Subūrė bendraminčius
Nors vis daugiau žmonių renkasi aktyvų gyvenimo būdą, ne vienas mūsų žvaigždes ant pečių sau vis dar tupdo už 10 tūkst. žingsnių, surinktų per dieną. Ką jau kalbėti apie 50 km pėsčiomis, 100 km dviračiu arba dvigubai ilgesnį nuotolį irkluojant baidarę. Pastarąjį atstumą, t.y. 200 km, patį vidurvasarį įveikė būrys Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono šauktinių. Liepos 18-ąją baigę privalomąją tarnybą, kitą dieną jaunuoliai išskubėjo ne pas artimuosius, prie naminiais skanėstais nukrautų stalų, bet sėdo į baidares ir leidosi į nuotykį.
Baigę privalomąją tarnybą, kitą dieną jaunuoliai išskubėjo ne pas artimuosius, prie naminiais skanėstais nukrautų stalų, bet sėdo į baidares ir leidosi į nuotykį.
"Maždaug prieš pusmetį, kai dar tarnavome kariuomenėje, sugalvojome, kad reikia ką nors tokio padaryti. Svarstėme, ar važiuoti dviračiu, ar leistis į žygį pėsčiomis, – vienas iš idėjos sumanytojų šiaulietis Ailandas Daukšas pasakojo, kad bendru sutarimu tarnybos draugai nusprendė baidarėmis išbandyti Nemuno vandenis. – Galvojome ir apie mažesnius telkinius, bet pasirinkę juos nebūtume surinkę numatytų kilometrų. Be to, mažesnės upės vingiuotos, jos sraunesnės."
Planus keitė oras
Mintimi apie vasaros žygį prieš pusmetį esą liepsnojo daugiau jaunuolių, tačiau laikas entuziastus atsijojo. Ankstyvą liepos 19-osios rytą prie M.K.Čiurlionio tilto Kaune susirinko vienuolika iššūkio dalyvių – devyni Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus Inžinerijos bataliono šauktiniai ir dvi Krašto apsaugos savanorių pajėgų savanorės. Ailandas pasakojo, kad sutartą dieną turėjo išplaukti šeši ekipažai. Deja, vienas keliautojas neatvyko.
"Penkiose baidarėse sėdėjome po du, o paskutinę irklavo vienas žmogus", – A.Daukšas pasakojo, kad tuščią vietą vienišiaus baidarėje užėmė kuprinės.
Pirmąją dieną žygeiviai sau iškėlė tikslą įveikti kuo daugiau kilometrų, tačiau jų planus sujaukė oras. Dėl stipraus vėjo baidares teko vilkti į krantą, todėl šauktiniai tądien nuplaukė apie 63 km. Pirmąją naktį žygeiviai praleido netoli Gelgaudiškio. Pakrantėje įsikūrę laikiną stovyklavietę, joje skleidė savo palapines, kūrė laužą.
"Vieni traukė sausus davinius, kiti tepė sumuštinius, treti kepė dešreles. Kitą rytą pabudome anksti – apie 6 val. Kariuomenėje buvome įpratę gyventi tokiu ritmu. Kol papusryčiavome, viską susirinkome, į baidares susėdome ir išplaukėme apie 7.30 val.", – anot A.Daukšo, tądien jie pasiekė Jurbarką.
Asmeninio archyvo nuotr.
Praretėjo gretos
Išsilaipinę iš baidarių, kurias visos kelionės metu krantuose saugojo vienas iš ekipažo narių, keliautojai pasistiprino artimiausioje kavinėje. Žinodami, kad artėjant link pasienio ruožo sunkiai ras parduotuvių, vietos prekyvietėje atsargas papildė vandeniu ir būtiniausiais maisto produktais.
Nors keliautojų kuprinės ir pasunkėjo, Žemaitijoje, dešiniajame Nemuno krante, jų pačių gretos praretėjo. Nuovargis, saulės kaitra, kai kurių žygeivių kūnus nusėjusi pūslėmis, vienai merginai ir vienam vaikinui tapo nepakeliama. Jiedu nusprendė stabdyti žygį, todėl iš Jurbarko pasienio link plaukė jau ne šešios, o penkios baidarės.
"Laisvą baidarę palikome ten. Grįždamas ją paėmė žmogus, iš kurios jas nuomojomės. Žinoma, apmaudu dėl šių bendražygių, bet kaip sakoma, liko stipriausi", – 22-ejų šiaulietis džiaugėsi už tuos, kurie išsitepę kremais nuo saulės, nuolat keisdami pleistrus ant nutrintų delnų ėjo iki galo.
Užgrūdino kariuomenė
Lietuvos pasienyje su Rusijos Kaliningrado sritimi žygeivius sustabdė pareigūnai. Teko rodyti dokumentus ir leidimus būti valstybės sienos apsaugos zonoje.
"Viskuo pasirūpinome iš anksto, todėl jokių keblumų nebuvo", – A.Daukšas pasakojo, kad be pareigūnų vandens kelyje žygeiviai sutiko dar kelis žvejus ir valtimi plaukusią porą, kuri per tris dienas įveikė tiek kilometrų, kiek kariai per vieną dieną.
Asmeninio archyvo nuotr.
Prasilenkė šauktiniai ir su "Raketa", keleivius plukdančia nuo Kauno iki Nidos. Ailandas su šypsena prisiminė, kad po bangų, kurias sukėlė keleivinis laivas ir inžinerinė legenda, teko laikyti baidares, kad šios neišlakstytų į šonus. Bangos, tiesa, ne po "Raketos", buvo pagrindinis tris su puse dienos trukusios kelionės trukdis. Jei ne jos, žygeiviai esą būtų laimėję pusdienį, o kelionės tikslą – Rusnę, pasiekę anksčiau.
"Pats plaukimas buvo tikrai sklandus, be jokių nesusipratimų. Nė viena baidarė neapsivertė, o jei ir užplaukėme ant kokios seklumos, pastūmę plaukėme toliau", – paklaustas apie didžiausius kelionės iššūkius 22-ejų A.Daukšas tikino, kad, užgrūdinti kariuomenės režimo, keliautojai su viskuo lengvai susidorojo. – Pirmąją dieną buvo dvejonių, ar tikrai vertėjo leistis į žygį, bet mintis vijome į šoną. Pagalvojome, kad kariuomenėje ne to buvo."
Žada sėsti ant dviračių
Antrą naktį keliautojai praleido netoli Viešvilės, Kalvelių kaime. Ten rado puikiai įrengtą aikštelę su suoliukais ir laužaviete. Paskutinei – trečiai nakčiai keliautojai stojo, kai iki Rusnės buvo likę maždaug 35 km.
"Ką veikėme, kai pasiekėme tikslą? Pirmiausia ėjome į kavinę pavalgyti, o tada įsikūrėme nakčiai", – liepos 22-osios popietę išlipę iš baidarių, keliautojai sėdo į autobusiuką ir iškeliavo į Klaipėdą. Buvo minčių iki jos eiti pėsčiomis, tačiau šiai idėjai pritarė tik dalis komandos.
Asmeninio archyvo nuotr.
"Kelionė pareikalavo daug jėgų. Kai kurie iki tol nebuvo irklavę baidarių. Tarkim, vaikinas, kuris liko be kito įgulos nario, į baidarę sėdo pirmą kartą, tačiau buvo fiziškai stiprus ir puikiai susidorojo su iššūkiu", – keliautojas prasitarė, kad iki galo nepavykus vienam sumanymui, gimė kitas.
Jau kitąmet dalis žygeivių žada sėsti ant dviračių ir Baltijos jūros pakrante iš Klaipėdos pasiekti Jūrmalą.
"O dabar – į darbus!" – A.Daukšas džiaugėsi, kad po sėkmingos tarnybos gavo pasiūlymą dirbti Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos batalione.
