Laukinis 10-asis dešimtmetis paauglės akimis | kl.lt

LAUKINIS 10-ASIS DEŠIMTMETIS PAAUGLĖS AKIMIS

"Tai nebuvo gražus laikotarpis su donaldais ir pirmaisiais komiksais. Šis dešimtmetis atnešė netikrumo ir nerimo dėl ateities. Vis dėlto jaučiu nostalgiją tuo metu aplankytoms vietoms, sutiktiems žmonėms", – sako rašytoja Virginija Kulvinskaitė (Cibarauskė), neseniai išleidusi knygą "Kai aš buvau malalietka".

Nykstanti praeitis

Tai – pasakojimas apie laukinį 10-ojo dešimtmečio Vilnių. Kioskeliai, reivai, pirmieji naktiniai klubai ir tūsai. Visa tai skaitytojai mato jaunos merginos – malalietkos akimis. Autorės teigimu, šis slavizmas atlieka svarbų darbą, nurodydamas knygos kontekstą ir laikmetį.

"Veiksmas vyksta praėjusio amžiaus pabaigoje Vilniuje. Šis miestas, palyginti su Kaunu, buvo labai rusiškas. Vaikystėje įlipus į autobusą, ir į rusišką klausimą atsakius lietuviškai, galėjai susilaukti ir keiksmų, – pasakojo V.Kulvinskaitė. – Pagrindinė knygos herojė gyvena gana prastame Vilniaus rajone – Naujamiestyje. Dabar ši miesto dalis laikoma prestižine, tačiau tuo metu tai buvo nekokia kaimynystė. Aprašoma mergina yra iš rusakalbio kiemo, kuriame ji pati jauniausia. Todėl visi ją vadina malalietka.

Rusiškai tai reiškia mažametė. Vis dėlto šis žodis knygoje nurodo ne tik merginos amžių. Tai – konceptuali metafora, nusakanti niekaip negalinčią subręsti asmenybę. "Romanas baigiasi, kai pagrindinei herojei jau virš trisdešimt. Tačiau visą laiką ji vis tikrina save ir klausinėja – ar aš jau subrendau? Galiausiai herojė konstatuoja, kad pati sau ir liko tokia malalietka iš prasto rajono. Nepaisant visų perskaitytų knygų ir sutiktų žmonių, – atkreipė dėmesį kūrėja. – Tad šis ironiškas žodis taikomas žmonėms, kurie gyvena netradiciškai, peržengia visas nustatytas ribas. Tai – konfliktiška, save neretai nuvertinanti tapatybė."

V.Kulvinskaitė pasakojo, kad pradėti rašyti trumpus tekstus, kurie vėliau virto romanu, ją paskatino nuolat besikeičiantis Vilnius. Prieš kelerius metus sostinė ėmė keistis taip greitai, kad seni pastatai nyko tiesiog akyse.

"Vieną dieną su šunimi išėjau pasivaikščioti po Žvėryną. Grįždama pamačiau, kad nebėra pastato, kuriame buvo įsikūręs vienas pirmųjų Vilniaus klubų "Naktinis angaras", – prisiminė ji. – Žinoma, klubas jau seniai nebeveikė, tačiau dabar nebeliko net ir paties pastato. Tai man pasirodė tarsi koks ženklas, kad išnyksta visas mano paauglystės kontekstas, netgi pastatai. Grįžau namo ir tiesiog užrašiau kelis atsiminimus iš laikų, kai lankydavausi tame klube."

Ilgą laiką V.Kulvinskaitė rašė fragmentiškai, nežinodama, ką nuveikti su turimais tekstais. Tuomet prasidėjo tikras knygų apie dešimtąjį dešimtmetį bumas. Rimantas Kmita išleido "Pietinia Kronikas", o Kęstutis Šapoka – knygą "Pušis, kuri juokėsi". Šie romanai rašytojai tapo paskatinimo šaltiniu.

"Iš pradžių rašiau iš savo patirties, vėliau nuo jos nutolau. Dauguma knygoje aprašytų istorijų yra tikros, bet ne visos nutiko man, nevengiau ir fikcijos. Tad tai – literatūrinė biografija. Joje yra dalis manęs, bet kartu tai ir ne mano istorija", – atskleidė kūrėja.

Sudėtingos patirtys

Nemažai vyresnių žmonių į 10-ąjį dešimtmetį  žvelgia su nostalgija. Jaunoji karta taip pat šiam laikotarpiui yra suteikusi tam tikrą mitinį statusą. Vis dėlto, anot V.Kulvinskaitės, nostalgijos paskutiniam praėjusio amžiaus dešimtmečiui ji nejaučia.

"Tai buvo išties sudėtingas laikas. Nemažai žmonių neteko darbo ir turėjo prisitaikyti prie visiškai kitokio gyvenimo. Visi nusistovėję socialiniai sluoksniai staiga persivertė, atsirado naujųjų turtuolių, verslininkų, – prisiminė rašytoja. – Jaunuoliai nebebuvo tikri, ar verta stoti į aukštąsias mokyklas, kadangi prasidėjo masinis verslų kūrimas. Atrodydavo neprotinga toliau mokytis, kai kuris nors, net nebaigęs mokyklos, jau statosi vilą, nes Gariūnuose pardavinėja megztinius."

Šis žodis knygoje nurodo ne tik merginos amžių. Tai – konceptuali metafora, nusakanti niekaip negalinčią subręsti asmenybę.

Vis dėlto, pasak kūrėjos, 10-asis dešimtmetis buvo kupinas ir laisvės bei savotiško naivumo. Tuomet įsikūrė pirmieji naktiniai klubai, pradėjo vykti reivai, atkeliavo mados, kurios prieš tai nebuvo prieinamos. "Šios patirtys išties vertingos, nes suteikė gebėjimų vertinti, suvokti dabartį. Aišku, kai esi paauglys, to nejauti. Tačiau ši knyga yra retrospektyvi – herojė prisimena savo paauglystę ir ją analizuoja iš šiandienos taško", – atkreipė dėmesį V.Kulvinskaitė.

Rašytoja svarstė, kad šiandien 10-asis dešimtmetis neretai prisimenamas vien iš estetinės perspektyvos. Grįžta to meto mados, polaroidai, kasetiniai magnetofonai. "Šie daiktai dabar yra išskirtiniai, tačiau tuo metu tai buvo tik forma. Kai prisimeni, kaip klausydavomės kasečių per palūžusias mages, o juosteles atsukinėdavome pieštukais, supranti, kad šiandien tikrai yra geriau", – juokėsi ji.

Todėl, anot V.Kulvinskaitės, jos romane nostalgija ne laikmečiui, bet vietoms ir pažinotiems žmonėse. Vilnius knygoje yra lygiavertis personažas istoriją pasakojančiai merginai.

"Nemanau, kad herojė būtų buvusi tokia pati, jei būtų augusi Kaune ar Šiauliuose. Aišku, universalus paauglystės patirčių karkasas išliktų, bet kartu būtų ir esminių skirtumų, – svarstė kūrėja. – Vienas iš mano tikslų buvo fiksuoti atmintį apie išnykusias Vilniaus vietas. Žinoma, objektyviai to padaryti neįmanoma. Juk rašai, turėdamas įvairiausių naujų patirčių, todėl praeitį matai pro iškreiptą prizmę. Todėl nebandžiau rašyti taip, kaip buvo – užrašiau, kaip atsimena „malalietka". O ji jau nutolusi nuo šių įvykių."

Nors romanas vadinamas išpažintinės literatūros knyga, autorės teigimu, čia slypi nemažai dviprasmiškumo. "Skaitydamas tokį kūrinį, skaitytojas neretai naiviai tikisi, kad viskas iš tikrųjų buvo taip, kaip aprašyta. Kita vertus, aš sąmoningai žaidžiu šiuo žanru. – tikino ji – Gal kas nors tikrai skaito knygą betarpiškai ir tiki, kad romane viską pasakoju apie save. Man tai nekliudo, nes to iš dalies ir siekiau. Tačiau šiek tiek juokinga skaityti apžvalgas, kur teigiama: anokia čia kūryba – tiesiog aprašyti savo nuotraukų albumą. O iš kur jūs žinote, kad aprašytas mano nuotraukų albumas?" – juokėsi kūrėja.

Moteriškumas literatūroje

Stebėdamasi, kad jos romanas neretai vertinamas kaip visiška biografija, V.Kulvinskaitė palietė ir moterų literatūros problemas. Anot jos, moterų ir vyrų kūryba neretai interpretuojama ir skaitoma skirtingai.

"Iš tiesų, šioje srityje atlikta nemažai tyrimų. Abiejų lyčių literatūra akivaizdžiai vertinama per skirtingų strategijų prizmę. Vyrų kūrybą iškart linkstama interpretuoti kaip universalią, simbolišką, pakylėtą, – į skirtumus atkreipė dėmesį menininkė. – Net jeigu aprašomi labai buitiški, tiesmuki dalykai, čia įžvelgiama ir tam tikra simbolinė gelmė. O moterų literatūra, nepaisant to, kad jau XXI a., ir neva nugalėjome visus stereotipus, vis tiek vertinama iš perspektyvos "ką matau – tą rašau". Tarsi tai – kažkokie save aprašančios panelės dienoraščiai ir patirtys. Į moters kūrybą linkstama žiūrėti kaip į buitinę, nekūrybišką sritį. Neva ji nesugeba atitolti nuo savo patirties ir siekti universalijų".

Ši knyga yra retrospektyvi – herojė prisimena savo paauglystę ir ją analizuoja iš šiandienos taško.

V.Kulvinskaitė pastebėjo ir tai, kad sąvoka "vyrų literatūra" nėra paplitusi. Mokykloje ją tiesiog išmokstame skaityti kaip universalią. "Jeigu Ernestas Hamingway rašo apie medžioklę, niekas nesako, kad tai yra vyriška, ribinė patirtis. Tačiau, pavyzdžiui, moterų rašytojų Charlotte's Bronte ar Sylvios Plath kūryboje iškart pradedama ieškoti analogijų su autorių biografija, patirtimis. Manoma, kad kūrėjos aprašė savo santykius su vyru ar tėvais, išgyventas vaikystės traumas. Tai – interpretacinė strategija", – aiškino rašytoja.

Anot V.Kulvinskaitės, panašiai elgiamasi ir su jos romanu. Vis ieškoma patvirtinimų, kad autorė tiesiog aprašė savo gyvenimą. Kita vertus, rašytojai patinka, kad skaitytojai įsijaučia ir nori tikėti, jog knygoje nėra nė krislelio fantazijos. Betarpiškumą kūrinyje pati autorė kūrė nutoldama nuo literatūrinės, "aukštosios" kalbos. Šiam tikslui ji atsisakė didžiųjų raidžių. Tad tekstas primena minčių srautą – knygos herojė kalbasi su skaitytoju tarsi draugu ir pasakoja apie išgyventą paauglystę.

"Šis sprendimas nebuvo vien stilistinis, juo tikrai nesiekiau šokiruoti ar atkreipti į save dėmesį, – sakė rašytoja. – Man tiesiog buvo svarbus kalbėjimo srauto įspūdis, kai didžiosios raidės nestabdo ir nekliudo. Be jų veikėjų vardai, pavyzdžiui, staska ar petras, tampa bendriniais žodžiais. Jie – tarsi vyrukų iš kiemo archetipas. Gyvenantys daugiabučiuose ar bendrabučiuose, tikriausiai ne vieną tokį Staską pažinojo ar pažįsta. Tad tampa nebesvarbu, ar tai tikras žmogaus vardas, ar pramanytas. Staska yra universalus personažas."

Rašytoja atskleidė, kad ant knygos viršelio iš tiesų puikuojasi jos pačios ankstyvos paauglystės fotografija. Tiesa, ji iškraipyta ir sumaketuota. Tad, viena vertus, knygos pasakojimas autorei itin artimas. Antra vertus, išleidus romaną, atsiranda tam tikras nuotolis. "Manęs, kaip autorės, tekste išvis nėra, čia veikia tik mano personažas. Tačiau neturiu noro kiekvienam aiškinti, kaip skaityti knygą, kad būtina suvokti, jog ten – ne aš, – mintis išsakė V.Kulvinskaitė. – Skaitytojas pats pasirenka savo skaitymo strategiją. Tikrai nėra pikta, kai mane tapatina su knygos heroje. Tačiau rašydama rėmiausi ne tik savo, bet ir draugų istorijomis, o pasakojimo spragas pildžiau fikcija."

V.Kulvinskaitė pripažino, kad kurdama siekė sukurti sau artimą personažę. Skaitant kitų autorių knygas, jai tenka pastebėti nemažai moteriškumo klišių, tipažų. "Tai dažniausiai būna mergaitė-kvailutė, viliotoja ar fatališka moteris, – vardijo kūrėja – Sąmoningai nenorėjau su tuo identifikuotis, tad pagrindinė herojė gana androgeniška. Man tai atrodo išskirtinis knygos bruožas. Žinoma, moteriškumo stereotipai joje vis tiek veikia. Paauglystėje malalietka skaito mergaitiškus žurnalus, lygiuojasi į manekenes. Tačiau bręsdama ji pamažu visa tai atmeta ir galiausiai lieka sunkiai kur nors įspraudžiama".

GALERIJA

  • Laukinis 10-asis dešimtmetis paauglės akimis
Rašyti komentarą
Komentarai (2)

galiu atiduoti knygą jei reikia

nusipirkau ir nepajėgiau įveikti - nykuma. Padrikas pasakojimas, tos mažosios raidės tiesiog vargina, bet blogiausia - visiškas neturėjimas ko pasakyti...

...,teksta perSKAICIAU kaip YPATINGAI IDOMU...,

knyga butinai nusiPIRKSIU ir...perSKAITYSIU... TASKAS

SUSIJUSIOS NAUJIENOS