Susipažino internetu
Paprašytas papasakoti apie kiekvieną iš vaikų, Vincas pradeda nuo pirmagimės Sniegės. Mergaitei dabar dešimt metų, o atėjo į šį pasaulį simbolišką abiem su Indre dieną. Sniegė gimė lygiai pusantro mėnesio per anksti ir pasirinko sausio 20-ąją – dieną, kai jos tėvai pirmąsyk vienas kitą išvydo gyvai. Iki tol bendravo internetu, žinutėmis.
„Kai tądien pažvelgiau pro langą, labai lėtai ir gražiai snigo tokiomis didelėmis snaigėmis… Paskui radau kalendoriuje Sniegės vardą“, – prisiminimais dalijasi Vincas.
Sniegė buvo ankstukė, vidurinysis sūnus Aistis (netrukus jam sukaks aštuoneri) gimė laiku – tėtis dalyvavo gimdyme ir nukirpo virkštelę.
Trečiasis sūnus atėjo į pasaulį per patį pandemijos įkarštį, tad Vincas tegalėjo palydėti žmoną iki gimdymo namų. Dabar Ugniui – dveji su puse.
Vincas ir Indrė susipažino internetu. „Kurį laiką susirašinėjome žinutėmis, paskui mūsų bendravimas nutrūko iki tol, kol Indrės mama pamatė mane televizijos laidoje „Pagal mamą“. Aš, eidamas į pasimatymus su mamomis, rinkausi sau merginą – vienos iš jų dukrą. Buvau toks velnių priėdęs, linkęs į visokias avantiūras. Kai tik Indrės mama pamatė mane toje laidoje, Indrė vėl man parašė. Nuo to karto prasidėjo visai kitoks mūsų bendravimas“, – pasakoja pažinties istoriją V. Benevičius.
Pirmajam savo pasimatymui jaunuoliai pasirinko traukinį ir maršrutą „Kaunas–Vilnius“, galvodami, kad bent valandą (jei jau labai nepatiks vienas kitam) turės išbūti kartu. Tačiau atsitiko priešingai: išsyk pajuto vienas kitam simpatiją, puikiai praleido laiką sostinėje, ėmė susitikinėti, o vėliau susituokė ir tapo šeima. „Susilaukėme daug vaikų ir verslų“, – toliau šmaikštauja žodžio kišenėje neieškantis Vincas.
Santykių išbandymas verslu
Ketvirtuoju savo kūdikiu Benevičiai vadina Indrės įkurtą, o Vinco vėliau perimtą daigų verslą „Žali žali“. „Vieną naktį gulint lovoje ir glostant pilvą, kur buvo mūsų Sniegė, žmonai į galvą šovė mintis apie daigus. Jeigu jau ją pagauna kokia idėja, Indrė imasi jos kuo greičiau“, – giria savo žmoną sutuoktinis.
Gimus Sniegei, Indrė nenorėjo būti vyro išlaikoma, tad ėmė sodinti ir auginti saulėgrąžų daigus. Pamažu namai virto šiltnamiu, o visi kampai, kur nors kiek patekdavo saulės šviesos, buvo pilni saulėgrąžų, ridikėlių, liucernų, grikių, spindulinių pupuolių daigų.
Benevičių šeimos archyvo nuotr.
„Žmona mokėjo tinkamai juos užauginti, daigai išties buvo labai skanūs, tad natūralu, kad jų poreikis diena iš dienos augo“, – kalba V. Benevičius apie daigų verslo pradžią, deja, sukėlusią rimtų problemų jų tarpusavio santykiams.
Piktumai, įtampa kilo dėl prasilenkiančio poros darbo grafiko. „Tuo metu dar dirbau kitą darbą. Aš keliuosi – žmona miega, o kai einu miegoti – ji eina rūpintis savo augalais. Mes vienas kito beveik nematydavome…“ – aiškina jis.
Iškilusią problemą Benevičiai išsprendė, kai gražiai pasikalbėję nutarė Indrės saulėgražų ūkį iš namų perkelti į Ringaudus, kur išsinuomojo patalpas ir ėmė dirbti kartu.
Tuo poros išbandymai dar nesibaigė. „Mes nesugebėjome rūpintis kiekvienas savo daržu ir nelįsti į kito atsakomybes“, – aiškina Vincas, ėmęs sulaukti priekaištų iš žmonos tam tikrais darbo klausimais, kuriuos ji norėjo spręsti kitaip nei vyras.
Kur dėmesys – ten ir rezultatai. Jei nori rezultato šeimoje – kreipk dėmesį į šeimą. Jei nori, kad lydėtų sėkmė versle, dėk pastangas ten.
Konfliktai dažnai atsekdavo ir į namus, tad pora, nematydama kitos išeities, stengėsi kuo daugiau kalbėtis. „Tai darome ir iki šiol. Kalbamės ne tik darbo, bet ir šeimos, buities ar vaikų auklėjimo klausimais. Daug investuojame į knygas, paskaitas, kurių klausome, o paskui dalijamės informacija, nuomonėmis“, – aiškina V. Benevičius.
Pokalbiai ir ugdančios sąmoningumą knygos išmokė priimti vienas kitą su visais už ir prieš, taigi Benevičiai nusprendė nebedaryti verslo kartu. Indrė pasirinko namus ir šeimą, o Vincas stojo prie daigų ūkio vairo.
Santykiai – kasdienis darbas
Dažnai vyras ar žmona kažko tikisi vienas iš kito, o kai negauna – nusivilia. Tuomet kyla konfliktas. „Todėl mes su Indre labai stengiamės išvis neturėti jokių lūkesčių vienas kito atžvilgiu“, – prisipažįsta jis, o savo santykius su žmona ir vaikais vadina sunkiu kasdieniu darbu.
Jei Vinco atžalos kažko nedaro, tėtis nepuola svaidytis žaibais, bet eina pasiaiškinti, koks yra tos problemos jų matymo kampas.
„Vaikai turi talentą tampyti tėvams nervus. Ypač dėl tvarkos. Kai mūsų prašymas neveikia, tuomet parodome jiems tokio elgesio padarinius. Jei kažkas kažko neranda, liepiame pasikuisti savo jovale, – juokiasi jis ir priduria: – Noras, kad vaikas tvarkytųsi, priklauso tėvams. Jei vaikas nenori to daryti, galbūt tėvai gali su juo kažkaip susitarti?“
Bendra namų ruoša, savo kambario ir daiktų tvarkymas, pamokos yra vaikų atsakomybės. Todėl, kol jie gyvena pas tėvus namuose, turi jas vykdyti. Jei Benevičiai nori, kad jų atžalos kažką darytų papildomai (bet ne iš namų ruošos srities), pasiūlo jiems finansinį atlygį.
„Už nešvarių savo indų plovimą mes jiems tikrai nemokėsime, – juokiasi Vincas, – bet jei žmona ruošiasi edukacijai ir pasiūlo vaikams pagaminti tam tikrų priemonių, kurių jai reikės edukuojant vaikus, už šį darbą jie gali gauti piniginį paskatinimą – kodėl gi ne?“
Moko rūpintis ir atsakomybės
Kadangi Indrė negali sėdėti rankų sudėjusi, pasitraukusi iš daiginimo verslo, ji skuba pas vaikus į mokyklas, darželius. Veda jiems edukacijas. Drauge su Vincu net lėlę sukūrė, vardu Daiga Padaiga, kuri duoda mažiesiems paragauti kitokių užkandžių nei saldainiai ar sausainiai.
Anot edukatorių, labiausiai vaikams patinka daigintos spindulinės pupuolės, kurių skonis primena ką tik iš ankščių išlukštentus žirnius. Paskui Indrė jiems papasakoja apie ilgą sėklytės kelionę, kurią ji nueina nuo sodinimo iki užkandžių stalo.
„Tikslas? Supažindinti su sėklomis, daigais ir nuo mažų dienų mokyti vaikus rūpintis, būti atsakingiems už jų pačių pasodintus augalus, – aiškina Vincas. – Grupėje ar klasėje mažieji sodina sėklytes, augina daigelius – žodžiu, rūpinasi jais tol, kol sulaukia matomų rezultatų, kuriuos galiausiai patys ir suvalgo.“
Šio projekto idėja gimė Vinco galvoje. Vyras sako turįs tokį pusiau darbą, pusiau hobį – moko žmones valdyti savo finansus, formuoti tinkamus jų įpročius.
Edukacija: V. Benevičiaus padedami, vaikai sužino apie ilgą sėklyčių kelionę nuo sodinimo iki užkandžių stalo ir mokosi finansinio raštingumo./Benevičių šeimos archyvo nuotr.
„Žinodamas tų įpročių vertę gyvenime, sugalvojau, kad noriu jų mokyti ir savo vaikus. Kuo anksčiau tie įgūdžiai susiformuoja, tuo gyvenimas sklandesnis finansine prasme, o paskui – ir emocine“, – kalba vyras, neseniai pradėjęs rengti šito dalyko edukacijas.
Prasminga iniciatyva
Drauge su kolege jis įkūrė Jaunimo finansų akademiją YF.A. Paprasčiau tariant, finansinio raštingumo mokyklą. „Vaikams aiškiname apie finansus ir apie tai, kaip gyvenime juda pinigai, o jie mus moko, kaip tas žinias pateikti vaikiška forma, kad jiems būtų ne tik suprantama, bet ir įdomu“, – atvirauja šaunios idėjos autorius.
Paklaustas, ar moko vaikus, kaip elgtis su tėvų duotais kišenpinigiais, Vincas šypsosi ir mini neformalųjį vaikų ugdymą.
„Važinėjame po mokyklas ir daug suaugėliškų dalykų pateikiame per vaikišką prizmę. Iš pradžių juos supažindiname su pagrindiniais pinigų valdymo principais, o po pusmečio ateina ir kišenpinigių ar giminaičių sudovanotų pinigėlių eilė“, – pasakoja pašnekovas.
Pirmiausia, anot jo, tėvai turėtų suprasti, kad kišenpinigiai yra edukacinė priemonė. Todėl, prieš duodami jų, turėtų pamokyti savo vaikus, ką su jais daryti, t.y. nurodyti gaires (siūlydami, jokiu būdu neliepdami), kaip tie pinigėliai galėtų būti tinkamiau panaudoti. Jei vaikas, juos išleidęs, niekam už tai neatsiskaito, – ugdomas vienoks modelis, jei vaikas atsižvelgia į tėvų rekomendacijas ir apie tai šeimoje vėliau kalbamasi – kitoks.
„Dažnai tėvai neturi šių finansinio raštingumo įgūdžių patys, todėl negali jų perduoti ir savo vaikams. Juk mūsų laikais tokių iniciatyvų, kur būtume mokomi, kaip elgtis su pinigais, mokyklose nebuvo“, – apgailestauja Vincas.
Alternatyva saldumynams
Ko jau ko, bet įvairiausių daigų ant Benevičių virtuvės stalo tikrai netrūksta. Ką tėvai daro, kad vaikai juos valgytų? Nieko. Tiesiog neneša į namus saldumynų. Dažnai Vincas girdi tėvų aimanas, kad jų atžalos daržovių, žalumynų nemėgsta.
„Aš įsitikinęs, kad vaikai valgo tai, ką randa savo namuose. Nenorite, kad sūnus ar dukra triaukštų saldumynus – neneškite jų į namus. Cukrus sukelia labai malonių biocheminių reakcijų vaiko smegenyse, suteikia greitos energijos… Aišku, jis gaus saldumynų kitur, bet tai veikiau bus atsitiktinis dalykas nei kasdienė rutina“, – savo nuomonę dėsto jis.
Paklaustas, ko dažniausiai yra jų šeimos šaldytuve, V. Benevičius juokiasi, kad kartais ten ir pelė galėtų pasikarti: „Mes ne iš tų šeimų, kurių šaldytuvai lūžta nuo maisto pertekliaus.“
Benevičių šeimos archyvo nuotr.
Vyras mini daržovių sriubas, sultinius, kuriuose visada būna daigintų ankštinių. Juos mėgsta visa šeima. Kaip ir vaisius, daržoves.
„Avokadus taip pat valgome visi. Raugintus kopūstus, naudingus mūsų žarnynui, – irgi, o kitas daržoves – kiekvienas pasirinktinai. Kadangi gyvename pakaunėje, vištieną, kiaušinius perkame iš vietinio ūkininko. Tai nereiškia, kad kartais ant pietų stalo nebūna ir pieniškų dešrelių“, – juokiasi pašnekovas.
Laikas šeimai
Abu Benevičiai daug dirba – rūpinasi daigų ūkiu, važinėja po Lietuvą vesdami vaikams edukacijas. Paklaustas, ar lengva tarp darbo ir šeimos rasti pusiausvyrą, purto galvą.
„Patirtis rodo, kad kur dėmesys – ten ir rezultatai. Jei nori rezultato šeimoje – kreipk dėmesį į šeimą. Jei nori, kad lydėtų sėkmė versle – dėk pastangas ten. Dalykai patys nesidaro. Reikia išmokti gerai perjungti sritis – kada, kur ir kaip tą dėmesį paskirstyti“, – dėsto jis.
Vaikų priežiūrą jie su žmona kruopščiai pasidaliję. Jaunėlis Ugnius eina į darželį, kiti du – į mokyklą. Pirmas pusdienis laisvas abiem. O paskui?
„Paskui viskas tiksliai sustyguota. Ir pietūs, ir bendravimas su vaikais, ir pasaka prieš miegą. Tarp mūsų su Indre nėra nutylėjimų. Mes kiekvienas atskirai leidžiame tam tikrą savo laiko dalį su vaikais, o kada būname visi kartu? Vakarais ir sekmadieniais“, – aiškina jis.
Tuomet mėgsta ir knygas su vaikais paskaityti, ir kompiuterinius žaidimus pažaisti ar animacinius filmukus pažiūrėti. Parenka tokius, kurie turėtų gilesnę mintį, gyvenimišką filosofiją arba kur būtų pabrėžiamos jų šeimai tinkamos vertybės.
Benevičių šeimos archyvo nuotr.
Jei vaikas užsimano lankyti kokį nors būrelį, tėvai leidžia, bet iš anksto perspėja, kad eiti į jį turės mažiausiai mėnesį. Kodėl? Todėl, kad spėtų su ta veikla nuodugniai susipažinti.
„Dažnai jiems nepatinka ne pats būrelis, bet nauja aplinka, kurioje jaučiasi nesaugiai ir todėl nori kuo greičiau grįžti namo“, – savo versiją aiškina tėtis.
Mylėti – tai suprasti
Sukūrę šeimą sutuoktiniai į ją atsineša ir savo gyvenimo supratimą, savo tėvų įdiegtas vertybes. Tuomet labai svarbi abipusė pagarba, įsiklausymas, nes be jų į kraują įaugę įpročiai gali paimti viršų, sukeldami šeimoje priekaištų ir konfliktų cunamį.
Benevičiai tą supranta. Netoliese gyvena Indrės tėvai, kuriuos jų anūkai gali pasiekti vos perbėgę per kiemą. Kiti vaikų seneliai irgi gyvena netoli, todėl visi dažnai matosi, švenčia šventes.
„Su uošviais sutariu puikiai. Faktas, kad žmogiška turėti savybių, kurios jiems nepatinka manyje, o man – juose. Bet aš bandau susitvarkyti emocijas taip, kad jos kuo mažiau mane dirgintų ir neleistų kilti konfliktinėms situacijoms“, – šypsosi sąmoningasis žentas.
Kokia juodviejų su Indre gerų santykių paslaptis? Pokalbiai. „Kaip kitaip žinosi, ką kitas galvoja ir jaučia? Juk dažnai daug nesusipratimų šeimoje kyla dėl to, kad kažkas kažko laiku nepasakė, nutylėjo“, – laimingos santuokos receptu dalijasi Vincas, pokalbio kultūrą praktikuojantis ne tik su žmona, bet ir su vaikais.
Grįžusių iš mokyklos jis neklausia: „Labas, kaip sekėsi?“, o teiraujasi labiau apie jų emocijas – kaip jie jaučiasi ir kodėl būtent taip. Juk laimingas žmogus yra tas, kuris pažįsta save. Todėl tėtis stengiasi padėti vaikams pažinti save. „Emocinis raštingumas šiais laikais toks pats svarbus, kaip ir finansinis“, – įsitikinęs jis.
