Apie tai, kas svarbu

Šių metų festivalio dėmesys yra skirtas moteriai žydei, jos vaidmeniui ir svarbai istorijoje, kultūroje, tradicijose, visuomeniniame gyvenime.

Būtent apie šias moters savybes, apie šeimos ir darbo suderinamumą festivalio atidarymo metu vakar kalbėjo H. Wittenberg Silverstein, kuri, būdama penkerių vaikų mama, sugebėjo pasiekti karjeros aukštumų.

Puoselėja ryšius

H. Wittenberg Silverstein jau spėjo užmegzti įvairialypius ryšius su mūsų uostamiesčiu.

„Gera atvykti į Klaipėdą, su kuria bendradarbiaujame jau daug metų, visų pirma – per „Klaipėda Jazz“ festivalį. Šiemet su šeima apsilankiau ir Jūros šventėje, tikrai įspūdinga. O dabar į uostamiestį atvežame ir Izraelio kino retrospektyvą. Skirtingais laikotarpiais sukurtus Izraelio filmus iš mūsų aukso fondo galima pamatyti Žydų kultūros dienų renginiuose“, – teigė ambasadorė.

Retrospektyva I. Simonaitytės bibliotekoje atidaryta 1969-aisiais režisieriaus Ephraimo Kishono sukurtu filmu „Blaumilcho kanalas“.

Filmai demonstruojami nemokamai ir subtitruoti lietuviškai.

„Klaipėda mums svarbi kaip uostas, taip pat kaip verslo ir kultūros centras. Siekiame bendradarbiauti ir įamžinant istorinę žydų atmintį. Ji svarbi ne tik čia gyvenančiai žydų bendruomenei, bet ir Lietuvos žmonėms“, – kalbėjo H. Wittenberg Silverstein.

Mato bendrystę su Lietuva

Nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Lietuvoje H. Wittenberg Silverstein šias pareigas eina nuo 2022 metų.

Moteris yra dirbusi ambasadoriaus pavaduotoja Vienoje, generalinio konsulo pavaduotoja Kanadoje, misijos vadovo pavaduotoja ambasadoje San Chosė, Kosta Rikoje, misijos vadovo pavaduotoja Belgrade, Serbijoje.

H. Wittenberg Silverstein tarnavo Izraelio gynybos pajėgose kaip karo medikė.

Būtent dėl šios patirties ambasadorė, lankydamasi Klaipėdoje, priminė Izraelio pagalbos mastus šiuo metu kariaujančiai Ukrainai.

Pirmosiomis karo dienomis būtent Izraelis finansavo didžiulių maitinimo taškų įrengimą apšaudomame Kijeve.

„Prie Lenkijos sienos Izraelis buvo atidaręs didžiulę lauko ligoninę. Mes mokame dirbti karo sąlygomis. Izraelis nuolat kariauja, kiekvienas iš mūsų yra ko nors iš artimųjų netekęs, todėl mes visi žinome, kaip elgtis oro pavojaus atveju, kiekviena mama, kuri turi vaikų, žino savo pareigas. Kiekvienas žino, kaip suteikiama pirmoji pagalba. Mūsų bendrystė su Lietuva yra ta, kad mes turime pavojingą kaimynystę“, – teigė H. Wittenberg Silverstein.

„Gerbdami žodžio laisvę, pabrėžiame, kad Izraelio veiksmų ir politikos kritika yra viena, o akivaizdžiai antisemitiniai komentarai – visai kas kita“, – pirmadienį žiniasklaidai išplatintame pranešime sakė diplomatė.

„Naudodamasis šia proga, Seimo narys R. Žemaitaitis siekė legitimuoti antisemitines nuostatas bei susidorojimą su žydais. Griežtai smerkiame tokį Seimo nario komentarą ir visas antisemitizmo bei neapykantos formas“, – teigė ji.

Taip ambasadorė sureagavo į parlamentaro komentarus dėl sekmadienį Izraelio pajėgų nugriautos palestiniečių pradinės mokyklos.

„Pasirodo be Putino dar vieni gyvuliai atsirado Pasaulyje – IZRAELIS. Vienas su tankais mokyklas griauna, kitas su traktoriais“, – savo paskyroje „Facebook“ rašė politikas.

„Po tokių įvykių, nelieka nuostabos, kodėl gimsta tokie pasakymai: Lipo žydas kopėčiom ir nukrito netyčiom. Imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą žyduką...“ – teigė jis.

Jis tvirtino, kad tokie veiksmai tik dar labiau „kelia pyktį ir kartu neapykantą žydams ir jų tautai“.

Ambasada savo ruožtu pabrėžė, kad Holokausto metu naciai ir vietiniai kolaborantai, realizuodami tokias antisemitines nuostatas, sunaikino 95 proc. Lietuvos žydų.

„Prisimindami šį brutalų ir tragišką istorijos puslapį ir suprasdami, kad valdžios atstovų pasisakymai neišvengiamai daro įtaką visuomenės nuostatoms, raginame Seimo narį atsiprašyti už žodžius, skaudinančius Holokausto katastrofą išgyvenusius žydų bendruomenės narius bei žeminančius šio brutalaus laikotarpio aukų atminimą“, – teigė H. W. Silverstein.

Ugdymo įstaigos statybas finansavusi Europos Sąjunga sukritikavo tokį sprendimą, tuo metu Izraelis tikina, kad mokykla buvo pastatyta neteisėtai ir kėlė pavojų saugumui.

Izraelis Vakarų Krantą okupuoja nuo 1967 metų Šešių dienų karo. Šioje teritorijoje gyvena apie 2,9 mln. palestiniečių. Valstybės patvirtintose gyvenvietėse, kurios pagal tarptautinę teisę laikomos neteisėtomis, taip pat gyvena apie 475 tūkst. žydų naujakurių.

Taip ji kalbėjo Nacionalinėje dailės galerijoje penktadienį pagerbiant Antrojo pasaulinio karo metu nužudytus žydus.

„Holokaustas buvo pati ekstremaliausia patologinio genocido forma“, – renginyje sakė diplomatė. – Ne tik dėl to, kiek aukų ši tragedija pareikalavo, ne tik dėl savo brutalumo, bet ir dėl to, kad pirmą kartą istorijoje politinė grupė nusprendė pasaulinio mastu nužudyti visus žmones, kuriuos jie apibrėžė kaip žydus.“

Ambasadorė pabrėžė, kad pirmą kartą istorijoje genocidas ir masinės žudynės „buvo industrializuotos“.

Izraelio ambasadorė teigė, kad Holokaustas negali būti pamirštas, o istorinės pamokos – išmoktos, jog panaši tragedija nepasikartotų ateityje.

Ji dėkojo Lietuvos politikams, siekiantiems išsaugoti istorinę atminti ir atstatyti teisingumą.

„Per pastaruosius mėnesius Lietuvos Vyriausybė ir Seimas ėmėsi reikšmingų žingsnių, siekiant edukuoti, pagerbti ir atkurti žydų turtą. Šie žingsniai – gebėjimo prisiimti atsakomybę simbolis“, – sakė H. Wittenberg Silverstein.

Per pastaruosius mėnesius Lietuvos Vyriausybė ir Seimas ėmėsi reikšmingų žingsnių, siekiant edukuoti, pagerbti ir atkurti žydų turtą. Šie žingsniai – gebėjimo prisiimti atsakomybę simbolis. 

Taip ji komentavo gruodį Seimo priimtą sprendimą, kuriuo parlamentas patvirtino 37 mln. eurų kompensacijas už nacių ir sovietų nusavintą asmeninį žydų turtą.

Savo ruožtu JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas Gilchristas (Robertas Gilkristas) ragino prisiminti ir įmažinti Holokausto aukų atminimą, taip pat šviesti ateities kartas apie „diskriminacijos, antisemitizmo ir dehumanizacijos pavojus“.

„Ateitis priklauso nuo mūsų noro kritiškai apmąstyti ir iš naujo įvertinti savo praeitį“, – sakė diplomatas.

Renginyje dalyvavusi Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigė, kad Lietuvoje žydai sukūrė „pajėgią litvakų religinę, kultūrinę tradiciją, leidusią Vilnių vadinti Šiaurės Jeruzale“.

„Kartais sakoma, kad Holokaustas nubraukė viską. Taip, nuostoliai milžiniški, sunkiai įsivaizduojami, tačiau vis dėlto – ir žydų kultūra, ir žydų bendruomenė Lietuvoje išgyveno“, – kalbėjo parlamento vadovė.

Ji pabrėžė, kad Lietuva pasiryžusi „nieko nepamiršti“.

Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkė Faina Kukliansky svarstė, kad istorinė atmintis gali būti įpaminklinta, tačiau „reikalingas dar žmogiškasis faktorius, kad žmogus (į paminklus – BNS) atkreiptų dėmesį“ ir tą žinią skleistų kitiems.

Penktadienį, Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, pagerbiamos Antrojo pasaulinio karo metais vykdyto žydų genocido aukos. Tarp milijonų šiuo laikotarpiu nužudytųjų – ir beveik 200 tūkst. Lietuvos žydų.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, iki Holokausto pradžios Lietuvoje gyveno apie 208 tūkst. žydų.

„Atsižvelgdama į teigiamus praėjusių metų įvykius, kai įvairios valstybės intensyviai dėjo pastangas, kad būtų rasti tinkami sprendimai dėl nuosavybės ir išgrobstyto meno grąžinimo, Izraelio ambasada Vilniuje sveikina Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės parodytą gerą valią“, – trečiadienį išplatintame komentare teigė ambasadorė Hadas Wittenberg Silverstein (Hadas Vitenberg Silverstein).

„Tikimės, kad proceso pabaigoje bus įgyvendintas praktiškas ir teisingas sprendimas“, – sakė diplomatė.

Anot Jungtinių Valstijų ambasados, šios šalies Vyriausybė sveikina ir pritaria Lietuvos Ministrų kabineto siūlymui spręsti įsisenėjusius Holokausto metu nuniokotos Lietuvos žydų bendruomenės restitucijos klausimus.

„Per Holokaustą Lietuvoje tiek nacių, tiek vietinių kolaborantų pastangomis buvo žiauriai nužudyti beveik 200 000 žydų, beveik visiškai sunaikinta Lietuvos žydų bendruomenė, kurios istorija šioje šalyje skaičiuojama šimtmečiais, – teigė JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas S. Gilchristas (Robertas Gilkristas).

„Šiuo įstatymo projektu ne tik pagrįstai atsižvelgiama į praeities klausimus, bet ir padedama išsaugoti Holokausto atminimą ateities kartoms. Jo priėmimas būtų ypatingas žingsnis užbaigiant ypač svarbų Lietuvos vyriausybės pastangų etapą, siekiant kompensuoti šio tamsaus laikotarpio baisumus“, –  sakė ambasadorius.

Šiuo įstatymo projektu ne tik pagrįstai atsižvelgiama į praeities klausimus, bet ir padedama išsaugoti Holokausto atminimą ateities kartoms.

Vyriausybės siūlymą dar svarstys Seimas. Pagal jį, kompensacijos, kaip ir iki šiol, būtų išmokėtos per 2024-2030 metus – lėšos kasmet dalimis, kaip ir iki šiol, būtų pervedamos Geros valios fondui, šis savo ruožtų turėtų išmokėti kompensacijas nusavinto turto savininkams ar jo paveldėtojams.

Ambasadorė tvirtino, kad toks „teigiamas pokytis“ atitinka lapkričio pradžioje Prahoje sušauktos konferencijos „Terezin 2“ pasiekimus, kai daugelis valstybių paskelbė apie savo įsipareigojimą skatinti klausimus, susijusius su Holokaustą išgyvenusių asmenų teisėmis, taip pat atminimo bei švietimo projektus.

„Šių šalių pažanga liudija, ką galima nuveikti dėl Holokaustą išgyvenusių žmonių ir jų bendruomenių, kai yra politinė valia, bei siūlo geriausios praktikos pavyzdžius, iš kurių kiti gali pasimokyti“, – tvirtino ambasadorė.

„Lietuvos Vyriausybės siūlymas leis daugiau dėmesio skirti šimtus metų Lietuvoje klestėjusio nuostabaus žydų litvakų paveldo puoselėjimui ir išsaugojimui“, – kalbėjo ji.

Jau tradiciniu tapęs festivalis – vienintelis sportui skirtas kino festivalis Lietuvoje. Išskirtiniais, tarptautines kino sales jau spėjusiais apkeliauti filmais jis kalba apie sporto galią įkvėpti, keisti, teikti džiaugsmą, integruoti, motyvuoti. Filmų istorijos kasmet žiūrovams padeda atrasti kelią į tobulesnį save, priverčia sportą, o kartais ir pasaulį pamatyti kitu kampu.

Ne išimtis ir šie metai. Po įtempto pandemijos laikotarpio renginys vėl subūrė gausią sporto bendruomenę, raudonu renginio atidarymo kilimu žengė gerų filmų išsiilgę svečiai. Tarp jų – įvairių federacijų atstovai, treneriai, sporto gydytojai.

Šventinio atidarymo nepraleido kinu besidomintys olimpiečiai, tarp jų – Saulius Ritter, Dovydas Nemeravičius, Martynas Džiaugys, Viktorija Senkutė, Mindaugas Maldonis, Modesta Morauskaitė, Diana Zagainova, Brigita Virbalytė, Smiltė Plytnykaitė, Gabrielė Leščinskaitė, Tomas Kaukėnas, Karol Dombrovski, Mykolo Aleknos treneris Mantas Jusis ir daugelis kitų.

Sporto kino festivalyje buvo galima sutikti ir kultūros, pramogų pasaulio atstovų, Sporto kino festivalio atidaryme dalyvavo Jogaila Morkūnas, Eglė Jakštytė, Justina Ieva Steponavičiūtė.

Pasak jų, sportas ir kinas – puikiai derantis duetas, o filmai apie sportą – tik dar viena priemonė iš arčiau pažinti įvairias sporto šakas, asmenybes, jų istorijas, pamatyti treniruočių užkulisiuose neretai liekančius atletų išgyvenimus ir tai, kad už kiekvienos pergalės ar medalio pirmiausia stovi žmogus.

Apie tai kasmet kalba ir Sporto kino festivalio filmai. Vienas jų – „Aštuonios olimpinės vizijos“, kuris šiemet buvo pasirinktas atidarymo filmu. Neeilinė, dar 1972-aisiais kurta juosta renginio atidarymui pasirinkta ne šiaip sau – ji simboliškai žymi šiemet minimą Miuncheno olimpinių žaidynių 50 metų sukaktį.

Aštuoni garbūs to meto režisieriai nusprendė į didžiausią sporto įvykį pažvelgti skirtingomis akimis – kiekvienas jų sukūrė po trumpametražį etiudą žaidynių šventei. Iki Miuncheno vasaros olimpinių žaidynių visi ankstesni oficialūs žaidynių filmai buvo kuriami televizinio reportažo forma, todėl šis filmas jau savaime buvo didingas ir išskirtinis.

Kiekvienas iš režisierių filme stengėsi perteikti pasirinktos sporto šakos euforiją, unikalumą, pergalės džiaugsmą ir pralaimėjimo kartėlį. Kino meistrai į olimpines žaidynes žvelgė kitaip nei tai buvo daroma iki tol – laisvai, žaismingai ir kartais net kiek poetiškai ir net humoristiškai.

1972-aisiais „Aštuonios olimpinės vizijos“ buvo paskelbtas oficialiu žaidynių filmu. Po metų buvo parodytas Kanų festivalio ne konkursinėje programoje. Tuo tarpu tuose pačiuose Kanuose 2022-aisiais į šį filmą buvo pasiūlyta pažiūrėti kaip į istorijos palikimą.

Dar prieš prasidedant filmui sveikinimo žodį susirinkusiems tarė renginio organizuojančio Lietuvos olimpinio komiteto prezidentė, olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė. Jos teigimu, olimpinės žaidynės – didžiausias renginys ne tik sporto pasaulyje, bet ir didžiausias renginys visame pasaulyje, jį žiūri milijardai, nei vienas renginys nepritraukia tiek žiūrovų.

„Šiandien festivalio filmas kalba apie prieš 50 metų atsitikusią tragediją. Skaudu ir sunku įsivaizduoti, kad per sporto varžybas gali nutikti kažkas panašaus. Tai jau tapo istorija, tačiau kai jau atrodo, kad nieko panašaus nebegali nutikti, prasideda karas ir jame žūsta sportininkai. Sportas privalo būti taika, tai puikus būdas varžytis, nes varžovas nėra priešininkas, o tai, ką pamatysime filme – niekada neturi pasikartoti“, – jautriai kalbėjo D. Gudzinevičiūtė.

Atidarymo šventėje taip pat visus pasveikino Izraelio ambasadorė Hadas Wittenberg Silverstein. Tuomet 1972-ųjų žaidynės daugeliui įsiminė ir dėl skaudžių įvykių, kai olimpiniame kaimelyje įvyko įkaitų drama, nusinešusi 11 Izraelio sportininkų ir Vokietijos policijos pareigūno gyvybes.

„Ankstų rugsėjo 6-osios rytą palestiniečiai teroristai išsiveržė į Izraelio komandos butą olimpiniame kaimelyje. Jie nužudė vieną ir įkaitais paėmė dešimt Izraelio delegacijos narių. Tas rytas amžiams pakeitė daugelio izraeliečių gyvenimą. Teroro išpuoliai paliko didelę traumą ir baisią žinią, kad niekas ir niekada nėra apsaugotas nuo teroristų“, – kalbėjo ambasadorė užsimindama, kad viliasi, jog panašus minėjimas eis iš kartos į kartą ir taps neatsiejama kiekvienų olimpinių žaidynių dalis.

Žodį svečiams tarė ir antrus metus Sporto kino festivalio repertuaru besirūpinantis, filmus festivaliui atrinkęs kino žinovas Edvinas Pukšta.

„Esu už tai, kad kiekvieną filmą reikia žiūrėti sporto salėje – tai kolektyvinė patirtis. Šį filmą šiandien jau galima vadinti revoliuciniu – iki tol filmai buvo filmuojami reportažiniu principu. Aštuoni „Aštuonios olimpinės vizijos“ režisieriai parodė, kad filmą galima parodyti kitaip – pilną magijos, net poezijos, humoro. Šiandien parodyti filmą iš klasikos, kurio jau niekas nesugalvotų žiūrėti – unikali galimybė“, – sakė kino .

Pasak E. Pukštos, sporto filmai jau nebėra tik sporto filmai, tai filmai, kuriuose susipina įvairūs žanrai, įvairios temos, socialinės, psichologinės problemos, kasdienės aktualijos.

Sporto kino festivalis vyksta lapkričio 3–10 dienomis. Kino teatre „Pasaka“ per visą šį laikotarpį bus parodyti 7 filmai, iš kurių 3 dokumentiniai ir 4 vaidybiniai. Tarp jų – dokumentiniai „Angelai ant riedučių“, „Aliaskos tinklai“, vaidybiniai „Spengiančios ausys“, „Čempionas Zatopekas“, „Lemtingos lenktynės“, „Laisvė čiuožti“.

„Esu tikras, kad Sporto kino festivaliui atrinkti filmai – įtrauks ir sudomins plačiąją auditoriją. Kasmet peržiūriu po tūkstančius filmų ir kuo toliau, tuo sunkiau atrasti tik specifinį sporto filmą. Tai gera žinia žiūrovui – šiandien sporto kinas integruojasi į kitus žanrus, kitas temas ir tampa vis aktualesnis, vis dažniau matomas prestižiniuose kino festivaliuose, konkursinėse programose. Įvairovė ir pasiūla didėja, plečiasi ir auditorija – taip vadinami sporto filmai nėra įdomūs tik profesionalams ir tam tikrų sporto šakų žinovams, o visiems, kurie mėgsta kokybišką kiną“, – sakė E. Pukšta.