– Kuo jus labiausiai papiktino G. Skaistės pristatyta nauja mokesčių reforma?

– Noriu perduoti linkėjimus G. Skaistei ir pasakyti nuo skulptorių, nuo taksistų, nuo tautodailininkų, nuo statybininkų, netgi nuo papildomą šviečiamąją veiklą teikiančių asmenų, kad jūs pati esate iš „gyvulių ūkio“. Ir galėčiau įrodyti, netgi dauguma tautos mano, kad pas jus ten – „gyvulių ūkis“. Tai yra labai negražūs, žeminantys žodžiai, kuriais prasidėjo vakarykštė spaudos konferencija. Ji pavadino mus visus iš „gyvulių ūkio“, kurį jai dabar riekia sutvarkyti. Kokiu būdu ji tvarko? Pačiu paprasčiausiu! Labiausiai į akis krito tai, kad mums mokesčius kelia, o tie, kurie uždirba virš 100 tūkst. eurų, jiems gyventojų pajamų mokestis (GPM) mažėja nuo 32 proc. iki 25 proc. Čia tokie bendri pamąstymai apie „gyvulių ūkį“. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip jums atrodo, ar mažai mokėjote mokesčių iki šios akimirkos?

– Nebežinau, kas yra daug, o kas yra mažai. Pats blogiausias dalykas, kai pasibaigus rinkimams nei iš šio, nei iš to, nieko nelaimėję ar laimėję, numeta slaptai parengtą naują mokesčių reformą. Niekas prieš tai nepasikvietė pasitarti nei menininkų, nei žurnalistų – nieko. Va taip ateina su pasiūlymu – chebra, dabar mokėkite, nes per mažai mokate. Na, neatrodo mums, kad per mažai mokame. Supraskite, kad yra esminis skirtumas tarp individualios veiklos ir darbo santykių. Mes neturime darbdavio. Aš pats sau esu darbdavys. Taip pat ir visi kiti, dirbantys pagal individualią veiklą. Nesąmonė mėginti prilyginti darbo santykius su individualia veikla. Ji ir vadinasi individuali dėl to, kad yra individuali.

– Ar laipsniškas GPM tarifo didinimas iki viršutinės 20 proc. ribos žiauriai kirs per kišenę?

– Kalba eina ne vien apie tai. Kalba ten yra apie „Sodros“ įmokų didinimą ir apie kitokią skaičiavimo metodiką, kuri irgi gerokai sumažins tas pinigų sumas. Tai ne iš karto kirs, bet  smarkiai. Išties tai, ką jie daro, tai – bandymas prilyginti individualią veiklą darbo santykiams. Ir padidinti galop iki 50 proc. Dar kartą kartoju, kad mes neturime darbdavio!

Noriu perduoti linkėjimus G. Skaistei ir pasakyti nuo skulptorių, nuo taksistų, nuo tautodailininkų, nuo statybininkų (...), kad jūs pati esate iš gyvulių ūkio.

 

– Ar teko skaityti, kad kone 70 proc. atlikėjų ir pramogų pasaulio atstovų dirba pagal individualios veiklos pažymą? Kaip manote, ko galima laukti ateityje?

– Ateityje lauksime to, kad Gintarė Skaistė, pasižiūrėjusi jūsų žinias, supras, kad mes nesame „gyvulių ūkis“ ir kad žmonių negalima taip skirstyti: čia – gyvuliai dirbantys, o čia – Seimo nariai, dirbantys Seime. Tikiuosi, supras, kad mes irgi turime savo poziciją, kurią bandysime išsakyti. Yra ir gerų pastebėjimų tame jos projekte. Pavyzdžiui, speciali sąskaita, kuri automatiškai nueina į Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI) ir mažiau lieka biurokratijos. Bet yra ir negerų dalykų. Pats esminis principas prilyginti individualią veiklą darbo santykiams yra neteisingas, žalingas. Noriu kreiptis į finansų ministrę: Gintare Skaiste, pasikvieskite mus iš „gyvulių ūkio“. Mes ateisime pas jus į Seimą ir pašnekėsime, pabandysime įtikinti, kad galbūt galima kažkaip kitaip visa tai spręsti.

– Kas toliau laukia visos šios „gyvulių ūkio“ bendruomenės?

– Iš to viso „gyvulių ūkio“ vienintelis gyvulys yra Deivydas Zvonkus (juokiasi). Čia ir taip viskas aišku. Bendruomenė kovos, bandys apginti savo poziciją. Mūsų eilinį kartą niekas nepaklausė. Buvome pastatyti prieš faktą: „Labas rytas, štai jūsų mokesčiai kyla tiek ir tiek…“

Lauksime to, kad Gintarė Skaistė, pasižiūrėjusi jūsų žinias, supras, jog mes nesame „gyvulių ūkis“ ir kad žmonių negalima taip skirstyti.

– Kalbant apie „Sodrą“, buvo teigiama, kad bus didinamos socialinės garantijos, jeigu dirbantysis pagal individualią veiklą netikėtai prarastų darbą. Ar tai guodžia?

– Dar kartą noriu pasakyti, kad susidaro įspūdis, jog jie iškritę iš mėnulio ir nesupranta, kas yra „individualistai“. Aš pats susikuriu sau darbo vietą, pats vykdau kažkokią veiklą ir pats sau esu ir darbdavys, ir darbuotojas. Todėl tai – kalba apie nieką. Na, nebent kokia nors pandemija – vėl, bet, tikiuosi, ji nepasikartos daugiau.

– Tai galbūt čia bandoma užglaistyti tai, kas buvo, tai yra atversti lapus į pradžią. Kiek  aktualu dabar didinti mokesčius?

– Tai yra visiškai neaktualu. Apie tai kalbėti yra per vėlu. Ne tie laikai. Reikia žiūrėti į priekį, į ateitį. Reikia suteikti smulkiems verslininkams, tokiems kaip mes, dirbantiems pagal individualią veiklą, kuo daugiau galimybių dirbti, užsidirbti ir mokėti mokesčius. Ne mokesčius reikia didinti, o galimybę dirbti lengvai, paprastai ir administruoti bei sumokėti mokesčius su šypsena.

– Ką darote tarybos posėdžių salėje? Okupavote ir imituojate „Gyvulių ūkį“?

– Ne, neokupavome. Buvome maloniai pakviesti ir priimti. Bandome G. Orwello realijas perkelti į šiuolaikinį pasaulį ir į tai pažvelgti mokinių, jaunų žmonių, kurie kurs mūsų ateitį, akimis.

– Ir kaip tai atrodo? Kaip sekasi tai padaryti?

– Visi kartu po pamokų padarėme išvadas. Pakalbėjome su savo sąžine, savimi. Man mano sąžinė pasakė, kad, be vertybinio pamato, politika – niekinė. Bandant vienam padėti atimant iš kitų – nėra jokios perspektyvos ir negalime judėti į priekį.

Kalbinta mokinė Austėja sakė, kad ši patirtis suteikė naujos praktikos ir labai patiko. Ypač, jos manymu, tai naudinga tiems, kurie planuoja savo ateitį sieti su politika.

Opozicijoje buvusi Ugnė teigė, kad buvo įdomu prieštarauti savo požiūriui ir bandyti įsijausti, suprasti kitą pusę.

Kita opozicijoje buvusi mokinė pabrėžė, kad pati komunizmo idėja iš savęs nėra bloga, tačiau ji tampa bloga netinkamose rankose.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Kaip sekėsi būti opozicijoje?

– Manau, neblogai, man smagus faktas, kad aš parduodu komunizmą. Smagi pozicija. Naują aplinką vertinu teigiamai. Domiuosi politika, todėl ši erdvė širdžiai miela. Teigiamai vertinu.

– Ar norėtum tokios politikos – komunizmo?

– Manau, komunizmo idėjos nėra blogos. Žmonių lygybė, kad visi lygūs ir dirbti turi dėl bendro tikslo, – gera idėja. Tačiau jos išpildymas nėra geras ir siejamas su neigiamai vertinamomis valstybėmis.

„Tai viena pamoka iš projekto „Vilnius yra mokykla“. Jis leidžia išeiti iš mokyklos ribų, praplėsti pamokų ribas, atsidurti tam tikrose vietose, kurios vaizduojamos kūriniuose. Šiuo atveju G. Orwello „Gyvulių ūkio“ rinkimų debatai persikelia į posėdžių salę. Mokiniai turi galimybę ne tik suprasti, nagrinėti, bet gali realiai tame atsidurti ir būti toje aplinkoje, kurioje vyksta veiksmas. Taip, tai šiuolaikinė interpretacija, tai nėra kūrinio laikmetis, bet tai vieta, kurioje ir vyksta veiksmas“, – programos teikiamais pranašumais džiaugėsi teatro mokytojas G. Tubelis.

„Alkis“

Įprasto gyvenimo ritmą dvejus metus stingdęs virusas traukiasi, daugelio gyvenimai grįžta į įprastas vėžes. Nors pandemija tęsiasi, jos beveik nepastebime. Rankų higiena, kosėjimo ir čiaudėjimo protokolai tapo rutininiai net vaikams, o izoliacija, bent jau šioje pasaulio pusėje, liko tolimas, nemalonus prisiminimas. Apsilankius pandemijos įkarščiu gimusiame šokio teatro „Airos“ spektaklyje „Alkis“, tolimi prisiminimai trumpam sugrįžta, kai žiūrovai palydimi į jiems skirtus penkiolika stiklo cilindrų (scenografas Arūnas Adomaitis), kuriuose galima būti tik po vieną ar po du. Tai sugrąžina prisiminimus apie socialinę distanciją, šeimų ūkių burbulus ir kitas dar neseniai nuolat skambėjusias nejaukias sąvokas.

Tačiau čia pandemijos kontekstas ima nykti kartu su pirmaisiais naujausio choreografės Airos Naginavičiūtės spektaklio garsinio fono garsais. Taip, „Alkį“ akompanuoja ne muzika (bent jau ne ta, mums įprasta prasme), o iš įvairaus triukšmo Dariaus Čiutos sukurtas garso takelis: jame girdėti įvairių bildesių, industrinių garsų, šnabždesių, juoko, aplodismentų, atodūsių ir kitų žmonių ir aplinkos skleidžiamų garsų.

Na, o pagrindinis klausimas, atsidūrus stiklo cilindre – kas ką stebi? Kas yra šio spektaklio atlikėjai, o kas stebėtojai? Tai vienas iš retų scenos kūrinių, kai atlikėjai ne tik neignoruoja publikos, bet ir ją stebi. „Alkyje“ sunku pasakyti, kas yra tikrieji stebėtojai: uždaryti cilindruose ar aplink juos veikiančios, šokėjų ir aktorių įkūnijamos būtybės.

D. Ališausko nuotr.

Greta Grinevičiūtė, Gytis Ivanauskas, Ugnė Kavaliauskaitė, Goda Laurinavičiūtė, Agnietė Lisičkinaitė, Paulius Prievelis, Gediminas Rimeika „Alkyje“ veikia ir kaip individai, ir kaip, kiek keista, bet bendrus ritualus atliekanti, kartu judanti bendruomenė. Juos vienija ir Lauros Darbutaitės kurti kostiumai – savotiškos, melsvos uniformos ir juodi platforminiai batai, primenantys antikinio teatro apavą. Jie veikia visoje erdvėje: ir priešais, ir aplink cilindruose laiką leidžiančią (kas stovi, kas sėdi, o kam norisi – prigula) publiką. Nuo bendros scenos subyra į vienu metu atliekamus trumpučius ar užsitęsiančius solo ir duetus, ir vėl jungiasi į suvienodintų judesių scenas. Be to, šokėjai, priartėdami prie vieno ar kito cilindro stiklo, ieško kontakto su ten atsidūrusiais stebėtojais (stebimaisiais), o kontaktas, būdingas žmonių pasauliui, turi galimybę pakeisti (net jei ir nestipriai) įvykių eigą.

Nors A. Naginavičiūtei būdinga abstrakti choreografija, niūrūs įvaizdžiai, nuorodų pripildytas (tiesa, ilgainiui, besikartojant, imantis gana stipriai varginti) garsinis fonas kuria gana platų asociacijų lauką, „Alkyje“ bene svarbiausias tampa abi puses įtraukiantis stebėjimo veiksmas. Jį galime sieti ne tik su mus supančiomis stebėjimo kameromis, socialiniais tinklais (juose juk ne tik rodomės patys, bet ir akylai stebime kitus), bet ir su kūrybos procesu. Čia galima susidurti ne tik su kito žmogaus akimis ir žvilgsniu, bet net ir patirti jausmą, kai ilgai stebėta bedugnė pažvelgia atgal.

Rekomenduojama linkusiems stebėti(s).

Nerekomenduojama, jei nenorite būti stebimi.

„Gyvulių ūkis“

Turbūt daugelis sutiks, kad šiandienėje socio- / geopolitinėje situacijoje George'o Orwello politinė satyra „Gyvulių ūkis“, pirmą kartą išspausdinta dar 1945 m. ir iki šiol tituluojama viena reikšmingiausių XX a. knygų – vienas aktualiausių kūrinių. Donaldui Trumpui laimėjus prezidento rinkimus JAV, buvo smarkiai išaugę kitos G. Orwello satyros „1984“ pardavimai, o Lietuvoje apie papildomą „Gyvulių ūkio“ tiražą prabilta beveik prieš penkerius metus po tuomečio Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio ne(pa)vykusio pasisakymo radijo eteryje. Tuomet tai labiau priminė pokštą, bet 2022 metais G. Orwello kūryba ir vėl gąsdinančiai priartėjo prie realybės (arba atvirkščiai). Tad Lietuvos nacionalinio dramos teatro sprendimas imtis šio kūrinio inscenizacijos – itin laiku.

Su kuo jums šiandien asocijuojasi G. Orwellas ir „Gyvulių ūkis“? Spektaklio režisieriui Pauliui Tamolei ir dramaturgui Rimantui Kmitai – su teatru. Šis atsakymas pribloškia savo hermetiškumu šiuolaikinio pasaulio atžvilgiu ir kartu yra gana simptomiškas mūsų dramos teatro santykiui su realybe. Mat su socializmo ir komunizmo kritika susijusios G. Orwello kūrinio gijos, kurias ne taip seniai uždraudė Kinijos cenzūra, spektaklyje siejamos su režisūrinio ir kolektyvinio kūrybos teatro prieštaromis ir peripetijomis, o „Gyvulių ūkio“ gyventojų negebėjimas verstis be šeimininko / diktatoriaus – su, anot kūrėjų, neišvengiamu poreikiu režisieriui dramos teatre. Taip, čia galima įžvelgti mėginimą dekonstruoti galios veikimo mechanizmą, pateikiant G. Orwello pasakojimo ir santykių bet kurioje uždaroje bendruomenėje (šiuo atveju – teatro trupėje), paralelių. Tačiau, spektaklyje dėliojant akcentus, vidinio teatro gyvenimo problematika laimi prieš galimas bendresnes įžvalgas.

D. Matvejevo nuotr.

Konstruodamas dvilypį „Gyvulių ūkio“ pasakojimą P. Tamolė pasinaudoja beveik prieš dešimtmetį kartu su kolegomis Agne Ramanauskaite ir Mantu Stabačinsku Menų spaustuvėje sukurtame šokio spektaklyje „Contemporary?“ atliktu triuku, kai prasidėjęs be galo nuobodus spektaklis nutraukiamas ir paaiškėja, kad toliau kūrinys bus visai kitoks ir kalbės visų pirma apie kūrybos procesą. Apgaulė puikiai suveikia ir šįkart, ties pirmąja stotele sukeldama nuostabą ir stiprų palengvėjimą tikintis, kad kaukėtoji „Gyvulių ūkio“ inscenizacija čia ir sustos. Tačiau „Gyvulių ūkis“ vis grįžta prie pirminės pasakojimo formos. Nors ši spektaklio linija lyg ir įkūnija kūrybinių paieškų procesą, pateikia galimų variantų, tačiau blogas teatras, deja, visada lieka blogas teatras, net ir tada, kai yra tik imituojamas (o imituojama nemažai). Tai kompensuoja aktorių talentas, sužibantis ir po guminėmis, ir po socialinėmis kaukėmis. Ypač išsiskiria puikusis lygesnius už lygius paršus įkūnijantis Vytauto Anužio, Ryčio Saladžiaus ir Vainiaus Sodeikos trio, ryžtingąją kumelę Molę kurianti Augustė Pociūtė.

Scenoje paraleliai pateikiami du pasakojimai – gyvulių ūkyje ir aktorių trupėje – ne papildo, o dubliuoja vienas kitą, taip nė viena tema neišplėtojama iki galo. G. Orwellas interpretuojamas ganėtinai paviršutiniškai, o ir teatro temoje skaudūs ar itin problemiški klausimai nekeliami, teatru čia žaidžiama, saugiai praveriant užkulisių duris.

Rekomenduojama teatrinių savirefleksijų mėgėjams.

Nerekomenduojama besitikintiems (socio- / geopolitiškai aktualios interpretacijos.

„Nepakeliamai ilgi apkabinimai“

Mūsų repertuaras vis dar stebėtinai rusiškas. Taip, tai lemia mūsų teatro istorija, ir taip, visi šiais metais rodomi spektakliai pagal rusų ar rusų kilmės dramaturgų pjeses turi tvirtus paaiškinimus, kodėl šie autoriai geri, teisingi ir nusiteikę prieš savo tėvynės vykdomus karo veiksmus Ukrainoje. Vis dėlto, ar tikrai negalime apsieiti be jų? Na, bent jau karo metu. Negalime?

Berlynas–Niujorkas–Berlynas–mirtis. Maždaug toks jaunos režisierės Ievos Kaniušaitės spektaklio pagal šiuo metu Lenkijoje gyvenančio rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesę „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ veikėjų kelionės maršrutas. Iš vakarietiškų didmiesčių per savotišką nušvitimą į mirtį juos veda gyvenimo prasmės ir tikrovės pajautimo stoka. Mariaus Čižausko, Adelės Šuminskaitės, Šarūno Zenkevičiaus ir Vaidilės Juozaitytės įkūnijami Čarlis, Monika, Krištofas ir Emė nejaučia (ar jaučia nepakankamai) ir dėl to kenčia, o kai pagaliau pajunta (netektį, klinikinę mirtį), sunkiai tuos jausmus suvokia.

Daliai publikos, dramaturgo padiktuotas ir režisierės įgyvendintas sceninio veiksmo konstravimo būdas, kai veikėjai nupasakoja savo veiksmus trečiuoju asmeniu esamuoju laiku, gali pasirodyti netikėtas ar priminti pjesės skaitymą. Kitai daliai – priminti XXI a. pirmąjį dešimtmetį, kai toks kalbėjimas buvo gana populiarus. Toks nuasmenintas, kontakto su kitais vengiantis sceninis kalbėjimas žymi ryšio su savimi ir aplinkiniais trūkumą, gana tiesiogiai atskleidžia susvetimėjimo ir atsietumo problemas. Tačiau šį kartą tai tampa iššūkiu ne tik sunkiau emociškai įsitraukiantiems žiūrovams, bet ir aktoriams, mėginantiems vystyti kuriamų personažų ir jų santykių linijas.

V. Sodeikos nuotr.

„Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ išsiskiria vizualine precizika, švara ir priemonių taupumu. Minimalistinės Mariaus Nekrošiaus scenografijos ir Miko Žukausko vaizdo projekcijų duetas kuria kinematografišką buitiškos realybės ir transcendencijos ryšį. Jį kur kas sunkiau sekasi sukurti ir išlaikyti aktoriams, ypač A. Šuminskaitei. Kol kas jos kuriamoje Monikoje po aborto prabundantis visatos balsas neturi savo skambesio, tad personažo vystymasis klimpsta tekste ir tampa sunku suprasti jos (at)pasakojimą, o juo labiau ryšio su M. Čižausko Čarliu kismą. Personažų ir jų santykių sceninės evoliucijos stoka kuria monotoniško pjesės skaitymo įspūdį ir skatina kalbėti apie paviršutines jų, o ir visos pjesės interpretacijas.

Pjesėje vaizduojamas nepriteklių kadaise patyrusių, dabar visko pertekusių, bet laimės nepatiriančių, iš Rytų Europos gyventojų vakariečiais tapusių jaunuolių pasaulis, stokojantis dvasingumo, kurį kaip išsigelbėjimą gali suteikti tik užmarštis, šiuo atveju – narkotikai ir mirtis, nes akistata su realybe čia nesiūloma. Panašia kryptimi keliauja ir spektaklis, aplenkdamas kontekstines nuorodas ir estetizuodamas pasirinkimą nebūti.

Rekomenduojama pasiilgusiems sugalvotų problemų.

Nerekomenduojama ieškantiems šiuolaikinių aktualijų.

„Jauno žmogaus memuarai“

Pastaruosius (bent) du dešimtmečius sovietmetis ir jo kūriniai mūsų teatrų scenose buvo pristatomi arba per traumines patirtis, arba ignoruojant laikmetį, t. y. jį cituojant, rodant, bet nereflektuojant. Kitaip tariant, sovietmetis mūsų scenose buvo daugiausia atspindimas per režimo represijas ir jų padarinius arba sovietinės pjesės (ir literatūra) scenoje interpretuojamos tarsi atsietai nuo istorinio konteksto. Tad jaunosios kartos režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklis „Jauno žmogaus memuarai“ pagal Ričardo Gavelio romaną bene pirmasis į sovietmetį žvelgia tiriamuoju žvilgsniu.

Sovietmetis čia ženkliškas, estetizuotas, niūrus, bet elegantiškas, stiliovas (scenografai Jurgis Paškevičius ir Monika Janulevičiūtė, kostiumų dailininkė Karolina Janulevičiūtė), saugus, todėl net kiek juokingas. Čia vaizduojamas vadinamasis brandusis socializmas (praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmečiai). Jis ne tiek pavojingas fiziškai. Jo pavojai jau visai kiti. Jie jau kėsinasi į sielą, į mąstymą, kurį pakeisti, kaip dabar gerai žinome, užtrunka dešimtmečius. Būtent toks nuskausmintas sovietmetis pasiduoda analizei, leidžia apžiūrėti individualios sąmonės eižėjimo procesus, leidžia pamėginti suprasti „kaip jie tada gyveno?“ ir „kaip jie taip galėjo?“. Savo inscenizacija E. Švedkauskaitė kartu su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi scenoje išryškina sovietmečio tyrimuose prieštaringai vertinamą, o scenoje taip natūraliai skambančią prisitaikymo temą.

Pagrindinis tiriamasis – R. Gavelio keturiolikos laiškų romano herojus, fizikas Leonas Ciparis. Scenoje jį kuria ir prasisiekusio sovietinio žmogelio pilkumą neįtikimai tiksliai įkūnija Vainius Sodeika. Jis nėra nei intriguojantis, nei patrauklus, nei charizmatiškas, nei erzinantis, nei skatinantis atjautą, – jis tiesiog joks, toks beveik nepastebimas, bet visada esantis. Toks pilkas sovietinis pilietis-biurokratas su šiokiomis tokiomis partinėmis ambicijomis, vidutiniais gyvenimo pasiekimais ir svajomis apie priklausymą bendruomenei. Toks, kokius ir kūrė anas laikas ir jo ideologijos mašina.

D. Matvejevo nuotr.

„Jauno žmogaus memuarai“ – bene pirmas kritiškas jaunosios, nepriklausomos kartos žvilgsnis į sovietinį laiką ir jo žmones, neapsimetant, kad tokia realybė įmanoma ir šiandien, ne atsietai interpretuojant to laiko tekstus, o tiriant to laiko žmones, jų santykius, būsenas ir pasirinkimus. Spektaklis leidžia atsekti mūsų visuomenės įtrūkimus, atpažinti santvarkas peržengusių politikų retoriką, jau pasitraukusius kai kurių partijų lyderius ir likusius jų patikėtinius, kai kurias mūsų politikos tradicijas. „Jauno žmogaus memuarai“ leidžia apčiuopti tai, ko dar neatsikratėme. Tik tai daro švelniai, neprimestinai, muzikaliai.

Kompozitorės Agnės Matulevičiūtės muzika šiame spektaklyje – viena iš veikėjų. Ji spektaklio scenoje veikiančius personažus jungia į (tariamą) bendruomenę, sustabdo, pratęsia ar pagreitina laiką, kuria ne foną, o atmosferą (kaip ir virš sceninio veiksmo grėsmingai pakibusi Sporto rūmų fasado citata). Tiesa, spektakliui artėjant finalo link, jo atmosferą ir harmoniją suardo Alekso Kazanavičiaus kuriamam Li Čin Chajui, savotiškai Anatolijaus Kašpirovskio reinkarnacijai, skirtas epizodas, kuris, deja, naujos kokybės nesukuria, tačiau suardo spektaklio tvarką.

„Jauno žmogaus memuarai“ – vienas iš tų retų spektaklių, kuriame aktorių kuriami vaidmenys sudaro visumą, nepaisant to, kad scenoje konstruojamas reflektyvus pasakojimas. Nuolatinis prasmingas veiksmas antrame plane, skirtingų sceninių ir prasminių planų derinimas, taiklūs muzikiniai intarpai, jų dinamika ir dramaturgija leidžia kalbėti apie tam tikrą režisūrinę E. Švedkauskaitės brandą.

Rekomenduojama ieškantiems gero dramos teatro.

Nerekomenduojama jaučiantiems stiprią alergiją sovietinei praeičiai.

Vyriausybės atstovo pavaduotojas Werachonas Sukondhapatipakas (Veračonas Sukondapatipakas), vertindamas Prayutho Chan-o-chos (Prajuto Čan-o-čos) politines idėjas šaliai rengiantis prisaikdinti naujai išrinktą vyriausybę, sakė, kad jo bosas rekomendavo skaityti „Gyvulių ūkio“ (Animal Farm) tailandietišką leidimą. Tai esanti „knyga, pateikianti svarbių pamokų, kaip gyventi“.

Prayutho Chan-o-chos trečiadienio reklama „Gyvulių ūkiui“ atspindi pozityvesnį požiūrį į G. Orwello darbus nei kariškių pozicija iškart po 2014 metų gegužės perversmo, kai Prayuthas Chan-o-cha užėmė valdžią. Protestuotojai, tuomet lyginę kariškių valdymą su G. Orwello distopija „1984-ieji“ (1984), skaitydavo šią knygą viešose vietose ir būdavo iš jų išvesdinami.

„Turime pabaigti su „gyvulių ūkiu“ ir sukurti tokią atmosferą, kad žmonės mokėtų mokesčius, kad norėtų juos mokėti. O tam reikia tokio socialinio kontrakto, kad būtų aiškiai pasakyta, jog mokesčius moki ne į bendrą katilą, kur neaišku, kas ten ką gauna. Bet galima įvairiais nesudėtingais metodais personifikuoti savotiškai mokesčius“,  – pirmadienį internetinėje diskusijoje sakė Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis.

„Pavyzdžiui, laikome mokėjimus „Sodrai“ mokesčiu. Bet mes galime paversti didžiąją dalį to mokesčio ne mokesčiu, o skaidriu taupymo senatvei instrumentu su visomis paskatomis mokėti“, – pridūrė jis.

Turime pabaigti su „gyvulių ūkiu“ ir sukurti tokią atmosferą, kad žmonės mokėtų mokesčius, kad norėtų juos mokėti.

Pasak R. Kuodžio, jeigu prieš kelias dešimtis metų būdavo įprasta nesąžiningą veiklą pristatyti netgi kaip savotišką disidento laikyseną „apvaginėjant Sovietų Sąjungą“, dabar Lietuvoje tokia pozicija netinka.

„Reikia paimti skandinavišką modelį, kuriame kaštų ir naudos balansas elgtis nederamai yra toks nepalankus tam, kuris nori būti šešėlyje, kad jeigu tave pagauna nesumokėjus mokesčių ar darant kažką kita, tai tu savotiškai ekskomunikuojamas iš visuomenės“, – sakė R. Kuodis.

Lietuvos banko valdybos narys Marius Jurgilas teigė, jog svarbu, paliekant žmonėms pasirinkimo galimybę, skatinti juos rinktis mažiau palankias šešėliui atsiskaitymo formas.

„Mano nuomone, reikėtų sudaryti sąlygas žmonėms, kad būtų sudarytos paskatos pasirinkti efektyvesnius, mažiau šešėliui palankius atsiskaitymo būdus ir Lietuvos bankas yra išsikėlęs tikslą, kad negrynųjų mokėjimų Lietuvoje būtų daugiau ir natūraliai mažėtų atsiskaitymai grynaisiais. Bet žmogus turi turėti galimybę pasirinkti“, – kalbėjo M. Jurgilas.

Jo teigimu, svarbu žmonėms nuo jaunystės suteikti platesnį suvokimą apie finansus.

„Atsiskaitymai grynaisiais ar negrynaisiais mokykloje. Mano nuomone, blogai, kai jaunuolis užauga mokykloje, baigia iki 12 klasės ir jam nėra sudarytos galimybės atsiskaityti negrynaisiais. Susiformuoja įpročiai, jie po to tęsiasi suaugusio žmogaus gyvenime ir juos labai sunku pakeisti“, – aiškino M. Jurgilas.

Savaitę truksianti akcija „Šioje šalyje nėra vietos šešėliui“ vyks daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių, bus rengiami vietos valdžios, verslo, bendruomenės, verslą kontroliuojančių institucijų susitikimai bei kitos iniciatyvos savivaldybėse.

Blogai. Netvarka. Asmeninis autoritetas smunka piliečių ir, baisiausia, – rinkėjų akyse. O dar kažin kokie politologai neužsičiaupia apie kažkokias "dideles klaidas". Ar tai turėtų reikšti, kad įsiterpti tarp pretendentų į kandidatus jau nebėra ne tik jokių vilčių, bet ir prasmės? Sudie, S.Daukanto aikšte? Absoliuti neviltis.

O juk jis šiandien – net ministras pirmininkas, bet štai negali kokiam Gabrieliui L. (kad ir kieno anūkas tas būtų) rėžti kaip koks siuvėjas Juozukas savo kolegei: "Tu esi stora, bulvės veidu (nors snukiu skambėtų įtikinamiau) ir kugelio (tų pačių bulvių plokštainio) smegenimis!"

Taip sau leidžia tik Juozukas, nors buvo laikas, kai tas pats premjeras, kai jis dar nebuvo premjeras, drąsiai užčiaupė tokią Loretą G., kai ta dar turėjo kažkokias pareigas Seime. Ėmė ir užčiaupė. Ne bobų reikalas aiškinti, kodėl paklydęs Igoriokas su antrankiais ir policininko AK-47 važinėjasi Vilniaus troleibusu, o ne policijos opeliu.

O taip norėtųsi jiems visiems, kurie purkštavo dėl biudžeto, garsiai pasakyti, ką jis apie juos galvoja. Pasakyti be jokios cenzūros, galbūt net rusiškai (nesgi tautinės tų žodžių atsargos tokio efekto neduotų), garsiai ir ne feisbuko paskyroje, o tiesiai išrėžti tiems bulviaveidžiams (nors bulviasnukiai skamba geriau).

O čia dar Seimo pranckietis, regis, taip pirmininką vadina toks R.Valatka, pasirodo, neskaitęs nei kažkokio "Gyvulių ūkio", anei ekonomisto R.Kuodžio įžvalgų. Satyrinės alegorijos? Ar tai turi ką nors bendra su alergija? Ne? Tada ir aš nežinau. Kai neišrinks į prezidentus, reikės pradėti skaityti knygas. Gal pravers kada nors ateityje.

George'o Orwello „Gyvulių ūkyje“ (Animal Farm) minimos avys stabdė kitų gyvūnų diskusijas bliaudamos „Keturios kojos – gerai, dvi kojos – blogai!“ Patyčias internete ir kišimąsi į svetimus procesus įgalinusios didžiosios technologijų kompanijos – ciniškos, galingos ir turtingos – dabar kelia tokią didelę grėsmę mūsų laisvei, kad Orwello avių pamekenimai atrodo visiškai nekenksmingi.

Didžiosios Britanijos premjerė neseniai pasmerkė visuomeniniame gyvenime augantį „nusivylimą ir agresiją“ ir pareikalavo, kad socialinės žiniasklaidos kompanijos „padidintų savo pastangas“ įveikti patyčias internete.

Theresa May – ne viena tokia. Tiek Britanijoje, tiek kitose šalyse didėja sutarimas, kad šiuolaikinių komunikacijų ardomoji korozinė galia kelia grėsmę demokratijai. Neapykantos kupinos žinutės ne tik baugina mūsiškius sprendimus priimančius veikėjus ir skaldo visuomenę. Tokiais pačiais metodais naudojasi ir priešininkai iš užsienio, siekdami susilpninti mūsų aljansus ir pakenkti saugumui.

Didieji „komunikacijos paslaugų teikėjai“, kaip kad juos vadina vyriausybė, tikrai galėtų padaryti daugiau. Tačiau net jei „Facebook“, „Google“ ir „Twitter“ pasisamdytų armiją moderatorių, jie niekada nesugebėtų tinkamai sukontroliuoti milžiniško kiekio turinio, skelbiamo jų suteikiamose platformose.

Teoriškai įmanoma sureaguoti į kraštutinius neapykantos kupinų kalbų atvejus, tokius kaip tiesioginiai grasinimai smurtu ar aiškūs rasiniai užgauliojimai, nors dažnai tokios reakcijos sulaukiama pernelyg vėlai. Vis dėlto kitos dezinformacijos ir klaidingos informacijos formos yra gerokai slidesnės ir pavojingesnės.

Pavyzdžiui, Rusija turi tūkstančius automatinių netikrų paskyrų – vadinamųjų interneto botų. Jie išradinėja arba beatodairiškai skleidžia kontroversijas, apgaules ir gandus. Jų tikslas – ne laimėti ginčą, o jį pakurstyti. Neseniai vienas JAV atliktas tyrimas atskleidė, kad iš Rusijos remiamų paskyrų vienu metu buvo reklamuojami judėjimai #blacklivesmatter (Juodaodžių gyvybės svarbios) ir #bluelivesmatter (Policininkų gyvybės svarbios). Kibernetiniai detektyvai išsiaiškino, kad nors tos tviterio ir feisbuko žinutės buvo sukurtos šešėlinių veikėjų, jomis tiki ir dalijasi tikri žmonės. Tokie ir panašūs triukai gilina mūsų socialinį ir politinį susiskaldymą.

Tikroji problema – kad mes pernelyg atlaidžiai žiūrime į anonimiškumą. Visai nesunku sukurti elektroninio pašto dėžutę ar paskyrą socialiniuose tinkluose. Ne ką sunkiau sukurti ir tinklalapį. Tada galima apsimetinėti kitais žmonėmis arba paprasčiausiai išgalvoti asmenybes. Baronienė Joanna Shields, buvusi Silicio slėnio ekspertė ir Britanijos premjerės patarėja interneto klausimais, neseniai skundėsi, kad feisbuke yra 27 tariamos jos asmeninės paskyros. Jose skelbiamos jos nuotraukos ir kita teisinga informacija; viskas atrodo taip tikroviška, kad apsigavo net kai kurie šios moters draugai.

Anonimiškumas suteikia beveik visišką laisvę ir atima atsakomybę iš tų, kas vadovaujasi tulžingumu, godumu ar ideologija. Didžiulis kiekis duomenų, kuriuos apie mus renka socialinės žiniasklaidos kompanijos, leidžia kaip niekada anksčiau tiksliai ir slaptai parinkti reklamas tam tikroms vartotojų grupėms.

Visa tai dažniausiai lieka už realaus gyvenimo kalbos dėsnių ribų. Jei norite, kad jus vertintų rimtai, jums reikia įrodyti, kas toks esate. Tikrame gyvenime anoniminės žinutės paprastai laikomos apgaulingomis arba įtartinomis, todėl jų įtaka mažesnė.

Turėtume sukurti naujas internetinio gyvenimo taisykles. Svarbiausias žingsnis būtų gauti teisę patvirtinti savo tapatybę. Mums turėtų būti leista susieti savo elektroninio pašto ir socialinių tinklų paskyras su kita informacija apie save, tokia kaip banko detalės, telefono numeriai, adresai, kredito reitingai ir valdžios institucijų išduoti dokumentai. Neturime suteikti tų duomenų technologijų milžinėms; mums reikia, kad mūsų duomenų saugotojai išleistų elektroninį „žetoną“, galintį patvirtinti, kad norime vieną paskyrą susieti su kita informacija.

Jau egzistuoja kelios tapatybės patvirtinimo internete sistemos. „Google“ valdoma elektroninio pašto paslauga „Gmail“ kai kuriems savo verslo klientams siūlo galimybę savo siunčiamus elektroninius laiškus pažymėti auksinio raktelio simboliu, kuris reiškia, kad siuntėjas yra tikras. Tviteryje „patvirtintos“ paskyros žymimos mėlyna varnele, nors tie kriterijai yra migloti, o pati patvirtinimo procedūra – subjektyvi. Panaši schema veikia ir feisbuke.

Sustiprinę tapatybės patvirtinimą ir pavertę jį teise, o ne privilegija, situaciją pakreiptume tikrų žmonių naudai. Tyčia sukurtos anoniminės paskyros, kurios paprastai yra kenkėjiškos ir fiktyvios, atsidurtų šešėlyje. Dauguma žmonių rinktųsi elektroniniu paštu ir socialiniuose tinkluose bendrauti tik su patvirtintų paskyrų savininkais. Lygiai kaip tikrame gyvenime: prieš skirdami kažkam savo laiką ir pasitikėjimą, norime sužinoti to žmogaus vardą. Po tokių pokyčių virtualiojoje erdvėje diskusijos taptų kultūringesnėmis, o pašaliniams būtų žymiai sunkiau į jas įsikišti.

Tačiau didžiosios technologijų kompanijos neskuba to daryti, nes daugybė jų platformose esančių paskyrų yra netikros: feisbuke tokių yra net 20 procentų. Jos gerina socialinių tinklų statistiką. Technologijų magnatų reakcija į vyriausybių spaudimą kol kas yra iki nemandagumo abejinga ir vis dar banali.

Jiems reikėtų pasisaugoti. Šią savaitę per Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos iniciatyvos „Arena“, skirtos ištirti, kokį pavojų dezinformacija kelia demokratijai, pristatymą istorikė Anne Applebaum interneto sukeltą žiniasklaidos sukrėtimą palygino su situacija, kai spaustuvės sugriovė vienuolių rašytinio žodžio monopolį. „Esame pačioje pradžioje, – perspėjo ji. – Vėliau bus religiniai karai.“

Technologijų milžinės subrendo ir suklestėjo ne Rusijoje ar Kinijoje, o įstatymus gerbiančiose laisvose visuomenėse, kurioms dabar dėl tų kompanijų elgesio yra iškilęs pavojus. Magnatai turėtų būti suinteresuoti išlaikyti sąlygas, kurios pavertė juos turtuoliais.

Kai Primorsko safario parkas įsigijo tą niekuo dėtą vargšą raguotąjį, zoologijos sodo direktorius pasivedžiojo ožį po kurortą, kuriame 2014 m. vyko žiemos olimpinės žaidynės, parodė jam žymiausias vietas. Ir jau visai galima numirti iš juoko skaitant – netgi bandė gauti audienciją pas Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kuris tuo metu lankėsi savo rezidencijoje Sočyje.

Esą susitikimas neįvyko tik todėl, kad V.Putinas nerengia "susitikimų su ožiais". Ir be reikalo, nes greitai iš viso jam nebeliks su kuo tuos susitikimus rengti.

Tad vos pasirodžius žinutei apie JAV prezidento vardu pavadintą gyvūną, sujudo ir mūsų internautai: "Pas senelį kaime gaidys gyvena, ant vaikų puola. Tai senokai Putinu šaukiamas. Bet ar čia sensacija?"

Tokie apsispjaudymai valstybiniu lygiu – ne naujiena, Antrojo pasaulinio karo metais britai, žygiuodami į mūšį, mielai traukdavo nešvankią dainelę apie Adolfo H. genitalijas, naujaisiais laikais ukrainiečiai maloniai turistams kaip suvenyrus siūlo įsigyti tualetinio popieriaus ritinėlius su to paties V.Putino atvaizdu. Potekstė daugiau nei aiški, kokius jausmus kaimynai puoselėja kaimynams.

Tad rusų mėginimas gaminti šokoladinius ledus "Obamka" (liet. "mažasis Obama"), kuris net ir jų pačių aplinkoje sulaukė kritikos ir tokių kaltinimų rasizmu, kad gamintojas buvo priverstas atšaukti jų gamybą, yra niekis palyginti su tualeto reikmenų rinkiniais, ženklintais nemylimųjų atvaizdu.

Taip elgiasi politiniai priešininkai. Panašios tendencijos pastebimos ir vietos partijų džiunglėse. Štai vieni tokie draugai ėmė dalytis ir kitiems platinti piktdžiugiškus parklupusio konkurento memus, pats metas spardyti gulintį. Bet jiems galima atleisti, jie dar pikti dėl perfrazuotos ir po internetą paskleistos socialinės reklamos: "Aš ne daunas, aš – premjeras".

Prancūzijos kandidatui Pierre'ui Moscovici (Pjerui Moskovisiui) ketvirtadienį sunkiai sekėsi įtikinti Europos Parlamento įstatymų leidėjus, kad jis sugebės priversti Europos Sąjungos (ES) nares laikytis biudžeto taisyklių, kurias jo paties šalis ne kartą pažeidė, naujos sudėties Europos Komisijos formavimui virstant politine kova.

Socialistas politikas, kuris dar prieš šešis mėnesius Paryžiuje užėmė finansų ministro postą, žadėjo reikalauti, kad visos euro zonos šalys, įskaitant Prancūziją, vienodai laikytųsi Bendrijos taisyklių dėl biudžeto deficito, jeigu jis būtų paskirtas ekonomikos ir pinigų reikalų reikalų komisaru.

Tačiau skeptiškai nusiteikę konservatyvių pažiūrų įstatymų leidėjai užvertė P.Moscovici klausimais, kaip jis galėtų įtikinamai raginti vykdyti reformas ir išlaidų karpymus ministrams, kai tokių žingsnių nesiėmė namuose.

„Biudžeto taisyklės turi būti gerbiamos – ir gerbiamos visų šalių narių, taip pat nebūti vieniems griežtesnės negu kitiems“, – P.Moscovici sakė Europos Parlamentui per svarstymą dėl jo paskyrimo.

„Galite kliautis, kad būsiu sąžiningas ir nešališkas arbitras, – žadėjo jis. – Taisyklės bus mano vienintelis kompasas.“

Išgirdęs pasikartojančius vienodus klausimus, jis pareiškė prancūzų, vokiečių ir anglų kalbomis: „Visos šalys turi gerbti susitarimą!“

Iškilus grėsmei, kad gali sutrikti trapi politinė pusiausvyra jo pasiūlytoje komandoje, būsimasis Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris (Žanas Klodas Junkeris) įsikišo, mėgindamas sumažinti kritikos bangą, nukreiptą prieš kandidatus.

„Išrinktasis pirmininkas Junckeris įsitikinę, kad visi kandidatai iki šiol įtikinamai pademonstravo savo kompetenciją ir europinius įsipareigojimus“, – jo atstovas sakė žurnalistams.

Šaltiniai Europos Parlamente sakė, kad sprendimas dėl P.Moscovici gali būti atidėtas iki kitos savaitės, o šio kandidato likimas gali tapti dalimi politinio susitarimo, apimančio kitus paskyrimus, dėl kurių nesutaria besivaržančios frakcijos.

„Gyvulių ūkio“ komisaras 

Priekabus P.Moscovici kamantinėjimas vyko kitą dieną po to, kai Prancūzija neišpildė partnerių lūkesčių, paskelbusi 2015 metų biudžetą, kuris ir vėl neatitinka ES kriterijų.

Paryžius sako, kad jam reikės dar dvejų metų, kad biudžeto deficitą sumažintų iki 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), kaip reikalauja euro zonos taisyklės, nors Prancūzijai dveji papildomi metai jau buvo suteikti.

Atkartodamas Paryžiaus poziciją, P.Moscovici sakė, kad deficitas negali būti sumažintas nesant ekonomikos augimo, taip pat žadėjo išnaudoti visą ES taisyklių lankstumą, kad būtų skatinamos investicijos, ūkio augimas ir darbo vietų kūrimas.

Jis išprovokavo nepatiklių aiktelėjimų, kai pareiškė, jog Paryžius niekuomet nepažeidė taisyklių, kadangi kiekvieną kartą Prancūzijos biudžetas būdavo iš anksto patvirtinamas ES institucijų.

Konservatyviajai stovyklai priklausanti olandė Esther de Lange (Ester de Langė) paklausė, ar P.Moscovici ketina tapti „Gyvulių ūkio“ komisaru, kuriam kai kurios šalys yra lygesnės už kitas“.

Jos kolega austras Othmaras Karasas (Otmaras Karasas) kalbėjo apie „pasitikėjimo atotrūkį“ tarp to, ką P.Moscovici žada daryti naujame poste, ir to, ką jis darė namuose.

Priekbus socialisto P.Moscovici klausinėjimas tam tikra prasme buvo kerštas už pirtį, kurią kairiųjų ir žaliųjų frakcijos įstatymų leidėjai trečiadienį buvo užkūrę Ispanijos konservatyvių pažiūrų kandidatui į ES energetikos ir klimato politikos komisaro postą Migueliui Ariasui Canete (Migeliui Ariasui Kanetei) dėl jo šeimos ryšių su naftos pramone.

Kairieji ir žalieji taip pat privertė Britanijos kandidatą į finansinio stabilumo, finansinių paslaugų ir kapitalo rinkų sąjungos eurokomisaro postą Jonathaną Hillą (Džonataną Hilą) atvykti į pakartotinį svarstymą ateinančią savaitę, kai jis suklupo atsakinėdamas į smulkmenišką kamantinėjimą apie euroobligacijas, sparčiąją prekybą, šešėlinę bankininkystę bei planus dėl siūlomos ES kapitalo rinkų sąjungos.

Kita vertus, opozicija J.Hillui atrodė prislopinta, nors Britanijos konservatoriai nėra vienos iš pagrindinių Europos Parlamento frakcijų dalis, o nenoras priešinti vis labiau euroskeptiškos Londono vyriausybės gali padėti J.Hillui užsitikrinti tą postą.

Centro kairioji stovykla taip pat pareikalavo raštiškų atsakymų iš Vengrijos kandidato Tiboro Navracsicsiaus (Tiboro Navračičiaus), kuriam siūlomas švietimo ir kultūros komisaro portfelis, ir iš Čekijos centristės Veros Jourovos, ketinančios tapti teisingumo, vartotojų teisių ir lyčių lygybės komisare.

Kerštas 

Centro dešiniųjų stovyklos įstatymų leidėjai siekė keršto, o socialistas P.Moscovici buvo akivaizdus taikinys, turint galvoke Paryžiaus biudžeto problemas. 

„Vargu ar Moscovici yra patikimas. Jis neįtikino savo vyriausybės užtikrinti ES Stabilumo pakto laikymąsi ir įgyvendinti dideles ekonomines reformas. Kaip jis galės įtikinti 28-ias valstybes nares?“, - klausė vokiečių konservatorius Burkhardas Balzas (Burkhardas Balcas) po klausymų paskelbtame pareiškime, kuris buvo kritiškas, tačiau neatmetė galimybės, jog prancūzo kandidatūra galiausiai visgi bus patvirtinta.

Žaliųjų frakcijos atstovas iš Liuksemburgo Claude'as Turmes'as (Klodas Tiurmas) kalbėjo apie „nešvarų užkulisinį žaidimą“, kaltindamas dešiniųjų stovyklą, kad ji blokuoja balsavimą komitete, per kurį galėtų būti galutinai atmesta M.A.Canete kandidatūra, ir grasina blokuoti P.Moscovici paskyrimą į svarbiausiu laikomą eurokomisaro postą.

J.-C.Junckeris vylėsi, kad esmingas sutarimas tarp jo centro dešiniųjų frakcijos ir pagrindinės srovės kairiųjų stovyklos padės užsitikrinti greitą patvirtinimą jo komandai, kuri, kaip jis tikina, gali atgaivinti ekonomiką ir susigrąžinti rinkėjų, kurie gegužę vykusiuose rinkimuose į Europos Parlamentą balsavo už euroskeptiškas partijas, pasitikėjimą.

Tačiau daug įstatymų leidėjų taip pat nori pademonstruoti savo nepriklausomybę nuo Europos Komisijos ir 28 Bendrijos valstybių vyriausybių, kurių kiekviena į ES aukščiausią vykdomosios valdžios instituciją deleguoja po vieną narį.

Užsitęsęs Komisijos narių kandidatūrų svarstymas gali išmušti iš vėžių J.-C.Junckerį ir vyriausybes, kurios jį remia, tačiau mažesnės ES asamblėjos frakcijos džiaugėsi debatais.

Žaliųjų atstovas iš Vokietijos Svenas Giegoldas (Svenas Gygoldas) sakė, kad kairiųjų ir dešiniųjų „didžioji koalicija“ skilo, ir pridūrė: „Tai geras rezultatas europinei demokratijai, nes kitu atveju dėl slaptų politinių sandorių iškiltų pavojus Europos Parlamento teisei apklausti kandidatus į komisarus“.

Per pirmąsias dvi klausymų dienas buvo patvirtinti pirmieji dešimt kandidatų į eurokomisarus, tačiau vis priekabesnis kamantinėjimas ir kaistanti atmosfera gali sutrikdyti planus balsavimą dėl visos Komisijos sudėties surengti spalio 22 dieną, kad ji galėtų lapkričio 1 dieną pradėti darbą.

Bet koks vėlavimas gali išprovokuoti ginčus tarp valstybių lyderių, o procesui užsitęsus Jose Manuelio Barroso (Žozė Manuelio Barozu) komanda taptų „raiša antimi“ tokiu metu, kai reikia spręsti konfrontacijos su Rusija dėl Ukrainos problemą, vesti prekybos derybas su Vašingtonu ir ieškoti kompromiso dėl taupymo priemonių ir biudžeto deficitų euro zonoje.

Priekabų įstatymų leidėjų tardymą teko atlaikyti ir Vengrijos atstovui T.Navracsicsiui. Buvusio teisingumo ministro buvo klausinėjama apie jo vaidmenį Budapešto vyriausybėje, kuri ne kartą buvo surėmusi ietis su ES dėl savo politikos mažumų atžvilgiu ir įstatymų, kurie, pasak Briuselio, suvaržė žiniasklaidą ir žodžio laisvę.

Centro kairiųjų stovykla sveikino T.Navracsicsiaus „atsivertimą į ES tikėjimą“, tačiau prieš galutinį jo kandidatūros patvirtinimą paprašė raštu atsakyti į daugiau klausimų. Tokie patys „namų darbai“ užduoti ir čekų kandidatei į teisingumo eurokomisaro postą V.Jourovai.

Įkaitusią atmosferą kiek atvėsino kairiųjų stovyklos pritarimas konservatorių kandidatams į eurokomisarus iš Lenkijos, Airijos, Bulgarijos ir Belgijos, kurie buvo išklausyti trečiadienį ir ketvirtadienį.