Masato Fukuda atvyko iš centrinio Japonijos Aičio regiono pasigrožėti kalnuotomis Najoro apylinkėmis ir atsitiktinai išvydo du ruduosius lokius.

Vienas jų priėjo prie vyro, bet, gyvūno nelaimei, M. Fukuda buvo patyręs karatė kovos meno meistras.

„Suvokiau, kad turiu kažką daryti, antraip žūsiu“, – žurnalistams vėliau pasakojo M. Fukuda.

Vyras spyrė lokiui į snukį du kartus, tuo gerokai išgąsdindamas nelaimingą duetą. Tiesa, kova nepraėjo be pasekmių, karatistas išsisuko koją.

M. Fukudos teigimu, abu gyvūnai atrodė vidutinio dydžio. Rudieji lokiai gali sverti virš 1 tūkst. kg.

Šis incidentas įvyko praėjus maždaug aštuoneriems metams po to, kai Japonijoje žvejodamas kitas karatė juodojo diržo kovotojas atrėmė jį užpuolusį rudąjį lokį. Tas vyras tuomet neišvengė įkandimų ir nagų pėdsakų ant dešinės viršutinės kūno pusės, galvos ir rankų.

Praėjusiais metais Japonijoje užfiksuoti net 193 meškų išpuoliai, iš kurių šeši žmonėms baigėsi mirtimi. Tai yra didžiausias skaičius nuo 2006 m., kai buvo pradėti skaičiuoti meškų užpuolimai.

Ekspertų manymu, išpuolių pagausėjimą lėmė kelios priežastys. Pirma, dėl sausos vasaros liko mažiau gilių ir bukų riešutų – jų pagrindinio maisto, – todėl dėl bado gyvūnai tapo drąsesni. Antra, mažėjant Japonijos gyventojų skaičiui, žmonės palieka kaimo vietoves, o meškos persikelia į jas.

Pernai rugpjūtį medžiotojai šiaurinėje Japonijos dalyje nukovė neperprantamą rudąjį lokį, pramintą „Nindze“, po to, kai jis užpuolė mažiausiai 66 karves.

O spalio pradžioje vietos Japonijos pareigūnai ir žiniasklaida pranešė, kad trys lokiai buvo užmigdyti po to, kai šiaurinėje šalies dalyje įlindo į tatamio kilimėlių gamyklą.

„Praeiti metai buvo neblogi, bet šie bus dar geresni“, – neabejoja E. Banikonis.

„Iron Sky Gym“ klubo Kaune vadovas auklėtiniams savo pavyzdžiu įrodinėja: sėkmė sporte renkasi tuos, kurie atkakliai lieja prakaitą treniruotėse ir eina į priekį nepaisant net ir sunkiausių kliūčių.

„Viską, ką turiu, pasiekiau dėl savo charakterio. Ir dar: niekada nebijau pralaimėti, nes nesėkmės yra pamokos, kurios padeda kilti meistriškumo laiptais, – kalbėjo „Kauno dienos“ pašnekovas. – Ir auklėtinius taip mokau, kad niekada nebijotų nesėkmių ir skausmo. Skausmas ringe turi tapti mūsų draugu, tada nebus baisu jį patirti.“

Svorio kategorijos iki 91 kg atleto pasiekimų kolekcija gana turtinga: Europos kikbokso pirmenybių čempionas, Pasaulio kikbokso organizacijų asociacijos (World Association of Kickboxing Organizations, WAKO) taurės laimėtojas, Europos mišrių kovos menų (MMA) čempionas, Anglijos muaitai čempionato nugalėtojas.

Šiemet kaunietis tikisi savo kraitį papildyti dar skambesniais laimėjimais.

Trofėjai: Lietuvos kikboksininkai pernai rudenį Bosnijoje ir Hercegovinoje iškovojo keturis atviro Balkanų šalių čempionato medalius, sidabrą parvežė (iš kairės) Adrijus Rimkūnas, E. Banikonis ir Natas Stupakas, auksą – Evelina Puidaitė. / kickboxing.lt nuotr.

– 2023-iuosius užbaigėte tarptautinėmis varžybomis Bosnijoje ir Hercegovinoje. Kaip ten sekėsi?

– Užpernai ten tapau Balkanų šalių čempionu, o šį kartą likau antras. Finale koviausi su vietiniu priešininku, kurį akivaizdžiai palaikė teisėjai. Įprasta, kad kaudamasis su vietiniais turi būti visa galva geresnis. Jei varžovo nenokautuosi, pergalę dažniausiai atiduos jam. Nesvarbu, kad pagal taškus turėtum gerokai pirmauti. Šį kartą irgi jaučiau, kad mano smūgis buvo taiklus, bet taškus skaičiavo mano oponentui (šypsosi). Su komanda rezultatą užginčijome, bet komisijos sprendimo nebelaukėme ir išvykome… Nieko. Į Bosniją greit sugrįšiu. Sarajeve planuoju startuoti dar viename tarptautiniame turnyre. WAKO reitinge užimu aštuntą vietą tarp savo svorio kategorijos sportininkų. Pozicija nebloga, bet šiemet noriu pasirinkti dar taškų.

– Prieš pasirodymą Bosnijoje startavote WAKO pasaulio čempionate Portugalijoje. Likote per žingsnį nuo medalio. Ko pritrūko?

– Albufeiros mieste vykusiose varžybose buvo didelė konkurencija. Susirinko gerokai per 1 tūkst. sportininkų iš 70 šalių. Laimėti pasaulio čempionato medalį – labai sudėtingas tikslas, to lietuviams nebuvo pavykę net dvylika pastarųjų metų. Šį kartą iš dvylikos Lietuvos rinktinės narių tik Vilniaus „Sparta Fight Gym“ klubo atstovas Deividas Michnevičius užkopė ant prizininkų pakylos. Likusieji pralaimėjome pakeliui į pusfinalį. Aš taškais nusileidau kroatui Luka Zuljevičiui, kuris vėliau ir tapo pasaulio čempionu. Nepasakyčiau, kad neturėjau šansų jį įveikti. Pirmą raundą baigėme lygiai, antrą aš turėjau iniciatyvą, o trečią jis atliko daugiau smūgių į koją ir prisirinko taškų. Atsiliepė ir tai, kad išvakarėse buvau apsinuodijęs maistu. Atvykęs į Portugaliją, kuri garsėja žuvies produktais, užvalgiau žuvienės, bet mano organizmui tai netiko. Naktį prieš kovą praleidau lakstydamas į tualetą, todėl varžybų dieną buvau kiek išsekęs… Gavau dar vieną pamoką ateičiai, kad prieš varžybas reikia valgyti tik sau įprastą ir pažįstamą maistą.

– Ar laikotės specialios dietos?

– Valgau normaliai, bet nuo metų pradžios atsisakiau gazuotų gėrimų, saldainių. Nerūkau, nevartoju alkoholio. Stengiuosi išsivalyti organizmą. Taip lengviau išlikti tinkamos formos, nes per tarpsezonį yra rizikos priaugti svorio. Man pavyksta neviršyti 94 kg, kad prieš varžybas nesunkiai galėčiau tilpti į sau įprastą 91 kg kategoriją. Beje, nevartoju ir jokios chemijos, ilgai vengiau netgi elementarių maisto papildų. Laikausi nuostatos, kiek gamta davė natūraliai, tiek ir užtenka. Svarbiausia – daug dirbti ir nuolat tobulėti. Tik kai nuo didelių treniruočių krūvio kūną nusėjo votys, supratau, kad organizmas nebeatlaiko. Tada pradėjau vartoti būtiniausius elementus – magnį, kalcį.

Ilgai vengiau netgi elementarių maisto papildų. Laikausi nuostatos, kiek gamta davė natūraliai, tiek ir užtenka.

– Kokie jūsų treniruočių krūviai?

– Tris kartus per savaitę po dvi treniruotes per dieną, o dar dvi dienas po sykį. Artėju prie varžybų kondicijos. Vėliau pradėsiu ir bėgioti krosą.

– Kokie artimiausi startai jūsų laukia?

– Kovo mėnesį Italijoje vyks pasaulio taurės varžybos. Tai bus svarbus mūsų klubo „Iron Sky“ startas. Į ringą kopsiu ne tik aš, bet ir keturi mano auklėtiniai. Man tai – papildoma atsakomybė. Vienas mūsiškių, Arnoldas Škelevas, pernai laimėjo WAKO pasaulio taurės turnyro sidabrą. Šiemet tikimės tokių pat gerų rezultatų. Reikės pasistengti ir man, nes pernai laimėjau auksą, nesinori kristi žemiau. Kol kas tenka rūpintis ir organizaciniais dalykais. Ne visi mūsų sportininkai turi lėšų susimokėti už kelionę. Tikimės surasti jiems rėmėjų, kurie prisidėtų finansiškai, o mes mainais pagerbtume jų vardą tiek klube, tiek kitais būdais. Ta proga paminėsiu, kad prie mano pasiruošimo nemažai prisideda treneris iš Ukmergės Vadimas Zelevas.

– Kaip sekasi pritraukti jaunimo į treniruotes?

– Susidomėjusiųjų netrūksta. Pas mus lankosi apie 60–70 žmonių, o daugiau nei dešimt aktyviai dalyvauja varžybose. Kalbu ne tik apie suaugusiuosius, bet ir apie vaikus. Mažieji į salę ateina kitokie nei ankstesniais laikais. Jaunoji karta auga prie kompiuterių, telefonų, tingi sportuoti. Būna, kad specialiai surenku telefonus ir jiems atrodau kaip priešas. Tačiau sugalvojame pratimų, įvairios veiklos ir parodome, kad ir be ekranų yra ką veikti. Valanda treniruotės visiškai neprailgsta. Kovos menams neabejingi ir abu mano sūnūs – jau skina pergales savo amžiaus varžybose.

Pastaruosius kelis mėnesius N.Lukošiūnas savo klube "One Blood" praleidžia turbūt daugiau laiko nei namuose. Kauniečiui atsikvėpti neleidžia po karantino klubą užplūdę sporto entuziastai. Juos Nauris treniruoja su broliu Herkumi – K1 Lietuvos, Baltijos ir Europos čempionu, mišrių kovos menų (MMA) kovotoju.

Dar daugiau prakaito broliai Lukošiūnai išlieja per bendras treniruotes su boksininku Eimantu Stanioniu. Iš Jungtinių Amerikos Valstijų grįžęs bokso profesionalas ruošiasi naujiems karjeros už Atlanto iššūkiams.

Ambicingus planus užsienyje bei Lietuvoje puoselėja ir broliai.

"Šiuo metu mūsų su broliu gyvenimo režimas artimas optimaliam. Intensyvumas nėra priešvaržybinis, bet darbas vyksta nuolat. Neseniai buvome treniruočių stovykloje Birštone, vėliau kiek atsipūtėme pajūryje, o dabar daugiausia plušame klube. Man krūvius šiek tiek ribojo riešo trauma, kurią patyriau per treniruotes, bet raiščiai baigia sugyti, tad greit galėsiu darbuotis visa jėga", – pasakojo N.Lukošiūnas.

– Lietuvoje galiojęs karantinas ypač skaudžiai atsiliepė sporto klubų veiklai. Kai kurie jų užsidarė visam laikui. Kaip pandemijos laikotarpį išgyveno "One Blood"?

– Pagal nustatytą tvarką buvome užsidarę du ar tris mėnesius, nes negalėjome vykdyti jokios veiklos. Tačiau vėliau žmonės grįžo dar labiau motyvuoti, išsiilgę sporto. Ne veltui sakoma: kažką įvertini tik to netekęs. Įprastai vasaromis lankytojų srautai labai sumažėdavo, o šiemet darbuojamės išsijuosę. Žvelgiant į artimiausią ateitį, jei koronavirusas ir sugrįš, tikiuosi, kad visiškai užsidaryti nebereikės, galėsime dirbti laikydamiesi saugos taisyklių.

Broliai: Nauris ir Herkus treniruojasi savo klube "One Blood". Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kokie jūsų artimiausi planai?

– Šiuo nelengvu laikotarpiu turime daugiau laiko sau. Galime investuoti į savo žinias, meistriškumo tobulinimą. Todėl su broliu planuojame dalyvauti profesionaliose treniruočių stovyklose užsienyje. Jei nesutrukdys pandemija, aš turėčiau skristi į Tailandą, kur planuoju apie tris mėnesius mokytis K1, MMA bei kitų kovos menų paslapčių. Brolis keliuose Anglijos klubuose ketina gilintis į imtynių subtilybes. Ten jis ne sykį buvęs, gerai užsirekomendavęs, todėl turi galimybę padirbėti ilgiau. Manau, kad tik treniruotės su aukšto lygio varžovais mums padės visapusiškai ūgtelėti. Norint kilti į tarptautinį lygį, būtina išeiti iš komforto zonos, vien Lietuvoje treniruotis neužtenka. Reikia važinėti ten, kur dirba pasaulinio lygio atletai. Ten nėra draugų, esi, kaip sakoma, patrankų mėsa ir turi išsikovoti vietą po saule.

Norint kilti į tarptautinį lygį, būtina išeiti iš komforto zonos, vien Lietuvoje treniruotis neužtenka.

– Aukšto lygio treniruočių partnerį turite ir Lietuvoje. Jūsų klube treniruojasi iš JAV grįžęs E.Stanionis. Kiek jums naudingas bendradarbiavimas su vienu geriausių Lietuvos boksininkų?

– Eimantas mūsų vaikystės draugas, nuo mažens sportuodavome kartu. Dabar kiekvienas siekiame karjeros aukštumų savo sporto šakose. Tačiau galime vienas iš kito daug ko pasimokyti. Kovojant su varžovais mūsų su broliu pranašumai – smūgiai rankomis, o Eimantas apie tai išmano viską. Dažnai treniruojamės tik trise, stengiamės, kad klube tuo metu nieko nebūtų, nes dirbame specifiškai – galima sakyti, vyksta savotiška bokso matematika, kartu analizuojame, koks smūgis kokioje situacijoje būtų efektyviausias, kokiu kampu geriausia smūgiuoti. Per tuos kelis mėnesius treniruočių su Eimantu jaučiamės gerokai patobulėję.

– Treniruotės treniruotėmis, tačiau sportininkui nėra svarbesnio momento už varžybų dieną. Ar jums netrūksta to adrenalino, kurį gaunate ringe?

– Žinoma! Pastarąjį kartą kovojau prieš gerą pusmetį, kai tarptautiniame turnyre susilaužiau plaštaką, bet vis tiek laimėjau. Vėliau teko ištverti operaciją, bet viskas puikiai sugijo. Tad dabar ringo labai trūksta ir emocijų, jaudulio… Yra didelė varžybų trauka, bet turnyrų kalendorius dabar priklauso ne tik nuo mūsų norų.

– Neseniai apie norą susikauti su jumis pareiškė perspektyvus Kauno "Titano" klubo atstovas Matas Pultaražinskas. Ar šį viešą pasisakymą vertinate kaip rimtą iššūkį?

– Kai jauni žmonės yra tokie drąsūs ir mano, kad gali su manimi kovoti, aš taip pat turiu būti atviras jų pasiūlymams. Jei to drąsuolio noras yra tikras, aš nesislėpsiu, tiesiog parodysiu jam, kaip viskas gali baigtis.

– Jūsų svorio kategorijoje dar garsiau skamba Rimkenzo – Dovydo  Rimkaus pavardė. Ar šis jaunuolis išties toks kietas, ar tik skambiais pareiškimais pučia miglą?

– Jis pats mano esąs labai geras. Tik nežinau, ar toks įvaizdis, ar jis išties tokios geros nuomonės apie save? Būtų nesvarbu, jeigu jis nekovotų mano svorio kategorijoje. Tačiau dabar jis tvirtina esąs geriausias, tarsi karalius. To jau negaliu ignoruoti. Manau, kad D.Rimkus tokius savo žodžius privalo įrodyti ringe.

– Nepabūgtumėte mesti pirštinės vadinamam lietuviškajam Conorui McGregorui?

– Nenoriu girtis ar daug kalbėti, bet su juo esu ir kovojęs, ir sparingavęsis per treniruotes. Kas matė tuos susidūrimus, tas žino, kaip viskas baigėsi… Esu pasirengęs bet kada tai pakartoti. Žmonės keičiasi, tobulėja, bet mielai susitikčiau su juo dar kartą. Nesakau, kad jis elgiasi blogai manydamas, kad yra stipriausias, bet kai tai daroma taip garsiai, skambiais pareiškimais… Sakau: esu pasiruošęs,  tegul tik pasako vietą ir laiką. Pamatytume, ko tas varžovas yra vertas – karalius jis ar apsišaukėlis.

– Jei D.Rimkus neišsigąstų ir priimtų iššūkį, pasirengti turėsite daug laiko, nes neseniai užbaigėte ilgą gyvenimo etapą – baigėte ketverių metų studijas Vytauto Didžiojo universitete. Ką šis įvykis jums reiškia?

– Tapau diplomuotu kūrybinių industrijų specialistu. Viena vertus, nusirito tam tikra našta, nes studijos užimdavo daug laiko ir jėgų. Dabar galėsiu labiau susikoncentruoti į sportinę karjerą. Žinoma, įgytos žinios taip pat pravers, nes mokiausi ir ekonomikos, ir komunikacijos dalykų, renginių organizavimo. Turint savo sporto klubą, vystant sportinę karjerą, ši informacija suteiks daugiau teorinių pagrindų ir pasitikėjimo savo jėgomis.