Kaip pirmadienį pranešė teatras, salę atidarys Kamilės Gudmonaitės ir Dominyko Digimo taksofono opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“.

Šį spektaklį kūrė LNDT, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir prodiuserinė kompanija „Operomanija“.

Ši opera sukurta pagal taksofone išsakytas mintis savo artimiesiems. Taksofonas nuo pernai kovo, praėjus savaitei po Rusijos pradėto karo Ukrainoje, buvo pastatytas prie LNDT.

Anot teatro, žmonės buvo kviečiami užsukti ir „paskambinti“ tiems, kuriems nespėjo ar nedrįso išsakyti savo jausmų ar apmąstymų. Per daugiau kaip šešis mėnesius telefono ragelis buvo pakeltas apie 4 tūkst. kartų. Visų autentiškų istorijų garso įrašai tapo operos libreto pagrindu.

Operos premjera vyks gruodžio 1-3 dienomis.

Rekonstrukciją LNDT pradėjo 2018 metais, šiuo metu čia veikia trys teatro salės: rekonstruota Didžioji ir naujai įrengtos Mažoji bei Naujoji salės.

LNDT generalinis direktorius Martynas Budraitis rugpjūčio pabaigoje teigė, kad Didžioji salė veiks iki vasario vidurio, po to ji bus vėl uždaryta tolesnei rekonstrukcijai iki kitų metų rugpjūčio.

Jie abu pareigas pradėjo eiti sausio mėnesį, BNS informavo teatro komunikacijos projektų koordinatorė Aušra Pociūtė.

Ir O. Koršunovas, ir M. Ivaškevičius yra Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai.

O. Koršunovas pranešime spaudai sakė norįs, kad Nacionalinis dramos teatras būtų įvairus ir visapusiškas, todėl ne tik pats statysiąs naujus spektaklius, bet ir kviesiąs čia dirbi kitus režisierius.

Jis taip pat pabrėžė, kad svarbu nuolat atnaujinti repertuarą.

„Mano pagrindinė misija būtų – ne tik statyti gerus spektaklius, bet stengtis palaikyti tai, kas vyksta teatre, kad žiūrovas nematytų spektaklių-lavonų“, – kalbėjo režisierius.

O. Koršunovas tvirtino repertuaro gyvybingumą prižiūrėsiąs drauge su M. Ivaškevičiumi.

„Tai – daugiau vakarietiškas modelis, kai teatre yra dramaturgas. Jis turi ir patariamąjį dramaturgo žodį tiek jauniems, ateinantiems dramaturgams, tiek inscenizacijų autoriams, taip pat vertinant spektaklius iš dramaturginio požiūrio. Jis turi stebėti, ar spektakliai neprarado dramaturgijos aštrumo, kas dažnai teatruose nutinka. O taip pat dramaturgas vaidina didelį vaidmenį, kuriant teatro repertuarą“, – teigė O. Koršunovas.

Pasak režisieriaus, jo su bendraminčiais įsteigtas nepriklausomas Oskaro Koršunovo teatras OKT veiks kaip veikęs.

Lietuvos nacionalinio dramos teatrui nuo 2010 metų vadovauja Martynas Budraitis.

„Meistras ir Margarita“ kaip reta ilgaamžis – rodomas jau beveik 20 metų. Spektaklio premjera 2000-aisiais įvyko tarptautiniame Avinjono teatro festivalyje.

Režisierius Oskaras Koršunovas yra sakęs, kad tai vienas svarbiausių spektaklių jo gyvenime. Inscenizaciją „Meistrui ir Margaritai“ parašė Sigitas Parulskis, scenografiją sukūrė Jūratė Paulėkaitė, muziką – Gintaras Sodeika, kostiumus – Vida Simanavičiūtė ir Aleksandras Pogrebnojus.

Ypatingas spektaklio muzikalumas

„Šis spektaklis – tai ultraradikalus eksperimentų procesas. Būtent procesas, o ne užbaigtas, sukaltas vienetas, kurį tobulinant gali tik nugenėti. Koršunovas turi ypatingą muzikinę klausą, muzikinę atmintį, kuri yra giliau už teksto racionalų supratimą. Jis skverbiasi į emociją ir į pasąmonę vienu metu. Režisierius pačioje netikėčiausioje dermėje laisvai pina skirtingas, dažnai prieštaringas teatrines temas ir motyvus. Tik įsigilinus, konkrečiai išanalizavus, gali suprasti įvaizdį, melodiją ar netgi žodį, – sudedamąjį meninės visumos elementą.

Susitikę alchemikai – Parulskis ir Koršunovas – skrieja su ypatingu pagreičiu: galvojant apie vieną, jie tau siūlo jau kitą temą, leitmotyvą arba juoku verčia iš koto, nušluodami prieš penkias minutes įžiebtas mintis. Parulskio tekstas – dieviškai gražus. Jis ne vien švarus ir daugiareikšmis, jis tiesiog spinduliuoja poezija.

Tai nėra įprasta inscenizacija – tai kūryba, netgi tada, kai girdėti pažodinis Bulgakovo tekstas. <...> Parulskis, dirbdamas su rusiškai parašytu kūrinu, jį pavertė lietuviška klasika. Tokios literatūros švaroje ir formuojasi bendras spektaklio muzikalumas: aktoriai tampa Petro Geniušo (arba Donaldo Račio) klavišais – jų kalba perauga į rečitatyvą, garsai jungiasi į polifoniją, kompozitorius Gintaras Sodeika „paleidžia“ vieną ar kitą muzikytę (nebūtinai svetimą, bet ir savo), ir gimsta didingas aranžuotas kūrinys. Taip susiformuoja spektaklio audinys, tinkantis „visai šeimai“: šį spektaklį mėgsta ir paaugliai, ir filosofai, ir literatūrologai, perskaitę stirtas knygų apie Bulgakovo kūrybą.

Spektaklio muzikalumą vysto beveik visi aktoriai. Tai gali pastebėti, vos tik režisierius labiau paleidžia spektaklio siūlą, kada atsiranda didesnė galimybė improvizacijai. Trupė – reto muzikalumo. Aktorių personifikacijos spektakliui sukuria regimybę, kurioje veikia dešimtys, o ne keletas žmonių. Todėl dėl įvairių priežasčių pasikeitę kai kurie vaidmenų atlikėjai tik papildo, praplečia šio unikalaus spektaklio ribas“, – teigia teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Marius Repšys: tai nelengvas spektaklis

Dainių Kazlauską pakeisiantis Marius Repšys sako, kad reikia būti atsargiam dėl to, ką šneki. „Kažkada užsiminiau, kad Volandas – įdomus vaidmuo. Ir štai po pusės metų jau skambina man ir sako, kad kviečia būtent šiam vaidmeniui. Iš pradžių apsidžiaugiau, labai užsidegiau, bet kai gavau tekstą, nusiraminau, nes pamačiau, kiek reikia ir ką reikia, ir kaip padaryti. Tai mane išgąsdino.

D. Kazlauskas buvo mano pirmas teatro guru, kurį stebėjau ir kuriuo žavėjausi. Paauglystėje buvau stovykloje, kur jis dirbo vadovu ir padarė man įspūdį. Tada nebūčiau pagalvojęs, kad kažkada turėsiu jį pakeisti scenoje.

„Meistrą ir Margaritą“ mačiau keturis kartus, labai patiko Kazlausko sukurtas personažas. Visgi tai nelengvas spektaklis, sudėtingas techniškai, tekstai gražūs, bet sunkūs. Komanda jau 20 metų vaidina kartu, ir kažko savo pridėti, kitaip daryti nėra lengva – yra tam tikros vietos ir tam tikri ženklai, ką turiu įvykdyti, kad veiksmas natūraliai vystytųsi. Bet šiek tiek laisvės bus.

Dabar daug ruošiuosi individualiai – kiekvieną dieną žiūriu vaizdo įrašus, analizuoju, užsirašinėju, dar parepetuosime kartu ir šeštadienį jau „šausiu“ į spektaklį Kaune. Taigi dabar reikia tik atsipalaiduot, pasitikėti savimi ir viskas bus gerai.“

Nerealumas labai realus

„Šiandien „Meistrą ir Margaritą“ mes privalome ne tik vertinti, bet ir puoselėti kaip vieną iš ryškiausių šviesaus atminimo scenografės Jūratės Paulėkaitės kūrybos pavyzdžių. <...> Dailininkė sukūrė klasikinio teatro modelį, kuriame draperijos slepia daugybę paslapčių. Didžiulį stalą dengiančių audinių spalvos ir rūšys lemia erdvių kaitą, politines, socialines prasmes. <...> Oskaro Koršunovo „Meistras ir Margarita“ nesaldina žmogaus gyvenimo, nepaverčia jo keistų vizijų sūkuriu. Nerealumas toks realus, kad net šiurpai kūnu laksto. Meistrui Bulgakovas šviesos nedavė – tik ramybę. Muzika per rašytojo laidotuves negrojo. Tokia buvo jo valia. Ir šis teatrinis rankraštis tikrai nesudegs, kol jį su tokia didele kūrybine energija kurs šiuolaikiniai teatro kūrėjai“, – teigia Daiva Šabasevičienė.

Spektaklyje „Meistras ir Margarita“ vaidina: Rytis Saladžius, Aldona Bendoriūtė, Airida Gintautaitė, Dainius Gavenonis. Dainius Kazlauskas / Marius Repšys, Arvydas Dapšys, Eglė Mikulionytė / Vitalija Mockevičiūtė, Vaidotas Martinaitis, Arūnas Sakalauskas, Eimutis Kvoščiauskas, Julius Žalakevičius, Rasa Samuolytė, Algirdas Dainavičius, Jolanta Dapkūnaitė, Algirdas Gradauskas, Petras Geniušas / Donaldas Račys, Robertas Balčiūnas.

Artimiausi spektaklio rodymai: spalio 26, 27 d. – Kaune, spalio 30 d. – Panevėžyje, lapkričio 5, 6 d. – Vilniuje.

Kodėl dauguma mūsų vis dar yra susivaržę, stengiasi atitikti visuomenės lūkesčius ir bijo tų, kurie išdrįsta išreikšti save laisvai? Ar ne todėl bijome kitų, nes jų nepažįstame, o pažinti nenorime, nes tam reikėtų keisti savo pasaulėžiūrą ir pergalvoti, kiek mūsų požiūrį formuoja vertybės, o kiek – primesti stereotipai?

Lenkijoje gyvenantis aktorius, šokėjas ir queer kultūros atstovas M.Gośniowskis-Gąsiu kviečia visus susitikti performanse „Borderline Queen. Kerštas“ ir pagalvoti, kaip mūsų visuomenė gali tapti atviresnė ir įvairesnė.

Lenkija ir Lietuva yra vienos homofobiškiausių šalių ES (Lenkija užima antrą vietą, Lietuva – trečią). Kodėl vis dar esame tokie nepakantūs kitaip atrodančiam, kitaip apie lytį ir lytiškumą galvojančiam individui? Maciejus drauge su kūrybine grupe kelia sau didelį uždavinį nauju pasirodymu „Borderline Queen. Kerštas“ šią situaciją  pakeisti.

Semdamiesi įkvėpimo iš Edwino A.Abbotto knygos „Plokščiažemė“, performanso kūrėjai kalbės apie queer individo tapatybę ir vietą įsigalėjusiose hierarchinėse struktūrose: kultūrinėse, socialinėse ar seksualinėse. Gal kito, kitokio pasirodymas visuomenėje kelia ne grėsmę, bet skatina naujus teigiamus procesus, visuomenės evoliuciją, atvirumą?

Queer kultūra – tai laisvės kultūra. Jei esi atviras kitam, queer yra atvira tau. Bet kodėl kerštas? Todėl, kad negaliu pakęsti, kai žmonės teisia kitų žmonių saviraiškos būdus. Žmonės neturėtų jaustis esantys geresni už kitus vien todėl, kad jie baltaodžiai, heteroseksualūs ar cislyčiai.

Režisierius žiūrovams padovanos ryškų ir ekstravagantišką pasirodymą, kuriame bus galima pamatyti laisve trykštančius drag pasirodymus ir daugiau sužinoti apie iššūkius, su kuriais susiduria queer bendruomenės nariai. M.Gośniowskis-Gąsiu šiam performansui tikslingai pasirinko ne teatro patalpas, o klubinę „Kablys+Kultūra“ erdvę, kurioje susirinkę žmonės galės jaustis laisvai: nevaržomai judėti „Skatepark“ salėje, nusipirkti gėrimų, šokti ir linksmintis.

„Lietuvoje buvau vos keletą dienų, tačiau per tą laiką sutikau daug nuostabių, talentingų, atvirų ir išsilavinusių žmonių. Man susidarė įspūdis, kad mūsų šalyse queer kultūros situacija yra panaši. Yra žmonių, turinčių praktikos ir žinių, turime ir pogrindžio erdvių savo pasirodymams, tačiau negalime rodyti queer kultūros platesnei publikai. Queer kultūra – tai laisvės kultūra. Jei esi atviras kitam, queer yra atvira tau. Bet kodėl kerštas? Todėl, kad negaliu pakęsti, kai žmonės teisia kitų žmonių saviraiškos būdus. Žmonės neturėtų jaustis esantys geresni už kitus vien todėl, kad jie baltaodžiai, heteroseksualūs ar cislyčiai“, – sako režisierius.

Performanse „Boderline Queen. Kerštas“ žiūrovai pamatys garsius queer kultūros atstovus iš Lenkijos KaKatharsį ir Twoja Stara bei atranką Vilniuje laimėjusius menininkus: Gytį Ivanauską, Denisą Kolomyckį ir Brigidą Gruodytę.

Kūrybinė grupė pakvies žiūrovus dalyvauti ryškiame vakarėlyje, leistis į netikėtą nuotykį, atsikratyti mąstymo stereotipų. Performansas Lietuvoje bus rodomas tik du kartus – birželio 5 ir 6 d.

Spektaklį-instaliaciją „Shell-ter“ kuria performanso ir videomeno kūrėja iš Niujorko Monica Duncan ir choreografas, šiuolaikinio teatro kūrėjas iš Lenkijos Romuald Krężel, reziduojantis Berlyne.

Balandžio pabaigoje surengę kūrybines dirbtuves menininkai liko itin patenkinti lietuvių darbais, kūrybiškumu ir išsirinko keturis aktorius, kuriuos pakvietė dalyvauti spektaklyje-instaliacijoje, kurio tema – namai. „Shell-ter“ premjeroje žiūrovai pamatė LNDT aktorę Jolantą Dapkūnaitę ir neseniai studijas baigusius aktorius Karolį Legenį, Faustą Semionovaitę, Ivetą Raulynaitytę.

Monica Duncan ir Romuald Krężel sako, kad „Shell-ter“ yra eksperimentinis spektaklis – kažkas tarp instaliacijos, choreografijos ir įprasto spektaklio. Dažnai darbo reikalais keliaujantys menininkai atsispyrė nuo asmeninių patirčių, juos taip pat įkvėpė krabas atsiskyrėlis ir jo unikalios išgyvenimo strategijos bei socialinė elgsena, kai gyvūnėlis savo namais pasirenka įvairiausius objektus, kartais netgi žmonių paliktas šiukšles – skardines, kamštelius, kitas pakuotes. Namų temą menininkai nagrinėja pasitelkę įvaizdį, kad savo būstą galima tiesiog neštis ant nugaros.

„Šiame projekte nagrinėjame „namų, keliaujančių kartu su žmogumi“ idėją ir problemas. Turėti namus, gyventi sėsliai, pasiekti kad ir minimalų stabilumą šiais laikais tampa privilegija (ypač šiuolaikinio meno atstovams), todėl norėtume patikrinti, ką reikštų, jei pakeistume namų suvokimą. Ar įmanoma namus visad turėti ten, kur esi? Ar tai vis dar galima vadinti namais? Kokia mūsų mobilumo siena?“ – svarsto M. Duncan ir R. Krężel.

Scena šiame spektaklyje tapo tikrų ir įsivaizduojamų „shell-terių“ (lietuviškai „shell“ yra kriauklė, o „shelter“ – pastogė) kraštovaizdžiu. Ką reiškia dalintis ir keistis naujomis namų formomis, kai buvusių gyventojų pėdsakai ir paliktos formos vis dar švieži? Žiūrovai buvo įkurdinti Mažosios salės scenoje, kėdės buvo išdėliotos scenos šonuose, tad susirinkę aiškiai matė vieni kitus ir veiksmą scenos viduryje. Scenovaizdis priminė namų statybos procesą – žaliavos ir perdirbtos medžiagos sudarė Onos Juciūtės kuriamos scenografijos pagrindą.

„Mums yra įdomu kartu su auditorija permąstyti, kaip yra pasikeitęs supratimas, ką reiškia turėti namus ir kokią įtaką tam padarė kapitalistinio pasaulio aplinka. Mums taip pat labai įdomu susipažinti su vietiniais, Vilniuje gyvenančiais menininkais. Esame laimingi, kad galime bendradarbiauti su vizualiųjų menų atstove Ona Juciūte. Nežinome, kaip mūsų idėjos surezonuos su Lietuvos teatro scena, bet tikimės vaisingų meninių praktikų ir strategijų mainų“, – teigia menininkai.

– Tai yra jūsų debiutas, tad įdomu būtų sužinoti, kur prasideda jūsų režisūros šaknys?

– Į režisūros mokslus stojau iš karto po mokyklos. Reiktų prisipažinti, kad sąmoningai teatrą atradau labai vėlai, praktiškai likus porai metų iki stojamųjų. Esu šiaulietis, tad spektaklius žiūrėjau Šiauliuose, važiuodavome ir į Vilnių. Man daug kas patiko, bet daug ko ir nepriėmiau. Po truputį pradėjau domėtis pačia teatro prigimtimi. Devintoje klasėje pradėjau lankyti dramos studiją Šiauliuose ir supratau, kad noriu būti tame procese, bet neįsivaizduoju, kokias pareigas jame galėčiau užimti. Tapo aišku, kad tikrai nebūsiu aktoriumi, nes tai per daug sudėtinga. Dailininku taip pat negaliu būti, nes neturiu tam tinkamų duomenų, negaliu valdyti didelės erdvės. Ir tik paskutiniais metais supratau, kad teatre viską valdo režisierius. Toks yra tarytum nesąmoningas mano priartėjimas prie režisūros.

Stebėdamas gyvenimą, klausydamas muzikos, aš perveriu scenas, nejučia pradedu galvoti, kaip kitaip galėtų įvykti viena ar kita scena, koks galėtų būti jos vystymasis, kokia pabaiga. Kai supratau, kas yra režisierius ir kas vyksta jo galvoje, tapo aišku, kad stosiu į režisūrą. Apskritai, tai man iki šiol labai patinka matematika, jos tikslumas. O scenoje, paradoksalu, aš labai mėgstu improvizaciją. Aišku, galutiniame taške aš mėgstu tikslumą, tačiau būtina gyvastis. To siekiu kompleksiškai, daug repetuodamas. „Orfeo. Miesto šviesos“ – pirmas mano rimtas darbas. Aš ieškau būdo išreikšti save. 

Prisipažinsiu, visas rimtas knygas aš atradau labai vėlai – vienuoliktoje klasėje. Ir visa tai įvyko tik dėl literatūros mokytojos Audronės Ganusauskienės. Pamenu, kokį didelį įspūdį paliko Antanas Škėma: kaip jis mąsto, kaip rašo... Vėliau sekė ir kiti įdomūs lietuvių klasikai. Manau, kad tam tikras lūžis įvyko ir dėl natūralios brandos. Labai daug skirtingų įtakų, kurios ir lėmė režisūros pasirinkimą.

Neabejoju, kad pasąmoninę įtaką padarė ir kelionės su močiute į Rygos operos ir baleto teatrą. Nuo Šiaulių Ryga tiesiog arčiau nei Vilnius. Nuo pat mažumės, nuo kokių trijų keturių metų močiutė mane veždavosi į Rygos teatrą. Kokius ketverius metus ji buvo nusipirkusi šio teatro abonementą. Nors nieko neatsimenu, nes buvau dar gana mažas, bet įsivaizduoju, kad tai man padarė nemažą įtaką. Atsimenu, kad opera man buvo labai neįdomu, bet baletas, tos judančios figūros... Nepamenu baleto pavadinimo, bet gerai prisimenu balerinas, vilkinčias geltonas sukneles. Tie audiniai kažkaip paslaptingai jungėsi, sklaidėsi... Išliko abstraktus, bet labai ryškus vaizdas.

– Kaip atradote dramaturgę Dovilę Zavedskaitę?

– Remiuosi mitu, kurį taip pat atradau dar būdamas mokykloje. Šalia A. Škėmos, Sigito Parulskio dar buvo ir graikų mitai. Jie mane labai žavėjo. Lyg šio pasaulio, bet ir šalia... Pamenu, Muzikos ir teatro akademijoje taip pat bandžiau pagal juos kurti. Pirmuose kursuose aš dar nemokėjau valdyti žodžio, tad kūriau tam tikras impresijas, bet kai kas liko viduje. Ir kai Nacionalinis dramos teatras paskelbė viešą konkursą, supratau, kad nenoriu rinktis jokios konkrečios pjesės. Juk įsigilinus pastebi, kad daugumą pjesių geriausi pasaulio dramaturgai rašė dažnai besiremdami konkrečiais teatrais ar net aktoriais, vieta. Todėl skaitant galima pajusti tam tikrą properšą. Mano mintis tokia ir buvo: ką galima parašyti per gan trumpą laiką? Koks gali būti tas nedidelės apimties kūrinys, skirtas Nacionaliniam dramos teatrui ir konkretiems jo žmonėms? Aš rėmiausi mitu. Tapo svarbu jį įprasminti šios dienos akimis. Kaip mes galime jį įvertinti? Su šia idėja aš ir atėjau į teatrą, ir laimėjau konkursą.

Tai yra ir labai didelė „ego“ tema.

Iš pradžių ieškojau dramaturgo. Visi supranta, kad Lietuvoje – didelė šiuolaikinių dramaturgų problema. Tiek ir žinau: Marius Ivaškevičius, Sigitas Parulskis, Herkus Kunčius, Gabrielė Labanauskaitė. O kas tie jauni? Jų tiesiog nėra. Kažkas yra praleista, aš dar neatkapsčiau, kas? Kai per įvairius apmąstymus išniro Zavedskaitės pavardė, jai pasiūliau ilgai telefonu nediskutuoti, o susitikti ir pasikalbėti, kad suprastume, ar įmanomas dialogas apskritai. Taip dramaturgei pristačiau savo idėją, kuri, natūralu, vėliau evoliucionavo. Galvojant apie pradžią ir dabartį, supranti, jog tai absoliučiai skirtingi tekstai.

– O kokia buvo pagrindinė mintis, privertusi atsigręžti į mitą?

– Iš esmės pradėjau nuo tokios minties: aplink – daug jaunų žmonių, kurie labai nelaimingi, liūdni, „neišsipildę“, nors daro, kuria, kad tai įvyktų. Aš galvoju: kur slypi viso to paradoksas? Kur yra tas užstrigimas? Šalia viso to, kaip mintis „ėjo“ mitas, ir aš atradau paralelę. Ne tiek logiškai, kiek emocionaliai visa susijungė: ėjimas į Hadą, bandymas kažką pakeisti, negalėjimas kažko pakeisti, nesuvokimas, kodėl Orfėjas to nepadarė... Tai yra ir labai didelė „ego“ tema. Man ši mintis – paradoksas – leidžia atrakinti ir savaip interpretuoti pasirinktą mitą. Tam, aišku, reikėjo surasti formą, kaip tai pasakyti, kaip tai padaryti...

– Pjesėje labai daug asociatyvių dalykų: ir orfėjiškas liūdesys, ir Hadas, ir garsusis švedų didžėjus Avicii, ir, galų gale, šmaikštumas... Visko labai daug, ima ryškėti šiuolaikinio gyvenimo psichologija. Kaip jungiamos šios būsenos?

– Dirbant su visa spektaklio komanda, didžiausias uždavinys buvo apjungti graikų mitą, mano asmeninius pastebėjimus ir Avicii – dainiaus įvaizdžio istoriją. Aš nenoriu visų šių istorijų pasakoti atskirai. Man vis dar įdomu, kaip visų šitų skirtingų grupių sąryšį paversti vienu unikaliu sceniniu pasauliu, jungiančiu visus veikėjus. Kurdami spektaklį, mes rėmėmės dokumentika, tačiau jokių tiesioginių dokumentikos motyvų nenaudojame. Avicii dainas žino visi, tikrai, visi, nes jis girdimas visur, tik niekas nežino, kad tai jis. O jo jau nebėra. Tai yra paradoksas – tam tikra prasme. Avicii man priminė orfėjišką kelionę.

Jis tikrai orfėjiškas: nors ir priklausė pop pasauliui, jo prigimtis tarytum tam prieštaravo. Jis laikėsi autsaiderio pozicijos, tai buvo laisvas menininkas. Avicii gyvenime labai daug poetizmų. Šiuos du dainius apjungia muzika – juk Orfėjas pirmasis pradėjo giedoti hegzametru. Kokios siekiate formos, apjungdamas šiuos pasaulius?

Kol vyksta repeticijos, viskas dar labai smarkiai kinta, tad ir įvardinti visko nesinori. Šiuo metu man įdomu, kaip dramaturgija, kuri labai smarkiai kito, kaip visi dramaturgijos motyvai apsijungia. Manau, kad liūdesys, kaip tema, daugiausia ir bus juntama.

Mes daug diskutavo ir dėl pavadinimo. Gal banaliai ir skambės, tačiau psichoterapijos seansas ir yra visą apglėbianti miesto ranka.

– O kada ir dėl ko kito tekstas? Kokias režisūrinės dramaturgijos užduotis jūs laikote pagrindinėmis?

– Eigoje esminis atradimas įvyko tuomet, kai šiek tiek pakeitėme veikėjų pozicijas, kai medžiagą pradėjome atrakinti per kitą veikėją. Ir tai įvyko tik kantriai ieškant. Ir tuomet visi tekstai transformavosi. Svarbu buvo atrasti lęšį, per ką mes žiūrime. Visą statomą istoriją matau nuosekliai, nors pačios scenos nėra seklios.

Pats spektaklio naratyvas yra labai paprastas: vyksta psichoterapijos seansas, kuriame psichoterapeutė turi pacientę, kuri yra „užstrigusi“ savo milžiniškoj nelaimėj ir kančioj. Visas spektaklis yra vienas didelis seansas, kurį mes žiūrovams ir papasakojame: kas tai per istorija, kodėl ji tokia, kokie tie veikėjai buvo ir kas čia tokio įvyko, kad ši pacientė yra taip ilgai „įstrigusi“ viename įvykyje, kančioje ir savęs kaltinime.

– Kokiu principu atrinkote savo kūrybinę komandą?

Man labai svarbūs jaunieji aktoriai – Kamilė Lebedytė ir Matas Dirginčius, su kuriais galime susikalbėti įvairiomis temomis, skirtingomis prieigomis ir būti tame drąsūs. Galime klysti ir palaikyti vienas kitą. Su šiais žmonėmis buvo svarbu ne pjesę kurti, o spektaklį.

O Nelė Savičenko ir Vitalija Mockevičiūtė yra mano simpatijos jau nuo labai seniai, tad buvo smalsu su jomis padirbėti. Su choreografe Airida Gudaite susidūriau dar studijuodamas bakalaurą. Man patinka tai, ką ji daro. Svarbu, kad spektaklį kuriame ne per „žvyrą“. Aš esu matęs procesų, kai dirbama per „žvyrą“, bet vis tiek dirbama. Lina Židonytė yra mano kursiokė. Ji nemažai dirbusi kine, reklamoje, pati studijuoja režisūrą, turi stiprų dailės pojūtį. Sąmoningai ją pakviečiau, nes suprantame vienas kitą „iš pusės žodžio“. Scenovaizdis abstraktus, jo sprendimą nebuvo lengva atrasti, tačiau, kaip žinia, su jaunais scenografais taip pat Lietuvoje yra bėda. Vaizdo projekcijų autorių Kornelijų Jaroševičių pažinojau mažai, tačiau man patiko jo visi darbai. Imponavo ir tai, kad tie darbai labai skirtingi ir stilistiškai, ir savo masteliu. Visi pakviesti žmonės nėra atsitiktiniai, nepažinojau tik dramaturgės.

– Man imponuoja tai, kad jūs daug repetuojate. Nors visko teko matyti: kaip po ilgų „kančių“ kartais ir nepasiseka. Džiaugiuosi ir dėl to, kad projektų „gamybos“ laikais, kai visi staigiai susibėga, staigiai surepetuoja ir staigiai visa tai kažkur dingsta, jūs nuosekliai bandote sukurti spektaklį.

– Aš nematau prasmės greitame darbe. Žinoma, nieks manęs neapsaugos nei nuo sėkmės, nei nuo pralaimėjimų. Man svarbu, kad vyktų pilnavertis darbas.

– Įdomu paklausti apie jūsų kartą. Kokį pasaulį jūs matote, ką diagnozuojate? Jūsų karta ypač daug kalba apie ekologiją, dvasingumą, bet elgiatės keistai. Žmonės, išeidami iš tualeto, šviesos neužgesina, pro žmogų praeina kaip pro tuščią vietą, o dar dažniau – žvilgsniu sulindę į „mobiliaką“, tarytum gyvo žmogaus nebūtų. Aš tai priimu ne kaip chamizmą, bet kaip „zombių“ susiformavusią būseną. Kas tai yra? Tai kartais tampa svarbiau už visą teatrologiją, nes imi suprasti, kad tarp mūsų properša didėja. Jūsų karta gyvena keistame „dramblio kaulo bokšte“.

– Ir aš tai pastebiu, ir su kolegomis apie tai pakalbame. Aš galiu būti tame, bet galiu būti ir su jumis, – ir aš suvokiu, kad tai yra tas pats momentas. Tam aš neturiu atsakymo. Aš galiu tik pasakyti labai paprastai: niekam niekas neįdomu. Neįsivaizduoju, kur viso to šaknys, tačiau stebėdamas savo ir jaunesnę kartas, aš pastebiu šį abuojumą. Mūsų spektaklyje Orfėjas sako: „Aš nežinau, kas su manimi vyksta. Aš nežinau, kodėl aš gyvenu šiame vėmalų ir festivalių gyvenime?“

Spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“ premjera LNDT Mažojoje salėje įvyks balandžio 25 ir 26 dienomis.