Kodėl lietuvių nebevilioja gyvenimas turtingiausioje ES valstybėje Vokietijoje, LNK žurnalistų pokalbis su Vokietijos lietuvių bendruomenės Miuncheno apylinkės pirmininke Irma Petraityte-Lukšiene.
– Priežasčių yra daug ir jos gana skirtingos. Vokietija susideda iš šešiolikos skirtingų žemių, tačiau priežastys, kodėl tautiečiai grįžta atgal į Lietuvą, gana panašios. Miunchenas, Štutgartas, Berlynas – skirtingi miestai, tačiau priežastys kartojasi. Vienos dažniausiai minimos priežastys: neįsitvirtino, neišmoko kalbos, mentalitetas nepatiko, artimųjų ilgesys. Kiti įkūrė verslą Lietuvoje arba Lietuvoje lengviau įsigyti būstą. Grįžta iš Vokietijos, nes įgijo pakankamai kapitalo, pinigų, Lietuvoje įsigijo nekilnojamojo turto. Tokiais atvejais dažnai net nebuvo planuota visam laikui likti Vokietijoje. Lietuvoje žmonės tokių galimybių tuo metu nebūtų turėję. Kai kurie ir dabar, gyvendami Vokietijoje, stato namus Lietuvoje ir planuoja grįžti artimu metu. Vokietijoje siekiama susikurti sąlygas, kad galėtų sėkmingiau grįžti į Lietuvą gyventi. Kitos priežastys – žmonėms reikalinga lietuviška aplinka. Tai dažniausiai liečia šeimas su vaikais, jie renkasi grįžti į Lietuvą, kad vaikai mokytųsi lietuviškose mokyklose, gerai kalbėtų lietuviškai, pažintų kultūrą. Yra viena šeima, kuri buvo labai aktyvi Vokietijoje, tačiau, vaikams pradėjus eiti į mokyklą, jie nusprendė grįžti, nes jautė vaikų nepritapimą. Arba Lietuvoje gauna gerų darbo pasiūlymų. Kita, man nelabai smagi priežastis: lietuviai grįžo, nes neprigijo, nesijautė gerai. Kiti sako jautėsi varžomi, daug kas draudžiama, daug taisyklių.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Kai kurie lietuviai sako, kad vokiečiai nelinkę leistis į draugystes su jais. Lietuviai dažnai lygiuojami su trečiųjų šalių piliečiais. Ar tai tiesa? Kodėl taip yra?
– Esu girdėjusi tokį atveji, kad grįžta dėl šios priežasties. Viena moteris visiškai nesusirado draugų. Galbūt tai vienatvės jausmas. Savo patirtimi to negalėčiau patvirtinti, nes draugų ratas platus. Tačiau tikrai yra pavyzdžių, kai neužmezga draugysčių.
– Vokiečius pastaruoju metu gąsdina saugumas Lietuvoje. Ar pačių lietuvių neatgraso panašios baimės sugrįžti atgal į Lietuvą?
– Kai liepos mėnesį vyko Pasaulio lietuvių bendruomenės susitikimas, atvyko ir Jaunimo sąjungos kongresas, buvo įdomu pastebėti tendenciją, kad lietuviai iš įvairių pasaulio šalių susilaikė grįžti į renginius vien dėl šios priežasties ir baimės, kad regione nesaugu. Nerimas egzistuoja. Tačiau asmeniškai neteko girdėti tokios priežasties, kad negrįžtų būtent dėl šios priežasties.
– Kokių profesijų žmonės dažniausiai nepritampa Vokietijoje? Ar tiesa, kad vokiečiams reikia tik gerai išsilavinusių ir aukštos kvalifikacijos žmonių?
– Man atrodo, kad pats „džiaugsmas“ prasideda, kai aukštos kvalifikacijos, geros srities specialistui reikia praeiti visą biurokratinę mašiną, kad pripažintų kvalifikaciją ir būtų tapati Vokietijoje studijavusio specialisto kvalifikacijai. Tai didžiausias iššūkis – gauti patvirtinimą, kad esi pripažintas specialistas. Su šiuo pripažinimu kliūčių vėliau nėra. Yra specialybių – IT, slauga, mokyklos pedagogai, – kur biurokratinė mašina šiek tiek laisviau funkcionuoja ir nėra tiek daug varžymų.
