Pusiausvyra – įvairovėje

Pirmoji "Kauno dienos" studijos laida portale kaunodiena.lt pasirodė pernai rugpjūčio 20-ąją. Tąkart G.Muižys kalbėjosi su Kauno "Žalgirio" klubo prezidentu Pauliumi Motiejūnu.

"Pamanėme, kad simboliška studijos gyvavimą pradėti nuo žmogaus, vadovaujančio ne tik kauniečių mylimai krepšinio komandai. O pačios studijos idėją "Kauno dieną" ir "Klaipėdą" leidžiančios bendrovės "Diena Media News" direktorius Tadas Širvinskas pasiūlė dar pavasarį, pirmojo karantino metu. Kaip tik dėl pandemijos teko anksčiau laiko nutraukti televizijos laidą, kurioje tuo metu dirbau. Be to, jau anksčiau buvau svarstęs, kad "Kauno dienos" interneto portalą pagyvintų vaizdo pokalbiai studijoje. Esu gimtojo miesto patriotas, tad nedvejodamas sutikau", – pasakoja jis.

"Kauno dienos" studijoje G.Muižys vedė jau 80 pokalbių. Pasak jo, yra dvi pagrindinės pašnekovų kategorijos. "Su vienais, tarkime, medikais ar savivaldybės tarnautojais, daugiau kalbu apie jų profesinę veiklą, su kitais – apie jų asmeninę gyvenimiškąją patirtį. Bet neretai šios temos susipina. Tarkime, kalbinant dainininką Marijoną Mikutavičių ar rašytoją Andrių Užkalnį įdomu pakalbėti ne tik apie jų tiesioginį darbą, bet norisi ir geriau pažinti juos kaip žmones", – tikina žurnalistas.

Jis išskiria ir aktualijų temas, pavyzdžiui, apie liūdnai pagarsėjusias nelegalias šunų veisyklas, karantino ribojimus ar naujus projektus, kurie įgyvendinami Kaune. Tuomet pokalbiai būna dalykiškesni.

"Nemeluodamas pasakysiu, kad visi iki šiol sutikti pašnekovai man buvo įdomūs. Esu smalsus žmogus, tad pačiam smalsu pabandyti suvokti, kodėl keli Jėzuitų gimnazijos moksleiviai susižavėjo sovietine simbolika, tačiau lygiai taip pat įdomu klausytis aktoriaus Andriaus Žiurausko istorijų, kaip jis dirbo kelionių vadovu po Europos atrakcionų parkus. Temų, kurių bijočiau ar vengčiau, nėra. Tik ko niekuomet nedarysiu, tai nelįsiu po pašnekovų patalais ir neklausiu, kas su kuo miega. Tačiau būsiu sąžiningas – yra keli, kaip sakoma, prieštaringai vertinami visuomenės ir politikos veikėjai, kurių noru pakalbinti nedegu. Bet tokius ant vienos rankos pirštų suskaičiuočiau", – atvirauja G.Muižys.

Šiais laikais labai daug formalaus bendravimo, sensacijų ieškojimo ar skandalų lygioje vietoje pūtimo.

Jis nenori išskirti vieno ar kito didžiausią įspūdį jam palikusio pašnekovo, tačiau neabejoja, kad žiūrovams malonų įspūdį paliko aktorius Liubomiras Laucevičius. "Scenoje ar kine esame įpratę prie jo atšiauraus įvaizdžio, o gyvenime tai nenusakomos inteligencijos ir žmogiškos šilumos kupinas žmogus. Tas pats A.Užkalnis, savo rašiniuose dažnai kategoriškas ir trykštantis sarkazmu, pokalbio metu pasirodė esąs malonus ir atviras. Daugelio į politikos paraštes nurašytas Audrius Butkevičius paliko įspūdį valstybininko mąstymu ir negęstančia revoliucionieriaus ugnele, Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas galutinai sugriovė mitą apie šaltus ir santūrius dvasininkus. Patikėkite, apie kiekvieną pašnekovą rasčiau, ką gražaus pasakyti", – vardija jis.

Aukštyn kojomis neapvertė

G.Muižys sako, kad prakalbinti pašnekovus labai lengva, bet tik tada, jei laikaisi kelių vidinių nuostatų: pats esi atviras ir nesistengi pasirodyti protingesnis, nei esi.

"Viskas, to užtenka. Man atrodo, kad šiais laikais labai daug formalaus bendravimo, sensacijų ieškojimo ar skandalų lygioje vietoje pūtimo. Tad, kai pašnekovas supranta, kad nesiekiu iš jo išgauti kažkokių menamų paslapčių ar neieškau sliekų ten, kur jų nėra, jis atsipalaiduoja ir tuomet kalba kaip žmogus, o ne robotas. Kartais būna, kad jaučiu, jog pradžioje nepratusį žmogų kiek trikdo filmavimo kameros, ir tai yra visiškai normalu. Tuomet užduodu paprastesnius klausimus, pats daugiau imuosi iniciatyvos, ir užtenka poros minučių, kad žmogus atsipalaiduotų ir bendrautų taip, kaip kalbėjomės be įjungtų kamerų", – dalijasi patyręs TV veidas.

Yra pokalbių, kurių metu žurnalistai ar laidos vedėjai demonstruoja savo šmaikštumą, neretai net užgoždami pašnekovą. G.Muižys sako, kad nieko prieš tokį žanrą neturi – pats pažiūri kai kuriuos tokio formato pokalbius internete, tačiau tai ne jo stilius.

"Man svarbiausia, kad pašnekovas komfortiškai jaustųsi, nes tuomet jis, kaip minėjau, atsipalaiduoja ir būna nuoširdus. O kiekvienas nuoširdus pokalbis atras savo žiūrovą. Nėra tokių žmonių ar temų, kurios būtų įdomios visiems. Tad stengiuosi pakalbinti kuo daugiau žmonių, kad kiekvienas žiūrovas galėtų pasirinkti tai, kas jam įdomu ar aktualu", – dalijasi jis.

Pasaulio ritmą pakeitusi pandemija darbo "Kauno dienos" studijoje neapvertė aukštyn kojomis. Pasak G.Muižio, kol kas tik vienas pašnekovas pasakė, kad į studiją atvyks tik pasibaigus karantinui. "Dar buvo pora atvejų, kai prieš sutartą pokalbį pašnekovai atsiprašė, kad jaučia peršalimo simptomus ir saugodami savo bei kitų sveikatą paprašė pokalbį atidėti vėlesniam laikui. Irgi visiškai suprantama. Išties net nustebau, kaip geranoriškai žmonės atvyksta į studiją. Justinas Jankevičius, jau minėti M.Mikutavičius, A.Butkevičius ir A.Užkalnis gyvena Vilniuje, tačiau maloniai sutiko pabendrauti. Aurelijus Veryga, Liudas Mikalauskas gyvena už Kauno. Tik savotišku atradimu tapo, kokie užsiėmę yra mokslininkai. Su kai kuriais teko tartis susitikti po dviejų ar net trijų savaičių, nes jie tiesiog užsivertę darbais. O studijoje būname tik aš ir operatorius, laikomės visų rekomendacijų ir, be abejo, jausdami ligos simptomus pokalbių nerengtume", – tikina pašnekovas.

Kol kas dėl pokalbio G.Muižiui nepavyko susitarti tik su vienu žinomu epidemiologu. "Bet kai jis pats perskambino 20 valandą ir atsiprašė, kad ką tik išėjo iš pasitarimo prezidentūroje, ir tai kartojosi kelis kartus, o žinau, kad jo dar laukia daugybė kitų darbų, susijusių su tiesioginėmis pareigomis, man pačiam nepatogu įkyrėti su kvietimu. Tad beliko palinkėti sveikatos ir stiprybės. Norėčiau pakalbinti sveikatos apsaugos ministrą Arūną Dulkį, nes man imponuoja jo asmeninės savybės ir darbo patirtis, bet vėlgi suvokiu, kad žmogus dabar turi kur kas svarbesnių darbų, tad net nebandau kviesti į studiją. Taip pat ir Ingrida Šimonytė, kuri žavi savo santūriu humoru. Tikiuosi, pavyks pabendrauti, kai pandemija atslūgs. Nors šiandien, žiūrėdamas, kaip močiutė Laisvės alėjoje tikrina šiukšlių dėžių turinį, pagalvojau, kad norėčiau išgirsti ir jos gyvenimo istoriją", – neslepia žurnalistas.

Komiškomis aplinkybėmis

Oficialiai G.Muižys televizijoje dirbti pradėjo 1996 m. sausio 11 d., tad neseniai sukako jo televizinio darbo 25-metis. Pirmoji darbovietė buvo tuo metu gan populiarioje "Kaunas Plius" televizijoje. Pasak patyrusio televizijos vilko, tai buvo puiki mokykla ne tik jam, bet ir kolegoms, kurių daugelis ir šiandien dirba šioje srityje.

"O pradėjau dirbti gan komiškomis aplinkybėmis: mama pamatė skelbimą, kad televizija ieško diktoriaus-redaktoriaus. Tuo metu man buvo labai įdomu, kaip garsinami filmai. Pamaniau, kad skelbimas susijęs su šiuo darbu. Paskambinau, pakvietė pokalbio… ir pastatė studijoje bandomajam žinių laidos vedėjo filmavimui. Matyt, egzaminą išlaikiau, nes netrukus jau skaičiau žinias tiesioginiame eteryje. Tačiau buvo smalsu, kaip daromi reportažai, tad pradėjau derinti žinių vedėjo ir reporterio darbą. Netrukus pakvietė prisijungti prie LNK, kuri tuo metu buvo įsikūrusi Lapių gyvenvietėje, Kauno rajone, komandos. Taip viskas ir įsibėgėjo", – pasakoja G.Muižys.

Visi iki šiol sutikti pašnekovai man buvo įdomūs.

Vienaip ar kitaip jis prisidėjo prie maždaug 20 televizijos projektų. "Nuo pirmojo mano autorinio darbo, legendinio krepšininko Šarūno Marčiulionio prodiusuotoje laidoje "Virš lanko", kuri buvo rodoma Lietuvos televizijoje, iki scenarijaus rašymo pirmajame politiniame-satyriniame animaciniame seriale "Nacionaliniai grybavimo ypatumai". Buvo ir publicistikos, ir pramoginių ar pažintinių laidų", – vardija žurnalistas.

V.Šustauskas ir jo kumščiai

Atsiminimų iš televizijos užkulisių – galybė, bet pirmas, kuris jam šauna į galvą, tai Vytautas Šustauskas ir jo kumščiai.

"Prieš daugmaž penkiolika metų nepamenu, ko paklaustas, jis šoko iš už stalo su sugniaužtais kumščiais. Tuomet pirmas noras buvo dėti į šalį mikrofoną ir užimti gynybinę poziciją – visgi vyras jis atrodo tvirtas, tačiau pamaniau: "Gal nuo smūgio pavyks išsisukti, o kameros užfiksuotas vaizdas bus neįkainuojamas." Tad likau stovėti su mikrofonu, o jis, kol žengė kelis ryžtingus žingsnius, atsitokėjo ir susilaikė nesmogęs", – prisimena G.Muižys.

"Dar įsiminė, kaip į vieną lovą pavyko paguldyti M.Mikutavičių ir brolius Lavrinovičius. 2011 m., prieš Europos vyrų krepšinio čempionatą, kuris vyko Lietuvoje, rengėme laidą "Oranžinė manija". Joje M.Mikutavičius kalbino žymius krepšinio žmones ir kaskart stengėmės surasti įdomesnę aplinką. Tarkime, su Rimu Kurtinaičiu jis bendravo Ąžuolyne, kortomis žaisdamas "durnių", su Robertu Javtoku žvejojo, o su Arvydu Saboniu žaidė biliardą. Brolius kalbinome Palangoje, kur vyko rinktinės stovykla", – tęsia jis.

"Man šovė mintis, kad interviu būtų smagesnis, jei trijulė viešbutyje atsigultų į lovą – M.Mikutavičius per vidurį, o broliai – iš kraštų. Marijų teko ilgokai įkalbinėti šiai avantiūrai, kol galiausiai jis sutiko, bet su sąlyga, kad interviu scenarijų Lavrinovičiams pats ir pristatysiu. O jie kaip tik su kitais rinktinės vyrais grįžo papietavę. Ir šiandien ausyse dar girdžiu tą griausmingą krepšininkų juoką, kai pasakiau, kad Mikutavičius jau seniai svajoja sugulti į vieną lovą su Lavrinovičiais. Tačiau Broliai, turintys tikrai puikų humoro jausmą, sutiko, ir kažkuris iš jų dar pajuokavo: "Tik nefilmuokite visu ūgiu – mano kojinės suplyšusios", – juokiasi prisiminęs G.Muižys.

Juoko dirbant televizijoje būta daug, tačiau ne viskas taip linksma, kaip gali pasirodyti. Yra ir sunkių pokalbių. "Nieko naujo nepasakysiu – bene sunkiausias pašnekovas Lietuvoje yra Arvydas Sabonis. Tačiau ir čia galiu išduoti mažą paslaptį: jį erzindavo, kai žurnalistai užklupdavo urmu ir vienas per kitą skubėdavo užduoti klausimus arba tie klausimai būdavo apie nieką. Sabas mėgsta pauzes, jo geriausi atsakymai būna, kai duodi laiko pagalvoti, o neskubi klausti, ar jis galvodavo apie Lietuvą, kai mesdavo baudas", – neslepia žurnalistas.

Tačiau labiausiai G.Muižiui įsiminė pokalbis su kadaise jį sustabdžiusiu policijos pareigūnu. "Tuomet kažkur skubėjau ir pradėjau barti policininką, kad trukdo dėl smulkmenų – neprisegto saugos diržo, kas  tik neseniai buvo tapę privalomu dalyku. O jis labai ramiai paklausė: "Ar mes tikrai ieškome problemų"? Ramybė ir klausimas su aiškia potekste suveikė geriau nei šaltas dušas. Atsiprašiau ir išsiskyrėme draugiškai. Ir po to niekuomet neturėjau problemų bendraudamas su oficialių institucijų atstovais, nors iš prigimties esu karštakošis. Kalbant apie profesinę patirtį, tai buvo pokalbis su tuometiniu prezidentu Valdu Adamkumi neformalioje aplinkoje, bet tegul jis ten ir lieka", – paslapčių palieka jis.

Ne tik televizijoje, bet ir kasdienybėje išmoktos žurnalisto pamokos paprastos. "Būk sąžiningas – tai atsiperka, taupyk baltai, o ne juodai dienai, ir paskutinė, bet ne mažiau svarbi: geriau nei alkoholis atpalaiduoja žvejyba blaivia galva", – dalijasi jis.

Rinka sudėlios

25-erius metus televizijos industrijoje besisukantis G.Muižys stebi jos slinktį iš klasikinės į internetinę erdvę. Nepaisant to, jis nelinkęs sakyti, kad televizija transformuojasi iš klasikinės į internetinę. Pastaroji greičiau tik papildo klasikinę, mano laidų kūrėjas.

"Internete tiesiog nėra tokių reklamos pinigų, kokie sukasi klasikinėje televizijoje, todėl vargu, ar artimiausiu metu internete išvysime Lietuvoje sukurtus grandiozinius ir labai brangiai kainuojančius šou projektus ar žinių laidas. Tačiau man imponuoja laisvė, kuri vis dar yra internete ir kurios vis mažiau televizijoje. Tad manau, kad pokalbių laidas dažniau žiūrėsime internete, o minėtus finansiškai brangius projektus – ir toliau per televizorių", – prognozuoja televizijos asas.

"Galų gale rinka pati viską sudėlios ir nematau bėdos, jei ateityje Lietuvoje liks tik visuomeninis transliuotojas ir vienas komercinis kanalas. Konkuruoti su tokiais gigantais kaip "Netflix" neįmanoma, tačiau jie nesukurs lietuviškų žinių ir nepaklaus Natalijos Bunkės, ką ji mano apie savo eilines skyrybas. Neįsivaizduoju, kaip be to išgyventume", – šypteli G.Muižys.

Š. Jasiukevičius, plačiajai visuomenei geriau žinomas kaip Praeities žvalgas, ko gero, vienintelis lietuvis, taip gerai išstudijavęs Černobylį.

Atominės katastrofos vietoje jis apie 70-t kartų lankėsi legaliai ir dar septynis kartus buvo nelegaliai. Tačiau ne mažiau įspūdingi jo pasakojimai apie kitas aplankytas vietas: Baikonuro kosmodromą, kur jam pavyko nelegaliai prasmukti į angarą, kuriame laikomas daugkartinis erdvėlaivis Buran, Fukušimos atominę elektrinę Japonijoje, taip pat apleistus karinius objektus Pabaltijyje ir Lenkijoje bei kitose Europos šalyse.

Be to, Šarūnas papasakojo apie planuojamą bene bepriotiškiausią savo kelionę į sovietmečiu išdžiūvusį ketvirtą pagal dydį pasaulio ežerą, vadinamą Aralo jūra, kurio Atgimimo saloje sovietmečiu buvo įslaptinta cheminio bei bakteriologinio ginklo laboratorija.

Praeities žvalgo istorijos laidoje „Kauno diena“.

R. Butautas, legendinio „Žalgirio“ krepšininko ir trenerio Stepo Butauto sūnus, pateko į istoriją, kaip vienas trumpiausiai su Kauno klubu dirbusių trenerių.

Jo karjera „Žalgiryje“ truko vos tris mėnesius. „Būtų dabar Vladimiras Romanovas prie stalo, turėčiau ką jam pasakyti“, – šyptelėjo R.Butautas, prisimindamas tuometį keistuolį klubo savininką.

Treneris pasakojo, kad jo žmona iki šiol turi išsaugojusi V.Romanovo rašytus raštelius su žaidėjų keitimo schemomis. Tačiau ne vien apie „Žalgirį“ sukosi kalba. Dabar Lietuvos krepšinio federacijoje ir Lietuvos sporto universitete aukštas pareigas užimantis R.Butautas pasidalino mintimis apie daug emocijų sukėlusią krepšinio trenerių licencijavimo sistemą ir pasidžiaugė LSU pirmakursiu – vyrų krepšinio rinktinės treneriu Dariumi Maskoliūnu. Visas pokalbis su Ramūnu Butautu laidoje „Kauno diena“.

G. Juodeika visiems puikiai pažįstamas, ne kartą kalbintas ir apie jį, atrodo, žinome viską. Tačiau už visuomet linksmo ir nerūpestingo žmogaus fasado slypi asmenybė, skaudžiai išgyvenanti gyvenimo pamokas, klystanti ir ne visuomet pasimokanti iš savo klaidų.

Žinių radijo laidoje „Kauno diena“ pabandysime pažinti G. Juodeiką ne tokį, kokį jį žinome iš žurnalų viršelių, o tokį, koks jis būna tik su artimiausiais draugais – tikrą ir pažeidžiamą.

Apie karjeros pradžioje pavojingai traukusį linksmybių liūną, skaudžias žvaigždžių ligos pasekmes ir sunkią televizijos virtuvę pokalbis su Gediminu Juodeika laidoje „Kauno diena“.

V. Linartas, kurio balsą tikrai atpažinsite, filmus, reklamas ir TV laidas įgarsina jau 24-erius metus. Nepatikėsite – nuo šešiolikos metų. Dar sunkiau patikėti tuo, kad radijo laidos vedėjo kėdę pirmą kartą jis pasimatavo būdamas vos vienuolikos. Visa tai dėka savo tėčio, Arvydo Linarto, vieno pirmųjų Lietuvos didžėjų, Kauno regioninės televizijos AR ir radijo stoties „Tau“ įkūrėjo.

Tačiau šiandien Viktoras tikina, kad be juodo ir nuoseklaus darbo bei Dievo dovanos – balso tembro, nebūtų tapęs vienu paklausiausiu Lietuvos balsu.

Apie savo darbo subtilybes, prastą vertėjų darbą ir meilę Kauno „Žalgiriui“ V.Linartas pasakoja Žinių radijo laidoje „Kauno diena“.

Liko keli paskutiniai mėnesiai, kuomet lankytojai dar gali pamatyti zoologijos sodą tokį, koks jis yra dabar, nes netrukus prasidės jo rekonstrukcija. Darbus planuojama baigti iki 2023 metų vidurio.

Po rekonstrukcijos zoologijos sode sumažės narvų, atsiras egzotariumas, kuriame bus sukurta džiungles primenanti aplinka, nebeliks kai kurių gyvūnų, tarp jų ir visų mėgstamo ruonio, tačiau atsiras ir naujų gyvūnų rūšių.

Apie permainas, laukiančias zoologijos sodo, laidoje „Kauno diena“ plačiau papasakos laikinasis jo direktorius B. A. Noreikis.

I. Vainorienė gali pagrįstai didžiuotis savo darbo vaisiais – baigiamuosius egzaminus vainikavo net 12 jos auklėtinių šimtukų.

Tačiau jau 28-erius metus pedagoge dirbanti moteris įsitikinusi, kad svarbiausia – ne statistika, o ryšys su auklėtiniais ir įskiepyta meilė lietuvių kalbai. Save idealiste vadinanti mokytoja – ne iš tų, kurie it cerberiai saugo gimtąją kalbą nuo menkiausios klaidelės.

„Kalba turi būti laisva ir gyva“, – sako ji.

Apie mokytojus iš pašaukimo, kaip sugrąžinti pagarbą šiai profesijai ir kokie iššūkiai laukia naujais mokslo metais – pokalbis su I. Vainoriene „Žinių radijo“ laidoje „Kauno diena“.

„Žalgiris“ žengė ne vieną drąsų žingsnį

Kauno „Žalgiris“ laukia artėjančio sezono. Apie atliktus vasaros darbus, būsimas krepšinio batalijas papasakojo „Kauno dienos“ dienraščio ir portalo televizijos studijoje apsilankęs Lietuvos čempionų klubo direktorius P. Motiejūnas.

– Direktoriau, ar surinkote į komandą daugumą norimų krepšininkų?

– Subūrėme daugumą savo pirmųjų kandidatų. Išėjus Šarui, keitėsi komplektavimo stilius, tačiau susirinkome tuos žaidėjus, kurių norėjome.

– Treneris – irgi būtent tas, kurio norėjote labiausiai?

– Iš visų kandidatų sąrašo Martinas Schilleris buvo pirmoje vietoje. Kol kas esame patenkinti jo darbu.

– Kodėl pirmuoju įsirašėte trenerį ne iš Eurolygos, pastaruoju metu net nedirbusį Europoje?

– Iš pradžių galvojome apie lietuvius. Pirmiausia – apie Kazį Maksvytį. Nepavykus deryboms nesinorėjo imti europiečio, kurio braižas yra žinomas. M.Schillerio pagrindinis pranašumas buvo tas, kad jis dirbęs ne vien Europoje, bet ir NBA. Norime kurti kažką naujo ir augti kartu su treneriu, o ne kopijuoti kažkurį žinomą specialistą. Šią vasarą žengėme ne vieną drąsų žingsnį.

– Kodėl rinkdamiesi trenerį nesikalbėjote su Dainiumi Adomaičiu arba Kęstučiu Kemzūra?

– Nenoriu vardyti kriterijų, kodėl jie nebuvo pasirinkti. Manėme, kad galime rasti geresnį variantą.

– M.Schilleris spėjo pagarsėti kaip žmogiškas treneris, kuris domisi ir žaidėjų asmeniniu gyvenimu, šeimomis. Ar galima sakyti, kad įsigijote vadinamąjį žaidėjų trenerį?

– Jis yra bendraujantis žmogus. Žaidėjai kartu daug laiko praleidžia ne vien aikštėje. Todėl svarbu, kad treneris žinotų, kas vyksta jų galvose, kuo jie gyvena. Mums reikia pusiausvyros: tarp trenerio-draugo ir reiklumo.

– Naujasis strategas vos keleriais metais vyresnis už Paulių Jankūną, Artūrą Milaknį. Ar tai nesukels problemų dėl trenerio autoriteto tarp žaidėjų?

– Nemanau. Žaidėjai žinojo, su kuo deramės. Problemų drabužinėje neturėtų būti.

– Kodėl Kauno komandoje subrendę Mantas Kalnietis ir Jonas Mačiulis tikriausiai jau nebaigs karjeros „Žalgiryje“?

– Nesakau, kad nebaigs. Anksčiau būdavo įprasta komandoje žaisti visą sezoną, bet jau yra pakankamai pavyzdžių, kad galima su žaidėju pasirašyti sutartį daliai sezono ar savaitei. Tikrai neatmetu tokios galimybės. Labai norėčiau, kad bent vienoms rungtynėms jie dar įžengtų į aikštę. O laikyti ant suolo visą sezoną nusipelniusį veteraną nėra prasmės.

– Kodėl M.Kalnietis ir J.Mačiulis į „Žalgirį“ negrįžo anksčiau, kai dar žaidė gerokai aukštesnio lygio krepšinį?

– Jie puikūs krepšininkai, savo geriausiais karjeros metais žaidę žinomuose klubuose. O susigrąžinti juos vien dėl to, kad žaistų LKL, o Eurolygoje – vos kelias minutes, būtų nei šis, nei tas. Ieškosime būdų, kaip jiems išreikšti pagarbą už praeities nuopelnus.

– Ar Š.Jasikevičiaus simbolinius marškinėlius kelsite į „Žalgirio“ arenos palubes?

– Jis dar tik pradeda tarptautinę trenerio karjerą, tad kelti marškinėlius anksti. Nežinome, kaip jam seksis, ar grįš į Kauną, bet linkime visokeriopos sėkmės. Su Šaru išsiskyrėme puikiai, nuoširdžiai. Žinau, kad jis mus palaikys ir ateityje, kaip ir mes jį bei „Barcelonos“ trenerių štabą, kuriame daug žalgiriečių.

– Trenerius senbuvius „Žalgirio“ štabe pakeitė Tautvydas Sabonis. Kai kas jau replikavo: esą viskas aišku, jį tėvelis prastūmė…

– Tautvydas puikiai tvarkosi su tokiais komentarais, neima į galvą. Mes jį pakvietėme ne kaip patyrusį trenerį, o kaip jauną ir smalsų specialistą. Matome perspektyvą. Tuo įsitikinome jam dirbant su mūsų dubleriais. Tautvydas nebijo darbo ir jaučia malonumą tobulindamas jaunimą. Šaras irgi atėjo jaunas ir daug kas kalbėjo, kad dar anksti. Tačiau matėme, kad sprendimas pasitvirtino.

– Ar Edgaro Ulanovo išėjimas buvo neišvengiamas?

– Kvietimų iš svetur jis turėjo, bet per karantiną jų sumažėjo ir buvo nemažai šansų, kad liks „Žalgiryje“. Tačiau buvome sutarę, kad derėsimės tik tada, kai jis sulauks daugiau variantų, matys sumas ir klubus. „Fenerbahce“ pasiūlė kur kas daugiau pinigų.

Labai norėčiau, kad M.Kalnietis ir J.Mačiulis bent vienoms rungtynėms dar įžengtų į aikštę kaip žalgiriečiai.

– Bet pavyko išlaikyti Marių Grigonį, Luką Lekavičių…

– Smagu, kad lietuviai liko. Kaip ir mūsų senbuviai užsieniečiai. Norėjome išlaikyti komandos stuburą. T.Walkupas žais jau trečią sezoną ir mums svarbu, kad būtų žmogus, kuris galėtų padėti adaptuotis Kaune savo tautiečiams.

– Kaip Kaune jaučiasi prancūzas Joffrey Lauvergne?

– Puikiai. Su juo daug bendravome prieš jam atvykstant. Daug atsakymų jam pateikė „Žalgiryje“ žaidęs jo tautietis Leo Westermannas. Ir Joffrey, ir mes norime įrodyti, kad jis – Eurolygos lygio žaidėjas, gal tik per anksti nurašytas – dėl traumų, dėl kitų priežasčių. Tikimės, kad prancūzui sėkmingai talkins kiti aukštaūgiai Martinas Gebenas ir Marekas Blaževičius.

– Kodėl „Žalgiriui“ nepavyksta integruoti savo išaugintų aukštaūgių: Laurynas Birutis išvyko į užsienį, Martynas Echodas – Vilniuje, Gytis Masiulis iš Klaipėdos persikėlė į Panevėžį?

– Norėtume tai sužinoti, bandome išsiaiškinti. Gyčiui teko prisitaikyti prie trenerių kaitos Klaipėdoje. Nors su juo sutartį nutraukėme, ateityje jį matome tarp „Žalgirio“ kandidatų. L.Birutis atsigauna po traumos, tokie procesai užtrunka, jam reikia daugiau žaisti. Galbūt į Kauną jis dar sugrįš.

– Kad tai įmanoma, liudija Tomo Dimšos pavyzdys. Jis išaugo dublerių ekipoje, bet pagrindinėje komandoje neįsitvirtino. Tačiau dabar, praėjus keleriems metams, sugrįžo į pagrindinę sudėtį.

– Kelių į „Žalgirį“ yra ne vienas. Tarkime, Rokas Jokubaitis tiesiai iš dublerių įsiveržė į pagrindinę komandą ir sėkmingai tobulėja toliau. M.Grigonis, išėjęs iš „Žalgirio“, užsigrūdino užsienyje ir dabar yra vienas mūsų lyderių.

– Ar puolėjas argentinietis Patricio Garino buvo lengvai įperkamas dėl to, kad yra gana trapios sveikatos?

– Praeitas sezonas jam iš tiesų buvo sunkus dėl traumų. Manome, kad užtikrinsime aukšto lygio medicinos priežiūrą ir jis mums bus naudingas aikštėje. Kitas legionierius Augustine'as Rubitas turėtų sėkmingai pakeisti Zachą LeDay.

– Planuojate sezoną su sirgaliais tribūnose ar be jų?

– Šiuo metu galvojame apie sirgalius, bet yra tikimybė, kad teks žaisti ir be jų. Biudžetą mažinomės apie 30 proc., tad, uždraudus lankytis arenoje žiūrovams, nukentėtume dar labiau. Tikimės, kad taip nenutiks ir sezonas bus kiek įmanoma sėkmingesnis.

Kauno lėlių teatro aktoriaus A. Žiurausko karjerą pavadinti spalvinga būtų per švelnu.

„Žinių radijo“ laidoje „Kauno diena“ A. Žiurauskas papasakos, kaip mokyklos direktoriaus pavaduotojas tapo Kauno lėlių teatro aktoriumi, o lėlių teatro aktorius – Slavka ir Vovka garsiuose filmuose ir serialuose bei nepakeičiamu „Žalgirio“ rungtynių pranešėju.

Ilgai ieškojęs savo tikrojo kelio, studijavęs TV režisūrą ir lietuvių kalbą, kaip pats sako, „tampęs lėles“ legendiniame juodojo humoro projekte „Radioshow“, dabar A. Žiurauskas puikiai žinomas ir daugelio mylimas aktorius bei režisierius, o krepšinio sirgaliams visoje Europoje pažįstamas kaip garsus Kauno arenos balsas, pristatantis „Žalgirio“ rungtynes.

Tačiau vienas dalykas liko nepakitęs – tai šiltas ir paprastas žmogus.

Kuo ir kviečiame įsitikinti „Žinių radijo“ laidoje „Kauno diena“.