu gali būti kažkokio didelio viršininko padėjėjas“, jis nenujaučia, kad bus ir dėmesio centre, ir krūvis bus visai kitas. O tai gali tapti jo gyvenimiška drama?

- Būtent. Pasirodo, kad žmonės, kurie tampa žvaigždėmis, patiria psichologinę krizę, kuri trunka nuo kelių mėnesių iki maždaug metų. Iš esmės tai išgyvena visi, bet kai kurie – ypač stipriai. Aš turėjau tokių klientų. Žmogus staiga tampa direktoriumi, jam tenka daug atsakomybės, jis yra dėmesio centre, bet jis to nenori, neturi tiek jėgų, nenori kautis, vadovauti. Jis visai netrokšta šlovės.

- Kodėl jis sutiko būti direktoriumi?

- Išstūmė – tokie žmonės patys neina. Arba kartais suklysta. Visuomenė užspaudžia: mamytė, senelis nori, kad sūnus sužvilgėtų, sužibėtų, taptų kokiu katedros vedėju ar dar kuo nors, ir žmogus susipainioja.

- Ar jis negali atsisakyti?

- Tai labai įdomu. Daugelis mūsų nesupranta, kur mūsų vieta ir ko mes iš tikrųjų norime, nes nuo vaikystės kalama – būk pirmas, būk laimėtojas, nes kitaip būsi nevykėlis. Tėra dvi galimybės – laimėtojas arba nevykėlis.

- Žmogus negali būti net, tarkim, geru pavaduotoju?

- Visa visuomenė tai kala ir kala, ir galų gale žmonės įtiki. Ne visi susigaudo, ko iš tikrųjų nori. Kai mums rodomos žvaigždės, jų honorarai, kaip jos perka namus, vyksta į egzotiškas keliones, atrodo, kad štai tik tada esi vertingas, pasitiki savimi. O jauni žmonės, vaikai patiki, kad tai ir yra laimė.

- Bet niekas nepagalvoja, kokia ta žvaigždė dažnai būna vieniša, sutrikusi, nelaiminga, nes visi kalba tik apie turtus, apie tai, kaip ji sušvito, kokiais drabužiais rengiasi ir pan. O ji iš tikrųjų nori pabėgti nuo tokio gyvenimo. Tad galbūt visąlaik dėmesys yra ne ten?

- Būtent. Žvaigždės labai dažnai yra vienišos. Kodėl? Žmonės nedrįsta eiti prie žvaigždės. Jiems atrodo, kad tokia žvaigždė neatsilieps į jų pasiūlymą draugauti. Arba žvaigždė visą laiką turi vaidinti, kad yra stipri, kad jai viskas gerai, kad ji protinga, antraip kai kurie gerbėjai nusivils. Sakys – aha, mes tave dievinom, o tu, pasirodo, kažko nežinai, nesugebi.

- Vargšelė – ir paverki, ir galvą tau skauda, ir pilvą susuka...

- Be to, žvaigždė kiekvieną dieną turi stengtis viską padaryti tobulai. Reikalaujama, jei visi mato, gerai pasirodyti. Tai yra be galo sunkus gyvenimas, tad asmeninės laimės lieka labai mažai.

- Pakalbėkime ne apie žvaigždes, o apie paprastus žmones, kurie gali tapti geros įmonės ar padalinio vadovais. Kodėl jie būtinai turi vadovauti? Pavyzdžiui, moteris geriau kurtų gėlių kompozicijas, nes tai labai mėgsta, bet jai sako, kad ji turi būti parduotuvės vedėja. Kaip tam žmogui atsilaikyti ir žinoti, kur jo vieta? Kaip jam susirasti savo vietą?

- Visų pirma jis turėtų nepasiduoti įtakai. Dabar manoma, kad, jeigu esi pirmaujantis, tai esi pasitikintis savimi, esi psichologiškai sveikas. O jei nepirmauji, greičiausiai nepasitiki savimi, esi kažkoks drovus, menkavertis.

Tačiau reikia patikėti, kad, jei darai savo ir nebūtinai veržiesi į priekį, tu irgi esi normalus, psichologiškai sveikas, o ne kažkoks kompleksuotas nevykėlis. Pirmiausia žmogus turi save įvertinti teigiamai. Antra – skirtingomis sąlygomis reikia skirtingų žmonių.
Drovus, lėtas žmogus gali turėti labai teigiamų savybių. Tarkim, jis gali būti apatiškas, mokėti išklausyti. Lyderis kalba, bet kažkas turi jo klausyti, negali visi kalbėti. Kažkas turi atjausti, būti altruistas, kažkas turi dirbti aukle, sesele – ten nereikia lyderių, ten kaip tik reikia žmogaus, kuris prisitaiko prie ligonio ar vaiko. Kad ir psichologas – jis irgi turi prisitaikyti prie klientų.

Žmonės turi suprasti, kad tam tikrose vietose reikia lyderio savybių, o kitose reikia tų kurių būtent lyderis ir neturi. Arba, sakykim, tokios savybės, kaip kontempliacija, dvasiniai, filosofiniai dalykai... Yra žmonių, kuriems patinka mąstyti apie gyvenimą arba melstis. Tik mes jų nepažįstame – sėdi kokia moterėlė pensininkė savo bute ir meldžiasi už save, už kitus, bet ji tarsi niekas visuomenės akyse...

- Puiku, kad ji meldžiasi už kitus.

- Taip, puiku, kad ji meldžiasi: ji atlieka labai prasmingą darbą, ji pati gerai jaučiasi, ji surado savo pašaukimą. Bet mes apie tokius žmones nieko nežinome ir nevertiname jų. Atsimenu labai įdomų atvejį – atostogaudama sutikau žmogų, kuris neįgaliesiems gamino batus. Jis sakė: „Aš esu savo vietoje, esu visiškai laimingas. Ateina žmogus, ir aš jam galiu tobulai pritaikyti batus, kad jis kuo geriausiai jaustųsi.“

Aš tada, atsimenu, labai nustebau: na, kas čia dabar – žmogaus profesija tokia keista, neypatingai vertinama, o jis man sako, kad yra laimingas. Jis – savo vietoje. Jei būtų direktorius, galbūt būtų nelaimingiausias žmogus pasaulyje, o dabar jis atrado būtent tai, kas jam tinka pagal jo charakterį. Ir jis džiaugiasi, ir kiti juo džiaugiasi.

- Dabar įsivaizduokite – ateina jūsų vaikas ir sako, kad jį skiria padalinio vadovu. O jis – lėtas, svajoklis. Tada Jūs atsakote: „Eik, eik, nesąmonė, svajosi ten atsisėdęs.“ Gal taip Jūs numušit jam ūpą, gal jis tikrai galėtų būti geras vadovas? Tada kitas tarsi uždeda tam svajokliui antspaudą, kad jis negali būti pirmas ir visą laiką bus antras, trečias. Kaip nenuvertinti žmogaus ir suprasti, kuris tikrai gali būti pirmas, o kuris – ne?

- Čia sudėtingas dalykas, nes žmonės dar ir tobulėja. Pavyzdžiui, nupiešė vaikas piešinuką, o jam pasakė, kad dailininko iš jo nebus. Jis iš tos ambicijos, iš to įsižeidimo ir tapo kažkuo. Bet jis turėjo tam talentą.

Manau, reikėtų mamai ar mokytojai atsisėsti ir apgalvoti, kas vaikui labiausiai patinka, ką jis bandė daryti, kas jam sekasi, su kokiais žmonėmis jam lengviausia bendrauti. Galbūt jis viešai kalbėti negalės, gal jis galės vadovauti mažai žmonių grupelei, galbūt jis galės būti labai žinomas programuotojas – sėdės vienas ir priims labai originalius sprendimus, nes niekas jo nedraskys ir nekels streso. Jis gali laimėti srityje, kuri būtent jam tinka.

Dabar visi nori būti teisininkai ir vadybininkai. Bet ateina pas mane kokio trečio kurso studentai ir sako: „Nesinori man būti tuo teisininku. Negera man, bendrauti nemalonu ir ta profesija nemiela, aš norėčiau būti kokiu geografu, bet tėvai neleidžia.“ Žmogus turi pajausti, kas jam tinka, ir tada jis bus geriausias toje srityje.

- Sakykime, žmogus visą laiką yra šešėlyje arba stovi trečias, penktas, ir staiga jam visi sako – tu gali būti pirmas, tu puikus, tu turi tokių savybių. Ar gali žmogus išmokti būti pirmas?

- Nežinau, ar reikia išmokti būt pirmam. Psichoanalizėje yra labai geras posakis „pakankamai gera mama“. Mama neturi būti tobula, nes, jeigu ji bus tobula, vaikas užaugs šiltnamio sąlygomis. Ji turi truputį kelti stresą. Pakankamai geras mokytojas, pakankamai geras gydytojas. Kai stengiesi būti tiesiog pakankamai geras, tai, būdamas savo vietoje, jausdamas malonumą savo darbe, tu netyčia, negalvodamas apie pasiekimus, gali ir labai daug pasiekti.

Nereikia mokytis būti pirmam. Reikia mokytis džiaugtis savo darbo procesu. Ir, žinoma, mokėti sutarti su kitais, nes labai didelė bėda, kad tie pirmautojai yra labai konkurencingi, labai blogai sutaria tarpusavy. Dabar tėvai labai skundžiasi, kad vaikai nuo pat mažens klasėje ne draugauja, o konkuruoja. Studentai ėmė konkuruoti, kai mokslas tapo mokamas. Toks žmogus mažiau pasiekia, nes blogai sutaria su kitais – vieni kitus smukdo. Tai štai – reikia būti pakankamai geram ir sutarti su žmonėmis.

- Išeitų, kad žmogui nereikia būti pirmam, jis gali būti laimingas ir būdams 74-as.

- Taip. Tiesiog žmogui svarbiausia nebūti paveiktam pirmavimo manijos, kuri sklinda aplink. Jis turi paprasčiausiai pajausti, ko nori pats. Galbūt jis bus pirmas, bet bus nelaimingas. Atsimenu gerą posakį – galbūt ankstyvas paukštis pirmas pagauna kirminą, bet sūrį iš spąstų išima antra pelė.

- Kita vertus, Jūs tarsi atimate iš žmogaus norą siekti to pirmumo? Norą kažkuo būti, pasiekti kažko daugiau?

- Jei žmogus kažką darys džiaugdamasis, jis savaime pasidarys ir tas pirmas, ir viską pasieks natūraliai. Jam nereikia apie tai galvoti.