Vilniaus rotušėje Klaipėdos etnokultūros centrui buvo įteiktas sertifikatas, liudijantis apie šios vertybės įtraukimą į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą.

Šiupinio šventė – tai Užgavėnių proga lietuvininkų rengiamas pobūvis, kurio metu ragaujama šiupinio košė, vyksta meninė programa (dainos, šokiai). 1927 m. Klaipėdos lietuvių moterų draugija Bumbulienės svetainėje surengė pirmąją Šiupinio šventę. Nuo to laiko ji rengta kasmet. Gautas pelnas buvo skiriamas šalpai, kultūrą bei meną palaikantiems fondams.

Šiupinio šventė – tai Užgavėnių proga lietuvininkų rengiamas pobūvis, kurio metu ragaujama šiupinio košė, vyksta meninė programa.

Kelerius metus ši šventė rengta „Viktorijos“ viešbutyje, vėliau – Klaipėdos salėje – Šaulių namuose.

Lietuvininkai Šiupinio šventei ruošdavosi iš anksto, nes tai buvo jų reprezentacinis renginys, taip pat krašto kultūrinio gyvenimo sudėtinė dalis.

1786 m. Mažosios Lietuvos etnografiniame regione, tuo metu buvusiame Rytų Prūsijos sudėtyje, karalius Frydrichas Vilhelmas uždraudė Užgavėnių karnavalus gatvėse. Už draudimo pažeidimą grėsė didžiulės baudos, todėl Užgavėnės persikėlė į uždaras patalpas.

Po Antrojo pasaulinio karo išeivijos lietuvininkų bendruomenėse pradėtos švęsti Šiupinio šventės tradicijos įgavo etninės tapatybės stiprinimo funkciją, o šiomis dienomis organizuojama Šiupinio šventė tampa svarbiu Mažosios Lietuvos etnografinio regiono kultūros ženklu.

Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių paskelbimo ir įrašymo į jų sąvadą iškilmėse Klaipėdai atstovavo kunigas Jonas Liorančas, dr. Dalia Kiseliūnaitė, dr. K. Blockytė-Naujokė, Klaipėdos etnokultūros centro direktorė Nijolė Sliužinskienė.

Muzikos instrumentų pavadinimai, piešiniai, naudojimo papročiuose ir religinėse apeigose aprašymai rašytiniuose šaltiniuose pasirodė XVI–XVII a.

Iš jų aiškėja, kad Prūsijos lietuviai grojo kanklėmis, trimitais, birbynėmis, būgnais, švilpynėmis, smuikais, dambreliais.

Daugelį muzikos instrumentų vietos žmonės gaminosi patys, kai kuriuos pirkdavo. Nuo XVIII a. gausėjo cimbolų, citrų, psalteriumų, vėliau paplito mandolinos, variniai bei mediniai pučiamieji ir kitokie.

Per vestuves, krikštynas, vaišes Prūsijos lietuviai grodavo dainų melodijas, šokius, pritardavo religinėms giesmėms, tačiau šios instrumentinės muzikos gaidų nėra.

Šios tradicijos atgimimas prasidėjo XX a. antroje pusėje, kai 1984 m. muzikos instrumentų meistras klaipėdietis Antanas Butkus, remdamasis rašytiniais šaltiniais, rekonstravo Mažosios Lietuvos kankles-arfą, trimitą, būgną ir kitus šiame regione naudotus muzikos instrumentus.

Jo pėdomis pasekė instrumentų meistrai: Alfredas Lučinskas, Alvydas Šeduikis, Egidijus Virbašius, Skalmantas Barkauskas.

Remdamiesi moksliniais tyrimais, rašytiniais šaltiniais ir etnografine medžiaga, eksperimentuodami Klaipėdos folkloro ansambliai atkūrė Mažosios Lietuvos etnografinio regiono muzikavimo tradiciją ir ją plėtoja beveik keturis dešimtmečius.

Autentiško pavyzdžio muzikos instrumentais pradėjo groti Klaipėdos folkloro ansambliai „Vorusnė“, „Vorusnėlė“, tebegroja krašto ansambliai „Alka“, „Alkiukai“, „Kuršių ainiai“, „Kuršiukai“, „Giedružė“, „Verdainė“, „Ramytė“ ir kiti.

Vertybės įrašymas į šį sąvadą yra svarbus žingsnis siekiant išsaugoti ir pripažinti kultūrinio paveldo vertę bei skatinti jos išsaugojimą ateityje.

Į jį įrašytos šešios gyvojo paveldo vertybės: Mažosios Lietuvos muzikavimo, skiedrinės stogdengystės, balanų, statinių (štankietų) skaldymo tradicijos, Kalvarijos krašto dainavimo tradicija Brukų kaime, Šyvio šokdinimas Gražiškiuose, Velykų antrosios dienos prausimas Užupės kaime.

Pirmą kartą į sąvadą pateko nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo veikla, tai yra geroji praktika – lietuvininkų (šišioniškių) tarmės gaivinimas: mokyklėlė bei kitos veiklos.

XX amžiaus pabaigoje atgaivintą Mažosios Lietuvos instrumentinio muzikavimo tradiciją puoselėja regiono folkloro ansambliai, muzikantai ir muzikos instrumentų meistrai. Mažojoje Lietuvoje muzikos instrumentais pritariama dainoms, evangeliškoms religinėms giesmėms, grojamos dainų, šokių, ratelių melodijos iš Rytų Prūsijos vokiškų etnochoreografijos leidinių bei užrašytos XX amžiaus ekspedicijose Klaipėdos krašte.

Kadaise daugelyje Kalvarijos krašto kaimų puoselėta dainavimo tradicija šiandien saugoma Brukų ir Sūsninkų kaimų bendruomenių, folkloro ansamblio „Bruknyčia“, ją perima Kalvarijos ir Marijampolės savivaldybių folkloro kolektyvai.

„Dainos pasižymi muzikinių, ritminių, poetinių ir atlikimo išraiškos priemonių įvairove bei atskleidžia sūduvių muzikinio dialekto savitumą. Dainuojant perteikiama sūduvių kalbėsenai būdingas melodingumas, kukli emocijų raiška, savita teksto artikuliacija, muzikinės minties ir formos pajautimas“, – teigiama Lietuvos nacionalinis kultūros centro pranešime.

Kėdainių rajone, Užupės kaime, išsaugotas sakralinis Velykų antros dienos prausimo ir laistymosi vandeniu paprotys. Taip linkima gero derliaus, laimės ir sveikatos. Nuo XIX amžiaus puoselėta tradicija daugelyje Lietuvos vietovių  apnyko. Užupės kaimas – bene vienintelė žinoma vietovė Lietuvoje, kur šis paprotys gyvuoja nepertraukiamai ir yra perduodamas iš kartos į kartą.

Šyvio šokdinimo tradicija Gražiškiuose – tai Užgavėnių karnavalą primenanti tarpušvenčiu vykstanti apeiga, praktikuojama tik Gražiškių miestelyje, Vilkaviškio rajone. Čia kasmet raitelio drabužiais ir prie juosmens tvirtinama šyvo arklio kauke pasidabinęs personažas, lydinamas gausaus persirengėlių būrio, lankosi miestelio gyventojų kiemuose, linkėdamas šeimininkams sveikatos, laimės ir derlingų metų. Kiekviename kieme Šyviui suruošiamas eiklumo išbandymas – jis turi peršokti per suolą, kėdę ar kitą pakopą.

Į sąvadą įtraukti ir du archajiški su medžio apdirbimu susiję amatai. Vienas jų – skiedrinė stogdengystė, nykstantis amatas, kurio meistrai gyvenamųjų namų, koplytstulpių, stogastulpių, malūnų, bažnyčių ir varpinių stogus dengia specialiomis staklėmis išdrožtomis skiedromis – malksnomis. Skiedrinės stogdengystės amatą iš senųjų stogdengių perėmė ir puoselėja sertifikuotas meistras Gintas Čekauskas iš Lekėčių, Šakių rajone, ir kiti Čekauskų etnografijos muziejaus nariai.

Varėnos rajone esančio Musteikos kaimo bendruomenės iniciatyva į sąvadą atkeliauja balanų, statinių (štankietų) skaldymo tradicija. Skaldymas – vienas archajiškiausių medienos apdirbimo būdų, kai lentos, stogų danga, tvorų statiniai ir kiti medžio dirbiniai ruošiami skaldant, plėšiant pušies medieną. Skeliant medieną, ji plyšta išilgai plaušo ir tampa atspari atmosferos poveikiui, tad šiuo būdu pagaminti dirbiniai yra tvirti ir ilgaamžiai. Naudojant šią technologiją renčiamos ir skaldytų štankietų tvoros, pinami iš medžio skiedrų pagaminti lengvi tvirti krepšiai – nepamainomas šilų dzūkų įnagis grybaujant ir uogaujant.

Viešas naujų nematerialaus kultūros paveldo vertybių pristatymas ir sertifikatų įteikimas – gegužės 15 dieną Vilniaus rotušėje vyksiančių iškilmių metu.

Nuo 2017 metų kuriamas Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas – įvairių atlikimo meno, tautodailės, amatų, švenčių, kulinarinio paveldo ir kitų tradicijų, žinių, įgūdžių, išsaugojimo veiklų sąrašas. Jame šiuo metu jau yra 55 vertybės.

Sąvado valdytojas – Kultūros ministerija, tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras.

Išskirtinis statusas

Šiuo metu sąvade nuo 2017 m. yra jau 39 vertybės, susijusios su įvairiomis atlikimo meno, tautodailės, amatų, švenčių, kulinarijos paveldo ir kitomis tradicijomis – nuo drevinės bitininkystės iki polkos, nuo kryžių ar šventviečių lankymo iki Rasų šventės, nuo karaimų vestuvių iki totorių Sabantujaus, nuo pirtininkystės iki ristynių, keptinio alaus, jau artėjančių Kurtuvėnų Užgavėnių. Tarp jų – ir trys jau įrašytos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą: kryždirbystė ir jos simbolika Lietuvoje, dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos šalyse bei sutartinės – lietuvių polifoninės dainos.

Sąvado valdytojas yra LR kultūros ministerija, tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras, kuriam talkina kompetentingų kultūros srities žinovų komisija, specialistų tinklas, kultūros, mokslo ir studijų institucijos, nevyriausybinės organizacijos, saugotojų bendruomenės ir pavieniai asmenys.

Krekenaviškių šventė

Kaip primena Lietuvos nacionalinis kultūros centras, senojoje tradicinėje kaimo bendruomenėje per Žolinę buvo švenčiama augmenijos branda ir dėkojama už derlių, ūkininkai ruošdavo vaišes, lankydavo vieni kitus. Įsigalėjus krikščionybei, Žolinė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena.

Šventės sakralumą, svarbą ir ilgametės tradicijos tęstinumą Aukštaitijos regione atspindi Didieji Krekenavos Žolinės atlaidai, žinomi nuo XV a. pab. Krekenaviškiams Žolinė yra atsinaujinimo šventė, proga sukviesti gimines ir draugus, surengti kermošių, ragauti vasaros pabaigai būdingų vaišių.

Žolynų puokščių ruošimas, vainikų, vadinamųjų bromų, pynimas – senas vietos paprotys, kurį atgaivino ir tęsia parapijos bendruomenė. Tikima, kad per pamaldas pašventintos puokštelės, kruopščiai surištos iš skirtingas simbolines reikšmes turinčių augalų, atlieka apsauginę funkciją – jos, laikomos garbingoje namų vietoje, atbaido nelaimes, o prieš Velykas su verba yra pagarbiai sudeginamos.

Daugiau nei gastronomija

Lietuvos totorių gastronominės kultūros pagrindai susiformavo XIII–XVI a. Tradicija siejama tiek su Aukso Ordos valstybe, tiek su Krymo chanatu, tiek su totorių persikėlimu į dabartinę Lietuvos teritoriją XIV ir XV a. sandūroje.

Išskirtiniai Lietuvos totorių gastronomijos elementai yra maisto ruošimas kazane ant atviros ugnies lauke, vytinti mėsos gaminiai, islamo maisto kultūros taisyklių taikymas, šiaurinių Juodosios jūros pakrančių gamtiniam regionui būdingi ingredientai. Senoji receptūra akylai saugoma šeimose, laikomasi gaminimo būdų ypatumų.

Poledinės bumbinamosios stintų žvejybos amatą nuo seno puoselėja Kuršių nerijos pamario bendruomenė. Bumbinimas ypatingas savo kompleksiškumu – jame susipina tiek žuvų elgsenos fenomenai, tiek nuo tautosakos elementų neatsiejami senieji kuršininkų žvejybos papročiai, tiek krašto gastronomijos kultūra. Vis atsinaujindavęs poledinės žūklės procesas galutinai susiformavo apie 1915 m.: į eketę kartu su tinklais merkiama 4 m ilgio eglinė ar pušinė lenta. Virš ledo likusį lentos galą – kliūgį, žvejys, ritmingai pritardamas ar pridainuodamas žodžiais "stinta pūkis, stinta pūkis" bumbina medinėmis buoželėmis. Po ledu kilęs bildesys išbaido stintas, o sprukdamos nuo šio garso, jos papuola tiesiai į tinklus.

Iš paledės stinteles tinklais, sukamais bobomis, vis dar traukia Rytų Aukštaitijos žvejai. Šis būdas, užfiksuotas XIX a. pabaigoje, taikomas ir giliame, šaltame Ignalinos rajono Lūšių ežere – stintelėms idealioje buveinėje, kur visus metus vandens temperatūra prie dugno išlieka vienoda. Į užšalusio ežero gelmes per eketes medinėmis kartimis ir virvėmis panardinamas apie 300 m ilgio ir apie 16 m pločio tinklas su maišu – motnia – viduryje. Jo sparnų virvės tolygiai vyniojasi aplink sukamas dvi bobas, statines ant ašių su skersinėmis kartimis, pritaisytas ant rogučių. Vietinių vadinamų stinkų laimikį kelių žvejų komanda galiausiai ištraukia per išlaidos eketę.

Etnografiniai unikumai

Į sąvadą įtrauktos tradicijos atstovauja tam tikruose etnografiniuose regionuose susiklosčiusioms tradicijoms. Juostos, gausiausiai išlikusi senųjų audinių grupė, puošia lietuvių tautinius kostiumus, dažnai – ir kitus šventinius ar kasdienius drabužius, teikiamos dovanų, naudojamos vestuvių apeigose. Tačiau senos kilmės pintinės juostos būdingos tik Aukštaitijai ir yra tapusios šio regiono reprezentaciniu ženklu. Aukštaitės juostas tebepina pirštais iš vilnonių siūlų (metmenų), kurių spalvos atitinka kitus vilnonius kostiumo audinius. Nors juostos pirmiausia skirtos sujuosti bei puošti drabužius ir aksesuarus, jomis rišami ir lauknešiai, krepšiai ar net vystyklai.

Šilinių dzūkų grybavimo tradicija yra miško ūkinės veiklos žinių, tikėjimų ir papročių sistema, formuojanti ir palaikanti ypatingą dzūkų santykį su juos supančia aplinka – mišku. Buvo sakoma, kad "šiliniai vos gimį, o jau grybauc moka". Grybavimo įgūdžiai, įpročiai, vietos, technikos paprastai perduodami žodžiu iš kartos į kartą šeimose: vaikai mokosi rasti ir pažinti grybus, paūgėjus – amato subtilybių, ir tik vienas pasirinktas supažindinamas su šeimos saugomomis grybijomis. Grybai renkami nuo gegužės iki lapkričio, kol pradeda snigti. Baigus įprasta atsisveikinti su savo grybijomis, su mišku – simboliškai nulaužti pušies šakelę.

O lietuvininkų dainavimo tradicija yra ryškus Mažosios Lietuvos tapatybę reprezentuojantis kultūros dėmuo. Tradicijos senumą liudija aisčių, prūsų genčių paminėjimai ir fragmentiški papročių aprašymai IX–X a. šaltiniuose, o savitumą atspindi XVII–XX a. užrašyta dainuojamoji tautosaka. Lietuvininkų dainoms būdinga monodija ir unisoninis atlikimas, platus melodijų diapazonas, vyraujančios mažorinio pobūdžio ir sãvitos kintamosios dermės, elegiška nuotaika. Dainų repertuare gausu vestuvinių, šeimos ir karinių-istorinių dainų, retos yra kalendorinės ir vaikų. Poetikai būdingas lyrizmas, gamtos ir meilės motyvai. Regiono dainavimo tradicijai išskirtinumą suteikia Baltijos jūros, Kuršių marių, Nemuno deltos pakrančių žvejų gyvensena.

Nuo šiol sąvade – ir lietuvininkų dainavimo, šilinių dzūkų grybavimo tradicijos, pintinių juostų pynimas, poledinė bumbinamoji stintų žvejyba, poledinė stintelių žvejyba sukant bobas Lūšių ežere, Lietuvos totorių gastronomija, Žolinės atlaidų šventinimas Krekenavoje, skelbia Lietuvos nacionalinis kultūros centras.

Senojoje tradicinėje kaimo bendruomenėje per Žolinę buvo švenčiama augmenijos branda ir dėkojama už derlių, ūkininkai ruošdavo vaišes, lankydavo vieni kitus. Įsigalėjus krikščionybei, Žolinė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Šventės sakralumą, svarbą ir ilgametės tradicijos tęstinumą Aukštaitijos regione atspindi Didieji Krekenavos Žolinės atlaidai, žinomi nuo XV a. pabaigos. Krekenaviškiams Žolinės yra atsinaujinimo šventė, proga sukviesti gimines ir draugus, surengti kermošių, ragauti vasaros pabaigai būdingų vaišių. Žolynų puokščių ruošimas, vainikų, bromų pynimas – senas vietos paprotys, kurį atgaivino ir tęsia parapijos bendruomenė. Tikima, kad per pamaldas pašventintos puokštelės, kruopščiai surištos iš skirtingas simbolines reikšmes turinčių augalų, atlieka apsauginę funkciją – jos, laikomos garbingoje namų vietoje, atbaido nelaimes, o prieš Velykas su verba yra pagarbiai sudeginamos.

Lietuvos totorių gastronominės kultūros pagrindai susiformavo XIII–XVI a. Tradicija siejama tiek su Aukso Ordos valstybe, tiek su Krymo chanatu, tiek su totorių persikėlimu į dabartinę Lietuvos teritoriją XIV ir XV a. sandūroje. Išskirtiniai Lietuvos totorių gastronomijos elementai yra maisto ruošimas kazane ant atviros ugnies lauke, vytinti mėsos gaminiai, islamo maisto kultūros taisyklių taikymas, šiaurinių Juodosios jūros pakrančių gamtiniam regionui būdingi ingredientai. Senoji receptūra akylai saugoma šeimose, laikomasi gaminimo būdų ypatumų.

Poledinės bumbinamosios stintų žvejybos amatą nuo seno puoselėja Kuršių nerijos pamario bendruomenė. Bumbinimas ypatingas savo kompleksiškumu – jame susipina tiek žuvų elgsenos fenomenai, tiek nuo tautosakos elementų neatsiejami senieji kuršininkų žvejybos papročiai, tiek krašto gastronomijos kultūra. Vis atsinaujindavęs poledinės žūklės procesas galutinai susiformavo apie 1915 m.: į eketę kartu su tinklais merkiama 4 metrų ilgio eglinė ar pušinė lenta. Virš ledo likusį lentos galą – kliūgį, žvejys, ritmingai pritardamas ar pridainuodamas žodžiais „stinta pūkis, stinta pūkis“ bumbina medinėmis buoželėmis. Po ledu kilęs bildesys išbaido stintas, o sprukdamos nuo šio garso, jos papuola tiesiai į tinklus.

Iš paledės stinteles tinklais, sukamais bobomis, vis dar traukia Rytų Aukštaitijos žvejai. Šis būdas, užfiksuotas XIX a. pabaigoje, taikomas ir giliame, šaltame Ignalinos rajono Lūšių ežere – stintelėms idealioje buveinėje, kur visus metus vandens temperatūra prie dugno išlieka vienoda. Į užšalusio ežero gelmes per eketes medinėmis kartimis ir virvėmis panardinamas apie 300 m ilgio ir apie 16 m pločio tinklas su maišu – motnia – viduryje. Jo sparnų virvės tolygiai vyniojasi aplink sukamas dvi bobas, statines ant ašių su skersinėmis kartimis, pritaisytas ant rogučių. Vietinių vadinamų „stinkų“ laimikį kelių žvejų komanda galiausia ištraukia per išlaidos eketę.

Juostos, gausiausiai išlikusi senųjų audinių grupė, puošia lietuvių tautinius kostiumus, dažnai – ir kitus šventinius ar kasdieninius rūbus, teikiamos dovanų, naudojamos vestuvių apeigose. Išskirtinės, senos kilmės pintinės juostos, būdingos tik Aukštaitijai, jau yra tapusios šio regiono reprezentaciniu ženklu. Aukštaitės juostas tebepina pirštais iš vilnonių siūlų (metmenų), kurių spalvos atitinka kitus vilnonius kostiumo audinius. Nors juostos pirmiausia skirtos sujuosti bei puošti drabužius ir aksesuarus, jomis rišami ir lauknešiai, krepšiai ar net vystyklai.

Šilinių dzūkų grybavimo tradicija yra miško ūkinės veiklos žinių, tikėjimų ir papročių sistema, formuojanti ir palaikanti ypatingą dzūkų santykį su juos supančia aplinka – mišku. Buvo sakoma, kad šiliniai vos gimį, o jau grybauc moka. Grybavimo įgūdžiai, įpročiai, vietos, technikos paprastai perduodami žodžiu iš kartos į kartą šeimose: vaikai mokosi rasti ir pažinti grybus, paūgėjus – amato subtilybių, ir tik vienas pasirinktas supažindinamas su šeimos saugomomis grybijomis. Grybai renkami nuo gegužės iki lapkričio, kol pradeda snigti. Baigus įprasta atsisveikinti su savo grybijomis, su mišku – simboliškai nulaužti pušies šakelę.

Lietuvininkų dainavimo tradicija yra ryškus Mažosios Lietuvos tapatybę reprezentuojantis kultūros dėmuo. Tradicijos senumą liudija aisčių, prūsų genčių paminėjimai ir fragmentiški papročių aprašymai IX–X a. šaltiniuose, o savitumą atspindi XVII–XX a. užrašyta dainuojamoji tautosaka. Lietuvininkų dainoms būdinga monodija ir unisoninis atlikimas, platus melodijų diapazonas, vyraujančios mažorinio pobūdžio bei savitos kintamosios dermės, elegiška nuotaika. Dainų repertuare gausu vestuvinių, šeimos ir karinių-istorinių dainų, retos yra kalendorinės bei vaikų. Poetikai būdingas lyrizmas, gamtos ir meilės motyvai. Regiono dainavimo tradicijai išskirtinumą suteikia Baltijos jūros, Kuršių marių, Nemuno deltos pakrančių žvejų gyvensena.

Lietuvos nacionalinio kultūros centro duomenimis, šiuo metu sąvade nuo 2017 m. yra jau 39 vertybės, susijusios su įvairiomis atlikimo meno, tautodailės, amatų, švenčių, kulinarinio paveldo ir kitomis tradicijomis – nuo drevinės bitininkystės iki polkos, nuo kryžių ar šventviečių lankymo iki Rasų šventės, nuo karaimų vestuvių iki totorių Sabantujaus, nuo pirtininkystės iki ristynių, keptinio alaus, jau artėjančių Kurtuvėnų Užgavėnių. Tarp jų – ir trys jau įrašytos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą: kryždirbystė ir jos simbolika Lietuvoje, dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos šalyse bei sutartinės – lietuvių polifoninės dainos.