„Šetenių skaitymai“ – tai literatūros vakarų ir pranešimų ciklas, kurio metu žymūs pasaulio rašytojai ir intelektualai atvyks į Lietuvą gvildenti svarbiausių šiandienos Europos ir pasaulio klausimų. Literatūriniai susitikimai su plačiąja visuomene vyks Kaune, o kitą dieną kelsis į Šetenius, kur vyks diskusijos siauresniame meno ir kultūros lauko ekspertų rate.

Pirmuosius „Šetenių skaitymus“ šį rugsėjį inauguruos net du garsūs autoriai iš Vidurio-Rytų Europos. Pirmiausia rugsėjo 15–16 dienomis turėsime progą susitikti su legendiniu Ukrainos autoriumi Jurijumi Andruchovyčiumi. Poetas, prozininkas ir eseistas J. Andruchovyčius gimė ir gyvena Vakarų Ukrainoje, Ivano Frankivske. Po TSRS žlugimo jis ėmėsi radikalaus ukrainiečių literatūros atnaujinimo ir šiandien kartu su Serhijumi Žadanu yra pasaulyje žinomiausias šalies rašytojas. Šokiruojanti ir mąsli jo kūryba išversta į visas pagrindines pasaulio kalbas, apdovanota daugeliu premijų, o jo romanas „Dvylika ratilų“ išverstas ir į lietuvių kalbą.

Rašytojas teigia, kad jis labai mėgsta ir vertina C. Miloszą, ypač jo keltą Vidurio Europos idėją. „Šetenių skaitymuose“ jis pristatys specialiai šiai progai parašytą esė, kurioje plėtos Miloszo knygos „Pavergtas protas“ įžvalgas. Rusijoje įsigalint naujai „pavergto proto“ atmainai, Miloszo totalitarizmo analizė vėl tampa nepaprastai aktuali ir verta naujų apmąstymų.

Rugsėjo 21–22 „Šetenių skaitymais“ savo viešnagę šalyje pradės Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič, kuri gimė tame pačiame mieste kaip ir J. Andruchovyčius, Ivano Frankivske. S. Aleksijevič ypač domėjosi ir rašė apie dramatiškus sovietmečio įvykius ir savosios kartos patirtis – karą Afganistane, Sovietų Sąjungos griūtį, Černobylio katastrofą ir jos padarinius, o pastaraisiais metais išgarsėjo kaip aktyvi Baltarusijos diktatūrinio režimo kritikė. 2000-aisiais dėl politinio persekiojimo rašytoja buvo priversta išvykti iš šalies, vėliau grįžo, tačiau 2020-aisiais numalšinus Baltarusijos revoliuciją vėl paliko tėvynę. S. Aleksijevič sukūrė savitą dokumentinės literatūros žanrą, kurį vadina „balsų romanu”. Pagrįstas šimtais interviu, jis leidžia iš autentiškų pasisakymų sukurti plačią gyvenimišką ir dvasinę dabarties panoramą.

S. Aleksijevič / M. Kubakovos nuotr.

S. Aleksijevič knygos išverstos į daugiau nei penkiasdešimt kalbų. Lietuviškai pasirodė net penkios jos knygos – „Paskutinieji liudytojai“, „Karo veidas nemoteriškas“, „Laikas iš antrų rankų“, „Černobylio malda“, „Cinko berniukai“. Pagal pastarąsias dvi knygas režisierius Eimuntas Nekrošius sukūrė teatro spektaklį.

Viešnagės Kaune metu S. Aleksijevič taip pat bus įteiktos VDU Garbės daktaro regalijos. VDU garbės daktarų gretose jau yra Nobelio literatūros premijos laureatas Č. Milošas ir daug kitų žymių mokslo ir meno žmonių.

Tiesa, E.Kurniawanui pripažinimo teko palaukti – debiutinis kūrėjo romanas „Grožis lyg žaizda“ iš pradžių išleistas vos 2 tūkst. egzempliorių tiražu. Tačiau šiandien rašytojas, kūriniuose meistriškai supinantis magiją ir realybę, kritikų neretai lyginamas su Gabrieliu Garcia Marquezu.

E.Kurniawano debiutinį romaną „The New York Times“ įtraukė į 100 svarbiausių metų knygų sąrašą, jis gavo Pasaulio skaitytojų apdovanojimą („World Readers' Award“). Vis dėlto, pasaulinio pripažinimo sulaukęs rašytojas išlieka kuklus. Ryškius, tikrą emocijų audrą sukeliančius romanus rašantis E.Kurniawanas yra rami asmenybė, kuriai puikybė svetima.

– Užaugote mažame miestelyje Vakarų Javoje, kuriame gyvenote kartu su seneliais. Svarbia figūra jūsų vaikystėje tapo senyvo amžiaus kaimynė, vietos vaikams sekusi magiškas istorijas. Galbūt galėtumėte šiek tiek papasakoti apie savo vaikystės dienas – gal jau tada atsiskleidė knygų ir mistiškų pasakojimų pomėgis?

– Didžiąją vaikystės dalį praleidau senelių namuose, kol tėvai rūpinosi mano jaunesniuoju broliu. Miestelis, kuriame augau, atrodė visiškai nutolęs nuo likusios civilizacijos. Vienu ryškiausių vaikystės prisiminimų tapo tame pačiame miestelyje gyvenusios senyvos moters pasakojimai. Ši tolima mano močiutės giminaitė gyveno viena, bet kartais vietos vaikus pakviesdavo į savo namų kiemą. Čia senolė pasakodavo įdomiausias magiškas istorijas, kurios žadino vaizduotę ir fantazija mums leisdavo aplankyti tolimas šalis. Miestelio vaikai mylėjo šią moterį, o ji mylėjo mus. Tada ir susidomėjau istorijų kūrimu, nes toji moteris dažniausiai pasakodavo savo pačios išgalvotus pasakojimus. Tai atrodė išties stebuklinga.

– Kaip pribrendo mintis sukurti pirmąjį, 2002 m. išleistą romaną „Grožis lyg žaizda“? Tuo metu buvo praėję jau keleri metai nuo daugiau nei 30-metį Indoneziją valdžiusio autoritarinio prezidento Suharto pasitraukimo. Galbūt kelius kūrybai ir atvėrė atsiradusi laisvė?

– Nuo pat paauglystės labai mėgau skaityti. Tiesa, mažame miestelyje, kuriame užaugau, daug knygų nebuvo. Tačiau mielai skaitydavau viską, ką tik rasdavau. Vėliau man kilo noras sukurti savas perskaitytų istorijų versijas. Šias istorijas užrašydavau savo užrašų knygelėje. Vis dėlto, niekada savęs neįsivaizdavau kaip profesionalaus rašytojo. Paauglystėje labiau svajojau tapti dailininku ar įkurti roko muzikos grupę. Baigęs mokyklą, Džakartos Gadjah Mados universitete ėmiau studijuoti filosofiją. Studijų metais perskaičiau norvegų rašytojo Knuto Hamsuno romaną „Badas“. Tai istorija apie vyrą, kuris nori tapti rašytoju. Knyga mane be galo sužavėjo, nes niekada nebuvau pagalvojęs, kad kas nors gali svajoti apie rašytojo karjerą. Perskaitęs romaną, ir pats ėmiau rimčiau apie tai galvoti. Tačiau tuo metu, 1997-aisiais, Suharto vis dar buvo valdžioje, todėl mano siekiui teko palaukti. Netrukus prasidėjo masiniai studentų protestai prieš autoritarizmu pagarsėjusį prezidentą.

1998-aisiais Suharto pagaliau pasitraukė, o dar po metų aš baigiau studijas. Turėjau daugiau laisvo laiko, o ir situacija šalyje drastiškai pasikeitė. Tad 2000-aisiais nusprendžiau, kad reikėtų pradėti rašyti visu etatu. Ne tik aš, bet ir visa Indonezijos jaunų žmonių karta šiuo laikotarpiu pasaulį pamatė naujomis spalvomis ir ėmė drąsiau reikšti savo nuomonę.

Norėjau savo kūriniu skaitytojui parodyti, kad istoriniai faktai kartais gali būti interpretuojami įvairiai ir matomi iš skirtingų kampų.

– Iki tol nebuvote susijęs su šalies literatūros bendruomene. Tad kaip jums pavyko būti pastebėtam ir išleisti savo pirmąjį romaną? Galbūt, pasitraukus Suharto, Indonezijos skaitytojai apskritai ėmė daugiau domėtis literatūra?

– Turėjau keletą draugų, kurie labai domėjosi literatūra, kultūrinėmis diskusijomis. Jie man padėjo nusiųsti kelias savo istorijas vietiniams laikraščiui ir žurnalui, kurie jas publikavo. Pirmąjį savo romaną išleisti tikrai nebuvo lengva – jį atmetė net penkios leidyklos. Galiausiai jį išleisti man padėjo draugai. Pirmąjį tiražą sudarė vos 2 tūkst. kopijų. Šiuo laikotarpiu šalies literatūrinis veidas išties pakito, nes rašytojai nuo šiol romanuose galėjo liesti drąsesnes temas. Suharto esant valdžioje, politikos, religijos, sekso temos literatūroje buvo tabu. Ribojama būdavo ir užsienio literatūra. Galėjome skaityti užsienio rašytojų knygas, bet ši galimybė buvo labai limituota. Manau, kad valdžios politika siekė žmones apskritai laikyti atokiau nuo knygų. Mokyklose nebuvo mokoma apie kokybišką literatūrą, mokytojai neskatindavo skaityti. Knygas mėgstantys mokiniai įdomesnės literatūros ieškodavo patys.

– Jūsų daug populiarumo sulaukęs romanas „Grožis lyg žaizda“ išleistas prieš 20 metų, bet Vakarų pasaulis jį atrado palyginti neseniai. Iš knygos užsienio skaitytojai semiasi žinių apie Indonezijos istoriją ir kultūrą. Tačiau pats sakote, kad ši knyga nėra nei istorinis romanas, nei pasakojimas apie Indonezijos istoriją. Tačiau jame yra tam tikrų istorinių faktų?

– Išties, knyga nėra tradicinis istorinis romanas, ji šiek tiek kitokia. Istorinių faktų mano romane netrūksta, tačiau jame gausu ir magijos, alternatyvios realybės. Labiausiai norėjau nutolti nuo Suharto eros knygų stiliaus. Šiuo laikotarpiu rašytojai taip pat kurdavo istorinius romanus, tačiau jie turėdavo būti patvirtinti valdžios. Tad gimė visiškai naujas istorinio romano žanras. Knygose būdavo neretai kalbama metaforiškai, baiminantis, kad valdžia jas cenzūruos ar išvis uždraus. Suharto pagaliau pasitraukus, aš nenorėjau rašyti anuos laikus primenančio istorinio romano. Norėjau savo kūriniu skaitytojui parodyti, kad istoriniai faktai kartais gali būti interpretuojami įvairiai ir matomi iš skirtingų kampų. Istorijoje ne visada viskas yra tik juoda ar balta, galima įžvelgti ir aibę kitų spalvų. Manau, kad būtent skirtingų perspektyvų gausa literatūroje mane labiausiai ir žavi.

Todėl, pavyzdžiui, savo knygoje Indonezijos nepriklausomybės dienai sukūriau naują datą. Išgalvoto Halimundos miestelio, kuriame vyksta romano veiksmas, gyventojai nepriklausomybės dieną švenčia rugsėjo 23-iąją – penkios savaitės po tikrosios šventės. Taip yra dėl to, kad romane miestelio gyventojus žinia apie nepriklausomybės paskelbimą nuo Nyderlandų Karalystės pasiekia pavėluotai. Miestelio valdžia bando gyventojus pripratinti prie tikrosios datos, bet jie užsispiria minėti būtent tą dieną, kurią svarbioji žinia juos pasiekė. Tad ilgainiui niekas į šį neatitikimą nebekreipia dėmesio. Taip bandau skaitytojui parodyti, kad istoriniai įvykiai tuo pačiu metu gali būti ir teisingi, ir klaidingi.

– Pristatydamas savo kūrybą, keliaujate po daugybę svečių šalių. Galbūt pastebite svarbių kultūrinių skirtumų, kurie lemia, kad jūsų knygas europiečiai supranta kiek kitaip? Pavyzdžiui, jūsų debiutiniame romane nemažai rašoma apie Indonezijos komunistus, kurie Suharto režimo buvo ištremti, nužudyti. Tuo tarpu Lietuvoje į komunistinius judėjimus žvelgiama labai priešiškai dėl sovietinių patirčių.

– Labai įdomioje diskusijoje šiuo klausimu prieš kelerius metus dalyvavau Lenkijoje. Ši šalis, kaip ir Lietuva, smarkiai nukentėjo nuo sovietinio komunistinio režimo. Tuo tarpu Indonezijoje 1965–1966 m. žiauriai nužudyta net 500 tūkst. komunistinių pažiūrų žmonių ir jiems prijaučiančių. Tad mano gimtojoje šalyje būtent jie tapo aukomis. Vis dėlto norėčiau, kad į mano romaną skaitytojas žvelgtų ne kaip į pasakojimą apie vieną ar kitą konkretų perversmą. Tai knyga apie priespaudą išgyvenančius žmones ir tuos, kurie juos engia. Apie tuos, kurie yra valdžioje, ir tuos, kurie nori tapti laisvi.

– Savo knygose prietarus ir magiškas istorijas supinate su šių dienų realybe. Kodėl magija ir antgamtiškas pasaulis yra svarbus jūsų kūryboje ir gyvenime?

– Kaip minėjau, man didelį įspūdį padarė vaikystėje magiškas istorijas pasakojusi močiutės giminaitė. Klausydamasis tų istorijų, auginau savo smalsumą, lavinau fantaziją. Norėtųsi, kad ir suaugę žmonės gebėtų išlaikyti tokį žaismingumą, smalsumą ir lakią vaizduotę. Todėl savo kūriniuose ir naudoju magijos elementą – noriu išlaisvinti skaitytojus ir paskatinti juos vėl pasijausti smalsiais it vaikai. Svarbus ir faktas, kad magija visada užėmė didelę vietą indoneziečių žodiniuose pasakojimuose ir literatūroje – tiek prieš Suharto erą, tiek jos metu. Jau pasakojau, kad prezidento valdymo laikotarpiu vyravo didelė cenzūra. Nors daugybė komunistų buvo žiauriai nužudyti ir ištremti dar 1965 m., Suharto bandė žmones įtikinti, kad komunizmo vaiduoklis vis dar yra visai šalia mūsų. Tad buvo bijoma kalbėti ir rašyti apie valdžiai nepatikusius dalykus, kad žmogus nebūtų apšauktas komunistu. Tačiau magija tarsi pateko į pilkąją zoną ir žmonės galėjo drąsiai kurti jos kupinas istorijas.

– Jūsų knygose nemažai humoro, nors rašote apie prievartą, siaubą. Šiuo aspektu primenate lietuvių autorių Balį Sruogą, kuris satyriškai aprašė savo patirtis nacių koncentracijos stovykloje. Tikite, kad humoras gali padėti net sunkiausioje situacijoje?

– Be galo myliu Indonezijos literatūros klasiką Pramoedyą Anantą Toerą, kurio kūrybai buvo skirtas mano baigiamasis darbas universitete. Tačiau negailiu jam kritikos dėl to, kad šio klasiko romanai yra pernelyg rimti. Jo kūriniai puikūs, bet juos labai niūru ir sunku skaityti. Nors ir rašau apie rimtus, netgi siaubingus dalykus, aš noriu į pasaulį žvelgti su humoru. Manau, kad jis gali ne tik palengvinti sunkias patirtis, bet ir padėti mums į save nežvelgti taip kritiškai. Juk jei asmuo padarė klaidą, dar nereiškia, kad jis iš esmės yra blogas žmogus. Tad humoras tiek literatūroje, tiek kasdieniame gyvenime padeda išlaikyti pusiausvyrą ir sveiką požiūrį.

– Nuo jūsų debiutinio romano „Grožis lyg žaizda“ išleidimo praėjo 20 metų. Kaip Indonezija pasikeitė per šį laikotarpį?

– Be abejonės, dabar esame labiau demokratiški. Prezidentą renkame kas penkerius metus. Be to, tas pats kandidatas šių pareigų negali eiti ilgiau nei dvi kadencijas iš eilės. Suharto eroje į politiką daug kišosi karinės struktūros. Šiais laikais prezidentu gali tapti ir civilis asmuo. Žinoma, kyla ir įvairiausių iššūkių. Pavyzdžiui, Indonezijos dalis Papua jau seniai svajoja apie nepriklausomybę. Vis dėlto ši sala iki šiol yra iš dalies kontroliuojama ginkluotųjų pajėgų.

Tarptautiniai garsai

Vėlyvą šeštadienio vakarą jaukioje koncertų erdvėje „Sandėlis“ susirinkusius svečius pasveikinęs meno vadovas L.Katkus juokaudamas sakė: „Menininkai pradeda renginį tada, kai jiems susirodo.“ Jis vakarą pradėjo pristatydamas svečią iš Rygos, garsios Latvijos avangardistinės grupės „Orbita“ lyderį, poetą Semioną Chaniną ir gitaristą Aleksandrą Aleksandrovą.

S.Chanino knyga „Praleistos smulkmenos“ neseniai pasirodė Kauno leidykloje „Kauko laiptai“. Tekstas iš jos ir A.Aleksandrovo gitaros skambesys tapo performanso pagrindu. Užburiantis eilių autoriaus balsas ir gitaros garsai sukūrė magišką atmosferą, o poetinio teksto nuotaiką atspindinti muzika leido klausytojams dar geriau pajusti S.Chanino kūrybos gylį.

Literatūros rato humoras

Garsiais plojimais išlydėti poetas S.Chaninas ir gitaristas A.Aleksandrovas scenoje vietą užleido Kauno dramos teatro aktoriui ir režisieriui Motiejui Ivanauskui, kuris susirinkusiems pateikė savą Kęstučio Navako kupletų ir parodijų interpretaciją.

D. Beržinio nuotr.

Pasirodymą M.Ivanauskas pradėjo K.Navako eilėraščiu „Čiki briki“, taip pat paminėdamas eilėraščio epigrafą, kuris yra Alvydo Šlepiko. Šmaikštaudamas aktorius teigė, kad pasakyti, apie ką yra eilėraštis ir jo epigrafas, jis negali. Prieš pradėdamas skaityti kitą K.Navako eilėraštį, aktorius pasidžiaugė: kavinė, kurioje vyksta renginys, neištuštėjusi, tačiau paskaitys eilėraštį būtent apie ištuštėjusią kavinę.

Benas pasidalijo savo eilėraščiu apie slieką, Marija – apie bulvių prieskonius. Jų pasirodymus palydėjo triukšmingi palaikymo aplodismentai.

„Tikiu, kad daug žmonių, susirinkusių čia, yra iš literatūrinio rato ir jiems nėra klausimų, kas tas epigrafas. Tačiau nelaikau savęs žmogumi iš literatūros rato. Aš – iš teatro rato, todėl atkreipiu dėmesį į tokius, kurie gali sumaišyti epigrafą su dar vienu eilėraščio posmeliu“, – juokavo M.Ivanauskas.

Juoko pliūpsnį „Sandėlis“ erdvėje sukėlė eilėraštis apie dešrą – „Dešros bliuzas“ ir „Drėgni kerai“. Po jų M.Ivanauskas visus pakvietė į kelių dalių kelionę į Vesterną, El Paso, kas, jo teigimu, nėra netikėtas posūkis, kai kalbame apie K.Navako kūrybą. Septynių dalių eilėraščių ciklas („Išvykimas“, „Peizažas“, „Kelio daina“, „Troškulys“, „Žmogus, kuris išgėrė mano tekilą“, „Marija Selestė“, „Motelis The End“) visus pakvietė mintimis keliauti kartu su veikėjais Chose ir Pedru po egzotiškus kraštus, o K.Navako teksto šmaikštumas nepaliko abejingų.

M.Ivanauskas savo pasirodymą pabaigė tuo, kuo pradėjo, – eilėraščiu „Čiki briki“, sakydamas, kad galbūt, išklausius visų eilėraščių, dabar jis skambės kitaip.

Žodis: netradiciniame literatūriniame renginyje karaliavo poezija. / D. Beržinio nuotr.

Poetinė diskoteka

Vakaro pasirodymus uždarė didžėjų kolektyvas „DJs Smetona“: ketvertas, prisistatantis misteriu Voldemaru, generolu Raštikiu, poetu Binkiu ir prelatu Olšausku.

„Per šią valandėlę mes šoksime, trypsime, deklamuosime eiles, ir, jeigu kas turi savo kišenėje užspaudęs Maironio vertą ketureilį, kviečiame drąsiai ateiti į sceną ir pasakyti savo svajonių eilėraštį“, – pradėdamas neoficialią renginio dalį, prisistatė didžėjų kolektyvas.

Erdvėje skambėjo gerai žinoma lietuviška muzika, kuri susirinkusiuosius išjudino į šokių aikštelę. Įsidrąsinę jaunieji menininkai užlipę ant scenos perskaitė savo kūrybos eilėraščius. Renginio dalyvis Benas pasidalijo savo eilėraščiu apie slieką, Marija – apie bulvių prieskonius. Jų pasirodymus palydėjo triukšmingi palaikymo aplodismentai.

Poezijos, muzikos ir teatro sintezė, kuri pritraukė įvairaus amžiaus, kultūrą mėgstančius žmones, kiekvienam leido pasijausti savu, ne tik mėgautis poezija, bet ir užkurti gerą diskoteką „Sandėlyje“.

Jaukioje bibliotekos aplinkoje vykusios diskusijos viešnios – rašytojos Sandra Bernotaitė ir Jurga Tumasonytė. Tiesa, renginio moderatorė, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė doc. dr. Rūta Eidukevičienė šmaikštavo, kad diskusijai labiau būtų tikęs pavadinimas „Išeivė ir ateivė“, mat S. Bernotaitė Kaune apsigyveno tik prieš kelerius metus, grįžusi iš Australijos, kur dešimtmetį gyveno Melburne. Renginyje pristatytos naujausios abiejų autorių knygos – S. Bernotaitės „Akys chimeros“ ir J. Tumasonytės „Remontas“.

Skirtingas, tačiau tas pats Kaunas

Abiejuose romanuose veiksmas sukasi Kaune, tačiau gerokai skirtingais laikotarpiais. „Akys chimeros“ telkiasi į tarpukarį, kuomet laikinojoje sostinėje telkėsi šalies inteligentijos pagrindas, o „Remontas“ praveria vėlyvojo sovietmečio Šilainiuose duris. S. Bernotaitė romanas parašytas kiek rečiau literatūroje sutinkamu stiliumi – knyga pasakoja apie vieną konkrečią dieną, 1939-ųjų liepos 25-ąją. Tai istorija apie tuomečių Lietuvos ir Lenkijos rašytojų išvyką Nemunu į Gelgaudiškio dvarą.

J. Trofimovs nuotr.

Susiradau tų metų kalendorių, būtent tą dieną, ir sužinojau, kokia buvo mėnulio fazė, orai, netgi tos dienos radijo programą radau.

Paprašyta papasakoti apie tai, kaip pavyko „susidoroti“ su medžiagos gausa, kuri matyti ir knygoje, autorė pasakojo: „Į knygą sugulė tikrai ne viskas. Prieš rašant knygą, turėjau gana mažai žinių apie tarpukarį, ypač apie tą 1939-ųjų liepos 25-ąją, tad atlikau smulkmenišką tyrimą. Susiradau tų metų kalendorių, būtent tą dieną, ir sužinojau, kokia buvo mėnulio fazė, orai, netgi tos dienos radijo programą radau. Taip pat teko domėtis to meto spauda, ieškoti skirtumų tarp „Lietuvos aido“ ir „Lietuvos žinių“ redakcijų, sužinoti jų pažiūras.“ S. Bernotaitė taip pat pasidalijo ir linksmais to meto atgarsiais – pasakojo apie Prezidento Antano Smetonos asmenukę rugių laukuose, kuri buvo išspausdinta laikraštyje. Viso knygos ruošimas truko kone dešimtmetį – būtent tiek laiko autorė rinko medžiagą ir faktus, ir tuo metu spėjo išleisti dvi kitas knygas.

Sandra Bernotaitė / J. Trofimovs nuotr.

Tęsdama pasakojimą apie knygos kūrimo procesą, S. Bernotaitė prisiminė epizodą iš minėto medžiagos rinkimo etapo – knygos herojai į Gelgaudiškį plaukia garlaiviu „Klaipėda“. Tiksliai atvaizduoti šį laivą autorei padėjo pažintis su istoriku Gediminu Kasparavičiumi, išleidusiu knygą „Nemunas Lietuvos gyvenime 1918–1990 m.“. Gediminas rašytoją supažindino su šio garlaivio istorija, pasidalijo ir nuotrauka – autorė teigė, kad pirminiame romano variante buvo gerokai pagražinusi realų „Klaipėdos“ vaizdą, tad gauta medžiaga svariai papildė smulkmenišką istoriją.

„Kaune kiekvienas namas turi istoriją“

S. Bernotaitė, paklausta, kodėl grįžusi gyventi į Lietuvą pasirinko būtent Kauną, teigė, tai iš dalies lėmė rašomas romanas: „Dešimt dienų buvau apsistojusi „Metropolyje“. Tuomet vaikštinėdama po miestą supratau, kad Kaunas labai pasikeitė. Jis tapo žmonių miestu. Klausydama gidų ir kitų miestiečių pasakojimų supratau, kad čia, o ypač centre ir Žaliakalnyje, kiekvienas namas turi istoriją. Čia gyveno visi tarpukario, moderniosios Lietuvos kūrėjai. Nusprendžiau, kad būtų sąžininga rašyti apie miestą gyvenant jame.“ Vos po keleto dienų, praleistų atidžiau tyrinėjant laikinąją sostinę, rašytoja pamilo Kauną. O pajausta miesto dvasia, alsavimas tapo svarbia dalimi rašant „Akys chimeros“.

J. Tumasonytė: „Kuo mažiau laiko turiu, tuo daugiau rašau“

Kalbėdama apie romano „Remontas“ priešistorę, autorė pasakojo, kad mintis apie šį romaną kilo gana spontaniškai: „Medžiagą apie devyniasdešimtuosius, kuomet į nepriklausomybę buvo žvelgiama tarsi pro rakto skylutę (man tuomet buvo treji), daugiau ar mažiau rinkau kone visą gyvenimą – artimųjų ir pažįstamų vis klausinėdavau, ką gi jie veikė Sausio 13-ąją, koks tuomet buvo gyvenimas. Mintis parašyti šią knygą kilo, gerai pamenu, vieną 2016-ųjų karštą vasaros dieną, socialiniuose tinkluose stebint vaikystės draugės gyvenimą. Galvojau apie detektyvinę istoriją, pasakojimą apie tris drauges, tačiau pradėjus rašyti, parašiau gal dešimt puslapių, ir sustojau. Netgi svarsčiau, kad gal niekad ir neberašysiu. Bet gimė pirmasis mano vaikas, ir tuomet turėjau žiauriai mažai laiko – štai tada ir užbaigiau knygą. Dabar gimė antrasis, ir jau beveik parašiau kitą knygą“, su šypsena pasakojo pašnekovė.

Jurga Tumasonytė / J. Trofimovs nuotr.

R. Eidukevičienė pabrėžė, kad „Remontas“ svarbus ir kuriant literatūrinę Kauno topografiją – visgi absoliuti dauguma kūrinių apie Kauną koncentruojasi į centrinę miesto dalį, senuosius jo rajonus, o štai miegamieji rajonai dažniausiai lieka užmiršti. J. Tumasonytė gimtuosius Šilainius prisimena su šypsena: „Grįžusi į Kauną į Šilainius užsukdavau retai. Tačiau kažkada nuėjau į „Oazės“ baseinus, ir pasijutau tarsi Niliūnas, grįžęs į gimtuosius Nemakščius – užplūdo tiek jausmų, kad vos neapsiverkiau. Tada į Šilainius pradėjau užsukti dažniau, eidavau pro vietas, kuriose vaikystėje žaisdavau, ir kaskart ten būnant suspaudžia širdį.“

Jaukioje bibliotekos salėje skambant susirinkusiųjų juokui ir plojimams, baigėsi diskusija „Išeivės ir namiškės“, kurioje plačiu spektru aptartas Kaunas, nugulęs į knygų puslapius. Visi norintieji po renginio galėjo įsigyti romanus „Akys chimeros“ ir „Remontas“ su autorių autografais.

Šeštadienio vidudienį Vienybės aikštėje prie šviežiai iškilusios sienos būriavosi žmonės. Ant 6 tūkst. medinių kaladėlių lietuvių, vokiečių, ukrainiečių bei kitomis Europos kalbomis išgraviruotų garsių rašytojų, kitų žinomų žmonių minčių iš pirmo žvilgsnio nebuvo matyti – reikėjo ištraukti medinį kubelį iš sienos, kad perskaitytum įrašą.

„Išsitraukiau Ericho Kestnerio citatą: „Tik tas, kuris suaugęs lieka vaiku, yra žmogus“. Ši mintis man ne tik patinka, bet ir tinka – džiaugiuosi, kai man pavyksta išsaugoti vaikiškumą“, – sakė prie „Išnykstančios sienos sutiktas“ tapytojas Pranas Griušys.

Laimučio Brundzos nuotr.

Čia jis atvyko apsipirkęs S.Daukanto gatvėje veikiančioje bukinistų, antikvarinių knygynų ir nepriklausomų leidyklų mugėje „Knygų laisvė“. „Nusipirkau dvi senas knygas – Williamo Faulknerio „Kai aš gulėjau mirties patale“ ir Adolfo Bioy Casares „Morelio išradimas“. Abi esu skaitęs, bet skaitysiu dar kartą. Ir vieną naują įsigijau – Eka Kurniawan „Grožis lyg žaizda“. Taigi, dabar esu apsirūpinęs vakaro skaitiniais“, – džiaugėsi P.Griušys.

Prie „Išnykstančios sienos“ stoviniavo ir kaladėles su citatomis traukė šešiametis Leo su mama. „Tik žuvusieji matė karo pabaigą“ – jam patikusią citatą perskaitė berniukas. „O man šita mintis patiko: „Laisvė – tai tik kitas žodis neturėjimui ką prarasti“. Na va, apsirūpinome citatomis, dabar eisim knygų. Abu su sūnumi mėgstam skaityti“, – pasakojo Leo mama kaunietė Anastasija.

Tik tas, kuris suaugęs lieka vaiku, yra žmogus.

Pasak Goethe‘s instituto Vilniuje kultūros programų koordinatorės Auksės Bruverienės, „Išnykstančios sienos“ instaliacija simboliškai kalba apie sienas.

„Ant medinių kaladėlių išgraviruota per 100 skirtingų citatų, kurių autoriai – politikai, kultūros veikėjai, rašytojai, menininkai. Jos atspindi europietišką mąstyseną, europietiškas ir apskritai bendražmogiškas vertybes. Kai žmonės išsinešios jiems labiausiai patikusias citatas – siena išnyks. Tai simbolizuoja tarp šalių ir žmonių išnykstančias sienas ir rodo, kad literatūra, menas padeda jas naikinti“, – sakė A.Bruverienė.

Laimučio Brundzos nuotr.

Instaliacija „Išnykstanti siena“ sukurta 2020 m. Keliaudama po įvairias šalis, ji nuolat keičiasi – atsiranda vis naujų citatų. Šįkart siena ypatinga tuo, kad ji papildyta ukrainietiškomis citatomis.

Netoli „Išnykstančios sienos“ iškilusiame kupole įsikūrė instaliacija „Aklas pasimatymas su knyga“. Joje laukė kauniečių dovanojamos aklinai supakuotos knygos su intriguojančiais užrašais – užuominomis į knygos turinį. „Senosios Lietuvos istorijos mėgėjui“, „Televizija labai padeda išsilavinimui. Kaskart, kai kas nors įjungia televizorių, aš einu į kitą kambarį ir skaitau knygą. (Gruocho Marx)“, – tokie užrašai puikavosi ant keleto knygų. Kokią knygą gauni dovanų, paaiškėdavo tik ją išpakavus.

Prie kupolo, kuriame dovanotos knygos, nusidriekė žmonių eilutė. „Kaip smagu, kad norintys skaityti žmonės net į eilę rikiuojasi. Kažin, ar užteks dovanojamų knygų iki vakaro. Nors jų, supakuotų ir paruoštų dovanoti, surinkome nemažai – 1293“, – svarstė Kauno apskrities viešosios bibliotekos (KAVB) komunikacijos grupės vadovė Vaida Gedzevičiūtė.

Laimučio Brundzos nuotr.

„Aklas pasimatymas su knyga“ – vienas iš keleto Kauno literatūros savaitėje KAVB pristatomų projektų. Kitas, taip pat daug kauniečių dėmesio sulaukęs projektas – Ekspozicija „Literatūrinių pojūčių salonas“ – įsikūrė Laisvės alėjos ir S.Daukanto gatvės sankirtoje.

Čia knygas galima buvo atrasti per pojūčius – matant, liečiant, užuodžiant ir klausant. Pavyzdžiui, skaitant Edgaro Allano Poe „Varną“ per juodo aksomo audeklą buvo galima kažką užčiuopti. „Gal ten po medžiaga paslėpti varno kaulai?“ – svarstė mergaitė, literatūrinius pojūčius išbandžiusi su mama.

Tuo metu skaitant Joanne Harris „Šokoladą“ buvo galima užuosti knygoje gaminamo šokolado ingredientų – kakavos bei kavos pupelių, čili pipirų, vanilės, cinamono – aromatą, Oscaro Wilde „Doriano Grėjaus portretą“ – svaiginantį gėlių aromatą bei paliesti gėlių žieduose skendintį dirbtinį veidą – tarsi užuominą į pagrindinio knygos herojaus veidą. „Šis veidas nulipdytas iš plastilino, jį kviečiame ne tik liesti, bet ir paminkyti – juk Doriano veidas kūrinyje kito, seno. Tikimės, kad ir mūsų nulipdytas veidas dienos pabaigoje atrodys senesnis“, – idėją paaiškino V.Gedzevičiūtė.

Šalia „Literatūrinių pojūčių salono“ veikė bukinistų, antikvarinių knygynų ir nepriklausomų leidyklų mugė „Knygų laisvė“.

Kauno literatūros savaitės renginiai yra ir Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022 programos dalis.

Pirmasis susitikimas

Įkandin Marinai Abramovič, į Lietuvą pirmą kartą atvyksta vienas žymiausių šiuolaikinių serbų prozininkų Draganas Velikičius. Susitikimas su rašytoju vyks gegužės 5 d. 19 val. Kauno menininkų namuose. Festivalio meno vadovas rašytojas Laurynas Katkus savo kolegą kalbins ne tik apie kūrybą, bet ir literatūros, visuomenės ir politikos padėtį Pietryčių Europoje dabartiniame karu vėl pažymėtame laike.

Susitikimas su D.Velikičiumi yra vienas iš festivalio rubrikos „Atradimai“ renginių. „Atradimuose“ Lietuvos skaitytojai supažindinami su pasaulyje plačiai žinomais autoriais ir kylančiomis literatūros žvaigždėmis, kurių knygos dar nepasirodė lietuviškai. Kitame „Atradimų“ vakare Jotvingių premijos laureatas Dainius Gintalas pristatys savuosius šiuolaikinės prancūzų poezijos favoritus, Samanthą Barendson ir Gregoire‘ą Damon‘ą.

D.Velikičius užaugo Puloje prie Adrijos jūros, Belgrade studijavo filologiją. Dešimtąjį dešimtmetį jis vadovavo legendinei opozicijos leidyklai ir legendinei radijo stočiai B-92, o Kosovo karo metu emigravo iš šalies. D.Velikičiui net du kartus skirta NIN premija, teikiama už geriausią romaną serbų kalba (paskutinį kartą – už „Tyrėją“ (Islednik), o 2019-aisiais jam įteikta Vilenicos Vidurio Europos premija.

Rašytojo kūryboje persikloja keletas klodų – tai ir vitališka Balkanų kultūra, ir Viduržemio tradicijų persmelktas Istrijos pusiasalis. Jis lyginamas su tokiais Vidurio Europos rašytojais kaip Danilo Kišas ir Robertas Musilis. Rašytojas taip pat pripažįsta besižavintis Czeslawu Miloszu, kuris buvo vienas iš svarbiausių akstinų sutinkant apsilankyti festivalyje. Anot rašytojo, „Lietuva jam – pasakų kraštas iš romano „Isos slėnis“.

D.Velikičius yra ir subtilus psichologas, ir puikus pasakotojas. Šiuos talentus kauniečiai galės patirti gyvai, kai vyks jo novelės „Belgradas“ lietuviška premjera (vertėja Kristina Tamulevičiūtė). Susitikime su rašytoju bus kalbamasi apie šią šmaikščią didmiesčio istoriją, taip pat kitus D.Velikičiaus kūrinius, visų pirma „Tyrėją“ (2015). Bestseleriu Serbijoje ir Kroatijoje tapusi knyga vaizduoja radikalius visuomeninius pasikeitimus, karus ir perbraižomas sienas, kurie kelia nesaugumą, paliečia intymiausius žmonių siekius ir santykius. Drauge tai nostalgiškas pasakojimas apie atmintį ir vaikystę, apie motinos ir sūnaus neatskiriamą ryšį.

Truputis magijos ir nesvarumo

Gegužės 6 d. 19 val. jaunųjų literatų kūrybai ir nevaržomai saviraiškai neabejingus festivalio lankytojus sukvies į Kauno menininkų namuose vyksiantį „Naujųjų vėjų“ ir atviro mikrofono vakarą.

Pasak pirmosios renginio dalies vedėjos, literatūros kritikės Neringos Butnoriūtės, šiemet „Naujų vėjų“ skaitymus galima pavadinti švelniai magiškais.

„Daugeliui kūrėjų rūpi bendražmogiškos problemos, su kuriomis susiduria jautrus individas. Tačiau jas atskleisdami jaunieji literatai realybei suteikia truputį buitinės magijos, nesvarumo ir žaismės. Taigi tokios būsenos kaip netektis, tuštuma įgyja kasdienišką, suprantamą pavidalą, kartais ironiškai ar su humoru pagilina tikrovės pažinimą“, – įspūdžiais apie renginyje skambėsiančius tekstus dalijasi N.Butnoriūtė.

Draganas Velikičius. / Organizatorių nuotr.

Jaunųjų Kauno literatų tekstai skirtingi žanrais ir stiliumi – kaip ir jų kūrėjai. Aktorystę studijuojantis Dominykas Matulionis „Naujų vėjų“ vakarui ruošia niekur neskelbtą apsakymą, kuris stebina nenuspėjamais siužeto posūkiais, gyvybingais, ryškiai perteiktais charakteriais.

Lituanistės Aušros Kaminskaitės proza išsiskiria originaliu požiūriu į žmogaus išgyvenamą vidutiniškumą ir bandymą jį įveikti. Renginyje pristatoma novelė žaismingai kalba apie tai, kad vidinis žmogaus pasaulis yra sudėtingesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Laužant rėmus

Gonzo kūrinių rašytoją ir „Writest“ rašytojų bendruomenės įkūrėją ir vystytoją Miglę Galvonaitę daug kas pažįsta kaip įvairius žanrus išmėginusią kūrėją. Ją jau buvo galima girdėti ir atviro mikrofono vakaruose. „Naujiems vėjams“ M.Galvonaitė paruošė elegantiškos poezijos apie pasitikėjimą ir ryšį su kitu. Ją rašydama autorė galvojo apie platesnę auditoriją, todėl kai kurie tekstai skambės ne tik lietuvių kalba.

Dar vienas autorius – Benas Baranovskis, ne kartą jėgas išbandęs sleme, linkęs eksperimentuoti su kalba ir rašyti socialiai aktualiomis temomis. Jis puikiai suvokia, kad ryšys su auditorija yra svarbus, todėl moka provokuoti ir ketina išjudinti auditoriją.

„Pasirinktas „Naujų vėjų“ renginio formatas padeda ne tik suburti ir pristatyti jaunuosius literatus, bet ir tampa akstinu tobulėti, dalyvauti kūrybinio rašymo dirbtuvėse, siekti naujų kūrybinių tikslų. Štai Monika Staugaitytė praėjusiais metais lipo ant „Naujų vėjų“ scenos, vėliau atsiliepė į Vytauto Didžiojo universiteto kvietimą dalyvauti „Prix Laurence 2022“ konkurse, kurį organizuoja Betembūro literatūros festivalis „LiteraTour“ (Liuksemburgas), o visai neseniai su būriu kolegų lankėsi Liuksemburge ir pristatė savo kūrybą tarptautinei publikai“, – teigė viena iš festivalio iniciatorių ir organizatorių, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė Rūta Eidukevičienė.

Kitos kalbos

Kartu su kauniečiais renginyje šiais metais dalyvaus ir autorės iš esamų ir būsimų Europos kultūros sostinių – Ešo ir Tartu. Marta-Liisa Talvet iš Estijos studijavo semiotiką ir kultūros teoriją Tartu universitete, o dabar Berlyne studijuoja muzikos kompoziciją. Jos prozą spausdino literatūros žurnalas „Värske Rõhk“.

Jaunosios rašytojos iš Estijos istorija apie močiutės vėlę naujai užkabina literatūroje esminius gyvybės ir mirties klausimus. Apie tai rašydama autorė parodo, kad jų pažinimas neatsiejamas nuo intuicijos, meilės ir vaizduotės.

Poetė Christine Lauer iš Liuksemburgo paprastai rašo vokiškai, bet už vienintelį savo eilėraštį prancūziškai gavo Mouvement Européen – Kabūro premiją. Tikimasi, kad savo šaliai būdingomis daugiakalbystės tradicijomis ji pasidalys ir su „Naujų vėjų“ žiūrovais.

Pasirinktas „Naujų vėjų“ renginio formatas padeda ne tik suburti ir pristatyti jaunuosius literatus, bet ir tampa akstinu tobulėti, dalyvauti kūrybinio rašymo dirbtuvėse, siekti naujų kūrybinių tikslų.

Kvies dalytis tekstais

Kaip ir praėjusiais metais, antroji vakaro pusė skirta visiems norintiems pasidalyti savo talentu tam puikiai tinkamoje draugijoje. Kaip pastebi organizatoriai, atviro mikrofono skaitymų mėgėjų gretos auga.

Kauniečiams gerai pažįstamas slemeris ir šios renginio dalies vedėjas Jovaras Kelpšas padės žiūrovams išrinkti ir apdovanoti savo favoritus. Kad pabandyti verta, byloja ankstesnių dalyvių patirtys.

„Dalyvavau pirmuosiuose „Naujų vėjų“ atviro mikrofono skaitymuose – tai buvo puiki patirtis, suteikusi galimybę pasidalyti savo eilėraščiais ir susipažinti su kitų jaunųjų rašytojų kūryba. Manau, kad „Nauji vėjai“ yra labai reikalinga ir kylančius rašytojus padrąsinanti iniciatyva. Raginu visus kuriančius dalyvauti, pasidalyti savo tekstais ir išgirsti, kaip rašo bendraamžiai; man tai buvo labai vertinga“, – sakė praėjusių metų atviro mikrofono laimėtoja Patricija Gudeikaitė ir pridūrė, kad iš anksto pasižymėjo šiųmetinio renginio datą savo planuose.

„Naujų vėjų“ vakare svečiuosis ir muzikinę atmosferą kurs jaunosios kartos poetė Greta Ambrazaitė (kog leval). Už debiutinę knygą „Trapūs daiktai“ (2018) jai paskirta prestižinė Jaunojo jotvingio premija, knyga tapo ir 2018-ųjų Metų poezijos knyga. G. Ambrazaitė ne tik rašo, bet ir kuria muziką, kurią pristato kaip autsaiderišką meną (angl. outsider art). Jos atliekamų triphopinės atmosferikos kupinų kūrinių bus galima išgirsti ir penktadienio vakarą.

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) pranešimo, iš toliausiai šį kartą atkeliauja indonezietis Eka Kurniawanas. Tai – pirmasis didžiulės Pietų Azijos šalies autorius, dalyvausiantis lietuviškame literatūros festivalyje. Vienas žinomiausių šiuolaikinės Indonezijos autorių pristatys į lietuvių kalbą išverstą romaną „Grožis kaip žaizda“, kurio magiškas realizmas lyginamas su Gabrieliu Garcia Marquezu ir Haruki Murakamiu. O kito svečio – serbų rašytojo Dragano Velikičiaus, besižavinčio Czeslawu Miloszu, tekstai liudija, kad Vidurio Europos idėja gali jungti geografiškai nutolusias kultūras.

„Praėjusiais metais, nepabūgę pandemijos, pristatėme pirmąjį festivalį „Kauno literatūros savaitė“, kurį kartu su partneriais organizuoja Vytauto Didžiojo universitetas. Šiemet sulaukėme naujų iššūkių, tačiau stiprybės teikė tai, jog jutome, kaip buriasi festivalio bendruomenė, su kokiu nekantrumu kauniečiai literatūros mylėtojai laukia skaitymų ir diskusijų“, – teigė viena iš festivalio iniciatorių ir organizatorių, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė Rūta Eidukevičienė.

Šįsyk festivalyje bus daugiau nei pernai ir bendruomeninių renginių. Literatūrinis judesys Kaune prasidės jau paskutinėmis balandžio dienomis – pirmą kartą Kaune vyks vaikų literatūros festivalis „Gyvos raidės“, organizuojamas Maironio lietuvių literatūros muziejaus. Paskutinįjį šio mėnesio šeštadienį miestiečių lauks ir literatūrinė ekskursija po Kauno senamiestį. Į „Knygų laisvę“ kvies antikvariniai knygynai, nepriklausomos leidyklos ir žurnalai, – šia akcija siekiama atgaivinti knygių susibūrimo ir knygų prekybos gatvėse tradiciją mieste. Tos pačios dienos vakarą atsivers menų sintezei skirta „Naktinė kavinė“, kurioje KNDT aktorius Motiejus Ivanauskas skaitys Kęstučio Navako kupletus, avangardinės poetų grupės „Orbita“ iš Latvijos lyderis Semionas Chaninas pažers muzikalių „garsių žodžių“, o DJs Smetonos rausis lietuviško roko fonduose.

Kauno centre, Vienybės aikštėje, veiks literatūrinių instaliacijų ir skaitymų erdvė. Viena iš instaliacijų, kurią Kaunui dovanoja Gėtės institutas Lietuvoje, – „Išnykstanti siena“. Joje – daugiau nei šimtas citatų lietuvių, vokiečių, ukrainiečių bei kitomis Europos kalbomis, išgraviruotų ant 6 000 medinių kaladėlių. Kitos dovanos apsilankiusiųjų lauks greta įsikūrusioje festivalio bičiulio, Kauno apskrities viešosios bibliotekos (iš)instaliacijoje „Aklas pasimatymas su knyga“.

Anot VDU Humanitarinio fakulteto dekanės R. Eidukevičienės, viena iš festivalio misijų – skatinti jaunuosius rašytojus. „Kasmet juos kviečiame į kūrybinio rašymo dirbtuves, rengiame konkursus. Pavyzdžiui, „Prix Laurence“ konkursą, kurio laureatai jau balandžio pabaigoje dalyvaus rezidencijoje Liuksemburge. Jaunuosius autorius išvysime ir šių metų „Kauno literatūros savaitės“ scenose. „Nauji vėjai“ šiais metais virs tarptautiniais. Kartu su kauniečiais juose dalyvaus autoriai iš esamų ir būsimų Europos kultūros sostinių – Ešo, Novi Sado ir Tartu, o po skaitymų visų norinčių lauks atviras mikrofonas“, – sakė ji.

Pasak jos, kadangi prie festivalio iniciatyvų įgyvendinimo prisijungė dar daugiau bičiulių – bibliotekų, muziejų, kultūrinių institucijų, džiaugiamės galėdami pasiūlyti iš tiesų labai turtingą festivalio programą.

„Kauno literatūros savaitės“ meno vadovo Lauryno Katkaus teigimu, dramatišku Europai laiku kurta festivalio programa ne vienu požiūriu perteikia praeities ir dabarties dramatizmą. Viena iš temų, siejančių festivalio dalyvių kūrybą, – istorinės permainos ir jų poveikis dabarčiai, sudėtingi kūrėjų apsisprendimai ir visuomenės būsena politinių kataklizmų laikotarpiu.

Festivalio rubrika „Atradimai“ – skirta žadinti skaitytojų smalsumui. Jau minėto Balkanų rašytojo Velikičiaus knygos išleistos aštuoniolika Europos kalbų, tačiau lietuviškai jis prabils pirmą kartą. Poetas, Jotvingių premijos laureatas Dainius Gintalas šioje rubrikoje pristatys savo šiuolaikinės prancūzų poezijos favoritus – Samanthą Barendson ir Gregoire‘ą Damoną.

Lietuvių rašytojų gerbėjams taip pat bus iš ko rinktis. Nacionalinės premijos laureatė, rašytoja ir dramaturgė Vaiva Grainytė grįžta į gimtąjį miestą pristatyti naująją knygą „Rožės ir bulvės“, kuri iš pačių netikėčiausių perspektyvų apmąsto daugiasluoksnę laimės sąvoką. Po ilgokos pertraukos Kaune lankysis ir kitas Nacionalinės premijos laureatas, visų žinomas ir mylimas rašytojas Saulius Šaltenis. Prozininkės Jurga Tumasonytė ir Sandra Bernotaitė skaitys iš savo Kauno romanų ir diskutuos apie miestą knygose, vaizduotėje bei tikrovėje.

„Kauno literatūros savaitę“ užbaigs solidarumo su Ukraina ir jos rašytojais vakaras, kuriame tikimasi išvysti keletą žinomų šios šalies autorių.

Tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.