Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos dėstytoja, Respublikinio priklausomybių ligų centro Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyriaus vadovė dr. Giedrė Misiūnienė, analizuodama Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento statistiką, sako, kad platinamų ir sulaikomų narkotinių medžiagų kiekiai pastaruoju metu muša neregėtus rekordus. Situacija kelia didžiulę grėsmę visai Europai, tad Lietuva čia – ne išimtis.

Veiksmingos priemonės

„Šiuo metu mokyklose taikomos dviejų rūšių priemonės, siekiant pažaboti šią problemą – trumpalaikės ir ilgalaikės. Viena iš jų – elektroninių cigarečių detektoriai, kuriuos jau įsidiegė dalis šalies mokyklų. Kalbėti apie ilgalaikių priemonių, tokių kaip gyvenimo įgūdžių programos, per kurią su mokiniais kalbama apie narkotikų žalą, santykius šeimoje, klasėje, lytiškumą, sveikatą ir pan., efektyvumą šiandien dar ankstoka, nes programa startavo tik 2023 m. rudenį.

Be jokios abejonės, kalbėti su vaikais apie kvaišalų keliamus pavojus ir rizikas, nerimo ir depresines būsenas, pagalbos galimybes, ką daryti ir kur kreiptis, kai jautiesi blogai, yra labai svarbu. Kol kas poveikio pamatuoti negalime, tačiau jau vien kalbėjimas apie tai yra sveikintinas. Drąsiai ir atvirai kalbėdami apie psichikos sveikatą keičiame stigmatizuojantį visuomenės požiūrį į šias problemas“, – įsitikinusi Respublikinio priklausomybių ligų centro Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyriaus vadovė.

Didėja aktyvumas

Dr. G. Misiūnienė pastebi svarbią ir pozityvią tendenciją: vis daugiau tėvų kreipiasi ir atvyksta konsultuotis dėl savo vaikų į psichikos sveikatos centrus. Kad tėvai taip aktyviai ir drąsiai kalbėtų apie šias problemas, dar niekada nėra buvę. Tai, pasak specialistės, reikalauja drąsos, atvirumo ir rūpesčio.

„Už tai galime padėkoti ir mūsų šalies mokykloms, kurios vis drąsiau ir atviriau kviečia tėvus diskutuoti psichikos sveikatos temomis. Mokyklos organizuoja tėvams skirtus mokymus, nuotolinius susitikimus su specialistais, kviečia į mokyklą psichikos sveikatos specialistus ir psichologus. Dedamos didelės pastangos mažinti stigmą ir apie tai vis atviriau kalbėti. Matome, kad tėvai aktyviau įsitraukia, domisi, klausia, atsakingiau žiūri į kalbėjimąsi šiomis temomis su savo vaikais.

Tai, su kuo susiduriame šiandien, nėra lengvai sprendžiama problema. Šiandien turime daug informacijos apie alkoholio ir tabako žalą, simptomatiką ir būdus, kaip su tuo tvarkytis, bet pastaruoju metu vis daugiau vaikų išbando ir piktnaudžiauja susintetintomis medžiagos, kurių nesame iki galo ištyrę. Matome tik tai, kad šios medžiagos veikia itin destruktyviai – tai žaloja vaikus ir fiziškai, ir psichiškai, vaikai panyra į sunkias depresyvias būsenas“, – akcentuoja G. Misiūnienė.

Šeimos prioritetas

Paklausta, ką dar galėtų padaryti tėvai, siekdami apsaugoti savo vaikus nuo šių pavojų, pašnekovė pabrėžia: visų pirma rodyti tinkamą pavyzdį.

Anot jos, tėvai neturėtų taikyti dvigubų standartų – aiškinti vaikams apie rūkymo žalą, kai patys nepaleidžia iš rankų elektroninės cigaretės. Jei tėvai patys piktnaudžiauja psichotropinėmis medžiagos ir vaikai tą mato namuose, tačiau vaikams jie kelia aukščiausius reikalavimus, kad jie negali vartoti to ar ano, vaikai tuo netikės.

Jeigu tėvai aiškina, kad sveikata yra pati didžiausia vertybė ir prioritetas, tačiau namuose patys vartoja alkoholį ar rūko, vaikai nesupras, apie kokį prioritetą kalbama. Ar tikrai svarbiausia sveikata, ar čia tik tėvų tokia poza? Jeigu išties svarbiausia sveikata, tuomet visi darykime taip, kaip kalbame.

Tai žaloja vaikus ir fiziškai, ir psichiškai, vaikai panyra į sunkias depresyvias būsenas.

„Kai diskusijų metu tėvai manęs klausia, ar reiktų vaikams pasakoti apie tai, ką jie patys išbandė vaikystėje, aš sakau, kad jų pačių pasirinkimas, kalbėti su vaikais apie tai ar ne. Bet esminis dalykas, apie ką kalbėti su vaikais būtina, – tai jūsų šeimos prioritetai. Kokie laisvalaikio leidimo būdai, kokios vertybės ir koks elgesys yra jūsų šeimos prioritetas. Tik savo pavyzdžiu jauną žmogų paskatinsime ir auginsime“, – sako G. Misiūnienė.

Kas lemia sėkmę

Lietuvos regionuose, kaip visoje Europoje ir pasaulyje, statistika panaši – nuo 4 iki 12 proc. vaikų turi rizikingo ir eksperimentinio elgesio patirčių. Vieniems tai praeina savaime įveikus vieną ar kitą amžiaus tarpsnį, kitiems lieka ir gali išaugti į įvairias psichikos ligas, tapti ilgesniu gyvenimo būdo epizodu.

Anot specialistės, statistika neramina – vaikų, vartojančių kvaišalus, amžius jaunėja. Šiandien net 11–12 metų mergaitės ir berniukai įvairias psichotropines medžiagas ne tik išbando, bet ir vartoja.

„Jaunėjantis tokių vaikų amžius yra didelė problema ir rūpestis pačiai valstybei. Tokio amžiaus vaikai dar nepriklauso paauglių kategorijai, taigi nėra galimybės su jais dirbti pagal raidą paauglių grupinėje psichoterapijoje. Tokios paslaugos 10–12 metų vaikams nėra teikiamos, nes tokių rūpesčių valstybė niekada neturėjo. Taigi ieškoti alternatyvų būtina“, – sako pašnekovė.

Dirbant su tokio amžiaus vaikais, ypatingas vaidmuo atitenka tėvams ir pedagogams. Sėkmė priklauso nuo to, ar vaiko gyvenime yra bent vienas žmogus, į kurį, iškilus problemų, vaikas galėtų kreiptis. Jei šeimoje yra nesutarimų, nėra artimo ryšio nei su vienu iš tėvų, kritiškai svarbu, kad vaikas emocinę atramą galėtų rasti mokykloje – tokio vaidmens galėtų imtis vaiko mokytojas, klasės auklėtojas, socialinis pedagogas ar psichologas.

– Ar tiesa, kad jūsų pacientų amžius jaunėja?

– Tiesa. Šiandien turime rūpestį ir susiduriame ne tik su jaunimu, bet ir vaikais, kurie turi žalingo vartojimo patirtį sulaukę vos 10–12 metų. Tai iš tiesų kelia nerimą, nes tokio amžiaus pacientų anksčiau niekada nebuvo.  

– Jau ir dešimtmečiai vartoja narkotines medžiagas?

– Na, deja, taip. Turime tokių patirčių. Šiandien visi vaikai Lietuvoje yra sužiūrėti. Aš pati atstovauju Vilniaus miesto Vaiko gerovės komisijai. Kai vaikai pradeda kristi iš ugdymo sistemos, atsiranda įtampa namuose ir elgesys tampa ne tik konfliktiškas, bet ir nevaldomas, jie visi būna sužiūrėti, jiems teikiama atitinkama pagalba. Ir tokių pacientų, kurie buvo nukreipti į mūsų centrą, turėjome.

Visas LNK reportažas vaizdo įraše:

– Kas pastūmėja vaikus išbandyti narkotinių medžiagų? Kokios dažniausios to priežastys?

– Kai imame gilintis, tai pastebime platų rizikos faktorių spektrą. Tai gali būti susiję ir tiesiog su pačiu paauglystės laikotarpiu, kuriam būdingas rizikingas elgesys, noras maištauti, kažką įrodyti, eksperimentuoti ar išbandyti ribas. Nors sakoma, kad pasibaigus tam maištingajam periodui baigiasi ir visos problemos, deja, ne visada. Kaip rodo mokslinės studijos, 5–10 proc. jaunuolių nukrypsta nuo normos ir pasirenka psichoaktyvių medžiagų vartojimą. Arba įsitraukia į kitą netinkamą elgesį, susijusį su destrukcija, iškritimu iš visuomenės. Jie ima laužyti visuomenėje nusistovėjusias normas.

 Nors mūsų maža Lietuva – trys pagrindinės gatvės, deja, vaikai žino, kur galima įsigyti narkotinių medžiagų. Arba kas gali per dešimt minučių jas pristatyti.

 

– Kaip pastebėti tokią problemą artimiems žmonėms ir kaip ištiesti pagalbos ranką?

– Kadangi dirbu ir universitete, sulaukiame labai daug tiesioginių skambučių. Žmonės klausia, ką daryti, kai vaikas 10 valandą ryto per pamoką užmiega ir yra įtarimų, kad galbūt per pertrauką yra pavartojęs narkotinių ar kitokių psichoaktyvių medžiagų. Tokių atvejų mokyklos tikrai pastebi. Mokytojai tokiais atvejais negali normaliai pravesti pamokų. Mokyklos mato, kad per pertraukas tualetuose ar prie mokyklos vyksta kažkokių įtartinų dalykų. Jos žino, kur yra didžiausi rizikos taškai, prasideda tikrinimai. Tos kontrolės priemonės, aišku, turi efektą, bet, deja, trumpalaikį.

– Turbūt neužtenka vaikui pasakyti, kad blogai elgiasi. Vien bausmės čia nepadės?

– Kiekviena mokykla turi savo taisykles ir tvarką. Ir jos turi būti ištransliuotos, kaip turime visi elgtis, kai tos taisyklės pažeidinėjamos ir peržengiamos nustatytos ribos. Mokyklos labai dažnai, galbūt saugodamos savo reputaciją, gerą vardą, prestižą, linkę tokius mokinius labai greitai pašalinti iš ugdymo įstaigos. Šiandien mokyklose įvedama naujovė – gyvenimo įgūdžių programa, kuri ir akcentuos, kad reikėtų atkreipti dėmesį į išdirgusią paauglių psichinę sveikatą, emocinę būklę. Mokyklos, kurios ignoruos šį rūpestį, tikėtina, neišspręs tų problemų. Kai į Vaiko gerovės komisiją susirenka visi atstovai, matome, kad ugdymo įstaigų atstovai neretai norėtų kuo greičiau atsikratyti tokio vaiko. Manau, svarbu suprasti, kad visus mūsų vaikus turime sužiūrėti.

– Valdžia pradeda šnekėti apie mokinių testavimą, daiktų tikrinimą mokyklose ir pan. Yra logikos tokiuose pasiūlymuose?

– Manau, kad susidėlios kompleksinių paslaugų paketas, kuris duos rezultatų. Vienos mokyklos tveriasi tvoromis, apsišarvuoja vaizdo stebėjimo kameromis, kitos – organizuoja aktyvesnį budėjimą vadinamose didesnės rizikos zonose. Na, bet tokie policijos reidai su šunimis, deja, irgi tėra trumpalaikė priemonė, nes visi žino, kas kada ateina, tam galima pasiruošti.

– Galbūt mes per vėlai susigriebėme ir puolėme ieškoti problemos sprendimo būdų. Tą reikėjo daryti gerokai anksčiau?

– Na, su šia problema susiduria visos Europos šalys. Kartais mes pašmaikštaujame, kad į kosmosą sugebame pakelti raketą, bet nesugebame suvaldyti, sukontroliuoti, kas dedasi mūsų gatvėje. Nors mūsų maža Lietuva – trys pagrindinės gatvės, deja, vaikai žino, kur galima įsigyti narkotinių medžiagų. Arba kas gali per dešimt minučių jas pristatyti, nes tą girdime iš vaikų patirčių. Ir tai kelia didelį susirūpinimą.  

"Vaikinai vartoja alkoholį vieni ar su draugais, o merginos dažniau išgeria su tėvais. Lietuvoje tai – opi problema, tad turime padėti paaugliams, jų tėvams ir mokytojams", – sako Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyriaus vedėja, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos dėstytoja, socialinių mokslų daktarė Giedrė Misiūnienė.

Psichoaktyviosioms medžiagoms (PAM) priskiriamos tokios medžiagos, kurios veikia žmogaus psichiką ir sukelia sveikatos ir elgesio sutrikimų. Šių medžiagų grupei priklauso ne tik narkotinės, psichotropinės medžiagos (neteisėtai vartojamos narkotinės ir psichotropinės medžiagos – narkotikai), bet ir alkoholis, nikotinas, raminamieji, migdomieji vaistai.

Nepopuliarūs tarp bendraamžių paaugliai, kuriems labai svarbi jų reputacija, buvo linkę PAM vartoti dažniau, taip pat dažniau šias medžiagas vartodavo su kitais paaugliais.

– Ką rodo tyrimai, kaip keičiasi PAM vartojimas tarp paauglių?

– Naujausi mokslininkų tyrimų rezultatai apie PAM vartojimą ir COVID-19 pandemiją rodo, kad paaugliai dažniau vartoja alkoholį pandemijos metu nei prieš pandemiją. Vaikinai dažniau vartoja alkoholį nei merginos (vieni, su draugais, vaizdo transliacijų metu), tačiau merginos dažniau vartoja alkoholį su tėvais. Populiaresni paaugliai yra labiau linkę vartoti PAM būdami vieni. Nepopuliarūs tarp bendraamžių paaugliai, kuriems labai svarbi jų reputacija, buvo linkę PAM vartoti dažniau, taip pat dažniau šias medžiagas vartodavo su kitais paaugliais. Vieni PAM vartoja dažniau tie paaugliai, kurie jaučia didesnį nerimą dėl COVID-19, kuriems labiau pasireiškia depresijos simptomų. Remiantis šiais duomenimis, svarbu nepraleisti psichikos sveikatos sutrikimų, kurie gali slypėti už PAM vartojimo.

"European Drug Report 2020" raporte apskaičiuota, kad maždaug 96 mln. (t.y. apie 29 proc.) Europos suaugusiųjų (15–64 metų) ES nors kartą gyvenime yra bandę neteisėtų narkotikų.

Giedrė Misiūnienė. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Tarptautiniai tyrimai rodo, kad Lietuvos vaikų psichikos būklė itin prasta. Remiantis UNICEF ataskaitos duomenimis (2019) apie vaikų gerovę skirtingose šalyse, Lietuva pirmauja pagal paauglių savižudybių skaičių. Šiandien, kai daugelis paauglių mokosi iš namų, tėvai yra pirmieji, kurie gali atpažinti, ar jų vaikas patiria nerimą, stresą, ar pradeda vartoti PAM.

– Kokias PAM paaugliai vartoja?

– Tendencijas prieš pandemiją galima matyti iš Alkoholio ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo Europos mokyklose tyrimo (ESPAD, 2019). Jo rezultatai rodo, kad per pastaruosius ketverius metus Lietuvoje sumažėjo rūkančių įprastines cigaretes ir vartojančių alkoholį 15–16 metų mokinių. Nuo 2003 m. Lietuvoje pasiekto piko nuosekliai mažėjo įprastines cigaretes rūkančių paauglių.

Išlieka susirūpinimas dėl nemedikamentinio receptinių vaistų vartojimo įpročių tarp paauglių. Lietuvoje kas penktas (kitaip tariant, 20 proc.) ESPAD tyrimo dalyvis nurodė, kad bent kartą gyvenime yra vartojęs raminamųjų ar migdomųjų vaistų, nepaskyrus gydytojui, dažniau merginos. ESPAD šalių vidurkis yra tik 6,6 proc. Prastesnė situacija tik Slovakijoje ir Latvijoje, kur atitinkamai raminamuosius ar migdomuosius vaistus, nepaskyrus gydytojui, bent kartą vartojo 23 proc. ir 22 proc. paauglių.

Vis didesnį rūpestį kelia kitos psichoaktyviosios medžiagos. Lietuvoje 5,6 proc. ESPAD tyrimo dalyvių nurodė, kad vartojo naująsias psichoaktyviąsias medžiagas, 4,3 proc. – sintetinius kanabinoidus, 0,9 proc. – sintetinius katinonus (stimuliantai, imituojantys kokaino, amfetamino ar metamfetamino poveikį, – red. past.). ESPAD šalių vidurkiai atitinkamai: 3,4 proc., 3,1 proc. ir 1,1 proc. Kaimyninių šalių duomenys panašūs į Lietuvos, tik kiek didesni: Estijoje naujų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo rodmuo – 6,6 proc., Latvijoje – 6,4 proc., Lenkijoje – 5,9 proc.

Nuolatinis naujų psichoaktyviųjų medžiagų atsiradimas rinkoje ir prieinamumas paaugliams sukelia poreikį jas išbandyti. Šiandien ypač sparčiai daugėja naujų medžiagų, imituojančių seniai žinomus narkotikus ar kitas psichotropines medžiagas. Nelegalioje rinkoje šiandien įsigiję ekstazio, jūs negalite žinoti, ar tai tikrai ekstazis, kiek ir kokios veikliosios medžiagos apskritai yra jūsų tabletėje, kokių dar medžiagų į ją pridėta. Šiandien nei pirkėjas, nei pardavėjas nežino, ką parduoda ir perka. Atliekant testavimą muzikos renginiuose, 99 proc. tablečių, parduodamų kaip ekstazis, aptinkama sintetinių katinonų ir kitų net nenustatytų medžiagų. Daugėja naujų pirmą kartą sutinkamų medžiagų. Neaišku, kur ir kokios medžiagos veikia, jos neturi įprasto pavadinimo – tiesiog trys raidės, trys skaičiai, ir viskas.

Naujos psichoaktyviosios medžiagos (NPS) kelią į rinką randa reklamuojamos kaip natūralūs ar legalūs produktai (jaunimas jas dažnai vadina angliškai – "legal highs" ar "designer drugs"), parduodami per internetinę prekybą arba specializuotose parduotuvėse. Šios medžiagos dažniausiai įsigyjamos internetu kaip jau seniai žinomų narkotikų pakaitalas, tačiau parduodamos kaip maisto papildai (supplements), vaistai (drugs, medicines), buitinės priemonės (odos valikliai), cheminiai reagentai moksliniams tyrimams (research chemicals), augalų trąšos (plant food) ar teisėtos prekės (legal highs), tikslingai nurodant, kad produktas neskirtas vartoti žmonėms.

Nelegalioje rinkoje šiandien įsigiję ekstazio, jūs negalite žinoti, ar tai tikrai ekstazis, kiek ir kokios veikliosios medžiagos apskritai yra jūsų tabletėje, ir kokių medžiagų į ją pridėta dar.

Šios medžiagos parduodamos ir vartojamos kaip tabletės, kristalai, impregnuoti lapeliai, "markutės", suktinės, žoliniai mišiniai, milteliai, druskos ir pan. Rinkoje pasirodo ir neįprastos formos NPS, pavyzdžiui, nosies purškalai ir skystis elektroninėms cigaretėms. Į šių produktų sudėtį gali įeiti ir natūralūs augalai (pvz., arabinis dusūnas (khat), kratom, svaigusis pipiras (kava-kava, piper methysticum), kvaitulinis šalavijas (salvia divinorum), ir sintetinės medžiagos (pvz., 2-aminoindanas, butilonas, mefedronas), ir pusiau sintetinės medžiagos, gautos iš natūralių aliejų (pvz., DMAA).

Europoje didžiausią rinkos dalį vis dar sudaro sintetiniai kanabinoidai ir sintetiniai katinonai, imituojantys kanapių ir tokių žinomų medžiagų kaip kokainas ir amfetaminas stimuliuojamąjį poveikį.

– Naujos PAM pakeičia senas?

– Jos nepakeičia senų, jos prisijungia prie senų. Naujos medžiagos naudojamos, nes jos pigesnės, stipresnės, gali veikti ilgiau. Mišrios medžiagos gali turėti ir stimuliuojamąjį, ir kartu slopinamąjį poveikį. Jų poveikis sveikatai, psichikai neištyrinėtas. Gali būti pasiruošęs kautis, o po kelių minučių gali pradėti retėti širdies dažnis, gali užmigti. Anksčiau buvo šešios pagrindinės PAM, kada pagal simptomus ir testus galėjai atpažinti, ką vaikas pavartojo, dabar šis skaičius yra išaugęs iki 790 ar daugiau medžiagų.

Prisimenant manekenės Dovilės Didžiūnaitytės istoriją – ten buvo vartojamas GHB, dar žinomas kaip oksikas, mėlynasis nitro, prievartavimo narkotikas, kuris gali slopinti, atpalaiduoti, gali sukelti širdies ritmo sutrikimų, traukulius, nevalingus judesius, slopinti kvėpavimą. Tai reali grėsmė gyvybei. Komplikacijos gali būti negrįžtamos. Lietuvoje taboro nebėra, tačiau PAM cirkuliuoja. Dalis medžiagų perkama iš pažįstamų, dalis – atsisiunčiama. Atvažiuojančios įtarimų keliančios mašinos – jau mitas, taip buvo prieš 20 metų, kai dirbau mokykloje. Dabar prekyba šiomis medžiagomis persikėlė į socialines medijas.

Taip pat atkreipkite dėmesį į vartojamus vaistus, kaip dažnai ir kada juos vartoja paaugliai, ypač mergaitės. Amerikoje kasdien 142 PAM perdozavimai baigiasi mirtimi. Tai daugiau nei žuvusiųjų per susišaudymus ar eismo įvykius. Legalioje rinkoje atsiranda naujų sintetinių raminamųjų vaistų, papildų, arbatų ir pan. Įguskime skaityti etiketėse koduotas sudėtis. Labai svarbu veikliąsias medžiagas atpažinti ir naudoti tik gydytojui paskyrus.

– Kodėl vaikus, paauglius traukia psichoaktyviosios medžiagos?

– Visada yra priežastis, kodėl vaikas vartoja psichoaktyviąsias medžiagas. Kartais vaikas žino priežastis, kartais nežino. Padėti jam išsiaiškinti yra mūsų darbas, – yra sakęs gydytojas psichiatras Kristeris Moströmas. – Mokslininkai konstatuoja, kad yra tokių rizikos veiksnių, kaip genetinis pažeidžiamumas, prenatalinis alkoholio ar kitų narkotikų poveikis, tėvų priežiūros ar stebėjimo stoka, sveiko emocinio ryšio su tėvais stoka, narkotikus vartojantys bendraamžiai, psichikos ligos ar nerimo ir nuotaikos sutrikimai. Kiti veiksniai taip pat vaidina svarbų vaidmenį renkantis psichoaktyviąsias medžiagas. Konsultacijose jaunuoliai, kalbėdami apie vartoti paskatinusius motyvus, įvardija, kad pabandė smalsumo vedami, norėdami pritapti naujose kompanijose, susibūrimuose, festivaliuose, maloniems pojūčiams sukelti, savijautai pagerinti. Išvardytos rizikos labai individualizuotai paveikia, ir tu negali žinoti, ar tavo pirmas kartas bus paskutinis, ar tai sukels priklausomybę, kaip sureaguos tavo smegenys į vartojamą medžiagą.

Į mūsų skyrių atvažiuoja daug vaikų, paauglių po patirtos komos. Organizmas taip sureaguoja, taip nuo PAM ginasi, kad perdozavus neretai ištinka koma. Tuomet jie vežami į krizių centrą arba į ligoninės stacionarą. O kai šiek tiek atsigauna, važiuoja į reabilitaciją. Važiuodami į reabilitaciją, jie turėtų norėti atsikratyti to žalingo įpročio, kuris organizmą privedė prie tokios situacijos. Nemanyti, kad, ai, aš čia šiek tiek pabandžiau, paišdykavau – nieko tokio. Jie jau turi suprasti, kad nebegali susitvarkyti su ta problema, kad juos PAM traukia, jie patys savo jėgomis nebegali nustoti vartoti.

– Ką daryti, kad vaikai, paaugliai nepradėtų tokių medžiagų vartoti?

– Mes, suaugusieji, turėtume mokyti vaikus pasakyti ne. Tačiau, jei vaikas jau pradėjo vartoti PAM, užmerkti akių negalima. Kartais pagalbos kreiptis delsiama – tiesiog pasimetama, puolama į paniką. Pradedama dar intensyviau kištis į vaiko asmeninę erdvę, prasideda manipuliacija remiantis kaltės jausmu, savarankiškumo varžymas.

Visų vaikų situacijos labai skirtingos, nes mes visi labai skirtingi. Bet yra tam tikri principai, kurie tiesiogiai susiję su vaiko sėkme. Tai vaiko fizinė gerovė, t.y. kasdienis dienos režimas, mankštinimasis, sveiko maitinimosi, fizinio saugumo įpročiai. Emocinė gerovė, kai tavo vaikas patenkintas gyvenimu, laimingumo jausmas, kai jums gera būti drauge, jūsų vaikas geba atpažinti savo ir suprasti kito emocijas, yra empatiškumas. Ir socialinė gerovė: visaverčiai, moralinėmis normomis grįsti santykiai šeimoje, turėjimas bendrų veiklų su namiškiais, atsakomybių, taisyklių laikymasis, pilietiškumas, savanorystė ir pan.

Tėvų galia gerąja prasme valdyti vaikus. Kiekvienos šeimos kuriamas tarpusavio ryšys yra autentiškas, o jų pozityvus bendravimas ir vaiko resursų auginimas yra mūsų atsakomybė. Konferencijose lyderiaujanti prof. Rita Pierson savo viešose kalbose teigia: "Every child deserves a champion: an adult who will never give up on them, who understands the power of connection and insists they become the best they can possibly be. (Kiekvienas vaikas vertas čempiono vardo: tik jeigu suaugusieji jį visada palaikytų ir suprastų ryšio galią, jis toks ir taptų.)" To linkiu ir sau, ir visoms šeimoms.

– Kaip padėti paaugliams atsikratyti priklausomybės nuo PAM?

– Visų pirma, reikia atpažinti, kada vartojamos PAM. Tai galima matyti iš simptomų, kurie rodo stiprų norą vartoti psichiką veikiančią medžiagą. Paaugliui sunku valdyti elgesį, atsiranda emocijų ir elgesio sunkumų, pamokų vengimas, nevaldomų agresijos, pykčio protrūkių, gadinamas turtas. Jaučiami abstinencijos simptomai, didinama dozė – tai rodo padidėjusią toleranciją medžiagai, organizmo prisitaikymą prie medžiagos, todėl trokštamam jos poveikiui pasiekti reikalingos vis didesnės dozės, o tam reikia vis daugiau pinigų. Jaunuolio pomėgių ratas siaurėja, daug laiko skiriama narkotinei medžiagai gauti, vartojama, nepaisant akivaizdžiai žalingų padarinių, pvz., slogios būsenos po stiprių išgertuvių, dėmesio, atminties sutrikimų.

Dažnai asmenys nepajėgia patys įvertinti savo priklausomybės laipsnio ir grėsmės gerovei, todėl svarbu, kad šeimos nariai ir bendradarbiai tinkamai reaguotų, paskatintų ieškoti išeities priimant reabilitacijos paslaugas. Paskelbus karantiną, RPLC teikiamų paslaugų vaikams ir jaunimui nesustabdė ir yra sudarytos galimybės kreiptis į vaikų ir paauglių psichiatrą, kuris įvertins sveikatos būklę ir, nustačius žalingą vartojimą, suteiks informaciją apie galimus gydymo būdus. Ši paslauga teikiama nemokamai, neatskleidžiant asmens tapatybės. Paaugliai nuo 16 metų į gydytojo psichiatro konsultaciją gali registruotis patys, be šeimos nario palydos. Prievartinio gydymo nėra. Įvertinus jaunuolių sveikatos būklę, pagal galimybes yra siūlomos įvairios alternatyvos, tariamasi, kas galėtų būti geriausia jaunuoliui.

Paaugliams sunkiau nei suaugusiesiems, ypač, jei paaugliai auga nepalankioje aplinkoje ir mato PAM vartojančius suaugusiuosius, pasakyti, kad jiems reikia pagalbos. Lietuvoje paslaugos orientuojamos į šeimą, veikia vaiko gerovės atsakingų institucijų tinklas, kurio dalimi yra ir Vaikų ir jaunimo reabilitacija.

Kalbant apie gydymo efektyvumą, jis visada paveikesnis, kai paauglių PAM vartojimas identifikuojamas kiek įmanoma greičiau ir paauglys yra motyvuotas gydytis. Deja, praktikoje tai pasitaiko retai. Čia lemiamą vaidmenį vaidina šeima, kuri gali motyvuoti, palaikyti. Deja, tai taip pat nedažnas atvejis, kai pavyksta įkalbėti paauglį atvykti į centrą. Vaikams ir paaugliams ligoninės aplinka ar net pats gydymas gali būti bauginantis, stigmatizuojantis, daug reikalaujantis ar net neįtraukiantis jaunuolio. Todėl šiandien greta medicinos personalo į komandą pasitelkiami švietimo profesionalai ir drauge ieškoma alternatyvų, paveikių integruotų gydymo ir ugdymo būdų, akcentuojant, kad būtina koncentruotis ne tik į medikamentinį gydymą, bet ir į jaunuolio stiprybes bei jo įgalinimą, kuriant kino, teatro, sporto užsiėmimams reikalingas erdves, socialinių ir savarankiškumo įgūdžių ugdymui pritaikytas aplinkas, kurios prisideda prie paauglio savivertės atkūrimo, gydymo motyvacijos kūrimo. Pati tapau šio virsmo dalimi, ir tuo labai didžiuojuosi. Praktinis darbas, kuriame susiduri su nelaimingais, nemylimais, save žalojančiais vaikais, yra iššūkis, bet kartu ir gyvenimo prasmė, savęs realizacija.

– Nuo ko priklauso, ar paauglys sugebės mesti rūkyti, gerti, svaigintis narkotikais?

– Čia svarbus šeimos vaidmuo. Jeigu paauglys nuolat bauginamas, jis mokosi bijoti. Jei palaikomas, giriamas, paskatinamas, mylimas – išsiugdo pasitikėjimą savimi ir pats geba mylėti žmones ir gyvenimą.

Netinkamą įgūdį keisti ir suformuoti tinkamą, jei jis palaikomas šeimoje, paauglystėje galima per 3–6 mėn., jei tai, kas bus įdiegta per reabilitaciją, bus tęsiama ir šeimoje, tai bus gero starto pradžia. Suaugusiajam sunkiau, nes jis dažnai jau nenori susidurti su realybe, nes turi skolų, teistumą, kitų ligų, praradęs šeimą, darbą, dokumentus. Bet suaugęs žmogus, lyginant su paaugliu, dažniau būna motyvuotas ir baigia visą reabilitacijos programą. Paaugliams išlaikyti motyvaciją sudėtingiau. Sutrinki ir pasimeti, kai jaunuolis pareiškia, kad nori nutraukti gydymą, o matai, kad buvo geras gydymo startas, kai jau stabilizuoti simptomai, mezgami ryšiai su specialistais. Būna, kad gydymas nutraukiamas pačiam jaunuoliui prašant.

Tėvai dažnai išsigąsta, nesupranta, kaip gali žmogus, kurio sveika psichika, pasirinkti tai, kas žalinga. Apie tai, kiek tai yra liga, kiek sąmoningas pasirinkimas, kaip reaguoja mūsų smegenys, vyksta įdomiausios moksliniais tyrimais paremtos diskusijos. Kas yra naujos NPS ir kaip jos keičia mūsų smegenis, šiandien yra ypatingo tyrėjų dėmesio sulaukiantys klausimai.

Rizikos grupė

Įsivaizduokite, jūs esate mokytojas. Nesvarbu, lietuvių kalbos, biologijos ar matematikos. Kasdien bendraujate su dešimtimis moksleivių – ramių arba sunkiai išsėdinčių vienoje vietoje, garsiai reiškiančių savo nuomonę arba besąlygiškai sutinkančių su jūsiške.

Kai kalbate, Elzė (vardas sugalvotas), kaskart pritariamai linksi galvą. Vakare stropiai ruošia namų darbus, o pamokoje į bet kokį klausimą atsako pakelta ranka. Vos per kelis suolus nuo jos – Rokas (vardas taip pat sugalvotas), berniukas, mokykloje pasirodantis kaip jaunas mėnulis. Be rašiklio, užduočių sąsiuvinių ir be kuprinės.

"O kam visa tai?" – žinodamas, kad ryt ir poryt jo nebus mokykloje, veikiausiai atsakys Rokas.

Klasiokai bėglio vengs, o mokytojai pavadins nepatogiu vaiku, nevertu jų laiko sąnaudų. Grįžęs namo Rokas taip pat nepajėgs konkuruoti su užstalės svečiais, užvaldžiusiais jo tėvų dėmesį.

"Kai kalbame apie tokius vaikus, dažniausiai juos įvardijame rizikos grupės vaikais. Tiesa, tai yra labai plati sąvoka, į kurią įeina vaikai gatvėje ir vaikai iš gatvės", – pastarieji, anot Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Socialinių mokslų daktarės Giedrės Misiūnienės, gyvena, dirba ir miega gatvėje. Visai nepalaiko ryšių su tėvais arba bendrauja itin ribotai.

Vaikai gatvėje palaiko ryšius su savo šeima, naktį grįžta į namus, tačiau dienomis būna ant asfalto – kompiuterinių žaidimų salonuose, gyvenamųjų namų rūsiuose, prekybos centruose ir kitose panašiose vietose. Jie nelanko socialinių institutų, tokių kaip mokyklos ar dienos centrai, o dėl skurdo šeimose fragmentiškai eina į gatves užsidirbti.

Vaikai sako: "Atkreipkite dėmesį į mane!" Tačiau net ir atkreipę dėmesį mes neturime kur jų nukreipti ir kaip padėti.

Begalė institucijų

"Pirmiausia kyla klausimas, kodėl vaikas atsiranda gatvėje?" – priežasčių, pasak socialinių mokslų daktarės, toli ieškoti nereikia.

Jos glūdi šeimose, gyvenančiose materialiniame ir dvasiniame skurde, taip pat sistemoje, kuri varoma fragmentine pagalba, bet ne ilgalaike partneryste su atitinkamomis institucijomis.

"Pastarųjų begalė – psichologai, logopedai, specialieji pedagogai, mobiliosios komandos, vaiko teisių apsaugos tarnyba, nepaisant išvardytos gausos, G.Misiūnienės teigimu, pagalba iki vaiko ateina labai sunkiai. – Tarkim, mokytojas pastebėjęs priežastį, kad kažkas yra ne taip, ieško būdų, kaip padėti vaikui, bet susiduria su pirma problema – psichologinės pagalbos poreikis yra labai didelis ir patenkinti jo neįmanoma. Įsivaizduokite, vaikų krizių centruose Lietuvoje yra tik dešimt lovų. Kaip į jas sutalpinti visus ir suteikti skubią pagalbą, kai vaikas save žaloja."

Beje, savęs žalojimo atvejų, kai vaikai piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis medžiagomis ar tiesiogine žodžio prasme kelia prieš save ranką, masiškai daugėja. Taip jie esą kalba apie blogą savijautą, nesaugumo jausmą, nutrūkusius emocinius ryšius su artimiausiais žmonėmis.

"Vaikai sako: "Atkreipkite dėmesį į mane!" Tačiau net ir atkreipę dėmesį mes neturime kur jų nukreipti ir kaip padėti", – kalbėjo G.Misiūnienė.

Grąžina savivertę

Pagalba reikalinga ne tik sudėtingiems vaikams, bet ir jų tėvams. Pastariesiems galbūt net labiau, mat jie yra pradžių pradžia – žmonės, kurie savo elgesiu atžaloms rodo pavyzdį.

"Sakykime, vaikų dienos centre vaikas mokomas pačių elementariausių dalykų – nuo rankų plovimo iki blynų kepimo. Grįžęs namo jis mato senąją aplinką, todėl nebežino, kas yra gerai, o kas – blogai. Tėvai vaikui – autoritetai, todėl jam kyla klausimas, kodėl, tarkim, mokykloje ar kituose socialiniuose institutuose jis turi laikytis tam tikrų taisyklių? – G.Misiūnienės įsitikinimu, bendraujant su šeimomis, mokant jas socialinių įgūdžių, suteikiant psichologinę pagalbą, darbas su vaiku būtų kur kas produktyvesnis. – Kaip aš sakau, ši karta yra pašalpininkų karta, todėl mokytojas turi mokyti vaiką pasirinkti specialybę ir aiškinti, kad darbas ir mokslas yra vertybė. Tai yra sunku, nes šeimoje vaikas to nemato."

Kodėl vaikai nelanko ugdymo įstaigų? Kodėl gatvės pamokos juos vilioja kur kas labiau nei mokyklos suolas? G.Misiūnienė darsyk atsigręžė į šeimas.

"Kaip ir sakiau, dažniausiai šie vaikai yra iš pažeidžiamų šeimų, kuriose vyrauja skurdo kultūra, kur jie mato prastus santykius. Įžvelgti pozityvą kitur jiems yra labai sunku. Tokie vaikai mokykloje ima jausti atotrūkį, jiems ten darosi sunku, todėl galiausiai jie nusprendžia rinktis kitą kelią – nutraukia ryšius su ugdymo įstaiga", – pašnekovė gūžčiojo pečiais.

Vėliau prie vaikų protesto prisideda ir daugiau veiksnių – pedagogų nenoras bendrauti su tokiais vaikais arba neišmanymas, kaip jiems padėti. Pedagogai nežino, kaip reaguoti, kai yra kritinės situacijos, todėl pasigirsta istorijų apie kabinete užsirakinusį sudėtingą vaiką, kuris pajutęs patalpų baimę iššoko iš antrojo aukšto.

Išgelbėk bent vieną

Grąžinti vaikus į visuomenę ir mokyklos suolą yra ganėtinai sudėtingas procesas, kuriame mokytojui tenka nemenkas vaidmuo. Jei į vaiką jis žiūrės taip, kaip į likusią masę, susidurs su pasipriešinimu ir konfrontacija.

"Šiems vaikams mokytis ir priprasti prie mums įprastų taisyklių yra labai sunku. Dažniausiai reikalingas ir ilgalaikis gydymas, ir visapusė pagalba ieškant geriausių būdų, kaip kuo efektyviau gatvės vaiką ir jo šeimą perorientuoti į pozityvią socialinę ir edukacinę erdvę. Vieno ar kelių specialistų pagalbos dažnai neužtenka, tad telkiamos socioedukacinės pagalbos grupės, komandos, taikančios kompleksines poveikio priemones. Šis modelis savivaldybės lygiu jau funkcionuoja, tačiau pagalbos specialistų poreikis ir kokybės klausimai vis dar labai aktualūs. Kiek tokia komanda yra susitelkusi, bendradarbiaujanti, kokias prisiima atsakomybes? Kaip vyksta monitoringas stebint rizikos grupei priklausančio vaiko socialinius, psichologinius, edukacinius pokyčius?" – G.Misiūnienė palietė dar vieną problemą – socialinių pedagogų trūkumą.

Probleminių situacijų daugėja, švietimo pagalbos poreikis auga, o specialistų pajėgos labai mažos.

"Remiantis LEU Socialinio ugdymo katedros vykdytais longitudiniais tyrimais ir pasaulio patirtimi, vienam socialiniam pedagogui turėtų tekti apie 200 vaikų, deja, Lietuvoje vienam socialiniam pedagogui tenka dvigubas krūvis – 400 mokinių", – pečiais gūžčiojo moteris. – Esame maža šalis, galėtume gyventi kaip Šveicarijoje."

Anot pašnekovės, socialiniai pedagogai bejėgiai, nes situacijos tampa vis labiau nenuspėjamos, problemos sudėtingesnės.

"Mums reikia keisti bendravimo kultūrą. Nediferencijuoti, neklijuoti etikečių. Visiems smagiau dirbti su gabiais, sėkmės lydimais vaikais, o ne su tais, kurie turi kitokių poreikių, elgesio ar emocinių sutrikimų, – G.Misiūnienė kvietė į tokius vaikus žiūrėti ne kaip į konkrečios šeimos skaudulius, o kaip į bendruomenės narius. – Yra posakis, kad išgelbėjęs vieną vaiką išgelbėji pasaulį. Šiuo atveju tai labai tinkami žodžiai."