Tai numatantį projektą trečiadienį Vyriausybei pateikęs ministras Algirdas Monkevičius sako, kad tai turėtų sulyginti pedagogų užmokestį su Lietuvoje dirbančiais mokytojais.

„Iš viso yra 67 tokie žmonės: Baltarusijoje 46, Lenkijoje – 8, Kaliningrade – 13, ir jų darbo užmokestis jau yra mažesnis, nei Lietuvoje dirbančių pedagogų. Todėl norint skatinti, reikia didinti finansavimą“, – teigė A. Monkevičius.

Pasak ministerijos, pernai užsienyje dirbančių lituanistinių pedagogų išmokoms buvo skirta 1 mln. eurų, šiemet suma augs daugiau nei 0,5 mln. eurų. Konkrečios išmokos pedagogams nustatomos sutartimis ir priklauso nuo to, kurioje valstybėje jie dirba, koks yra jų darbo krūvis ir kitų aplinkybių.

Taip pat nuspręsta, jog nuo šiol nebebus skelbiamas atskiras konkursas lituanistinio švietimo vykdytojui, t.y. mokytojui, kuris į pareigas priimtas vadovaujantis tos valstybės, kurioje vykdomas lituanistinis švietimas, teisės aktais.

Nuo šiol lietuviškos mokyklos minėtose valstybėse taip pat galės sudaryti sutartis su asmenimis, pavaduojančiais mokytoją, kai šis išeina mokymosi atostogų, tobulinti kvalifikacijos ir kitais atvejais, kai pavadavimas trunka ilgiau nei mėnesį.

Baltarusijoje, Lenkijoje ir Kaliningrado srityje lituanistinis švietimas vykdomas šešiose lietuviškose bendrojo ugdymo įstaigose ir daugiau nei dvidešimtyje neformalaus ugdymo mokyklų.

Lietuvos politikai nuogąstauja, kad iš šio krašto stumiama lietuvybė.

„Situacija yra keistoka. Apskritai nenori duoti vizų mokytojams, per didelius vargus išduodama viza, bet ne tokia, kokios reikėtų. Išduodama kultūrinė viza, o reikia darbo vizos. Kai nėra darbo vizos, negali dirbti žmonės“, – BNS sakė Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas „valstietis“ Eugenijus Jovaiša.

Anot jo, lietuvybės stūmimo iš šio krašto tendencija pastebima jau ne pirmus metus, bet pastaruoju laiku ji juntama ypač.

„Mes apskritai Karaliaučiaus krašte stumiami, mes jau nebeturime nė vienos mokyklos, kur dėstoma lietuvių kalba. Turime tik menkutį fakultatyvą, bet ir iš čia prašoma pasitraukti. Vienu žodžiu, Karaliaučiaus krašte lietuvybės situacija, nors palei Nemuną gyvena gana daug lietuvių, yra prasta. (...) Artėjame prie to lygio, kur nulis darosi“, – sakė E. Jovaiša.

Mes apskritai Karaliaučiaus krašte stumiami, mes jau nebeturime nė vienos mokyklos, kur dėstoma lietuvių kalba.

Lietuvių kalbos mokytojų darbo Karaliaučiaus srityje klausimą šią savaitę aptarė Seimo Kultūros bei Švietimo ir mokslo komitetai.

Posėdyje dalyvavusi mokytoja Ona Druseikaitė-Ruževičiūtė, Černiachovskio vaikų ir jaunimo centre vedusi lietuvių kalbos fakultatyvą, pasakojo jau du kartus praradusi darbo vizą.

„Nežinau, ar šis modelis turi vilties ir perspektyvą ateityje, ir lietuvių kalbos mokytojai iš Lietuvos turbūt išvis nepageidaujami tame krašte, neturi vietinio palaikymo net asociacijos (Karaliaučiuje veikiančios Lietuvių kalbos mokytojų asociacijos – BNS) gretose. Uždarius abi mokyklas – tiek Černiachovskio vaikų ir jaunimo centro fakultatyvą, tiek Nemano mokyklos pavyzdį – nesulaukiau nei klausimų, nei skambučių iš asociacijos pirmininko, nesulaukiau ir prieštaravimo, pasiaiškinimo“, – teigė mokytoja.

Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) kancleris Tomas Daukantas ir Lietuvos generalinis konsulas Karaliaučiuje Olegas Skinderskis patvirtino, kad iš Lietuvos į šią Rusijos sritį vykstantiems mokytojams išduodamos tik kultūrinių mainų vizos. Jas turėdami lietuvių kalbos specialistai gali tik konsultuoti vietos mokytojus, bet patys neturi teisės dirbti. „Peržengę sieną mes tampame vizų režimo pažeidėjais. Vykstame dirbti, o iš tikrųjų galime konsultuoti. Bet koks mūsų žingsnis yra stebimas, turime duoti ataskaitas visokiems pareigūnams“, – teigė O. Druseikaitė-Ruževičiūtė.

Generalinio konsulo teigimu, kyla didelių sunkumų gauti minėtas kultūros vizas.

„Vietos valdžios požiūris, konkrečiai Karaliaučiaus srities švietimo ministrės kelia susirūpinimą dėl pradėtų įgyvendinti kliūčių tolesniam lietuvių kalbos mokymui atskirose mokyklose. Besibaigiant praėjusiems mokslo metams, buvau pas švietimo ministrę, kalbėjome, tačiau aiškiai buvo matyti atmestinis ir abejingas požiūris ir veiksmai netruko parodyti realiai, ką galvoja vietos švietimo ministerija ir jos vadovė“,  – pasakojo diplomatas.

Pasak jo, Karaliaučiaus srities švietimo įstaigų vadovai spaudžiami nebendradarbiauti su lietuvių kalbos mokytojais.

„Šalia Ragainės Nemano esančiame mažame miestelyje, kur ilgametė mokytoja Emilija Bukontienė važinėjo ir vedė fakultatyvą, direktorius ją neseniai iškvietė ir pasakė, kad ji turėtų savo veiklą nutraukti, o priežastis tam buvo spaudimas, išsakytas vienos specialios institucijos atstovo“, – tvirtino O. Skinderskis.

K. Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius teigė, kad kai kur lietuvių kalbos moko Karaliaučiuje gyvenantys Rusijos piliečiai.

„Keliolikai mokytojų, kurie yra tame krašte, jiems patiems reikia gerų mokytojų, kad juos išmokytų lietuvių kalbos ir galėtų rašyti be klaidų. Dalis mokytojų, deja, to nemoka“, – sakė G. Skamaročius.

Generalinis konsulas pabrėžė, kad kalbėti apie lietuvišką mokyklą šiame krašte, nepaisant to, jog ten gyvena keliolika tūkstančių lietuvių kilmės žmonių, nerealu. Anot jo, turint galvoje, dabartinius Lietuvos ir Rusijos santykius tai utopija.

„Alternatyva galėtų būti kur nors Lietuvos pariby, Pagėgiuose ar kažkur, Lietuvių namų pagrindu organizuota mokykla. Į ją, nes lietuviškoji diaspora daugiausia išsidėsčiusi palei Nemuną, internatiniu principu veikiančią vaikai galėtų būti vežami“, – svarstė O. Skinderskis.

Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas tokią galimybę įvertino kaip realią, tačiau nebuvo tikras dėl tokios mokyklos poreikio.

„Manau, kad poreikis iš pradžių bus labai nedidelis. Pirmiausia, dėl baimės. Dėl baimės mūsų lietuvių, gyvenančių Karaliaučiaus krašte, kaip jie atrodys savoje aplinkoje. Čia gali būti problema“, – sakė E. Jovaiša.