Statinys buvo sukurtas remiantis užsienio šalių praktika, konsultuojantis su Lietuvos bei Didžiosios Britanijos ornitologais, kurie jau daugiau kaip dešimtmetį rūpinasi juodųjų čiurlių apsauga. Įprastai šie paukščiai peri aukštai, įvairiose mūrinių pastatų nišose, todėl ir inkilai turėjo būti ne mažesniame kaip 4 metrų aukštyje, o priskridimas turi būti netrukdomas, atviras. Daugiavietis inkilas iškeltas nuošaliau nuo namų bei gyvenamosios zonos – atskiras statinys yra patogus tiek gyvūnams, tiek ir gyventojams – paukščiai netrikdomi gali priskristi prie savo lizdaviečių, maitinti jauniklius, o gyventojai gali džiaugtis kaimynystėje gyvenančių paukščių polėkiu ir balsais. Čia įrengtos 16 vietų lizdams. Tikimasi, kad jomis susidomės juodieji čiurliai, netekę perėjimo vietų dėl renovacijos, vykstančios aplinkiniuose rajonuose arba jauni, vietos lizdui dar tik ieškantys paukščiai.

Europos šalių gamtininkai, besirūpinantys miestų bioįvairovės apsauga, jau daugybę metų siekia išsaugoti čia apsigyvenusius paukščius, šikšnosparnius ir jiems suprojektuoja bei įrengia specialius statinius miestuose, parkuose, sudaro galimybes gyvūnams gyventi pastatuose, jų nišose. Mūsų šalyje, tai – gana nauja, dar tik įsibėgėjanti praktika: prieš kelerius metus Kaune, Škirpos g. renovuojant daugiabučius namus buvo išsaugotos atviros angos, kad jose ir toliau galėtų perėti paukščiai, pernai Utenos miesto savivaldybė kartu su Lietuvos ornitologų draugija įrengė specialius inkilus čiurliams ant mokyklų stogų, šį pavasarį pastatytas pirmasis atskiras statinys šiems paukščiams Kaune, Lampėdžiuose. Džiugu, kad Lietuvoje daugėja gyventojų bei organizacijų, kurie skiria pastangų bei lėšų ir prisideda prie gamtos išsaugojimo.

Juodasis čiurlys – ypatingas paukštis. Pastaraisiais metais įrodyta, kad ore, nenusileisdami jie gali praleisti 10 mėnesių ir ilgiau. Skrisdami jie maitinasi, geria, tvarkosi plunksnas, poruojasi. Žiemoja jie Afrikoje, piečiau pusiaujo, o mūsų šalyje apsistoja trumpai – tik tiek, kiek reikia laiko išperėti ir užauginti jauniklius – apie 3-4 mėnesius (gegužę – rugpjūtį). Minta šie paukščiai smulkiais vabzdžiais, vorais, kurių per parą vienas paukštis sugauna net iki 20 000. Juodieji čiurliai yra įprasti mūsų miestų ir gyvenviečių paukščiai, kurie per daugybę metų tapo neatskiriama mūsų miestų dalimi, vasaros simboliu. Jie išskirtinai prisitaikė gyventi įvairių pastatų nišose – stogo ventiliacijos angose, plyšiuose, po palangių ar stogo skardomis, balkonų apdaila. Atliekant senų namų renovaciją čiurlių lizdavietės sunaikinamos, neretai žūsta ir perintys paukščiai ar jų jaunikliai.

Jų artimiausias varžovas – baltagurklis čiurlys, be sustojimo skraidantis iki šešių mėnesių per metus.

Europoje juodieji čiurliai dviem mėnesiams nutupia perėti kiaušinių ir naktis praleidžia lizduose. Tada traukia į Afriką – kur niekas niekada nėra radęs jų perimviečių – ir po 10 mėnesių grįžta atgal Europon daugintis.

„Dar praėjusio amžiaus šeštame ir septintame dešimtmetyje buvo iškelta hipotezė, kad jie labai daug laiko praleidžia skrisdami“, – sako Andersas Hedenströmas iš Švedijos Lundo universiteto. Dabar jis su kolegomis įrodė tai pritvirtindami septyniems čiurliams lengvus registratorius ir stebėdami jų vietą dvejus metus.

„Trys iš jų žemės nepalietė 10 mėnesių, – pasakojo A. Hedenströmas. – Kiti trumpam buvo nutūpę, kelioms naktims, bet niekad ilgiau nei pusė procento viso migracijos periodo laiko“.

„Tai puikus senos hipotezės apie juoduosius čiurlius patvirtinimas“, – sako Felixas Liechti iš Šveicarijos ornitologijos instituto Sempache, kuris išsiaiškino, kad baltagurkliai čiurliai nenutūpdami gali skristi šešis mėnesius iš eilės. O jie skraido dar ilgiau nei baltagurkliai čiurliai dėl trumpesnio perėjimo laiko.

Čiurliai išgyvena iki 20 metų, ir A. Hedenströmo skaičiavimu, jos per gyvenimą nuskrenda atstumą, prilygstantį kelionei iki Mėnulio ir atgal septynis kartus.

A. Hedenströmas paėmė duomenų registratorius, kai paukščiai grįžo į Europą. Akselerometrai parodė skrydžio trajektorijas ir laiką, kai paukščiai buvo ant žemės. Šviesos jutikliais tyrėjai galėjo išsiaiškinti paukščio geografinę padėtį pagal dienos ilgumą ir saulėtekio bei saulėlydžio laiką.

A. Hedenströmas sako, kad paukščiai praktiškai neišvengiamai turėjo miegoti skrisdami, kaip jau seniai įtarta. „Tariant, kad čiurliams, kaip ir kitiems gyvūnams, miegas būtinas, logiška manyti, kad jie tai turi atlikti skrisdami“, – sako jis.

Viena galimybė tai atlikti yra kaip delfinams ir fregatoms, kurie gali „miegoti“, trumpam išjungdami pusę smegenų, ar kartais visas, tarkime, kai kyla aukštyn ar leidžiasi žemyn termikais. „Gali būti, kad jie susiranda termiką ir sukasi ratais“, – sako jis.

A. Hedenströmo komanda taip pat išsiaiškino, kad čiurliai kasdien, saulei tekant ir leidžiantis, atlieka du didelius pakilimus į 2–3 kilometrų aukštį. „Spėju, būtent tada jie miega, – sako mokslininkas – Jie gali numigti, sklęsdamos žemyn. Norėčiau tai ištirti, tik tada reikėtų implantais išmatuoti jų smegenų aktyvumą“.

Tačiau ne visus miego teorija įtikina. „Sklendžiant žemyn, netgi glotniai, po metrą per sekundę, per 5 minutes būtų nusileidžiama 300 metrų, tad miegui nebūtų daug laiko,“ dvejoja F. Liechti.

Jerry Siegelis iš Kalifornijos universiteto Los Andžele nėra įsitikinęs, kad visiems gyvūnams būtinas reguliarus miegas.

„Neseniai išsiaiškinome, kad delfinai ir orkos po gimimo gali išbūti be miego keturis mėnesius, o jų motinos nedemonstruoja jokių miego požymių, – sako jis, pridurdamas, kad nėra įrodymų, kad po to jos būtų mieguistos. – Šis darbas tik parodo, kad skirtingų rūšių miegas smarkiai skiriasi, ir jis nėra privalomas bet kokiomis sąlygomis“.

Tad, ar čiurlių skrydžio rekordas kada nors bus viršytas? A. Hedenströmas abejoja, ar kokia nors kita rūšis galėtų pasirodyti geriau. Nors kai kurie paukščiai, tokie kaip albatrosai ir poliarinės žuvėdros, migruoja labai toli, tačiau jie dažnai nutūpia ant vandens ar žemės maitintis ir ilsėtis.

Bet tarp juodųjų čiurlių tikrieji rekordininkai gali būti jaunikliai, pažymi A. Hedenströmas: „Pirmaisiais metais jaunikliai neperi, tad gali būti, kad jie ore išbūna porą metų“. Bet tai išsiaiškinti gali būti keblu, pabrėžia jis, mat išskridę iš lizdo, jie niekada negrįžta, tad gauti duomenis iš pažymėtų paukščių būtų praktiškai neįmanoma.