Kaip pasakoja Virginija: „malalietkos“ fragmentus pradėjau rašyti dar prieš doktorantūrą, tačiau dalis buvo parašyta būtent doktorantūros metais. Rašymas apie seksą, narkotikus, paauglystės tūsus, galimybė tekste keiktis ir apskritai galimybė rašyti taip, kaip noriu, o ne taip, kaip reikia, nes disertacijai keliami griežti formalūs reikalavimai, prozos rašymą pavertė savotišku poilsiu. „malalietkos“ rašymas man buvo tarsi gero vakarėlio alternatyva tuo metu, kai negalėjau daug tūsinti, nes kasdien turėjau sėdėti prie disertacijos, ruoštis paskaitoms, rašyti akademinius tekstus. Ištraukos, kurias skaitytojai turėjo galimybę perskaityti dar iki romano pasirodymo, nuteikė viltingai. Tad kalbamės apie romano rašymo aplinkybes ir permainų vėją lietuvių literatūroje.
– Savo knygoje rašai: „Menui niekuomet nejaučiau ypatingos pagarbos, kaip tik atvirkščiai – jis man atrodo dirbtinis, meluojantis, sąmoningai pagražinantis ar pabjaurinantis ir taip supaprastinantis, baltais siūlais persiuvantis nesuvaldomus ir neįforminamus dalykus.“ Kodėl vis dėlto ėmeisi prozos?
– Ši citata yra iš „malalietkos“ skyriaus, kuriame pasakotoja prisimena savo doktorantūros studijas. Todėl nereikėtų į tai žiūrėti labai rimtai – doktorantūros metais beveik visiems pradeda važiuoti stogas. Kartais gana stipriai. Kai studijuoji literatūrą, apie ją rašai, gali tiesiog persisotinti visų tų vertybių, gero stiliaus, kanono. Pradėjus nuosekliai analizuoti teksto struktūrą, gana greitai imi suprasti, kaip tekstai padaromi, kokie principai veikia renkantis vieną ar kitą raiškos būdą, siužetą, kad autoriai dėl sklandumo ar pripažinimo dažnai sukčiauja, supaprastina, dangstosi visokiais kultūriniais kontekstais. Tai irgi sumažina tikėjimą literatūra.
– Kas yra tas šiandieninis romanas, kuriuo įvardijama tavo knyga?
– Tai realistinis romanas, kurio veiksmas vyksta šiais laikais, įvykiai pasakojami, vertinami iš šių dienų perspektyvos. Analogas anglakalbiame kontekste būtų contemporary novel.
– Nebijai aplinkinių reakcijos, kurie atpažins save tekstuose arba sutapatins tave su pagrindine pasakotoja? Gal žadi slėpti knygą nuo, pavyzdžiui, mamos?
– Vargu ar bus tokių, kurie vienareikšmiškai sugebės atpažinti save. Rašydama pasinaudojau savo patirtimi, biografiniais faktais, draugų istorijomis. Kai kurie asmenys net tapo įkvėpimo šaltiniu, savotiškais veikėjų prototipais, iš jų net vardus pasiskolinau. Bet visada atsiklausdavau perspėjusi, kad romane jų vardais pavadinti personažai nebus visiškai tokie, kaip vardų savininkai. Ir nutikti jiems gali tokių dalykų, kurių realybėje nebuvo. Žodžiu, „malalietka“ nėra mano ar kitų gyvenimų kopija. Artimiausias tikrovei romane yra Vilnius ir personažės aplankyti miestai, taip pat kalba – aš tikrai panašiai kalbu neoficialiose erdvėse, mėgstu keiktis, vartoju slavizmus. Man vienas didžiausių komplimentų buvo, kai draugė pasakė, kad rašau beveik taip, kaip kalbu.
Žinoma, jei skaitytojai norės galvoti, kad „malalietkoje“ pasakoju apie save, tai neuždrausiu. Kažkaip nelabai man tai rūpi. Kaip depresyvi akademikė, tikiu autoriaus mirties teorija. Parašyta knyga gyvena savo gyvenimą ir autorius nebeturėtų savintis jos prasmių, na, nebent išskirtiniais atvejais.
Mama buvo viena pirmųjų skaitytojų. Knygos redaktorė Danutė paprašė atspausdinti rankraštį. Printerio kasetė buvo jau beveik pasibaigusi, tai paprašiau, kad mama atspausdintų darbe. Žinoma, rankraštį ji perskaitė. Jai nelabai patiko – per daug sekso, keiksmažodžių, slengo. Mamai labiau patiko „Antrininkė“.
– Sąmoningai siekei sulaužyti kokį nors lietuvių literatūros tabu (tarkim, nesentimentaliai rašyti apie abortą)?
– Specialiai laužyti lietuvių literatūros nenorėjau. Mano tikslas buvo realizmas – taip pat ir psichologinis. Romano pasakotoja nėra sentimentali, ji negyvena „vertybėmis ir idealais“, nes visa jos aplinka – šeima, giminės, kiemas, draugai – taip pat tokių idealų neturi ir nesuka dėl to galvos. Ji gana racionali, nori gauti tai, ko nori, daryti tai, ką nori, ir nėra linkusi pernelyg apgailestauti. Toks depresyvus vitalizmas. Žodžiu, pasakotoja tiesiog nėra tas tipas, kuris išgyventų dėl aborto. Gyvenime tokių moterų esu sutikusi ne vieną.
– Kuo tave traukia išpažintinė literatūra?
– Man atrodo, visa literatūra, apskritai visas menas yra išpažintinis ta prasme, kad autorius įvairiais būdais, pasitelkdamas įvairias medžiagas, sprendžia jam aktualias problemas, ieško atsakymų į klausimus. Taigi nesvarbu, ar rašai apie save, ar apie ateities visuomenę, ar kuri abstrakčius paveikslus, ar instaliacijas, tavo kūriniai kalba apie tau rūpimus dalykus. Žodžiu, kurdamas žmogus atsiveria, parodo, kas jam rūpi. Tik kokioje nors abstrakčiojoje dailėje tie atsivėrimai yra netiesioginiai, užšifruoti, o išpažintinė literatūra tiesmuka. Gal tai ir traukia?
– Romane autorė bręsta ir iš drovios rajono malalietkos virsta intelektualia, depresyvia akademike. Ar knygą galima būtų vadinti romanu apie brendimą (nors autorė teigia nesijaučianti suaugusi)?
– Taip, „malalietka“ yra bildungsromano variacija – tik dekonstruota. Tradiciniame tapsmo romane protagonistas patiria įvairių išgyvenimų ir pagaliau arba atranda save (kaip Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėlyje“, Rimanto Kmitos „Pietinia kronikose“ arba Sylvios Plath „Stiklo gaubte“), arba praranda save (kaip Antano Škėmos „Baltoje drobulėje“ arba Kęstučio Šapokos „Pušyje, kuri juokėsi“). Aš ėjau dar kitu keliu: taško, ribos, kurią peržengus galima pasakyti, kad viskas, dabar jau tikrai kažkas lemtingo įvyko, tikslas pasiektas, transformacija įvyko, „malalietkoje“ nėra. Šia prasme tai tapsmo be tikslo, be galutinio rezultato romanas.
– Tau artimesnis R.Kmita ar K.Šapoka?
– Kalbame apie tekstines ar realias asmenybes, rašytojus ar akademikus? Nes juos abu šiek tiek pažįstu iš literatūrinių renginių ir pan. Su Kmita anksčiau ir universitete susitikdavome, tada jis kaip tik rinko archyvinę medžiagą „Pietinia kronikai“. Kartą atsinešė japoniško viskio ir kažkaip beveik visą butelį ten ir išgėrėme. Ai, dar Andriukonis buvo, bet jis, man rodos, negėrė. Po to nebepavyko man jau dirbti, teko eiti pasivaikščioti. Tai, žodžiu, patinka man Kmita, kad nebijo rizikuoti. Iki „Pietinia kronikos“ joks save gerbiantis rašytojas, dar labiau – literatūrologas, nebūtų savo kūrinio pavadinęs popromanu. O Kmita ėmė ir reabilitavo popsą.
Bet ir Šapoka patinka. Jis yra iš Naujamiesčio, aš taip pat. O tai, perfrazuojant Giedrą Radvilavičiūtę, yra tarsi ta pati kraujo grupė – gali nebendrauti, bet kažkoks savumo jausmas egzistuoja. Tas gimtasis Naujamiesčio grūzas – arba jį turi, arba ne. Skaitydama „Pušį, kuri juokiasi“ atpažinau daug erdvių: keli mano draugai gyveno bendrikuose Švitrigailos gatvėje, kačialkėje toje pačioje lankėmės, tame pačiame vaikų darželyje alų gėrėme. Tik jis visa tai darė keleriais metais anksčiau, todėl realybėje susitikome, kai parašė „Pušį“ ir pakvietė ją pristatyti.
– Ką apie šią knygą Cibarauskė kritikė pasakytų rašytojai Kulvinskaitei?
– Man kažkodėl atrodo, kad jos viena kitą paslapčiomis garbintų, tačiau viešai demonstruotų abejingumą ar net lengvą panieką. Kulvinskaitė gal pabandytų Cibarauskę užkalbinti kokiame renginyje, ta atsakytų keliomis mandagumo frazėmis ir tiesiog pasišalintų. Bet po to parašytų gana rimtą recenziją, gal į „Metus“ ar „Aidus-Židinį“, pagirtų, bet ir supeiktų – taikytų tiesiai į paširdžius. Pavyzdžiui, pradėtų svarstyt, kodėl Kulvinskaitė pasirinko romano žanrą – alternatyva šiandien yra nerašyti romano. Taip pat paminėtų, kad anokia čia naujiena rašyti apie 10-ąjį dešimtmetį po Kmitos ir Šapokos, apie queer tapatybę – po Giedrės Kazlauskaitės. Na, žodžiu, Cibarauskė turėtų ką pasakyti. Kulvinskaitė apsimestų, kad jai px – ji labai gerai moka apsimetinėti. Greičiausiai taip ir vaikščiotų viena apie kitą ratais. Gal viskas išsispręstų kokiame nors vakarėlyje, o gal ir niekada.
– Apie tave rašoma, jog esi „viena iš nedaugelio Lietuvos rašytojų, nebandančių vaizduoti „dvasingos“, vesti renginių einanti su marškinėliais ir nutrintais džinsais arba lėliškomis suknelėmis“. Kaip manai, ar galima būtų išskirti tam tikrus rašytojų tipus pagal jų aprangą?
– Oi, taip, žinoma. Ir ne tik rašytojus. Kultūros semiotika tuo domisi, tai rimta tyrimų sritis. Apranga daug pasako apie žmogų, tiksliau, apie tai, koks jis ar ji norėtų atrodyti kitiems, kokias savybes išryškinti. Bet taip paprastai suskirstyti į tipus neįmanoma, nes apranga nėra pastovus dėmuo, ją lengva keisti,f priklausomai nuo to, kurią savo tapatybės dalį išleidi į laisvę. Pavyzdžiui, vienas poetas paprastai vilki dieduko megztukus, toks mielas šeimos žmogus – kartą sutikau karių kapinėse, mokė vaiką vokiečių kalbos skaitydamas užrašus ant antkapių. Bet kai jis užsideda kepuraitę su apverstu kryžiumi ir džemperį – lauk visko.
Gal ateityje reikės tuo rimčiau užsiimti – literatūros lauko atstovų aprangos tipologija. Na, jei kada nors sugrįšiu prie mokslų, semiotikos.
– Man atrodo, kad, parašius knygą, viduje įvyksta tam tikrų pokyčių – pajunti sau kažką paaiškinusi, įprasminusi arba dekonstravusi. Koks dabar tavo santykis su parašytais tekstais ir savimi, patyrusia ten aprašomus dalykus?
– Kol kas žymesnių pokyčių nepastebėjau. Žinoma, rašymo proceso metu šį tą atradau, šį tą supratau, kažką ir praradau. Dar šiek tiek didžiuojuosi savimi, kad nemečiau pusiaukelėje, parašiau taip, kaip norėjau ir tuo metu sugebėjau.
Panašiai buvo ir su diseriu. Akademinėje bendruomenėje sklando kalbos, kad po diserio kažkas iš esmės pasikeičia, viena kolegė diplomo įteikimą palygino su santuoka. Tikėjausi, kad gal ir man taip bus, bet ir vėl – nelabai kažkas pasikeitė. Labai pavargau, po gynimų gavau gėlių, diplomą (po to jį reikėjo vėl grąžinti doktorantų skyriui, atidavė su visam tik tada, kai surinkau visokių popierių ir parašų kalną), po gynimų buvo furšetas, tada ėjome į reivą, grįžau namo vienuoliktą ryto, o kai atsibudau, pasikeitęs buvo tik vienas dalykas – supratau, kad man daugiau gyvenime nebereikės rašyti diserio, nes aš jį jau parašiau. Tai taip ir su „malalietka“ – džiaugiuosi, kad jau parašiau ir tikiuosi, kad daugiau prie jos nebegrįšiu, rašysiu kažką naujo.
– Jei galėtum keliauti laiku į praeitį, kokį patarimą duotum sau pačiai, kai buvai dar paauglė?
– Viskas bus gerai.
