„Užimtųjų ir vienoje, ir kitoje pusėje skaičiai bei struktūra rodo, kad prilyginti vieną prie vieno mes tikrai negalime individualios veiklos ir darbo santykių, todėl atitinkamai ir bazinis tarifas savarankiškai dirbantiems, prezidento nuomone, ir jo pakėlimas iki 20 procentų nuo dabartinio 15 procentų bazinio tarifo, tikrai nėra protingas dalykas“, – antradienį Žinių radijui sakė prezidento vyriausioji patarėja ekonomikos ir socialiniais klausimais.

Anot jos, tai naujas apmokestinimas, nukreiptas į viduriniąją klasę, kurią reikia stiprinti norint šalyje kurti gerovę.

Mes taikomės į mažas ir vidutines pajamas uždirbančią vidurinę klasę.

„Nes mes taikomės į mažas ir vidutines pajamas uždirbančią vidurinę klasę. Ir kalbant iš gerovės valstybės principų, viduriniosios klasės stiprinimas turi būti mūsų tikslas ir tai neatitinka prezidento gerovės valstybės idėjų ir vizijos“, – teigė I. Segalovičienė.

Finansų ministerija individualią veiklą siūlo apmokestinti 20 proc. gyventojų pajamų mokesčių (GPM ) tarifu jį didinant palaipsniui iki 2026 metų. Tačiau toks tarifas būtų taikomas tik pajamoms virš 3 tūkst. eurų.

Tuo metu siūlymą mokesčius didinti dideles individualios veiklos pajamas gaunantiems gyventojams prezidentūra sveikina.

„Mes tikrai sveikiname siekį būtent aukštų pajamų rėžiuose svarstyti mokestinį arbitražą ir numatyti progresyvumą būtent aukštų pajamų rėžiuose“, – sakė I. Segalovičienė.

Prezidentas Gitanas Nausėda anksčiau Vyriausybės siūlomą mokesčių reformą įvertino kaip neblogą, tačiau turėjo jai ir nemažai pastabų. Siūlomoje mokesčių reformoje jis teigė įžvelgiantis „gerų elementų“ dėl mokesčių progresyvumo, tačiau kritikavo ketinimus papildomai apmokestinti individualia veikla užsiimančius asmenis, taip pat  – nekilnojamojo turto mokesčio siūlymus.

Jau vien tai, kad šį tekstą galiu rašyti, o visi mes kartu skaityti, yra didžiulė laimė. Organizacija „Žurnalistai be sienų“ kasmet sudaro pasaulinį žiniasklaidos laisvės indeksą. Jame pagal skirtingus parametrus vertinama 180 valstybių. Kur, galvojate, yra Lietuva? Ogi prasimušusi net į TOP-10! Iš 100 galimų balų Lietuva surinkusi 84,14 taškų! Suminį rezultatą sudaro vertinimai iš politinės aplinkos, ekonomikos, teisinio reguliavimo, socialinio ir kultūrinio konteksto ir saugumo. Galutiniame reitinge Lietuva užima tikrai garbingą 9 vietą, aukščiau praleidusi tik Skandinavijos valstybes, Estiją, Portugaliją, Airiją ir Kosta Riką.

Tačiau galėjimas galvoti, kalbėti ir rašyti kritiškai – tik viena medalio pusė. Gerokai svarbiau, kiek esame laisvi judėti. Jeigu turite Lietuvos Respublikos pasą, tai šiuo metu jis atveria 167 valstybių duris. Šiuo atveju mes jau nesame „aukščiausioje lygoje“, tačiau užimame tikrai garbingą vietą. Vidutiniškai pasaulyje pasas atveria duris į 107 valstybes, o Lietuva patenka į penktąją „galios“ grupę, kuri išties nežymiai nusileidžia 1–4 grupėms, atitinkamai atveriančioms duris į 174, 170, 169 ir 168 valstybes.

„Heritage Foundation“ sudaromas pasaulio ekonominės laisvės indeksas yra kita mūsų stotelė, kuri rodo, ar laisvas ir veiklus pilietis turi galimybę kurti sau tokią gerovę, kurią leidžia jo protas. Kaip įprasta, šiame sąraše dominuoja Singapūras (84,4 taškai iš 100 galimų), Šveicarija (84,2), Airija (82,0). Lietuva patenka į antrąją valstybių grupę, o bendrame valstybių sąraše yra 17-oje vietoje, surinkusi 75,8 balo. Regiono lygiu Lietuvos situacija, suprantama, geresnė ir Europoje galime pasidžiaugti aukšta 12-a vieta.

Gintautas Labanauskas. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Trys skirtingi reitingai – žodžio laisvė, judėjimo laisvė ir verslo laisvė. Visi žymi, kad gyvename labai gerai, lenkiame daug ne tik varganų, bet ir seniai laisve besidžiaugiančių valstybių. Tai pasiekėme vos per tris dešimtmečius, kai išsilaisvinome iš sovietinių pančių.

1995-aisiais išlipę iš turistinio autobuso bijojome prisėsti net eilinėje Čekijos aludėje, o dabar kas antras ramiai sau gurkšnojame „Margaritą“ anksčiau tik vakariečiams pasiekiamose brangiose kavinėse ir restoranuose.

Šiandien daugelis dalykų mums jau atrodo savaime suprantami. Tačiau jie nebuvo tokie 1990-aiais. Net ir anuomet, pasakodami anekdotus, kad gyvensime kaip Švedijoje, nedažnas tikėjome, kad ne tik tie anekdotai virs realybe, bet ir mūsų realybė gerokai viršys.

Galiu priminti, kad 1985 metais (sovietinės Lietuvos gerovės pike) vyrai vidutiniškai gyvendavo 66, o moterys – 76 metus. Šiandien, visų pandemijų, ekonomikos sunkmečių ir kitų problemų fone vyrai Lietuvoje vidutiniškai miršta sulaukę 70 (o iki pandemijos jie gyveno net pusantrų metų ilgiau!), o moterys – 80 metų (iki pandemijos 81). Verta ramiai pamąstyti – kiek daug gyvenimo laiko (net po 4–5 metus!) mes iškovojome, nors dėl to tarsi niekas labai ir nesistengė.

Žinoma, apie pinigus. Štai Pasaulio bankas naudoja metodiką, pagal kurią BVP baze laikomi 2017 metai, o kitų metų duomenis perskaičiuoja, įvertindamas infliaciją ir pan. Tai 1991-aisiais, sovietinio palikimo metais, Lietuvos BVP vienam žmogui siekė 10,6 tūkst. tokių „patikslintų“ JAV dolerių. Pandemijos metu sustojusi Lietuva vis tiek dar turėjo 36,7 tūkst. JAV dolerių rodiklį. Taigi, įvertintus infliaciją, mes tapome tris su puse karto turtingesni (!). Tai akivaizdu visais pjūviais. Kiekvienas tai galime liudyti asmenine patirtimi, kai gūdžiais 1995-aisiais, išlipę iš turistinio autobuso, bijojome prisėsti net eilinėje Čekijos aludėje, o dabar kas antras ramiai sau gurkšnojame „Margaritą“ anksčiau tik vakariečiams pasiekiamose brangiose kavinėse ir restoranuose.

Tačiau raktinis žodis čia kas antras, nes dalis Lietuvos žmonių vis dar vargsta, negalėdami sudurti galo su galu, todėl, teisėtai didžiuodamiesi valstybės pasiekimais, neturėtume užmiršti, kad gerovės valstybė yra tada, kada gerove gali džiaugtis kiekvienas, o ne kas antras šalies pilietis.

Daug pranašumų

Diskutuojant, kad Lietuva vis dar neturi nacionalinio susitarimo dėl švietimo ir koks jis turėtų būti, J.Augutis siūlo sukurti Lietuvoje tokią sistemą, kuri užtikrintų lygias galimybes ir leistų kiekvienam bendruomenės nariui įgyti tokį išsilavinimą, kokį jis gali pasiekti savo gabumais, motyvacija, pastangomis ir valia.

"Nemanau, kad yra teisinga ir tikslinga skirstyti, jog, tarkim, šiais metais 20 proc. baigusių abiturientų gali rinktis universitetines studijas, 50 proc. – studijas kolegijose, o likusieji – profesinį mokymą. Esu įsitikinęs, kad norinčiam toliau tobulėti asmeniui turėtų būti suteikiama tokia galimybė, nesvarbu, kokią poziciją šiuo metu jis užima. Ir tai ne utopija, sunkiai ar brangiai įgyvendinamas tikslas", – tikino rektorius.

Kaip parodė ir pandemijos situacija pasaulyje, daug svarbiau gebėti prisitaikyti ir nebijoti mokytis čia ir dabar, nei būti tik siauros specializacijos žmogumi.

Pasak jo, užsienio kapitalo įmonės, kurios šiuo metu sparčiai kuriasi Lietuvoje, daugiausia ieško darbuotojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą "Kodėl? Todėl, kad aukštasis išsilavinimas teikia ne tik specifinių, praktinių žinių, kurias dirbant galima tobulinti toliau ir įgyti darbinės praktikos, tačiau aukštasis išsilavinimas apima ir vidinę kultūrą, platesnį ir įvairiapusiškesnį mąstymą, kūrybiškumą, bendravimą ir bendradarbiavimą", – pastebėjo J.Augutis.

Du uždaviniai

– Kaip apibūdintumėte, kokie turėtų būti šiuolaikiniai studentai?

– Jis turėtų labai aiškiai suprasti, kad prieš jį – du iš pirmo žvilgsnio nesusiję, bet iš tiesų vienas kitą papildantys uždaviniai, kuriuos verta išspręsti.

Pirmasis – apgalvoti, kokią profesiją pasirinkti ir įgyti tokį išsilavinimą, kuris leistų jam prisitaikyti prie pokyčių ir reikalavimų kintančiame pasaulyje bei, žinoma, darbo rinkoje. Nepaisant to, kokią profesiją pasirenka studijuoti studentas, jis turėtų suprasti, kad be fundamentinių dalykų neapsieis. Šiandien tai informacinės technologijos, užsienio kalbos, tam tikrų technologijų įvaldymas ir suformuotas įprotis reguliariai mokytis ir tobulėti, nes niekas tiksliai nežino, kokių naujų žinių ar įgūdžių reikės po 20 metų. Todėl reikia nusiteikti, kad nuolatinis naujų žinių įsisavinimas yra būtina sąlyga norint sėkmingai veikti darbo rinkoje ir suspėti su naujovėmis.

Antrasis uždavinys – pasirinkus studijų programą aktyviai studijuoti ir naudotis universiteto teikiamomis galimybėmis jau nuo pirmo kurso. Studijų metai labai greitai prabėga, todėl papildomos veiklos, užsiėmimai ir konkrečios praktikos įgijimas dar studijų metais turėtų būti neatsiejama studijų dalis. Visa tai užtikrina sėkmingą startą darbo rinkoje ir pačiam studentui prideda pasitikėjimo savimi, savo idėjomis ir įgūdžiais, išmoko paskirstyti savo laiką, jėgas ir empatiją.

Profesijos nėra paveldimos

– Renkantis studijų programą, neretai mokinių apsisprendimui, ką ir kur studijuoti, įtaką padaro tėvai. Ką apie tai manote?

– Visų pirma, noriu pasakyti, kad nėra jokių įrodymų – nei medicininių, nei kitokių – kad profesija yra paveldima. Todėl, jei tėtis – geras chirurgas, tikrai nereiškia, kad jo vaikas irgi toks bus.

Norą patarti, linkint paties geriausio savo vaikui, aš visiškai suprantu. Tačiau patys tėvai dažnai neįvertina kartų skirtumų ir iš inercijos skatina rinktis kaip savo, arba labai praktišką, konkrečią specialybę. Tačiau, kaip parodė ir pandemijos situacija pasaulyje – daug svarbiau gebėti prisitaikyti ir nebijoti mokytis čia ir dabar, nei būti tik siauros specializacijos žmogumi, kuriam sunku keistis, o kartais net neįmanoma.

Tėvus skatinčiau pasitikėti savo vaikų pojūčiais ir jausena, įsiklausyti į jų nuomonę, nes dvyliktokai, besirenkantys specialybę, tikrai yra jau susiformavusios asmenybės. Dalis iš jų yra visiškai apsisprendę, dalis abejoja.

Vis dėlto tokių, kurie dar mokykloje yra apsisprendę ir demonstruoja reikiamus sugebėjimus konkrečiai specialybei bei motyvaciją renkantis pragmatišką specialybę, nėra dauguma. Visiems tiems, kurie tiksliai nežino, ko nori ir dar nėra išsigryninę konkretaus savo profesinio kelio, ką gali padaryti blogiausio to nenorėdami tėvai – skatinti rinktis konkrečią, labai specializuotą profesiją. Juk kuo profesija yra praktiškesnė, tuo labiau ji reikalauja iš karto susitelkti ir susiformuoti jai reikiamus įgūdžius. Taip paliekama labai nedaug erdvės kitoms veikloms ir fundamentiniams dalykams tobulinti, o tai, kaip minėjau, palieka kur kas mažiau galimybių keistis ateityje ir iš naujo prisitaikyti kintančioje darbo rinkoje.

– Ar studentai susidoroja su studijų pasirinkimo laisve universitete ir ką tai jiems suteikia?

– Turbūt reikėtų to klausti kiekvieno studento individualiai. Tačiau apibendrintai galėčiau patikinti, kad studentams galimybė patiems projektuoti savo studijas, atsižvelgiant konkrečiai į savo asmenines savybes, polinkius ir užmojus, yra labai didelis pranašumas.

„Ekonominė transformacija, būdama puikia galimybe verslui, turėtų žengti koja kojon su socialinėmis permainomis. Kai pajusime beprecedenčių Europos Sąjungos investicijų naudą, turime užtikrinti, kad ja būtų pasidalyta su visa visuomene. Tik tuomet sėkmė taps tvari“, – trečiadienį atidarydamas Lietuvos ir Lenkijos verslo forumą sakė prezidentas.

Jis akcentavo pandemijos krizės suteiktas galimybes verslui ir valstybėms ne tik pasiekti inovacijų proveržį, bet ir mažinti socialinę atskirtį, pranešė Prezidentūra.

Prezidentas pažymėjo, kad liepos mėnesį ES valstybių ir vyriausybių vadovų pasiektas istorinis susitarimas dėl ES daugiamečio biudžeto ir Gaivinimo fondo yra didelė galimybė sukurti naujos kartos Europos Sąjungą – žalesnę, inovatyvesnę, tvirtesnę.

Forumą sveikino ir Lenkijos vadovas Andrzejus (Andžejumi) Duda.

Lietuvos ir Lenkijos verslo forume dalyvauja daugiau nei 100 verslininkų, atstovaujančių energetikos, logistikos, informacinių ryšių ir technologijų, gynybos, inžinerijos sritims.

Prezidentas trečiadienį surengė spaudos konferenciją, kurioje detalizavo savo gerovės valstybės viziją įvairiose srityse, pradedant socialinės atskirties mažinimu ir baigiant gynybos finansavimo didinimu.

Savo programą G. Nausėda pristatė artėjant deryboms su rinkimus laimėjusiais dešiniųjų lyderiais dėl naujos Vyriausybės, kurią tvirtinti turės prezidentas.

Pagal konstitucinę doktriną, prezidentas negali laisvai pasirinkti Vyriausybės narių kandidatūrų, nes jų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo, tačiau kartu „turi tam tikrų politinio poveikio galimybių Vyriausybės personalinės sudėties formavimui“.

G. Nausėda sakė sieksiantis, kad Vyriausybė „būtų tvari, turėtų stiprią politinę atramą ir pajėgtų vykdyti realias, o ne popierines reformas“.

„Visuomenės, o ne siaurų interesų grupių gynimas, ryžtas siekti pokyčių svarbiausiose srityse, nesumeluotas dėmesys žmogui, kompetencija, atsakomybė ir sąžiningumas – štai pagrindiniai kriterijai, kuriuos keliu būsimos Vyriausybės nariams“, – kalbėjo prezidentas.

Visuomenės, o ne siaurų interesų grupių gynimas, ryžtas siekti pokyčių svarbiausiose srityse, nesumeluotas dėmesys žmogui, kompetencija, atsakomybė ir sąžiningumas – štai pagrindiniai kriterijai, kuriuos keliu būsimos Vyriausybės nariams.

Žurnalistų paklaustas, kokiais kriterijais vertins kandidatus į ministrus, G. Nausėda teigė, kad lygins jų pozicijas su gerovės valstybės vizija, bet to nedarys smulkmeniškai, o kandidatų vertinimas neprimins egzaminų, kaip, jo teigimu, būdavo anksčiau.

„Aš nedarysiu egzamino, kaip anksčiau buvo rengiami egzaminai ministrams. Ketinu iš principo kalbėtis apie tuos dalykus, kuriuos ministras mato kaip svarbiausius savo reguliuojamoje sferoje“, – spaudos konferencijoje sakė G. Nausėda.

„Be abejo, aš lyginsiu, kiek tai atitinka gerovės valstybės siekį, bet tai nebus smulkmeniškas lentelinis lyginimas mūsų pažiūrų“, – teigė šalies vadovas.

„Svarbiausia, kad žmogus būtų kompetentingas, žmogus tikrai norėtų pokyčių savo sektoriuje per jam suteiktą laiką. Padorumas ir profesionalumas yra absoliučiai privalomi dalykai taip pat“, – sakė G. Nausėda.

Jis teigė, kad iki šiol rado daug bendro sutarimo su rinkimų laimėtojais dėl svarbiausių prioritetų.

„Nėra noro parašyti kažkokią dalį Vyriausybės programos. Savo pirmuosiuose rinkimuose su rinkimus laimėjusių partijų vadovais kalbėjome apie tai, kaip jie supranta gerovės Lietuvą, kokias svarbiausias aktualijas jie mato ir čia radome daug bendro sutarimo“, – teigė prezidentas.

Nauja Vyriausybė pareigas turėtų pradėti eiti gruodžio mėnesį. Jai vadovauti turėtų konservatorių sąrašo lyderė Ingrida Šimonytė.

„Laiko porinkiminei euforijai tiesiog nėra. Nauja Vyriausybė privalo iškart turėti labai aiškią pandemijos valdymo planą ir komandą, pasiruošusią jį vykdyti“, – Prezidentūroje vykusioje spaudos konferencijoje trečiadienį į naujus šalies valdančiuosius kreipėsi šalies vadovas, ragindamas juos pateisinti rinkėjų duotą pasitikėjimą.

Pasak G. Nausėdos, Lietuvoje reikia vykdyti aktyvią užsienio politiką, investuoti į kultūrą, užtikrinti energetinę nepriklausomybę, didinti krašto apsaugos finansavimą iki 2,5 proc. nuo BVP, užtikrinti kokybiškas ir visiems prieinamas viešąsias paslaugas. Tokiais žodžiais jis paragino naują valdžią aktyviai veikti minėtose srityse.

Kalbėdamas apie teisingos Lietuvos viziją, šalies vadovas taip pat teigė, kad šalyje turi būti mažinama socialinė atskirtis.

„Teisingumas kuria pasitikėjimą, nes be teisingumo nėra pasitikinčių piliečių, o be jų nėra stiprios ir teisingos valstybės. Eiti gerovės valstybės link reiškia, mano giliu įsitikinimu, naikinti atskirtį tarp žmonių“, – kalbėjo G. Nausėda.

Teisingumas kuria pasitikėjimą, nes be teisingumo nėra pasitikinčių piliečių, o be jų nėra stiprios ir teisingos valstybės.

Prezidentas pabrėžė, kad Lietuva neturi koncentruotis vien į išmokas socialiai jautrioms visuomenės grupėms, tačiau, kalbėjo jis, reikia išplėsti socialines paslaugas, užtikrinti užimtumą, didinti išlaidas viešosioms paslaugoms.

„Siekdami, kad Lietuva būtų stipri, teisinga, žalia ir inovatyvi – turėsime didinti valstybės pajamas. Esu įsitikinęs, kad viešųjų pajamų paslaugoms skiriama dalis turi didėti bent iki 35 proc. BVP“, – teigė G. Nausėda.

„Ir dabar turime daug erdvės biudžeto pajamų augimui. Kad tai taptų realybe, būtina kovoti su šešėline ekonomika ir mokestine neteisybe. Nemažiau svarbu efektyviai panaudoti jau surinktas lėšas. Todėl inicijavau viešųjų pirkimų ir kovos su korupcija sistemų pertvarką“, – pridūrė siekį Lietuvoje įgyvendinti gerovės valstybę dažnai kartojantis prezidentas.

„Permainos turi prasidėti jau nuo darželio ir mokyklos“

G. Nausėda prioritetu išskyrė ir švietimo srities pokyčius.

„Permainos turi prasidėti jau nuo darželio ir mokyklos suolo. Nepatogi tiesa yra tai, kad mūsų moksleivių pasiekimus vis labiau lemia tai, kur jie gyvena ir kas jų tėvai“, – akcentavo šalies vadovas, paaiškindamas, kad visiems moksleiviams turi būti užtikrinamas kokybiškas ugdymas.

Jo teigimu, politinės partijos turi pasirašyti susitarimą dėl švietimo sistemos tobulinimo.

„Tikiu, kad švietimas yra ta sritis, dėl kurios gali ir turi sutarti visos politinės jėgos. Todėl sieksiu, kad savo ilgalaikį įsipareigojimą ateinančiai kartai partijos įtvirtintų nacionaliniu susitarimu taip, kaip tai padarėme gynybos srityje“, – sakė G. Nausėda.

Tikiu, kad švietimas yra ta sritis, dėl kurios gali ir turi sutarti visos politinės jėgos.

Pasak jo, reikia siekti, kad Lietuva pagal moksleivių pasiekimus po 10 metų patektų tarp geriausių valstybių pasaulyje dvidešimtuko.

Prezidentas kartu kalbėjo ir apie poreikį sparčiau didinti pensijas, užtikrinti stiprią sveikatos apsaugos sistemą, veiksmingą regionų politiką, teisingą mokestinę politiką, valdžios skaidrumą.

„Pasitikėjimą valstybe griauna neskaidrūs valdžios sprendimai. (...) Privalome kovoti su nebaudžiamumu. Asmeniškai reikalausiu aukštų ne tik teisėsaugos ir teisėtvarkos, bet ir politinės kultūros standartų“, – pabrėžė G. Nausėda.

„Žalios ekonomikos kūrimas – mūsų šansas“

Komentuodamas žalios valstybės viziją, prezidentas teigė, kad nereikia ieškoti „būdų, kaip apeiti reikalavimus“, nes nuo švarios aplinkos priklauso gyvenimo kokybė.

G. Nausėda kalbėjo, kad ateityje turėsime padaryti daugiau nei tik siekti klimato kaitos neutralumo – atsisakyti netvaraus vartojimo įpročių.

„Aplinkosauga gali ir turi tapti integralia visų Lietuvos žmonių gyvenimo dalimi. Visuomenė turi būti įtraukta į sprendimų priėmimą“, – akcentavo prezidentas, ragindamas dažniau keliauti dviračiu, atsisakyti plastiko, pirkti ekologišką produkciją.

Šalies vadovas taip pat tikino, kad Lietuva, kurdama žaliąją ekonomiką, gali „išsiveržti į pasaulio ekonomikos lyderių gretas.“

„Tai yra mūsų didysis šansas“, – pabrėžė prezidentas.

„Tai yra mūsų gėda“

Kalbėdamas apie inovatyvumą, G. Nausėda teigė, kad šalyje privaloma užtikrinti pakankamą reguliacinę aplinką, modernizavimą, geriau apmokamas darbo vietas.

„Privalome išlaisvinti intelektinį potencialą, pasitelkti mokslines žinias ir komercializuoti tyrimų pasiekimus“, – kalbėjo G. Nausėda, nepakankamą mokslinių tyrimų finansavimą pavadinęs „mūsų gėda“.

Jo teigimu, viešosios paslaugos privalo būti skaitmenizuotos, o neslapti duomenys – atverti visuomenei.

„Viskas, kas ne slapta, turi būti atvira ir prieinama kiekvienam piliečiui. Deja, šiandien tai nėra duotybė“, – sakė prezidentas.

Šalies vadovas taip pat akcentavo, kad, siekiant įgyvendinti minėtą viziją, būtina didinti valstybės pajamas.

„Žinoma, Lietuvos gerovės vizija negali ir neturi apsiriboti vien valstybės vaidmeniu. Bet kuri demokratinė valstybė stipri tiek, kiek pajėgi, atspari ir pasirengusi veikti yra jos pilietinė visuomenė. Pilietiškumo kultūra turi būti nuolat puoselėjama ir plėtojama, kad liktų gyvybinga. Todėl kviečiu Lietuvos žmones aktyviai dalyvauti nevyriausybinių organizacijų ir bendruomenių veikloje“, – pridūrė G. Nausėda.

„Visų pirma rinkėjų valia tai, kad suvokimas, kaip turėtų būti kuriama gerovės valstybė, pakrypo labiau link to, kad tai turėtų būti ne didesni mokesčiai, ne didesnis perskirstymas per biudžetą, bet kitais būdais pasiekiama gerovės valstybė“, – BNS pirmadienį sakė „Swedbank“ ekonomistas.

Anot jo, pastaraisiais metais buvo gana daug eksperimentinio mokesčių kėlimo, kai taikomi skirtingi tarifai atskiriems sektoriams, bei kitų mokestinę naštą didinusių sprendimų, kurie galbūt nebus greitai atšaukti, tačiau neturėtų ir būti didinami.

Pasak N. Mačiulio, mokesčių keitimo toną dabar turėtų užduoti bendros Europos tendencijos – apmokestinti taršą, anglies dvideginio išmetimą į atmosferą.

„Turbūt bus diskutuojama ir apie nepagrįstų lengvatų naikinimą, apie kurias diskutuojama daug metų, bet jos niekaip neišnykta“, – kalbėjo jis.

N. Mačiulis pabrėžia, jog koalicijoje dalyvaujant ir liberalioms partijoms, pokyčių turėtų būti ir peržiūrint asmenines laisves bei kai kurias reguliavimo sritis. 

„Mes dažnai lygiuojamės į gerovės valstybes Vakaruose, bet nesame linkę įteisinti tas laisves, kurias turi tų valstybių piliečiai jau nuo praėjusio amžiaus, kur įteisinta tos pačios lyties asmenų partnerystė, (...) Yra ir kitų sričių, kai, pavyzdžiui, Vakarų valstybėse yra dekriminalizuota ir legalizuota veikla, bet Lietuvoje už tai taikoma baudžiamoji atsakomybė, tai labai retas pavyzdys Europos Sąjungoje, jeigu ne vienintelis“, – teigė ekonomistas.

Seimo rinkimus laimėjo pastarąsias dvi kadencijas opozicijoje buvę konservatoriai, kurie valdančiąją koaliciją burs su dviem liberaliomis partijomis – Liberalų sąjūdžiu ir Laisvės partija.

„Socialinės paslaugos yra labai svarbus ir galingas gerovės kūrimo instrumentas. Ne tik gilių paveldėtų socialinių problemų pasekmių įveikimui, bet ir jų prevencijai. Tokių paslaugų poreikis kasmet auga. Jos ypač svarbios senyvo amžiaus asmenims, neįgaliesiems, vaikams, įgūdžių stokojančioms šeimoms, pažeidžiamiems ar priklausomybių turintiems asmenims. Socialinės paslaugos realiai ir praktiškai įgalina žmones tapti savarankiškesniais ir gyventi orų gyvenimą. Todėl tokius kompleksines ir integruotas paslaugas teikiančius centrus regionuose būtina plėtoti, didinant žmonių poreikius atitinkančių paslaugų įvairovę, prieinamumą ir aprėptį“, – teigė ponia Diana, besidžiaugdama gerąja Birštono savivaldybės patirtimi ir rimtu požiūriu siekiant mažinti įsisenėjusią Lietuvos problemą – socialinę atskirtį.

D. Nausėdienei paliko įspūdį platus paslaugų, teikiamų šiame dienos centre, spektras. Čia išvystyta vaikų užimtumo veikla, jame kiekvieną dieną po pamokų gausu vaikų iš aplinkinių kaimų, centre jie turi galimybę ruošti pamokas, pavalgyti, užsiimti kūrybine veikla, sportuoti, naudotis kompiuteriu, gauti psichologo konsultacijas, o vasarą – stovyklauti. Suaugusieji centre gali naudotis biblioteka, kompiuteriu, dušu, išsiskalbti, sportuoti čia įrengtoje sporto salėje. Centras teikia pagalbą į namus sunkią negalią turintiems asmenims, tai sudaro jiems galimybę kuo ilgiau išlikti savo namuose ir palengvina jų artimųjų naštą. Sunkiai besiverčiančios šeimos remiamos maisto produktais, o patekusiems į krizines situacijas užtikrinamos kompleksinės paslaugos, tarp kurių yra ir pozityvios tėvystės mokymai. Praėjusiais metais veikla pasipildė asmeninio asistento paslaugomis darbingo amžiaus neįgaliesiems, skatinant juos integruotis į darbo rinką. Nemajūnų dienos centre visiems savivaldybėje įvaikintiems ir globojamiems vaikams bei jų globėjams, įtėviams ar ketinantiems jais tapti suteikiama konsultacinė, psichosocialinė, teisinė ir kita pagalba.

D. Nausėdienė bendravo su tuo metu čia vilną vėlusiais vaikais, domėjosi jų gyvenimais, nuoširdžiai dėkojo ilgus dešimtmečius dirbantiems socialiniams darbuotojams, kurie atiduoda visą širdį žmonėms ir kurie yra tikrieji Lietuvos ramsčiai.

Pirmosios ponios laukė ir šiltas susitikimas su Nemajūnų bendruomenės narėmis, kurios yra įkūrę kaimo kapelą, aktyviai organizuoja įvairius renginius: šventes, išvykas, talkas, skatina gyventojus nebūti abejingais mūsų krašto grožiui. Nemajūnų bendruomenės moterys pavaišino ponią Dianą dzūkiškomis bandomis, kurias pačios kepa Amatų centro edukacinės programos metu, o surinktas lėšas skiria bendruomenės veiklai.

Europos Parlamentas (EP), informuodamas piliečius, teigia, kad globalizacija sukuria didelį potencialą gerovės ir darbo vietų kūrimui. Būtent dėl jos Europa galinti didžiuotis svaria pozicija pasaulio prekyboje, didesnėmis užimtumo galimybėmis ir teikiama  nauda savo gyventojams.

Kita vertus, tas pats EP šaltinis perspėja – globalizacija taip pat kelianti iššūkių! Pastarąjį mėnesį to mums priminti nebereikia – staiga itin tolima buvusi Kinija ir pasklidęs virusas iki Lietuvos priartėjo žaibo greičiu.

Pastarųjų savaičių įvykiai parodė ne tik globalizmo entuziastų eksponuojamus gražiuosius proceso aspektus. Staiga ekonomikos pasaulyje įprastai pozityviai vertinti globalizacijos požymiai – žmonių ir prekių judėjimas, galimybė be didesnių suvaržymų įsigyti prekes beveik iš viso pasaulio bei keliauti į daugumą pasaulio šalių – apniuko ir parodė savo tamsiąsias puses.

Kasdien tampa vis akivaizdžiau, kad koronavirusas, specialistų pakrikštytas COVID-19, veikia ne tik atskirų individų sveikatos būklę. Kartu šios lyg uraganas įsismarkavusios ligos atvejis jau netolimoje ateityje turbūt leis diagnozuoti atskirų valstybių socioekonominės sveikatos būklę ir nustatyti, kiek panašioms situacijoms yra pasirengę ir verslas, ir visuomenė, ir valstybė.

Kitaip tariant, koronavirusas parodo ir dar kurį laiką rodys, kiek stipri yra mūsų visų branda, savimonė ir sutelktis, kas pirmiausia sudaro gerovės valstybės pamatą.

Ekonomine finansine prasme, viruso padarinius įmonės jau dabar jaučia savo kailiu: vienoms poveikis reiškiasi per sutrikusias tiekimo grandines, kitoms – per laiku negaunamas žaliavas ar komplektuojančius gaminius, trečioms stringa produktų gamybos procesai. Ir tai vyksta ne tik pačioje Kinijoje, tačiau ir tose šalyse, kurios turi verslo sąsajų su Kinija. Keblesnis klausimas: kas jų neturi, kai ši šalis rikiuojasi stambiausių tarptautinės prekybos banginių trejetuke?

Tačiau, jeigu nagrinėtume tik Lietuvos ir Kinijos užsienio prekybos duomenis, pamatytume, kad per pastaruosius penkerius metus pagal užsienio prekybos rodiklius Kinija rikiavosi apatinėje 20-uko dalyje, užimdama 17–19 pozicijas. Pagal importo dalį viso Lietuvos importo apimtyje importas iš Kinijos tesudarė 2,6–2,8 proc. (12–14 pozicijos šalių, iš kurių importuoja Lietuva, sąraše). O pagal eksporto dalį 1 proc. riba viso Lietuvos eksporto apimtyje buvo viršyta tik pastaraisiais metais (25 pozicija tarp šalių, į kurias eksportuojama iš Lietuvos).

Vis dėlto, nors skaičiai yra santykinai nedideli, tačiau iki galo negalime žinoti užsienio prekybos masto, kuris apima Kinijos ryšius su kitomis Lietuvos prekybos partnerėmis. Todėl gali kilti klausimai – ką daryti įmonėms, kad nepatirtų dar daugiau nuostolių?

Klasikinės teorijos geriausiu receptu šiai rizikai vengti įvardija diversifikaciją – rizikos išskaidymą, pavyzdžiui, perkant prekes ar žaliavas iš skirtingų šalių tiekėjų. Kitas kelias – palaukti, kol procesai sugrįš į savo vietas, o gyvenimas – į įprastas vėžes.

Ar užteks tam prognozuojamų pusės metų, ar reikės bent pusantrų? Kol kas dar anksti pasakyti. Tačiau bet kuriuo atveju įmonėms tai kainuos. Kaip, kiek, kodėl? Sutrikimai ir iš to atsirandantys padariniai irgi aiškūs: neįvykdyti laiku užsakymai ir negautos pajamos, brangesnės žaliavos ar komplektuojantys gaminiai, o tada – kainų augimas ar mažesnis veiklos pelningumas. Darbuotojams tai gali lemti mažesnius atlyginimus, priverstines prastovas, nerimą dėl darbo vietų. Vis dėlto bus tokių, kuriems virusas atneš ne nuostolių, o naudos: vienus džiugins atsivėrusios naujos galimybės rinkose, kitus – nauji užsakymai, trečius – didesnis našumas, o kartu ir atlyginimų augimas.

Valstybė, kaip visuma, vienaip ar kitaip išgyvens, nes gerovės kūrimas nėra tik vienos iš susijusių šalių funkcija ar pareiga. Tikėtina, kad ekonominio augimo tempai sulėtės. Galbūt net daugumoje pasaulio šalių, nepriklausomai nuo COVID-19 paplitimo ir atvejų skaičiaus. Esu tikras, jau netrukus visi rodikliai bus suskaičiuoti, įvertinti, pakomentuoti.

Tačiau šį kartą akcentuoti norėčiau ką kita. Užuot kėlęs klausimą, kokie bus ekonominiai ar finansiniai padariniai, labiau siūlyčiau klausti: o vis dėlto kokias pamokas pasaulis išmoks iš šio viruso siautėjimo?

Akivaizdu, kad jau dabar galime apčiuopti pagrindinius nevienareikšmius klausimus:

1. Koks iš tiesų dėmesys valstybėje ir visuomenėje yra skiriamas ligų prevencijai ir brangiausiam žmogaus turtui – sveikatai?

2. Kiek valstybėje iš tiesų kainuoja ekonominė priklausomybė ir ekonominės laisvė (nepriklausomybė) tiems sektoriams, kurie susiję su gamyba?

3. Kokį efektą sukuria žmogaus judumo po pasaulį galimybės ir kaip tai daro įtaką globalaus turizmo sektoriaus veiklai?

4. Kaip pasiekti tikslios, koncentruotos ir vykstančios laiku komunikacijos, kad būtų suvaldyta visuomenės panika?

5. Kaip, esant kritinėms situacijoms, išlaikyti ar net sustiprinti pasitikėjimą valstybe, verslu, aplinkiniais žmonėmis?

Viena aišku: finansine prasme – tai kainuos. Laiko požiūriu – užtruks. Abejonių ir nepasitikėjimo – pridės. Bet jeigu visi dės pastangas, spręsdami iškilusius iššūkius, o nesistengs papildomai uždirbti ar pasiduoti panikai – rytoj mes būsime stipresni. Kiekvienas atskirai ir visi kartu.

Europos parlamentas, informuodamas piliečius, teigia, kad globalizacija sukuria didelį potencialą gerovės ir darbo vietų kūrimui. Būtent dėl jos Europa galinti didžiuotis svaria pozicija pasaulio prekyboje, didesnėmis užimtumo galimybėmis ir teikiama nauda savo gyventojams.

Kita vertus, tas pats EP šaltinis perspėja – globalizacija taip pat kelianti iššūkių. Pastarąjį mėnesį to mums priminti nebereikia – staiga itin tolima buvusi Kinija ir pasklidęs virusas iki Lietuvos priarėjo žaibo greičiu.

Paskutiniųjų savaičių įvykiai parodė ne tik globalizmo entuziastų eksponuojamus gražiuosius proceso aspektus. Staiga ekonomikos pasaulyje įprastai pozityviai vertinti globalizacijos požymiai – žmonių ir prekių judėjimas, galimybė be didesnių suvaržymų įsigyti prekes beveik iš viso pasaulio bei keliauti į daugumą pasaulio šalių – apniuko ir parodė savo tamsiąsias puses.

Kasdien tampa vis akivaizdžiau, kad koronavirusas, specialistų pakrikštytas COVID-19, veikia ne tik atskirų individų sveikatos būklę. Kartu šios lyg uraganas įsismarkavusios ligos atvejis jau netolimoje ateityje turbūt leis diagnozuoti atskirų valstybių socioekonominės sveikatos būklę ir nustatyti, kiek panašioms situacijoms yra pasirengę ir verslas, ir visuomenė, ir valstybė.

Kitaip tariant, koronavirusas parodo ir dar kurį laiką rodys, kiek stipri yra mūsų visų branda, savimonė ir sutelktis, kas pirmiausia sudaro gerovės valstybės pamatą.

Esu tikras – jau po neilgo laiko visi rodikliai bus suskaičiuoti, įvertinti, pakomentuoti.

Ekonomine finansine prasme, viruso padarinius įmonės jau dabar jaučia savo kailiu: vienoms poveikis reiškiasi per sutrikusias tiekimo grandines, kitoms – per laiku negaunamas žaliavas ar komplektuojančius gaminius, trečioms stringa produktų gamybos procesai. Ir tai vyksta ne tik pačioje Kinijoje, tačiau ir tose šalyse, kurios turi verslo sąsajų su Kinija. Keblesnis klausimas: kas jų neturi, kai ši šalis rikiuojasi stambiausių tarptautinės prekybos banginių trejetuke?

Tačiau, jeigu nagrinėtume tik Lietuvos–Kinijos užsienio prekybos duomenis, pamatytume, kad per pastaruosius penkerius metus pagal užsienio prekybos rodiklius Kinija rikiavosi apatinėje 20-tuko dalyje, užimdama 17–19 pozicijas. Pagal importo dalį viso Lietuvos importo apimtyje, importas iš Kinijos sudarė tik 2,6-2,8 proc. (12–14 pozicijos šalių, iš kurių importuoja Lietuva, sąraše). O pagal eksporto dalį 1 proc. riba viso Lietuvos eksporto apimtyje buvo viršyta tik paskutiniaisiais metais (25 pozicija tarp šalių į kurias eksportuojama iš Lietuvos).

Visgi, nors skaičiai yra sąlyginai nedideli, tačiau iki galo negalime žinoti užsienio prekybos mąsto, kuris apima Kinijos ryšius su kitomis Lietuvos prekybos partnerėmis. Todėl gali kilti klausimai – ką daryti įmonėms, kad nepatirtų dar daugiau nuostolių?

Klasikinės teorijos geriausiu receptu šiai rizikai vengti įvardija diversifikaciją – rizikos išskaidymą, pavyzdžiui, perkant prekes ar žaliavas iš skirtingų šalių tiekėjų. Kitas kelias – palaukti, kol procesai atsistatys į savo vietas ir gyvenimas grįš į savo įprastas vėžes.

Ar užteks tam prognozuojamų pusės metų, ar reikės bent pusantrų metų? Kol kas dar anksti pasakyti. Tačiau bet kuriuo atveju, įmonėms tai kainuos. Kaip, kiek, kodėl? Sutrikimai ir iš to atsirandantys padariniai irgi aiškūs: neįvykdyti laiku užsakymai ir negautos pajamos, brangesnės žaliavos ar komplektuojantys gaminiai, o tada – kainų augimas ar mažesnis veiklos pelningumas. Darbuotojams tai gali lemti mažesnius atlyginimus, priverstines pastovas, neramumą dėl darbo vietų. Vis dėlto, bus tokių, kuriems virusas atneš ne nuostolius, o naudą: vienus džiugins atsivėrusios naujos galimybės rinkose, kitus – nauji užsakymai, trečius – didesnis našumas, o kartu ir atlyginimų augimas.

Valstybė, kaip visuma, savo ruožtu vienaip ar kitaip išgyvens, nes gerovės kūrimas nėra tik vienos iš susijusių šalių funkcija ar pareiga. Tikėtina, kad ekonominio augimo tempai sulėtės. Galbūt net daugumoje pasaulio šalių, nepriklausomai nuo COVID-19 paplitimo ir atvejų skaičiaus. Esu tikras – jau po neilgo laiko visi rodikliai bus suskaičiuoti, įvertinti, pakomentuoti.

Tačiau šį kartą akcentą norėčiau dėti kitoje vietoje. Užuot kėlęs klausimą, kokie bus ekonominiai ar finansiniai padariniai, aš labiau siūlyčiau klausti: o vis dėlto kokias pamokas pasaulis išmoks iš šio viruso?

Viena aišku: finansine prasme – tai kainuos. Laiko požiūriu – užtruks. Abejonių ir nepasitikėjimo – pridės.

Akivaizdu, kad jau dabar galime apčiuopti pagrindinius nevienareikšmius klausimus, į kuriuos vieni jau dabar ieško atsakymų ir konkrečių sprendimų, o šiek tiek atsiliekantys – dar tik imasi diskutuoti.

1. Koks iš tiesų dėmesys valstybėje ir visuomenėje yra skiriamas ligų prevencijai ir brangiausiam žmogaus turtui – sveikatai?

2. Kiek valstybėje iš tiesų kainuoja ekonominės priklausomybė ir ekonominės laisvė (nepriklausomybė) tiems sektoriams, kurie susiję su gamyba?

3. Kokį efektą sukuria žmogaus judumo po pasaulį galimybės ir kaip tai daro įtaką globalaus turizmo sektoriaus veiklai?

4. Kaip pasiekti tikslios, koncentruotos ir vykstančios laiku komunikacijos, kad būtų suvaldyta visuomenės panika?

5. Kaip kritinėse situacijose išlaikyti ar net sustiprinti pasitikėjimą valstybe, verslu, aplinkiniais žmonėmis?

Viena aišku: finansine prasme – tai kainuos. Laiko požiūriu – užtruks. Abejonių ir nepasitikėjimo – pridės. Bet jeigu visi dės pastangas, spręsdami iškilusius iššūkius, o nesistengs papildomai uždirbti ar pasiduoti panikai – rytoj mes būsime stipresni. Kiekvienas atskirai ir visi kartu.