Apie klimato kaitos literatūros žanrą bus kalbama ir rudenį vyksiančiame Lietuvos fantastinių idėjų ir kūrybos festivalyje "Lituanicon". Pasak renginio koordinatoriaus Kastyčio Zubovo, fantastikos gerbėjų Lietuvoje netrūksta, nors ši literatūra kartais būna nepelnytai nuvertinama.

Pokalbis su K.Zubovu – apie realybės atspindžius fantastinėje literatūroje, žanro socialinę atsakomybę ir laiką pralenkusį Lietuvos tarpukario fantastą.

– Festivalyje "Lituanicon" nemažai dėmesio bus skiriama "Cli-fi" žanrui. Kaipgi klimato kaita keičia fantastinę literatūrą?

– Klimato kaita literatūroje minima jau daugiau nei 130 metų. Pirmuoju paminėjimu būtų galima pavadinti Jules Verne'o knygą "Aukštyn kojom". Joje rašytojas aprašo ketinimus pakeisti visos Žemės klimatą, kad ištirptų ašigaliai ir būtų galima juose išgauti naudingųjų iškasenų. Autorius turbūt pakrauptų, jei pamatytų, koks teisus jis buvo. Garsusis Phillipo K.Dicko romanas "Ar androidai sapnuoja elektrines avis?" taip pat prasideda nuo ekologinės katastrofos temos. Atkreipkite dėmesį ir į tai, kaip vaizduojama ateitis garsiosiose jo knygos ekranizacijose "Bėgantis skustuvo ašmenimis" ir prieš porą metų pasirodžiusiame "Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049". Vis dėlto, nors klimato kaita literatūroje minima jau seniai, dažnai tai būdavo tik dekoracija rašytojo sugalvotai istorijai. Atšiaurus klimatas mokslinėje fantastikoje dažnai buvo pretekstu herojams iškeliauti į kitą planetą, o visas aprašymas susitelkdavo būtent į jų nuotykius. Tačiau, visuomenei vis daugiau dėmesio skiriant klimato kaitai, keičiasi ir jos vaidmuo literatūroje.

Maždaug 2013 m. plačiai pradėtas vartoti "Cli-fi" terminas, apibūdinantis literatūrą, kurioje analizuojamas žmogaus poveikis mūsų planetai ir tai, su kokiais padariniais mes susidursime. Tokioje literatūroje klimato kaita nėra tiesiog fonas istorijai. Rašytojai analizuoja, kokie socialiniai pokyčiai mus ištiks, su kokiais sunkumais: ekonominiais, politiniais, emociniais – mes galbūt susidursime. Be to, tokioje literatūroje paprastai aiškiai parodoma, kad dėl pokyčių atsakingi žmonės. Taigi klimato kaita keičia fantastinę literatūrą, tam tikra prasme stumdama ją tapti visuomenės savimonės skatinimo platforma.

– Kokius garsius pasaulio fantastikos rašytojus galėtumėte priskirti "Cli-fi" žanrui?

– Viena garsiausių ir lietuviams geriausiai žinomų rašytojų yra "Tarnaitės pasakojimo" autorė Margaret Atwood. Trilogijoje "Oryx and Crake" (lietuviškai išversta tik pirmoji dalis "Oriksė ir Griežlys", "Alma littera", 2004) autorė nagrinėja visuomenės pokyčius. Šiame kūrinyje ji nedviprasmiškai parodo, kad vartotojiškumas ir dabartinis mūsų gyvenimo būdas pavers planetą dykyne ir pražudys žmoniją. Tarp kitų žinomų autorių galima paminėti ir Kimą Stanley Robinsoną ar Paolo Bacigalupi, kurie kiek mažiau žinomi Lietuvos auditorijai. Abiejų jų knygose daug dėmesio skiriama tam, kaip ekstremali klimato kaita keičia visuomenę, socialinius santykius.

Atskiro paminėjimo vertas ir Michaelas Crichtonas, kurio kelios knygos yra išverstos į lietuvių kalbą. Vis dėlto, šis rašytojas "Cli-fi" temoje atsiduria kaip klimato kaitos kritikas. Jo knygoje "State of Fear" ekoteroristai bando sukelti nelaimes, kurios atkreiptų visuomenės dėmesį į klimato kaitą. Autorius savo knygoje kritikuoja mokslininkus, įspėjančius apie klimato kaitą ir, kaip skelbia pačios knygos pavadinimas, teigia, kad visuomenė yra perdėtai gąsdinama. Taigi, "Cli-fi" gali būti skirtas ir klimato kaitos neigimui.

– 2019-ųjų "Metų knygos" suaugusiesiems apdovanojimą laimėjusios lietuvių autoriaus Marijaus Gailiaus knygos "Oro" veiksmas taip pat vyksta itin pasikeitusio klimato laikais. Ką apskritai galite pasakyti apie Lietuvos fantastiką? Kiek ji liečia socialinės atsakomybės, visuomenės kritikos temas?

Dabar toli gražu ne tie laikai, kai kokie nors oficialūs vertintojai ar platintojai galėtų reguliuoti, ką skaityti.

– Fantastinė lietuvių kūrėjų literatūra atsirado dar tarpukariu. Įvairūs rašytojai tuomet rašė ir nuotykinius kūrinius su įvairiausiais fantastiniais elementais, ir rimtą socialinę kritiką, pridengtą fantastikos šydu. Pavyzdžiui, neseniai perleistas Igno Šeiniaus romanas "Siegfried Immerselbe atsijaunina" palietė tuo metu labai aktualias nacizmo iškilimo Vokietijoje ir jų propaguojamos rasinio grynumo doktrinos temas. Sovietiniais laikais lietuvių fantastikos sumažėjo, bet ji nepranyko. Autoriai daugiausia rašė panašiomis temomis, kaip ir kiti Sovietų Sąjungos fantastai: apie kosmosą ar šlovingo rytojaus statybas. Būdavo ir socialinės atsakomybės temų, liečiančių mokslo pažangos ir visuomenės raidos santykį. Po nepriklausomybės atkūrimo fantastinių kūrinių pasirodydavo daugiau. Kurį laiką leisti apsakymų rinkiniai "Geriausia Lietuvos fantastika". Pirmasis pasirodė 1997 m., paskutinis – 2007-aisiais. Ten randame kūrinių, apimančių visą fantastikos porūšių spektrą: ir mokslinės, ir maginės fantastikos, sakmėmis ir mitais paremtų istorijų, kosminių kelionių, ateities distopijų, apokalipsės, alternatyvių istorijų... Socialinės temos sutinkamos, pavyzdžiui, Justino Žilinsko romane "Genomas 3000". Jame, kaip galima suprasti iš pavadinimo, narpliojamos genų inžinerijos poveikio visuomenei temos.

Sambūris: festivalis „Lituanicon“ – galimybė fantastinės literatūros mylėtojams pabendrauti su bendraminčiais. Manto Puidos nuotr.

– Lietuvoje fantastikos žanras nėra toks populiarus kaip kiti. Tačiau, žinoma, jis turi savo gerbėjų ratą. Įdomu, ar fantastikos kūrėjai ir mėgėjai nejaučia atskirties, tarsi jų literatūra būtų ne tokia vertinga kaip klasikinių žanrų?

– Taip, šiek tiek atskirties esama. Pakanka prisiminti literatūros pamokas mokyklose, kur turbūt nesutiksime nei Mary Shelley "Frankenšteino", nei Johno R.R.Tolkieno "Žiedų Valdovo", nei Arthuro C.Clarko "2001 metų kosminės odisėjos". Ką jau kalbėti apie daugybę kitų puikių ir idėjų kupinų fantastinių kūrinių. Kita vertus, dabar toli gražu ne tie laikai, kai kokie nors oficialūs vertintojai ar platintojai galėtų reguliuoti, ką skaityti. Daugybė žmonių atranda savo mėgstamą literatūrą ir nekreipia dėmesio į aplinkinių, tarkime, literatūros kritikų ar mokytojų, nuomonę. Galiausiai kūrinio vertę suprasti gali tik pats skaitytojas – ar jis gauna tai, ko nori? Ar tame kūrinyje yra įdomių idėjų, gerai išvystytų veikėjų, o galbūt tiesiog progų pabėgti nuo kasdienės rutinos? Tai ir padaro literatūrą vertingą. Beje, pastaruoju metu stebima tendencija, kai vadinamosios giliosios literatūros autoriai Lietuvoje vis noriau naudoja fantastiką kaip priemonę. Pavyzdžiui, jau minėtas M.Gailius ir jo romanas "Oro", ar Jaroslavo Melniko distopijos "Tolima erdvė", "Maša, arba Postfašizmas".

– Ar fantastinės literatūros temos priklauso nuo laikmečio? Galbūt ši literatūra iš tikrųjų nėra taip nutolusi nuo to, kas vyksta realybėje, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio?

– Fantastinė literatūra, kaip ir bet kokia kita kūryba, yra neatsiejama nuo laikotarpio, kuriame gyvena autorius ir kūrėjas. Niekas neatsiranda vakuume. Atkreipkite dėmesį į J.Verne'o kūrybą. Akivaizdu, kad jis rašė apie tai, kas anuomet buvo aktualu, – nežinomų teritorijų atradimą, mokslo alkį ir siekį plėsti Žemės pažinimo ribas. Kosmoso kolonizavimo tema fantastikoje sprogo praėjusio amžiaus viduryje – tam įtakos turėjo JAV ir SSRS kosminės lenktynės. Prasidėjus skaitmeninei revoliucijai, kūrėjams aktuali tapo dirbtinio intelekto problema. Tai vos keli abstraktūs pavyzdžiai, kaip pasaulis, kuriame gyvename, bei aplinkoje vyraujančios nuotaikos veikia kūrybą. Fantastinė literatūra, ypač mokslinė fantastika, yra glaudžiai susijusi su tvyrančia nežinia ir bendražmogišku nerimu dėl to, kas mūsų laukia ateityje, atsižvelgiant į dabarties kontekstą. Fantastikos autoriai naudojasi žanro teikiamomis galimybėmis įvertinti šiuo metu opias problemas. Drįsčiau teigti, kad yra atvirkščiai, nei mano daugelis, – fantastinė literatūra glaudžiai susijusi su tuo, kas vyksta realybėje, ir suteikia galimybę į ją pažvelgti iš skirtingų perspektyvų.

– Esate vienas iš festivalio "Lituanicon" organizatorių. Rudenį jį planuojama rengti jau 31 kartą. Tad galima numanyti, kad Lietuvoje fantastikos gerbėjų yra nemažai?

– Tikrai taip. Pirmieji fantastikos mėgėjų klubai Lietuvoje pradėjo kurtis dešimtmečiu anksčiau, nei Lietuva atgavo nepriklausomybę. Tad galima sakyti, kad fantastų bendruomenių tradicija čia apskritai nėra nauja. Pirmasis fantastinių idėjų ir kūrybos festivalis "Lituanicon" buvo surengtas dar 1990 m. Per tris dešimtmečius renginio formatas, organizatoriai ir struktūra ne kartą keitėsi, tačiau poreikis burtis į bendruomenę niekur nedingo. Pirmuosiuose festivaliuose dalyvių apsilankydavo keli šimtai, vėliau jų sumažėjo. Tačiau pastaraisiais metais lankytojų skaičius išaugo ir artėja link tūkstančio. Veiklų įvairovė – diskusijos, stalo ir vaizdo žaidimai, kūrybinės dirbtuvės, viktorinos, užtikrina, kad ką nors įdomaus sau čia rastų kiekvienas. Tad neklystate teigdama, kad fantastikos mėgėjų Lietuvoje yra nemažai.

Jo teigimu, zondo, kurį bus bandoma nuleisti ant Marso paviršiaus, tikslas – išbandyti nusileidimo sistemą, todėl, net tai atlikus nesėkmingai, tikslas vis tiek bus pasiektas. Europos kosmoso agentūros ir Rusijos agentūros „Roskosmos“ bendras zondas trečiadienį nusileis Marso paviršiuje. Tai turėtų įvykti maždaug 18 val. Lietuvos laiku.

– Du zondai dalyvauja misijoje „ExoMars“. Vienas toliau skries aplink Marso orbitą, o kitas trečiadienį nusileis ant Marso paviršiaus. Kaip tie zondai atrodo ir kokios bus jų užduotys?

– Zondai ypatingai nesiskiria nuo tų, kuriuos galbūt esate matę skriejančius aplink Marsą. Tai maždaug lengvojo automobilio dydžio aparatai. Bent skraidantys orbitoje yra tokio dydžio, nusileisiantis ant Marso paviršiaus – mažesnis.

Vienas zondas skries pačiame Marso atmosferos viršuje ir ten ieškos įvairių dujų pėdsakų. Kito, nusileisiančio ant paviršiaus, svarbiausia misija – išbandyti nusileidimo sistemą, kuri vėliau bus naudojama ir ant Marso paviršiaus nuleidžiant kitus zondus.

– Neretai įvairias misijas į Marsą ištinka nesėkmės. Pavyzdžiui, nepavyksta tinkamai nuleisti zondo. Kai kurie mokslininkai prognozuoja, kad zondas „Schiaparelli“, kuris leisis į Marsą, gali papulti tiesiai į smėlio audrą. Jos ten būna milžiniškos. Kokia tikimybė, kad trečiadienį zondas nusileis saugiai?

– Procentais tikimybės tikrai nepasakysiu, bet kiekviena misija ruošiama ne vienerius metus, o labai ilgai. Joje būna numatyta daug visokių saugumo priemonių, kad tikimybė įvykdyti tikslą būtų kuo didesnė.

Net jei „Schiaparelli“ nepajėgs sėkmingai nusileisti Marso paviršiuje, tai nebus didžiulė katastrofa, nes, kaip minėjau, šio zondo pagrindinis tikslas – išbandyti nusileidimo sistemą. Ilgalaikių mokslinių tyrimų jis nevykdys, tai darys tik kelias dienas.

Taigi praradus šį zondą misija nesužlugs. Tiesiog tada reikės iš naujo išbandyti nusileidimo sistemą, prieš leidžiant kitus šios misijos elementus – ateityje planuojamus paleisti zondus.

– Kokioje teritorijoje turėtų nusileisti zondas? Kiek ji reikšminga tyrimams?

– Kiek atsimenu, „Schiaparelli“ zondas ketina nusileisti ties Marso pusiauju. Ši vieta pasirinkta būtent dėl gresiančių dulkių audrų – atsiranda galimybė patikrinti, kaip nusileidimo sistema veikia ekstremaliomis sąlygomis. Jei Schiaparelli pavyks nusileisti per audrą, tai pavyks ir vėlesniems zondams.

– Nepaisant gana šaltų Europos Sąjungos ir Rusijos santykių, šią Marso misiją tiek Europa, tiek Rusija vykdo bendrai. Ar tai reiškia, kad kosmoso tyrimų srityje galioja kitokios politinio žaidimo taisyklės?

– Iš dalies taip, nes, pavyzdžiui, Tarptautinė kosminė stotis taip pat yra bendras įvairių kosmoso agentūrų, (tarp jų ir NASA bei Rusijos) projektas. Net ir prieš keletą metų, atšalus Rusijos ir Vakarų šalių santykiams, Tarptautinei kosminei stočiai buvo padarytos įvairios išimtys iš sankcijų, taikomų Rusijai. Tai buvo daroma, kad stotis galėtų tvarkingai dirbti.

Panašiai yra ir su šia misija. Be to, reikia nepamiršti, kad kiekviena tokia kosminė misija planuojama daugybę metų. „ExoMars“ misija buvo pradėta kurti likus daug metų iki pastarųjų įvykių Ukrainoje, kurie atšaldė Rusijos ir Europos Sąjungos santykius.

Gravitacinių bangų atradimas pakeis ne tai, ką žinome apie Visatą, bet tai, kaip šią informaciją gauname, LRT RADIJUI sako Fizinių ir technologijos mokslų centro astrofizikas Kastytis Zubovas. Anot jo, gravitacinių bangų atradimas padėjo įrodyti, kad juodosios skylės egzistuoja ir gali padėti surinkti daug naujos informacijos ateityje apie tuos kūnus, kurie neskleidžia elektromagnetinių bangų.

– Pirmasis apie egzistuojančias gravitacines bangas prieš šimtą metų kalbėjo garsus fizikas – Albertas Einsteinas. Dabar tai įrodyta. Kas yra tos bangos?

– Gravitacines bangas galima būtų palyginti su bangomis, kurios susidaro, pavyzdžiui, įmetus į vandens telkinį akmenį – įkrenta akmuo, kyla vandens raibuliai, kurie sklinda tolyn. Kažkas panašaus įvyksta ir erdvėlaikyje. Erdvėlaikis yra viena iš pagrindinių bendrosios reliatyvumo teorijos koncepcijų. Tai yra tam tikra terpė, susidedanti iš laiko ir erdvės, kurioje visi kūnai juda ir kurią patys kūnai veikia. Kiekvienas kūnas, turintis masę, tą erdvėlaikį aplink save iškreipia.

– Ar mes tai darome ir dabar?

– Taip, ir mes tai darome, tiesiog mūsų masė yra tokia maža, kad tas iškreipimas neturi jokio pastebimo poveikio mūsų kasdieniame gyvenime. Dėl to prireikė daugybės šimtų metų po Isaaco Newtono suformuluotos gravitacijos, kad įvairūs stebėjimų rezultatai pagerėtų tiek, kad būtų galima atskirti vadinamuosius klasikinius gravitacijos efektus nuo reliatyvesnių. Tai buvo padaryta XX a. pradžioje, suformuluota reliatyvumo teorija.

Vienas iš efektų, kurį prognozuoja bendroji reliatyvumo teorija yra toks – jei masyvus kūnas juda su pagreičiu, nuo jo ima sklisti gravitacinės bangos, t. y. tas erdvėlaikio iškreiptumas, esantis aplink kūną, taip pradeda keistis, kad pats erdvėlaikis ima raibuliuoti tolin nuo kūno. Šis efektas labai silpnas tokioje sistemoje, kaip Saulės sistema. Žemė, besisukdama aplink Saulę, gravitacines bangas irgi skleidžia, tiesiog jų stiprumas toks menkas, kad jo aptikti nėra šansų.

– Gravitacinės bangos buvo aptiktos, kai susijungė dvi juodosios skylės. Ar dėl to efekto stiprumo ir buvo atrastos tos bangos?

– Taip. Besijungiančios juodosios skylės buvo labai priartėjusios. Jos judėjo orbita viena aplink kita greičiais, artimais šviesos greičiui – labai dideliu greičiu ir pagreičiu, nes vyko judėjimas apskritimu. Dėl to gravitacinių bangų energija buvo labai didelė. Net ir sklisdamos po visą visatą 1,3 mlrd. metų tos gravitacinės bangos dar buvo pakankamai stiprios, kad mūsų naujausi detektoriai sugebėtų jas aptikti.

– Kokia nauda žmonijai iš šių atrastų bangų? Esate rašęs, kad šis atradimas ateityje, ko gero, pakeis visą astronomiją.

– Astronomiją pakeis gal ne tuo, ką žinome apie Visatą, bet tuo, kaip sužinome. Iki šiol visa informacija, kurią turėjome apie kosmosą, mus pasiekdavo elektromagnetinėmis bangomis. Ta pati šviesa, kurią matome, yra elektromagnetinės bangos. Radijo, infraraudonosios bangos, rentgeno, gama spinduliai – visa yra elektromagnetinės bangos. Skiriasi jų energija, jas kuriantys procesai, detektoriai, kuriais tas bangas, spindulius aptinkame, bet savo principu tai vis tiek yra tas pats fotonų srautas arba, kitaip sakant, elektromagnetinė banga.

Gravitacinės bangos yra fundamentaliai kitokios. Galima būtų vaizdžiai palyginti, kad iki šiol į Visatą žiūrėjome taip, tarsi žiūrėtume begarsį filmą, o staiga mums įjungė garsą. [...] Užfiksuodami gravitacines bangas mes, pavyzdžiui, galėsime stebėti objektus, kurie neskleidžia jokios elektromagnetinės spinduliuotės.

– Gal galite pateikti pavyzdžių?

– Kad ir dabartinis atradimas – dvi juodosios skylės, besisukančios viena aplink kitą. Juodąsias skyles apskritai stebėti elektromagnetinėmis bangomis galime tada, kai prie jų yra pakankamai medžiagos, kurią galime fiksuoti. Pavyzdžiui, prie jų gali būti dujų, kurios besisukdamos aplink juodąją skylę įkaista ir ima spinduliuoti specifinį spektrą. Dvinarė juodoji skylė yra dvi juodosios skylės, besisukančios viena aplink kitą. Jos jokios elektromagnetinės spinduliuotės neskleidžia, todėl pastebėti tokį kūną įprastais teleskopais neįmanoma.

– Teko skaityti, kad šis gravitacijos bangų atradimas pagrindė teoriją, kad juodosios skylės egzistuoja.

– Tai yra tvirčiausias įrodymas, kad juodosios skylės egzistuoja, nes anksčiau turėjome labai gerų, bet netiesioginių įrodymų – jas aptikdavome per poveikį aplinkai, o dabar aptikome per poveikį erdvei šalia juodųjų skylių. Kadangi poveikis idealiai atitinka tai, kas buvo prognozuojama bendroje reliatyvumo teorijoje prieš šimtą metų, dabar galime daug tvirčiau teigti, kad juodosios skylės tikrai egzistuoja.

– Prieš kiek milijardų metų susidarė tos dvi juodosios skylės, kurių bangas atrado mokslininkai?

– Geriausias spėjimas – 1,3 mlrd. metų.

– Ar jos dar egzistuoja?

– Tai, kas liko, joms susijungus, yra nauja, masyvesnė juodoji skylė – maždaug 62-ių Saulės masių. Greičiausiai ši juodoji skylė vis dar egzistuoja. Jai pranykti nėra kaip, nebent ji susiliejo su dar viena juodąja skyle.

– Ar gravitacinės bangos atsirado po to, kai pačioje pradžioje įvyko Didysis sprogimas?

– Pirmosios gravitacinės bangos pasklido kartu su Didžiuoju sprogimu, tačiau yra ir kitų procesų, kurie jas kuria.