Atominių sprogimų sukrėstiems japonams dvokas buvo kone nepakeliamas, tad jau kitą dieną daugelį metų gyvuoju dievu laikytas imperatorius Hirohito (1901–1989) bene pirmą kartą kreipėsi per radijo eterį į žmones, prašydamas jų „ištverti neištveriamą“.
Po skrydžio per Ramųjį vandenyną dvokas jau buvo gerokai išsivadėjęs, bet vis dar gana aštrus, tad Frankliną Delano Rooseveltą (1882–1945) pakeitęs Harry‘s S.Trumanas (1884–1972) instinktyviai griebėsi už nosies.
„Dieve, Clementai, vėl?“ – priekaištavo JAV prezidentas kolegai.
„Dovanokite, pone prezidente, tačiau šį kartą tikrai ne aš“, – atsakė naujasis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas.
„Tada kas?“ – paklausė JAV vadovas ir pažvelgė į neseniai atsivežtą Potsdamo konferencijos nuotrauką, kurioje buvo įamžinti Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos ir Sovietų Sąjungos lyderiai.
Nors paslaptingasis dvokas kėlė nemalonius pojūčius ir trikdančias situacijas, paprasti Korėjos žmonės į viską siekė žvelgti daugiau ar mažiau pozityviai.
Visame šiauriniame Korėjos pusiasalyje ėmė dygti vadinamieji liaudies komitetai, o vietinės matronos savo atžaloms garsiai kartojo: „Vaikai, dabar mums dėl nieko nebereikės jaudintis.“
Netikėtai iškilo šiais laikais visiškai užmiršto nacionalisto Cho Man-siko (1883–1950) figūra. Siekdama tausoti švarią Žemės planetos aplinką, Jungtinių Valstijų valdžia liepė Japonijoje esantiems kariams kuo greičiau vykti į Korėją.
Manoma, kad dar to paties mėnesio dešimtąją dieną du JAV armijos biurokratai gavo svarbią užduotį: nustatyti sovietų ir amerikiečių zonų Korėjoje ribą. Būsimasis JAV valstybės sekretorius Davidas Deanas Ruskas (1909–1994) ir jam talkinęs Charlesas Hartwellas Bonesteelas III (1909–1977) beveik nieko nežinojo apie Korėją.
Ilgai jie žvelgė į „National Geographic“ žemėlapį ir galiausiai bedė į 38-ąją lygiagretę, dalijančią pusiasalį kone perpus. Sunku tuo patikėti, tačiau SSRS valdžia su pasiūlymu iškart sutiko ir, praėjus beveik mėnesiui, pirmieji amerikiečių kariai pagaliau atvyko į Korėjos pusiasalio pietinę dalį.
Tikinama, kad korėjiečiai sveikino atvykėlius. Žmonės buvo laimingi ir pozityviai nusiteikę. Daugelis jų veržėsi norėdami pamatyti gyvą amerikietį, o vaikai ir barzdoti, iš pigių kovos menų filmų nužengę senoliai džiugiai mojavo Japonijos imperiją parklupdžiusiems atėjūnams.
Kol amerikiečiai džiaugėsi maloniu sutikimu, o Raudonoji armija flirtavo su Cho Man-siku, į Vonsano miestą riedėjo traukinys, gabenantis dangiškąjį Kim Il-sungą (1912–1994). Po beveik trijų užsienyje praleistų dešimtmečių socializmo Mesijas pagaliau grįžo į tėvynę. Kelionės metu sovietų konsultantai jam vis kažką kalbėjo ir kartojo, tačiau Kimas jų negirdėjo. Jis linkčiojo ir šypsojosi, apnuogindamas savo taurią sniego baltumo šypseną, tačiau jo protas buvo kitur.
Vos prieš metus sugulovė Kim Jong-suk (1917–1949) pagimdė Kimui antrą sūnų Kim Man-ilą (1944-1948), o dabar jo seniai regėta ir visiškai užmiršta tėvynė lėtai, bet užtikrintai artėjo šviesaus socialistinio rytojaus link.
Siekdamas atsidėkoti sovietams, Kimas savo vaikus užregistravo rusiškais vardais. Kim Jong-ilas tapo Jurijumi, o Kim Man-ilas – Aleksandru. Namuose biologiniai tėvai abu vaikus familiariai vadino Jura ir Šura, o sovietai – Irsenovičiais, mat patį Kim Il-sungą kažkodėl pradėta vadinti Kim Ir-senu.
Prieš pat Kimo išvyką visa šeima iš sovietų caro Josifo (1878–1953) gavo ypatingą dovaną – jie peržiūrėjo 1939-aisiais išleistą filmą „Smaragdo šalies burtininkas“ („The Wizard of Oz“). Nors Kim Jong-suk bei Šura nebuvo labai sužavėti matomais vaizdais, spalvingasis kino pasakojimas ir jį lydinti muzika itin užbūrė Jurą bei jo tėvą. Net ir dabar, važiuodamas traukiniu namo, Kimas negalėjo pamiršti ekraną akimis ryjančio Juros žvilgsnio, o mažos, amfetaminą vartojančios mergaitės iš Kanzaso atliekama daina iki šiol skambėjo jo galvoje.
„Kažkur už vaivorykštės plyti mėlynas dangus ir svajonės, kurias tu išdrįsti svajoti, tampa tikrove“ („Somewhere over the rainbow, skies are blue. And the dreams that you dare to dream, really do come true„)“, – dainavo Judy Garland (1922–1969), vaidindama mažąją Dorothy Gale.
Teigiama, kad būtent ši daina išgelbėjo socialistinę Korėjos revoliuciją ir iškėlė Kimo politinę karjerą į naujas aukštumas. Tai įvyko 1945 m. lapkričio 23 d. Sineidžu mieste, prasidėjus reakcingojo pobūdžio maištui. Jauni žmonės, kurstomi krikščionių ir kitų religinių grupių, taip pat stambių žemvaldžių ir japonams tarnavusių kolaborantų, siekė išvyti kvapniuosius sovietų karius.
Nuraminti įsismarkavusios minios sovietai pasiuntė būtent Kim Il-sungą. Užlipęs ant pakylos, Kimas pažvelgė į minią ir jai nusišypsojo, tačiau jaunųjų maištininkų širdys ir protai buvo pernelyg užburti reakcionierių dezinformacijos. Taurioji sniego baltumo šypsena nepajėgė įsiskverbti į surambėjusias jų širdis, ir Kimas jau buvo prarandąs viltį. Staiga jis prisiminė savo šeimą, kartu regėtą filmą ir jo galvoje atgimė muzika.
„Kažkur už vaivorykštės skrenda mėlyni paukšteliai. Paukšteliai skrenda už vaivorykštės, kodėl tada ir aš negaliu?“ („Somewhere over the rainbow, bluebirds fly. Birds fly over the rainbow, why then, oh why can‘t I?“), – uždainavo Kim Il-sungas maištingiems jaunuoliams.
Staiga sujaudinta minia, paliesta tauraus grožio, nuščiuvo ir po trumpos tylos pasigirdo džiaugsmingi aplodismentai. Socialistinė revoliucija buvo išgelbėta ir tam neprireikė jokio smurto. Sužavėti Kimo sėkmės, sovietai liovėsi flirtavę su Cho Man-siku.
„Šviesaus socialistinio rytojaus link Korėjos žmones privalo vesti Kim Il-sungas. Daugiau niekam negalima patikėti šio tauraus darbo“, – mąstė sovietų funkcionieriai.
