J.Liaudanskaitė – daug metų pasaulį per fotografijas kalbinanti kaunietė. Turinti inžinerijos mokslų diplomą, bet studijavusi ir paveldosaugą, kompozicijos ir kompiuterinio dizaino pagrindus, daug keliaujanti. Meno rezidentūros stipendiatė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (2020), aktyviau parodinėje veikloje dalyvaujanti nuo 2019 m.

Senų aristokratiškų laikų prisiminimai. Žolynais ir praeitimi apaugusi kėdė. Duonos riekė ištuštėjusiame narvelyje ir užraktui nepavaldi paukščio giesmė. Medinis langinės vokas, atmerkiantis atminties šulinius ir lango properša, žvelgianti į mus mėlyna akimi. Vaikiškas arkliukas – gal ir neseniai gamintas, – bet akivaizdžiai nusūpuojantis į praėjusius laikus.

Nostalgiją keliantys objektai ar jų fragmentai dažniausiai fokusuojami kadro centre, o istorinį krūvį neretai įgauna pasitelkiant efektus.

Tokiomis fotografijomis šį kartą prisistato J.Liaudanskaitės, parodoje „Atspindžiai“ kalbinanti atmintį. Nuotraukomis ji pasakoja prisiminimus – savo ir močiutės, vaikystę praleidusios sename dvare. Atminties atspindžius neakivaizdžiai gaudydama įvairiuose daiktuose, kurie šioje ilgesio kelionėje aptikti ne tik Lietuvos, bet ir Ispanijos vietovaizdžiuose. Autorė beveik šamanauja: mėgina konkretų objektą priversti atkurti seriją iš kažkurio praeities serialo, užklausti buvusį gyvenimą apie vos nujaučiamus, bet rūpimus klausimus...

Nostalgiją keliantys objektai ar jų fragmentai dažniausiai fokusuojami kadro centre, o istorinį krūvį neretai įgauna pasitelkiant efektus: naudojant spalvų ir šviesos filtrus, multiplikuojant detales, įveiklinant pasikartojimų ritmiką ar kompozicinio netikėtumo mostą.

Vizijos, pamatytos prisiminimų veidrodžiuose ir ilgesio vandenyse. Fotografijose daug tylos, daug įsiklausymo. Beveik mirties... Matomas vaizdas dažnai tampa prisiminimų katalizatoriumi, kuris gramzdina stebinčiojo regą laiku atgal, skatina leistis į savų asociacijų kelionę. Rečiau priverčia klausytis pats nufotografuotasis daiktas, ryškiau pasakojantis savo istoriją – lango rėmas su langine, vandens paviljonas ar retro dviratis – taip aktyvuodamas įsižiūrėjimo ir klausymosi galias. Tarsi autorė parodoje ieškotų pusiausvyros tarp pasakojimo ir klausymosi, tarp įtraukimo į kito gyvenimo vandenyną ir savo prisiminimų ežerų. Primindama, kad atmintis – anot naujų neuromokslų tyrimų, nėra kartą ir visiems laikams fiksuotas darinys: ji kinta, priklausomai nuo ją reflektuojančiojo vertinimų, nuo kuriamo naujų emocijų ar patirčių tinklo.

Taip ir parodoje: retrospektyvaus žvilgsnio užkalbintas žiūrovas kviečiamas pakeliauti senoviniu dviračiu, atvežusiu dar vieną porciją praeities – galbūt į ateitį? Ar kopėčiomis palypėti į žydintį medį – žydėjimą kažkada buvusį ir drauge tokį amžiną – lyg Atspindį Dangaus.

Kas? J.Liaudanskaitės fotografijų paroda „Atspindžiai“.

Kur? Gelgaudiškio dvaro rūmuose (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių r.).

Kada? Veikia iki birželio 30 d.

Fotografijų paroda „Nostalgija“ – tai pirmiausiai paroda apie Kauną. Miestą, prieš šimtmetį buvusį laikinąja Lietuvos sostine, anuomet sparčiai modernėjusį, besivadavusį iš rusiškojo – carinio paveldo. Dabar, tapusi Europos kultūros sostine, tampanti dėmesio ir analizės objektu. Urbanistinį-istorinį-kultūrinį kompleksą, į kurį galima žiūrėti labai įvairiais rakursais.

J.Liaudanskaitė žvelgia į laikinąją sostinę. Ji klaidžioja po Naujamiestį, stebėdama carinio laikotarpio ir modernistinius pastatus pro objektyvą, virstantį savitu laiko teleskopu. Atrodo, kad per jį stebimi objektai išnyra iš šimtametės praeities ir parodo Juditai savo ankstesnį veidą – ilgą laiką užmirštą ir paslėptą. Kitų nebematomą, bet atsidengiantį fotografei. Tai saviti senųjų pastatų ir vietų portretai, kurie bando papasakoti kažką svarbaus apie save ar laikmetį. Kartais namas ar užfiksuota detalė regimi šiuolaikinių detalių fone, bet visada su kokiu nors praeities inkliuzu, atsispindinčiu lange, numanomu kupolo linkyje ar dekoratyvioje formoje. Jie fotografuoti visai neseniai, bet nuotraukoje žvelgia iš tolimo laiko. Taigi, tai paroda ir apie praeitį, apie mokymąsi išvysti ją.

Kiekviena nuotrauka – lyg dviejų ilgesingų sielų pokalbis apie praeities slėpinį, buvusį grožį ar orumą, laiko atneštų praradimų skriaudą.

Sendintos, mišria technika spalvintos ir koreguotos nuotraukos beveik imituoja senuosius tarpukario atvirukus. Vaizdų kadravimas dažniausiai frontalus ir statiškas, labai struktūruotas. Net iškilmingas – ir kartu keistai nedrąsus. Autorės santykis su fotografuojamais objektais pagarbus, švelniai personifikuojantis pastatą ar dalį, paverčiantis jį pasakotoju. Kiekviena nuotrauka – lyg dviejų ilgesingų sielų pokalbis apie praeities slėpinį, buvusį grožį ar orumą, laiko atneštų praradimų skriaudą. Autorės ir Jo (-os) akistata. Lyriška, nedrąsiai atidengianti savo patirtis ir pirmapradį grožį, išsauganti atsargų žvilgsnį į šiandienos žiūrovą. Po žodį dėliojanti poetines strofas, vedžiojanti atminties labirintais tarsi po fragmentuotus Andrejaus Tarkovskio filmo „Nostalgija“ kadrus. Todėl tai paroda ir apie santykį. Apie atmintį taip pat.

Tai kūrybišku matymu kurta paroda. Ne tik apie Kęstučio, V.Putvinskio gatves ar Kauko laiptų papėdę laiko objektyvo taikiklyje. Ne tik apie urbanistinius praeities reliktus stoties rajone, Rasputino regėjimus prie Soboro ar „Dainos“ kino teatro vaiduoklio. Fotografijų vaizdai čia – lyg poetiniai posmai, iš kurių dėliojasi eilėraštis apie miestą ir jo praeitį, apie mūsų atmintį ir dabarties pozicijas. Apie mūsų nežinojimą, kokiuose namuose gyvename ir po kokias gatves vaikštome... Nes kartais atrodo, kad miestas iš „Nostalgijos“ nuotraukų žvelgia į mus. Tuomet – tai Kauno būties eilėraštis apie mus.

Kas? J.Liaudanskaitės paroda „Nostalgija“.

Kur? galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? veikia iki kovo 31 d.

Kauno fotomenininkė J. Liaudanskaitė, klajodama po San Fransiską, sugebėjo atsispirti užburiančiam šio miesto grožiui ir pro fotoobjektyvą tik jai būdinga technika ėmė ieškoti ženklų, bylojančių apie jo unikalumą ir savitumą.

J. Liaudanskaitės fotografijose užfiksuoti vaizdai kuria autentiškumo atmosferą, tą vaizdinę paradigmą, kuri byloja ne apie pro paradines duris matomus estetiškus vaizdus, o apie esmę. San Fransiskas yra vienas iš abstrakcionizmo lopšių. Neatsitikinai J. Liaudanskaitės fotografijose matome antrosios kartos abstraktaus ekspresionizmo atstovo Richardo Diebenkorno kūrinių parafrazes. Kitose fotografijose užfiksuota padūkusio San Fransisko dvasia: čia prasidėjo hipsterių judėjimas, tik čia laisva nuomonė kaunasi su korporacijų diktatu ir tik čia tradiciškai susiklostė taip, kad gėjai gali gyventi juos supančioje draugiškoje aplinkoje. Visi šie ženklai tapo J. Liaudanskaitės fotografijų objektu, ir sunku pasakyti, ar menininkės vidinė intuicija, ar išankstinė miesto studija vedė ją nuo vieno miesto ženklo prie kito, o jų simbiozė neginčijamai byloja apie šių fotografijų ir miesto pajautos koherentiškumą.

Nepaliktos nuošalyje ir pasaulinės grėsmės, kurios dėl globalizacijos tapo ranka pasiekiamos. Būtent San Fransiske gausiausia JAV kinų bendruomenė, o jų Naujųjų metų šventė gerokai papildė San Fransisko gatvių gyvenimą. Tad neatsitiktinai fotografijose esama ženklų, įspėjančių būti budriems, nes ten tikrai puikios sąlygos koronavirusui ne tik atsirasti, bet ir klestėti. Kai kurios parodos nuotraukos lyg Biblija mums sako: „Budėkite, būkite pasiruošę...“ J. Liaudanskaitės fotografijose užfiksuoti San Fransisko ženklai glaudžiai susiję su jos moksliniu darbu bei ankstesnėmis parodomis. Viena iš jų – „Žvilgsnis“ – šiais metais buvo pristatyta „SPIE Photonics WEST 2020“ konferencijos dalyviams San Fransisko Moskono parodų centre.

Fotomenininkė J. Liaudanskaitė 2004 m. baigė Kauno Maironio gimnaziją. Fotografijos įgūdžius tobulinusi profesinėje veikloje, vėliau studijavo paveldosaugą Kauno technologijos universitete, ten susipažino su istorinių reliktų sakraline verte bei jų apsauga, tobulino žinias piešimo, kompozicijos ir kompiuterinio meninio dizaino srityse. Šiuo metu ji Kauno technikos kolegijos paskutiniajame kurse studijuoja inžinerijos mokslus.

Karantino metu KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 13–19 val. Lankytojams būtina laikytis karantino laikotarpiu privalomų asmens saugos reikalavimų: į rūmus įleidžiami tik apsaugines kaukes ar kitas apsaugines veido priemones dėvintys parodų lankytojai, atėję ne didesnėmis nei dviejų asmenų grupėmis, išskyrus šeimas. Privalu laikytis saugaus fizinio atstumo ir rankų higienos. Karantino metu parodose nerekomenduojama lankytis rizikos grupės asmenims (vyresnio nei 60 m. amžiaus žmonėms ir (arba) sergantiesiems lėtinėmis ligomis).