Pjesės autorė Kristina Marija Kulinič neslepia, kad kūrinys paremtas asmenine patirtimi. Kai ji mokėsi mokykloje, apie disleksiją nebuvo kalbama, o jei mokiniui būdavo sunku skaityti ar rašyti, manyta, kad vaikas nepakankamai stengiasi.

„Geriausiu atveju esi truputį juokingas lėtapėdis, blogiausiu – nurašomas kaip tiesiog durnas ir nenormalus. Vaiko ir paauglio psichikos sveikatai tai labai kenkia. Daug vaikų užauga nežinodami, kas su jais negerai, ir neišmokę išnaudoti savo tikrojo potencialo“, – pasakoja kūrėja.

K. M. Kulinič įsitikinusi: disleksija atima įprastą gebėjimą skaityti, tačiau suteikia kitų talentų. Dalis žmonių geba greitai įsisavinti informaciją panaudodami vizualinę ir girdimąją atmintį, turi itin lakią vaizduotę, yra kūrybiški ir pastabūs detalėms. Remiantis Europos šalių tyrimais, skaitymo sutrikimai būdingi 7–10 proc. visuomenės. Disleksija – tai neurologinis ypatumas, nesiejamas su rega ir išliekantis visą gyvenimą. Ją turintiems asmenims yra labai nelengva atitikti reikalavimus tradicinėje mokymo aplinkoje.

„Noriu, kad kiekvienas paauglys, kad ir koks jis būtų, pamatytų save, draugus ir jaustųsi gerai“, – teigia K. M. Kulinič. Tuo tarpu pjesėje, be disleksijos, paliečiamos ir kitos paauglystėje svarbios temos – pirmoji meilė ir simpatijų trikampis, asmeninių pomėgių ir savojo AŠ paieškos, santykiai su tėvais ir mokytojais.

Spektaklį pagal K. M. Kulinič pjesę pastatęs teatras „No Shoes“ kuria tik jaunajai auditorijai, įprastą švietimą praturtindami neformaliuoju ugdymu, o jų spektakliai mokiniams įtraukti ir į kultūros paso sistemą. Po Lietuvos mokyklas jau sėkmingai keliauja režisierės, edukologės Ievos Jackevičiūtės ir dramaturgo, aktoriaus Raimondo Klezio jaunimo temas atliepiantis spektaklis „Dulkėti veidrodžiai“, režisieriaus Justino Tertelio spektaklis „Avinai“, mažuosius žavi pasirodymas „Upė“. Spektakliai tinkami rodyti bet kokioje, ne vien tik teatro, erdvėje.

„Pjesės kompaktiškumas, teksto lakoniškumas, specifinė jaunimo kalba ir analizuojamos problemos iškart leido pajusti, kad tai puikiai tinkama medžiaga paauglystės išgyvenimus patiriantiems jaunuoliams“, – K. M. Kulinič pjesės patrauklumą apibūdino režisierė I. Jackevičiūtė.

Be tarpusavio santykių, draugystės, pirmosios meilės patirčių, disleksiją turinčio jauno žmogaus temos, anot I. Jackevičiūtės, spektaklyje paliečiamos itin svarbios ir vis dar mažai analizuojamos skaitymo sunkumus patiriančių vaikų problemos. Nors spektaklis problemų nesprendžia, tačiau šiuolaikine teatro kalba atkreipia dėmesį į tarp mūsų esančius kitokius žmones ir parodo, kad su jais galime megzti artimus ryšius.

Kas? Spektaklis „Pasistengiau“.

Kur? Kauno miesto kameriniame teatre.

Kada? Kovo 5 d., 19 val.

Teatras, prasmingai įtraukdamas žmones su įvairiomis negaliomis į profesionalaus teatro sceną, intuityviai atsišaukia į Jungtinių Tautų (JT) žmonių su negalia teisių konvencijos vieną esminių principų, kad žmonės su negalia yra lygiateisė ir lygiavertė žmonių įvairovės ir žmonijos dalis. Tad kas gi tokio buvo sukurta Kauno miesto kameriniame teatre, kad taip skambiai anonsuoju jų naują kūrinį – judesio spektaklį „Ar tau lengva?“

Visuotinai pripažinta, kad žmonės su negalia yra viena iš labiausiai diskriminaciją patiriančių žmonių grupių. Įprastai žmonių su negalia savybės ir gebėjimai yra nuvertinami, vaikai su negalia siunčiami mokytis atskirai nuo visų į tik jiems skirtą žemų edukacinių aspiracijų aplinką, suaugusieji su negalia neretai lieka gyventi su tėvais, o šiems nebepajėgiant rūpintis, apgyvendinami atskirose nuo visuomenės globos įstaigose. Žmonėms su negalia įgyti profesiją pagal savo pašaukimą, dirbti ten ir tai, ką dirba visi žmonės, kartu gaunant reikalingą pagalbą, yra neįmanoma misija, gyvenant pasaulyje, kurį sukūrė žmonės be negalios tokiems pat žmonėms.

V. Lankauskaitės nuotr.

Šios ir dar daug kitų žmonių su negalia diskriminacijos formų dar vadinamos eiblizmu arba eiblcentrizmu (nuo angliško ableism, ablecentrism), kuris reiškia, kad visuomenę ir jos pažangą konstruoja žmonės be negalios. Žmonės su negalia yra „kažkur anapus“, „ne šio pasaulio žmonės“. Visose gyvenimo srityse sąmoningai ir nesąmoningai pirmenybė suteikiama žmonėms be negalios, kadangi žmogus su negalia traktuojamas kaip neatitinkantis visuomenės normų, lūkesčių, žmogaus idealo, neprisidedantis prie visuomenės pažangos. Atitinkamai bet kuria kaina siekiama išvengti žmonių su negalia ar pašalinti negalią, net ir iki tokių kraštutinių formų, kaip moterų su negalia sterilizacija, kochleariniai aparatai kurtiems vaikams, prievartinis psichiatrinis gydymas ir t. t. Lietuvoje mėgstamos gailestingumo akcijos, kuriose, manipuliuojant angelų ir suvargusių žmonių su negalia vaizdais, prašoma pinigų. Visa tai yra tipinės eiblizmo praktikos.

Ištrina ribas

Spektaklis „Ar tau lengva?“ žengia prieš eiblizmo srovę. Dar daugiau – ištrina demarkacines pasaulio be negalios ir pasaulio su negalia ribas, sulieja šiuos pasaulius į vieną organinę visumą.

Režisieriai ir profesionalūs choreografai į profesionalaus teatro sceną pakviečia žmones su cerebriniu paralyžiumi, vežimėlyje, su intelekto negalia, Dauno sindromu, regėjimo sutrikimais, kad drauge sukurtų naujo tipo ir savito turinio spektaklį. „Ar atpažintum spalvas lytėdama?“, „Ar atsimintum spektaklį, jeigu tavo atmintis yra penkių minučių trukmės?“, „Ar moki skaityti pirštais?“, „Ar tau pavyktų užlipti alpinizmo siena nejudančiomis kojomis?“, „Ar tau pavyktų patekti į kavinę, jei tu sėdėtum vežimėlyje, o tave nuo kavinės skirtų laiptai?“ – į eiblistinį pasaulį kreipiasi Simonas ir kiti.

V. Lankauskaitės nuotr.

Žmonės su negalia čia nėra kitų autorių sukurti personažai. Jie spektaklyje yra autentiški žmonės, jie vaidina patys save, jie yra tokie, kokie yra! „Aš esu aš“, atsako akloji Laura, paklausta, „Kas tu esi?“. Scenoje šios žmonių istorijos, jų saviraiška sukuria naują, originalų, autentišką meninį kūrinį, kokio, manau, aktoriai be negalios negalėtų ir, ko gero, neturėtų atkartoti. Žiūrovai sukaustomi žmogaus valios beribiškumo ir jėgos realumo, kai Ernesta savarankiškai išsitiesia ant abiejų kojų, o veido ekspresija šaukia pasididžiavimą.

Net ir turint gilų, intuityvų aktorystės pašaukimą, eiblistiniame pasaulyje žmogui su negalia vaidinti profesionalioje teatro scenoje praktiškai nėra jokių galimybių. Kelias iki profesionaliosios scenos yra kupinas kliūčių, pradedant galimybe bent prieiti iki aktorystės studijų durų. Be to, studijos nepritaikytos jiems įgyti aktoriaus kvalifikaciją, įnešti savitą indėlį į profesionalią sceną. Įprastai, geriausiu atveju, žmonės su negalia savo aktorystės pašaukimą ir gabumus gali realizuoti mėgėjiškoje teatro scenoje, kurioje režisieriai ir patys aktoriai gali nesąmoningai atkartoti eiblistinę pasaulėžiūrą, visuomenės stereotipus apie negalią.

Žmonės su negalia čia nėra kitų autorių sukurti personažai. Jie spektaklyje yra autentiški žmonės, jie vaidina patys save, jie yra tokie, kokie yra!

Alternatyvi vizija

Kauno miesto kamerinis teatras suteikė galimybę aktorystės pašaukimą jaučiantiems ir natūralių aktorystės gebėjimų turintiems žmonėms su negalia įžengti į profesionalaus teatro sceną. Žmonių su negalia įtraukimas ir dalyvavimas sukuria keleriopą naują ir autentišką efektą. Pirmiausia, žmonės gali išpildyti aktorystės svajones, gabumus, pašaukimą. Antra, sukuriamas autentiško turinio, unikalios energijos ir prasminės žinutės spektaklis, trečia – žmonės su negalia įneša savitą indėlį į profesionaliąją sceną, ketvirta – pateikiama alternatyvi eiblistiniam pasauliui įvairios žmonijos pasaulio vizija.

Būtent tai nusako ir JT žmonių su negalia teisių konvencija, kurios vienas iš principų yra pagarba žmonių su negalia skirtumams ir jų, kaip žmonių įvairovės ir žmonijos dalies, pripažinimas (3d straipsnis). Priminsiu, kad JT konvencijos įgyvendinimas šalims narėms, tokia yra Lietuva, ratifikavusi konvenciją dar 2010 m., yra privalomas. Dar daugiau – tos pačios konvencijos vienas iš 8-ojo straipsnio poskyrių dėl visuomenės sąmoningumo apie žmones su negalia skatinimo teigia, kad Konvencijos šalys narės turi pareigą skatinti žmonių su negalia įgūdžių, pasiekimų ir gebėjimų pripažinimą ir jų indėlio darbo vietoje ir darbo rinkoje pripažinimą.

V. Lankauskaitės nuotr.

Kauno miesto kameriniam teatrui, kaip rodo jau anksčiau sukurtas spektaklis „Supergalios“ ir projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kontekste sukurtas spektaklis „Ar tau lengva?", šios žmogaus teisėmis grįstos konvencijos nuostatos yra natūralios, savaime suprantamos. Čia žmonės su negalia įsiprasmina aktorystei, menui, o teatrui suteikia naujo autentiškumo, ypač žmogiškumo, taip menui pralenkiant laiką ir būnant gyvenimo priešakyje. Manau, Edvardo Lorenzo drugelio efektas, kai maži veiksmai nulemia didelius pokyčius, gali prasidėti ir teatro scenoje.

Apie Ukrainos valią ir viltį

Beje, spektaklis „Ar tau lengva?“ nėra apie negalią! Čia, teatrinėmis priemonėmis sujungiant negalią ir brutalią agresiją patiriančios Ukrainos skausmą, bylojama apie žmones kritinėse situacijose, jų valią ir viltį. Būtent tai – judesiu, daina, ekspresija ir žodžiais – išsako Ernesta, Simonas, Rosita, Laura, Eduardas ir Marijus.

V. Lankauskaitės nuotr.

Jų pirmapradės vaidybos formomis spektaklio autorės ukrainietės Inna Falkova, Maria Bakalo, kompozitorės Mariia Yaremak ir Maryana Klocho Ukrainos žmonių skausmą perkelia į spektaklį. Tikra spektaklio emocine kulminacija tampa Lauros dainos žodžiai: „Mes tik norime, kad sugrįžtų taika į pasaulį, kuriame nežinia, o raketos pakeičia paukščius, tegul bus ten per amžius užrakintas dangus [...] Šlovė herojams, kovojusiems ne tik už savo laisvę, bet ir mūsų namus.“ Taip pat Eduardo ukrainietiškai dainuojamos Ukrainos liaudies dainos eilės: „Mama, nebark manęs, dabar blogi laikai, pats nežinau, kur numirsiu.“

Atlikėjai ir bendraautoriai Ernesta Žemaitytė, Laura Stadalninkaitė, Rosita Aleksejūnaitė, Eduardas Saprykinas, Marijus Tamošiūnas, Simonas Kriaučiūnas drauge su profesionaliais šokėjais Ema Senkuviene ir Mariumi Eidrigevičiumi sukuria meno kūrinį, kurį žiūrėdamas negali likti abejingas, o gal net žiūrovo, jei tokia, eiblistinė sąmonė pasikeis į pripažįstančią negalią kaip žmonijos įvairovės dalį.

Spektaklius Lietuvos teatrų scenose kuriančio, atviras, įvietintas erdves besirenkančio režisieriaus spektaklis „bowel“, pastatytas Kauno miesto kameriniame teatre, įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi.

Su menininku kalbamės apie kūrybinius ritualus, teatrinių formų pasirinkimus, literatūros adaptavimo procesus ir poreikį atsisakyti opozicinės skirties, išreiškiamos žodžiais „kitoks / kitokie“.

– Viename interviu, skirtame konkrečiam spektakliui („bowel“) jūs gana daug kalbėjote apie ritualą. Kalbant labiau apie profesinę pusę, ar pats turite kažkokių ritualų, pavyzdžiui, susijusių su spektaklio atsiradimu, su repeticijomis?

– Kiekvienas kūrybinis procesas – absoliučiai naujas lapas. Kai dirbu – rašau tekstus, konstruoju vaizdinius, turiu tam tikrų ritualų – vieną iš jų tik visai neseniai galėjau įsivardyti – labai dažnai einu naktį prie upės vaikščioti. Per šį veiksmą atsiveria ir susidėlioja mintys. Daugiau tęstinumą turinčių pavyzdžių nelabai galėčiau išskirti, kadangi kiekviena situacija, medžiaga ar prisilietimas prie kažkokios temos yra unikalus. Galbūt šie tęstiniai ritualai formuojasi ir jų yra net keletas, tačiau aš dar neturiu pakankamai ištreniruoto gebėjimo sukurti atstumo ir pažvelgti pats į save, į kūrybinį laiką. Man ši tema yra labi svarbi ir manau, kad kažkada šis detalus pamatymas įvyks. Treniruoju akį.

Pripažinimas: Kauno miesto kameriniame teatre pastatytas spektaklis „bowel“ įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi. / D. Matvejev nuotr.

– Ar jums svarbūs apdovanojimai, o galbūt reikšmingesnės didelės žiūrovų auditorijos ir jų susidomėjimas?

– Man apdovanojimas yra tik kelrodė žvaigždė, kad mąstymo procesai, kuriuos bandau taikyti kūryboje ir nuolat tobulinti, yra kryptingi. Vienintelis dalykas, ką galima išnaudoti, tai tam tikros galios pozicijos reiškiant viešą nuomonę – apdovanojimai kažkodėl legitimuoja nuomonę ir padaro ją svaresnę. Kitas man svarbus aspektas – pozicija dirbant teatre ir vystant vis didesnius, ambicingesnius meno projektus, – dėl šios priežasties apdovanojimai yra svarbūs.

Nekuriu veikėjų tuščiai – kai rašau teksto adaptaciją, rašau labai konkretiems žmonėms, galvodamas apie jų būties estetiką ir iš jos galimą suformuoti būtį scenoje.

– Ar jums svarbūs teatro kritikos tekstai, ar tai daro įtaką jūsų kūrybai?

– Taip, kritikos tekstai man itin svarbūs – taip kuriamas dialogas su konkrečiu žmogumi ar žmonių grupe. Iš pradžių būna labai asmeniškai priimta – turiu pavyzdį, kai tekstas buvo neurotiniai vėmalai. Pastarųjų aš netoleruoju ir nesuprantu redaktorių pasirinkimo publikuoti nelaimingų žmonių bukų bjaurojimų (nesvarbu, ar tai būtų internetiniai, ar fiziniai leidiniai). Bet yra ta kita – tikra, profesionali, kritikos pusė, kuri gali būti tiek teigiama, tiek neigiama, tačiau tokia kritika visada yra absoliučiai maloni.

Aš dažnai skaitau kritikos tekstus apie spektaklius, kurių nemačiau, – man įdomu. Aš esu geek‘as – domiuosi, kokios temos vyrauja, peržiūriu nuotraukas, bandau suvokti koncepcijas, ypač kai pristatomas kūrinys, kurio dėl fizinio apribojimo negaliu išvysti. Man įdomu, kaip analizuojama, kaip kūriniai atrodo bendrame kontekste.

Pavyzdžiui, interviu – naujas žanras man pačiam. Kodėl aš kartais sutinku duoti interviu? Galvoju, kad tai taps dienoraščiu, per kurį, laikui bėgant, galėsiu pamatyti, kaip kito mano atsakymai į tuos pačius klausimus, kaip evoliucionavo temos ir mintys.

– Ar jaunam kūrėjui Lietuvoje užtenka platformų savo kūrybinėms idėjoms realizuoti?

– Galbūt netrūksta?.. Bet jau man kortos susidėjo taip, kad netrūksta. Nacionalinis dramos teatras skelbė konkursą, Kauno miesto kamerinis teatras – pavyko, paskui kažkur nepavyko. Menų spaustuvė turi gražų „Atviros erdvės“ konkursą, vienąkart bandžiau, paskui supratau, kad šis formatas ne man. Yra Jauno teatro dienos Klaipėdoje, Nacionalinis Kauno dramos teatras turėjo konkursą „IDėja“, kurį, atrodo, vėl žada grąžinti. Ir mūsų rinka maža, kiek čia tų režisierių: vyriausi iš jauniausių yra Gintaro Varno studentai: Kamilė Gudmonaitė, Mantas Jančiauskas, Žilvinas Vingelis, Povilas Makauskas, tada mūsų – Yanos Ross kursas, Jono Vaitkaus studentė Eglė Švedkauskaitė ir dabar jauniausi Oskaro Koršunovo studentai. Ir viskas. Tai ir užtenka tiek erdvių, tiek režisierių.

– Dabar siūlau atsigręžti į spektaklius. Esate kalbėjęs apie inspiracijas, ateinančias iš Antonino Artaud. Jo pjese, kūrybiniais principais, asmenybe paremtas spektaklis „bowel“. Ar Lietuvos kontekste turite jus įkvepiančių asmenybių?

– Pavyzdžiui, kai čia atvažiuoja statyti Krystianas Lupa, kai sugrįžta Yana Ross, aš su nekantrumu laukiu jų premjerų. Mane itin inspiravo ankstyvieji Oskaro Koršunovo darbai – tačiau tai, kas dabar vyksta... Man atrodo, kad tai būtų galima pavadinti kliedesiu, pasiklydimu. Tai tragiškai sugadino meninę kokybę. Su Eimunto Nekrošiaus kūryba man neteko išsamiai susipažinti – esu labai jaunas, o jis išėjo santykinai neseniai. Esu matęs nedaug šio režisieriaus darbų, egzistuoja didžiulės spragos. Su jaunaisiais kūrėjais vyksta paieška – pažintis: kažkas ateina iš kino, kažkas – iš skulptūros, būdingi ieškojimai, tarpdiscipliniškumas – veiksmas čia vyksta ir, manau, kažkas įdomaus iš to išeis.

Pradžios: kiekvieną kūrybinį procesą N.Jasinskas vadina nauju lapu, kurių dažną sieja vienas ritualas – naktiniai pasivaikščiojimai prie upės. / M. Dirginčiaus nuotr.

– Kokiais kriterijais remiatės, kai renkate kūrybinę komandą – aktorius spektakliui? Ar einate žiūrėti jų darbų, o gal skiriate kažkokią užduotį?

– Niekada neduodu jokių uždavinių – nematau prasmės. Dažniausiai vadovaujuosi nuojauta. Mūsų rinka yra maža: aš stebiu spektaklius, matau, kas vaidina juose, kokia yra minties dėliojimo logika ir strategija, kokiose daugiastruktūriškose ar kaip tik vienplaniškose situacijose aktorius ar aktorė gali veikti. Nekuriu veikėjų tuščiai – kai rašau teksto adaptaciją, rašau labai konkretiems žmonėms (aktoriams), galvodamas apie jų būties estetiką ir iš jos galimą suformuoti būtį scenoje. Kartais šis principas labiau pasiteisina, kartais mažiau, – dar nežinau, kas tai nulemia. Pavyzdžiui, kuriant „Vegetacinę būklę“ impulsyviai atsiveria Vaiva Mainelytė, tada Arvydas Dapšys – aš juos išgirdau savo galvoje. Nors niekad neteko bendrauti akis į akį.

– Jūs pats rašote tekstų adaptacijas scenai, bet kaip atsiranda ta literatūrinė medžiaga, kas nulemia konkretaus kūrinio pasirinkimą? Ir koks santykis su literatūra jums priimtiniausias – ar tai tik atskaitos taškas, ar reikia kažkiek prie to teksto prisirišti?

– Literatūra pas mane atsiranda labai chaotiškai, daugybė žmonių aplink mane skaito, patys rašo, rekomenduoja. Dažnai perskaitau kūrinio trumpą apžvalgą ir man arba sugroja per kažkokį skonio receptorių, arba ne. Svarbi ir knygos leidybos estetika. Man nebesvarbus linijinis naratyvas, nes jis neegzistuoja ir gyvenime. Man atrodo, kad literatūra iš esmės turėtų atnešti dialogą su kūrėju ir kūrybine komanda.

Šiuo metu rašau kūrinio adaptaciją. Baigsis mūsų pokalbis, pasidarysiu kavos ir tęsiu šį procesą. Aš galiu trumpai apie šį pavyzdį papasakoti. Jaunimo teatre drauge su dramaturgu Maksymu Teteruku kuriame adaptaciją, birželio mėnesį bus eskizas, o kitą sezoną – premjera. Mes kuriame spektaklį pagal prancūzų rašytojo Eduard'o Louiso debiutinę novelę, kuri linijinio naratyvo prasme yra labai paprasta – jauno žmogaus, kilusio iš provincijos, brandos – metamorfozės – istorija, na, klasika. Istorijoje detaliai dekonstruojama queer perspektyva. Pastaroji suveikia paradoksaliai – queer perspektyva vėl suteikia teisę atgimti baltajam europiečiui vyrui kaip protagonistui, moterų personažus konstruojant vaiduokliškai perpučiamus. Nėra nė vieno pilnatūrio  moteriško personažo. Planuoju pavadinti vieną moterišką personažą fragmentu, kuris vienam baltam homoseksualiam prancūzų rašytojui tik tiek ir tereiškia. Imu tai tik kaip vieną iš pavyzdžių, kuriame visi dėmenys skatina mąstymo procesą.

Turinys: spektaklis „bowel“ analizuoja tapatybės ir ją formuojančių kasdienių įtakų sąveiką. / D. Matvejev nuotr.

– „Kaip visur, kaip visi“ – jūsų įvietinto teatro pavyzdys, kuris kalba apie realią erdvę, aplinką, istorijas, žmones. Klausimas ne tiek apie spektaklio turinį, kiek apie formą: kiek jums, kaip kūrėjui, svarbu peržengti tradicinio teatro ribas? Ką pastebite – ar tai sulaukia didesnio žiūrovų dėmesio?

– Žiūrovams įdomūs vardai ir visokie kuti kuti, dažniausiai į visiškus fiasko garantuotai išperkami bilietai. Yra būrelis žmonių, kritikų, tokių išprotėjusių kaip mes, kurie viską seka, žiūri, bet, kalbant apie masę, jiems niekas neįdomu. Bet taip yra todėl, kad mūsų teatrinė kultūra  subyrėjusi.

Atsakant apie formą – man nėra svarbu padaryti kitaip. Man atrodo, kiekvienas laikas, kiekviena situacija, kiekviena tema, susidūrimas su nauju kūrėju provokuoja naują mintį. „Kaip visur, kaip visi“ atėjo iš to, kad buvo užsitęsęs karantinas ir aš daug laiko praleidau vaikščiodamas. Mes atsidūrėme lauke ir vaikščiojome, matėme keistus veiksnius, kuriuos stebėjome pusantrų metų pro langą ar kieme su kauke. Mes nieko kitaip nesukūrėme, tapome mus supančios realybės atspindžiu.

Reikia atsisakyti žodžių KITAIP ir KITI. Nėra nei kitaip, nei kitų, nes tada kas čia mes esame? Reikia atsisakyti opozicijos – mes visi veikiame skirtingai ir įvairiai. Mes visi turime neurozių, problemų, visi fantazuojame, svajojame, esame skirtingų įsitikinimų, skirtingai atrodome – „Kaip visur, kaip visi“.

Praeitis virsta metafora

Į festivalį iš Andalūzijos, Ispanijos, atvykusį rašytoją kalbino literatūros istorikė profesorė Dalia Kuizinienė ir kultūros žurnalistė, radijo laidų vedėja Juta Liutkevičiūtė.

Susitikime nemažai dėmesio skirta naujausiai rašytojo knygai – romanui „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“. Paklaustas, ar nekeista po dvejų metų grįžti prie šio kūrinio, apie jį galvoti ir kalbėtis, rašytojas neslėpė: dabartinių įvykių kontekste knyga jam tebegyva. Profesorė D.Kuizinienė prisiminė ir vieną anksčiau išsakytų S.Šaltenio minčių: „Reikia rašyti tada, kai praėjęs laikas jau sutelpa į metaforą.“

Rašytojas šią savo mintį papildė: gera literatūra, geras menas patys yra metafora. „Metafora, kaip rašė ispanas Ortega y Gassetas, yra pincetas, kurį Viešpats paliko žmogaus kūne, – sakė rašytojas. – Galima rašyti dokumentines knygas, bet man tai neįdomu. Kai gyvenimas yra kaip atominė bomba, kai gali vienu ar keliais sakiniais nusakyti gyvenimą, – tai yra menas, tai yra įdomu.“

„Geležiniuose gyvatės kiaušiniuose“, kaip ir kitose S.Šaltenio knygose, dažnai kalbama apie tikrus istorinius įvykius ar asmenybes, bet, paties rašytojo žodžius priminė J.Liutkevičiūtė, rašyti tikrais vardais ir pavardėmis jam atrodo literatūrinė nuodėmė. Pratęsdamas šią mintį S.Šaltenis sakė, kad vardai ir pavardės romanuose gali būti, bet tai jau kita literatūra, kuriai jis nesutvertas. Jam esą svarbiau užrašyti gilius žmogaus išgyvenimus istorinių įvykių kontekste.

Magija ir tikrovė

Rašytojas pripažino paliekąs erdvę, neužkertąs kelio skaitytojų vaizduotei ir magiškajam realizmui, kurio jo paskiausiame romane gausu, bet pabrėžė ir autentiškų detalių svarbą.

„Čia kaip statyti bažnyčią: statai iš autentiškų plytų plytelių, autentiškų pastebėjimų, pokalbių nuotrupų. Rašydamas surenku krūvas knygų, atrodytų, visiškai niekam nereikalingų, ne į temą. Bet tos knygos reikalingos, ir didžiulis kalnas jų lieka, ir stori sąsiuviniai, kol parašai visą gyvenimą“, – sakė S.Šaltenis.

Susitikimo dalyviai iš autoriaus lūpų galėjo išgirsti romano „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ ištrauką. Joje, pastebėjo viena pokalbio moderatorių prof. D.Kuizinienė, užsimezga meilė, jos idėja, paieškos, disonuojančios su posovietinio gyvenimo tikrove, ir neišsipildžiusi, neįmanoma meilės istorija. Knyga, anot literatūros kritikės, – vaizdinga, kinematografiška, sudėliota iš vaizdingų, fragmentiškų novelių, išryškinančių vis kitas idėjas.

Kinematografija neliko nuošalyje ir šiame susitikime. Juolab kad 1978 m. pagal S.Šaltenio apysaką sukurtas, Arūno Žebriūno režisuotas kino filmas „Riešutų duona“ yra tapęs Lietuvos kino klasika. Paklaustas, kiek pats prisidėjo į teatro sceną ar didįjį ekraną perkeliant jo kūrinius, S.Šaltenis dalijosi prisiminimais apie bendrą savo ir režisieriaus Eimunto Nekrošiaus projektą – Klaipėdos dramos teatre statytą spektaklį „Kalės vaikai“.

E.Nekrošiaus paprašytas „duoti kibirkštį“, S.Šaltenis rašydavęs jam laiškus, dalydavosi vaizdiniais, iš kurių režisieriui likdavo viena ar kita detalė, idėja. „Aš taip sutvertas, labai jaučiu žodį, bet gera literatūra ta, kai skaitant nebelieka žodžių. Kai rašau, matau vaizdus“, – sakė S.Šaltenis.

Kai palaidoji, galvoji, reikėjo daugiau pabūti, kažką pasakyti, kažką dar padaryti. O kas gi svarbiau yra?

Kaip ir „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“, taip ir kiti susitikime paminėti rašytojo S.Šaltenio romanai: „Kalės vaikai“, „Demonų amžius“, „Žydų karalaitės dienoraštis“, „Basas ir laimingas“ – atsiremia į istorinę temą. Tai ne istoriniai romanai, bet juose atpažįstami istoriniai prototipai, kontekstai, istorinis laikmetis. Paklaustas, kaip pasirenka tokias temas ir kontekstus, rašytojas pabrėžė, kad tie istoriniai įvykiai turi būti giliai asmeniški. „Lyg mano šeimos istorija, mano šeimos albumas. Atrodytų, kad ir svetimi įvykiai, bet paskui prisimeni senelio pasakojimus... Juk turi sušildyti istoriją. Istorija turi būti asmeniška, ji turi jaudinti“, – sakė jis.

Gyvenimas – kaip dovana

Kibirkštimis, tik nebūtinai kūrybos, bet ir gyvenimo meno, S.Šaltenis dalijosi ir su gerbėjais. Paklaustas apie naująjį gyvenimo etapą Ispanijoje, jis sakė persikraustęs, kad gyventų šalia dukterų.

„Kai palaidoji, galvoji, reikėjo daugiau pabūti, kažką pasakyti, kažką dar padaryti. O kas gi svarbiau yra? Kaipgi gražus žmonių gyvenimas? Daugiau nieko gi nėra. Jeigu nėra karo, jeigu neištinę iš bado, viskas mums yra duota. Mes patys sau esame nelaimė, patys sau kryžius. Ir patys sau esame džiaugsmas. Ir kitiems galime būti džiaugsmas“, – atviravo rašytojas.

Aštuntąją dešimtį įpusėjęs S.Šaltenis literatūros gerbėjus ragino nebijoti gyventi. „Visą laiką kažkas gražaus atsiveria, svarbu, kokiomis akimis mes žiūrime, kaip gyvenimą priimame, – sakė prozininkas. – Visi patiriame, anksčiau ar vėliau, baisų sielvartą ar negandas, bet jeigu žiūri į gyvenimą kaip į dovaną, tada ir gimsta ta prasmė, kurios mes visi ieškome ir be kurios gyvenimas atrodo nepilnas. Nereikia bijoti. Reikia gyventi drąsiai.“

Autorė choreografė Indrė Puišytė-Šidlauskienė kūrinio stuburu ir pagrindine mintimi pasirinko kalbėti apie šių dienų pinokius – žmones, kurie bando atikti gero, visuomenės suprasto ir priimto žmogaus vaidmenį, ir apie tuos, kurie neatitinka kitų sukonstruotų kanonų.

Šiandien tai itin aktuali tema. Ne kas kitas, bet pats žmogus kuria taisykles, tačiau jos dažnai atskiria vieną visuomenės dalį nuo kitos, vienų laimės ir džiaugsmo kaina – kitų komfortas. Choreografė siekė sukurti žmones sujungiančio bendruomeniškumo, o ne skaldančio į atskiras grupes potyrį, ir jai tai pavyko.

Kelionė salomis

„PinoKeys judėjimas“ – septynių dalių pasirodymas, vykęs KKT, ant pėsčiųjų tilto, vedančio į Nemuno salą, įvairiose Laisvės alėjos vietose ir prie M.Žilinsko dailės galerijos. Performanso suskirstymas į septynis skirtingus pasirodymus leido aktoriams, kūrėjams savitai atsiskleisti, pasitelkti skirtingas meno disciplinas. Kiekviena dalis pavadinta salos pavadinimu su priskirta atitinkama spalva. Tai leido įsijausti į kelionę ne tik fiziškai judant iš vienos vietos į kitą, bet ir į autorių, režisierių, atlikėjų pasaulius – salas.

Šios kelionės metu žiūrovus lydėjo šokio trupės studijos ULNA šokėjai. Jų įvaizdis priminė kiek modernizuotą klasikinį Pinokį: juodi paltai, raudonos kepurės, dvi pirštinių poros (viršutinės – raudonos) atitiko šiuolaikinio medinio žaislo, norinčio būti tikru berniuku, vaidmenį. Ironiška, kad plastikinės Martyno Gaubo sukurtos kaukės stipriai traukė akį: nors ir buvo permatomos, jų forma aiškiai simbolizavo ilgą Pinokio nosį. Į mechaniškus, nenatūralius lėlės marionetės judesius buvo panaši ir šokėjų plastika: jie sustingdavo nepatogiomis pozomis, susilenkdavo, išsiriesdavo, rankas laikė neįprastose padėtyse.

Puikiai išnaudota ir pati miesto aplinka – į judesius puikiai integruoti suoliukai, parduotuvių vitrinos, įvairiausi kelyje pasitaikantys daiktai. Kiekvienas veiksmas atrodė lyg šokėjų pažintis su pasauliu. Kartu jie kvietė žiūrovus sekti įkandin nuo vieno pasirodymo prie kito.

Kiekvienas performanso pasirodymas yra vertas dėmesio. Vieni labiau pritraukė, perteikė lengviau suprantamą mintį, kiti vertė susimąstyti, pažvelgti į save. Istorijas atlikėjai atskleidė per menų sintezę – muziką, šokį, teatrą ir dailę. Performansas skirtas kiekvienam žmogui, kad ir kokio amžiaus būtų, kad ir koks jo ryšys su menu. Pvz., penktojoje dalyje – „Balta sala. PAKANKAmi“ – žiūrovai turėjo progą susipažinti su gestų kalba ir aklųjų ženklais. Ant stalo sustatyti keramikos kūriniai tarsi sekė pasaką apie žemę. Kiekvienas iš jų savaip simbolizavo šiuos ženklus ir gestus – skylės išspaustos pirštais plokštumoje, gesto judesiu sukurtas kūrinys, keraminiame indelyje – skirtingų formų ir dydžių rankomis susukti rutuliukai. Visa tai turėjo padėti susitapatinti su negalią turinčių žmonių komunikacijos priemonėmis.

Įveikti baimę ir sienas

Labiausiai sužavėjo pirmoji dalis – „Rusva sala. IŠSILUKŠTENIMAS“ ir antroji – „Geltona sala. AUGIME“. Emociškai paveikiausia pirmoji dalis vyko KKT didžiojoje salėje. Į salę atėję ar pro langus procesą stebėję žiūrovai galėjo išvysti prie sienos stovinčią į pakylą panašią konstrukciją, uždengtą rusvu audiniu. Staiga po juo kažkas pradėjo judėti, bandyti perplėšti audinį ir išsiveržti. Tai priminė iš kiaušinio besiritantį ar sienas, atskirusias nuo pasaulio, bandantį įveikti padarą. Staiga pasirodė ir atgal po saugiu audiniu grįžo ranka, koja. Galiausiai kuriamas personažas įsidrąsino, stūmėsi tolyn, stojosi ant žemės. Lukštas virto įspūdingu sijonu: praeitis niekur nedingsta, ji tampa puošmena. Šis kelias minutes trukęs procesas priminė asmenines komforto zonas, kuriose, susidūrę su kažkuo nesuprantamu, taip mėgstame slėptis, užuot tyrinėję naujoves. Šias emocijas įtikinamai perteikė šokėja Ernesta Žemaitytė.

"Geltona sala. AUGIME“ veiksmas vyko vieno iš Laisvės alėjos pastatų balkone. Jurgis Jarašius, Laura Stadalninkaitė ir Rosita Aleksėjūnaitė  atliko dainą apie mumyse gyvenančius medinius pinokius. Jų balsai papildė vienas kitą. Švelnus L.Stadalninkaitės balsas tryško lyriškumu, kitų atlikėjų žemų balsų duetas užakcentuodavo pagrindinę dainos mintį, sugrąžindavo visus į realybę. Harmoninga vokalo ir gitarų sąjunga sukūrė intymaus pasirodymą atmosferą, o žodžiai apie pinokius, slypinčius kiekviename mūsų, auditorijos nepaliko abejingos.

Trečioji dalis – „Raudona sala. STREIKAS“ – it žinutė apie gamtos ir žmogaus ryšį. Ją perteikė šokėjai – pinokiai. Paskui save tempdami didelę garso kolonėlę, iš kurios sklido vyriškas balsas, jie šokdami judėjo pirmyn ir atgal, vis atkartodami pavienius žodžius. Silpniausia šios dalies vieta –  techninis sprendimas. Bandydama suprasti iš dėžės sklindančius žodžius, auditorija judėjo įkandin šokėjų. Per šį sąmyšį buvo sunku suprasti ne tik kalbą, bet ir atlikėjų skleidžiamą žinią.

Ketvirtoji dalis – „Mėlyna sala. RIBA“ pakvietė ant pėsčiųjų tilto. Čia I.Puišytės-Šidlauskienės ir Marijaus Tamošiūno šokį jungė mėlyno audinio juostos. Pindami, lankstydami, sukdami audinį atlikėjai tai artėjo, tai tolo vienas nuo kito, taip primindami, kad visi esame vienaip ar kitaip susiję, tačiau renkamės kurti ribas, statyti sienas, užuot vieni kitus palaikę.

Atrasti save ir kitus

Šeštoji dalis – „Žalia sala. ATRADIMAS“ labiausiai išlaikė tradicinio spektaklio struktūrą: vaidino aktoriai, būta dialogo, veiksmo, kulminacijos, bet kartu išlaikytas ryšys su viso performanso pagrindine idėja – bendruomeniškumu. Pasirodymo metu du aktoriai kūrė apgavikų, besinaudojančių žmonių gerumu ir naivumu, vaidmenis. Trečiasis jų partneris lėlė simbolizavo pinokius, visuomenės atstumtuosius. Pasitelkę pigius triukus apgavikai išvilioja iš lėlės identitetą, laimę, džiaugsmą. Net patys gerai nesuprasdami, kaip tai padarė, jie neprisiima atsakomybės už savo veiksmus. Ši performanso dalis kvietė apsvarstyti savo pasirinkimus, kurie anaiptol ne visada teisingi.

Performansas skirtas kiekvienam žmogui, kad ir koks jo amžius, kad ir koks jo ryšys su menu.

Paskutinė dalis – „PIRMIAUSIA GIMĖ MINTIS“ subūrė visus prieš tai matytus aktorius, šokėjus, kūrėjus į vieną bendrą pasirodymą ant M.Žilinsko dailės galerijos laiptų. Šis pasirodymas sugriovė visuomenės sienas, inspiravo bent trumpai akimirkai užmegzti bendruomeniškumo jausmą. Visi dalyviai pasklido po žiūrovų minią, šokio judesiais kvietė prisijungti, džiaugtis ir galiausiai suprasti: norint pokyčių pirmiausiai reikia minties.

Pasibaigus performansui, nutilus plojimams, žmonėms pasklidus savais keliais, vis sukosi klausimas, kodėl šis performansas paveikė taip stipriai. Atsakymai atėjo nurimus emocijoms. Kurti pasirodymą, įtraukiant negalią turinčius žmonius, per tai skleisti bendruomeniškumą ir žmogiškumą – ne pats lengviausias sumanymas. Ypač šiais laikais, kai, diskutuojant apie visuomenės mažumas, reprezentacija yra vienas pamatinių aspektų. Girdime, matome skatinimus leisti šių grupių atstovams kurti ir papasakoti savo istorijas. Tačiau vis dar stipri baimė, tad reikia drąsaus žmogaus, kuris ištiestų pagalbos ranką. Būtent tokiu žmogumi ir tapo I.Puišytė-Šidlauskienė. „PinoKeys judėjimas“ nėra pasakojimas apie tai, kaip visuomenė nepriima negalią turinčius žmones, tai neįgaliųjų istorijos, jų emocijos ir gyvenimas, atskleistas per meną.

Vienoje gniūžtėje

Tad ši idėja ir buvo pagrindinis projekto pasiekimas. Kiekviena dalis (sala) išlaikė minimalistinę estetiką; išskyrus "Raudoną salą" ir finalą, visose dalyvavo ne daugiau kaip trys aktoriai. Gaila, kad jų niekas daugiau tarpusavyje nesiejo, tik pagrindinė bendruomeniškumo idėja. Norėjosi stipresnio naratyvinio perėjimo iš vieno pasirodymo į kitą. Pvz., pasirinkimas vienoje salų kalbėti ekologijos tema – sveikintinas, bet šioje kelionėje tai atrodė ne vietoje ir ne laiku – tam reikėtų atskiro performanso. Pačią pasirodymų grandinę išlaikė ULNA šokėjai. Be jų, rodančių kelią, ar savanorių, dalijančių žemėlapius / brošiūras, nekauniečiui būtų buvę lengva pasiklysti.

Vis dėlto šiuos trūkumus užgožia performanso sukeltos emocijos. Kiekvienam žmogui atskleisti savo vidų – pats sunkiausias dalykas. Esame pripratę statyti sienas, ginti save. Performanso atlikėjai sugebėjo atskleisti savo vidinį pasaulį ir įsileisti į jį.

Tad I.Puišytės-Šidlauskienės miesto performansą „PinoKeys judėjimas“ galima laikyti itin sėkmingu žingsniu suteikiant negalią turinčių žmonių bendruomenei reprezentacijos platformą.

Stebint pasirodymą neapleido artimas ir šiltas žmogiškumo jausmas. Autorė atskleidė kauniečiams, praeiviams kitokius žmones, nei esame įpratę matyti, parodė, kad visi esame tos pačios visuomenės dalis. Tarsi snaigės, kurios, vos pasibaigus performansui, pradėjo lengvai leistis. Kiekviena jų yra unikali, skirtinga, bet galiausiai visos tampa viena visuma – sniegu. Akimirką visos snaigės buvo pavirtusios viena gniūžte.

Poeto, dramaturgo ir prozininko G.Grajausko savo savitu ir paprastu stiliumi spektaklio autorius įkvėpė dar prieš dešimtmetį, kai jie pradėjo rengti poezijos skaitymus. "Mane sužavėjo jo ironija ir kandumas. Žinoma, ir buitis. Poetika to, ką darome buityje – ar valgome, ar einame į parduotuvę, ar sutinkame žmones. Paprastas pasaulis, iš kurio ir susideda gyvenimas", – sako B.Ivanauskas.

A.Dubaka įvardija ypatingą poeto eilėraščių struktūrą, kuri žavi: "Jo eilėraščiuose paskutinė eilutė viską apverčia ir priverčia nusijuokti arba nustebti. Tokia trenkianti, kaip smūgis."

Spektaklyje "Apie ką visa tai?" mozaikos principu sudėlioti ne tik G.Grajausko, bet ir kitų autorių – Enrikos Sriogaitės, Agnės Žagrakalytės, Daivos Čepauskaitės ir Indrės Valantinaitės eilėraščiai bei gyvos muzikos ir šokio intarpai.

Kūrėjai laužo stereotipinį poezijos vakaro įvaizdį. Penki aktoriai – Emilija Jaujininkaitė, Eglė Špokaitė-Dapšienė, Justina Nemanytė bei patys spektaklio autoriai kviečia patirti intymesnį santykį su poezija, kai eilėraščiai persipins su asmeninėmis istorijomis.

Spektaklis "Apie ką visa tai?" pasakoja apie žmones, bėgantį laiką, mirtį ir prasilenkimus laike. Eilėraščiai spektaklyje virsta asmeninėmis aktorių istorijomis, žvilgsniais į gyvenimo fragmentus ir pustonius: kasdienišką buitį, švelnią vienatvę, kandumą, trapumą, chaotišką šamaniškumą, vaikiškumą ir filosofišką kontempliaciją.

Anot A.Dubakos, poezija žmogų pakelia į kitokią, šiek tiek nežemišką dvasios būseną. "Tačiau būti visą laiką toje būsenoje nelabai natūralu, tad galiausiai reikia grįžti atgal į buitį. Su istorijomis ir buitimi mes bandome taip įžeminti viską, kad poezija taip ir neatsiskirtų nuo buities", – sako jis.

Spektaklio eskizas pernai buvo įvertintas Dalios Tamulevičiūtės scenos meno kūrinių konkurse. Konkurso organizatoriai siekia skatinti scenos meno kūrinių pagal klasikinę ir šiuolaikinę lietuvių literatūrą sukūrimą, scenos meno kūrėjų iniciatyvą ir meninę saviraišką bei stiprinti lietuvių literatūros ir teatro tarpusavio ryšius.

Naujausiam savo kūriniui "bowel" ieškojęs įkvėpimo ekstravagantiškojo teatro meistro Antonino Artaud kūryboje, žinomų italų klasikų filmuose ir populiariojoje kultūroje, režisierius kvies žiūrovus įgyti analogų neturinčios teatrinės patirties. Pokalbis su N.Jasinsku – apie jo naujausią kūrinį, kūrybinį kelią ir teatrą.

– Spektaklio "bowel" įkvėpėjų sąrašas gausus. Tarp jų – ir garsus prancūzų teatro meistras, "Žiaurumo teatro" judėjimo pradininkas A. Artaud. Kodėl įkvėpė būtent tokia kontroversiškai vertinama asmenybė kaip A. Artaud?

– Teatro mokykloje, iš kurios ateinu, galima išskirti dvi pagrindines kryptis – brechtiškąjį ir Artaud teatrą. Kai tik įstojome su kursiokais į magistrą, iš kurso vadovės sulaukėme klausimo – kokia kryptis yra jūsų? Ir daug kas sakė – B.Brechtas, o aš atsakiau – A. Artaud. Žinoma, yra begalės dalykų, su kuriais nesutinku ar jų tiesiog nesuprantu, tačiau labai susitapatinau su juo kaip asmenybe, su jo aprašomomis būsenomis ir atsidavimu kūrybai. A. Artaud apeliuoja į scenos visumą, kuri per tam tikrą būseną ir formą atrakintų sustabarėjusią, nesamą būtį. Atrodo, dabar teatras išgyvena tapatybės ir turinio krizę, ir tie, kurie nepermąstys šių aspektų, gali nebeišlikti. Tad A. Artaud keliamos kritinio mąstymo idėjos dabar yra labiau aktualios nei bet kada anksčiau.

A. Artaud norėjo būti labai paveikus, kurti tokį teatrą, kuris galėtų palįsti po oda. Lyg kas dantų krapštuku įdurtų į panagę. Taip tikslu ir taip nemalonu, bet turbūt tik per tokią intervenciją galima atverti žmogų pačiam sau. Mano manymu, Lietuvoje daug teatro egzistuoja iš noro tiesiog daryti teatrą, padaryti dar vieną projektą. Nematau tų darbų didelės ambicijos. Man jie tokie, na ir ką? Pažiūrėjau, gražu, gerai vaidina. Na ir ką?

O beje, A. Artaud buvo ir totalus narkomanas, ir šizofrenikas, turėjo labai didelių psichikos problemų. Bet man patinka jo maniakiškumas. Aš pats toks.

– A. Artaud su savo idėjomis ir praktika teatre kvietė grįžti prie ritualų. Kaip manai, kuo šis rituališkumas aktualus šių dienų teatre?

– Ritualas yra būtinybė. Tai teatro ištakos, nes jis atsirado tada, kai vyko ritualai, aukojimai pagoniškiems dievams. Jeigu iš ten viskas kilo, tai rituališkumas ir atsikartojimas yra labai svarbu. Kai kūrėme su Tadu Černiausku ir Gintaru Sodeika darbą "fabrica", labai daug tyrinėjome ritualą.

Tie norai reikalauja pokyčių, o pokyčiai reikalauja jėgų ir nepatogių sprendimų. Tai kiekvienas žino.

Kas yra rutina? Kuo ritualas skiriasi nuo rutinos? Kaip ritualas galėtų atrodyti kasdienėje erdvėje, kaip – teatre? Ar tai įdomu, ar nuobodu? Tarkim, žiūrėti į kvėpuojantį žmogų ant scenos. Čia net ne klausimas, ar nuobodu. Viduje pradedi sau kelti vidinius klausimus, kodėl turiu žiūrėti į kvėpuojantį žmogų. Kodėl turiu stebėti kasdienį veiksmą? O atsakymas labai paprastas. Tam, kad iš rutinos šį veiksmą paverstum ritualu. Man tai itin svarbi tema, apie kurią nuolat mąstau. Ir manau, ji iš vienos ar kitos pusės atsispindi ir toliau atsispindės mano darbuose.

– Spektaklio atspirties tašku tapo A. Artaud pirmoji pjesė "Kraujo purslai". Tai pjesė, kuri dar niekada nebuvo interpretuota Lietuvos scenoje. Papasakok, kodėl pasirinkai būtent šią pjesę? Kuo ji tave patraukė?

– Kai pirmą kartą ją perskaičiau, absoliučiai nieko nesupratau. Tačiau, tai mane ir užkabino. Ėmiau galvoti, o kas čia yra? Kodėl aš nieko nesuprantu? Tuomet pradėjau skaityti mokslines analizes, A. Artaud monografiją. Tame leidinyje analizuojami jo laiškai, kurie šiek tiek paaiškina ir analizuoja pjesę. Kai galiausiai pavyko įsigilinti į tuometį  Vakarų Europos dramaturgijos kontekstą, supratau, kad ši pjesė (kaip ir visa A. Artaud kūryba) buvo protestas prieš įsigalėjusį teatrinį kanoną. Tai yra bandymas kurti savitą kalbą, savitą sceninį vyksmą. Šis aspektas mane inspiravo labiausiai.

– "Kraujo pursluose" vaizduojama pasaulio genezė. O kokie virsmai vyks "bowel" spektaklyje? Kokius procesus analizuosi?

– Taip, spektaklio sceninį vyksmą inspiravo A. Artaud genezė. Pjesėje "Kraujo purslai" analizuojama visa ko pradžios ir pabaigos motyvai, o šiame spektaklyje, atvirkščiai, teigiu, kad nėra nei pradžios, nei pabaigos.

Spektaklio naratyvas sukasi aplink šeimą, į kurią ateina svetimšalis vyras, ir niekas nežino, kas jis toks ir iš kur atėjo. Jis įsilieja į šeimą ir ją atidaro kaip dėlionę. Kiekvieno šeimos nario santykis su svetimšaliu atskleidžia kiekvieno jų asmenybę: dekonstruojami užslėpti troškimai, aistros. Spektaklis gimė iš daugybės skirtingų komponentų. Naratyvas buvo inspiruotas Piero Paolo Pasolini filmo "Teorema", o šis minėtas atrakinimo mechanizmas atkeliavo iš A. Artaud.

Daug teatro kūrinių turi tą vaiduoklį – tai, kas įkvepia ir inspiruoja. Ir aš labai sąmoningai tai naudoju. Nesu originalus. Tiesiog man pavyko pamatyti tokius kūrinius, susipažinti su tokiomis stilistikomis ir įvyko galvoje tokios jungtys. O interviu minimos pavardės yra šių jungčių kaltininkai.

– Spektaklyje atvėrus kiekvieną personažą atsiskleidžia užgniaužti jo impulsai ar emocijos. Ar tavo tikslas yra, kad ir žiūrovas, žiūrėdamas spektaklį, savyje tuos pjūvius darytų ir rastų tą patį užgniaužtą jausmą?

– Man atrodo, kad mes, kaip žmonės, iš tiesų žinome, ko norime ir ko mums reikia. Tik gal to nepasakome nei sau, nei kitiems. Nuslepiame, nes tai nepatogu ar gėdinga. Tie norai reikalauja pokyčių, o pokyčiai reikalauja jėgų ir nepatogių sprendimų. Tai kiekvienas žino.

Man italų kino modernistų, tokių kaip P. P. Pasolini, Federico Fellini, filmai visada primena apie šiuos troškimus ir norus bei bandymus juos realizuoti. Ir jie visų labai panašūs – būti mylimam, gerbiamam, susikurti gerovę. Manau, viskas kyla iš meilės, tik vėliau prisideda pinigai, valdžia. Net valdžia yra dėl meilės, dėmesio.

Spektaklio tikslas tikrai nėra kažką konkretaus pažadinti žmoguje. Mano tikslas yra papasakoti istoriją, kurią aš parašiau, kurią mes kartu su aktoriais įgyvendinome. Ši istorija turi savitą naratyvą, savitą kelionę, kurioje rasis daug sąmoningai dėliojamų prasmingų ir beprasmių vaizdų. O kiekvienas žmogus išsineš, ką jis pats nori. Nemanau, kad egzistuoja universalus tikslas. Kažkam kūrinys koreliuos su meile, kitam su valdžia – tai visiškai priklauso nuo individo.

– Spektaklyje naudojama neįprasta aktorių plastika, kuri primena gyvą kompiuterinį žaidimą. Kas tave įkvėpė tokiai kūrybai?

– Neorganiška aktorių plastika inspiruota keleto kūrėjų. Viena jų yra režisierė Susanne Kennedy. Ji dirba su skirtingomis kūno ir balso plastikos galimybėmis teatre. Sunku apie jos kūrybą kalbėti – visiems linkiu kada nors jos spektaklius išvysti gyvai. Esu gavęs Lietuvos kultūros tarybos stipendiją ir buvau išvykęs į Berlyną pažiūrėti, kaip žmogus dirba, ir atlikti praktiką. Mėnesį ten pabuvus iš esmės pasikeitė matymas. Tokio teatro, kokį mačiau Berlyne, pas mus nėra.

– Kaip vieną įkvėpėjų mini filosofą Kristupą Sabolių. Kuo jo mintys tau artimos?

– Kiekvienas mąsto, bet yra žmonių, kurie ne tik mąsto, bet dar ir randa žodžius toms mintims išreikšti. K. Saboliaus mintys, požiūris ir tekstai, kaip jis tai daro, man be proto artimi. Regis, esu pats apie tai mąstęs, tik gal ne taip akademiškai, giliai. Spektaklyje naudojamos tam tikros jo mintys apie vaizduotę, jos dvilypiškumą. Labai graži jo mintis, kad vaizduotė – dvilypė: mes turime išorines akis, kuriomis regime pasaulį, ir vidinę akį, kuria galime sukurti tą pasaulį. Vidinę akį, kuri vienų žmonių miega, o kitų yra budri.

Ši mintis padiktavo ir sceninį sprendimą spektaklyje dirbti su menamais daiktais. Scenoje yra tik keletas objektų, kurie tikri, o visa kita yra menama. Tai kvietimas permąstyti vaizduotės ir suvokimo aspektus. Čia vienas pavyzdžių, kaip filosofija gali virsti praktika.

– Koks yra tavo kūrybinis procesas? Kas palaiko tavo kūrybinę ugnį viduje, skatina nesustoti ir kurti?

– Aš tiksliai nežinau, koks yra ar bus mano kūrybinis procesas. Turiu minčių, kviečiu žmones, buriu kūrybinę komandą. Viskas vyksta bendradarbiavimo principu. Kūrybinis procesas man yra kūrimas pagal poreikį. Organiškas procesas. Tarkim, nusprendžiame, kad reikės kostiumų dailininko. Tuomet ir atsiranda tas žmogus bei sprendimo įgyvendinimo būdas. Žinoma, tokiame procese labai daug nežinomybės. Sau vis bandai priminti, kad viskas bus gerai. Žinai (ar bandai įtikinti save), kad atsiras, jei ne dabar, tai gal po savaitės. O jei neatsiras, tai gal ir nereikėjo. Vadinasi, visi bus nuogi (juokiasi).

– Yra sakančių, kad kūryba – vidinis egzorcizmas. O tau ar kūryba yra malonumas?

– Aišku, kad malonumas. Jei būtų kančia, manęs čia nebūtų. Kad kūryba yra kančia – absoliutus melas, niekada netikėkite, kai taip sako. Taip, kurti sudėtinga, kartais negali užmigti dėl nuolatinės minčių kaitos. Tačiau tai nėra kažkuo išskirtinė patirtis. Bet kas gali lygiai taip pat neužmigti, pavyzdžiui, investuotojas. Tad kokia čia kančia? Juk niekas manęs su grandine neverčia eiti ir kurti. Aš tai darau, nes noriu. Niekas nesako, kad turi būti lengva ar neturi jausti nuovargio, bet jeigu jauti kančią, tai tiesiog ne ten esi.

Kas? Spektaklis "bowel".

Kur? Kauno miesto kameriniame teatre.

Kada? Birželio 16 d. 18 val.

Muzika ir naujosios medijos

Atidarymo vakarui pasirinktas muzikos ir medijų performansas "This Order Goes Wrong", kuro autoriai – smuikinininkė Lora Kmieliauskaitė, kompozitorius Dominykas Digimas ir dramaturgas Rimantas Ribačiauskas. Performansas sukurtas pagal nerimo sutrikimus ir panikos atakas patyrusių žmonių liudijimus, pačių kūrėjų patirtis ir Senekos bei Cicerono tekstus.

Nerimas atrodo yra neatskiriama šiuolaikinio žmogaus gyvenimo dalis – pareigos, lūkesčiai, terminai, spūstys, ekranai, tačiau nerimą pastebėjo ir aprašė dar Antikos filosofai. Performanse nerimas yra ne tik tema – jis tampa atspirties tašku eksperimentams su muzika ir skaitmeninėmis technologijomis, kai instrumentais bandomi atkurti emociniai panikos priepuolio aspektai. Anot kūrėjų, "This Order Goes Wrong" yra tarsi nerimo meditacija, parodanti, kad tai, ką jaučia jį išgyvenantys, yra bendražmogiška, galbūt net kontroliuojama ir nugalima.

Rugsėjo 25 d. teatras "Atviras ratas" pristato dar vieną kūrinį, kuriame netrūks muzikos – tai performatyvus poezijos ir muzikos vakaras "Egzilė". Renginio metu skambės išeivijos poeto Algimanto Mackaus eilės, skaitomos aktorės Justinos Smieliauskaitės, ir Nikolajaus Polujanovo-Vėjopačio elektroninė muzika, persmelkta melancholiškų etninių motyvų.

Būdamas vienas žymiausių bežemių kartos atstovų, A.Mackus savo kūriniais atveria plačius ir skausmingus visos epochos vienatvės bei ilgesio klodus; savyje poeto kūriniai talpina neapykantą egzilei, nesusitaikymą su ja, bandymą nuo jos apsisaugoti ir čia pat – egzilės teigimą, troškimą, tam tikra prasme – net tylų, ramybės kupiną jos pripažinimą ir savitą šlovinimą.

Juozo Miltinio dramos teatras ir režisierė Agnija Leonova rugsėjo 20 d. kviečia pasinerti į dirbtinio intelekto, virtualiųjų patirčių ir žmogiškumo ribų paieškas spektaklyje "Sapiens". Anot spektaklio kūrybinės komandos, įkvėpimu teatre kalbėti šiomis temomis tapo ne tik garsių serialų "Vakarų pasaulis" ("West World"), "Juodasis veidrodis" ("Black Mirror") siužetai, bet ir Yuvalio Noah Harari milžiniško populiarumo sulaukusiose knygose "Sapiens" ir "Homo Deus" iškeltos mintys apie žmonijos prigimtį, dabartį ir tik iš pirmo žvilgsnio tolimą ateitį, kuri iš tiesų yra jau ranka pasiekiama. Kūrėjai ant scenos klausia – kas nutinka pasaulyje, kuriame didžiausiais idealais tampa našumas, efektyvumas, o perduodama informacija ir duomenys virsta kone sakralizuotais objektais, veikiančiais net mūsų religijų suvokimą?

Rugsėjo 19 d. festivalis jaunąją teatro auditoriją kvies į režisierės Loretos Vaskovos dokumentinį spektaklį paaugliams "Superherojai", kuriame netrūks šokių ir garsios muzikos. Dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė ir režisierė Loreta Vaskova bendravo su 15–18 metų jaunuoliais ir jaunuolėmis iš skirtingų Lietuvos miestų ir miestelių – nuo sėdinčių bibliotekoje iki esančių įkalinimo įstaigose – ir sukūrė personažus, kurie prabilo apie tai, kas aktualu paaugliams.

Pristatoma pirmą kartą

Festivalio metu bus pristatomos net trijų spektaklių premjeros. Rugsėjo 22 d. žiūrovams bus pristatomas audiovizualinis gyvos muzikos spektaklis "Kafka Insomnia". Spektaklis pasakoja sapniškai realistišką čekų rašytojo Franco Kafkos vienos nakties istoriją, kartu pasinerdamas į jo gyvenimo momentus, jį kankinančią nemigą ir kūrybą. Analizuodami nemigą ir sapnavimą būdraujant, spektaklio kūrėjai klausia, ar tai yra kūrybos metodas, gyvenimo būdas, ligos padarinys ar pagrindinė F.Kafkos literatūrinio genialumo sąlyga? Šis spektaklis – vienas iš pernai festivalio metu vykusių eskizų konkurso nugalėtojų, įgyvendintas bendromis "Kosmos Theatre" ir Kauno miesto kamerinio teatro jėgomis.

Rugsėjo 23 d. premjerinį spektaklį "9.18" pristatys ir Alytaus miesto teatras. Tai naujausias režisierės, Auksinio scenos kryžiaus laureatės Andros Kavaliauskaitės darbas. Menininkė savo spektakliams renkasi aštrias ir nelengvas temas, tokias kaip valgymo sutrikimai, abortai ar lytinis švietimas. Šiemet pristatomo dokumentinio spektaklio "9.18" pagrindinė tema – nemeilė, keliaujanti iš kartos į kartą, tiek akivaizdžiai pastebimas, tiek ir kruopščiai nuo visuomenės akių slepiamas psichologinis ir fizinis smurtas. Anot kūrėjų, neretai šeimoje šia tema nekalbama, o už jos ribų apie patiriamą smurtą ir vidinę gėlą pasisakyti gėda. Baimė kalbėti ir kalbėtis, priimti atsakomybę už savą ištartą žodį ar padarytą veiksmą tampa inkaru, kurį teatras, pasitelkdamas meninėmis priemonėmis gali iškelti į viešumą, suteikiant žinių, ką daryti esant kritinėms smurto situacijoms.

Rugsėjo 26 d. bus galima pamatyti Vilniaus miesto teatro Meno ir mokslo laboratorijos režisieriaus ir aktoriaus Pauliaus Markevičiaus premjerą "Miražas". 2019 m. spektaklio eskizo kūrybinė komanda tapo Dalios Tamulevičiūtės nacionalinės dramaturgijos konkurso laureate. Šiame kūrinyje keliamas klausimas apie karą ir jo traumuojantį poveikį jame dalyvavusiems žmonėms. Kūrėjai rėmėsi šiuolaikiniu "Dievų mišku" tituluojamomis Zigmo Stankaus memuarų knygomis apie Afganistano karą – "Kaip tampama albinosais" ir "Miražas". Vadovėliuose ir istorijos pamokose karai išlieka vien faktais, datomis ir pavardėmis, tačiau ką išgyvena žmogus, patyręs karo realybę? Pagrindinė spektaklio tema – dalyvavimo karo veiksmuose patirtys ir padariniai, nerimas, kaltė, šiurpūs prisiminimai ir košmariški sapnai, kurie gyvenimą taikos metais paverčia sunkesniu nei patį dalyvavimą kare.

Neįprasti sprendimai

Kaip ir kiekvienais metais, teatro festivalis "Išeities taškas" kviečia prisijaukinti neįprastas teatrines erdves. Rugsėjo 19 d. kino centre "Romuva" festivalio lankytojai galės išvysti estų kūrybinės grupės filmą "Metai, pilni dramos". Filmo kūrėjai atliko socialinį eksperimentą ir pasiūlė apmokamą darbą žmogui, kuris niekada nėra buvęs teatre. Pagrindinė darbo užduotis buvo per vienus metus apsilankyti visuose šalyje sukurtuose spektakliuose ir parašyti recenzijas, iš viso 244 pasirodymus. Filmo heroje tampa 21 metų Alissija iš mažo miestelio, kuri priima šį iššūkį ir įsitraukia į kultūros pilną sostinės gyvenimą. Sekdami herojės vidinius virsmus, filmo kūrėjai klausia žiūrovų, kur yra kultūros vartojimo ribos ir ar menas gali pakeisti žmonių gyvenimus?

"Urbanistinis draustinis" ir režisierius P.Markevičius nemokamai kvies į "Žalgirio" arenos "Bosca" amfiteatrą, kur rugsėjo 27 d. vyks eksperimentinis teatro pasirodymas "Analizuojant žvėrį". Spektaklis kels klausimus apie gyvūniją, žmonių ir planetos likimą. Kūrėjai kviečia pasikalbėti apie antropoceno erą. Antropocenas – terminas, skirtas  naujai Žemės geologinei erai – žmonių gyvenamam laikotarpiui – apibrėžti. Juo siūloma apibendrinti žmonių veiklos poveikį Žemės paviršiui, klimatui ir aplinkai, esamų rūšių išnykimui. Anot spektaklio režisieriaus, spektaklis kurtas keliaujant aplink Lietuvą: "Matėme daug miško kirtaviečių. Pirmoji mintis: kur eis visi žvėrys? Nusprendėme apie tai kalbėti spektaklyje – pakviesti visus žvėris ir pasikalbėti su jais. Kaip jie jaučiasi, kai atvažiuojame, susikrauname medžius, išvažiuojame. Kai šiandien stebime, kas vyksta įvairiose pasaulio vietose, įvykius, kuriuos vadiname stichinėmis nelaimėmis, turime suvokti, kad tai mūsų, žmonių, veiklų padariniai," – mintimis apie savo kūrinį dalijasi P.Markevičius.

Spektaklių eskizai

Festivalio programoje bus galima rasti ir jaunųjų menininkų kūrinių bei spektaklių eskizų. Rugsėjo 17 d. festivalis kviečia į Valstybinį Kauno lėlių teatrą, kur bus pristatomas jaunojo režisieriaus Roko Lažaunyko ir VDU teatro studentų baigiamasis darbas – spektaklis "Kaip kine". Ant scenos vykstančioje kino atrankoje susitiks daug komiškų personažų, kurie yra pasiryžę padaryti bet ką, kad jų svajonės išsipildytų. Veikėjai balansuoja ant plonos ribos tarp svajonės ir realybės, tarp savojo aš ir pasirinkto vaidmens, kuri leidžia prisitaikyti, įtikti, paminti savo moralę, atsikratyti atsakomybės už veiksmus ir žodžius be jokių padarinių. Rugsėjo 18 d. aktoriai Karolis Legenis ir Petras Šimonis pristato savo kūrybos spektaklį "Laisvinamieji". Šioje eksperimentinėje dramoje jaunuoliai, supriešindami paprastumą ir tikėjimą gėriu su netikėjimu niekuo, kelia klausimą "Kas yra žmogiškumas ir kur yra jo ribos?"

Festivalio programoje galima dalyvauti spektaklių kūrybiniame procese. Rugsėjo 17 d. Kauno miesto kameriniame teatre vyks Kristinos Marijos Kulinič spektaklis-skaitymas "Tikslai ir uždaviniai", kuris nagrinės neišsipildymo būseną ir niekaip nesibaigiančią vėlyvąją paauglystę, kurioje gyvena šių dienų jaunimas. Rugsėjo 24 d. žiūrovai galės nemokamai pamatyti naujausią choreografo, buvusio šokio teatro "Aura" šokėjo Pauliaus Prievelio darbą – šokio spektaklio "Katinėlių tylėjimas" eskizą.

Judesio dirbtuves

Festivalio programoje bus ne tik sceniniai kūriniai, bet ir kūrybinės dirbtuvės. Rugsėjo 19 d. ir 26 d. šokėja, choreografė ir šokio pedagogė Indrė Puišytė-Šidlauskienė kvies nemokamai dalyvauti sąmoningo judesio dirbtuvėse "Nepatogus kūnas" suaugusiesiems ir 3–6 metų vaikams.

Dirbtuvių suaugusiesiems metu dalyviai praktiškai išmėgins įvairius pratimus, per kuriuos bus galima sąmoningai pajausti savo kūną. Dirbtuvių dalyviai aiškinsis, kaip psichologinė įtampa – judesyje, eisenoje, pozose ir kaip per kūną galima sau padėti išlaisvėti, išsinerti iš susikaustymo. Užsiėmimai bus skirti visiems suaugusiesiems, nepriklausomai nuo amžiaus ar fizinių gebėjimų. Užsiėmimuose vaikams choreografė žadimų forma kvies mažuosius kūrybiškai pajudėti, lavinti stambiąją ir smulkiąją motoriką, ugdys vaikų fizinį raštingumą ir meilę judesiui. Dirbtuvės vyks buvusiame "Drobės" fabrike.

Festivaliui "Išeities taškas" bendradarbiaujant su Nacionalinio Kauno dramos teatro festivaliu "Scena 10 x 10", šiemet abiejų festivalių programoje rugsėjo 18 d. ir 19 d. išvysime teatro trupės "Must Kast" (Estija) juodojo humoro komediją "Muškit. Iškęsiu. Neskaudės". Šis spektaklis – puiki proga geriau pažinti mūsų kaimynus estus ir sunaikinti pasąmonėje užsigulėjusius stereotipus, kad estai yra lėti tyleniai ar eidami į svečius būtinai nešasi "Kalev" šokoladą. Ar įprotis kentėti kyla iš inercijos, ar tai yra kultūros paveldas? Spektaklio režisierė publiką kviečia į dvaro arklides primenančią erdvę, kur maišosi kraujas ir sūrus prakaitas bei vyksta arši kova su didele ironijos ir humoro doze.

Konkursas jauniesiems menininkams

Festivalis "Išeities taškas" pristato ne vien spektaklių programą, bet ir visus metus vykdo kūrybinį darbą su jaunaisiais menininkais. Pernai festivalio metu vyko spektaklių eskizų konkursas, kurio laureatas audiovizualinis spektaklis "Kafka Insomnia" šį rugsėjį išvydo dienos šviesą, o dar šį sezoną scenoje bus galima pamatyti dar vieną konkurso laureatą – režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklį "Bowel".

Šiemet festivalis rengė pjesių konkursą. Jaunieji kūrėjai, norintys dalyvauti konkurse, vasarį teikė pjesių idėjas ir eskizus, nuo kurių atsispiriant būtų galima sukurti pjesę, o vėliau ir spektaklį 10–14 metų amžiaus publikai. Atrinkti dalyviai savo pjesę gludino kūrybinėse dirbtuvėse su publiciste, mentore ir rašytoja Sandra Bernotaite, dramaturge Birute Kapustinskaite ir režisieriumi Žilvinu Vingeliu. Festivalio metu bus išrinktos pjesės nugalėtojos, pagal kurias Kauno miesto kameriniame teatre bus pastatyti spektakliai, kurių premjeras žiūrovai galės išvysti kitais metais per festivalį "Išeities taškas".

Spektaklyje nagrinėjama atvanga – sustojimas, pauzė, atokvėpis ar poilsis – scenoje. Choreografė ieškos atsakymo į klausimus, kaip įmanoma išgyventi, patirti atvangą scenoje – erdvėje su didelėmis pramogos, produktyvumo, meistriškumo, įspūdžio tradicijomis. Kaip sustoti ne tik šokėjai, bet ir lūkesčius turinčiai publikai, kaip pabūti pauzėje su šviesa, klausytis tylos ir juodos dėžutės balso, leisti atsiskleisti erdvės architektūrai, kur atlikėjas – tik vienas iš elementų.

"Nepaisant labai baisių dalykų, politinės ir socialinės situacijos pasaulyje, reikia ir atvangos, pauzės, kur gali įvykti kažkas kitokio, gal net magiško. Reikia atvangos įrodymui, sėkmės siekimui, tobulumui, pauzės nuo nerimo, galbūt net pauzės baimei", – apie pasirinktą temą pasakoja A.Vilkaitytė.

Reikia atvangos įrodymui, sėkmės siekimui, tobulumui, pauzės nuo nerimo, galbūt net pauzės baimei.

Anot menininkės, "Atvanga I", kaip ir visi jos kūriniai, gręžiasi į praeitį: "Atvanga I" praeitis nėra labai tolima, labiausiai – vėlyvasis sovietmetis, bet paklaidžioju ir į labai neseną arba tautosakinę praeitį – kviečiu pagonišką, bei folkloro diskursus, pinu į kasą su šiuolaikybe."

A.Vilkaitytė akcentuoja performanso erdvės svarbą – sako specialiai ieškojusi juodos dėžutės – erdvės, tikslingai sukurtos tam tikro tipo menui ir meno vartojimo ritualams.

"Man labai įdomi vadinamoji teatro mašina. Kamerinis teatras turi daug žavesio dėl savo architektūros ir atpažįstamų nuorodų į laikmečius, ten kurtą meną. Neseniai aptikau mažąją salę, kuri irgi pasirodė labai specifinė ir turinti daug energijos. Gal sunku paaiškinti, kai kalbu apie energiją, bet turbūt logiška, kad kuo pastatas naujesnis, tuo mažiau galima jausti tos gyvybės, energetikos – man įdomu prakalbinti erdvę", – sako menininkė.

Festivalį "ConTempo" pristato "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022", organizuoja VšĮ "Kultūros platforma" ir Lietuvos šokio informacijos centras.

Kas? Performansas "Atvanga I".

Kur? Kauno miesto kameriniame teatre.

Kada? Rugpjūčio 23 d. 17 va

Apie tai, kaip naujai bus galima pažinti vieną iškiliausių XX a. rašytojų ir kuo jo vidinis pasaulis itin artimas koronaviruso pandemijos suvaržytame pasaulyje gyvenančiam šių dienų žmogui – pokalbis su spektaklio režisieriumi Žilvinu Vingeliu.

– Kas paskatino atsigręžti į žinomo rašytojo Franzo Kafkos gyvenimą ir kūrybą?

– F.Kafkos pasaulį pasirinko kompozitorius Andrius Šiurys ir pasiūlė statyti spektaklį drauge. Pasirinko dėl mistinės atmosferos, kuri yra tiesiausias būdas pajausti F.Kafkos kūrybą, nes patys siužetai yra gana komplikuoti. Tai autorius, savo tekstais uždegantis smegenis ir vaizduotę, besislapstantis nuo lengvų išvadų ir vienkrypčių interpretacijų. Kartu šis turėjo ir kitą pusę – be "Metamorfozės" rašytojui nepavyko pabaigti nė vieno kūrinio.

Siekiame parodyti, kad jo literatūra yra šiuolaikiška, o tekstuose kalbama apie mūsų visų vidinį pasaulį, kurį būna sunku išreikšti žodžiais. Tam naudojame ne tekstą, o šiuolaikines technologijas.

F.Kafkos pasaulis yra toks, kuriame pabaiga tiesiog neįmanoma. Čia viskas pinasi, vyniojasi iki begalybės, ta pati mintis apeina save pačią 360 laipsnių kampu, tekstas pilnas eufemizmų, įterptiniai sakiniai kituose įterptiniuose sakiniuose patys save paneigia, įtraukia į žodžių ir prasmių šokį.

F.Kafka atveria pasaulį, kuris tirštas veiksmo ir kartu skęsta kraupioje stagnacijoje. Čia dera siaubas su humoru, paranoja su žaismingumu. Dominuoja realybė, nužvelgiama iš sapno perspektyvos, o tai labai artima mūsų teatro kūrybiniams eksperimentams.

F.Kafka gyveno XIX a. pab. ir XX a. pr. sandūroje, buvo realizmo mokinys, bet jo kūriniams būdingos absurdo, siurrealizmo, net psichoanalizės apraiškos. Pirmasis siurrealizmo manifestas pasirodė 1924 m., paskutiniais F.Kafkos gyvenimo metais, tad tokio legitimaus žanro kaip "siurrealizmas" jis negalėjo žinoti.

Vis dėlto asmeninės savybės, intuicija ir literatūrinis pasaulėvaizdis jį nuvedė prie iškreipto pasaulio vaizdavimo išsaugant perteklinius realistinius aprašymus. Taip žodis ėmė naikinti pats save, suktis ir pintis, tapti menine priemone, pasąmoninių haliucinacijų ir vizualizacijų kūrimo įrankiu, o ne informacijos šaltiniu. Dėl šios priežasties mūsų spektaklyje žodžių beveik nelieka. Stengiamės prisikasti prie pačios kafkiško pasaulio gelmės ir perteikti ją teatrinėmis priemonėmis atsisakydami literatūrinių. Atsitiktinumas – dar viena mūsų kūrybinio proceso sąlyga. Pats F.Kafka tapo garsus kone atsitiktinai, kadangi prieš mirtį paprašė savo artimo bičiulio Makso Brodo sudeginti visus jo tekstus, tačiau šis to nepadarė.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Spektaklyje kalbate apie nemigą. Kas tai yra F.Kafkai ir ką šis žodis reiškia jums?

– F.Kafka buvo įstrigęs gyvenimo karantine, panašiai kaip kad mes šiandien. Jo biografija žymima vidinio pasaulio įvykiais, ne išoriniais. Jis jautėsi suvaržytas gyvendamas su tėvais, nesukūręs savo šeimos ir dirbdamas nuobodų teisininko darbą. Jis yra pasakęs, kad geriau jau nemiga negu toks gyvenimas. Nemiga buvo jo gyvenimo sąlyga, kuri atitolino nuo realybės. Skaitant rašytojo dienoraščius kartais atrodo, kad jis šia kondicija slaptai mėgaujasi.

Prieš kelerius metus aš pats esu susidūręs su ilgalaike kankinančia nemiga, mane įkalinusia nesibaigiančiame realybės ir sapno fragmentų filme. Tai buvo fiziškai kankinantis, bet kažkuo ir įkvepiantis laikas. Nemiga man pasirodė daug ką paaiškinanti sąlyga, kaip tuo metu galėjo gimti tokia literatūra. Intuityviai pradėjau jausti sąsajas tarp to, kur mes esame dabar, F.Kafkos literatūros ir šiuolaikinio teatro, kurio laisvinimasis iš teksto gali gimti iš tokių autorių kaip F.Kafka. Supratau ko iš jo literatūros tikisi Andrius, ką jis joje girdi ir ką mato, tad ėmiau statyti ne tik Kafką, bet ir Andrių. Lyg operos statymo procese – pirmiausia inspiruotas muzikos su scenografe Paulina Simutyte kūrėme vaizdinius, kurie tik vėliau rasdavo logines sąsajas su F.Kafka. Atrodo, kad kartu skaitydami jo kūrybą staiga panirome į save pačius ir į vienas kitą, ėmę "mąstyti kafkiškai" kartu sau leidome nuo jo nutolti, neėmėme visko tiesiogiai iš knygų.

– Ar spektaklyje bus galima susipažinti su visa F.Kafkos kūryba, ar su konkrečiais kūriniais?

– Spektaklyje skamba tekstų nuotrupos iš F.Kafkos dienoraščių, romano "Pilis", apsakymų "Jozefina, dainininkė, arba Pelių padermė", "Šuns tyrimai" ir kt., bet tai veikiau minčių fonas nei tvirtas mūsų atspirties taškas. Daugumoje savo kūrinių F.Kafka kuria tą patį pasaulį, kartojasi, dažnai pagrindiniai veikėjai yra jo paties alter ego, tad tą nežinia sapnuojamo ar sapnuojančio K. sapną ir stengiamės prikelti scenoje. Spektaklyje nemažai virtimo gyvūnais motyvų – pelės, šuns, beždžionės, vabalo ir kt. Tam pasitarnavo F.Kafkos pasakojimų rinkinys "Šakalai ir arabai: pasakojimai apie gyvūnus". Daug interpretacinės laisvės suteikė Gilles Deleuze ir Felixo Guattari knyga ,,Kafka: Toward a Minor Literature" ir jų šizoanalizės koncepcija. Taip pat diskusija ir konsultacijos su filosofu Gintautu Mažeikiu.

Kita įdomi tema, kuri mus papildomai motyvuoja, yra ta, kad F.Kafka yra įtrauktas į mokiniams rekomenduojamos literatūros sąrašą. Spektaklis turėtų būti ypač aktualus ir įdomus jaunimui, kaip kitokia pažintis su rašytoju, sukurianti įsimintiną atmosferą, į kurią mintimis galima grįžti skaitant bet kurį F.Kafkos kūrinį. Siekiame sudominti, parodyti, kad jo literatūra yra šiuolaikiška, jos atmosfera įtraukianti, o tekstuose kalbama apie mūsų visų vidinį pasaulį, kurį būna sunku išreikšti žodžiais. Tam naudojame ne tekstą, o šiuolaikines technologijas bei šiuolaikinio teatrinės raiškos priemones, kurios gali tiek nustebinti klasikinio teatro žiūrovus, tiek ir suerzinti (gali trūkti skaitomų žodžių). Visgi tikimės įtraukti vizualinę kalbą geriau nei tekstinę suprantančių paauglių auditoriją, kuri paprastai teatru nesidomi.

– Esate vizualinio teatro atstovai, siekiantys atverti galimybes naujai įprastos realybės reiškinių patirčiai. Kaip kitaip bus galima suvokti literatūros tekstą?

– Vizualinio teatro dramaturgija paremta asociatyvių vaizdinių koliažu, ne linijinio siužeto karkasu ar tekstine partitūra. Paprastai literatūriniame teatre būna pjesė, kuri turi savo struktūrą, dažnai tampančią ir spektaklio struktūra, o vizualinio teatro koncepte nelieka aiškaus pirminio stuburo. Viskas gimsta eigoje, kabinasi vienas už kito, tvirtinasi, sudaro vieną garso ir vaizdo jungiamąjį sakinį ir atskirai neturi jokios reikšmės. Tai necituojamas teatras, nes konkrečios vietos prasmę sukuria kontekstas, kuris priklausomai nuo žiūrovo minčių eigos kiekvienam turėtų būti vis kitoks.

Be teatro, aš dirbu dar ir su virtualia realybe, mobiliomis aplikacijomis, interaktyviomis instaliacijomis ir matau, kokios yra techninės galimybės ir kaip teatras lėtai jas įsisavina. Labai norisi priartinti tradicinį teatrą su tikrai didinga praeitimi ir vidiniu prasmės užtaisu prie jaunai kartai artimesnės meninės kalbos, techninių galimybių.

Patys sau įvardijome, kad šį spektaklį suvokiame kaip audiovizualinę parodą pagal F.Kafkos kūrybą. Tik ji patiriama ne judant erdvėje, kaip įprasta muziejuose, o yra išdėstyta laike vienoje teatro scenoje. Spektaklyje naudojame binarinį garsą (kolonėles, instaliuotas netikėtose salės vietose), gyvą profesionalių muzikantų atliekamą muziką, elektroninę muziką, lėlių ir objektų teatro technikas, scenografijoje instaliuotus mikrofonus bei gyvos ir montuotos vaizdo medžiagos videoprojekcijų koliažus. Aktoriai pasitelkia šokį, judesį, draminę vaidybą, lėlių ir objektų animaciją, kartais netgi klounados pradmenis. Spektaklis turėtų patikti tiems, kas mėgsta kiną. Patys įsikvepiame žiūrėdami ir aptarinėdami Davido Lyncho, Peterio Greenaway, Jano Švankmajerio, Michelio Gondry, Alejandro Jodorowsky filmus. Scenų montažą kuriame pasitelkdami Sergejaus Eizenšteino knygos "Montažas" teorinius samprotavimus. Kelis kartus žiūrėjome ir analizavome Orsono Welleso filmą "Procesas" – geriausią kada nors sukurtą F.Kafkos ekranizaciją.

Kompozitorius Andrius Šiurys kuria muzikaliai išbaigtą atpažįstamų leitmotyvų sistemą žaisdamas riba tarp kompoziciškai konkrečios ir melodingos, diegetinės (personažui girdimos) ir abstrakčios atmosferinės elektroninės muzikos. Aktorė Paulina Simutytė spektaklyje debiutuoja kaip scenografė. Tai, ką ji sukūrė, mažų mažiausiai nustebino. Tai labai subtilus, bet gyvas ir mobilus sceninis paveikslas. Taip pat Paulinos balsas – neabejotinas mano metų atradimas. Naudojamos trijų kanalų videoprojekcijos, tiesioginės transliacijos ir filmuoti vaizdai projektuojami ant visų scenografijos objektų. Tai kuria videomenininkas Kornelijus Jaroševičius. Be Paulinos, vaidina jauni, energingi ir labai gabūs aktoriai Gytis Laskovas ir Balys Ivanauskas. Spektaklyje groja ir du muzikantai – saksofonininkas Danielius Pancerovas ir gitaristas Justinas Žilys, dalyvaujantys daugybėje skirtingų muzikinių projektų. Šokio klausimais konsultavomės su šokėju Mantu Stabačinsku, šviesų dailininkas Aistis Landsbergas jautriai spalvina jau sukurtą atmosferą, praplečia ją, pagyvina, mąsto labai tapybiškai. Panašu, kad panaudosime ir Kosmos APP mobiliąją programėlę, kuri leis spektakliui prasidėti jau namie. Bet apie tai daugiau mūsų puslapyje. Nuo muzikantų iki aktorių – visi skaitome F.Kafką. Visą iš eilės. Kartais atskirai, bet dažniau prieš repeticiją susėdę ratu ir garsiai. Stengiamės, kad jis apsigyventų mūsų galvose ir taip pasimirštų.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Koks buvo F.Kafkos santykis su teatru? Ar jis jį mėgo?

– Jis labai mėgo teatrą. Savo dienoraščiuose kas antrą dieną rašė apie teatrą, tiksliau, išreiškė nepasitenkinimą tam tikru spektakliu, bet kažkodėl juose lankėsi. Pusę dienoraščių sudaro kritika ir itin aukštų standartų taikymas kitiems ir sau. F.Kafka dažnai aprašinėdavo aktores, kad viena, esą, su daug raukšlių, antra – žemo balso, trečia – tragikė, kuri turi kažką komiško. Yra aprašytas ir ne vienas sapnas, kurio veiksmas vyksta teatre. Vieną kartą su aktoriais kalbėjome, kad šis spektaklis galėtų būti F.Kafkos sapnas teatre.

Jaučiu, kad mūsų kuriamas spektaklis jam patiktų arba bent jau sukeltų minčių. Nyderlandų teatrologė ir meno istorikė Maaike Bleeker knygoje "Visuality in the Theatre" teigia, kad vizualumas nepriklauso nei vienam iš atskirų spektaklio komponentų, o ištinka kaip visumos efektas. Pasak žinomo kanadiečių režisieriaus Roberto Lepage, teatras turėtų būti daina ir šokis. Iš F.Kafkos replikų galima pajusti, kad M.Bleeker aprašytas "vizualumas, kaip visumos efektas" jam būtų artimas. Dar rašytojui esant gyvam 1917 m. Paryžiuje buvo pastatytas spektaklis "Paradas", kuriam muziką kūrė Erikas Satie, pjesę rašė Jeanas Cocteau, o Pablo Picasso buvo scenografas. Tai buvo spektaklis be siužeto, šiuolaikinis baletas, tarsi scenoje išdėstyta paroda. Panašiu principu dirbame ir mes.

F.Kafka atveria pasaulį, kuris tirštas veiksmo ir kartu skęsta kraupioje stagnacijoje. Čia dera siaubas su humoru, paranoja su žaismingumu.

Labai norėčiau dar paminėti tris šio spektaklio "mamas" – "Kosmos Theatre" direktorių ir prodiuserį Darių Vizbarą, Kauno kamerinio teatro direktorę Jurgą Knyvienę ir festivalio "ConTempo" vadovę Gintarę Masteikaitę. Dar niekada spektaklio premjeros neorganizavo trys skirtingos komandos. Labai džiugina, kad "Kafka Insomnia" bus festivalio premjera, kadangi į ją ateis kitoks žiūrovas, jau matęs kitus festivalio spektaklius, jautresnis ir susikaupęs, pamiršęs televizines klišes, youtube, pasiruošęs teatrui.

Festivalyje rodysime ir dar vieną mūsų teatro spektaklį "Protestas", kurį sukūrėme karantino metu. "ConTempo" – tarp dviejų (faktinio, jau įvykusio, ir ore tvyrančio ateities) karantinų vykstanti teatro fiesta Lietuvos širdyje. Šių metų festivalio programa mane labai džiugina. Joje turėjo būti daug užsienio atlikėjų, bet išėjo labiau nacionalinė negu tarptautinė, subūrusi labai įdomias ir skirtingas Lietuvos kūrėjų teatrines pasaulėžiūras į vieną vietą.

Esame jaunas ir eksperimentuojantis teatras, tad savo žiūrovo dar ieškome. Galbūt jis visai ne teatre. Gal vakarėlyje? Koncerte? Parodoje? Labai laukiame kiekvieno žiūrovo nuomonės, teigiamų ir neigiamų komentarų, nes tai mums labai svarbu. Esu Vilniuje gyvenantis kaunietis, todėl smagu vėl kurti Kaune. Kauno žiūrovas noriai priima ir vertina kūrybinius eksperimentus, todėl labai tikiuosi, kad pavyks jam pasiūlyti kažką naujo ir įdomaus.

Veidai ir vardai

"Kafka Insomnia" kūrybinė komanda: režisierius Žilvinas Vingelis, kompozitorius Andrius Šiurys, dailininkė: Paulina Simutytė, vaizdo projekcijų dailininkas Kornelijus Jaroševičius, šviesų dailininkas Aistis Lansbergas, aktoriai Gytis Laskovas, Balys Ivanauskas ir Paulina Simutytė. Gyvai groja: saksofonininkas Danielius Pancerovas ir gitaristas Justinas Žilys.

Premjera – 20 d. 20 val. ir 21 d. 18 val. Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A.