„Zbignevas“ kvies į teatralizuotą pasivaikščiojimą, kuriame bus galima sužinoti apie tai, koks buvo Vilnius, kuo gyveno ir ką jautė to laikmečio žmonės. Plačiau apie „Zbignevą“ ir nostalgiškas jo nuotaikas pasakojo spektaklyje pagrindinį vaidmenį sukūręs aktorius Jurgis Marčėnas.

– Jurgi, kaip manai, kiek Zbignevo turite savyje?

– Manau, kad tik truputį. Tiek ištvermės daryti nekokius sveikatai veiksnius aš neturiu. (Juokiasi) Jis šiuo klausimu nemirtingas, bet savyje sutinku Zbignevą, kai galvoju apie atsidavimą ar draugystę. Manau, jei kur Lietuvoje važiuojant automobiliu nuleistų padangą ir reiktų „kuvaldos“, kad atmuštum „prišutusi“ ratlankį – Zbignevas tikrai jį suorganizuotų ir atgabentų. Šiuo aspektu ir aš panašus.

– Kurdami šį spektaklį-ekskursiją tikriausiai apie Vilnių ir jo vietas atradote netikėtų, negirdėtų faktų, kas nustebino?

– Vilnius visad mane domino savo užkaboriais bei nepapasakotomis istorijomis. Mano tėtis mane vesdavosi senamiesčiu ir pasakodavo apie čia neužrakintus kiemus, galimybes per šiuos kiemukus pereiti visą Vilniaus Baroko saulėlydį. Ir pats žinau vietų, kurios leidžia pasijusti lyg praeitame laike, matyti likučius to, kas buvo. Esu matęs Kunigaikštį Vilgaudą, vaikštantį ir kalbantį filmuotoje medžiagoje sutriušusiame Užupyje.

Nemanau, kad gilus sovietmetis ar laukinio kapitalizmo laikai sukuria jaukią aplinką, bet vaikystėje atmenu draugus ir kreideles.

– Kurioje Vilniaus erdvėje sovietmečiu norėtumėte pats apsilankyti? Kodėl?

– „Žibutėje“, „Vaivoje“, „Rotondoje“. Norėčiau pamatyti jauną Danį, Marčėną, Varną ir kitus to ir šio meto iškilius žmones, pasiklausyti, apie ką jie kalbą. Pažiūrėti, dėl ko jie mušasi. Mes patys leisdavome naktis „Gringo“, „Tapodoro“, „Vėjuose“. Ten atsiranda istorijos, nuotykiai. Norėčiau pajusti to meto jaunatvišką baro nuotykį. Tai būtų dar įdomiau, nes tais laikais važinėdavo „blaivybės autobusiukas“, kuris gaudydavo ilgakasius ir kitaip atrodančius. Laisvės partizanai, valkatos, kaip juos vadindavo, bet, manau būtent jie buvo labai laimingi.

– Kokį žmogų iš sovietmečio norėtumėte sutikti? Ką jam pasakytumėte?

– Močiutę iš Panevėžio Laisvės aikštės, kuri sėdėdavo vežimėlyje, turėdavo svarstykles ir saulėgrąžų. Tai buvo jos pragyvenimas, papildomi pinigai prie pensijos. Norėčiau pastumdyti jos vežimėlį po tą patį Panevėžį ir kitus miestus ir paklausti: „Ar gražu, ar patinka?“ ir bandyčiau nuraminti, kad „dredai“ tai ne džiunglių lijanos, o visai gražus galvos aksesuaras.

Jurgis Marčėnas. / „Idioteatro“ nuotr.

– Pastaruoju metu nostalgijos momentai labai dažnai naudojami reklamose, sakoma, kad jie padeda sukurti tą jaukią ir žinomą aplinką, kurios šių dienų kontekste, mums labai trūksta. Kas Jums yra nostalgija, kam ją jaučiate?

– Mes turbūt jaučiam nostalgiją vaikystei. Manau, kad kiekvieno vaikystės aplinka yra turbūt paveikiausia. Nemanau, kad gilus sovietmetis ar laukinio kapitalizmo laikai sukuria jaukią aplinką, pagalvojus, kas ten dėjosi. Bet vaikystėje atmenu draugus ir kreideles, šieną tarp gaublio, karkvabalius megztiniuose pavasarį, o ne vagystes, šūvius ar reketą, nors atmenu ir juos, bet protu, o minėtieji prisiminimai – širdimi. Ir va tada pasibeldžia toji trumpalaikė viešnia nostalgija. Pabūna ir iškeliauja.

– Ko Zbignevas palinkėtų žiūrovui ?

– Nebijok, nepargriūsi. Aš tau neleisiu pargriūti. Mes eisim, ir kol eisim, tu nė karto negriūsi. Tu šioje kelionėje ne vienas. Saliut?!

Šį naujausią „Idioteatro“ darbą kūrė režisierius Agnius Jankevičius, dramaturgė Marija Judzentavičiūtė, pagrindinis Zbignevo vaidmuo atiteko aktoriui Jurgiui Marčėnui, o aktorius Linas Jurkštas įkūnija geriausią Zbignevo draugą – Dimitrijų.

Dabar Jurgio galvoje knibžda gausybė kūrybinių idėjų – jis ne tik vaidina, bet ir kuria muziką bei pusiau juokais, pusiau rimtai užsimena rengiantis šiuolaikinio šokio numerį.

Metų pradžia J. Marčėnui itin vaisinga kūrybos prasme – sausio 17 ir 31 dienomis Keistuolių teatro koncertų cikle „Skamba keistai“ jis pasirodys su scenos bičiuliu, aktoriumi Justu Terteliu bei eksperimentinės muzikos grupe „WhaleSounds“, o sausio 25 dieną žiūrovai jį išvys naujoje Keistuolių teatro absurdo komedijoje „Apie nieką“ (rež. Linas Jurkštas). 

– Jurgi, kaip atsiradai teatre?

– Visų pirma už tai reikia padėkoti mamai ir tėčiui – jų dėka atsiradau Panevėžyje, ten gyvenau iki pilnametystės. Šešiolikos metų pradėjo labai želti barzda. Panevėžio teatro „Menas“ studija kiekvieną pavasarį Ispanijos ambasadoje rengdavo „Don Kichoto“ ištraukų skaitymus. Jiems reikėjo Don Kichoto. Aš turėjau barzdą (šypsosi).

Mergina iš teatro studijos ėjo į mano mokyklą ieškodama naujų žmonių, pasiūlė pabandyti. Aš atėjau ir likau dviem metams. Labai patiko mokytis pas studijos vadovę Eloną Karoblytę – ji puikiai žinojo, kas yra trenažas, balso pratimai, etiudas; mes su ja ne tik žaisdavome, o turėdavome rimtus užsiėmimus. Mane sužavėjo prigimtinė teatro aistra, jame esanti riba tarp tam tikro ritualo, pojūčio bei pragmatiškų dalykų. Teatras gali būti ir terapija, ir labai rimtas reikalas. O aš atėjau toks rajoninis, iš Tulpių, iki 17-likos turėjęs tik vieną aistrą – krepšinį – ir pasilikau teatre. Kai baigiau mokyklą, buvo renkami rusakalbiai aktoriai Lietuvos rusų dramos teatrui. Kadangi rusiškai nemokėjau, nestojau, palaukiau metus, per kuriuos dirbau tame pačiame teatre „Menas“, o tuomet jau stojau LMTA į kursą pas Aidą Giniotį, Ievą Stundžytę, Agnių Jankevičių ir Saulių Bareikį. Turėjau labai skirtingus dėstytojus ir man labai patiko mokymosi procesas – jie visi naudojo skirtingus metodus, bet buvo tvirta komanda. Iki šiol man itin svarbu komanda – gal užsilikę nuo krepšinio laikų. Komanda – visko esmė: turėjau puikią dėstytojų komandą, jaučiausi komanda su savo kurso draugais, o Keistuolių teatre irgi jaučiuosi komandos nariu. Iš to išsišakojo ir teatro laboratorija „Atviras ratas“. Tai – ta pati mokykla su stipriu komandiškumu. Man tai labai svarbu. Juk ten, kur gera komanda, kiekvienas šlubas žaidėjas yra neblogas (juokiasi).

– Ar muzika į tavo gyvenimą atėjo anksčiau, nei teatras, ar tik pradėjus vaidinti?

– Gitara pradėjau groti teatre „Menas“. Turėjau pasiskolinęs gitarą iš pusbrolio, bet ji buvo labai sena, tad beveik ir negrojau. Prieš tai lankiau muzikos mokyklą. Norėjau groti saksofonu, dėl to du metus stiprinau plaučius su išilgine fleita, tačiau sustiprėjus plaučiams mokykla neturėjo saksofono, o pinigų jam nebuvo. Vietoje saksofono man davė pūsti tūbą, metus tai ir dariau. Džiaugiausi, nes visa pirštuotė buvo kaip trimito – tikėjausi kada nors pradėti groti ir juo –, bet tada prasidėjo paauglystė, pradėjau bėgti iš pamokų, rimtai į grojimą nebežiūrėjau. Tada likau antriems metams muzikos mokykloje ir pabaigiau tą dūdelę. Taigi, turiu išilginės fleitos profesiją – baigiau dūdelę (juokiasi).

Dainos turi tokią savybę, dėl kurios kartais būna sunku – nori ar nenori, turi atverti save. Kai stengiesi neatsiverti, jautiesi, lyg meluotum, o kai atsiveri, galvoji, ar reikia kitiems domėtis mano vidumi – kas ten jau tokio ypatingo, kad būtų verta pasižiūrėti?

– Muzikuojantį tave scenoje dažniausiai galima sutikti su kolektyvu „WhaleSounds“, tačiau sausio viduryje Keistuolių teatre grosi dviese su teatro kolega Justu Terteliu. Justas daugeliui pažįstamas ne tik kaip aktorius, bet ir kaip bardas, o tavo solo pasirodymai – gerokai retesnis reiškinys. Kada pradėjai pats kurti muziką ir kaip kilo idėja koncertuoti duetu?

– Justas jau porą metų vis kvietė pagroti kartu. Aš tuo metu turėjau gal tik dvi dainas, gimusias spontaniškai, o juk tam, kad daina atsirastų, reikia retsykiais prisėsti prie gitaros ir ją pabrazdinti. Per spektaklio „Riešutų duona“ repeticijas jau buvome su Justu sutarę, kad grosime – atsirado savotiškas įsipareigojimas. Dainos turi tokią savybę, dėl kurios kartais būna sunku – nori ar nenori, turi atverti save. Kai stengiesi neatsiverti, jautiesi, lyg meluotum, o kai atsiveri, galvoji, ar reikia kitiems domėtis mano vidumi – kas ten jau tokio ypatingo, kad būtų verta pasižiūrėti? Bet tarp „Riešutų duonos” repeticijų įsidrąsinau, užsidarydavau grimerinėje ir kažkas susidėliojo. Tada supratau, kad tai tiesiog yra dar viena forma, kurioje gali kurti. O įsipareigojimas su Justu surengti koncertą buvo geras spyris, nes pradėjęs jam ruoštis supratau, jog tai daryti yra gera.

– Keistuolių teatro koncertų ciklas „Skamba keistai“, kurio dalis yra judviejų su Justu koncertas, atskleidė daugybę muzikalių žmonių, susijusių su šiuo teatru. Atrodo, jog muzika keistuolius vienaip ar kitaip lydi visą laiką – čia dirbantys žmonės daug muzikuoja ir už teatro ribų. Kaip manai, kuo muzikalumas padeda aktoriui vaidybine prasme? Kaip muzika ir aktorystė sąveikauja tavo gyvenime?

– Būna, kad vieni gimsta muzikalūs, o kiti – ne. Tai genų loterija. Jei jau taip nutiko, kad gimei jausdamas ritmą, turėdamas klausą, tai gali tapti viena iš priemonių kurti teatre – kartais ji labai gelbsti. Tai papildo tave kaip atlikėją. Yra krūvos labai gerų aktorių, kurie nedainuoja, bet yra ir ne tokių gerų aktorių, kurie dainuoja. Gal jie savo nepuikumą uždangsto dainomis – nežinau (juokiasi).

– Ši žiema tau labai intensyvi – gyvai pasirodysi tiek su Justu Terteliu, tiek su „WhaleSounds“, o šalia to ruošiesi ir režisieriaus Lino Jurkšto premjerai – absurdo komedijai „Apie nieką“. Papasakok, kaip prasidėjo tavo darbas su šiuo spektakliu?

– Visų pirma, turiu stiprius santykius su Linu – man bent jau taip atrodo. Norėčiau tikėti, kad taip yra ir kad jis man jaučia tą patį, nes aš jam labai daug jaučiu (juokiasi). Linas – labai geras mano draugas. Aš iš jo daug mokausi, mudu kartu praėjome bendrą akademinį laiką, turėjome daug reikalų už Keistuolių ir kitų teatrų ribų, darėme daug gatvės teatro numerių, įkūrėme VTTŽL – Viršsvorį turinčių teatro žmonių lygą, į kurią pretendavo ir Ainis Storpirštis, bet nepateko, nes bandydamas priaugti svorio jį numeta. Justas Tertelis irgi buvo lygos narys, bet išėjo, nes labai gražiai nukūdo... Mūsų tikslas – patekti į „Naująjį Baltijos šokį“ su savo šokio duetu. Jo metu reikia iki pusės išsirengti ir rodant savo privalumus (kitiems – trūkumus) šokti (juokiasi). Nebuvo jokių dvejonių, kai Linas pasakė: „Turiu medžiagą, ar nori daryti?“. Iškart buvo aišku, kad ją statysime. Visa kūrybinė komanda yra gerų draugų būrys – čia ir vėl labai juntamas komandiškumas. Spektaklio medžiaga irgi yra apie tai – joje veikia kolegos. Šiame darbe matysis ne tik autorinė pjesė, bet ir pats procesas, kaip kuriamas spektaklis. Žinoma, tas procesas kiek utrituotas – gerokai paryškintos tiek komandos narių vertybės, tiek ir silpnybės... Su Danu Kamarausku, Gabrieliumi Zapalskiu, Birute Belada Tauteryte turime labai stiprius asmeninius ryšius, grojame vienoje grupėje, dabar visi esame šitame spektaklyje, dažnai kalbamės. Dėl to ir spektaklio kūrimo procesui įsibėgėti buvo labai paprasta.

– Su šiais bičiuliais paskutiniu metu ne tik vaidini, bet ir aktyviai koncertuojate. Jūsų kolektyvas „WhaleSounds“ – dar kitoks, atmosferiškas kūrybinis eksperimentas. Papasakok, kaip kilo mintis groti būtent tokią muziką?

– Gabrieliui ši mintis kilo 2014 metais. Su kurso draugais studijų metais darydavome daug visokių kompozicijų, bet vėliau daugelis išsiskirstė po kitus miestus ir teatrus. Vilniuje liko šis mūsų branduolys ir užsikabinome – grojome taip, kaip norėjome. Šioje muzikoje tikrai nemažai savotiškos profesinės empirikos, apie ją kartais pasakoma, kad tai yra tarsi kelionė – manau, šis dalykas ateina iš mūsų amato, kadangi labai gerai jaučiame vienas kitą. Gabrielius turi tikrai labai neblogą muzikinį išsilavinimą, supranta dermes, garsus, kaip chorvedys gali mums diriguoti, iš to gimsta kompozicijos. Tai – keista muzika. O dabar, nuo susikūrimo praėjus ketveriems metams, joje atsiranda dar daugiau įtakų, vietomis konkretėjame, vietomis kaip tik bėgame nuo konkretumo. Empirika persipina su pragmatika, pradedame šiek tiek daugiau galvoti, bet kur tai veda, aš nežinau ir man tai labai patinka. Labiausiai nemėgstu, kai viskas sukonkretėja ir svajoju, kad viskas ir pasiliktų nežinomybėje. Tačiau šiais laikais tai labai sunku – reikia koncertų, kad kažkas ateitų, interviu, kad kažkas skaitytų, vaizdo medžiagos, kad kažkas žiūrėtų. Jei galėčiau – to išvengčiau, tačiau toks jau yra tas kūrybinis paradoksas.

„WhaleSounds“ turi dar vieną muzikinį vaidmenį – groji perkusija.

– Ritmo mašina! Moku visko po truputį (juokiasi).

– Kuris instrumentas tau mieliausias širdžiai šiame gyvenimo etape?

– Šiuo metu mylimiausias muzikos instrumentas man yra žodis. Man gražu, kad daina – pasakojamasis žanras, joje slypi istorija. Žaviuosi Nick Cave, Tom Waits, John Moreland. O šiaip klausausi labai daug muzikos – dabar toks laikas, kai norisi kuo daugiau aprėpti. Mano tėtis turi didelę septintojo dešimtmečio diskografiją ir kartais pas jį vis ateinu. Kabinuosi už žanrų, ne už pavienių grupių. Buvo post punk etapas, tada ėjau pas tėtį klausti, kas buvo jo šaknys – „Joy Division“? O jis man sako: „Ne, dar buvo dar ir tas, ir kitas, ir trečias… Iš to išsivystė tas ir anas…“. Ir taip su daugybe žanrų. Repą visą gyvenimą labai mėgstu, net norėjau gimti juodaodžiu. Dabar pradėjau klausytis liaudies dainų, susidomėjau vikingų kultūra. Tai dabar ant bangos – tik, žiūrėk, gerą serialą sukuri… Bet, atmetus išpopuliarėjimo priežastį, toje muzikoje yra labai įdomių instrumentų ir dermių. Pavyzdžiui, buvau danų grupės „Heilung“ koncerte: jie groja death metal be gitarų, su šamaniškais būgnais ir daug gerklinio dainavimo. Jų pasirodymas – riba tarp kičo ir ritualo, kai atrodo, kad tai jau galėtų būti dirbtina, bet jie kažkodėl viską tebedaro tikrai. Man labai svarbu tikrumas ir muzikoje, ir teatre. Pavyzdžiui, Keistuolių teatre yra daugybė tikrų žmonių, kurie šio jausmo ieško. Jie skatina tai ir manyje. Tas man labai patinka.

– Kokį žiūrovą labiausiai norėtum pakviesti į jūsų su Justu Terteliu koncertą, kuriame atversi savo asmeniškesnę kūrybą?

– Visų pirma tą, kuris domisi Keistuolių teatru. Visgi asmeninių dainų atskleidimas – ir savotiškas teatro virtuvės parodymas. Juk dainas lydės ir žodis, kaip kuri iš jų gimė… O šiaip jau koncertas patiks tiems, kas mėgsta gitarą ir augalotų vyrų dainas. (juokiasi) Su Justu esame kalbėję, kad tai mudviejų paskutinis koncertas. Taip išeina – pirmas ir paskutinis.

– Ačiū už pokalbį!

Kitoks jis ne tik savo forma, bet ir dėl jo atlikėjų – kūrybinio tandemo "Bad Rabbits" filosofijos. Apie spektaklį, kurio premjera – jau šį penktadienį, – pokalbis su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi (A.J.) ir aktoriumi Jurgiu Marčėnu (J.M.).

– Kas yra "Bad Rabbits" (liet. blogas triušis) ir kokiomis aplinkybėmis susikūrė šis plataus meninio profilio sindikatas?

A.J.: Susikūrimas buvo dvejopas. Vienu momentu mano kūryboje atsirado vidinė tuštuma ir nepasitenkinimas teatrinėmis galimybėmis. Žmonėms, kurie dabar yra "Bad Rabbits" branduolys, analogiškai trūko galimybės išsisakyti. Kadangi aš buvau alkstantis, jie buvo alkstantys, šovė tokia mintis apie sindikatą. Impulsas jam atsirasti buvo kelionė į Turkiją, į gatvės teatro dirbtuves. Viskas įvyko labai netikėtai – vasarą surinkau septynių žmonių komandą ir mes išskridome į Turkiją. Anksčiau taip pat turėjau patirties įvairiausiose dirbtuvėse, ypač vasaros. Taigi žinojau, kad ten yra tuščias laiko gaišimas, jeigu dirbtuvės vyksta egzotiškesniame krašte nei Lietuva. Visi atvažiuoja paatostogauti, bet ne dirbti. O aš nebuvau nusiteikęs tinginiauti. Tada pasiūliau vienam žmogui iš dabartinių "Bad Rabbits" narių nevažiuoti vien tik kaip studentėliams su dėstytoju, sakau: važiuojam kaip partizanai. Nutarėme, kad reikia susikurti vėliavą, kad galėtume užlipti Turkijoje ant dangoraižio ir pamojuoti. Tuomet virtualiai per feisbuką buvo pradėta kurti vėliava su logotipu. Griežtai pasakiau, kad ant partizaninės vėliavos turi būti triušis – "Bad Rabbit".

– O kodėl triušis?

A.J.: Ir manęs klausė – kodėl? Tai simbolinis atspindys mūsų pačių, bendros jausenos ir žmogiškos psichologijos pagrindo. Kas yra triušis? Tai bailus gyvūnas. Susitaikęs ir prisitaikęs prie savo gyvenimėlio. Paėda kopūstų ir nieko per daug neveikia. Dar gali būti mielas. O blogas triušis yra opozicja šitam. Tai triušis, supratęs savo bukumą ir nebenorįs toks būti. Žinoma, ne tai, kad blogus darbus daro, bet tai yra kritiškas triušis. "Bad Rabbit" pasitraukia iš taikių triušių narvo, eina į apkasus ir užsiima anarchistine veikla.

– O kaip vyko narių įšventinimas į "Bad Rabbits" sindikatą?

A.J.: Tęsiant istoriją apie susikūrimą ir įšventinimą. Maždaug po pusantros savaitės logotipo paieškų jis atsirado toks, koks yra ir dabar afišuojamas. Mes atsispaudėme vėliavą. Apie tai, kad ji yra, žinojo tik du žmonės: aš ir Birutė Belada Tauterytė. Nuskridę į Turkiją, po kelių dienų įvykdėme narių inauguraciją. Ta proga buvo surengtas performansas virtuvėje. Inauguracijos metu buvo maždaug 37 laipsniai karščio, mes uždegėme visas virykles, virtuvėje didingai mirguliavo liepsnos ir garbingai pakabinome triušių partizanų vėliavą. Broliai airiai parūpino airių ašarų ir dėl tokio ritualo įvyko šešių žmonių inauguracija į "Bad Rabbits" riterius. Taigi oficialus "Bad Rabbits" krikštas įvyko rugpjūčio 1-ąją 2012 m., Eskišechiro mieste, Turkijoje.

– Sindikato veikla atrodo gan mistifikuota. Lietuvoje 2012-aisiais nieko nebuvo girdėti ar matyti apie "Bad Rabbits" komandą. Kodėl?

A.J.: Tais metais nieko nebuvo girdėti, bet ir dabar nėra per daug matoma mūsų veikla Lietuvoje. Taip yra dėl to, kad "Bad Rabbits" egzituoja daugiau kaip priebėga, tarsi celė ateiti ir pabūti kitokiam. Kai aš pasiūliau "Bad Rabbits" idėją, pasakiau, kad įsivaizduoju tai kaip laisvų, protingų žmonių susibūrimą, kur jie gali ateiti ir padaryti kažką, ko dėl vidinių arba išorinių priežasčių negali padaryti jokiame teatre. Pirmenybė čia teikiama formatui, kuris netelpa į jokius rėmus. Iš pat pradžių pabrėžiau, kad jokiu būdu aš nesiekiu ir nenoriu iš "Bad Rabbits" kurti teatro. Teatro su repertuaru ir pan. Sakau, neduok Dieve, įsivelti į visą šitą teatrinį ratą.

– Kalbant apie naujausią "Bad Rabbits" darbą "Samurajaus knyga", smalsu kaip pavyko rasti tokį unikalų dokumentą – berniuko dienoraštį?

A.J.: Viename name mes ieškojome daiktų ir netikėtai radome sąsiuvinį. Tai buvo sąsiuvinis-dienoraštis, dokumentas su piešiniais ir aprašais. Susitikus su Tomo Lašo tėvais paaiškėjo daug dalykų: kas jis, kas jie, kas yra šeimininkas ir kas esame mes. Pirmasis eskizas buvo pristatytas vienintelį kartą, 2015-ųjų gruodžio 10 d. Ruošėme interaktyvų performansą "Lyderis. To performanso esmė buvo žaidybine, miuzikine forma pamokyti žmones, kaip išsirinkti gerą lyderį. Buvome pasiruošę planą, scenarijų, bet pateikdami lyderį mes labai strigome ir supratome, kad tai, kaip mes norime pateikti tą lyderių kalbų dalį, bus labai neįdomu. Jeigu iš to pradėsime daryti teatrą – tai nebeturės prasmės. Pakliuvome į aklavietę. Tada, bemąstydamas apie tą lyderį, prisiminiau Samurajų kodeksą, "Hagakurės" knygą ir Tomo Lašo sąsiuvinį. Tuo momentu atėjo nušvitimas: berniukas, samurajų kodeksas, visa kita. Atisėdau, pabandžiau suredaguoti ir išplėsti sąsiuvinio turinį, parašiau gal dešimt puslapių. Tada tekstą daviau paskaityti Jurgiui. Jis paskaitė ir tapo akivaizdu, kad tai istorija apie lyderius, tai susiję su lyderyste.

Kitas dalykas – kai gliaudėme interaktyvų performansą "Lyderis", pajutau, kad "Bad Rabbits" jau yra persisotinę interakcijos. Tarsi su ta interakcija pradedame patys save valgyti. Tada sakau Jurgiui: padarome visiškai priešingai. Jokios interakcijos, jokio teatro – tik spoken words. Tai buvo pirminė inspiracija – monologas. Paskui tas monologas virto nebe vien monologu, bet keliais monologais su dialogų intarpais. Dabar spektaklio tekstas yra daugiau istorija, prezentacija, liudijimas.

– Tai pirmasis "Bad Rabbits" projektas Kaune? Ar dėl neutralios erdvės poreikio buvo pasirinktas Kauno miesto kamerinis teatras?

A.J.: Taip, tai yra pirmas "Bad Rabbits" kartas Kaune. Iš pradžių apie Kamerinį teatrą nebuvo konkrečių minčių. Bet sužinojau apie rezidentūros programą ir pagalvojau: o kodėl gi ne? Kauno miesto kamierinis teatras buvo visomis prasmėmis atviras bendradarbiavimui. Mes ištiesėme ranką – jie paėmė. Mums svarbu pamatyti publiką, žmones, kurie ateina.

– Šiame spektaklyje pasirodys didžioji dalis "Bad Rabbits" narių?

A.J.: Spektkaklyje vaidins trys "Bad Rabbits" partizanai: Linas Jurkštas, Birutė Belada Tauterytė ir Jurgis Marčėnas. Spektaklis susideda iš dviejų dalių, bet nereiškia, kad tai spektaklis su pertrauka. Pirmoji dalis – aplinkybės, atvedusios Tomą Lašą iki susitikimo su šeimininku. Čia jis per piešinius pasakoja savo istoriją. O antroje dalyje išvysime Tomo Lašo tėvus ir jų santykius. Sufleruoju, kad ten veiksmas vyksta nebe Lietuvoje, bet Briuselyje.

– Jurgi, koks yra jūsų vaidmuo spektaklyje "Samurajaus knyga"? Žinau, kad ten būsi berniukas, vardu Tomas Lašas. Tai išgalvota asmenybė ar tikra?

J.M.: Netikrų asmenybių nebūna.

– Vaikai kartais būna atsiskyrę dėl to, nes jaučiasi nesuprasti. Ar Tomas Lašas taip pat jaučiasi atstumtas aplinkinių?

J.M.: Tomas Lašas gyvena suaugusio žmogaus gyvenimą būdamas vaikas. Jis yra nusistatęs labai daug taisyklių, kurių nevalia laužyti. Greičiausiai jam yra liūdna dėl to, kad jo nesupranta. Na, neliūdna. Jis nesupranta, kodėl jo nesupranta. Nes jis mąsto taip – kaip ir turi būti.

– O tėvai supranta, kad jis yra kitoks?

J.M.: Tėvai – patys geriausi. Jie priima jį tokį, koks jis yra. Tomo Lašo akimis, tėvai yra vedliai. Tėvai – ieties kotas, ant kurio užmautas ietigalis. Jo tikslas yra ietigalis – šeimininkas. Per tėvus, per jų požiūrio kampą, jis brėžia savo gyvenimo kelią. Yra kelios sudedamosios dalys, kurios sudaro Tomo Lašo gyvenimo istoriją: knyga, kodeksas, tėvai ir aplinka. Tomas Lašas yra suaugusio žmogaus prototipas, kuris modeliuoja savo gyvenimą ir gyvenimiškus siekius.

A.J.: Vaikai labai greitai nori suaugti, bando žaisti pagal suaugusiųjų taisykles.

– Kokio amžiaus būtų Tomas Lašas, jeigu jis nebūtų įkalintas vaiko kūne? Kiek jo sielai metų?

M.J.: Tomui Lašui yra dešimt metų, daugiau ir būti negali. Taip ant gimimo liudijimo parašyta. Kai sužinojau, kad ims interviu, važiavau namo ir galvojau, kaip reikėtų apibūdinti, kas yra "Samurajaus knyga"? Apie ką tai istorija? Ir kalbant Jurgio, o ne nuo Tomo Lašo vardu. Ir net ne Jurgio, kuriančio šį spektaklį, bet žiūrovo vardu. Vienu sakiniu – vaikas pateko į tokias  aplinkybes, kur jis neturėjo pasirinkimo nuspręsti, ar jo siekiamas tikslas yra teisingas. Jis savarankiškas, bet jo suvokimui daroma labai didelė įtaka. Jis nespėjo užaugti, kad galėtų į save pasižiūrėti iš šalies. Jis žiūrėjo į save iš šalies žaidimo taisyklėse, neišlipdamas iš taisyklių rato. Tai turbūt yra liūdniausia šios istorijos dalis. Visas jo siekis, valingumas yra be galo žavus, užkrečiamas. Tačiau, žiūrint iš šalies, tai liūdna istorija. Man dešimties metų rūpėjo smėlio dėžė ir obuoliai pavasarį. O čia žmogui rūpėjo tokie siekiai, kurių aš ir dabar dar neturiu.

– O pats nerašėte dienoraščio būdamas vaikas?

J.M.: Bandžiau, bet buvo labai juokinga. Vieną dieną parašiau ir labai kvailai pasijaučiau. Parašiau: "Labas, dienorašti, grįžau iš mokyklos. Pavalgiau plovo. Buvo skanu." Ir viskas – daugiau nieko neparašiau. Dabar, kai pagalvoji, koks absurdas dienoraštis – tu bendrauji su negyvu daiktu, galvodamas, kad tai esi ne tu. Bet iš esmės tu bendrauji su savimi. Aš negavau atgalios nieko. Pats sau nedaviau nieko ir iš to sąsiuvinio nieko negavau. Tai ir numečiau.

– Dienoraštis yra gerai ar blogai?

J.M.: Dažnai tas dienoraštis lieka kaip palikimas tavo giminei. Jeigu tu esi pajėgus iš tikrųjų dokumentuoti, tai yra naudinga. Dabar dokumentuoti mums nebe taip aktualu, dienoraštis tarsi praranda savo pradinę reikšmę. Tačiau tai svarbus dalykas, galintis tapti istorija ir įkvėpimo šaltiniu.

– Tomas Lašas – pirmasis samurajus Lietuvos istorijoje ir paskutinis?

J.M.: Taip, pirmasis samurajus Lietuvos istorijoje.

– Tomas Lašas siekia taip pat tapti kažkieno šeimininku – sensėjumi?

J.M.: Taip, sensėjumi. Pati spektaklio medžiaga yra įkvėpta samurajaus kodekso. Bet yra kalbama ir apie kitus dalykus už samurajaus rėmų, kas supa jo kelią. Šiomis dienomis samurajumi būti yra labai sunku, nes šeimininkai kitokie. Kai pagalvoji, kai paskutinis samurajų būrys Japonijoje prieš ginklus ėjo... Va ten tai buvo dėl ko kovoti.

– O sutinki su teiginiu, kad tikras samurajus be šeimininko tėra tik šuo?

J.M.: Tikras samurajus laikosi kodekso. Jeigu jis nesilaikytų kodekso, jis nebūtų samurajus. Be šeimininko jis yra šuo.

– Tai galima teigti, kad Tomas Lašas kol kas dar jaučiasi kaip šuo, nes vis dar yra ieško šeimininko?

J.M.: Ne, žengdamas savo keliu jis buvo labai stiprus samurajus ir vykdė viską pagal kodeksą. Taip, kaip reikėjo vykdyti. Jis tuo momentu šunimi nebuvo, bet... Nenoriu visko išduoti, tegu tai būna intriga.

Kas? Spektaklis-liudijimas "Samurajaus knyga".

Kur? Kauno miesto kameriniame teatre.

Kada? Sausio 27 d. 18 val.