Užpildyti atminties spragą
Kauno paveikslų galerijoje vykstančią parodą sudaro buvusių Kauno pramonės darbuotojų, jaunosios kartos tyrėjų ir aktyvistų atsakymai į du klausimus: kodėl reikia išsaugoti pramonės atmintį ir kaip tai padaryti?
A. Petrulienės kuruojama M. K. Čiurlionio dailės muziejaus bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“ jau nuo 2017 m. tyrinėja istorinius Kauno fabrikus, griuvusią sovietmečio pramonę ir rengia parodų ciklą „Didžioji pramonė“. Bendradarbiaujant su buvusiais fabrikų darbuotojais kaupiama archyvinė medžiaga, fiksuojamos gyvų liudininkų istorijos. Tad natūraliai kilo idėja sukurti atskirą pramonės istorijos muziejų.
Pasak parodos kuratorės, parodų ciklas „Didžioji pramonė“ gimė Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Šiuolaikinis menas padėdavo įtaigiai atskleisti parodų temas, o meninė „Didžiosios pramonės“ prigimtis nuvedė nuo mechanizmų ir technologijų link žmogaus ir socialinės istorijos.
„Visos mūsų parodos vyko Paveikslų galerijoje. Vis dėlto surinkti eksponatai ne visada atitinka dizaino ar meno objektų apibrėžimus, tad dailės muziejui sudėtinga juos įtraukti į savo kolekciją. Čia nėra būdų išsaugoti žmonių pasakojimus, kurie yra neatsiejama mūsų archyvo dalis. Todėl pamažu ėmė bręsti mintis apie atskirą muziejų, kuris labiau pasitarnautų kaupiant ir skleidžiant informaciją apie pramonės istoriją, jos socialinius aspektus“, – sako pašnekovė.
Kitaip: pramonės istorijai skirtos parodos kūrėjams teko nemenkas iššūkis – sukurti pasakojimą, neįprastą erdvėms, kuriose paprastai eksponuojamas menas. / Regimanto Zakšensko nuotr.
Pernai įvyko „Didžiosios pramonės“ sueiga, į kurią susirinko buvę didžiųjų Kauno fabrikų – „Inkaro“, „Drobės“, „Bangos“, Popieriaus fabriko – darbuotojai. „Kartu svarstėme, kodėl reikėtų išsaugoti pramonės atmintį ir kaip tai padaryti. Ši paroda – mūsų manifestas, kurį iškeliame tarsi vėliavą, atkreipdami dėmesį į svarbią atminties spragą, kurią būtina užpildyti. Esame išties unikalūs, nes vis dar turime gyvų industrinio laikotarpio liudininkų-ekspertų, su kuriais kartu galime kurti muziejų. Kitose Vakarų Europos šalyse veikiantys darbo muziejai tokios prabangos jau neturi – čia industrializacija prasidėjo ir baigėsi anksčiau“, – akcentavo A. Petrulienė.
Nors gali pasirodyti, kad buvusio fabriko istorijos rūpi tik ten dirbusiems žmonėms ar jų artimiesiems, pasak A. Petrulienės, iš tikrųjų jos yra svarbios visiems miesto ir šalies gyventojams.
„Industrinis laikotarpis yra reikšminga mūsų tapatybės dalis, tad juo pasidomėję galime geriau suprasti savo istoriją ir dabartį. Kaune tikriausiai bent vienas kiekvienos šeimos narys yra dirbęs didžiuosiuose fabrikuose. Fabrikų darbuotojai kartu leisdavo laisvalaikį, rengdavo šventes, tad būsimas muziejus pasakotų ne tik apie darbą, bet ir to laikotarpio gyvenimo būdą. Svarbu ir tai, kad pramonės istorijos gali pasitarnauti kaip tiltas tarp skirtingų kartų. Dabar jau gyvename visai kitokiais, poindustriniais, laikais, tad jauniems žmonėms būtų įdomu ir vertinga sužinoti, kaip ir kur dirbo jų seneliai“, – pastebėjo ji.
Artefaktas: 1990 m. vasarį pasiūtas paltas simbolizuoja šaliai ir jos žmonėms lemtingus politinius bei verslo pasikeitimus. Saugoma „Mažųjų istorijų“ kolekcijoje. / Regimanto Zakšensko nuotr.
Paslėptos laisvės idėjos
Industrializacijos kulminacija Lietuvoje sutapo su sovietų okupacija, tad mūsų tautai šis laikotarpis pilnas skaudulių. Dėl šios priežasties vengiama kalbėti apie pramonės perversmo atmintį, o į bandymus įamžinti darbininkų istorijas žvelgiama įtariai. Tačiau, pasak A. Petrulienės, naujasis muziejus tyrinės sovietmečio temas, o ne propaguos sovietines idėjas. Norima atskleisti fabrikų darbininkų istorijas, kurie net sovietinio sąstingio laikais sugalvodavo būdų, kaip pasipriešinti režimui.
„Savo poziciją labai aiškiai apibrėžėme parodoje. Garsios lietuvių grafikės Albinos Makūnaitės sukurtą propagandinį plakatą „Mūsų darbas – taikai“ eksponuojame ne įprastai pakabintą, o paverstą šonu. Tai kritiškas požiūris į sovietmetį ir šį melagingą šūkį. Iš muziejaus saugyklų tamsos ištrauktas ir horizontaliai paguldytas plakatas šiandien išreiškia ir kritiką fabrikams, remiantiems Rusiją kare prieš Ukrainą", – paaiškino pašnekovė.
Pasak jos, nepatogią atmintį taip pat reikia saugoti, ją analizuoti, iš jos mokytis. „Pradėdama parodų ciklą „Didžioji pramonė“ ir sovietmečio fabrikų tyrimą, kaip kuratorė, anotacijoje skelbiau ambicingą tikslą – užčiuopti sovietmečio krešulį, vis dar keliaujantį mūsų kraujagyslėmis. Buvau pasiruošusi išoperuoti visą tą oficialiai pripažintą sovietmečio fabrikų blogį. Tačiau, pradėjus gilintis į gamyklų istorijos paraštes, paaiškėjo, kad tas krešulys yra mūsų skuboti vertinimai, noras užmiršti, išbraukti, išmesti“, – sako A. Petrulienė.
Parodos kuratorės teigimu, nors fabrikams okupantai bandė užklijuoti raudoną fasadą ar nacionalizavus suteikti naują vardą, šiose groteskiškose planinės ekonomikos mašinose dirbo daugybė atsidavusių specialistų, patriotų, kuriems Lietuva labai rūpėjo.
Uniforma: 1981 m. Švenčionių siuvimo fabrike „Žeimena“ pagaminti vyriški fabriko rūbai. Saugoma M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. / Regimanto Zakšensko nuotr.
Pavyzdžiui, „Inkaro“ laboratorijoje dirbo garsūs disidentai chemikai Alfonsas Andriukaitis ir Liudas Dambrauskas. Tarp fabrikų darbuotojų buvo ir grįžusių tremtinių, „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ leidusių vienuolių. Prasidėjus atgimimui, fabrikų darbuotojai steigė savo Sąjūdžio iniciatyvines grupes ir apskritai visą sovietmetį turėjo keisčiausių lietuvybės idėjų.
„Fabrikai buvo planinės sistemos sraigteliai, tačiau lietuviai specialistai turėjo savų ambicijų. Pavyzdžiui, Kauno radijo gamykla, Maskvos sumanymu, turėjo milijoniniais skaičiais gaminti tik vieną detalę – kanalų perjungimo bloką visiems sovietiniams televizoriams. Fabriko inžinieriai tuo nepasitenkino ir savo iniciatyva sukūrė lietuvišką prekės ženklą – nešiojamus televizorius „Šilelis“, kokių sovietų rinkoje iki tol nebuvo ir kuriais galime didžiuotis“, – atskleidė A. Petrulienė.
Industrinis laikotarpis yra reikšminga mūsų tapatybės dalis, tad juo pasidomėję galime geriau suprasti savo istoriją ir dabartį.
Gamindami specialią sportinių batelių „inkariukų“ partiją, „Inkaro“ darbuotojai sugebėjo juose užkoduoti Lietuvos trispalvės derinį. „Tad įdomių istorijų tikrai gausu. Mes labai gerai žinome, ką sovietai norėjo mums padaryti, kokias represijas ir propagandos technologijas taikė. Metas rasti atsakymus į klausimą, kaip mes atsilaikėme, – to tvirtybės geno esama ir fabrikų istorijose“, – sako kuratorė.
Slėpė tikrąją istoriją
Svarbią parodos dalį sudaro tekstai – tai didžiojoje pramonėje dirbusių žmonių idėjos, mintys ir pareiškimai, kuriuose jie svarsto, kodėl, kaip ir kur galėtų įsikurti būsimas muziejus. Taip pat galima pamatyti keletą įdomių pirmą kartą rodomų eksponatų. Vienas jų – skulptoriaus Broniaus Pundziaus 1939 m. sukurta skulptūra „Pramonės personifikacija“, į M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondus patekusi iš Prekybos, pramonės ir amatų rūmų K. Donelaičio gatvėje.
„Būsimajame muziejuje norime kalbėti apie mūsų didžiųjų fabrikų ištakas, kurios siekia tarpukarį, ir akcentuoti stiprų ryšį su pirmosios Lietuvos Respublikos pramone. Sovietmečiu nacionalizuotus fabrikus buvo bandoma atkirsti nuo tarpukario istorijos, kai kuriems jų netgi buvo suteikti nauji pavadinimai. Tačiau dauguma darbininkų žinojo tikrąją fabriko istoriją, ypač senbuviai, pradėję dirbti dar nepriklausomybės metais. Sovietai negalėjo visko pradėti nuo nulio ir turėjo pasitelkti senuosius darbuotojus, nes, pavyzdžiui, tekstilės fabrikuose niekas nemokėjo paleisti modernių nacionalizuotų staklių ar kitų įrengimų“, – pasakoja parodos kuratorė.
„Inkaro“ darbuotojai, savo istoriją visada skaičiavę nuo 1933 m., kai buvo įkurtas fabrikas, 1983 m. fabriko teritorijoje net pastatė „Inkaro“ 50-mečiui skirtą akmenį. Tuo tarpu „Drobės“ fabriko darbuotojams buvo kiek sunkiau atsekti tikrąją jo istoriją.
Įkvėpimas: „Drobės“ vyr. dizainerio Ernesto Sakavičiaus mėgstamiausia knyga. Saugoma V. Gailiaus kolekcijoje. / Regimanto Zakšensko nuotr.
Keliavo iš rankų į rankas
Dar vienas įdomus eksponatas – „Br. Tilmansai ir KO“ gamybos mėlyni emaliuoti puodeliai, saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Iš Vokietijos į Kauną atvykę verslininkai broliai Tilmansai geležies dirbinių verslą čia pradėjo dar 1878 m. Jie ne tik valdė kelis fabrikus ir bendroves, bet ir rėmė meną, švietimą, kultūrą.
Tarpukarį parodoje primena ir „Ulko“ akcinės bendrovės gamybos moteriškos kojinės, į M. K. Čiurlionio dailės muziejų patekusios iš Panevėžio. Dvi poros kojinių rastos rekonstruojant namą, kuriame tarpukariu veikė žydų krautuvė. Parodoje taip pat galima pamatyti Šančiuose tarpukariu veikusio šokolado fabriko „Tilka“ saldainių dėžučių, kurių viena buvo skirta eksportui į JAV.
Vienas įdomiausių eksponatų – XX a. pradžios Tarptautinės aukštosios audimo mokyklos audinių raštų knyga vokiečių kalba su įklijuotais audinių pavyzdžiais ir techniniais brėžiniais. Pirmasis įrašas knygoje rodo, kad jos savininkas 1912 m. buvo vokietis Werneris Wolfas iš Acheno. Vėliau ji priklausė „Drobės“ fabriko direktoriaus pavaduotojui medžiagų tiekimo klausimais – Makuchui iš Centrinės Azijos.
1949 m. jis knygą padovanojo „Drobės“ darbuotojui Petruliui, o šis vėliau ją perdavė fabriko vyriausiajam dizaineriui Ernestui Sakavičiui. Šią knygą E. Sakavičius visada turėjo po ranka ir joje ieškodavo įkvėpimo kurdamas apdovanojimus parodose laiminčius „Drobės“ audinius.
E. Sakavičiui mirus, knygą išsaugojo fabriko vyriausiasis mechanikas Vytautas Gailius. Įdomu, kad knyga tiek dešimtmečių keliavo iš rankų į rankas, o kiekvienas savininkas joje palikdavo įrašą.
Vektorius: netradiciškai eksponuojamas 1952 m.A. Makūnaitės sukurtas plakatas simbolizuoja iškreiptą sovietų supratimą apie taikų sambūvį. Saugoma M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. / Regimanto Zakšensko nuotr.
Privatizavimo įtampos
Parodoje akį traukia ir neseniai internetiniame aukcione A. Petrulienės įsigytas eksponatas „Laisvės paltas“. Šis gana modernios išvaizdos paltas 1990 m. vasarį buvo pasiūtas Vilniaus modelių namuose. Įdomu, kad išlikusi jo originali etiketė, kuri rusų kalba skelbia, kad tai „ypač madingas gaminys“. Pasak pašnekovės, jaudina, kad šis paltas pagamintas likus tik žingsniui iki nepriklausomybės. Palto kišenėse taip pat galima pamatyti įdomių eksponatų – iš jų kyšo nuotraukos, vaizduojančios „Drobės“ filialo griovimą Jonavos gatvėje 2011 m. ir 2000 m. vykusį „Inkaro“ darbuotojų bado streiką dėl nesumokėtų atlyginimų.
„Šios nuotraukos simbolizuoja laukinį privatizavimą, kuriam būsimajame muziejuje taip pat norėtume skirti dėmesio, kadangi tai dar viena skaudi tema, kuria kalbėti vengiama. Didžiųjų Kauno gamyklų privatizavimas galimai yra ekonominis nusikaltimas, kuris nebuvo nei tinkamai ištirtas, nei įvertintas. Turime sukaupę medžiagos iš to laikotarpio liudininkų – protokolų, kuriuose užfiksuota, kaip vadinamieji investuotojai susitinka su fabriko darbuotojais ir jiems meluoja apie ketinimus prikelti Lietuvos tekstilę, didinti gamybos apimtį. Iš tikrųjų jie, kaip ir įtarė darbuotojai, tenorėjo įmonės teritorijų patraukliose miesto vietose. 2000–2006 m. laikotarpiu beveik visos didžiosios Lietuvos gamyklos buvo privestos prie tokio liūdno galo“, – atskleidė parodos kuratorė.
Fabrikų žlugimo istorija susijusi su skaudžiais išgyvenimais, kuriuos ir norima atskleisti. „Žvelgiant iš vienos pusės, fabrikų žlugimas lyg ir buvo neišvengiamas. Kita vertus, kai kuriose posocialistinėse valstybėse perėjimas į naują etapą buvo kur kas sklandesnis, tarkime, Lenkijoje. Vadinasi, buvo įmanoma išsaugoti bent dalį fabrikų“, – įsitikinusi menininkė.
Išliko: „Ulko“ bendrovėje pagamintos kojinės. Saugoma M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. / Regimanto Zakšensko nuotr.
Muziejaus erdvės paieškos
Parodoje taip pat svarstoma, kur galėtų įsikurti būsimas Žmonių muziejus. Pasak A. Petrulienės, industrijos istorija yra susijusi su apčiuopiamais daiktais ir aiškiu materialumu, tad jai reikia fizinės erdvės. Parodos rengėjai pateikia keletą idėjų, kur galbūt galėtų įsikurti naujasis muziejus.
Žvilgsnis krypsta į K. Donelaičio gatvėje stovinčius buvusius Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmus, kur dabar įsikūrusi Kauno apskrities viešoji biblioteka. Šis pastatas turi tvirtą sąsają su Kauno pramonės istorija. Be to, pašnekovės manymu, jam trūksta aiškesnės idėjos, kuri padėtų pastatui atgyti. Galbūt tokiu užtaisu galėtų tapti naujasis muziejus?
Svarstyta ir apie Dovainonyse stovinčią buvusią Kauno radijo gamyklos techninių bandymų stotį – kosmiškai atrodantį kupolo formos pastatą. Šiuo metu jis priklauso Lietuvos ryšių reguliavimo tarnybai, tačiau institucija čia bandymus atlieka vis rečiau, nes šiuolaikinėms technologijoms nebereikia atskiros bandymų stoties. Pasak A. Petrulienės, minėtos vietos susiduria su tam tikrais iššūkiais, kuriuos naujasis muziejus galbūt galėtų išspręsti.
„Įdomi vieta muziejui galėtų tapti ir buvusi Tilmansų fabriko darbuotojų valgykla Kaunakiemio gatvėje. Šie du broliai verslininkai ne be reikalo minimi mūsų parodoje – jie buvo ne tik verslūs, bet ir rūpinosi kultūra, švietimu. XX a. pirmaisiais metais savo darbininkams jie pastatė atskirą valgyklos pastatą, kuris ilgainiui virto tikru lietuvybės ir kultūros židiniu. Čia vykdavo koncertai, spektakliai, jų aptarimai. Nors šios valgyklos šiandien likusi tik siena, galbūt būtų galima netoliese suprojektuoti šiuolaikinį pastatą ir naujame komplekse sujungti praeitį su dabartimi“, – svarstė pašnekovė.
Objektas: brolių Tilmansų gamyklos produkcija – emaliuoti puodeliai. Saugoma Vytauto Didžiojo karo muziejuje. / Regimanto Zakšensko nuotr.
Tikslas – surasti bendraminčių
A. Petrulienės teigimu, kitose Europos šalyse panašūs darbo muziejai veikia jau daugiau nei 50 metų. Sėkmingas pavyzdys – Darbo muziejus Noršiopinge, Švedijoje, kuris jungia 1 000 kitų šalies pramonės muziejų. Kopenhagos darbininkų muziejus pernai pelnė Europos tarybos geriausio muziejaus apdovanojimą už solidarumo ir demokratijos idėjos tęstinumą šiuolaikiniame pasaulyje. Būtent Kopenhagoje įvyko pirmasis danų darbininkų kongresas.
„Mūsų planuose – bendradarbiauti su kitais pramonės muziejais ir mokytis iš gerųjų praktikų. Žinoma, būsimasis Kauno muziejus bus visiškai kitoks nei kiti, nes mes turime savo unikalią istoriją, – pastebėjo A. Petrulienė. – Norisi, kad naujasis muziejus pasakotų ne tik apie praeitį, bet ir dabartį, keltų dirbantiems šiuo metu svarbius klausimus ir atstovautų savo bendruomenei. Informavimo galimybėmis ir pozicijos išreiškimo prasme muziejus yra gana įtakinga institucija. Tad svarbu, kad prireikus jis parodytų stiprią poziciją ir pasinaudotų turima galia.“
Anot Žmonių muziejaus idėjos iniciatorės, šiuo metu pagrindinis tikslas yra surasti kuo daugiau bendraminčių, bendradarbių ir suburti visoje Lietuvoje pavieniui dirbančius Lietuvos pramonės istorijos tyrėjus. Būsimas muziejus ketina sujungti visą Lietuvą, tad svarbios ir kitų miestų pramonės istorijos.
„Žinoma, dabar labiausiai visiems rūpi klausimas: kada? „Žmonių muziejaus manifestas“ yra tik pokalbio apie pramonės atminties išsaugojimą pradžia – net ne pirmas žingsnis link tokio muziejaus, o tik ryžtingas atsistojimas į pradinę poziciją. Laukia ilga kelionė – kad toks muziejus nebūtų tik mūsų noras, kad jo iš tikrųjų norėtų ir lauktų žmonės, kad būtų politinė valia turėti naują muziejų. Realius žingsnius žengti nelengva ir todėl, kad Lietuvoje nėra fondo, kuris palaikytų kūrybinės grupės, vystančios muziejaus koncepciją, darbą. Norėtųsi sau ir bendruomenei palinkėti sėkmės ir kantrybės. Žmonių muziejus tikrai bus atidarytas, tik reikės palaukti“, – šypsosi pašnekovė.
Kas? Paroda „Žmonių muziejaus manifestas“.
Kur? Kauno paveikslų galerijoje.
Kada? Iki vasario 11 d.
