„Kova prieš patyčias mokykloje ir už jos ribų vyksta nuolat, todėl prasminga apie tai kalbėti, ieškant vis efektyvesnių būdų šiam reiškiniui pažaboti. Tarptautinė patirtis, kitų šalių kolegų sukauptos žinios bei aktualios įžvalgos čia turi didelę reikšmę. Visa tai gali nulemti greitesnį ir tvaresnį rezultatą, kad ne tik pedagogai, bet ir platesnė visuomenės dalis prisidėtų stabdant ir mažinant šią problemą. Tikslas – keisti požiūrį ir siekti, kad tai nebūtų trumpalaikis reiškinys, bet liktų ilgam“, – kalbėjo viena renginio iniciatorių Kauno pedagogų kvalifikacijos centro (KPKC) vadovė Rasa Bortkevičienė.

KiVa kovos su patyčiomis programos koordinatorė Anna Murgo (Turku universitetas, Suomija) pristatė savo koordinuojamą prevencinę iniciatyvą, jos efektyvumą, 13 kovos su patyčiomis būdų bei patyčių mažinimo strategijas, naudojamas Suomijoje tiek nacionaliniu, tiek ir savivaldybių lygmenimis.

Norvegijoje sprendžiant patyčių problemas reikšmingas vaidmuo tenka pareigūnėms, kurios  atstovauja visuomenės interesams tiriant konkrečius atvejus bei nagrinėjant skundus dėl netinkamo administravimo ar teisių pažeidimo. Norvegijos Vestfold-Telemark apskrityje dirbančios ombudsmenės Kaja Vintervold Asmyhr ir Heidi Helene Hobæk supažindino forumo dalyvius su iššūkiais savo darbe.

Švedijos gerąją patirtį diskusijos dalyviams perteikė VšĮ „Vaikų linija“ kampanijos „Be patyčių“ ir prevencijos programos „Friends“ koordinatorė Eglė Tamulionytė. Lektorė pristatė mūsų šalies mokyklose įgyvendinamos „Friends“ programos principus – nuo pasitelkiamų priemonių iki tikslinių grupių ir atitinkamų mokymų metodologijos. Jau šiandien galima matyti apčiuopiamus bei sėkmingus šios programos dėka pasiektus rezultatus.

Visi žinome, kad vaikas gali tapti laimingu ir doru piliečiu tik augdamas jį mylinčioje, darnioje aplinkoje.

Tuo metu Danijos ambasada Lietuvos ugdymo įstaigoms padovanojo visai šeimai skirtą daugiau kaip valandos trukmės animacinį filmą „Nevykėlis Tarzanas“. Jame pasakojama istorija apie patyčias patiriantį berniuką. Pagrindinis naratyvas veda prie išvados, kad mažinant patyčias, verta kreipti dėmesį ne vien į mokyklą, bet ir šeimą, kurioje auga vaikas. Gegužės 11–30 dienomis filmas bus viešai prieinamas internetu kiekvienam: n-tarzanas.zoomtv.lt (slaptažodis: DanijosAmbasada).

„Šiaurės šalys skiria ypatingą dėmesį užtikrinant vaikų emocinę gerovę, deda dideles pastangas patyčių problemai spręsti. Visi žinome, kad vaikas gali tapti laimingu ir doru piliečiu tik augdamas jį mylinčioje, darnioje aplinkoje. Čia neabejotinai svarbus ir miesto vaidmuo, siekiant užtikrinti saugią ir darnią aplinką. Dėkoju mūsų miesto draugams bei partneriams už galimybę susiburti bendrai, tikrai aktualiai diskusijai, iš kurios galime pasisemti vertingų žinių ir patirčių“, – sveikindamas švietimo forumo dalyvius kalbėjo Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Antroje forumo dalyje veiksmingomis patyčių mažinimo strategijomis ir taikomomis prevencinėmis priemonėmis dalijosi Kauno J. ir P. Vileišių mokyklos direktorė dr. Dalia Lapėnienė, Veršvų gimnazijos direktorius Žilvinas Damijonaitis bei „Saulės“ gimnazijos socialinė pedagogė metodininkė Andrėja Adašiūnienė. Jie taip pat įvertino galimybes kurti saugią aplinką įstaigose, apžvelgė metodus, kuriais ugdomi socialiniai ir emociniai įgūdžiai.

Tarptautiniame forume „Mokykla be patyčių. Skandinavijos šalių ir Kauno miesto mokyklų vertinga patirtis“ dalyvavo per pustrečio šimto svečių iš visos Lietuvos. Renginio metu įgytas žinias ir perimtą vertingą patirtį pedagogai galės integruoti į savo profesinę veiklą, taip prisidėdami prie stipresnio patyčių mažinimo savo įstaigose.

Pasak dalyvių, susitikimas su kolegomis iš Skandinavijos šalių paskatino susimąstyti ir dar kartą įvertinti, koks reikšmingas nūdienoje visapusiškas mokinių ugdymas, į tradicines švietimo programas ir greta įprastų mokomųjų dalykų integruojant emocinius, socialinius įgūdžius, mokinio savivertės ugdymą.

Tuo pačiu prieita vieningos išvados, kad patyčių problemos sprendimai ir jos prevencija turi aprėpti kur kas daugiau nei vien tik ugdymo įstaigas. Lektorių pranešimuose vyravo tarpusavyje susiję akcentai, sakantys, jog kovos su patyčiomis kultūra iš siauresnių bendruomenių turi peraugti į visą plačiąją visuomenę.

„Esame dėkingi renginio moderatoriui žurnalistui Ignui Krupavičiui ir visiems švietimo forumo partneriams – Suomijos, Švedijos ir Danijos ambasadoms Lietuvoje, Vestfold-Telemark apskrities savivaldybei Norvegijoje, Suomijos Turku universitetui, viešajai įstaigai „Vaikų linija“, Kauno „Saulės“ ir Veršvų gimnazijoms bei J. ir P. Vileišių mokyklai už aktyvų prisidėjimą prie tokios turiningos ir visapusiškai naudingos diskusijos.

Neabejoju, kad ši diskusija sustiprino mūsų bendrystę su partneriais Skandinavijos šalyse, todėl jau dabar pradedame ruoštis kitų metų „Skandinavijos dienoms“, tikėdamiesi vėl susitikti dalykiniame forume rezultatų aptarimui ir naujam pasidalinimui vertingomis idėjomis“, – kalbėjo KPKC direktorė J. Bortkevičienė.

Vienas iš daugelio

Kauniečiui Pranui, vasarą palaidojusiam žmoną, antras karantinas, priešingai nei pirmas, tapo rimtu išbandymu. Nors 2020-ųjų pavasarį kaustė visiška nežinomybė, ilgėjančios dienos, anot našlio, teikė daugiau vilties. Be to, besibaigiančių suvaržymų jis laukė su savo Elena. Dabar senolis liko vienas kaip pirštas. Giminių Kaune nėra, su kaimynais senjoras mažai bendrauja, o ir tie, kuriuos anksčiau užkalbindavo laiptinėje, dabar vengia bet kokio kontakto.

"Turiu dvi dukras, bet abi išvykusios. Paskelbus karantiną grįžti į Lietuvą joms nepavyko", – našlys neslėpė, kad širdį drasko ne tik žmonos ilgesys, nerimas dėl dukrų, bet ir jo paties sveikata.

Vyras pasakojo turįs problemų dėl nugaros, vaikšto pasiremdamas lazdele, tačiau dabar, pasak jo, patekti pas gydytojus praktiškai neįmanoma.

"Čia ne koks ekstra atvejis, todėl vienas daktaras liepia kreiptis pas kitą, tas kitas liepia laukti pavasario, kol situacija pasikeis. Taip ir sėdžiu vienas, o laikas bėga. Kartais sapnuoju, kad Elena mane šaukia, o aš šlubuodamas einu pas ją, bet pusiaukelėje apsigręžiu atgal", – 71-ų kaunietis pasakojo, kad pabudęs po tokių sapnų imasi kokios nors malonios veiklos. Sprendžia kryžiažodžius, gamina naminį paštetą, įsijungia nuotaikingą filmą ar koncertą.

Tik – ne žinių laidas. Pastarosios esą varo į dar didesnę neviltį, nes praneša tik apie sergančiųjų skaičius ir naujus suvaržymus, kuriems galo nematyti.

Nepatenkinti poreikiai

Tokių kaip Pranas, specialistų teigimu, dabar yra labai daug, o nežinomybės baimė ir ją lydintis nerimas, ko gero, yra vieni dažniausių jausmų, kuriuos pastaruoju metu išgyvena nemaža dalis gyventojų. Senjorai jaudinasi, kad negali realizuoti bendravimo poreikio. Paaugliai – kad turi ieškoti ne vietos po saule, o patogesnės kėdės prie kompiuterio. Karantinas – grėsmė psichinei sveikatai?

Svarbu ne tik nepatirti blogų dalykų, bet ir patirti gerų. Čia kaip citrina, iš kurios galima išspausti limonadą. Todėl siūlau ne iškentėti karantiną.

"Klausimas konkretus, o atsakymas į jį labai platus, nes žmogaus psichika yra toks subtilus dalykas, kuriam įtaką daro viskas, pradedant aplinka ir baigiant prigimtinėmis žmogaus savybėmis", – pasak Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos ir Romuvos klinikos gydytojos psichiatrės psichoterapeutės Godos Tikniūtės, kalbant apie tai, kaip karantinas paveiks konkretaus žmogaus psichinę sveikatą, labai svarbu ne tik tai, kokia jo psichinė sveikata buvo iki tol, bet ir kokie poreikiai nustojo būti patenkinami. Poreikių piramidės pamatą sudaro fiziologiniai ir saugumo, po to – meilės, ryšio, savirealizacijos poreikiai. Tik patenkinus pagrindinius poreikius, svarbūs tampa aukščiau esantys. Kuo arčiau piramidės pamato esantis poreikis nepatenkintas, tuo didesnis iššūkis psichinei sveikatai.

G.Tikniūtės tikinimu, tik nuo mūsų priklauso, kaip nupiešime karantino paveikslą. (Asmeninio archyvo nuotr.)

"Tarkim, pacientai. Kalbu ne tik apie psichikos sutrikimų turinčius, bet ir apie onkologinius ligonius, kuriems sunku gauti ir fizinę, ir psichologinę pagalbą. Senjorus, kurie negali saugiai realizuoti bendravimo poreikio. Jie suvokia, kad laiko liko nedaug ir ta paskutinė gyvenimo atkarpa eina jiems nepriimtinu būdu. Turiu dvi beveik suaugusias dukras ir paauglį sūnų. Lygiai taip pat eina ir jų jaunystė, nors būtent dabar jų uždavinys – susirasti savo vietą po saule", – kalbėjo psichiatrė psichoterapeutė.

Laikykitės dienotvarkės

Vis dėlto svarbiausia – ne grupės, kurioms priklausome, o požiūris į esamą padėtį. Tarkim, užsidarę namuose tarp keturių sienų su savo atžalomis, vieni tėvai jaus tikrai didelį suvaržymą, o kiti šį laiką išnaudos tarpusavio santykiams puoselėti. Vieni kentės iš biurų persikraustę į virtuves ar kitus laisvus namų kampelius, kiti trins rankomis, kad rytais nereikia anksti keltis.

"Kuo lūkesčiai labiau skiriasi nuo realybės, tuo sunkiau", – anot psichiatrės psichoterapeutės G.Tikniūtės, pačią elementariausią dienotvarkę galime panaudoti tam, kad suplanuotume savo dieną taip, jog laikas būtų paskirstytas poilsiui ir veiklai, skirtai tikslams, kurie atitinka mūsų vertybes, įgyvendinti.

Net ir tuo atveju, jei jums nereikia keltis į darbą, žadintuvą nustatykite įprastu metu. Aiškiai nubrėžkite ribas, kada sėdate prie kompiuterio, kada valgote, ilsitės ar užsiimate kita veikla. Nesugriaukite dienotvarkės vien dėl to, kad pasikeitė aplinkybės.

"Jei ši situacija riboja artumą, bendravimą, savirealizaciją, tai nereiškia, kad turime tą poreikį nustumti ir juo nesirūpinti. Dienotvarkė reikalinga tam, kad pasirūpintume savimi ir rastume būdų tiems poreikiams patenkinti, – specialistė ir vėl pažėrė pavyzdžių, kaip kūrybingai su tam tikrais karantino iššūkiais pavyko susidoroti kai kuriems žmonėms. – Šiemet per šventes ar kitas svarbias progas žmonės negalėjo būti su artimaisiais, bet sugalvojo rengti susitikimus per "Zoom" platformą. Pati dalyvavau tokiame virtualiajame gimtadienyje ir atrodė, kad esu labai arti visų susirinkusiųjų. Buvo labai smagu."

Nebijokite specialistų

Draudimas kirsti savivaldybių ribas ir bendrauti daugiau nei vienam namų ūkiui, raginimas iš namų išeiti tik būtiniausiais atvejais – visa tai, regis, sugriovė mūsų kasdienybę, kurioje atsirado beprasmybės jausmas ir laiko tuštuma. Kiekvienas sprendžia, kaip ir kuo ją užpildyti. Deja, pasitaiko ir netinkamų pasirinkimo atvejų. Užuot įnikę į knygą, kai kurie tiesia ranką prie taurės vyno, užuot kalbėjęsi su artimu žmogumi, pasineria į socialinius tinklus. Didele dalimi taip nutinka dėl to, kad žmonės dažnai nepažįsta savo emocinio pasaulio ir todėl negali pakeisti savo sunkių jausmų, atsiradusių dėl suvaržymų. Žmogui, jau turinčiam priklausomybių, karantino metu problemos gali suintensyvėti. Jų neturintys, bet praktikuojantys gali pasistūmėti priklausomybės link.

"Priklausomam žmogui sveikti be profesionalų pagalbos labai sudėtinga. Jei kalbame apie tuos, kurie iki šiol šios problemos neturėjo ir alkoholį pradėjo gausiau vartoti tik karantino metu, kviečiu kreiptis psichologo, psichoterapeuto pagalbos. Nors nemažai paslaugų persikėlė į virtualiąją erdvę, per pastaruosius metus jų kokybė tikrai smarkiai išaugo, – G.Tikniūtė neabejojo specialistų pagalbos nauda. – Kovą mes visi švarinomės savo namus, traukėme nuotraukas iš senų albumų, inventorizavome tai, kas mums brangu. Dabar specialistai padės atlikti vidinę inventorizaciją ir taip padės iš arčiau susipažinti su pačiu savimi."

Viskas – mūsų rankose

Paklausta, kaip po karantino suvaržymų atrodys grįžimas į normalų gyvenimą, G.Tikniūtė nesiėmė absoliutinti. Žmonėms, iki tol turėjusiems rimtesnių psichinės sveikatos sutrikimų, karantinas gali būti paskutinis taškas, todėl jiems procesas gali užtrukti ilgai. Kiti, tikėtina, į įprastą režimą grįš nesunkiai.

"Kuo sveikesnis žmogus, tuo daugiau gėrio jis mėgina ir pajėgia įžvelgti šioje situacijoje. Svarbu ne tik nepatirti blogų dalykų, bet ir patirti gerų. Čia kaip citrina, iš kurios galima išspausti limonadą. Todėl siūlau ne iškentėti karantiną, – psichiatrė psichoterapeutė G.Tikniūtė kvietė jį išnaudoti prasmingai, galvojant apie save ir nepamirštant tų, kurie yra šalia. – Mes esame bendruomenė, todėl galvoti vien tik apie save neatitinka mūsų prigimties. Galime savo laisvę panaudoti ir tam, kad atsigręžtume į kitą žmogų, ir gal tada pamatysime, jog galime padėti savo negalinčiai vaikščioti kaimynei, o ir mūsų bėdos nebeatrodys tokios didelės. Tai dar viena galimybė patirti džiaugsmą. Svarbiausia – suprasti, kad mus apriboja tai, kas ištiko, bet tai, ką renkamės daryti esamoje situacijoje, daro mus laisvus."