– Vokietijoje neseniai vėl sugriežtintas karantinas. Kaip pasikeitė gyvenimas Berlyne?
– Politikai prisipažino suklydę, karantinas "light", kurį buvo įdiegę nuo lapkričio pradžios, nepasiteisino, skaičiai gal kiek lėčiau, bet vis tiek kilo aukštyn. Tad nuo gruodžio vidurio nuspręsta uždaryti ir visas ne maisto prekių parduotuves bei mokyklas. Kol kas buvo paskelbta, kad karantinas bus iki sausio 10-osios, bet tikėtina, kad bus pratęstas iki sausio pabaigos.
Man gyvenimas pasikeitė nuo lapkričio, kai buvo uždarytos meno ir kultūros įstaigos, nebeleidžiama dirbti bibliotekoje, o parduotuvių uždarymas mano gyvenimui jokios įtakos neturėjo. Džiaugiuosi, kad Berlyne knygynai yra priskiriami prie būtinųjų prekių, todėl dovanas šeimai pirkau ten. Žinau tik viena – labai nenoriu vėl žaisti mokytojos savo penktokui, bet turbūt reikės.
– Kuo skiriasi šis ir pavasarinis karantinai?
– Pavasarį visi buvome labiau išsigandę, miestas buvo tuštutėlis, užsikrėtimų skaičius tuomet buvo nepalyginti mažesnis. Bet žmogus, kaip ir į kitokias sąlygas patalpintas gyvūnas, labai greitai prisitaiko prie pokyčių, ir dabar jau visus uždaryti namuose gerokai sunkiau. Šiuo metu Berlyne nebėra tokio griežto draudimo išeiti iš namų ar susitikti su draugų šeima parke. Net per Kalėdas čia buvo leidžiama susitikti šeimoms.
Kartais man atrodo, kad esu ne medis girioje, o augalas vazonėlyje, kurį kažkas perstato nuo vienos palangės prie kitos, iš vienų namų perneša į kitus.
– Kaip vokiečiai reaguoja į įvairius draudimus ir apskritai į COVID-19? Ar yra besipiktinančių, prieštaraujančių, neigiančių?
– Žinoma, kad yra visaip manančių. Aistras pakursto ir kairieji politikai, ir nukentėjusių pramonės sektorių atstovai. Tačiau vokiečiai iš prigimties yra drausmingesni už lietuvius, didžioji dauguma jų laikosi taisyklių nesukdami sau galvos ir nekritikuodami valdžios. Gal todėl ir aistrų čia mažiau.
Pastaruoju metu pastebiu, kad žmonės vengia kalbėti apie koronavirusą ir apie skiepus, lyg tos temos būtų jau nusibodusios. Tokio ekstremalumo, kokį stebiu lietuviškoje socialinėje erdvėje, kad tuos, kurie nenori skiepytis, reikia pažymėti, vos ne išsiuvinėti žvaigždę atlape, o paskui leisti aikštėje viešai numirti negydomiems, nepastebiu. Nori nenori, pradedi galvoti, kad tas susipriešinimas, tos naujos patyčios gali atnešti didesnę žalą nei pats virusas.
– Į Berlyną jūs su vyru ir jauniausiuoju sūnumi išvykote prieš aštuonerius metus. Kodėl?
– Man šis miestas visada buvo labai gyvas ir budinantis kūrybines jėgas, todėl užsinorėjome atrasti save jame. Romanas su šiuo miestu prasidėjo 1989 m. Paskui grįžome po metų, ir Vakarų Berlynas buvo mūsų pirmasis pamatytas Vakarų pasaulis. Todėl kai nusprendėme kažką keisti, nebuvo net abejonių, kur vykstame. Susidėjome tiek daiktų, kiek tilpo į mūsų seną mersedesą pikapą, ir išvažiavome. Ir dabar dar juokaujame, kad iš tiesų žmogaus gyvenimui pakanka tiek, kiek telpa į seno mersedeso bagažinę.
– Ar sudėtinga buvo rasti savo vietą ir tapti savais, jei tai apskritai įmanoma? Prie ko sudėtingiausia buvo prisitaikyti?
– Na, savo vietą gyvenime sudėtinga surasti, kad ir kur gyventum. Turbūt žmogui ir duotas gyvenimas, kad jis suprastų, kodėl čia atėjo, kad atrastų, kur jo tikroji vieta. Kartais man atrodo, kad esu ne medis girioje, o augalas vazonėlyje, kurį kažkas perstato nuo vienos palangės prie kitos, iš vienų namų perneša į kitus. Ne viską pasirenkame patys. Manau, kad ir Berlynas mūsų gyvenime atsirado neatsitiktinai.
Man visada patiko didelių miestų energija – juose gali geriau pabėgti nuo žmonių nei kaimuose. Didmiesčiuose tu niekam neįdomus, niekam nerūpi, ką tu vilki, ką dirbi ar ką tu galvoji, ir tai suteikia didžiulę laisvę tapti tokiam, koks visada norėjai būti, bet neišdrįsai. Berlyne nereikia prisitaikyti – šis miestas mėgsta įvairovę, todėl jame labai gerai jaučiasi visi atvykėliai. Vokietija yra labai didelė ir labai įdomi šalis. Jau prieš atvykdami gyventi buvome su ja neblogai susipažinę, o dabar tęsiame šią pažintį daug keliaudami.
– Būtent Berlyne iš žurnalistės tapote rašytoja – sukūrėte keturis meilės romanus: "Objektyve meilė", "Ruduo Berlyne", "Berlyno romanas", "Neišryškinta juostelė". Kaip tai atsitiko?
– Rašytoja buvau ir gyvendama Lietuvoje, tik nedrįsau niekam parodyti, nes puikiai žinojau, koks Lietuvoje požiūris į literatūros pasaulį bebandančius prasibrauti žurnalistus. Kita vertus, čia gavau daugiau impulsų gyventi, kaip noriu, ir daryti tai, apie ką svajojau. Be to, mieste vyksta toks aktyvus kultūrinis gyvenimas, kad nori nenori prisigaudai visokiausių idėjų. Nesakyčiau, kad įvyko kažkoks virsmas, – aš dabar esu ir žurnalistė, ir rašytoja, ir gidė. Ir vis dar esu mama.
Žurnalistiniai tekstai blaško, panerti į romaną daug įdomiau. Tu pats susikuri savo paralelinį pasaulį, pats esi ten šeimininkas. Gali išsijungti iš dabarties, kurti kokius tik nori personažus, žaisti jų likimais. Bet negali romano parašyti apie tai, ko visai nežinai, todėl rašiau apie žurnalistikos užkulisius, Berlyną, fotografo dukrą, kokia pati esu. Rašau tai, kas man pačiai aktualu, kas skauda, kas domina.
– Kiek jūsų knygose yra tikrojo Berlyno?
– Berlyno daug mano dviejuose romanuose, kurie jau išparduoti – "Ruduo Berlyne" ir "Berlyno romane". Abiejuose aprašau tikras gatves, tikrus pastatus, tikrus sutiktus žmones, bet istorijos yra išgalvotos.
Po šių romanų visai netikėtai prasidėjo ir mano, kaip Berlyno gidės, karjera, nes atvažiuojantys skaitytojai arba, tiksliau, skaitytojos, norėdavo pamatyti vietas, kur vyko romane aprašomas veiksmas. Berlynas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nejaukus ir pilkas. Tai tapo man dar vienu iššūkiu – per ekskursijas pasakoti žmonėms, kad miestas tyčia juos klaidina, kad yra ne taip, kaip atrodo, kad viskas, kas įdomu, Berlyne yra andergraunde, užkaišiota taip, kad turistai paprastai nerastų.
Pavyzdžiui, paminklas sudegintoms knygoms šalia Operos pastato yra po žeme – jei nenuleisi akių reikiamoje vietoje, nepamatysi stiklinės plytelės ir daugybės tuščių lentynų po ja. Todėl turbūt ir tapau gide po Berlyną, kad galėčiau nuolat pataisyti šį įvaizdį iš Lietuvos atvykusiems žmonėms. Dabar, kai turistų nėra, skaitau istorines knygas, tyrinėju įvairius miesto kampelius ir kaskart nustembu, kiek įdomios istorijos likučių čia visur pridėliota.
Gidė: savo ekskursijoje Lina padeda turistams atrasti iš pirmo žvilgsnio nematomą Berlyną.
– Kas jūsų galvoje gimsta šiuo metu?
– Dabar dirbu prie kelių projektų, o idėjų turiu dar keliems. Vienas iš jų – praeitą vasarą šešias dienas ėjau populiariu viduramžiais ir dabar visiškai užmirštu trijų ostijų piligrimų keliu prie pat Berlyno, o dabar bandau sudėlioti tos kelionės įspūdžius.
Ši kelionė buvo tokia ypatinga ir pažėrė tiek įvairių patirčių, kad norisi jas aprašyti. Norisi pasakyti, kad nereikia lipti aukštai ar keliauti toli – kartais tiesiog tereikia plačiai atsimerkus iš savo kiemo išeiti į kelią, ir stebuklai pasipils. Gal jie bus maži, bet paveiks daug stipriau, nes kartais juk žemuogių sauja būna daug gardesnė ir vertingesnė nei kibiras braškių.
– Berlyne gimė ir kitokio pobūdžio jūsų knyga "Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu". Kaip jūsų gyvenime atsirado žygiai, kelias?
– Vaikščioti visada labai mėgau, o kalnuose lekiu takeliais, kaip nuo grandinės nutrūkusi. Man visuomet vaikščiojimas ir žygiai buvo pats geriausias poilsis, pati geriausia meditacija ir patys geriausi raminamieji. O žemėlapius galiu studijuoti valandų valandas, kaip kiti varto meno albumus.
Dailininkų kelio legendą sužinojau tiesiog leisdama savaitgalį su šeima Saksonijoje. Kadangi esu romantikė, ėmiau gilintis, ir tas Dailininkų romantikų kelias, apie kurį patys vokiečiai nedaug žino, mane pagavo ir nepaleido. Tuomet ir pagalvojau – užuot ėjus vienai, reikia susirasti įdomių pašnekovų ir galbūt kas nors iš to išeis. Papasakojau kunigui Algirdui Toliatui, ir jis iškart sutiko. Prisikalbinom fotografą Algimantą Aleksandravičių. Vieną gražią rudens dieną išėjo rašytoja su dviem gerai visuomenėje žinomais vyrais į miškus. Iš pradžių maniau, kad parašysiu gyvenimo patarimų rinkinį, bet išėjo kur kas asmeniškesnė knyga "Kelyje".
Kartą per savaitę einu po 10-15 km. O kai apeisiu viską, žiūrėk, ir pandemija jau bus pasibaigusi, o aš būsiu susipažinusi su Berlyno pakraščiais.
O tada visai netyčia tapau kalnų vedle ir dvi vasaras vedžiau žmones knygoje aprašytu maršrutu. Pati kaskart vėl ir vėl džiaugiausi vaizdais, bendravimu, gamtos paslaptimis. Nežinia, kaip bus šią vasarą, bet jau gaunu užklausų iš skaitytojų apie kelionių datas.
Dabar, kai negalima niekur keliauti, keliauju aplink Berlyną. Radau tokį 150 km maršrutą, kuris suskirstytas į septynis etapus, visi puikiai pasiekiami miesto transportu. Aš juos dar padalijau ir dabar kartą per savaitę einu po 10–15 km. O kai apeisiu viską, žiūrėk, ir pandemija jau bus pasibaigus, o aš būsiu susipažinusi su Berlyno pakraščiais. Manau, kad vaikščiojimas yra pats geriausias imuniteto treniruoklis ir padeda nors trumpam atsitraukti iš to antraštėmis bauginančio pasaulio.
– Praėjusieji metai jums buvo jubiliejiniai. Kokios mintys aplankė pasitinkant 50-metį?
– Labai erzino visi, kurie sakė, kad tai tik dar viena data, tik skaičiai, nėra čia ko nerimauti, niekas nesibaigia ir niekas nesikeičia, arba kad man tiek netgi neduotum. O aš supratau, kad tai toks amžius, kai reikia visus atrodymus mesti šalin ir susitaikyti su tuo savimi, koks esi iš tikrųjų.
Tą savaitę prieš gimtadienį buvau likusi viena Berlyne ir daug mąsčiau apie nueitą kelią, savo nesėkmes ir pasiekimus. Atrodė, lyg iš tikrųjų priėjau kelio pabaigą ir turėčiau atsisveikinti su kažkuria savo gyvenimo dalimi. Panašus jausmas apima žygio pabaigoje, kai esi ir pavargęs, ir išdidus, ir apimtas savotiško liūdesio, kad kelias baigiasi. Bet juk čia pat prasideda kitas, galbūt net dar įdomesnis – pagalvojau tada ir supratau, kad esu pasiruošusi priimti viską, kad ir kas nutiktų.
Manau, kad toks pabuvimas vienam ir savojo kelio apžvalga svarbi kiekvienam iš mūsų, tik tam dažniausiai nerandame laiko. Turėjo praeiti 50 metų, kad suprasčiau, jog kokybiškam buvimui su savimi skirtas laikas jokiu būdu neiššvaistytas – tai pati brangiausia dovana sau.
– Kuo užsiima jūsų vyras Renatas Neverbickas ir vaikai?
– Vyras dirba fotografu, o mane kartais įdarbina fotografo asistente. Iš tikrųjų išmokau puikiai palaikyti atšvaitus, įjungti vėją ar kalbinti vaikus, kad jie ramiai pasėdėtų. Vyresnieji du vaikai dabar gyvena Lietuvoje – dukra Ugnė dirba architekte, o sūnus Paulius filmuoja ir kuria trumpus dokumentinius filmus.
– Kada pastarąjį kartą buvote Lietuvoje? Ar rečiau čia lankantis galima pastebėti kažkokių pokyčių?
– Lietuvoje mes gana dažnai būname, pas mane dažnai atvažiuodavo turistų iš Lietuvos, taigi aš net nesijaučiau gyvenanti toli nuo namų. Juk Berlynas yra viso labo už pusantros valandos lėktuvu.
Visada atvažiuojame vasarą paatostogauti su visa šeima savo sodyboje Aukštadvario rajone, nes ten tiesiog jaučiuosi įsižeminusi ir labai myliu tą kraštą, be to, noriu, kad jauniausias sūnus Benas galėtų prisiminti vaikystę kaime. Šie metai – pirmieji, kai negrįžome per Kalėdas ir kai nebus knygų mugės vasarį. Bet tikiuosi, kad per Velykas situacija pasitaisys ir mes galėsime grįžti nelaukdami vasaros.
Pokyčius Lietuvoje stengiuosi matyti tik teigiamus. Neatsižaviu savo vyresnėlių vaikų karta, kurie laisvi, matę pasaulio, drąsiai svajoja, yra kūrybingi, kartu atsakingi ir labai patriotiški.
Šeima: gyventi į Vokietiją Lina prieš aštuonerius metus išvyko su vyru Renatu ir jauniausiuoju sūnumi Benu, kuriam tada tebuvo dveji.
– Ar šeimoje pasišnekate apie grįžimą į Lietuvą visam laikui? Yra tokių minčių?
– Manau, tai lengvai išsprendžiamas dalykas. Kai ateis laikas, tai kažkas tikrai vazoną perkels ant kitos palangės. O kur ji bus, dar nežinau. Tuo ir įdomus gyvenimas, kad ne viską gali suplanuoti ar lengvai nuspėti. Juk dar prieš metus planavome visai kitus dalykus. Kartais reikia aplaužyti savo įsitikinimus, nužudyti savo planus ir atsiduoti upės tėkmei, nes priešindamiesi jai vis tiek nieko nelaimėsime, tik iššvaistysime jėgas.
