Į penkiolika kalbų išverstas romanas „Motinos pienas“ – pasakojimas apie tremtinio dukrą, atsidavusią gydytoją, kurios profesinei karjerai ir ambicijoms kelią užkirto sovietinė valdžia. Izoliuota, į atokų kaimą dirbti ir gyventi išsiųsta moteris pasineria į beprasmybės liūną. Norėdama apsaugoti savo dukrą nuo režimo absurdo, motina nepajėgia suteikti jai taip reikalingos šilumos. Žmogų gniuždančioje aplinkoje, kur nuodais tampa net motinos pienas, nemeilė atrodo tarsi išsigelbėjimas. Pagrindinės kūrinio herojės prototipu tapo pačios rašytojos motina.

Pokalbis su N. Ikstena – apie skaudžią sovietmečio realybę, Lietuvos ir Latvijos literatūrą, sėkmės receptus ir požiūrį į sovietų režimui tarnavusius rašytojus.

– Kaune svečiuojatės pirmą kartą, bet Lietuva jums – nesvetima šalis. Esate čia lankiusis keletą kartų, knygų pristatymuose bendravote su Sigitu Geda ir Jurga Ivanauskaite. Ar skaitote lietuvišką literatūrą? Gal turite mėgstamų lietuvių autorių?

– Visą savo profesinį gyvenimą turiu artimą ryšį su lietuvių literatūra. Prieš penkiolika metų su kolegomis Latvijoje ėmėme rengti prozos skaitymus, į kuriuos kvietėme ir Lietuvos bei Estijos rašytojus. Tad jau tada teko nemažai pabendrauti su lietuvių autoriais. Galiu išskirti du rašytojus, kurie man asmeniškai yra labai svarbūs. Pirmasis – Antanas Škėma ir jo „Balta drobulė“, kurią skaičiau latvių kalba. Nors A. Škėma gyveno ir kūrė egzilyje, man ši knyga be galo brangi. Kita autorė, kurią noriu paminėti, yra J. Ivanauskaitė. Ją keletą kartų buvau sutikusi literatūros skaitymuose užsienyje – Švedijoje, Vokietijoje, kur susibičiuliavome. Perskaičiau beveik visas Jurgos knygas, kurios yra išverstos į latvių kalbą. Prisimenu, kaip su Jurga susitikome rašytojų vakarėlyje Geteborge. Buvome vienintelės moterys, tad drauge visą vakarą pradainavome lietuvių ir latvių liaudies dainas. Labai gaila, kad taip anksti netekome šios talentingos rašytojos. Londono knygų mugėje 2018 m. esu sutikusi ir Kristiną Sabaliauskaitę, nes abi tąkart buvome išrinktos Dienos autorėmis. Nesu skaičiusi Kristinos knygų, bet ji paliko labai šilto žmogaus įspūdį.

– Esate žinomiausia Latvijos rašytoja. Įdomu, kokia jums atrodo šiuolaikinė Latvijos literatūros scena? Kuriuos latvių autorius įvardintumėte kaip progresyviausius, turinčius daugiausia potencialo?

– Latvijoje turėjome nuostabų literatūrinį projektą „Mes. Latvija. XX amžius“, kurį inicijavo rašytoja Gundega Repšė. Trylika latvių rašytojų pasirinko po vieną istorinį XX a. Latvijos laikotarpį ir jį permąstė savo knygoje. Vienas iš šio projekto romanų buvo ir mano knyga „Motinos pienas“. Ši knygų serija išties unikali, o svarbiausia – ji labai išpopuliarėjo Latvijoje ir paskatino skaityti daugiau latvių rašytojų prozos kūrinių. Noriu įvardyti vieną šio projekto autorę – Ingą Ābelę, kuri parašė nuostabų romaną „Duna“ apie Latvijos regioną Latgalą. Žinau, kad spalį autorė atvyks į Lietuvą pristatyti naujausios savo knygos. Mano nuomone, Inga pasižymi labai giliu žvilgsniu ir yra viena geriausių prozos rašytojų ne tik Latvijos kontekste. Paminėčiau ir G. Repšę, kuri yra tarsi Latvijos prozos motina. Dėmesio verti rašytojai Andris Akmentiņš, Arno Jundzė ir Māris Bērziņš, kurio knyga apie okupacijų laikotarpį „Švino skonis“ taip pat buvo parašyta projekto „Mes. Latvija. XX amžius“ metu. M. Bērziņio knyga taip išpopuliarėjo, kad pagal ją Latvijos nacionaliniame teatre netgi buvo sukurtas spektaklis.

Labai svarbu, kad Baltijos regiono autoriai, rašantys apie mūsų istoriją, būtų kuo daugiau spausdinami kitose rinkose.

– Vis dėlto iš visų projekto knygų būtent jūsų romanas „Motinos pienas“ paliko didžiausią įspaudą visame pasaulyje. Latvijoje pagal jį neseniai pastatytas filmas, kurį rugsėjį „Kauno literatūros savaitės“ metu galėjo išvysti ir Kauno žiūrovai. Kaip manote, kodėl būtent jūsų knyga sulaukė tokio dėmesio?

– Literatūra yra įdomi tuo, kad niekada nežinai, kuri knyga pralauš ledus ir išplauks į platesnį pasaulį. Mano knygos populiarumas užsienyje nereiškia, kad ji kažkuo geresnė ar vertingesnė už kitų autorių knygas. Neretai populiarumą lemia tam tikra kūrinio tema, išorinės aplinkybės ir kiti aspektai, kurių negali nuspėti. Džiaugiuosi, kad mano knyga yra išversta į įvairias pasaulio kalbas, ji greitai pasirodys ir Meksikoje, Indonezijoje, Egipte. Mano nuomone, labai svarbu, kad Baltijos regiono autoriai, rašantys apie mūsų istoriją, būtų kuo daugiau spausdinami kitose rinkose.

– Romane „Motinos pienas“ rašote apie sovietų režimą ir jo poveikį žmogui. Taip pat tai pasakojimas apie motinos ir dukters santykius. Jūsų nuomone, kokią žalą sovietmetis padarė moterims, dukrų ir mamų santykiams?

– Deja, šis režimas vis dar žaloja žmonių gyvenimus ir tarpusavio santykius. Pažvelkime į karą Ukrainoje – agresoriaus veiksmai yra kuo tikriausias sovietinio režimo tęsinys. Knyga „Motinos pienas“ –  pasakojimas apie mano mamą. Tai labai asmeniška istorija apie mamos ir dukros santykius žmogų žlugdančiu istoriniu laikotarpiu. Šiame režime turėjai gyventi dvigubą gyvenimą. Nors žinojai, kokia iš tikrųjų yra realybė, privalėjai apsimesti, kad viskas yra gerai, ir dalyvauti šiame klaikiame spektaklyje. Knyga pasakoja apie jauną gydytoją, kuri demokratinėje visuomenėje būtų labai laiminga ir patenkinta savo profesiniu gyvenimu, tačiau gyvena žmogų naikinančiame režime. Tokia realybė jai nepriimtina, tad moteris priešinasi ir tarsi atsiskiria nuo sovietinės visuomenės. Norėdama apsaugoti dukrą, gydytoja nuo jos atsiveria emocine siena. Mamą beprotiškai mylinti dukra nori ją sugrąžinti į gyvenimą ir padėti jai įveikti depresiją.

Rašydama knygą neturėjau jokių lūkesčių. Mano leidėjai tiesiog manęs paklausė, galbūt norėčiau prisijungti prie knygų serijos ir aprašyti tam tikrą XX a. laikotarpį? Sutikau, nes kaip tik turėjau istoriją, kuriai pagaliau pribrendau. Iki tol jau buvau parašiusi 28 knygas ir laukiau tinkamo meto būtent šiai istorijai atskleisti. Dabar knyga „Motinos pienas“ jau gyvena savo gyvenimą, o aš tiesiog ją stebiu. Mano mama mirė gana jauna, kai jai buvo vos 54-eri. Šiemet man sukaks tiek pat. Nors mama mirė jauna, šiandien jos istorija padeda tūkstančiams žmonių geriau suprasti, ką reiškė gyventi sovietų režime. Šią knygą rašyti nebuvo lengva, bet džiaugiuosi, kad tai padariau.

– Kadangi pagrindinės romano herojės prototipas yra jūsų mama, dirbusi gydytoja, tikriausiai rašymo procese susidūrėte ne su vienu išūkiu?

– Jei esi rašytojas, vadinasi, nuolat peržengi ribas ir susiduri su tam tikrais iššūkiais – nesvarbu, pasakoji savo asmenines patirtis ar kuri įsivaizduojamą pasaulį. Pati nesu iš tų rašytojų, kurie daug fantazuoja, nes ir mano mėgstamiausi autoriai visada rašo apie savo asmenines patirtis. Juk kas gi gali būti įdomiau už patį gyvenimą? Esu įsitikinusi, kad gyvenimas yra daug didesnis nei literatūra. Kartais žmonės mano, kad, būdama rašytoja, daug ką išsigalvoju, fantazuoju. Tačiau tiesa ta, kad visas mano įkvėpimas ateina iš gyvenimo, nes realybėje gali atrasti kur kas daugiau dalykų nei savo vaizduotėje. Tad man atrodo visiškai natūralu, kad rašau tik apie asmenines patirtis. Žinoma, tai sunku – jei nori apnuoginti sielą prieš skaitytojus, turi turėti daug vidinės stiprybės. Todėl rašydama patyriau įvairių emocijų, buvo ir sunkesnių periodų. Tačiau dabar esu visiškai pasiruošusi pasidalyti savo patirtimis su skaitytojais.

– Kokių atsiliepimų sulaukiate iš ne posovietinių šalių skaitytojų? Kuo „Motinos pienas“ juos patraukia?

– Mano knyga išversta į japonų kalbą, tad esu ją pristačiusi Tokijuje. Susitikdama su japonų skaitytojais neturėjau daug lūkesčių, nes mūsų kultūros ir istorijos labai tolimos. Vis dėlto likau labai nustebinta. Tokijo universitete susitikau su 300 studentų, kurie visi buvo perskaitę mano knygą ir netgi susirašę klausimų ir pastebėjimų. Knygos pristatymas ir diskusija truko tris valandas. Vėliau manęs laukė autografų sesija, kurios metu knygos pasirašymas vienam skaitytojui primindavo trumpą ritualą. Kiekvienas priėjęs skaitytojas nusilenkdavo, padėkodavo.

Romanas taip pat yra išverstas į Farerų salų kalbą – tai pirmoji knyga, išversta į šią kalbą. Farerų salos man primena „Alisą stebuklų šalyje“. Vietiniai tarsi gyvena savame pasaulyje, nuostabios gamtos apsuptyje, atskirti nuo žemyninės Europos. Atrodo, jie nelabai domisi, kas vyksta už salų ribų. Tačiau čia įvyko itin įdomi diskusija apie „Motinos pieną“. Tada supratau, kad, nors rašytojas rašo sava kalba, knygoje aprašomos universalios emocijos ir patirtys, kurias supranta visi. Geriausiai knyga buvo sutikta Lietuvoje ir Švedijoje. Jūsų šalyje aktorė ir režisierė Birutė Mar pagal mano knygą netgi sukūrė monospektaklį. Man, kaip Latvijos rašytojai, didelė garbė, kad Lietuvos skaitytojai taip vertina mano knygą.

– 1998 m. išleista jūsų knyga „Gyvenimo šventė“ taip pat pasakoja apie dukros ir mamos santykius. Savo knygose renkatės kalbėti būtent apie moteris?

– „Gyvenimo šventė“ buvo mano pirmasis romanas. Tarp šios knygos ir „Motinos pieno“ (2015) taip pat parašiau romaną „Mergelės mokymas“ (2001). Kai pasirodė „Motinos pienas“, mano leidėja Latvijoje kaipmat pasakė, kad tai yra trilogija ir visus tris kūrinius sudėjo į vieną knygą. Iš tikrųjų rašydama „Gyvenimo šventę“, ir pradėjau galvoti apie „Motinos pieno“ istoriją. Man, kaip rašytojai, labai įdomu, kad, išleidus knygą, leidėjai, skaitytojai ir literatūros tyrėjai tau pasako, ką tu iš tiesų parašei. Pati nesitikėjau, kad mano kūriniuose bus tiek skirtingų sluoksnių. Rašydama mažiau galvoju ir planuoju, labiau vadovaujuosi intuicija. Nevadinu to įkvėpimu, labiau – kūrybine energija.

Kodėl rašau apie moteris? Aš gimiau moteris ir į šį pasaulį žvelgiu moters akimis. Nelaikau savęs rašytoja feministe, kuri stengiasi literatūroje perteikti stiprios moters portretą. Tiesiog aš pati esu moteris ir viską suprantu per moters prizmę. Rašydama labai didelį dėmesį skiriu pačiai kalbai. Manau, kad, jeigu esi geras rašytojas, turi nuolat dirbti su kalba, mokytis ją valdyti. Darbą su kalba prilyginčiau darbui su medžiu. Žmonės, kurie gamina medinius baldus ar kitus daiktus, žino, kaip padaryti, kad medis tau paklustų ir taptų nuostabiu stalu ar kėde. Darbas su kalba veikia taip pat – turi nuolat skaityti žodynus, bendrauti su kitų kalbų vertėjais ir aiškinti jiems, ką reiškia tam tikros latviškos frazės. Kalbos mokausi ir bendraudama su žmonėmis. Man patinka sutikti žmonių iš įvairių socialinių sluoksnių ir mokytis jų kalbos, išmokti naujų žodžių, kuriuos bus galima panaudoti kūrinyje. Kalbos mokausi net bendraudama su savo šunimi ir stebėdama, kaip jis išreiškia savo emocijas ir poreikius. Gyvūnai nekalba žmonių žodžiais, bet jie vis tiek su mumis bendrauja.

– Lietuvoje šiuo metu kyla nemažai diskusijų apie sovietmečiu rašiusius rašytojus, kurie tarnavo sovietinei valdžiai. Ar panašių diskusijų kyla ir Latvijoje? Jūsų nuomone, kaip reikėtų vertinti tokius rašytojus – boikotuoti juos, skaityti toliau, nepamirštant ir istorijos, o gal kūrinius atskirti nuo rašytojų veiksmų?

– Manau, kad tai yra labai kompleksiškas klausimas, kuriam nėra vieno atsakymo. Latvijoje irgi yra įvairių situacijų su sovietmečiu kūrusiais rašytojais, apie tai diskutuojame. Pavyzdžiui, Latvijos poetė Mirdza Ķempė rašė eilėraščius apie Staliną, bet kartu stengėsi padėti iš Sibiro grįžusiems poetams. Kadangi sovietmečiu ji turėjo aukštą statusą, buvo iš dalies neliečiama ir galėjo padėti kitiems rašytojams. M. Ķempę arba garsųjį Latvijos poetą Imantą Ziedonį būtų galima vadinti sovietų režimo kūrėjais, nes jie kūrė tuo laikotarpiu. Kita vertus, M. Ķempė padėjo buvusiems tremtiniams, o I. Ziedonis buvo Dainuojančios revoliucijos Latvijoje aktyvistas. Mano nuomone, nereikėtų boikotuoti visų sovietmečiu kūrusių rašytojų vien dėl to, kad jie buvo priversti parašyti vieną kitą režimą šlovinantį kūrinį.

Nepamirškime to, kad režimuose taip pat gimsta nuostabios literatūros, spektaklių ir kitokio meno. Neretai tikrosios menininkų žinutės būdavo paslėptos tarp eilučių ir teikdavo žmonėms stiprybės. Tad noras viską tarsi nubraukti ir pamiršti man primena laikus, kai buvo deginamos knygos. Kita vertus, Latvijoje turėjome ir nelabai gabų rašytoją Vilį Lācį, kuris kartu buvo ir sovietų politikas. Jis pasirašė būsimų tremtinių sąrašus, tad dėl jo kaltės buvo ištremti ir žuvo tūkstančiai žmonių. Toks rašytojas tikrai turėtų keliauti į istorijos šiukšlyną. Tad visos situacijos yra skirtingos ir jas reikėtų vertinti skirtingai.

Prasidėjus karui Ukrainoje, Latvijoje ir Lietuvoje – sudėtinga situacija ir su rusų kultūra, kurią norima boikotuoti. Nepritariu žmonėms, kurie Rygoje nukėlė paminklą rašytojui A. Puškinui – juk jis neturi jokio ryšio su Putino režimu. Manau, kad šiuo atveju buvo persistengta. Žinoma, turime palaikyti Ukrainą visomis išgalėmis, bet įnirtinga kova su rusų kultūra ir kalba man atrodo perdėta. Jei menininkas palaiko Putiną, žinoma, jį reikėtų boikotuoti. Tačiau jei jis pabėgo iš Rusijos ir gyvena kaip pabėgėlis, kodėl turėtume jį ignoruoti? Kita vertus, labai džiaugiuosi, kad buvo nukeltas Rygos centre stovėjęs monumentas, skirtas Rusijoje gegužės 9-ąją švenčiamai pergalės dienai. Rusakalbiai kiekvienais metais prie jo triukšmingai švęsdavo, gerdavo degtinę, rėkaudavo pergalės šūkius.

– Vis dėlto, gal vertėtų paskelbti Rusijos kultūrai tam tikrą karantiną? Galbūt šiuo laikotarpiu verčiau atsigręžti į ukrainiečių kultūrą ir bent kuriam laikui padėti rusų autorių knygas į šalį?

– Taip, tam tikrą pauzę kuriam laikui padaryti tikrai galima. Mūsų šalyse rusų kultūros ilgą laiką buvo labai daug, tad dabar būtų išties sveika paskaityti ukrainiečių ir kitų šalių autorius. Džiugu, kad daugėja ukrainiečių rašytojų vertimų į kitas kalbas ir pasaulis iš naujo atranda Ukrainos kultūrą. Visiškai nesuprantu, kodėl Švedijos akademija pernai neskyrė Nobelio literatūros premijos ukrainiečių rašytojui Serhijui Žadanui. Šis rašytojas nuo pat karo pradžios dokumentavo karo veiksmus Charkive, o jo knygos gausiai verčiamos į užsienio kalbas. Buvau įsitikinusi, kad Nobelio premija bus skirta būtent S. Žadanui, tačiau ją gavo nežinoma prancūzų rašytoja (red. pastaba – Annie Ernaux). Mano nuomone, tai greičiausiai buvo politinis sprendimas. Grįžtant prie jūsų klausimo, manau, kad rusų autorių knygų deginti tikrai nereikėtų, tačiau verta dabar daugiau susikoncentruoti į kitų šalių kultūrą, ypač Ukrainos. Tačiau svarbiausia neperlenkti lazdos. Kaip minėjau, visiškai nepritariu A. Puškino skulptūros Rygoje nukėlimui, man šis veiksmas atrodo perteklinis.

Pati laisvai kalbu rusiškai, man patinka rusų literatūra, filmai. Fiodoro Dostojevskio kūrybą esu perskaičiusi daugybę kartų. Tačiau pastebiu, kad man vis mažiau norisi kalbėti rusiškai, kalbėdama šia kalba nebesijaučiu patogiai. Nenoriu nuneigti rusų kalbos, bet man labai liūdna, kad Latvijoje girdžiu vis mažiau latvių kalbos. Tiek mes, latviai, tiek jūs, lietuviai, turime saugoti savo kalbas, kurios yra tokios senos ir turtingos. Iš viso didžiulio pasaulio kalbų medžio šiandien tik mūsų dvi tautos atstovauja baltų kalboms. Tad turime kovoti dėl savo kalbų ir kultūrų, tačiau nepamiršti ir sveiko proto.

2020 m. pasirodęs romanas – siurrealus pasakojimas apie žvejų kaimelį, įsikūrusį šalia senkančio, užteršto ežero. Vyrai čia geria degtinę, moterys jiems nuolankiai tarnauja, o vaikai kasosi įkyriai niežtinčias egzemas, kol galiausiai visus pasiima ežero dvasia. Tokiame atšiauriame pasaulyje užaugęs vaikinas Namis leidžiasi į kelionę siekdamas išsiaiškinti, kur dingo jo motina. Nors kūrinyje nėra nurodoma tiksli vieta ir laikas, galima atpažinti aliuzijas į konkretų įvykį – senkančios Aralo jūros katastrofą.

Pokalbis su B. Bellová – apie modernią čekų literatūrą, atskirą nuo rašytojų gyvenimą gyvenančias knygas ir kurti įkvepiančią intuiciją.

– Ar pirmą kartą lankotės Lietuvoje? Kokiu tikslu atvykote į Kauno literatūros savaitę?

– Taip, Lietuvoje apsilankiau pirmą kartą. Turėdama laisvo laiko, pavaikščiojau po Kauno centrą ir senamiestį, važiavau funikulieriumi. Iš tikrųjų Lietuva ir Čekija turi panašią istoriją. Šiandien sužinojau, kad Kaune sovietmečiu taip pat susidegino jaunuolis, protestuodamas prieš okupacinį režimą, kaip 1969 m. Čekoslovakijoje Janas Palachas. Pagalvojau, kad mūsų šalys panašios ir tuo, kad Antrojo pasaulinio karo metais iš vienos pusės mus supo Vokietija, iš kitos – sovietų Rusija. Tad mes nukentėjome nuo abiejų režimų.

Man svarbiausia – parašyti gerą tekstą, o kas nutinka po knygos išspausdinimo, nebesvarbu.

Į Lietuvą turėjau atvykti dar 2020 m., kai pasirodė mano knyga „Ežeras“. Planavau ją čia pristatyti, bet prasidėjo pandemija. Tad pagaliau atvykau po trejų metų. Kartu su kitu čekų rašytoju Vratislavu Kadlecu Kauno literatūros savaitėje diskutavome apie šiandienos literatūrinį gyvenimą Čekijoje.

– Jūsų pirmoji knyga „Sentimentalus romanas“, pasirodžiusi 2009 m., pasakoja apie iššūkius augant komunistinio režimo griūties kontekste. Pati brendote buvusioje Čekoslovakijoje. Kiek į šią knygą sudėjote savo pačios išgyvenimų?

– Nepasakyčiau, kad mano knygose yra daug asmeninių išgyvenimų ar patirčių. Kita vertus, tam tikra prasme aš tai patyriau, nes stebėjau ir girdėjau istorijas žmonių, kurie nukentėjo nuo komunistinio režimo. Man asmeniškai labai įdomu tai, kad tada gyvenę vieni žmonės ieškojo kompromisų, o kiti gyveno vedami moralės ir vidinių įsitikinimų. Tačiau tai jiems kainavo daug – buvo persekiojami, netgi kalinami.

– Lietuvoje geriausiai žinomas jūsų romanas „Ežeras“, jums pelnęs tarptautinį pripažinimą. Knygoje aprašomas prie senkančio, užteršto ežero įsikūręs žvejų kaimelis, kuriame vyrauja neviltis. Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie užslėptas žinutes knygoje? Galbūt tai  atsainaus žmonių požiūrio į gamtos problemas kritika? Kai kurie skaitytojai mano, kad atšiaurus pasaulis, kuriame auga knygos herojus  Namis, yra aliuzija į Sovietų Sąjungą.

– Knygoje daug archetipų, o skaitytojo užduotis – juos surasti. Iš tikrųjų simboliai knygoje priklauso nuo to, kaip skaitytojas juos supranta. Specialiai jokių archetipų ir simbolių knygoje neužslėpiau, prie jų dirbau pati to nežinodama. Kai per gyvenimą esi perskaičiusi daugybę knygų ir girdėjusi daug istorijų, simboliai tavo kūryboje atsiranda to nė nesuprantant. Manau, kad knygoje keli personažuose atsikartojantys simboliai yra gana akivaizdūs. Pavyzdžiui, sena moteris ar valstybės pareigūnas yra tam tikrų archetipų visuomenėje prototipai. Kiti simboliai yra mažiau akivaizdūs, subtilesni.

Jei skaitytojams atrodo, kad žvejų kaimelis yra aliuzija į Sovietų Sąjungą, taip gali būti. Viskas priklauso nuo skaitytojo. Pastebėjau, kad buvusio socialistinio bloko šalyse šis sugretinimas yra dažnesnis. Jei skaitytojas gyvena Rytų Europoje, jis aprašomo kaimelio kasdienybę sulygina su savo patirtimi – okupacija, priespauda, šiurkščia jėga, kuri priverčia gyventi savo gyvenimą tokiu būdu, kurio nesirinktum.

– Lietuvoje puikiai žinome čekų literatūros klasikus: Jaroslavą Hašeką, Milaną Kunderą. Kaip atrodo šiandienė moderni čekų literatūra?

– Nesu literatūrologė, tad galiu tik glaustai apžvelgti dabartinę modernią čekų literatūrą. Šiandien Čekijoje karaliauja moterys rašytojos. Būtent jų knygos šiuo metu labiausiai skaitomos, apie jas kalbama. Temos, apie kurias rašoma ir diskutuojama literatūros rateliuose, yra istorija, holokaustas, komunistinio režimo pabaigos laikotarpis. Šios temos vis dar domina skaitytojus. Populiaru skaityti ir rašyti apie šeimos problemas, šeimoje patirtas traumas. Labiausiai perkamos ir daugiausia į užsienio kalbas verčiamos autorės yra Kateřina Tučková ir Alena Mornštajnová.

– Kaip save vertinate modernios Čekijos literatūros kontekste?

– Jei man reikėtų save apibūdinti, pasakyčiau, kad esu tarsi auglys ant Čekijos literatūros kūno. Nemanau, kad turiu daug bendro su šiuolaikine čekų literatūros scena. Aš neseku jokių tendencijų, pasakoju istorijas. Dažnai rašau pasitelkdama intuiciją. Pati nesirenku savo knygų temų, nežinau, kas jose įvyks, tiesiog pasakoju istorijas. Jos mane veda, o aš viską užrašau. Tiksliai net pati nežinau, kaip tai veikia. Man tiesiog patinka stebėti ir analizuoti žmones, įvykius aplink mane. Kartais pamatau ką nors įdomaus ir suprantu, kad apie tai reikia parašyti.

– Knygai be galo svarbus geras vertėjo darbas. Pati esate vertėja – ar jautriai reaguojate į savo knygos vertimus? Galbūt daugiau nei įprasta bendraujate su savo knygų vertėjais?

– Taip, esu vertėja, bet pati neverčiu literatūros, iš anglų kalbos verčiu reklamas. Niekada nenorėjau versti knygų, nes tai be galo sunkus ir menkai apmokamas darbas. Aš jau turiu kūrybinį hobį – rašymą, tad nenoriu savo laiko leisti versdama knygas. Manau, kad nebeilgai dirbsiu vertėja, pastebiu, kad šių specialistų paklausa vis mažėja – greičiausiai dėl mašininio vertimo. Galbūt literatūros vertėjai turi šiek tiek daugiau laiko pasiruošti, kol ir jų darbą perims kompiuteriai. Tikriausiai ateityje dirbtinis intelektas perims ir knygų rašytojų darbą. Žinoma, tai nereiškia, kad nebebus paklausos rašytojų, gebančių puikiai papasakoti istorijas. Kad ir kaip būtų, kol kas dirbtinis intelektas yra tiesiog kalbos programa, emocijų generuoti jis nesugeba. Geram rašytojui emocijos yra labai svarbios.

Kalbant apie mano knygų vertimą susiduriu su dviem vertėjų tipais. Pirmojo tipo vertėjai išverčia knygą, nusiunčia ją leidyklai ir knyga būna išleidžiama be mano žinios. Vėliau iš leidyklos sulaukiu kopijos ir sužinau, kad knyga buvo išversta. Antrasis vertėjų tipas man patinka kur kas labiau. Tai vertėjai, kurie tau užduoda klausimų. Tada žinai, kad jiems rūpi gilesnė knygos prasmė. Šie vertėjai stengiasi išversti kuo geriau, tavo istoriją kuo tiksliau papasakoti kita kalba. Jie man rašo ilgus laiškus ir klausia daugybės klausimų. Dažnai su tokiais vertėjais tampame draugais, užsimezga labai artimas ryšys. Artimiausia draugystė sieja su mano knygų vertėjais iš Italijos, Lenkijos, Bulgarijos, JAV. Iki šiol palaikome ryšį, susitinkame, jei lankomės vieni kitų šalyse.

– Kokių atsiliepimų apie savo knygas sulaukiate iš skirtingų šalių skaitytojų? Minėjote, kad Rytų Europos šalys jūsų knygose įžvelgia kiek kitokių simbolių ir prasmių nei vakariečiai.

– Kaip ir minėjau, skaitytojų mano knygose atrandami simboliai priklauso nuo to, kokia tema svarbi ir aktuali toje šalyje. Tačiau esama ir universalių temų. „Ežeras“ yra istorija apie augantį, bręstantį jauną žmogų – manau, kad visi gali su tuo susitapatinti. Iš tikrųjų galiu jums pasakyti tik tai, ką man papasakoja sutikti tų šalių žmonės. Aš pati neskaitau savo knygų apžvalgų užsienio kalbomis, nes jų nesuprantu. Esu du kartu lankiusis Japonijoje, daviau interviu laikraščio, kuris kasdien spausdinamas 500 tūkst. kopijų tiražu, žurnalistui. Net neįsivaizduoju, ar kas nors perskaitė tą interviu, ar skaitė knygą, ką apie ją galvoja.

Kai pamąstai, įdomu – parašai knygą, ją išverčia, ir tada ta knyga gyvena savo gyvenimą, o tu apie ją nieko nežinai. Kalbant apie kitas Europos kalbas yra lengviau, nes bent jau galiu nuspėti kai kurių žodžių reikšmę. Tačiau lietuvių kalbos visiškai nesuprantu (juokiasi). Man svarbiausia parašyti gerą tekstą, o kas nutinka po knygos išspausdinimo, nebesvarbu. Jei knyga paliečia, sukelia skaitytojui emociją, jaučiuosi atlikusi savo darbą. Būtų smagu užsidirbti iš knygų rašymo, bet kol kas dar taip nenutiko. Gal vieną dieną nutiks.

Dažniausiai knygas renkamės pagal autorių, viršelį, rekomendacijas, atsiliepimus, reklamas, kritikų ar literatūros apžvalgininkų įvertinimus. Ieškome sau priimtinų temų, mėgstamų žanrų. Tačiau taip prarandame galimybę nustebti ir atrasti ypatingą knygą, kurios paprastai nebūtume paėmę į rankas. Galbūt knyga, į kurią įprastai nė nepažvelgtume, slepia didžiausius atradimus mūsų gyvenime?

Tokių minčių vedami netradicinio dalijimosi knygomis formato propaguotojai siūlo rinktis skaitinius ne pagal viršelį, nežinant ne tik jo autoriaus, pavadinimo, bet ir žanro. Vietoje reklamos – knygą jau perskaičiusių nepažįstamųjų užrašyta, su ja susijusi istorija ar intriguojanti asmeninė žinutė. Tokiems knygnešiams šis literatūrinis žaidimas suteikia galimybę pateikti kūrinį kitu rakursu, tapti potencialiu slaptu sielos draugu, dovanojančiu kažkam būtent tą knygą ir emociją, kurios šiuo metu jam trūksta.

Galima sakyti, kad perkeltine prasme kiekvienas iš mūsų gyvename tam tikroje planetoje su savitu kraštovaizdžiu, žmonėmis, tradicijomis.

Supakavę į laikraštį, žurnalą, vyniojamąjį popierių ar kitą medžiagą, maskuojančią viršelį ir pavadinimą, trumpai aprašę su knyga susijusią savo asmeninę istoriją, jausmus, ar patikusią citatą šie knygnešiai nešė jas renginio organizatoriams.

Šeštadienį Studentų skvere Kauno apskrities viešoji biblioteka pakvietė į simbolinę kelionę po kosmosą ieškoti naujų kosminių stočių, planetų ir dar neatrastų galaktikų.

Jaukią bibliotekos vyresniosios metodininkės Alos Volkovos sukurtą kosminę erdvę puošė VšĮ Palaimintojo Jurgio Matulaičio Montesori mokyklos mokinių pagamintos Saulės sistemos planetos, o jos centre – didelė nepažinta planeta. Taip metaforiškai susietas žmogaus gyvenimas su knygomis.

„Galima sakyti, kad perkeltine prasme kiekvienas iš mūsų gyvename tam tikroje planetoje su savitu kraštovaizdžiu, žmonėmis, tradicijomis, – pastebėjo bibliotekos viešųjų ryšių specialistė Edita Majauskaitė. – Vaikystėje mūsų pasaulėžiūrą ir vertybes stipriai formuoja tėvai, artimi žmonės ir mus supanti aplinka, o augdami mokomės, tobulėjame ir kasdien nustebiname save naujais atradimais. Išmokus skaityti literatūra tampa vienu iš būdų, leidžiančių plėsti akiratį, pažinti naujas šalis neišvykstant iš namų, suprasti kitokius žmones nei mes, o kartu sužinoti daugiau ir apie save. Todėl kiekviena perskaityta knyga yra tarsi naujai atrasta planeta mūsų gyvenimo visatoje.“

„Aklame pasimatyme su knyga“ apsilankė ne tik kauniečiai ar nuolatiniai bibliotekos lankytojai, bet ir rašytojai, aktoriai, Lietuvoje reziduojantys studentai ir svečiai iš užsienio.

„Džiaugiamės, kad renginys kasmet pritraukia vis didesnę auditoriją, žmonės sustoja, bendrauja, domisi akcijos idėja ir negali patikėti, kad už knygas nereikia mokėti. Naujus skaitinius rinktis gali ir lietuviškai neskaitantys žmonės, ir patys mažiausi. Labai smagu susipažinti su literatūrą mėgstančiais žmonėmis ir stebėti, kiek daug džiaugsmo sukelia naujos knygos ieškojimas nematant jos viršelio“, – įspūdžiai dalijosi akcijos organizatorė, bibliotekos Skaitymo skatinimo grupės vadovė Laura Lukoševičiūtė.

„Aklo pasimatymo su knyga“ metu buvo išdalyta daugiau nei 1,5 tūkst. knygų, kurias bibliotekai dovanojo akciją palaikantys Kauno miesto gyventojai, bibliotekos darbuotojai, kultūros įstaigų, verslų, švietimo įstaigų atstovai ir kiti knygas skaitantys žmonės.

Iniciatyvos organizatorė Kauno apskrities viešoji biblioteka pernai pasiekė asmeninį rekordą – akcijoje buvo surinkta daugiau kaip 1000 knygų, kurios festivalio „Kauno literatūros savaitė“ metu iškeliavo į paslaptingus ir mistika dvelkiančius aklus pasimatymus su kauniečiais bei miesto svečiais. Ši idėja su Vytauto Didžiojo universitetu ir šiemet bus įgyvendinta festivalyje „Kauno literatūros savaitė 2023“. Jau gegužės 13 d. pradėsime savo kosminę ekspediciją ir dar vienu žingsneliu priartėsime prie visatos paslapčių. Kas ten žino – galbūt kurioje nors planetoje atrasime naują gyvybę?

Bet prieš tai kviečiama tapti „Aklo pasimatymo su knyga“ dalimi ir atnešti seniai perskaitytą, lentynoje dulkes renkančią knygą, kuri nepažįstamajam gali suteikti daugybę naujų įžvalgų, idėjų ir tapti jo gyvenimo knyga – naująja dar nepažinta planeta.

„Aklas pasimatymas su knyga“ – kas tai?

Dažniausiai knygas renkamės pagal autorių, viršelį, rekomendacijas, atsiliepimus, reklamas, kritikų ar literatūros apžvalgininkų įvertinimus. Ieškome sau priimtinų temų, mėgstamų žanrų. Tačiau tokiu būdu prarandame galimybę nustebti ir atrasti ypatingą knygą, kurios paprastai nebūtume paėmę į rankas. Galbūt knyga, į kurią įprastai nė nepažvelgtume, slepia didžiausius atradimus mūsų gyvenime?

O kas, jeigu kitą savo skaitinį rinktumėtės nematydami viršelio ir pavadinimo – pagal knygą jau perskaičiusių nepažįstamųjų užrašytas, su ja susijusias istorijas, intriguojančias asmenines žinutes? „Aklas pasimatymas su knyga“ kviečia atsisakyti išankstinių nuostatų, kuriomis vadovaujantis pasirenkami tam tikri žanrai ar autoriai. Tai galimybė tapti slaptu knygnešiu, pateikti kūrinį kitu rakursu, o mėgstantiems skaityti – kaip netikėtą siurprizą atrasti naujas knygas.

Kaip dalyvauti „Aklame pasimatyme“?

Skaitytojai, norintys įsitraukti į šią kosminę odisėją, visų pirma kviečiami pasidalinti kadaise skaitytomis, įspūdį palikusiomis knygomis, kurias norėtų padovanoti kitiems. Pagalvokite – galbūt nepažįstamojo gyvenimą pakeisianti knyga šiuo metu dulka jūsų lentynoje. Knygas reikėtų supakuoti į laikraštį, žurnalą, vyniojamą popierių ar kitą medžiagą, maskuojančią jos viršelį ir pavadinimą, trumpai aprašyti su knyga susijusią savo asmeninę istoriją, jausmus ar patikusią citatą ir iki gegužės 10 d. atnešti į Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje esančią dėžę (K. Donelaičio g. 8). Jau gegužės 13 d. įsiliejus į „Kauno literatūros savaitė 2023“ veiklas bus kviečiami visi, ištroškę naujų potyrių, atvykti į „Aklą pasimatymą su knyga“, apžiūrėti meninę instaliaciją ir netrukus ją išardyti – išsirinkti intriguojančia žinute sudominusią knygą.

Kodėl verta dalyvauti šioje akcijoje?

Vartotojiškumo problema šiandien yra kaip niekad aktuali. Galvojant apie mūsų planetos ateitį ir skatinant atsakingą vartojimą, raginama vadovautis tvarumo idėjomis. Kviečiama ne pirkti, bet dalytis, mainytis literatūra ir šiuo būdu atrasti naujas knygas. Juk seniai pamirštos knygos perdavimas kitam skaitytojui gali tapti puiki dovana nepažįstamajam, aplinkai ir sau.

Tad traukite iš lentynų primirštas knygas, papuoškite jas maskuojančiu popieriumi, asmeninėmis žinutėmis ir leiskitės į jaudulio bei nežinios kupiną tarpgalaktinę kelionę – aklą pasimatymą su knyga!

„– Įdomu, – tarė jis, – ar žvaigždės šviečia tam, kad kiekvienas kada nors galėtų susirasti savąją?“ (A. de Sent Egziuperi „Mažasis princas“).

Į Kauną taip pat atkeliavo šių metų „Prix Laurence“ konkurso laureatų kūrybos antologija, kurioje tarp 30 finalininkų kūrinių – ir devyni Lietuvos jaunųjų autorių tekstai lietuvių bei anglų kalbomis. Antologijos sutiktuvės ir naujo konkurso pradžia buvo iškilmingai paminėti gruodžio 8 d. Huncheragne kultūros centre Liuksemburge.

Pasak VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanės ir festivalio „Kauno literatūros savaitė“ vadovės Rūtos Eidukevičienės, draugystė su „Prix Laurence“ konkurso organizatoriais užsimezgė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dėka: „Kolegos Liuksemburge jau dešimtmetį rengia festivalį „LiteraTour“, o „Prix Laurence“ konkursas – šio festivalio programos dalis. Mūsų festivalis „Kauno literatūros savaitė“ dar jaunas, bet jau spėjęs įsitvirtinti Kauno kultūriniame gyvenime renginys. 2023 m. pavasarį festivalį organizuosime trečiąjį kartą, tad „Prix Laurence“ konkurso organizatorių pasiūlymas tęsti bendradarbiavimą ir suteikti galimybę jauniesiems Kauno ir Kauno rajono autoriams dar kartą nerti į tarptautinių konkursų vandenis – mums didelis džiaugsmas. Juk viena iš universiteto, o tuo pačiu ir festivalio misijų – padėti augti jauniesiems autoriams.“

Prie „Prix Laurence“ konkurso taip pat jungiasi ir Betembūro miesto partneriai – Valpaços (Portugalija) bei Flaibano (Italija), tad konkursas daugiakalbis – teikti tekstus galima liuksemburgiečių, vokiečių, prancūzų, anglų, lietuvių, portugalų bei italų kalbomis. „Žinome, kad Lietuvoje yra nemažai jaunimo, kuriančio ne tik lietuvių kalba, tad kviečiame teikti konkursinius darbus ta kalba, kurioje jaučiatės komfortiškiausiai. Žinoma, pasirinkus rašyti kita kalba, autorių prašysime įkelti ir lietuvišką teksto versiją, kad jį galėtų įvertinti Lietuvos komisija, bet daugiau jokių apribojimų nėra“, – konkurso detalėmis dalinasi R. Eidukevičienė.

F. de Costa nuotr.

Lietuvos jaunųjų literatūros kūrėjų darbus vertins VDU komisija, sudaryta iš rašytojų, poetų bei literatūros kritikų. Komisijos pirmininkė rašytoja Sandra Bernotaitė pasiuntė į Liuksemburgą žaismingą vaizdo sveikinimą iš Kauno Vinco Kudirkos bibliotekos ir pakvietė jungtis visų šalių jaunuosius autorius: „Rašytojai gyvena knygose, jie negalėtų egzistuoti be bibliotekų ir be skaitytojų. Bet visi rašytojai pradeda savo karjerą debiutuodami, ir kartais debiutuojame sudalyvavę konkursuose. Kviečiu jus dalyvauti „Prix Laurence“ konkurse ir siųsti savo tekstus. Nekantrauju, kada galėsiu juos perskaityti ir pranešti, jog laimėtojai galės vykti į Liuksemburgą ir dalyvauti skaitymuose bei apdovanojimuose.“ Visų konkurso šalių atstovų sveikinimai ir kvietimas jungtis prie konkurso čia: https://prixlaurence.lu/presentation/18/lt/.

„Prix Laurence“ konkurse gali dalyvauti autoriai nuo 12 iki 26 metų, kurie skirstomi į dvi amžiaus grupes. Praėjusiais metais „Prix Laurence“ konkursui buvo pateikti 239 tekstai, tarp jų – net 50 iš Lietuvos. Konkurso finale Betembūre dalyvavo 9 finalistai – Jovaras Kelpšas su tekstu „Antys yr“ tapo antros vietos laimėtoju 18–26 metų amžiaus grupėje, o Linas Daugėla sulaukė daugiausia publikos palaikymo („Šaukšto megapolis“). Konkursui teikiamus tekstus galima talpinti svetainėje www.prixlaurence.lu iki 2023 m. kovo 15 d.

Anot festivalio iniciatoriaus ir meno vadovo rašytojo Lauryno Katkaus, literatūra besidomintiems lietuviams Šetenių pristatyti nereikia. Tai Česlovo Milošo, vienintelio šalyje gimusio Nobelio premijos laureato, gimtinė.

Č.Milošas nebuvo idėjos „menas menui“ šalininkas: jo paskaitos, pranešimai, esė, gvildenantys aktualius ne tik literatūros, bet ir visuomenės bei politikos klausimus, sudaro svarbią palikimo dalį. Tad „Šetenių skaitymuose“ vyksta ne tik literatūriniai skaitymai, bet ir intelektualios diskusijos, svarstomos įžvalgos ir klausomasi paskaitų. Skirtingai nei į pavasario festivalį, į skaitymus kviečiamas ne būrys rašytojų, o vienu metu po vieną žymų pasaulio autorių.

Anot L.Katkaus, visuomenė yra pavargusi nuo paviršutiniško bėgimo nuo knygos prie knygos, nuo autoriaus prie autoriaus – atėjęs metas lėtam skaitymui, atidžiam įsiklausymui ir grįžtamajam ryšiui.

Pirmuosius „Šetenių skaitymus“ inauguruos du garsūs autoriai: poetas, prozininkas Jurijus Andruchovyčius ir Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič.

J.Andruchovyčius kartu su Serhijumi Žadanu laikomas garsiausiu pasaulyje ukrainiečių rašytoju. Šokiruojanti ir mąsli jo kūryba išversta į visas pagrindines pasaulio kalbas, apdovanota daugeliu premijų, o jo romanas „Dvylika ratilų“ išverstas ir į lietuvių kalbą.

S.Aleksijevič kūryboje svarbią vietą užima dramatiški sovietmečio įvykiai, karas Afganistane, Sovietų Sąjungos griūtis, Černobylio katastrofa ir jos padariniai. Ji sukūrė savitą dokumentinės literatūros žanrą, kurį vadina „balsų romanu”. Pagrįstas šimtais interviu, jis leidžia iš autentiškų pasisakymų sukurti plačią gyvenimišką ir dvasinę dabarties panoramą. Pastaraisiais metais ji išgarsėjo kaip aktyvi Baltarusijos diktatūrinio režimo kritikė. 2000-aisiais dėl politinio persekiojimo rašytoja buvo priversta išvykti iš šalies, vėliau grįžo, tačiau, 2020-aisiais numalšinus Baltarusijos revoliuciją, vėl paliko tėvynę.

Lietuviškai yra pasirodžiusios penkios S.Aleksijevič knygos: „Paskutinieji liudytojai“, „Karo veidas nemoteriškas“, „Laikas iš antrų rankų“, „Černobylio malda“ ir „Cinko berniukai“.

„Č.Milošo svarstytas Europos padalijimas į Rytus ir Vakarus ir iš to kylantis ypatingas Vidurio Europos tapatybės klausimas šiandien įgauna naują aktualumą. Ukrainos karo kontekste atgyja skaudžios Baltijos šalių, Lenkijos ir kitų regiono visuomenių istorinės patirtys, kurioms deramos vietos Europos moraliniame ir kultūrinės vaizduotės žemėlapyje ieškojo Č.Milošas ir daugelis kitų iš šio regiono kilusių intelektualų, suvokusių būtinybę Vakarams kalbėti savo autentišku balsu ir taip žadinti europiečių sąmoningumą“, – svečių pasirinkimą aiškina „Kauno literatūros savaitės“ vadovė, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė Rūta Eidukevičienė.

Rugsėjo 15-ąją Kaune atviroje paskaitoje J.Andruchovyčius pristatys specialiai šiai progai parašytą esė „Pavergta beprotybė: antipasaulis“, kurioje Ukrainos pasipriešinimo agresijai fone plėtos Č.Milošo „Pavergto proto“ įžvalgas. Kitą dieną iš Kauno veiksmas kelsis į Č.Milošo gimtinę, kur autorius susitiks su literatūros lauko ir universiteto bendruomene. Rugsėjo 21–22 d. „Šetenių skaitymais“ savo viešnagę šalyje pradės S.Aleksijevič.

Kas? Susitikimas su J. Andruchovyčiumi.

Kur? Kauno menininkų namuose.

Kada? Rugsėjo 15 d. 18 val.

Kas? Susitikimas su S. Aleksijevič.

Kur? VDU Didžiojoje salėje.

Kada? Rugsėjo 22 d. 18 val.

„Šetenių skaitymai“ – tai literatūros vakarų ir pranešimų ciklas, kurio metu žymūs pasaulio rašytojai ir intelektualai atvyks į Lietuvą gvildenti svarbiausių šiandienos Europos ir pasaulio klausimų. Literatūriniai susitikimai su plačiąja visuomene vyks Kaune, o kitą dieną kelsis į Šetenius, kur vyks diskusijos siauresniame meno ir kultūros lauko ekspertų rate.

Pirmuosius „Šetenių skaitymus“ šį rugsėjį inauguruos net du garsūs autoriai iš Vidurio-Rytų Europos. Pirmiausia rugsėjo 15–16 dienomis turėsime progą susitikti su legendiniu Ukrainos autoriumi Jurijumi Andruchovyčiumi. Poetas, prozininkas ir eseistas J. Andruchovyčius gimė ir gyvena Vakarų Ukrainoje, Ivano Frankivske. Po TSRS žlugimo jis ėmėsi radikalaus ukrainiečių literatūros atnaujinimo ir šiandien kartu su Serhijumi Žadanu yra pasaulyje žinomiausias šalies rašytojas. Šokiruojanti ir mąsli jo kūryba išversta į visas pagrindines pasaulio kalbas, apdovanota daugeliu premijų, o jo romanas „Dvylika ratilų“ išverstas ir į lietuvių kalbą.

Rašytojas teigia, kad jis labai mėgsta ir vertina C. Miloszą, ypač jo keltą Vidurio Europos idėją. „Šetenių skaitymuose“ jis pristatys specialiai šiai progai parašytą esė, kurioje plėtos Miloszo knygos „Pavergtas protas“ įžvalgas. Rusijoje įsigalint naujai „pavergto proto“ atmainai, Miloszo totalitarizmo analizė vėl tampa nepaprastai aktuali ir verta naujų apmąstymų.

Rugsėjo 21–22 „Šetenių skaitymais“ savo viešnagę šalyje pradės Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič, kuri gimė tame pačiame mieste kaip ir J. Andruchovyčius, Ivano Frankivske. S. Aleksijevič ypač domėjosi ir rašė apie dramatiškus sovietmečio įvykius ir savosios kartos patirtis – karą Afganistane, Sovietų Sąjungos griūtį, Černobylio katastrofą ir jos padarinius, o pastaraisiais metais išgarsėjo kaip aktyvi Baltarusijos diktatūrinio režimo kritikė. 2000-aisiais dėl politinio persekiojimo rašytoja buvo priversta išvykti iš šalies, vėliau grįžo, tačiau 2020-aisiais numalšinus Baltarusijos revoliuciją vėl paliko tėvynę. S. Aleksijevič sukūrė savitą dokumentinės literatūros žanrą, kurį vadina „balsų romanu”. Pagrįstas šimtais interviu, jis leidžia iš autentiškų pasisakymų sukurti plačią gyvenimišką ir dvasinę dabarties panoramą.

S. Aleksijevič / M. Kubakovos nuotr.

S. Aleksijevič knygos išverstos į daugiau nei penkiasdešimt kalbų. Lietuviškai pasirodė net penkios jos knygos – „Paskutinieji liudytojai“, „Karo veidas nemoteriškas“, „Laikas iš antrų rankų“, „Černobylio malda“, „Cinko berniukai“. Pagal pastarąsias dvi knygas režisierius Eimuntas Nekrošius sukūrė teatro spektaklį.

Viešnagės Kaune metu S. Aleksijevič taip pat bus įteiktos VDU Garbės daktaro regalijos. VDU garbės daktarų gretose jau yra Nobelio literatūros premijos laureatas Č. Milošas ir daug kitų žymių mokslo ir meno žmonių.

Tiesa, E.Kurniawanui pripažinimo teko palaukti – debiutinis kūrėjo romanas „Grožis lyg žaizda“ iš pradžių išleistas vos 2 tūkst. egzempliorių tiražu. Tačiau šiandien rašytojas, kūriniuose meistriškai supinantis magiją ir realybę, kritikų neretai lyginamas su Gabrieliu Garcia Marquezu.

E.Kurniawano debiutinį romaną „The New York Times“ įtraukė į 100 svarbiausių metų knygų sąrašą, jis gavo Pasaulio skaitytojų apdovanojimą („World Readers' Award“). Vis dėlto, pasaulinio pripažinimo sulaukęs rašytojas išlieka kuklus. Ryškius, tikrą emocijų audrą sukeliančius romanus rašantis E.Kurniawanas yra rami asmenybė, kuriai puikybė svetima.

– Užaugote mažame miestelyje Vakarų Javoje, kuriame gyvenote kartu su seneliais. Svarbia figūra jūsų vaikystėje tapo senyvo amžiaus kaimynė, vietos vaikams sekusi magiškas istorijas. Galbūt galėtumėte šiek tiek papasakoti apie savo vaikystės dienas – gal jau tada atsiskleidė knygų ir mistiškų pasakojimų pomėgis?

– Didžiąją vaikystės dalį praleidau senelių namuose, kol tėvai rūpinosi mano jaunesniuoju broliu. Miestelis, kuriame augau, atrodė visiškai nutolęs nuo likusios civilizacijos. Vienu ryškiausių vaikystės prisiminimų tapo tame pačiame miestelyje gyvenusios senyvos moters pasakojimai. Ši tolima mano močiutės giminaitė gyveno viena, bet kartais vietos vaikus pakviesdavo į savo namų kiemą. Čia senolė pasakodavo įdomiausias magiškas istorijas, kurios žadino vaizduotę ir fantazija mums leisdavo aplankyti tolimas šalis. Miestelio vaikai mylėjo šią moterį, o ji mylėjo mus. Tada ir susidomėjau istorijų kūrimu, nes toji moteris dažniausiai pasakodavo savo pačios išgalvotus pasakojimus. Tai atrodė išties stebuklinga.

– Kaip pribrendo mintis sukurti pirmąjį, 2002 m. išleistą romaną „Grožis lyg žaizda“? Tuo metu buvo praėję jau keleri metai nuo daugiau nei 30-metį Indoneziją valdžiusio autoritarinio prezidento Suharto pasitraukimo. Galbūt kelius kūrybai ir atvėrė atsiradusi laisvė?

– Nuo pat paauglystės labai mėgau skaityti. Tiesa, mažame miestelyje, kuriame užaugau, daug knygų nebuvo. Tačiau mielai skaitydavau viską, ką tik rasdavau. Vėliau man kilo noras sukurti savas perskaitytų istorijų versijas. Šias istorijas užrašydavau savo užrašų knygelėje. Vis dėlto, niekada savęs neįsivaizdavau kaip profesionalaus rašytojo. Paauglystėje labiau svajojau tapti dailininku ar įkurti roko muzikos grupę. Baigęs mokyklą, Džakartos Gadjah Mados universitete ėmiau studijuoti filosofiją. Studijų metais perskaičiau norvegų rašytojo Knuto Hamsuno romaną „Badas“. Tai istorija apie vyrą, kuris nori tapti rašytoju. Knyga mane be galo sužavėjo, nes niekada nebuvau pagalvojęs, kad kas nors gali svajoti apie rašytojo karjerą. Perskaitęs romaną, ir pats ėmiau rimčiau apie tai galvoti. Tačiau tuo metu, 1997-aisiais, Suharto vis dar buvo valdžioje, todėl mano siekiui teko palaukti. Netrukus prasidėjo masiniai studentų protestai prieš autoritarizmu pagarsėjusį prezidentą.

1998-aisiais Suharto pagaliau pasitraukė, o dar po metų aš baigiau studijas. Turėjau daugiau laisvo laiko, o ir situacija šalyje drastiškai pasikeitė. Tad 2000-aisiais nusprendžiau, kad reikėtų pradėti rašyti visu etatu. Ne tik aš, bet ir visa Indonezijos jaunų žmonių karta šiuo laikotarpiu pasaulį pamatė naujomis spalvomis ir ėmė drąsiau reikšti savo nuomonę.

Norėjau savo kūriniu skaitytojui parodyti, kad istoriniai faktai kartais gali būti interpretuojami įvairiai ir matomi iš skirtingų kampų.

– Iki tol nebuvote susijęs su šalies literatūros bendruomene. Tad kaip jums pavyko būti pastebėtam ir išleisti savo pirmąjį romaną? Galbūt, pasitraukus Suharto, Indonezijos skaitytojai apskritai ėmė daugiau domėtis literatūra?

– Turėjau keletą draugų, kurie labai domėjosi literatūra, kultūrinėmis diskusijomis. Jie man padėjo nusiųsti kelias savo istorijas vietiniams laikraščiui ir žurnalui, kurie jas publikavo. Pirmąjį savo romaną išleisti tikrai nebuvo lengva – jį atmetė net penkios leidyklos. Galiausiai jį išleisti man padėjo draugai. Pirmąjį tiražą sudarė vos 2 tūkst. kopijų. Šiuo laikotarpiu šalies literatūrinis veidas išties pakito, nes rašytojai nuo šiol romanuose galėjo liesti drąsesnes temas. Suharto esant valdžioje, politikos, religijos, sekso temos literatūroje buvo tabu. Ribojama būdavo ir užsienio literatūra. Galėjome skaityti užsienio rašytojų knygas, bet ši galimybė buvo labai limituota. Manau, kad valdžios politika siekė žmones apskritai laikyti atokiau nuo knygų. Mokyklose nebuvo mokoma apie kokybišką literatūrą, mokytojai neskatindavo skaityti. Knygas mėgstantys mokiniai įdomesnės literatūros ieškodavo patys.

– Jūsų daug populiarumo sulaukęs romanas „Grožis lyg žaizda“ išleistas prieš 20 metų, bet Vakarų pasaulis jį atrado palyginti neseniai. Iš knygos užsienio skaitytojai semiasi žinių apie Indonezijos istoriją ir kultūrą. Tačiau pats sakote, kad ši knyga nėra nei istorinis romanas, nei pasakojimas apie Indonezijos istoriją. Tačiau jame yra tam tikrų istorinių faktų?

– Išties, knyga nėra tradicinis istorinis romanas, ji šiek tiek kitokia. Istorinių faktų mano romane netrūksta, tačiau jame gausu ir magijos, alternatyvios realybės. Labiausiai norėjau nutolti nuo Suharto eros knygų stiliaus. Šiuo laikotarpiu rašytojai taip pat kurdavo istorinius romanus, tačiau jie turėdavo būti patvirtinti valdžios. Tad gimė visiškai naujas istorinio romano žanras. Knygose būdavo neretai kalbama metaforiškai, baiminantis, kad valdžia jas cenzūruos ar išvis uždraus. Suharto pagaliau pasitraukus, aš nenorėjau rašyti anuos laikus primenančio istorinio romano. Norėjau savo kūriniu skaitytojui parodyti, kad istoriniai faktai kartais gali būti interpretuojami įvairiai ir matomi iš skirtingų kampų. Istorijoje ne visada viskas yra tik juoda ar balta, galima įžvelgti ir aibę kitų spalvų. Manau, kad būtent skirtingų perspektyvų gausa literatūroje mane labiausiai ir žavi.

Todėl, pavyzdžiui, savo knygoje Indonezijos nepriklausomybės dienai sukūriau naują datą. Išgalvoto Halimundos miestelio, kuriame vyksta romano veiksmas, gyventojai nepriklausomybės dieną švenčia rugsėjo 23-iąją – penkios savaitės po tikrosios šventės. Taip yra dėl to, kad romane miestelio gyventojus žinia apie nepriklausomybės paskelbimą nuo Nyderlandų Karalystės pasiekia pavėluotai. Miestelio valdžia bando gyventojus pripratinti prie tikrosios datos, bet jie užsispiria minėti būtent tą dieną, kurią svarbioji žinia juos pasiekė. Tad ilgainiui niekas į šį neatitikimą nebekreipia dėmesio. Taip bandau skaitytojui parodyti, kad istoriniai įvykiai tuo pačiu metu gali būti ir teisingi, ir klaidingi.

– Pristatydamas savo kūrybą, keliaujate po daugybę svečių šalių. Galbūt pastebite svarbių kultūrinių skirtumų, kurie lemia, kad jūsų knygas europiečiai supranta kiek kitaip? Pavyzdžiui, jūsų debiutiniame romane nemažai rašoma apie Indonezijos komunistus, kurie Suharto režimo buvo ištremti, nužudyti. Tuo tarpu Lietuvoje į komunistinius judėjimus žvelgiama labai priešiškai dėl sovietinių patirčių.

– Labai įdomioje diskusijoje šiuo klausimu prieš kelerius metus dalyvavau Lenkijoje. Ši šalis, kaip ir Lietuva, smarkiai nukentėjo nuo sovietinio komunistinio režimo. Tuo tarpu Indonezijoje 1965–1966 m. žiauriai nužudyta net 500 tūkst. komunistinių pažiūrų žmonių ir jiems prijaučiančių. Tad mano gimtojoje šalyje būtent jie tapo aukomis. Vis dėlto norėčiau, kad į mano romaną skaitytojas žvelgtų ne kaip į pasakojimą apie vieną ar kitą konkretų perversmą. Tai knyga apie priespaudą išgyvenančius žmones ir tuos, kurie juos engia. Apie tuos, kurie yra valdžioje, ir tuos, kurie nori tapti laisvi.

– Savo knygose prietarus ir magiškas istorijas supinate su šių dienų realybe. Kodėl magija ir antgamtiškas pasaulis yra svarbus jūsų kūryboje ir gyvenime?

– Kaip minėjau, man didelį įspūdį padarė vaikystėje magiškas istorijas pasakojusi močiutės giminaitė. Klausydamasis tų istorijų, auginau savo smalsumą, lavinau fantaziją. Norėtųsi, kad ir suaugę žmonės gebėtų išlaikyti tokį žaismingumą, smalsumą ir lakią vaizduotę. Todėl savo kūriniuose ir naudoju magijos elementą – noriu išlaisvinti skaitytojus ir paskatinti juos vėl pasijausti smalsiais it vaikai. Svarbus ir faktas, kad magija visada užėmė didelę vietą indoneziečių žodiniuose pasakojimuose ir literatūroje – tiek prieš Suharto erą, tiek jos metu. Jau pasakojau, kad prezidento valdymo laikotarpiu vyravo didelė cenzūra. Nors daugybė komunistų buvo žiauriai nužudyti ir ištremti dar 1965 m., Suharto bandė žmones įtikinti, kad komunizmo vaiduoklis vis dar yra visai šalia mūsų. Tad buvo bijoma kalbėti ir rašyti apie valdžiai nepatikusius dalykus, kad žmogus nebūtų apšauktas komunistu. Tačiau magija tarsi pateko į pilkąją zoną ir žmonės galėjo drąsiai kurti jos kupinas istorijas.

– Jūsų knygose nemažai humoro, nors rašote apie prievartą, siaubą. Šiuo aspektu primenate lietuvių autorių Balį Sruogą, kuris satyriškai aprašė savo patirtis nacių koncentracijos stovykloje. Tikite, kad humoras gali padėti net sunkiausioje situacijoje?

– Be galo myliu Indonezijos literatūros klasiką Pramoedyą Anantą Toerą, kurio kūrybai buvo skirtas mano baigiamasis darbas universitete. Tačiau negailiu jam kritikos dėl to, kad šio klasiko romanai yra pernelyg rimti. Jo kūriniai puikūs, bet juos labai niūru ir sunku skaityti. Nors ir rašau apie rimtus, netgi siaubingus dalykus, aš noriu į pasaulį žvelgti su humoru. Manau, kad jis gali ne tik palengvinti sunkias patirtis, bet ir padėti mums į save nežvelgti taip kritiškai. Juk jei asmuo padarė klaidą, dar nereiškia, kad jis iš esmės yra blogas žmogus. Tad humoras tiek literatūroje, tiek kasdieniame gyvenime padeda išlaikyti pusiausvyrą ir sveiką požiūrį.

– Nuo jūsų debiutinio romano „Grožis lyg žaizda“ išleidimo praėjo 20 metų. Kaip Indonezija pasikeitė per šį laikotarpį?

– Be abejonės, dabar esame labiau demokratiški. Prezidentą renkame kas penkerius metus. Be to, tas pats kandidatas šių pareigų negali eiti ilgiau nei dvi kadencijas iš eilės. Suharto eroje į politiką daug kišosi karinės struktūros. Šiais laikais prezidentu gali tapti ir civilis asmuo. Žinoma, kyla ir įvairiausių iššūkių. Pavyzdžiui, Indonezijos dalis Papua jau seniai svajoja apie nepriklausomybę. Vis dėlto ši sala iki šiol yra iš dalies kontroliuojama ginkluotųjų pajėgų.

Tarptautiniai garsai

Vėlyvą šeštadienio vakarą jaukioje koncertų erdvėje „Sandėlis“ susirinkusius svečius pasveikinęs meno vadovas L.Katkus juokaudamas sakė: „Menininkai pradeda renginį tada, kai jiems susirodo.“ Jis vakarą pradėjo pristatydamas svečią iš Rygos, garsios Latvijos avangardistinės grupės „Orbita“ lyderį, poetą Semioną Chaniną ir gitaristą Aleksandrą Aleksandrovą.

S.Chanino knyga „Praleistos smulkmenos“ neseniai pasirodė Kauno leidykloje „Kauko laiptai“. Tekstas iš jos ir A.Aleksandrovo gitaros skambesys tapo performanso pagrindu. Užburiantis eilių autoriaus balsas ir gitaros garsai sukūrė magišką atmosferą, o poetinio teksto nuotaiką atspindinti muzika leido klausytojams dar geriau pajusti S.Chanino kūrybos gylį.

Literatūros rato humoras

Garsiais plojimais išlydėti poetas S.Chaninas ir gitaristas A.Aleksandrovas scenoje vietą užleido Kauno dramos teatro aktoriui ir režisieriui Motiejui Ivanauskui, kuris susirinkusiems pateikė savą Kęstučio Navako kupletų ir parodijų interpretaciją.

D. Beržinio nuotr.

Pasirodymą M.Ivanauskas pradėjo K.Navako eilėraščiu „Čiki briki“, taip pat paminėdamas eilėraščio epigrafą, kuris yra Alvydo Šlepiko. Šmaikštaudamas aktorius teigė, kad pasakyti, apie ką yra eilėraštis ir jo epigrafas, jis negali. Prieš pradėdamas skaityti kitą K.Navako eilėraštį, aktorius pasidžiaugė: kavinė, kurioje vyksta renginys, neištuštėjusi, tačiau paskaitys eilėraštį būtent apie ištuštėjusią kavinę.

Benas pasidalijo savo eilėraščiu apie slieką, Marija – apie bulvių prieskonius. Jų pasirodymus palydėjo triukšmingi palaikymo aplodismentai.

„Tikiu, kad daug žmonių, susirinkusių čia, yra iš literatūrinio rato ir jiems nėra klausimų, kas tas epigrafas. Tačiau nelaikau savęs žmogumi iš literatūros rato. Aš – iš teatro rato, todėl atkreipiu dėmesį į tokius, kurie gali sumaišyti epigrafą su dar vienu eilėraščio posmeliu“, – juokavo M.Ivanauskas.

Juoko pliūpsnį „Sandėlis“ erdvėje sukėlė eilėraštis apie dešrą – „Dešros bliuzas“ ir „Drėgni kerai“. Po jų M.Ivanauskas visus pakvietė į kelių dalių kelionę į Vesterną, El Paso, kas, jo teigimu, nėra netikėtas posūkis, kai kalbame apie K.Navako kūrybą. Septynių dalių eilėraščių ciklas („Išvykimas“, „Peizažas“, „Kelio daina“, „Troškulys“, „Žmogus, kuris išgėrė mano tekilą“, „Marija Selestė“, „Motelis The End“) visus pakvietė mintimis keliauti kartu su veikėjais Chose ir Pedru po egzotiškus kraštus, o K.Navako teksto šmaikštumas nepaliko abejingų.

M.Ivanauskas savo pasirodymą pabaigė tuo, kuo pradėjo, – eilėraščiu „Čiki briki“, sakydamas, kad galbūt, išklausius visų eilėraščių, dabar jis skambės kitaip.

Žodis: netradiciniame literatūriniame renginyje karaliavo poezija. / D. Beržinio nuotr.

Poetinė diskoteka

Vakaro pasirodymus uždarė didžėjų kolektyvas „DJs Smetona“: ketvertas, prisistatantis misteriu Voldemaru, generolu Raštikiu, poetu Binkiu ir prelatu Olšausku.

„Per šią valandėlę mes šoksime, trypsime, deklamuosime eiles, ir, jeigu kas turi savo kišenėje užspaudęs Maironio vertą ketureilį, kviečiame drąsiai ateiti į sceną ir pasakyti savo svajonių eilėraštį“, – pradėdamas neoficialią renginio dalį, prisistatė didžėjų kolektyvas.

Erdvėje skambėjo gerai žinoma lietuviška muzika, kuri susirinkusiuosius išjudino į šokių aikštelę. Įsidrąsinę jaunieji menininkai užlipę ant scenos perskaitė savo kūrybos eilėraščius. Renginio dalyvis Benas pasidalijo savo eilėraščiu apie slieką, Marija – apie bulvių prieskonius. Jų pasirodymus palydėjo triukšmingi palaikymo aplodismentai.

Poezijos, muzikos ir teatro sintezė, kuri pritraukė įvairaus amžiaus, kultūrą mėgstančius žmones, kiekvienam leido pasijausti savu, ne tik mėgautis poezija, bet ir užkurti gerą diskoteką „Sandėlyje“.

Jaukioje bibliotekos aplinkoje vykusios diskusijos viešnios – rašytojos Sandra Bernotaitė ir Jurga Tumasonytė. Tiesa, renginio moderatorė, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė doc. dr. Rūta Eidukevičienė šmaikštavo, kad diskusijai labiau būtų tikęs pavadinimas „Išeivė ir ateivė“, mat S. Bernotaitė Kaune apsigyveno tik prieš kelerius metus, grįžusi iš Australijos, kur dešimtmetį gyveno Melburne. Renginyje pristatytos naujausios abiejų autorių knygos – S. Bernotaitės „Akys chimeros“ ir J. Tumasonytės „Remontas“.

Skirtingas, tačiau tas pats Kaunas

Abiejuose romanuose veiksmas sukasi Kaune, tačiau gerokai skirtingais laikotarpiais. „Akys chimeros“ telkiasi į tarpukarį, kuomet laikinojoje sostinėje telkėsi šalies inteligentijos pagrindas, o „Remontas“ praveria vėlyvojo sovietmečio Šilainiuose duris. S. Bernotaitė romanas parašytas kiek rečiau literatūroje sutinkamu stiliumi – knyga pasakoja apie vieną konkrečią dieną, 1939-ųjų liepos 25-ąją. Tai istorija apie tuomečių Lietuvos ir Lenkijos rašytojų išvyką Nemunu į Gelgaudiškio dvarą.

J. Trofimovs nuotr.

Susiradau tų metų kalendorių, būtent tą dieną, ir sužinojau, kokia buvo mėnulio fazė, orai, netgi tos dienos radijo programą radau.

Paprašyta papasakoti apie tai, kaip pavyko „susidoroti“ su medžiagos gausa, kuri matyti ir knygoje, autorė pasakojo: „Į knygą sugulė tikrai ne viskas. Prieš rašant knygą, turėjau gana mažai žinių apie tarpukarį, ypač apie tą 1939-ųjų liepos 25-ąją, tad atlikau smulkmenišką tyrimą. Susiradau tų metų kalendorių, būtent tą dieną, ir sužinojau, kokia buvo mėnulio fazė, orai, netgi tos dienos radijo programą radau. Taip pat teko domėtis to meto spauda, ieškoti skirtumų tarp „Lietuvos aido“ ir „Lietuvos žinių“ redakcijų, sužinoti jų pažiūras.“ S. Bernotaitė taip pat pasidalijo ir linksmais to meto atgarsiais – pasakojo apie Prezidento Antano Smetonos asmenukę rugių laukuose, kuri buvo išspausdinta laikraštyje. Viso knygos ruošimas truko kone dešimtmetį – būtent tiek laiko autorė rinko medžiagą ir faktus, ir tuo metu spėjo išleisti dvi kitas knygas.

Sandra Bernotaitė / J. Trofimovs nuotr.

Tęsdama pasakojimą apie knygos kūrimo procesą, S. Bernotaitė prisiminė epizodą iš minėto medžiagos rinkimo etapo – knygos herojai į Gelgaudiškį plaukia garlaiviu „Klaipėda“. Tiksliai atvaizduoti šį laivą autorei padėjo pažintis su istoriku Gediminu Kasparavičiumi, išleidusiu knygą „Nemunas Lietuvos gyvenime 1918–1990 m.“. Gediminas rašytoją supažindino su šio garlaivio istorija, pasidalijo ir nuotrauka – autorė teigė, kad pirminiame romano variante buvo gerokai pagražinusi realų „Klaipėdos“ vaizdą, tad gauta medžiaga svariai papildė smulkmenišką istoriją.

„Kaune kiekvienas namas turi istoriją“

S. Bernotaitė, paklausta, kodėl grįžusi gyventi į Lietuvą pasirinko būtent Kauną, teigė, tai iš dalies lėmė rašomas romanas: „Dešimt dienų buvau apsistojusi „Metropolyje“. Tuomet vaikštinėdama po miestą supratau, kad Kaunas labai pasikeitė. Jis tapo žmonių miestu. Klausydama gidų ir kitų miestiečių pasakojimų supratau, kad čia, o ypač centre ir Žaliakalnyje, kiekvienas namas turi istoriją. Čia gyveno visi tarpukario, moderniosios Lietuvos kūrėjai. Nusprendžiau, kad būtų sąžininga rašyti apie miestą gyvenant jame.“ Vos po keleto dienų, praleistų atidžiau tyrinėjant laikinąją sostinę, rašytoja pamilo Kauną. O pajausta miesto dvasia, alsavimas tapo svarbia dalimi rašant „Akys chimeros“.

J. Tumasonytė: „Kuo mažiau laiko turiu, tuo daugiau rašau“

Kalbėdama apie romano „Remontas“ priešistorę, autorė pasakojo, kad mintis apie šį romaną kilo gana spontaniškai: „Medžiagą apie devyniasdešimtuosius, kuomet į nepriklausomybę buvo žvelgiama tarsi pro rakto skylutę (man tuomet buvo treji), daugiau ar mažiau rinkau kone visą gyvenimą – artimųjų ir pažįstamų vis klausinėdavau, ką gi jie veikė Sausio 13-ąją, koks tuomet buvo gyvenimas. Mintis parašyti šią knygą kilo, gerai pamenu, vieną 2016-ųjų karštą vasaros dieną, socialiniuose tinkluose stebint vaikystės draugės gyvenimą. Galvojau apie detektyvinę istoriją, pasakojimą apie tris drauges, tačiau pradėjus rašyti, parašiau gal dešimt puslapių, ir sustojau. Netgi svarsčiau, kad gal niekad ir neberašysiu. Bet gimė pirmasis mano vaikas, ir tuomet turėjau žiauriai mažai laiko – štai tada ir užbaigiau knygą. Dabar gimė antrasis, ir jau beveik parašiau kitą knygą“, su šypsena pasakojo pašnekovė.

Jurga Tumasonytė / J. Trofimovs nuotr.

R. Eidukevičienė pabrėžė, kad „Remontas“ svarbus ir kuriant literatūrinę Kauno topografiją – visgi absoliuti dauguma kūrinių apie Kauną koncentruojasi į centrinę miesto dalį, senuosius jo rajonus, o štai miegamieji rajonai dažniausiai lieka užmiršti. J. Tumasonytė gimtuosius Šilainius prisimena su šypsena: „Grįžusi į Kauną į Šilainius užsukdavau retai. Tačiau kažkada nuėjau į „Oazės“ baseinus, ir pasijutau tarsi Niliūnas, grįžęs į gimtuosius Nemakščius – užplūdo tiek jausmų, kad vos neapsiverkiau. Tada į Šilainius pradėjau užsukti dažniau, eidavau pro vietas, kuriose vaikystėje žaisdavau, ir kaskart ten būnant suspaudžia širdį.“

Jaukioje bibliotekos salėje skambant susirinkusiųjų juokui ir plojimams, baigėsi diskusija „Išeivės ir namiškės“, kurioje plačiu spektru aptartas Kaunas, nugulęs į knygų puslapius. Visi norintieji po renginio galėjo įsigyti romanus „Akys chimeros“ ir „Remontas“ su autorių autografais.