– Jūs taip pat esate ragavusi konkursantės duonos, tiesa, savo laiku galynėjotės ne vokalistų, bet pianistų kategorijoje. Gal jus reikėtų pristatyti ne tik kaip LRT laidų, renginių vedėją, žurnalistę, bet ir kaip pianistę?

– Mielai sėdu prie pianino ir galiu kelioms valandoms visiškai išnykti iš šio pasaulio, susilieti su muzika, bet vadinti save pianiste šiandien, kai nedarau to kasdien, man atrodo neteisinga, nepaisant, kad baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), turiu fortepijono atlikimo meno bakalauro diplomą. Kita vertus, labai džiaugiuosi, kad užaugau būtent muzikos žemėje.

Dabar būtų tiksliausia save įvardyti kaip LRT televizijos ir radijo laidų vedėją ir žurnalistę. Žurnalistika – mano antrasis kelias. Esu baigusi Analitinės žurnalistikos magistro studijų programą Vilniaus universitete.

– Šįmet „Dainų dainelė“ švenčia jubiliejų. Kartų konkursui, kurį pamena ir mūsų tėvai, ir netgi seneliai, sukanka 50 metų. Kertu lažybų, tikrai žiūrėdavote jį per LRT?

– Taip, tiesa. Tik skirtingais etapais rūpėdavo skirtingi dalykai. Kai buvau visai maža, pamenu, smagu būdavo per televizorių stebėti „Dainų dainelės“ laureatų koncertą, tradiciškai vykstantį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Be spalvingų dainininkų pasirodymų, akį traukdavo į dėžes sukrautos dovanos, tad būdavo smalsu, kas jose. Yra tekę kalbėtis su „Dainų dainelės“ rekordininke dainininke Evelina Sašenko, kuri džiaugėsi, kad šiame konkurse yra laimėjusi ir dviratį, ir ne vieną lego rinkinį.

Vėliau, paauglystės metais, irgi žiūrėdavau „Dainų dainelę“, bet tada jau labiau rūpėjo dalyvių balsai ir tai, kaip skamba orkestras, kokius muzikos kūrinius renkasi dainininkai. Dar vėliau tapo smalsu, kaip režisuojamas renginys, kokia jo dramaturgija, kaip kiekvieną dalyvį pristato vedėjai. Kai prieš tris „Dainų daineles“ (konkursas rengiamas kas dveji metai) pati tapau šio gražaus renginio vedėja, įsijausti į vaidmenį nebuvo sunku.

J. Stacevičiaus, L. Bartkaus, E, Blaževič, D, Umbraso, J. Šopos, G. Griniūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Daugeliui populiarių Lietuvos atlikėjų „Dainų dainelė“ tapo pradžių pradžia į muzikos pasaulį, vėliau – į didžiąją muzikos meno sceną. Gal ir jums pačiai netyčia teko joje dalyvauti?

– Kaip dainininkė nedalyvavau, nes nuo labai ankstyvo amžiaus pasinėriau į kitokį – klasikinio fortepijono – muzikos pasaulį. Iš pradžių buvo Vilniaus muzikos mokykla „Lyra“, paskui – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, galiausiai – studijos LMTA. Visą tą laiką – egzaminai, koncertai, konkursai, kuriems ruošdavausi po daugybę valandų.

Nepaprastai džiugu kartu su Ignu Krupavičiumi scenoje tarti: „Sveika gyva, „Dainų dainele“!“ Šis projektas gražus, prasmingas, man artimas.

Tiesa, vieną kartą esu prisilietusi prie „Dainų dainelės“ kaip pianistė – teko padėti vienai mergaitei atrankiniame etape, akompanavau jai. Šių atrankų televizija nefilmuoja. Pamenu, kad jaudinausi, bet ne dėl savęs: buvo svarbu, kad gročiau ne per garsiai, kad jaunoji dainininkė žinotų, kada įstoti, kada atsikvėpti, kad jaustųsi scenoje tvirtai.

– Koks jausmas trečiąkart lipant į „Dainų dainelės“ sceną ir tariant magiškus žodžius: „Pradedame...“ Beje, kokiais žodžiais pradedate renginį?

– Nepaprastai džiugu kartu su Ignu Krupavičiumi scenoje tarti: „Sveika gyva, „Dainų dainele“!“ Šis projektas gražus, prasmingas, man artimas. Būti jo dalimi – ir dovana, ir džiaugsmas, ir vėjas plaukuose. Konkurso dalyviai tokie skirtingi ir įkvepiantys! Moka džiaugtis mažomis pergalėmis, laisvai reiškia mintis – įdomu stebėti, kaip jie geba nesutrikti, jei ne viskas vyksta pagal jų planą. Aplink mus „Dainų dainelėje“ verda tikras muzikantų gyvenimas.

J. Stacevičiaus, L. Bartkaus, E, Blaževič, D, Umbraso, J. Šopos, G. Griniūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tarp gausybės dalyvių pastebite ir jau pažįstamų veidų, kurie bando laimę dar ir dar kartą, o gal, priešingai, tampa laureatais jau ne vienus metus?

– „Dainų dainelė“, mano nuomone, yra reiškinys. Kai kurie vaikai čia dalyvauja ne pirmus metus. Išvydę mus su Ignu, jie prieina lyg prie senų pažįstamų, sveikinasi, sako savo vardus, o mes negalime patikėti, kad per tuos metus, kol nesimatėme, jie taip užaugo, patobulėjo jų vokalinės galimybės. Gražu stebėti jų virsmą į tikrus muzikantus.

Kai kuriems, kurie šįmet baigia mokyklą, ši „Dainų dainelė“ jau paskutinė… Tą šviesų liūdesį nesunkiai perskaitome jų veiduose. Taigi, emocijų ir mes, vedėjai, čia patiriame labai įvairių.

– Po kiekvienos TV laidos žiūrovai gali rinkti savo favoritus, iš visų turimų įrenginių už juos balsuoti adresu www.lrt.lt/dainudainele. Gal ir jūs su Ignu neiškenčiate – dovanojate savo balsus, nes juk balsavimas nemokamas?

– Taip, balsavimas čia visiškai nemokamas. Už tos savaitės favoritą žiūrovai gali balsuoti iki kito šeštadienio 22 valandos. Abu su Ignu vis raginame tai daryti, nes dar po savaitės šaukštai jau bus po pietų. Žodžiu, žiūrovai – ne tik komisija – turi galimybę prisidėti, kad jiems patikęs dainininkas ar kolektyvas taptų laureatu.

Tiek aš, tiek Ignas kaskart, pasiklausę pasirodymų, linkime sėkmės kiekvienam. Tačiau turbūt natūralu, kad turime ir savo favoritų. Dažnai ne po vieną. Taigi bent jau aš, kaip ir kiti žiūrovai, savo balsą taip pat kam nors skiriu.

– Esate ne tik šio konkurso vedėjai, bet ir jo dalyvių ūpo kėlėjai, ramintojai, guodėjai, ašarėlių šluostytojai… Ar sunku rasti tinkamų žodžių, kai į jus žvelgia ašarotos akys?

– Visada sunku rasti tinkamų žodžių, bet pagrindinis dalykas, kurį norisi, kad vaikai išgirstų, yra štai koks: jūs šaunuoliai, nes dainuojate! Taip pat – jūs padarėte tai, ką šiuo metu geriausiai galėjote padaryti. Vien faktas, kad po daugybės atrankinių turų patekote čia, į LRT televiziją, jau yra didelis pasiekimas.

Šiais, jubiliejiniais, metais „Dainų dainelę“ visuomet pradeda koks nors garsus mūsų šalies dainininkas ar dainininkų pora, kažkada taip pat stovėję šio konkurso scenoje. Neseniai čia viešėjusi Monika Liu pasakė: „Nesijaudinkite dėl klaidų, jos padeda žmogui augti.“ Būtų smagu, kad Monikos žodžius išgirstų ir vaikų tėveliai, ir mokytojai, nes kartais jie, nė patys to nepajutę, apkrauna savo ugdytinius lūkesčiais, atsakomybe, dėl kurios – jei nepasiseka – dalyviams būna labai sunku.

J. Stacevičiaus, L. Bartkaus, E, Blaževič, D, Umbraso, J. Šopos, G. Griniūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Įdomu, kokie paguodos žodžiai geriausiai nuramindavo jus pačią?

– Kartais, būdavo, einu į sceną, o mintyse toks neužtikrintumas – plaku save, kad galbūt galėjau dar kelias valandas pagroti. Vėliau, kai vėl grįždavau prie konkurso rezultatų ir imdavau ieškoti priežasčių, kodėl galbūt tą dieną nepasisekė, ateidavo mintis, kad pasirodymas scenoje – momentinis dalykas. Jo sėkmę, kokybę kartais lemia ir kiti faktoriai: ar esi išsimiegojęs, kaip apskritai tądien jautiesi, kokia tavo nuotaika ir netgi kokia nuotaika tvyro konkurso salėje. Žinoma, visada išoriniams veiksniams sieki nepasiduoti, bet jaustis užtikrintai ne visada – irgi žmogiška.

Kadangi buvau (turbūt ir esu) maksimalistė, po nesėkmingo pasirodymo leisdavau tam liūdesio debesėliui trumpai pakyboti virš galvos, bet paskui pasakydavau: na, gerai, šį kartą buvo taip, bet kitąsyk… Ir tuomet tą situaciją išsiardydavau kaip kokią mozaiką į smulkiausias daleles ir pažiūrėdavau, ką kitąsyk galėčiau padaryti geriau.

– Ar po ne itin sėkmingų konkursų nesinorėdavo garsiai trenkti pianino dangčiu ir užsiimti kažkuo kitu?

– Gal labiau ne po konkursų, bet po eilinių dienų, kai, būdavo, groji daugybę valandų ir vis tiek nepavyksta įveikti pasažų… Arba skauda nuo ilgo grojimo patemptus riešus. Tuomet kildavo visokių minčių: kodėl tai darau ir kam man tai išvis reikalinga. Vis dėlto atpildo valanda ateidavo patyrus tikrą, gryną kontaktą su muzika – kai kūrinys pagaliau prabildavo taip, kaip tikėjaisi. Arba išvydus klausytojus, matant, kaip jie atidžiai klausosi muzikos, kaip joje išgirsta ką nors artimo ar svarbaus sau. Tuomet pagalvodavau: juk tam ir esu, kad perduočiau muzikos prasmę ir grožį tiems, kurie to ieško.

J. Stacevičiaus, L. Bartkaus, E, Blaževič, D, Umbraso, J. Šopos, G. Griniūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Dažnai konkursų labiau reikia tėvams, mokytojams, o vaikams galbūt užtektų ir koncertų. Ar, jūsų nuomone, menas ir konkursai yra suderinami? Juk tai taip subjektyvu...

– Man konkursai atrodo ir prasmingi, ir reikalingi. Kalbant apie seniausius kultūros ir sporto susiėjimus, kaip, pavyzdžiui, olimpiados, sakome, kad tai ne tik šventė, bet ir jėgų patikrinimas. Beje, tose pačiose olimpiadose vykdavo ir muzikiniai pasirodymai.

Manau, konkursai padeda žmogui pasitikrinti savo jėgas. Man juose visai neblogai sekdavosi, tad ilgainiui apimdavo savotiškas azartas, kaip pasiseks dar viename, ir dar…

Juk ir kasdienybėje mus lydi vienoks ar kitoks rungtyniavimas. Gal tik požiūris į tuos konkursus galėtų būtų kitoks – vaiko pernelyg nespeičiantis į kampą. Tuomet konkursai taptų puikia priemone saviugdai, jėgoms patikrinti ir savo evoliucijai stebėti.

– Kai prieš dvejus metus prasidėjo karas Ukrainoje, emocijų buvo tiek daug, kad jos atsispindėjo ir „Dainų dainelės“ repertuare. Prie kokių temų šiandien krypsta konkurso dalyvių pasirodymai?

– Pasirodymai tikrai labai spalvingi: yra dainų, atliekamų užienio kalbomis, skamba lietuvių liaudies dainos, džiugina muzikos žanrų įvairovė. Kokio nors vieno nė negalėčiau išskirti, tačiau tikrai yra dainų, kurios vis atsikartoja konkurse, vadinasi, vaikų mėgstamos labiau už kitas.

Mažieji dalyviai dažnai apdainuoja gyvūnijos pasaulį. Na, o vyresni turbūt renkasi dainas atsižvelgdami, visų pirma, į savo vokalines galimybes. Beje, šiemet pasirodė atskiras leidinys, kurį sudaro „Dainų dainelės“ konkursui (ir ne tik) skirtos naujos kompozitorių parašytos dainos. Vadinasi, konkurso repertuaras tampa dar įvairesnis, įdomesnis ir naujoviškesnis.

J. Stacevičiaus, L. Bartkaus, E, Blaževič, D, Umbraso, J. Šopos, G. Griniūtės asmeninio archyvo nuotr.

– „Dainų dainelės“ stilistai judu su Ignu labai gražiai rengia: abu atrodote taip žaismingai, tarsi nužengę iš stebuklingo vaikystės pasaulio. Jei paprašyčiau prisiminti pačią gražiausią Gerūtos vaikystės suknelę?

– Bravo stilistei Ulai Tulevičiūtei! Tai ji kaskart stengiasi, kad mudu su Ignu atitiktume „Dainų dainelės“ formatą.

Suknelių vaikystėje būta visokių. Pirmoji, kurią dabar prisiminiau, siūta mano močiutės. Pamenu jos rankų darbo sarafaniuką su grybukais.

Kadangi pianistų konkursams ir koncertams irgi reikėjo sceninių drabužių, su mama eidavome pas jos pažįstamą siuvėją, kuri yra pasiuvusi nuostabių koncertinių suknelių. Žodžiu, suknelių būta įvairių, tačiau už jų grožį ir tinkamą stiliaus pajautimą turėčiau būti dėkinga savo mamai. Tai jos dėka mano apranga išvengdavo perteklinių paraitymų, blizgučių, kurių būnant tam tikro amžiaus, neneigsiu, ir man labai norėjosi.

Visada sunku rasti tinkamų žodžių, bet pagrindinis dalykas, kurį norisi, kad vaikai išgirstų, yra štai koks: jūs šaunuoliai, nes dainuojate!

– Kiek suknelių jūsų drabužių spintoje kabo dabar – atėjus pavasariui, artėjant vasarai?

– Dabar? Ne per daugiausia, nors jų irgi turiu, tik tos suknelės labiau skirtos scenai, kurioje skamba klasikinė muzika.

Kas mane pažįsta, žino, kad labiau mėgstu įvairiaspalvius švarkus. Jie patogūs, lengvai priderinami prie skirtingų kelnių. Nemažai turiu ir kelnių kostiumų, kurie praverčia vedant protokolinius renginius.

Kasdienai renkuosi klasikinį stilių. Anot vienos stilistės, mano stilius yra elegancija su cinkeliu, kasdienybėje dominuoja kelnių ir švarkų variacijos.

– Dar vienas išskirtinis Gerūtos stiliaus bruožas – gražūs, ilgi plaukai. Ar niekada nebuvote jų nusikirpusi?

– Vaikystėje mane kirpdavo tėtis. Visada nešiojau kirpčiukus ir plaukus iki pečių. Buvau vadinama japoniuke. Kai paaugau, nešiojau dviejų uodegyčių arba kaselių šukuoseną, dėl kurios gavau Trečiadienės iš „Adamsų šeimynėlės“ pravardę.

Nuo gimimo buvau tamsiaplaukė, bet kadangi sesė dažnai eksperimentuodavo keisdama plaukų ilgį ir spalvą, aš irgi vis pasvajodavau, tik mama nerekomenduodavo keisti, jos manymu, ir taip puikios plaukų spalvos. Baigusi mokyklą pasakiau: viskas, atėjo metas keisti įvaizdį ir man. Deja, mano eksperimentas nebuvo labai sėkmingas. Kirpėjos paprašiau šviesaus šokolado spalvos plaukų, o išėjo lapės kailio. Pamažu tą oranžiniai rausvą atspalvį vis tamsinau, kol galiausiai grįžau arčiau savo natūralios plaukų spalvos.

J. Stacevičiaus, L. Bartkaus, E, Blaževič, D, Umbraso, J. Šopos, G. Griniūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Kad jau esate „Dainų dainelės“ vedėja, gal irgi mėgstate padainuoti – duše, automobilyje ar tiesiog gamindama valgį virtuvėje?

– Tie, kurie mane pažįsta, žino, kad ką nors veikdama ar kur nors eidama aš dažnai pusbalsiu niūniuoju. Kartais tai būna operų arijos, o kartais – motyvai iš fortepijoninio ar simfoninio repertuaro. Būna – ir populiarios dainos.

Kai sėdėjau viename kabinete su Dariumi Užkuraičiu, jis mėgdavo mane paerzinti. Būdavo, specialiai paleidžia dainą, kuri man nepatinka, ir laukia, kol ji man įsmigs į galvą. Paskui, būdavo, einame per pertrauką gerti kavos ir aš nejučia imu ją niūniuoti, o Darius krizena.

Visu balsu dainuoju retai, nors mokiausi dainavimo ir mokykloje, ir studijuodama LMTA. Gal dar ateis ta diena, kai ir aš uždainuosiu.

– „Dainų dainelė“ švenčia 50-metį, o kaip įsivaizduotumėte save tokio amžiaus?

– Nežinau, niekada apie tai negalvojau… Dabar man 36-eri. Manau, svarbiausia, kad būčiau sveika. Turėjau labai aktyvią močiutę, kuri į sodą ir būdama senjorė važiuodavo dviračiu, daug vaikščiojo, dainavo chore, keliavo po pasaulį. Per jos 90-metį paklausiau, kokio amžiaus ji jaučiasi. Na, sako, ne aštuoniolikos, bet maždaug 30–40 metų. Todėl ir sau palinkėčiau kuo daugiau energijos, proto šviesos ir sveikatos. Visa kita bus, kaip bus.

– Gerumo ambasadorė – labai rimtos ir atsakingos pareigos. Kaip ja tapote?

– Net nežinau, kaip tiksliau įvardyti. Natūralu, kad, dirbant vieną žurnalistinį darbą, šalia dažnai atsiranda ir kitų pasiūlymų. Tuo metu buvau TV3 žinių vedėja ir reporterė. Aplinkybėms susiklosčius, mane pakvietė prisijungti prie „Išsipildymo akcijos“ komandos. Tapau viena iš šio gražaus renginio vedėjų. Jį vesdavau ne viena, bet su būriu kolegų. Pamenu tarp jų ir Aušrą Kilkuvienę, ir Nomedą Marčėnaitę, ir amžinatilsį Vitalijų Cololo. Metai iš metų tie veidai keitėsi, o aš likdavau. Kasmet prisidedu prie šios prasmingos „Išsipildymo akcijos“ ne tik kaip vienas iš jos veidų, bet ir balsų, mat garsinu ir vaizdo siužetus. Todėl šiandien galiu pasidžiaugti tiek pačios akcijos, tiek ir jos vedėjų stabilumu. Tie patys veidai – mano, Marijono Mikutavičiaus ir kitų – matyt, suteikia žmonėms, įsitraukiantiems į šį kilnų reikalą, dar daugiau pasitikėjimo. Man smagu būti viso to dalimi. Ypač, kai mano pačios puoselėjamos vertybės sutampa su empatija paremtomis gerumo akcijų idėjomis.

R. Šakalytės-Jakovlevos asmeninio archyvo nuotr. 

– Dažnai mes labiau linkę pastebėti neigiamų dalykų, o teigiamus palikti tarsi antrame plane. Kaip manote, ar lietuviai yra geri žmonės?

– Man atrodo, kad ne tik lietuviai, bet ir visi žmonės iš prigimties yra geri. Bent jau noriu nuoširdžiai tuo tikėti. Galbūt gyvenimo aplinkybės kai kuriems susiklosto taip, kad tas gerumas kažkur pasislepia. Įvairūs iššūkiai, nelaimės, finansinės krizės dažnai juos paverčia piktais ir viskuo nepatenkintais žmonėmis. Arba į paviršių iškelia pavydo jausmą. Tačiau juk tai labai žmogiška. Užtai tokie gerumo projektai, kuriuos matome per televiziją, paskatina ieškoti tų gėrio sėklų, kurių tikrai visi turime. Lietuviai puikūs žmonės. Iki šiol nė karto nesuabejojau jų gerumu. Jie mėgsta dalytis, yra be galo empatiški. Visos išsipildymo akcijos buvo labai gausios aukų prasme. Galbūt tai ir yra tikrasis žmogiškumo pamatas – galvoti ne tik apie savo, bet ir kito žmogaus gerovę: juk svetimo skausmo nebūna.

Vesdama „TV pagalbos“ pokalbius irgi matau, kaip noriai žiūrovai užsikrečia gerumu ir kaip dažnai į pagalbą pirmieji atskuba paprasti Lietuvos žmonės, linkę dalytis kad ir tais keliais eurais, kuriuos turi.

– Ką tik patvirtinote, kad svetimo skausmo nebūna. Gaunate ir asmeninių žinučių su prašymais padėti. Kaip tvarkotės su tuo emociniu krūviu, juk visiems geras nebūsi?

– Pagalbos prašymų būna labai įvairių. Kas prašo patarimo, kam reikia konkrečios informacijos, o kiti tiesiog tiesiai rašo, kad nori atvykti pas mus į studiją ir pasidalyti savo istorijomis. Visada žiūriu, kiek konkrečiu atveju galiu būti žmogui naudinga. Jei matau, kad sugebėsiu jam kažkuo padėti, tai dalijuosi jo istorija su laidos redaktorėmis, TV komanda. Na, o jei suprantu, kad pagalba ne mūsų jėgoms, patariu kreiptis kitu adresu. Vienaip ar kitaip, vis tiek stengiuosi atsakyti visiems, kas į mane kreipiasi. Tačiau negaliu prisiimti atsakomybės už visus atvejus, todėl mėginu apsaugoti save nuo perdėto rūpinimosi kitų gyvenimais. Kaip? Dirbdama su savimi. Tarkim, pastaruoju metu stengiuosi kuo mažiau laikyti telefoną rankose. Naudojuosi juo tik tiek, kiek tai yra susiję su mano tiesioginiu darbu. Dar riboju savo laiką socialiniuose tinkluose. Tai vienas iš būdų apsaugoti save nuo perdėtos informacijos gausos.

Nežinau, kodėl, bet žmonės kartais galvoja, kad aš esu psichologė. Tikrai ne. Labai šiais dalykais domiuosi, bet tikrai nesu specialistė. Todėl dėl rimtesnės pagalbos jie turėtų kreiptis ne į mane, bet į šio amato profesionalus.

Galbūt tai ir yra tikrasis žmogiškumo pamatas – galvoti ne tik apie savo, bet ir kito žmogaus gerovę: juk svetimo skausmo nebūna.

– Ar per daugybę metų, kai dirbate „TV pagalboje“, dalyvaujate gerumo akcijose, prisimintumėte kokį įvykį, kuris ir šiandien jaudintų, spaustų ašarą, keltų į paviršių pačius jautriausius prisiminimus?

– Vienos istorijos išskirti tikrai negalėčiau. Per devynerius metus, kai dirbu „TV pagalbos“ pokalbių studijoje, tų istorijų būta pačių įvairiausių ir jautriausių. Visuomet griebia už širdies žmonių pastangos po gaisro kuo greičiau atkurti savo gimtąjį lizdą. Ir kai mums bendromis jėgomis pavyksta tą pagalbą suorganizuoti, o paskui žmonės dėkoja ir rodo, kaip tie namai nuo pačių pamatų kyla į viršų, apima neapsakomas džiugesys. Tuomet jaučiuosi prie to prisidėjusi. Turbūt šios akimirkos pačios šilčiausios, matant, kad tavo pagalba duoda štai tokių gražių vaisių.

R. Šakalytės-Jakovlevos asmeninio archyvo nuotr. 

Su kai kuriais laidų herojais ir toliau palaikome šiltus, draugiškus ryšius. Kartkartėmis net filmuojame tas padėkas, kai žmonės atvažiuoja pas mus į studiją ar kviečiasi pas save į svečius, norėdami parodyti, kaip po mūsų pagalbos realiai pasikeitė jų gyvenimas. Pamenu vieną atvejį, kai po mūsų patarimo (padėjome žmogui apsispręsti) vyras pasirinko gydymą nuo priklausomybės vienoje reabilitacijos klinikoje, o sugrįžęs iš jos užsuko pas mus padėkoti. Po metų jis atrodė kaip visiškai kitas žmogus. Po tokių susitikimų supranti, kad tavo darbas tikrai turi prasmę.

– Kas yra feisbuko „Vilties spindulėlis“, kurio krikštamote esate?

– Šioje feisbuko grupėje buriasi negalią turinčių vaikų šeimos ir visi tie, kurie nori ir gali joms padėti. Dažnai pagalbos reabilitacijai, vaistams, specialiai įrangai iš valstybės nepakanka. Buvo laikas, kai tikrai daugiau prie šios veiklos prisidėdavau. Šiuo metu nebeišgaliu nei fiziškai, nei emociškai, bet vis tiek, jei reikia, padedu, bent jau pasidalydama informacija. Ar tai savotiška savanorystė? Manau, kad taip. Juk kiek atriekiame laiko nuo savų darbų, nuo savo šeimos, asmeninio laisvalaikio, tiek jo ir skiriame „Vilties spindulėliui“. Apie savanorystę dažnai pagalvoju, bet, manau, aš ir taip prie jos prisidedu, tik kitais būdais. Juk turiu darbą, dvi dukras, vyrą, šeimą, namus, kuriais irgi privalau pasirūpinti. Dar turiu ligotą mamytę, kuri gyvena specialiuose namuose ir kuriai taip pat reikia daug mano dėmesio, meilės ir rūpesčio.

– Kasmet televizijos ekrane Kūčių vakarą mes matome šiltą jūsų pašnekesį su kunigu Ričardu Doveika. Laida jau nufilmuota. Ar kalbindama ypatingus Kalėdų svečius pati neužsikrečiate tuo išankstiniu šventės laukimu, tuo smagiu šventiniu patosu?

– Kai šeimoje yra mažų vaikų, ruošimasis šventėms prasideda kur kas anksčiau – nereikia nei šventinių pašnekovų (juokiasi). Mūsų dukros – Elzė (devynerių) ir Sofija (šešerių) – diktuoja, kada pirkti egutę, įžiebti lempeles, puošti namus. Jei kas leistų, mergaitės pradėtų šventinę ruošą jau lapkričio pradžioje. Jos rašo laiškus Kalėdų Seneliui, prideda dovanų sąrašus. Tos šventinės nuotaikos mūsų namuose ima sklandyti iškart po Vėlinių. Šie metai – ne išimtis.

– Kaip šiais metais atrodo jūsų žaliaskarė – kuo ją puošėte, dabinote, gražinote?

– Oi, viskuo. Ir stikliniais bumbulais, ir kvapniais žaisliukais iš bičių vaško, ir šiaudinėmis žvaigždelėmis. Kiekviena dukra dar turi po žaislą su savo vardu.

TV3 nuotr. 

– Savos gamybos?

– Na, ne. Mūsų dukros nelabai mėgsta rankdarbiauti, bet be galo mėgsta piešti. Todėl snaigių prikarpė ir papuošė namus savo kalėdiniais piešiniais. Labai gražūs jų darbeliai!

– Kalėdų laikas dviejų dukrų mamai turėtų būti labai įtemptas: juk reikia gaminti karnavalines kaukes kalėdiniams pasirodymams.

– Laimė, jos viską daro pačios mokykloje. Mums su vyru niekuo rūpintis nereikia. Žinau, kad ir vėl bus šventinis žiburėlis – staigmena tėveliams. Kasdien girdžiu, kaip jos kažką užsidariusios repetuoja, dainuoja, kartoja posmelius, žodelius. Deja, šiais metais tikriausiai jų vaidinimo gyvai nepamatysime: abu su vyru tądien dirbsime. Ar jos supras? Teks suprasti. Įspėjome, kad turbūt išvysime tik filmuotą medžiagą, kuria pasidžiaugsime, kai grįšime iš darbų. Turbūt bus pirmi metai, kai abiem su vyru išpuola dirbti per jų šventę. Ką padarysi, visokių metų būna.

– Palydint šiuos metus iš TV ekranų tik ir sklinda: padovanok namiškiams savo meilę, dėmesį, rūpestį. Ar šias šventes galėsite ramiai sau leisti mylimųjų apsuptyje ir negalvoti apie darbus?

– Jei viską spėsime iki jų padaryti – tuomet taip (šypsosi). Todėl labai stengiuosi visą savo laiką griežtai planuoti ir svarbiausius darbus padaryti iki Kalėdų, kad neliktų kažkokių uodegų, kurios keltų nerimą ir neleistų mėgautis švente. Kartais aplinkybės susiklosto ne tavo naudai, tačiau iš principo abu su vyru stengiamės, kad šventinis laikotarpis būtų skirtas tik šeimai. Jau daug metų važiuojame švęsti Kūčių ir Kalėdų į Žemaitiją, pas vyro tėvelius. Aišku, per kovidus likome namuose, bet šįmet, jei orai nepakiš kojos, vėl tęsime šią gražią tradiciją.

– Teko girdėti, kad kadaise, kai dar nebuvote vedę, su būsimu vyru keliavote aplink Baltiją „Dniepr“ motociklu. Spėju, esate aistringi keliautojai?

– Kol mergaitės dar buvo mažos, keliaudavome rečiau, bet dabar tų kelionių tikrai netrūksta. Keliaujame ir dviese, ir po vieną, ir su vaikais, ir su draugais. Kai norime pasprukti kur nors su vyru, gelbsti jo tėveliai. Kokia įsimintiniausia gyvenimo kelionė? Turbūt toji su mano senelio palikimu – „Dniepr“ motociklu. Nors vyras ir dabar dažnai vairuoja motociklus, jais vyksta į keliones, bet „Dniepr“ su lopšeliu buvo kažkas tokio! Kartais ir aš prisijungiu prie vyro kaip keleivė. Net audžiu mintį kada nors išsilaikyti motociklininko teises. Kodėl toji kelionė buvo tokia ypatinga? Nes prieš tą kelionę vyras man pasipiršo – vykome į ją kaip sužadėtiniai. Tai buvo savotiškas santykių išbandymas. Sakėme, jei jau atlaikysime šią kelionę, tai jokie gyvenimo skersvėjai mums nebus baisūs. Ir tikrai grįžome iš jos nepraradę noro tuoktis (juokiasi).

Nuoširdžiai norėčiau pakviesti visus per šias Kalėdas pasimelsti už Ukrainos žmones ir pasirūpinti dovana jiems – auka specialiems fondams, kurie padeda šios šalies kariams siekti pergalės.

– Ateinančius Naujuosius metus pagal Rytų kalendorių globos Triušis ir Katinas. Gal turite namuose kokį mielą augintinį?

– Kol kas neturime jokio, bet mergaitės labai dažnai kalba, kaip jos norėtų auginti šuniuką. Svarstome šią idėją, bet kol kas nesiryžtame: puikiai suprantame, kad tuo šuniuku turėtume rūpintis mudu su vyru. Tačiau kiauras dienas dirbame, jam būtų labai liūdna vienam. Žodžiu, kol dar atlaikome dukrų spaudimą, tol susilaikome. Ateityje, kai jos bus didesnės ir savarankiškesnės, tuomet ir pakalbėsime.

– Paprastai prieš gimtadienius ar didžiąsias metų šventes žmonės mėgsta atlikti sąžinės išpažintį, metų įvykių apžvalgą. Ar galėtumėte įvardyti, koks įvykis darbe ar privačiame gyvenime šiais metais jums paliko didžiausią pėdsaką širdyje?

– Tokių dalykų nedarau, nes iš tiesų kiekvieną dieną stengiuosi apmąstyti, ką per ją nuveikiau, patyriau, sužinojau ar atradau. Kita labai svarbi mano dienos užbaigimo dalis yra padėka. Visada stengiuosi rasti progų, už ką turėčiau padėkoti. Dar – paprašyti sveikatos tiek sau, tiek savo šeimos nariams, artimiesiems. Kai fizinė ir emocinė sveikata gera, tuomet visa kita irgi atrodo lengvai įgyvendinama. Man tikrai nereikia ypatingų progų, kad apie tai galvočiau. Tiesiog stengiuosi skirti laiko sau ir sąmoningumo pusvalandžiams kasdien. Ramiai susidėlioju savo mintis – ko noriu, kas man teikia malonumą, o kas kartina gyvenimą ir gadina nervus.

R. Šakalytės-Jakovlevos asmeninio archyvo nuotr. 

– Kur semiatės atgaivos, įkvėpimo po darbų, buities, tarnystės saviems ir svetimiems?

– Jei matau, kad man jau žūtbūt reikia poilsio, stengiuosi pati jį susikurti. Pasiimu keletą dienų atostogų ar kokį mamadienį. Tuomet tiesiog darau dalykus, kurie man padėtų atsipalaiduoti. Keliauju, skaitau knygas, būnu su šeima, nueinu į kokį masažą (ech, kaip seniai jau buvau). Žodžiu, leidžiu laiką su savimi ir savo mylimais žmonėmis. Jie ir yra mano pagrindinė energijos įkrovimo stotelė. Nes jei tik neįsiklausau į kūno man siunčiamus signalus, perdegu. Kartais būna momentų, kai viskas erzina, nusibodę, nebeteikia prasmės, tuomet suprantu, kad reikia stabdyti arklius ir rasti laiko pabūti su savimi. Jei šį momentą prašoku, tai organizmas bemat mane primena – susergu peršalimo liga, kurią gydydama vis tiek turiu rasti laiko sau.

– Gerumo ambasadorės linkėjimas artėjančių švenčių proga būtų…

– Noriu palinkėti kiek įmanoma daugiau ramybės. Taikos su savimi ir su visu pasauliu. Kad nebegąsdintų jokie baisūs įvykiai, svarbiausia – kad rastume laiko ne tik sau, bet ir kitiems. Nuoširdžiai norėčiau pakviesti visus per šias Kalėdas pasimelsti už Ukrainos žmones ir pasirūpinti dovana jiems – auka specialiems fondams, kurie padeda šios šalies kariams siekti pergalės. Nes jie kovoja ir už mūsų taiką ir ramybę.

Praėjusiais metais sugrįžęs į valdžią Talibanas įvedė daugybę pilietinės visuomenės suvaržymų, iš kurių daugelis skirti moterų ir mergaičių teisėms apriboti.

Anksčiau šį mėnesį Afganistano aukščiausiasis lyderis paskelbė diktatą, kuriuo vadovaujantis moterys viešumoje privalo dėvėti visą kūną, įskaitant veidą, dengiančius drabužius, geriausia – tradicinę burką.

Tačiau nepaisant draudimų, „TOLOnews“, „Shamshad TV“ ir 1TV šeštadienį transliavo tiesiogines laidas, kuriose buvo rodomi moterų vedėjų veidai.

„Mūsų kolegės nerimauja, kad jei užsidengs veidą, kitą kartą joms bus liepta nebedirbti“, – sakė „Shamshad TV“ naujienų skyriaus vadovas Abidas Ehsasas.

„Dėl šios priežasties jos iki šiol nesilaikė įsakymo“, – pridūrė jis.

Ministerijos, atsakingos už griežtai interpretuojamos islamo teisės taikymą, atstovas Sadeqas Akifas Muhajiras (Sadekas Akifas Muhadžiras) teigė, kad šios moterys pažeidė Talibano direktyvą.

„Jei jos nesilaikys reikalavimų, kalbėsimės su vedėjų vadovais ir globėjais“, – sakė jis.

Jei jos nesilaikys reikalavimų, kalbėsimės su vedėjų vadovais ir globėjais.

„Kiekvienas, gyvenantis tam tikroje sistemoje ir valdžioje, privalo paklusti tos sistemos įstatymams ir įsakymams bei juos vykdyti“, – aiškino jis.

Talibanas pareikalavo, kad valstybės tarnautojos būtų atleistos iš darbo, jei nesilaikys naujųjų aprangos taisyklių.

Valdžios institucijose dirbantiems vyrams taip pat gresia nušalinimas nuo pareigų, jei jų žmonos ar dukros nesilaikys reikalavimų.

S. A. Muhajiras pabrėžė, kad žiniasklaidos priemonių vadovai ir nepaklusnių laidų vedėjų moterų globėjai vyrai taip pat bus baudžiami, jei įsakymo nebus laikomasi.

Per du JAV vadovaujamos karinės intervencijos Afganistane dešimtmečius moterys ir mergaitės šioje giliai patriarchalinėje šalyje pasiekė nedidelių laimėjimų.

Tačiau į valdžią sugrįžęs Talibanas, anksčiau žadėjęs švelnesnį griežto islamistų valdymo variantą, kuris buvo būdingas 1996–2001 metais, nuo pernai rugpjūčio moterims jau uždraudė keliauti vienoms, o paauglėms mergaitėms – mokytis vidurinėse mokyklose.

Tuo metu televizijos kanalai, vykdydami Talibano valdžios nurodymus, jau nustojo rodyti filmus ir serialus, kuriose vaidina moterys.

Neblaivi prie vairo sėdusi moteris atsidūrė areštinėje. 

Portalo lrt.lt šaltinių duomenimis, moteriai nustatytas 2,36 promilių girtumas.

Jos vairuojamas automobilis sustabdytas Vilniuje, Nemenčinės plente.

Pirmą kartą 2TV laidos „Duok paskambinti“ istorijoje į studiją atvyko viešnia, kuri neturi nieko bendro su socialiniais tinklais. Šį trečiadienio vakarą, 22 val., laidos vedėjas Timūras Augucevičius į svečius pasikvietė savo gerą seniai pažįstamą bičiulę – Liviją Gradauskienę, kuri, kaip teigia, niekada nebuvo užsiregistravusi socialiniuose tinkluose.

„Tikrai prieš laidą nieko neištryniau. Niekada nebuvau susikūrusi paskyros jokiame „Instagram“ ar „Facebook“ tinkle. Juk yra telefonas, kuriuo gali ir paskambinti, ir parašyti žinutę“, – teigė L. Gradauskienė.

Žiūrovai įpratę, jog didžioji laidos dalis yra paremta mobiliuoju telefonu, socialiniais tinklais ir įvairiomis užduotimis, tad L. Gradauskienė nebuvo išimtis ir net neturint asmeninių paskyrų, jai išsisukti nepavyko.

Jai buvo liepta nufilmuoti vaizdo įrašą sakant ne itin malonų tekstą, kuris būtų patalpintas į viešą erdvę jai atsisakius vykdyti kažkurią iš užduočių. Ir nors Livija neturėjo kur kelti savo vaizdo įrašo, jai į pagalbą maloniai pasisiūlė vedėjas Timūras.

„Laba diena, gerbiami prodiuseriai, kreipiuosi į jus visus. Žinokit, nebegaliu žiūrėti į tuos, kurie rodosi per televizorių... Leiskite į eterį eiti normaliems žmonėms“, – juokaus Livija.

Gyvenimas vyturio ritmu

LRT televizijoje U.Siparė dirba jau dešimt metų. Iš pradžių vedė "Labas rytas, Lietuva" žinias, vėliau dirbo "Laba diena, Lietuva" laidoje, 18.30 val. žiniose, "Panoramoje". Prieš pusantrų metų Ugnė grįžo į "Labas rytas, Lietuva" vedėjos poziciją.

Nors laidos vedėja televizoriaus ekranuose rytais besišypsodama sveikinasi su bundančia Lietuva, jos rytas prasideda gerokai anksčiau. "Visą laiką juokiuosi, kad aš esu suvalkietė, nes man labai gaila švaistyti laiką miegui. Paprastai keliuosi tarp 3.40 ir 4.00 val. Iš ryto viską susiruošiu, atvažiuoju į darbą, tris valandas vedu laidą ir paskui ruošiuosi rytdienos laidai. Tai užtrunka apie pusdienį", – dalijasi U.Siparė.

Visą laiką juokiuosi, kad aš esu suvalkietė, nes man labai gaila švaistyti laiką miegui.

"Stengiuosi nemiegoti pietų miego, nes labai susimaišo diena – popiet geriau nuveikiu kokius nors kitus darbus, pasportuoju. Serialų ar filmų negaliu žiūrėti, nes iškart užmigčiau, todėl per šiuos metus beveik jokių filmų ir nemačiau. O prieš eidama miegoti skaitau kokius nors straipsnius – taip geriau pasiruošiu rytojaus pokalbiams su laidos pašnekovais. Nors norėtųsi pasakyti, kad einu anksčiau miegoti, bet anksčiau 22 val. nepavyksta", – atvirauja ji.

Geros nuotaikos pliūpsnis

U.Siparė visada šypsosi, spinduliuoja pozityvia energija, atrodo, jėgų ir miego jai niekada nepritrūksta.

"Kai dirbu įdomų darbą, galiu taip susikoncentruoti, kad pamirštu ir pavalgyti, ir pamiegoti. Kartais pagalvoju, kad gal tiek mažai miego nėra gerai sveikatai, bet mano gyvenimo šūkis yra "jeigu darai, daryk gerai". Iš kiekvieno pokalbio reikia išspausti viską, kas įmanoma geriausio. Tai mane varo į priekį, nei jėgų, nei energijos nepritrūksta", – su šypsena veide tikina ji.

"Aišku, būna blogesnių dienų, kai jaučiuosi labiau pavargusi. Bet kai esu studijoje, visą nuovargį ar problemėles palieku už jos durų", – neslepia laidos vedėja.

Įtraukianti dinamika

Daugiau nei tris dešimtmečius Lietuvos žmones budinanti laida U.Siparę traukia savo dinamika.

"Įvairūs pokalbiai, žaidimai, žmonių skambučiai, specialios rinkimų laidos su daug politikų ir politologų. Mes visą laiką laikome pulsą ant naujienų. Viena laida gali būti apie Heloviną, raganas ir moliūgus, pasiruošimą Kalėdoms, dovanų ir namų puošybos idėjas, o kita laida gali būti apie karščiausias naujienas. Smagu ne tik tai, kad viskas labai įvairu, greitai keičiasi, bet ir tai, jog laida trunka tris valandas, ir mes turime laisvę ją kurti būtent tokią, kokią "Labas rytas, Lietuva" komanda ją mato", – sako pašnekovė.

"Būdama maža visada rankose laikydavau mikrofoną. Visada svajojau, kad būsiu žurnalistė, bet ką konkrečiai darysiu ja tapusi, nelabai įsivaizdavau. Gal įstojusi į universitetą pradėjau daugiau galvoti, ką aš galėčiau, norėčiau daryti. Tada atsirado mintys apie televiziją, bet nebūtinai tai turėjo būti darbas kadre. Tikriausiai, natūraliai taip susiklostė. Dabar jaučiuosi atradusi savo vietą", – sako Lietuvos žiūrovų šiandien itin pamėgta televizijos laidų vedėja.

Visko išmokstama

U.Siparė niekada nepamirš savo pirmojo tiesioginio eterio. "2011 m. vyko Savivaldybių tarybų rinkimai ir pritrūko vieno žurnalisto, kuris dirbtų iš Vyriausiosios rinkimų komisijos. Kaip tik tada, kai vadovai sprendė, kas galėtų tai padaryti, netyčia jiems pasimaišiau, ir jie nusprendė, kad tai man bus labai gera proga išbandyti save tiesioginiame eteryje. Turiu tokią savybę, kad pirmiausia pasakau "aš padarysiu", o tik paskui pradedu galvoti, kaip padarysiu. Tai buvo gal ketvirtadienis ar penktadienis, todėl visą savaitgalį galvojau ir nerimavau, kaip man pasiruošti tam rinkimų sekmadienio eteriui, kuris visiems bus labai svarbus", – pasakoja ji.

"Prisimenu, kaip stebėjau kolegą, kaip jis įsijungia į savo laidą. Prisimenu ir laidą ausinėje, nesklandumus, kaip bijojau išsiimti tą ausinę iš ausies, nes baiminausi ką nors svarbaus praleisti, ko nors neišgirsti. Streso buvo labai daug, bet, ko gero, pirmas tiesioginis eteris visiems būna įtemptas. Kuo toliau, tuo lengviau", – šypsosi U.Siparė. Ilgainiui dirbdama "Laba diena, Lietuva" laidoje ji išmoko tiesioginiame eteryje jaustis patogiai ir savimi.

"Kai jauni žmonės ateina į televiziją, pavyzdžiui, atlikti praktiką, jie dažnai sako, kad blogai jaučiasi prieš kamerą ir gerai jaustis, turbūt, taip ir neišmoks, nes jei neduota – tai neduota. Aš visada nuraminu, kad tai yra paprasčiausias pripratimas ir dalykų išmokimas", – priduria ji.

Didžiausi autoritetai

U.Siparei didžiausi televizijos autoritetai yra ilgametę patirtį turinčios žurnalistės Nemira Pumprickaitė ir Edita Mildažytė.

"Prieš pradėdama atlikti praktiką daug galvojau, ką man daryti, kad aš patikčiau komandai ir ji mane pasiliktų dirbti toliau. Perskaičiau straipsnį, kuriame buvo rašoma, kad didžioji dauguma žmonių svarsto, kaip, atėjus į naują darbovietę, sukurti geriausią pirmą įspūdį, bet pamiršta pagalvoti, ar jiems patiems ten patinka ir ar čia mato žmogų, kurio vietoje norėtų būti po dešimtmečio. Stengiausi pamatyti, link ko aš norėčiau eiti, ir du mano LRT autoritetai yra N.Pumprickaitė ir E.Mildažytė. Man atrodo, jos yra genialios vedėjos", – dalijasi žurnalistė.

"Jos mane žavi ir kaip vedėjos, ir, kadangi abi pažįstu, kaip labai intelektualios bei daug vidinės jėgos turinčios moterys. N.Pumprickaitė ne tik apie politiką ir sunkiąsias naujienas kalba įspūdingai, bet ir apie operą, Formulės-1 varžybas – tai yra neįtikėtina, kiek daug sričių vienas žmogus gali puikiai išmanyti ir kiek daug žinoti", – priduria ji.

Idėjų paieškos

U.Siparę televizija išmokė ir asmeniniame gyvenime į viską žiūrėti globaliai. "Kadangi susiduriu su labai daug temų, su labai daug skirtingų žmonių, požiūrių, pamatau, kokie skirtingi dalykai žmonėms rūpi ir kokių skirtingų patirčių žmonės turi. Tai padeda susiduriant su įvairiomis problemomis, tai padeda į jas žvelgi kitaip, ieškoti kitokių sprendimo būdų. Suprantu, kad niekas nėra pasaulio pabaiga, kad viskas yra iš tikrųjų įveikiama, išsprendžiama ir pataisoma. Galbūt iš čia ateina ir mano pozityvumas", – svarsto laidų vedėja.

Gyvenime ji yra tokia, kaip ir televizijoje. "Jei kvailą juokelį pasakau eteryje, tai tik todėl, kad tą patį kvailą juokelį pasakyčiau sėdėdama su savo draugais. Tikrai nieko nevaidinu. Gyvenime esu tokia, kokią mane mato žiūrovai eteryje. Nemoku gerai paslėpti blogos nuotaikos, bet retai būnu blogos nuotaikos, – atvirauja žurnalistė.

Iš kiekvieno pokalbio reikia išspausti viską, kas įmanoma geriausio. Tai mane varo į priekį, nei jėgų, nei energijos nepritrūksta.

Laisvalaikiu ji renkasi pasivaikščiojimus Trakuose, Birštone, džiaugiasi apsilankymais pas tėvus Marijampolėje – tiesa, šiuos vizitus dėl pandemijos teko sumažinti. Pasak U.Siparės, dabar visi vizitai vyksta virtualiai.

"Idėjų aktyviai ieškau ne tik darbe, bet ir gyvenime. Jei vyksta kokia nors šeimos šventė ar išvykos, gimtadieniai, visada būnu ta, kuri kažką sugalvoja ir suorganizuoja. Pavyzdžiui, per Velykas, kai buvo karantinas, suorganizavau visos plačios giminės "Zoom" velykinius pusryčius, su visais šokiais ir žaidimais. Man patinka susibūrimai ir bendravimas su šeima", – dalijasi ji.

"Vakarais mėgstu paskaityti knygą, laisvalaikiu sportuoti, nors dėl koronaviruso tai teko labai apleisti. Taip pat dėl pandemijos labai pasiilgau kelionių – svajoju apie saulėtą rudenišką Romą", – svajinga nata pokalbį užbaigia ji.

Ir aktorystė

Televizijoje Eglė dirba apie dešimt metų, tačiau kelias į žurnalistiką vedė per lietuvių filologijos ir režisūros studijas. Veržliai asmenybei išties neblogai sekėsi aktorystė – ji vaidino keliuose filmuose, spektakliuose, TV seriale. Vis dėlto, kaip sako ji pati, ieškojo kitos srities, kuria galėtų užsiimti. "Pabandžiusi darbą televizijoje, likau joje iki šiol. Vėliau ir komunikacijos magistro studijas baigiau.

Priežasčių, kodėl būtent televizija, – daug ir jos įvairios. Pradedant darbo specifika, naujienų srautu, darbo greičiu, atmosfera, adrenalinu ir t.t. Trumpai tariant, ateini, pabandai ir žinai: tavo tai sritis ar ne", – sako E.Šantaraitė.

Nors jos patirtis televizijoje išties solidi, prie LNK žinių vedėjų ir darbo tiesioginio eterio virtuvėje ji prisijungė tik prieš metus. E.Šantaraitė – savikritiška asmenybė, tačiau žvelgdama iš šalies stengiasi savęs nekritikuoti. "Stengiuosi išgirsti, ką sako vadovai, laidos prodiuseriai, režisieriai. Įvertinti tiek jų, tiek savo pačios pastabas sau, atskirti konstruktyvią kritiką, išsiaiškinti, kas ir kodėl nepavyko bei ką galiu padaryti, kad kitą kartą sektųsi geriau. O jei rezultatas puikus – mokausi juo pasidžiaugti ir tai paversti motyvacija dirbti dar geriau", – dalijasi žurnalistė.

Patirtis nuo scenos

Pasak jos, pirmieji metai LNK prabėgo kaip vienas mėnuo. "Net per greitai… Gal dėl to, kad myliu savo darbą, iš savaitės dienų išsitrynė skaičiavimas: pirmadienis–penktadienis. Jei tenka dirbti savaitgaliais ar švenčių dienomis, neliūdžiu, nes žinau, kad laukia įdomus laikas. Dėl to esu laiminga ir dėkinga", – atvirauja pašnekovė.

"Nors tiesioginis eteris buvo naujiena, tačiau su kraują užliejančiu adrenalinu, tiksint paskutinėms sekundėms iki eterio, padeda susidoroti patirtis, įgyta studijų metu, kai lipdavome į teatro sceną, – o ten dar ir žiūrovų būdavo, kurie, aišku, garsiai kosti, čiaudi, šnabždasi, ilgai ieško kažko rankinėse, pamiršta išjungti telefonus", – šypsosi ji.

"Jau žinojau, kad jaudulys prieš kamerą mažės tada, kai būsiu tinkamai ir gerai pasiruošusi laidai. Tam reikia ne tik tekstus, pristatomus siužetus žinoti, domėtis, kas vyksta Lietuvoje, pasaulyje, bet ir tinkamai paruošti kūną, mintis. Nors, žinoma, visko nesuplanuosi, kuriozai ir klaidos kartais neišvengiami. Tad svarbu mokėti improvizuoti, išsisukti iš įvairiausių situacijų. Kadangi į tiesioginį eterį einu ne viena, o su komanda, kuria pasitikiu, – ramiau. Be to, per šiuos metus išmokau vieną mūsų režisierės ir prodiuserių frazę: nėra to blogo, kas neišeitų į eterį", – juokauja Eglė.

Myli kaip vaikus

Savo darbą LNK žinių tarnyboje E.Šantaraitė skirsto į du periodus: iki karantino ir po karantino. Iki jo dirbo reportere ir žinių vedėja, per jį ir po jo – laidoje "Labas vakaras, Lietuva".

"Lygindama šias dvi laidas jaučiuosi tarsi kalbėčiau apie vaikus: negali juk išskirti, kurį labiau myli. Abi laidos skirtingos ir abi savos bei savitos. Žinių laidos formatas labiau struktūruotas, tikslus, čia nedaug improvizacijos, nebent išskirtiniais atvejais. Laidoje "Labas vakaras, Lietuva" daugiau laisvės ir lengvumo. Tai tarsi lengvas pokalbis po darbo dienos apie viską, kas tą dieną buvo įdomu ir gali būti aktualu. Nuo kosmoso iki baravykų miškuose. Žinoma, laidoje trumpai apžvelgiame ir svarbiausius dienos įvykius, aš pristatau žinias, mano kolega Paulius – orų prognozę. Laidai ruošiamės kartu su prodiuseriais. Jie parenka pagrindines temas, tariamės, apie ką kalbėsime laidos pradžioje, renkame informaciją, ruošiu naujienas, kurios bus laidos žinių rubrikoje, su prodiuseriais tariamės, kokius specialistus tą dieną galime pakalbinti ar pasikviesti į studiją. Vieną savaitę laidą vedame, o kitą jai rengiame siužetus", – pasakoja ji.

Žurnalistė laidą veda kartu su Pauliumi Skuču, o jis "Labas vakaras, Lietuva" eteryje dirba nuo pat pradžių, tad jau beveik dešimtmetį. "Jis turi patirties, žaibišką minties greitį, puikiai improvizuoja. Ir nors prieš eterį abu turime tą patį laidos planą, suderintą su prodiuseriais ir režisiere, jis geba jį atnaujinti, pakeisti ir prie tos vienos temos, apie kurią turime kalbėti, privesti kalbėdamas apie dar tris naujas, man nežinomas. Pradžioje dėl to buvo neramu, vėliau pripratau, o dabar net žavu, įdomu ir laukiu, ką dar jis sugalvos ir kuo visa tai baigsis. Eteryje pasitikiu Pauliumi, žinau, kad nepaliks bėdoje, nesupyko ir tada, kai suklydau ir vadinau jį Sauliumi", – šypsosi laidos vedėja.

"Ir su kolegomis, kurie dirba LNK žiniose ar "Labas vakaras, Lietuva" laidoje, mus sieja bendras tikslas – darbo rezultatas. Esame stipri komanda, kurią sieja požiūris į darbą ir atsakomybė. Čia kaip komandiniame sporte: sieki geriausių rezultatų, maksimaliai stengiesi, žinai ir išnaudoji savo stiprybes, nepasiduodi, netingi ir, žinoma, padedi kitiems ar prašai pagalbos, kai reikia", – tikina E.Šantaraitė.

Delfinai, kosmosas ir orai

Tai tarsi lengvas pokalbis po darbo dienos apie viską, kas tą dieną buvo įdomu ir gali būti aktualu. Nuo kosmoso iki baravykų miškuose.

Televizija – tai netikėtumų ir dinamikos kupinas darbas, kuris E.Šantaraitę labiausiai ir žavi.

"Niekada nežinosi, kaip pasisuks tavo diena ir ar šiandien kalbinsi prezidentą, ar lauko tualete įstrigusį nelaimėlį. Kartą tiesioginiame eteryje sugedo vadinamoji ausis – prietaisas, panašus į ausinuką, per kurį laidos metu girdime režisierę ir prodiuserius. Jie pasako, jeigu kažkas laidos eigoje keičiasi. Taigi tą kartą negirdėjome prodiuserio, tik režisierę. Su Pauliumi eteryje aptarinėjome siužetą, kuriame kalbėjome apie meškos klajones po Lietuvą. Tada pagal planą turėjo sekti informacija apie delfinus. Tačiau dėl laiko stokos, prodiuseris išėmė šį siužetą ir įspėjo mus, kad pristatytume orų prognozę. Tik mes to negirdėjome, nes neveikė vadinamoji ausis", – pasakoja ji.

"Tad toliau, po meškos, kalbėjome apie delfinus. Režisierė sušuko: "Koks dar delfinas?" Ėmiau taisyti situaciją ir, nutraukusi Pauliaus pasakojimą apie delfiną, ėmiau kalbėti apie erdvėlaivį "SpaceX", nes po delfinų pagal laidos planą turėjo sekti šis siužetas. Režisierei sušukus – "Orų prognozė!!!", Paulius rėžė: "Na, jeigu jau kalbame apie kosmosą, tada pakalbėkime, kokie gi orai mūsų laukia." Nesuvaldė juoko. Tad tokie nuotykiai, nors tiesioginiame eteryje ir kainuoja daug streso visai komandai, yra įsimintiniausi. Dažniausiai žiūrovui net nematomi, o mums žaviausi. Kai, žinoma, viskas baigiasi gerai", – juokiasi optimizmu trykštanti žurnalistė.

Tarp pajūrio ir sostinės

Prieš metus E.Šantaraitė kartu su šeima iš Klaipėdos persikraustė į sostinę. "Kad gyvensiu Vilniuje, žinojau, nes tai planavau ir laukiau tinkamo laiko. Kai dukra baigė darželį, jis atėjo, o kartu ir darbo pasiūlymas, kuris lėmė galutinį apsisprendimą. Esu laiminga ir dėkinga už tai", – sako ji.

"Vilnius – puikus miestas. Po gero pusmečio jį pamilo ir dukra, nors pirmuosius mėnesius sakydavo: "Žinai, mama, Klaipėda tokia lyg pagalvė: minkšta, minkšta, o Vilnius – peilis, aštrus ir skaudus." Dabar, susiradusi naujų draugų ir mėgstamos veiklos, ji nenori grįžti į Klaipėdą. Tad pajūrio labiau ilgiuosi aš, ypač Girulių ir slaptų takų, vedančių jūros link. Bet pakanka vos savaitgalio per mėnesį ar poros valandų pajūryje, ir norisi atgal, į Vilnių. Nors yra posakis – gerai ten, kur mūsų nėra, man priešingai – gerai čia, kur dabar esu", – šypsosi E.Šantaraitė.

Laisvalaikiu šeima veikia tai, ką nori, kartu ar atskirai. "Laisvalaikis juk ir yra laisvė. Per darbo savaitę turime daug pareigų, rutiną, kalną taisyklių, be kurių būtų chaosas. Tad jų laikomės, ir laikas darbo dienomis griežtai sustyguotas. O savaitgaliai – visai kas kita. Man patinka neturėti jokio plano. Tada pailsiu geriausiai nieko neveikdama. Nors, žinoma, visada randu, ką namuose susitvarkyti. Tai daryti man patinka, todėl dažniausiai namie kažką tvarkau, dėlioju, valau. Jei niekur nevažiuojame, gerą pusdienį skiriame pasivaikščiojimams, o dukra vis primena, kad Pilies gatvėje skanūs ledai, tad užsukame. Gyvenant prie jūros plaukiojau irklente, banglente, mokiausi valdyti burlentę. Dabar tai jau pamiršau. Liko tik oro joga, tačiau tai jau ne laisvalaikis, o gyvenimo dalis", – pasakoja žurnalistė.

Pusiausvyra ir užsispyrimas

E.Šantaraitės vyras taip pat dirba žiniasklaidoje, tačiau ji sako, kad dalytis profesiniais patarimais nėra linkę.

"Patarimų stengiuosi nedalyti niekam apie nieką, nebent išties prašo ir matau, kad verta. Kitų patarimų taip pat neprašau, nes žinau, kad vis tiek padarysiu, kaip man reikia. Savo reikalus stengiuosi išspręsti pati, o jei nepavyksta – prašau pagalbos. Reikalų nepalieku už jokių durų, nes tų durų tiesiog nėra. Kam kažką kažkur palikti, atidėti, jei vis tiek reikės sugrįžti ir tai išspręsti?" – svarsto pašnekovė.

O ar, uždarius darovietės duris, įmanoma atsiriboti nuo darbo ir naujienų srauto? "Sakoma: "You lose balance, you lose power" ("Prarandi pusiausvyrą, prarandi jėgas"). Man pusiausvyra labai svarbi. Rūpinuosi savimi ir neapsikraunu visko tiek, kad reikėtų atsiriboti. Kasdien randu laisvą minutę sau. Būnu namų tyloje, vaikštau gamtoje, stebiu ir klausausi upės šniokštimo, medžių lapų šnarėjimo, paukščių, stebiu debesis ar žmones. Tada apie nieką negalvoju, arba kuriu kino filmų scenarijus, knygų siužetus. Gyvenu paraleliniame savo pasaulyje ir taip pailsiu nuo šio. Turbūt čia tas atsiribojimas?" – juokiasi E.Šantaraitė.

Energija užkrečianti žurnalistė prisipažįsta, kad turi ir silpnybių. Ji išskiria polinkį nerti stačia galva į kažką ir nebematyti nieko kito aplink. "Jei pagaunu kokią mintį, idėją ar rūpestį – viskas, išeinu ir imu tuo gyventi, kol neišsprendžiu. Bet – kiekvienoje silpnybėje slypi ir stiprybė. Tad ir šiuo atveju – esu karė-atkaklioji užsispyrėlė: jei išties man tai svarbu ir to imuosi, tai tikrai padarysiu iki galo, maksimaliai gerai, bet kokia kaina – tik be kraštutinumų, žinoma", – atvirauja ji.

Gyvenime E.Šantaraitė sako daugiau planuojanti nei svajojanti. "Bet šiaip norėčiau, kad žmonės kuo anksčiau pamatytų tą aukso maišą, ant kurio patys sėdi, bet, dairydamiesi aplink ar į kitus, niekaip jo nepamato", – pozityvesnio žvilgsnio linki ji.

Pasak šalies vadovės, B. Lukošiūtę pažįsta ir atpažįsta visoje Lietuvoje. Ne viena karta užaugo su laidų vedėjos balsu, jis ir dabar kas savaitę girdimas per LRT radiją, kuriam B. Lukošiūtė atidavė net penketą dešimtmečių.

Kaip teigiama sveikinime, laidų vedėjos kuriama nuostabioji Teta Beta yra nepamainoma ir nuoširdi kiekvienos šeimos, auginančios vaikus, pagalbininkė. Šios laidos yra kupinos didelės žmogiškos patirties, išminties ir meilės visiems klausytojams. 

Prezidentė padėkojo B. Lukošiūtei už šilumą, kurią laidų vedėja įdeda į savo kūrybą ir pamokas vaikams, padedančias nuo mažens pažinti Lietuvą, jos gamtą ir istoriją. Gimtadienio proga valstybės vadovė palinkėjo daug sveikatos, stiprybės ir įkvėpimo.

Su Živile atvirai kalbėjomės apie vis dar gajus vaikų auginimo stereotipus, kintančią tėčio vaidmens sampratą ir šiandien daugiausia laimės jai suteikiančią gyvenimo dalį – sūnų Vėją.

– Teko girdėti, kad tėvystei atsakingai ruošėtės abu su vyru – drauge lankėte kursus, skaitėte susijusią literatūrą. Ar ir savo draugų rate pastebite šią gražią tendenciją, kai vaikai nebėra vien moterų reikalas? Kaip manote, kodėl vis dar yra vyrų, kuriems sunku (ar nesinori) prisijaukinti tėvystę?

– Vaikų auginimas nebėra vien moterų reikalas, tačiau visuomenės nuostatos keičiasi lėčiau, nei vyksta patys pokyčiai. Tarkim, pastebėjau tendenciją, kad vyrus už tą patį darbą, kurį moterys daro nuolat, tuoj visi puola girti: koks geras tėvelis, kaip nesibodi sauskelnių keisti, koks supertėvelis, kaip vaikui pasisekė, kad turi tokį tėtį, matai, ir į baseiną nuveža, ir masažus daro.

Negirdėjau, kad mane kas nors vadintų gera mama, nes vaiką migdau, raminu, vežu į baseiną, keičiu sauskelnes ar maitinu. Tai juk savaime suprantama. Mano vyras ir į žindymo kursus su manimi ėjo, tai išvis buvo kitų akyse didvyris. Bet dabar, manau, jau ne tokie laikai, kai didvyriais turėtų būti vadinami tie, kuriems svarbu lygiavertiškai dalyvauti auginant savo vaiką. Visa tai rodo, kokiu įdomiu laikotarpiu gyvename: vaizdiniai, veiksmai, sąmoningumas tarsi keičiasi sparčiai, bet tamsus šleifas iš praeities vis juos pridengia. Pavyzdžiui, visose vaiko auginimo knygose, kurias skaičiau, instrukcijos duodamos vien moteriškai giminei: "Pati paimkite, paduokite, pakelkite." Žodžiu, dar nėra įsisąmoninta, kad daugybei vyrų šie klausimai šiandien ne mažiau aktualūs.

Dar mane labai prajuokino vienos pažįstamos istorija. Jos vyras lauke vežimėlyje migdė vaiką, prisėdo ant suolelio ir (gal buvo ilgais plaukais) praeinanti vyresnio amžiaus moteris sako: "Vaikas miega, o pati sėdi." Esu įsitikinusi, kad jei ta moteris būtų pamačiusi, jog ten sėdi tėtis, o ne mama, ne bambėjusi būtų, o nustebusi, pasigrožėjusi, kad štai – tėtis migdo vaiką.

– Į motinystės atostogas išėjote per patį karjeros piką. Ar nejautėte nerimo, kad grįžus bus sunku pasivyti greitai lekiantį televizijos pasaulį?

– Aš visuomet sau bandžiau sakyti, kad televizija šiuo atžvilgiu yra baisi – vieną dieną ten tavęs vis tiek nebereikės. Todėl niekada neįsisvaigau ir nesusireikšminau, atvirksčiai, gal net perdaug nusireikšminu. Iš pradžių dėl to jos ir iš viso vengiau. Liūdnų atvejų prisižiūrėjau stebėdama vyresnius kolegas: kai kuriems atrodo, kad jie televiziją pradėjo. Be jų jos nėra ir nebūtų buvę.

Mano svajonė, kad man taip niekada nenutiktų, niekada neatrodytų, kad jeigu ne aš, kas nors nebūtų prasidėję nei televizijoje, nei radijuje, nei kur nors kitur. Nes toks mąstymas – nesąmonė. Gal tik V.Landsbergis turi teisę sakyti, kad be jo nebūtų Lietuvos, jei žvelgtume į šalies istoriją (juokiasi). Bet nesakys, nes yra per daug protingas. O visa kita būtų įvykę vis tiek. Manau, jei daug dirbi, esi proaktyvus, visos darbo svajos išsipildo, tereikia jų turėti. Ir turėti jėgų ignoruoti pikta linkinčius. Todėl, man atrodo, reikia baimintis ne traukinio nespėti pasivyti, o bijoti nebeturėti idėjų, energijos, entuziazmo, polėkio, potraukio naujovėms, noro keistis ir jausti šiuolaikinio pasaulio ritmą.

– Beje, ne iš vienos televizijoje besisukančios mamos teko išgirsti apie spaudimą po gimdymo kuo greičiau susigrąžinti buvusias formas. Gal ir jums pasitaikė išgirsti tokių paskatinimų?

– Ne. Mano laidą "Svarbios detalės", tikiu, panaikino ne dėl per didelio pilvo (šypsosi). Į kultūros laidą mane pakvietė ką tik pagimdžiusią, tad nemanau, kad ši potemė man aktuali. Tačiau grįžti į formas ir pačiai norisi kuo greičiau.

– Esate prasitarusi, kad, nėštumo metu neskubant nutraukti darbo televizijoje, iš kolegų susilaukėte ne tik palaikymo, bet ir kritikos, jog "pernelyg ilgai visa nėščia rodotės ekranuose". Kaip manote, kodėl mūsų visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad besilaukiančiai moteriai bent jau paskutiniais laukimo mėnesiais būtina kone izoliuoti save nuo aplinkos ir leisti dienas namuose?

Vaikų auginimas nebėra vien moterų reikalas, tačiau visuomenės nuostatos keičiasi lėčiau, nei vyksta patys pokyčiai.

– Ta kritika buvo iš vienos kolegės, ne visuotinė, o apie atskirus asmenybinius niuansus nenoriu kalbėti. Apskritai, man atrodo, šis stereotipas irgi labai pasikeitęs – paskutinėmis nėštumo savaitėmis kasdien ėjau į baseiną, nueidavau po 10–20 tūkst. žingsnių ir niekas kreivai nežiūrėjo. Bet, taip, tiesa, žiūrėjo ir sakė pastabas, jei apsirengdavau aptemptesnę suknelę. Man atrodo, žmonės linkę viską vertinti pagal savo laikus, jiems atrodo, kad tada buvo geriausia, ir štai, kaip tai pasiteisino, nes "va, kokie jie užaugo".

Aš sunkiai priimu, kai mamos aiškina, kaip auginti vaikus, sakydamos "mes tai jau nuo to ir to mėnesio mėsos davėm / paverkti leisdavom, ir va, kokie jūs užaugot". Neužaugome mes paprasti. Man atrodo, mano karta užaugo gana traumuota, kompleksuota, nelaisva, prisimenanti ir sovietines uniformas, ir stovėjimą kampe kaip ugdymo būdą, o drauge ir šūsnis naujovių. Todėl ir esame karta, labai gerai gebanti reflektuoti, suprasti, pavyzdžiui, kokio auklėjimo nenorėtų savo vaikams. Aš neatsidžiaugiu, kad gyvenu Lietuvoje – tokią kontrastų sankirtą retai kur rasi. Šitoks praeities idealizavimas būdingas daugeliui sričių, tiesiog kalbant apie vaikų auginimą jis pasidaro ekstremaliai ryškus.

– Šiuolaikinės mamos dažnai susiduria su visuomenės spaudimu, kai iš vienos pusės reikalaujama koncentruotis tik ties vaikeliu, tačiau kartu gausu ir manančių atvirkščiai – kad būtina nepamiršti savęs, savo karjeros. Gal su brukamais prieštaringais įsitikinimais ir jų sukeliama frustracija susidūrėte ir pati?

– Susidūriau, tai man labai jautri tema, nes pasidarė sunkiau susišnekėti su įspūdingas tarptautines karjeras padariusiomis draugėmis. Jos visos sako, kad nereikia skubėti turėti vaikų, o kai turi – daug darbo perkelti auklėms. O štai augindamas vaiką vis sulauki įvairių priminimų, kad ginkdie nesitrauk nuo jo bent pirmus metus. O ir trauktis nelabai norisi. Ir, kas žino, gal ir joms, toms draugėms, nesinorės trauktis… Bet dabar aš nesugebu joms paaiškinti kai kurių savo pasirinkimų ir tenka pasitelkti erzinantį pasakymą "kai turėsi vaikų, suprasi". Nors kol kas nelengva šia tema kalbėti, bet pati save stebinu: kartais maitinu vaiką, viena ranka jį laikydama, kita redaguoju tekstą. Vaiko priežiūros atostogų išėjęs mano vyras, bet vis tiek kažkokiu būdu sugebu ir su vaiku nuolat būti, ir dirbti. Moterys yra kosmosas.

– Viename savo feisbuko įrašų negailėjote kritikos visažinėms supermamytėms, reiškiančioms savo neprašytą nuomonę apie vaikų auginimą. Tąkart praeivės buvote subarta už telefono skleidžiamas bangas vaikeliui. Gal, augindama sūnų, susidūrėte ir su daugiau panašių kurioziškų situacijų?

– Tąkart buvo šiaip moteris, ne supermamytė. Dar pasitaikė ir vyras, kuris prekybos centre priėjo prie manęs su nešykle ir klausia: "Neuždus ten tas vaikas?" Šiaip jau man "supermamytės" sąvoka nesukelia neigiamų asociacijų. Man nuostabu ir aš pavydžiu moterims, kurioms pakanka vien būti su vaiku, kurios išsiverčia nepatenkindamos saviraiškos poreikio. Ir jei jos visą dieną sugeba išradingai, kūrybingai su vaikais pabūti, namus sutvarkyti, valgiu pasirūpinti, gražiai atrodyti ir dar forumuose patarimais pasimėtyti, nepereidamos į fanatizmą, tai jos tikrai yra supermamytės pačia gražiausią prasme, ir nieko blogo čia nematau. O patarimus visi perša nuolat. Paskutinis, kurį girdėjau, kad jau reikia nustoti maitinti, nes paskui neatpratinsi. Kai geriau pagalvoji, tai koks kieno reikalas, kiek aš savo vaiką maitinu? Labiausiai negaili patarimų tie, kurie patys netvirtai dėl savęs ir savo elgesio jaučiasi. Ir giminės. Bet čia – atskira neišsemiama tema.

– Dar besilaukdama sakėte, kad nesuprantate moterų, kurios atsisako palikti vaikus močiutėms ar kitoms artimoms moterims. Ar, gimus sūnui, vis dar laikotės šios pozicijos? O galbūt dabar norite nuolatos būti su juo viena pati?

– Nenoriu nuolat, bet jei tris valandas nepabūnu, jau išsiilgstu siaubingai. Močiutės gerai, jei pačios laikosi pažadų nuolat prižiūrėti, klausosi tavęs, joms svarbu išgirsti tavo prašymus. Su didžiuliu siaubu pamenu, kai Vėjukui buvo mėnuo, važiavome prie jūros. Tais laikais pasitraukti nuo jo ir 10 min. buvo kosmosas, bet, pamenu, nuėjau į prekybos centrą pirkti tokio įtaiso arbatžolėms košti (šypsosi), stoviu prie kasos Palangoje, ir girdžiu, kaip viena močiutė sako kitai (o drauge ir jos gal pirmokei anūkei): "Mano anūkėlė tai taip nesielgia, nu kur matyta! Gerai ištraukti beržinės košės ir baigtųs kaprizai! Kaip tėvai turėjo auklėti?" O tos anūkės močiutė, užuot apgynusi savo gujamą anūkėlę, kuri stovi apsiverkusi ir susigūžusi, sako: "Tai va, taip ir auklėja... sakyk jiems nesakęs." Jeigu močiutės tokios, geriau jau vaikai augtų be jų.

– O kokie pagrindiniai jūsų su vyru vaikų auginimo filosofijos bruožai? Galbūt yra populiarių įsitikinimų apie auklėjimą, kurie jums – visiškai svetimi?

– Mūsų vaikas – dar tik kūdikis. Stengiamės kurti saugų ryšį, tikime, kad kuo saugesnį jį sukursi nuo ankstyvos kūdikystės, tuo savarankiškesnis, savimi labiau pasitikintis vaikas užaugs. Ir tai jau matyti: pirmus mėnesius nešiojome, maitinome pagal poreikį, glaudėme prie savęs kiekvieną akimirką, ir matai, kaip iš nuolat verkiančio kūdikis tampa drąsiu, nuolat besijuokiančiu, žmonių nebijančiu žmogiuku. Mums artimos prieraišiosios tėvystės idėjos, gerokai tolimesnė – populiarioji Gina Ford ir jos dienotvarkės.

– Augote kartu su seserimi, iki šiol, atrodo, esate išlaikiusios šiltą ryšį. Kokia šios seseriškos draugystės paslaptis? Apskritai, kokia buvo jūsų vaikystė?

– Ryšys dabar gražus, o mama sakė, kad vaikystėje ir mušėmės, ir ko tik nedarėme (šypsosi). O mano vaikystė buvo graži. Tėvai stengėsi suteikti visko, ko patys neturėjo, negailėdami savęs. Turėjome visas sąlygas užsiimti, kuo norime, valgyti, ką norime, draugauti, su kuo norime. Tik, aišku, sesei emociškai labiau pasisekė, nes, man atrodo, visiems antriems vaikams tais laikais labiau pasisekdavo. Gyvenimo trajektorijos juk visų tėvų buvo labai panašios (mokykla–universitetas–vaikai), ir vaikų jie susilaukdavo labai anksti, dar nieko nesuprasdami apie gyvenimą ar juolab vaikų auginimą. Todėl kuo paskesnis vaikas, tuo, man atrodo, brandesnis jo emocinis intelektas.

– Jūsų sūnui Vėjui – aštuoni mėnesiai. Galbūt jau spėjote pastebėti išskirtinių jo asmenybės bruožų?

– Atrodo, kad vardas atitinka temperamentą (šypsosi) – jau sunku jį nulaikyti.

– Nepaisant to, kad sūnus – didžiausias jūsų su vyru prioritetas, tikiu, bent kartkartėmis atrandate laiko ir sau. Kaip jis atrodo?

– Kiekvieną sekmadienį važiuojame į "Snaigės žygius", o vakarais dabar žiūrime serialą "Tidying up with Marie Kondo". Iš jo semiamės patarimų, kaip namuose turėti kuo mažiau daiktų (šypsosi).

– Prieš gimstant sūnui, mėgote keliauti, atrodo, kad aistra gyventi aktyviai bei tyrinėti naujas vietas nedingo ir jam gimus. Kaip pasikeičia kelionės, kai prie kompanijos prisideda dar vienas, mažas, keleivis?

– Jau nuo pirmų mėnesių tampėmės Vėją po Lietuvą ir pasaulį. Tada man buvo gana sunku, bet, atrodė, tokia graži vasara, negi sėdėsi namie… Bet kitiems patarčiau, jei vasara ne tokia graži, pirmus tris mėnesius geriau pabūti stabiliai. Vis dėlto tai tarsi ketvirtas nėštumo mėnuo – kūdikiui reikia nuolatinio kontakto, jis dažnai nori būti maitinamas. Aš ne specialistė, bet empirika leidžia dalyti tokius patarimus. O jei jūsų kūdikis dar ir nekenčia automobilinės kėdutės, tai išvis (šypsosi). Vėjas jau atlaikė aštuonis skrydžius. Kuo toliau, tuo sudėtingiau jį nulaikyti vietoje (šypsosi). Keliavimas pasikeitė tuo, kad dabar renkamės vieną nakvynės vietą visai savaitei, o anksčiau yra buvę, kad kasnakt apsistodavome vis kitur. Vaikai subanalina gyvenimą ir priverčia pripažinti seniai žinomas tiesas, pavyzdžiui, kad geriausiai tinkamos yra all inclusive (viskas įskaičiuota – angl.) atostogos (juokiasi).

– Šiuo metu vedate televizijos laidą apie kultūrą. Ar nesunku derinti karjerą ir motinystę? Kokie tolesni darbo planai? Galbūt, augant sūnui, naujų profesinių iššūkių planuojate vis daugiau?

– Kai jam bus metai, grįšiu į Lietuvos radiją. Toliau vesiu kultūros žinias, t.y. "Kultūros dieną" per "LRT plius" šiokiadieniais 20.10 val. Kol kas laidą dalijamės su kolegomis, tad derinti nesunku. Bet ateityje, žinoma, norėsiu naujų projektų, ir tikiuosi, kad kažkas naujo ir įdomaus jau pakeliui. Nors pats įdomiausias projektas dabar – Vėjas ir jo kryptys.