Kai kurie tėvai, atvežantys savo atžalas daug anksčiau, kad patys spėtų į darbą, suglumo: ar tokiu atveju mažiesiems pusvalandį teks mirkti po lietumi rudenį, šalti, jeigu pasitaikys žvarbi žiema?

"Klausėme, gal kieme bent bus įrengta stoginė. Teigiamo atsakymo nesulaukėme", – sakė naujienos nemaloniai nustebintas vienas tėvų. Anot jo, sprendimas anksčiau neįleisti į mokyklą vaikų priimtas dėl to, kad mokytojai darbą pradeda 8 val. ryto. Pusvalandis skiriamas konsultacijoms, o nuo 8.30 val. prasideda pamokos.

"Neva nebus kas iki 8 val. ryto prižiūri vaikus. Bet pernai, užpernai rytais vaikų irgi niekas neprižiūrėdavo, ir negirdėjau, kad kuris nors būtų susižeidęs ar pan.", – teigė kaunietis.

J.Dobkevičiaus progimnazijos vadovė Lina Viršilienė patvirtino, kad rytais nėra kam prižiūrėti vaikų. Ankstesniais metais, kai dar nebuvo koronaviruso grėsmės, visi anksčiau atėjusieji laukdavo mokyklos pirmo aukšto laisvalaikio zonoje, jiems prižiūrėti užteko vieno asmens.

Šiemet dėl pandemijos vaikus būtina skirstyti į srautus ir visi anksčiau atėjusieji nebegali laukti vienoje ir toje pačioje patalpoje.

L.Viršilienė aiškino, kad pusvalandis iki pamokų pradžios yra saviruošos laikas, kartu skirtas ir atvykimui į mokyklą. "Yra tam tikros veiklos, yra klasės auklėtojo laikas, tam tikra informacija, aktuali vaikams. Tai laikas, kai vaikai gali persižiūrėti, kaip sekėsi atlikti namų darbus ir t.t. Būti mokykloje lygiai 8 val. nėra griežtai privaloma. Į mokyklą vaikai atvyksta įvairiais būdais. Pavyzdžiui, iš vienos pusės autobusas atvažiuoja tik 8.10 val. Kiti vaikai ateina pėstute, kitus atveža tėvai", – dėstė direktorė.

Kaip bus su vaikais, tėvų atvežtais gerokai iki 8 val.? Jie tikrai turės bet kokiomis oro sąlygomis laukti lauke, prireikus negalės pasinaudoti, pavyzdžiui, tualetu? "Svarstysime", – sakė L.Viršilienė.

Mokyklos ir mokytojų darbo laikas iki 8 val. Kitu atveju, reikia keisti darbo laiką.

Anot jos, sprendimas bus priimtas per dvi savaites. Bus surinkti duomenys, kiek vaikų neturi galimybės atvykti ne anksčiau kaip 8 val. Tai bus aptariama mokyklos taryboje, taip pat su tėvų atstovais.

"Mokyklos ir mokytojų darbo laikas iki 8 val. Kitu atveju, reikia keisti darbo laiką", – kalbėjo L.Viršilienė. Ji minėjo, kad nusprendus bus ieškoma, kas anksčiau atvykusius vaikus prižiūrės vadinamuosiuose burbuluose, tai yra, atskirose erdvėse.

Pagal naujuosius koronavirusinius nurodymus mokykloms vaikai gali būti tik jiems nurodytose erdvėse, o ne migruoti po visą mokyklą.

Po pamokų vaikų užimtumas vyks tik toms grupėms, kurios susitinka dienos metu. Sprendžiama, ką daryti, pavyzdžiui, dėl choro, kuriame dainuoja visų pradinių klasių atstovai. "Gal net ir nevykdysime tokių mišrių grupių užsiėmimų", – svarstė L.Viršilienė, tačiau tikėjosi rasti išeitį.

Tokių mišrių būrelių yra daugiau nei pusė. Įvairių klasių vaikai lanko ne tik chorą, bet ir dramą, dailę, robotiką ir t.t.

"Laisvalaikio užimtumas planuojamas. Bus trys atskiri centrai", – skaičiavo vadovė.

"Kiekviena mokykla tariasi su tėvais ir priima sprendimus. Jų esmė - užtikrinti max vaikų saugumą.

Kauno miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja, atliekanti vedėjo funkcijas Ona Gucevičienė "Kauno dienai" teigė, kad kiekviena mokykla tariasi su tėvais ir priima sprendimus. Jų esmė – užtikrinti maksimalų vaikų saugumą.

"Mokykloms suteikta teisė koreguoti mokyklų tvarkaraščius, ribojant mokinių srautų "maišymąsi". J. Dobkevičiaus progimnazija, kaip ir kitos mokyklos, turėtų bendrauti su tėvais, išsiaiškinti jų poreikius. Dėl to progimnazijos administracija atlieka apklausą, kiek tėvelių norėtų atvesti vaikučius anksčiau, kad galėtų organizuoti jų palydėjimą į klases, siekiant kuo mažesnio kontakto", – atsiųstame komentare dėstė savivaldybės atstovė.

JALFA asociacijos nariai jau kelintą rudenį kviečia Kauno mokyklas ir privačias įstaigas surengti „Pyragų dieną“ bei akcijos metu paaukotas lėšas skirti Lietuvos vaikams, kurie šiuo metu sunkiai serga. Dalijimosi gerumu iniciatyvą su užsidegimu skleidžia draugiškiems Lietuvos ir Japonijos santykiams neabejingi žmonės bei socialiai atsakingos ir jautrios bendruomenės.

„Jau 13 metų JALFA organizuoja įvairių Japonijos menininkų labdaros koncertus Lietuvoje, kurių metu visas surinktas aukas skiria „Rugutei“ ir sergantiems Lietuvos vaikams. Nuostabūs žmonės Tokijuje aktyviai dirba“, – džiaugėsi Jurgio Dobkevičiaus progimnazijos direktorės Linos Viršilienė.

Šį rudenį noru padėti onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams užsidegė net 14 Kauno miesto mokyklų ir keli vaikų darželiai, visą šią savaitę kvietę kepti pyragus ir surengę „Pyragų dienas“. Mokiniai su savo šeimų nariais kepė skanėstus namuose, mokyklose ir darželiuose kvietė jais vaišintis paaukojant „Rugutei“. Prie šios iniciatyvos tradiciškai prisijungė Č.Sugiharos muziejaus darbuotojų kolektyvas ir salonas „Jaukūs namai“, kiti privatūs rėmėjai.

„Pasižiūriu į savo kieme besisukančius Palankaus vėjo malūnėlius ir prisimenu „Rugutę", – tokia buvo vieno bičiulio reakcija į prašymą paremti. Džiugu, kad šį kartą apie paramą reikėjo tik priminti. Pervedę lėšas į „Rugutės“ sąskaitą, man pasakydavo, kad jau atliko malonią pareigą. Labai džiugina, kad jungiasi privatūs asmenys bei įmonės", – sakė salono „Jaukūs namai“ vadovė Asta Kavaliauskaitė.

Nuostabūs žmonės Tokijuje aktyviai dirba.

„Rugutės“ fondas ir JALFA nuoširdžiai dėkoja Kauno darželiams „Rokutis“ ir „Vyturėlis“, Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijai, Kauno Dainavos progimnazijai, Kauno Panemunės pradinei mokyklai, Kauno Rokų gimnazijai, Kauno Milikonių progimnazijai, Kauno statybos ir paslaugų mokymo centrui, Kauno technikos profesinio mokymo centrui, Kauno technologijos universiteto Inžinerijos licėjui, Generolo Povilo Plechavičiaus Kadetų licėjui, Kauno švento Kazimiero progimnazijai, Kauno Bernardo Brazdžionio progimnazijai, Kauno Žaliakalnio progimnazijai, Kauno A. Stulginskio mokyklai, Kauno Varpelio pradinei mokyklai, Kauno katalikiškai Juozo Urbšio pagrindinei mokyklai, Kauno Palemono gimnazijai, Kauno Prano Mašioto pradinei mokyklai už nuoširdžia paramą ir pyragais kvepiančias iniciatyvas.

„Jau 13 metų JALFA organizuoja įvairių Japonijos menininkų labdaros koncertus Lietuvoje, kurių metu visas surinktas aukas skiria „Rugutei“ ir sergantiems Lietuvos vaikams. „Japonų noras padėti sergantiems Lietuvos vaikams daugiau nei prieš 10 metų kilo po režisieriaus Arūno Matelio dokumentinio filmo „Prieš parskrendant į žemę“ pasaulinės premjeros Japonijoje. Nuostabūs žmonės Tokijuje aktyviai dirba, kad surinktų paramą „Rugutės“ labdaros ir paramos fondui“, – džiaugėsi L.Viršilienė.

Ir šiemet su JALFA į Lietuvą atvyko moterų choras iš Japonijos „Sendai“, prie kurio koncertinės programos prisijungė Vilniaus mišrus choras „Sonoros“ bei Kauno LSMU akademinis choras „Neris“. „Todėl visi kauniečiai, kurie neabejingi chorinei muzikai ir nori paaukoti „Rugutės“ globojamiems sergantiems vaikams, kviečiami šį sekmadienį, lapkričio 10 d. 15 val. į labdaros koncertą Kauno šv. Jurgio bažnyčioje. Susitikime ir visi kartu padarytume gerą darbą!“ – kvietė J.Dobkevičiaus progimnazijos vadovė.

 Turininga programa

Tikėtina, kad šią savaitę ne kartą prasilenkėte su būriu paauglių japonų, apsirengusių baltai mėlynomis uniformomis. Šešiolika 14-15 m. Tekančios saulės šalies moksleivių, direktorė, mokytoja ir du savivaldybės atstovai mieste neatsitiktinai – nuo 2016 metų Kauno ir Yaotsu savivaldybių bendradarbiavimo pagrindu vystomi mokinių mainai, japonus į Kauną pakvietė jau trečią kartą.

Programą globojanti Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazija kartu su rėmėjais – Kauno savivaldybe, Aleksoto seniūnija ir bendruomenės centru, į keturias viešnagės dienas pasistengė sutalpinti kuo daugiau veiklos, pradedant pažintimi su vietos švietimo sistema, baigiant – menine veikla.

„Dienų labai mažai, o parodyti norisi tiek daug“, – J.Dobkevičiaus progimnazijos direktorė Lina Viršilienė vylėsi, kad planą pavyko įvykdyti.

Trečiadienį japonai susipažino su Kauno senamiesčiu, liaudies instrumentų muziejumi ir Sugiharos namais. Ketvirtadienį aplankė Dubravos pelkę, Kadagių slėnį, Birštono Nemuno kilpų regioninį parką, naujai iškilusį apžvalgos bokštą ir šalia „Žalgirio“ arenos įkurtą Sakurų parką.

„Kiek girdėjau atsiliepimų, visi jie kuo geriausi. Svečiai iš Japonijos šiemet, kaip niekad patenkinti šeimų pasiruošimu ir priėmimu“, – džiaugėsi L.Viršilienė.

Sugihara ir holokaustas

Penktadienis – paskutinė japonų viešnagės diena Kaune. Vakarop pajudėję į Vilnių, iš ten jie išskrido į Lenkiją, kur praleis dar keturias įspūdžių kupinas dienas.

„Programoje yra sudėlioti tam tikri kertiniai taškai, iškelti tikslai. Jei Kaune buvo svarbu kultūra, švietimas, gamta, edukacija ir žinoma, Sugihara, Lenkijoje bus paliesta holokausto istorija“, – ją, anot gimnazijos vadovės, pasakos Aušvico koncentracijos stovykla ir muziejus.

Tiesa, prieš apsilankydami Aušvice, japonai stabtelėjo M.K.Čiurlionio muziejuje, kur ir baigė pažintį su Kaunu. Išgirdę kelias trumpas istorijas apie žymiausią Lietuvos dailininką ir kompozitorių, susipažinę su garsiausiais jo darbais, moksleiviai laiptais žemyn nusileido į erdvę, kur jų laukė muziejaus gidė Akvilė Mažutaitytė su debesų edukacija.

„Prieš save jūs turite žirkles, klijus, rašiklius ir popierių. Tiksliau – vieną debesį, kuriam galite suteikti norimą formą ir baltą lipduką, kurį taip pat turite kuom nors paversti. Galiausiai viską sujungti ir sukurti savo koliažą“, – J.Dobkevičiaus progimnazijos moksleivius ir svečius iš Japonijos A.Mažutaitytė kvietė išlaisvinti savo fantaziją.

Jei Kaune buvo svarbu kultūra, švietimas, gamta, edukacija ir žinoma, Sugihara, Lenkijoje bus paliesta holokausto istorija.

Kartu vaikė debesis

Vieniems teko šiek tiek padėti, kiti gi, įkvėpti M.K.Čiurlionio paveikslo „Mintys“, vaizduojančio debesų laivą, iš popieriaus karpė drakonus, namus ir kitus objektus.

„Užduotis kiek sunkoka, bet aš susitvarkysiu, – Palinkęs virš stalo, J.Dobkevičiaus progimnazijos ketvirtokas Ugnius piešė į debesį panirusį žmogų. – Visada kai žiūri į dangų, norisi paliesti debesis, nes jie atrodo minkšti ir skanūs kaip cukraus vata.“

Paklaustas, ar pastaruoju skanėstu pavaišino svečią iš Japonijos, kuris jo namuose praleido keturias dienas ir tris naktis, Ugnius šyptelėjo – su namiškiais pristatęs lietuvišką virtuvę, dažniausiai ant stalo jis nešė ryžius.

„Pusryčiams, pietums ir vakarienei. Man tiek ryžių būtų per daug“, – juokėsi šviesiaplaukis.

Prie gretimo stalo įsitaisiusi keturiolikmetė japonė Mana, apie maistą nepanoro kalbėti. Teprasitarė, kad Kaune jai labai patiko ir jei tik būtų galimybė, mielai čia praleistų dar bent kelias dienas.

„Daug pamatėme, daug ką veikėme, bet smagiausia buvo mane priėmusios šeimos namuose. Čia galėjau daryti tai, ko negaliu savuose“, – delne dar nekarpytą debesį spaudė Mana. Kuo jį pavers, paauglė negalėjo atsakyti, tik spėjo, kad koliažą kartu su keliomis kaunietiškomis lauktuvėmis atveš savo namiškiams.

"Į Kauną atvažiavau mokytis 1938 m. Buvau linkusi į menus, todėl būdama penkiolikametė nedvejodama tapau išraiškos šokių pradininkės Lietuvoje Danutės Nasvytytės mokine jos įsteigtoje Ritminės gimnastikos ir išraiškos šokio studijoje. Dar vaidinau teatre. Kai baigiau studijas Kūno kultūros institute, dirbau fizinio lavinimo mokytoja. Daugiausia, net 30 metų, – anuometėje 14-ojoje vidurinėje mokykloje, kuri dabar pavadinta V.Adamkaus gimnazija", – pasakojo 93 metų buvusi pedagogė Elena Namajuškaitė.

Šalia jos stovintis Aleksoto bendruomenės centro pirmininkas, buvęs minėtos mokyklos mokinys Zenonas Šalna šyptelėjo: "Dabar suprantu, kodėl jūs, mokytoja, per fizinio lavinimo pamoką mokėte baleto judesių ne tik mergaites, bet ir mus, berniukus."

Z.Šalna prisiminė ir mokyklos direktoriaus pavaduotoją Karolį Ivanauską, kuris ne tik pats mėgo žaisti stalo tenisą, bet ir skatino tai daryti būsimas stalo teniso žvaigždes Astą ir Romą Giedraitytes. Z.Šalna prisiminė buvusį braižybos ir piešimo mokytoją Balį Šarūną, kurio prieš 50 metų iš smulkių akmenėlių sudėliotos sportininko ir lietuvaitės figūros tebepuošia mokyklos interjerą.

Parengė unikalų leidinį

Kolegų dėmesio sulaukė renginyje dalyvavęs E.Namajuškaitės kolega Juozas Kazėnas, toje pačioje mokykloje dėstęs anglų kalbą. Šį itin garbaus amžiaus pedagogą į šventę atvežusi Aleksoto seniūnė Liukrecija Navickienė sakė, kad ji aplankė mokytoją renginio išvakarėse ir rado skaldantį savo kieme malkas. "Tai pamačiusi pasiūliau mokytojui socialinio darbuotojo paslaugas į namus, tačiau jis kategoriškai atsisakė", – pasakojo seniūnė.

J.Dobkevičiaus progimnazijos, kuri sovietmečiu vadinosi 17-ąja vidurine mokykla, buvusi lietuvių kalbos mokytoja Aldona Jankauskienė prasitarė, kad per trejus metus parengė knygą, skirtą šiemet 170-ąjį gimtadienį švenčiančiai pagrindinei Kauno gatvei – Laisvės alėjai. A.Jankauskienė aprašė kiekvieną Laisvės alėjos namą, surinko kai kurių kauniečių prisiminimus, daugybę nuotraukų. Dabar leidinio autorė ieško rėmėjų šiai unikaliai knygai išleisti. A.Jankauskienė nedrąsiai pasidžiaugė, kad knygą jau parems rotariečiai.

Kita toje pačioje mokykloje dirbusi mokytoja Aldona Kairienė išgarsėjo anksčiau, kai išleido tris knygas, pasakojančias apie Aleksotą.

Įvairiapusė asmenybė

Aleksoto seniūnijos salėje kalbintas buvęs 14-osios vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas Vytautas Aleksandravičius rankose laikė pluoštą jo paties sukurtų ir iliustruotų sveikinimų atvirukų. Juose puikuojasi paties mokytojo sukurti tekstai. Net ir eiliuoti. Be to, susirinkusiems kolegoms jis lūpine armonikėle pagrojo jaunystės laikų melodiją, o viena jo mokinių priminė, kad šitą pedagogą greičiausiai galima laikyti ir protmūšių pradininku sovietmečio Lietuvoje – jis jau 1964–1965 m. rengdavo naujoje mokykloje, įsikūrusioje Bitininkų gatvėje, vyresnių klasių mokinių erudicines – būtent taip anuomet vadinosi šis mokytojo sumanymas – varžybas.

"Į 14-ąją vidurinę mokyklą atvažiavau dirbti iš Šėtos, kur išgarsėjau sumontavęs senoje jaujoje, stovėjusioje šalia mokyklos pastato, elektros generatorių – juk negalėjau fizikos mokyti be elektros. Netrukus ant jaujos sienos atsirado užrašas "Čia pirmoji Šėtos elektrinė". Sutikau važiuoti į Kauną dirbti direktoriaus pavaduotoju. Taip aš 1960 m. patekau į senąją medinę 14-ąją vidurinę mokyklą, kuriai vadovavo šiemet miręs Vytautas Štukas", – prisiminimais dalijosi V.Aleksandravičius.

Rūpinasi kolegomis

Kalbinant buvusią 14-osios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoją Eugeniją Saldaitienę, paaiškėjo, kad būtent ji drauge su L.Navickiene pasirūpino įkurdinti vienišą garbaus amžiaus E.Namajuškaitę Panemunės senelių globos namuose.

E.Saldaitienė, pamačiusi renginyje Saulių Patacką, prisiminė, kad gyveno kaimynystėje su kolega Viktoru Senkumi, Marija ir Antanu Patackais. Pastarieji abu mokytojavo 14-ojoje vidurinėje mokykloje, augino tris sūnus: Algirdą, Saulių ir Gintarą.

"Pokario laikai buvo itin sunkūs, ir, kiek atsimenu, M.Patackienė siuvo namie pūkines antklodes, kad papildytų skurdų šeimos biudžetą. Aš, beje, iš pradžių dirbau 14-ajai vidurinei mokyklai priklausiusioje aštuonmetėje mokykloje, kuri veikė Maironio sesers namuose. Juose dabar įsikūręs vienuolynas", – pildė į susitikimą su buvusiais mokytojais atėjusių mokinių žinių spragas E.Saldaitienė.