Iki – ne viso gero
J.Žičkutė balandžio pradžioje paliko darbą radijo stotyje „Radiocentras“ – kaip sako pati, tai esminis pasikeitimas jos gyvenime. Po ketverių metų prie radijo pulto pajuto, kad nori sustoti ir iš naujo įsimylėti šį darbą. „Eidamas į eterį turi jausti džiugesį, o aš pajutau, kad to džiugesio kasdien vis mažiau“, – prisipažįsta ji.
J.Žičkutės išlydėtuvės buvo gražios ir jautrios: kolegos į atsisveikinimą pakvietė grupę „Velvet“, kuri gyvai dainavo dainą „Mėnuli“. „Buvo ir ašarų, bet radijui tikrai sakau iki – ne viso gero“, – akcentuoja ji.
Prie šio gyvenimo posūkio prisidėjo ir faktas, kad šiuo metu ji intensyviai darbuojasi ir veda privačių įmonių renginius, dalyvauja įvairiose tiesioginėse transliacijose. Tačiau televizija iš žiūrovų numylėtinės gyvenimo tikrai nedingsta – J.Žičkutė skaičiuoja, kad šis, besibaigiantis, „KK2 penktadienio“ sezonas jai jau trečias.
J. Žičkutė / LNK nuotr.
Pasisveikinusi su žmogumi galiu jam pasakyti, kad padarysiu viską, jog jis laidoje jaustųsi patogiai.
Laidos vedėja sako, kad šiandien ji pagaliau iš tiesų jaučiasi patogiai. „Daugeliui gali atrodyti, kad labai lengva kalbinti žmones, bet galiu prisipažinti, kad porą pirmų sezonų jaučiausi įmesta kaip į nežinomus vandenis ir buvo labai sunku suprasti, kad esu viena iš laidos šeimininkių, pas mane ateina žmonės, pirmiausia su jais reikia palaikyti kontaktą ir jų nebijoti. Prireikė laiko. Gąsdino ir scenarijaus puslapiai, nes vienos laidos metu sulaukiame nuo septynių iki dešimties svečių. Dabar jaučiuosi taip, kad pasisveikinusi su žmogumi galiu jam pasakyti, jog padarysiu viską, kad jis laidos metu jaustųsi patogiai“, – dalijasi J.Žičkutė.
Ji neslepia, kad iš pradžių vesti laidą ir kartu su jos svečiais išgyventi ne tik linksmas, bet ir slogias emocijas buvo nelengva. „Kai žmonės išgyvendavo avarijas, ligas, į pašnekovą žiūrėdavau kaip į auką, nesuprasdavau, kad jeigu jis ateina į laidą, vadinasi, gana gerai jaučiasi ir jam patogu apie tai kalbėti. Dažniausiai man būdavo nepatogu klausyti“, – pripažįsta laidų ir renginių vedėja.
„Šį sezoną labiausiai įstrigo paauglė, išgyvenusi autoavariją ir iš naujo besimokanti kalbėti, vaikščioti. Teko laidos metu ją ir apsikabinti. Labai džiaugiausi, kad pagaliau jaučiausi stipri, nebežiūriu į žmogų kaip į auką – man jo nebegaila, aš tiesiog pastebiu jo stiprybę“, – priduria J.Žičkutė.
Pasibaigus trečiajam „KK2 penktadienio“ sezonui, ji savo kolegos Domininko paklausė, kaip jis jaučiasi šalia. „Domininkas pripažino, kad pirmais darbo metais buvau labai baikšti, bet dabar sako, kad jam labai patinka dirbti šalia, nes aš jau net ir pajuokauju. Dabar smagu, bet gal ir gerai, kad tų žodžių neišgirdau pirmais metais. Matyt, viskam savas laikas“, – šypsosi mergina.
Laukiamiausi svečiai
J.Žičkutei į širdį bene labiausiai įsirėžė jos pirmieji metai „KK2 penktadienyje“. „Pas mus buvo atvykusi aktorė Asta Baukutė, ji – ekscentriška asmenybė, ir aš taip jaudinausi, kad laidos filmavimo metu tą patį klausimą jai uždaviau du kartus. Tada kolegos po laidos man skambino ir ramino, kad viskas gerai“, – prisimena ji.
Užsiminusi apie laidos svečius, ji kalba apie tuos, kurių visada norisi sulaukti: „Man labai geros nuotaikos atneša broliai Lavrinovičiai. Kai jie ateina, labai dažnai nuo scenarijaus nuklystame; tai labai atviri žmonės – pagarba jiems. Labai džiaugiuosi, kad kartkartėmis per mūsų muzikines pertraukėles pasirodo ir Ieva Narkutė. Žinau, kad labai ilgai ją kalbino atvykti ir galbūt žmogus skeptiškai į tai žiūrėjo, bet labai džiugu, kad ir tokie dainininkai galiausiai sutinka užsukti pas mus.“
J. Žičkutė / LNK nuotr.
J.Žičkutė tarp mylimiausių laidos svečių vardija ir žmones iš kaimo vietovių. „Kalbame daug temų apie sodininkystę, žemės ūkį, ir aš visą laiką atsigaunu pamačiusi, kaip galima paprastai gyventi ir būti laimingam, nes mes kartais, atrodo, užsisukame kasdienybėje kaip kokiame nors žiurkių ratelyje. Labai jaučiama laimingų žmonių bioenergetika – galbūt arti jų namų nėra didelių prekybos centrų, bet tie žmonės ramūs, šviesių veidų“, – akcentuoja ji.
„Dažnai pas mus ir politikai užsuka. Mamai skambinau ir sakiau, kad medus baigiasi, ir štai laida apie žemės ūkį, auginimą, sodinimą, o Remigijus Žemaitaitis atsivežė medaus – dabar visiems giriuosi, kad valgau Seimo nario medų“, – juokiasi J.Žičkutė.
Tačiau tarp smagių dalykų būna ir išbandymų. Bene kebliausia vedant „KK2 penktadienį“ buvo kalbėti apie Rusijos sukeltą karą Ukrainoje. „Pas mus atvyko prancūzų mokytoja, kuri nepalaiko nei Ukrainos, nei Rusijos. Vadinasi, ji yra už taiką, bet nepripažįsta, kad karo kaltininkė – būtent Rusija. Mums, kaip laidos vedėjams, labai sudėtinga užduoti klausimus ir vesti objektyvią diskusiją, kai patys, kaip žmonės, nepritariame pašnekovo nuomonei, kai jo nuomonė nesutampa su tarptautinės bendruomenės pozicija, kai labai aišku, kas atsakingas už karo nusikaltimus. Pašnekovai tarpusavyje gali ginčytis, nesutarti, bet mes, kaip vedėjai, turime išlikti objektyvūs“, – primena ji.
Slaptas ritualas
Daugelis J.Žičkutės klausia, ar nepabodo kasdien daryti tą patį. Pasak jos, „KK2 penktadienio“ laidos niekada nebūna vienodos, vargiai ar gali pabosti.
„Labai platus temų spektras. Įprastos „KK2“ laidos kasdien galbūt ir gali tapti rutina, bet labai malonia, nes atskleidė mano artistišką prigimtį. Sakau tiesiai šviesiai: man labai smagu kartais pamėginti pavaidinti piktoką ar arogantišką, jei tai toks vaidmuo. Man tai kaip savotiškas būrelis, už kurį dar ir pinigus moka“, – juokiasi J.Žičkutė.
„KK2 penktadienio“ laidų kūrimas – gana sudėtingas procesas, nes per dieną filmuojamos iš karto dvi laidos, visa tai trunka apie šešias valandas. „Atsimenu, laidoje buvo žmogus, kuris dalyvavo „Eurovizijoje“, ir, jos filmavimui pasibaigus, pasakė man: „Žinai, negalėčiau dirbti jūsų darbo.“ Tikrai sudėtinga sėdėti ir klausytis, turi atsirasti įgūdis“, – dalijasi laidos vedėja.
Žmonės į mane kreivai žiūri, kai gatvėje būnu su maksimaliu televiziniu veido grimu.
„Turiu tokį slaptą ritualą: kai filmuojame po dvi laidas per dieną, po pirmos išeinu į lauką ir apsuku ratą, nes kitu atveju po šešių valandų sėdėjimo ir klausymo pajuntu stiprius, gal net migreninius galvos skausmus. Kiti iš manęs juokiasi, kad darau parūkymo valandėlę, nors neturiu žalingų įpročių, bet man gyvybiškai svarbu išeiti pasivaikščioti. Tik žmonės į mane kreivai žiūri, kai gatvėje būnu su maksimaliu televiziniu veido grimu“, – pastebi ji.
J.Žičkutė įsitikinusi, kad ne tik televizijoje įgyta patirtis, bet ir pamokos radijuje, skirtingų renginių vedimas labai padėjo atrasti save ir atsipalaiduoti. „Kai pradėjau vesti renginius, atrodė, kad neturėtų būti labai sunku, nes televizijoje kalbu beveik kasdien. Tačiau kalbu prieš kamerą, nėra tiek daug žmonių aplink – priešingai, nei atėjus į kokį nors renginį. Taip ir kaupiau patirtį, skirtingus įgūdžius iš skirtingų gyvenimo sričių. Manau, kad komunikacija, bendravimas yra mano stiprybė, ir abejoju, kad gyvenime labai nuo to nuklysiu. Net jei dirbsiu ne televizijoje“, – sako laidų vedėja.
J. Žičkutė / LNK nuotr.
Ji pati laisvalaikiu noriai žiūri televiziją – jei ne tiesiogiai, tai internete. „Aišku, daugiau žiūriu LNK televiziją, pažiūriu ir kitų televizijų laidas, nes man labai įdomu, kaip kiti dirba. Negaliu pasakyti, kad taip yra dėl kokios nors konkurencijos, bet man įdomu, kaip verda tas pasaulis, todėl labai keista, kai kolegos pasako, kad televizoriaus visiškai nežiūri. Kad ir kaip nepatogu į save žiūrėti, bet visada stengiuosi, nes kaip kitaip pamatysi, kur netinkama kūno kalba, kur galbūt perspaudi balsą, kaip pasimokysi, kad kitąkart padarytum geriau?“ – retoriškai klausia J.Žičkutė.
„Žiūriu labai daug gyvenimo būdo laidų, nes „KK2 penktadienis“ yra pokalbių laida. Stengiuosi kažko išmokti, sau pritaikyti. Kai dirbdavau radijo laidose, lygiai taip pat ir radijo laidų klausydavausi“, – tęsia ji.
Dvasinės investicijos
Šiandien J.Žičkutė gyvena vasaros nuotaikomis. „Tai bus pirma vasara kaip mokyklos laikais: birželio 16-ąją baigėsi LNK sezonas, į darbus televizijos žmonės grįš rugpjūčio viduryje. Tačiau, prieš išeinant vasaros atostogų, mes ruošiamės naujam sezonui – filmuojame tiek naują „KK2“, tiek naujus „KK2 penktadienio“ anonsus“, – smagiai nusiteikusi pasakoja ji.
„Vasarą Lietuvoje man labai gerai – čia saulė, jūra, ežerai. Bet jaučiamės šiek tik priversti pagalvoti apie atostogas tolesniuose kraštuose, nes rudenį ir žiemą to padaryti negalime – dirbame. Gal ir įmanoma padaryti pauzę, bet niekas nenori dingti iš eterio, nes jaučia, kad vietą gali užimti kitas, ir nėra ko slėpti – branginame savo vietą“, – atvirauja J.Žičkutė.
„Šią vasarą su savo gyvenimo draugu Tomu svajojome nukeliauti į Tailandą, bet ten jau prasideda lietaus sezonas, gerai, kad draugai mus perspėjo, – tad vasarą Tailando nebus, o žiemą, ko gero, irgi“, – šypteli ji.
Be didelio kartėlio iškeitusi Tailandą į Lietuvos pajūrį, kartu su draugais pora ieško skydžio bilietų į Maltą, galbūt vėl aplankys Portugaliją, kuri abiem primena pirmą bendrą kelionę. „Labai tikiuosi, kad ir toliau sportuosiu, kadangi prieš keletą mėnesių pradėjau žaisti tenisą. Man – labai nekantriai asmenybei – tai puikus šansas mokytis kantrybės. Jau įsigijau savo raketę ir bandau nepasiduoti, žaisti“, – planais dalijasi J.Žičkutė.
„Nuskambės labai paprastai, bet su Tomu labai mėgstame leisti laiką su draugais: su bičiuliais labai dažnai skrendame kur nors į užsienį pabūti – žiemą slidinėjame, vasarą ir į Palangą išvažiuojame, kur vyksta ir pokalbiai, ir maudynės. Man bendravimas su bičiuliais, skanus maistas yra pats geriausias dalykas – mėgstame degustacines vakarienes, nes šiaip virtuvėje esu truputį tinginė. Labai vertinu draugystę ir žmones aplink mane. Švenčiau gimtadienį ir dar kartelį įsitikinau, kad šalia esantys žmonės mane girdi, išklauso, myli“, – sako mergina.
Ji aktyviai investuoja į savo dvasinį ir emocinį pasaulį, todėl visada kartoja: „Ar vasara, ar žiema, aš toliau laikausi savo praktikos, skaitau knygas, nes man tai labai svarbu.“
„Šamanė dar nesu, bet galiu pasakyti, kad didžiąją mano laiko dalį sudaro įvairios praktikos: ryte padarau tempimo pratimus, tada būtinai paskaitau knygą, mėgstu ryto puslapius rašyti, mintis išlieti. Tai, atrodo, paprasti dalykai, bet reikalauja laiko. Iš tikrųjų stengiuosi gyventi sąmoningą gyvenimą ir, prieš kažką darydama, klausiu, kodėl aš to noriu, kodėl aš tai darau“, – pasakoja J.Žičkutė.
