L.J.Jankaus peizažai

Tapytojo L.J.Jankaus (1946–2014) paveikslų parodoje (kuratorė – N. Nevčesauskienė) eksponuojami Pamario krašto 8‒9 dešimtmečių peizažai, koncentruotai ir įtaigiai atveriantys glaudžias sąsajas su dailininkui artimomis vietomis. Melsvai pilkšvų tonų, įtaigūs Drevernos, Rusnės, Rasytės, Pjaulių, Mingės, Nemunyno, Gilijos ir kitų vietovių motyvai atsiveria skirtingų rakursų konstruktyviomis kompozicijomis. L.J.Jankaus tapybos motyvais tapo Pamario vanduo, laivai, valtelės, namai, kanalai. Dailininkas paniro į šio krašto aplinką ir gamtą, prisišliejo prie ten gyvenusių žmonių. Tapyboje jis atrado kitų dailininkų daug kartų eksploatuotą priemonę ‒ šviesą. Saulė ir jos šviesa, raibuliuojantis vanduo medžių ir pievų apsuptyje tapo jo pagrindiniais tapybos motyvais. Dailininko tapybos kalbai įtakos turėjo ir tai, kad, būdamas vilnietis, 1999 m. jis persikėlė gyventi į Pjaulius, kur sėmėsi gilaus ir prasmingo kūrybos įkvėpimo gamtos apsuptyje, vaikštinėdamas po apylinkes, plaukiodamas Kuršių mariose paties pasigamintu kurėnu.

L.J.Jankus gimė 1946 m. Priekulėje, mirė 2014 m. ten pat. 1964‒1969 m. Lietuvos dailės institute studijavo tapybą. Nuo 1970 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje, surengė kone 20 individualių parodų. Parašė prisiminimų, parodų recenzijų. Dėstė dailės disciplinas įvairiose aukštosiose Lietuvos mokyklose.

J.Stauskaitės „Paukščiai“

J.Stauskaitė – viena ryškiausių Lietuvos grafikos kūrėjų, debiutavusi XX a. 8 dešimtmetyje kartu su stipria menininkių karta, atnešusia į lietuvių grafiką stiprų emocionalumo užtaisą, simbolių kupiną plastinę kalbą.

Paukščiai J.Stauskaitės kūryboje ėmė rastis ankstyvuosiuose grafikos cikluose maždaug 1980-aisiais. Moters-paukščio vaizdinys anksti nužymėjo grafikės kūrybinio braižo pokyčius ir tapo daugiausiai varijuotu jos kūrybos motyvu. Paukščiai ar moterys-paukštės, kūriniuose sutinkami įvairiausiais pavidalais, įkūnija asmenybės siekių veržlumą, kūrybos ir laisvės poreikį, negandų pranašystę, sielos skrydį ir vilties troškulį. Piešiniuose tušu, anglimi ar sangvinu J.Stauskaitė išlieja visas emocijas – nežabotas svajas ir drovumą, pergalingą triumfą ir nusižeminimą, pyktį, nepasitenkinimą ir švelnumą, nuolankumą, susitaikymą. Parodoje „Paukščiai“ (kuratorė – R.Urbonienė) pristatomi kelių paskutiniųjų dešimtmečių menininkės piešiniai ir šiandienos aktualijas atliepianti piešinių instaliacija. Ji, kurta besiruošiant asmeninei parodai ką tik prasidėjus karui Ukrainoje, talpina skausmą, nerimą ir didžiulę gėrio pergalės viltį.

Abi parodos LNDM Pamario galerijoje veiks iki rugsėjo 25 d.

„Didžioji mūsų mokytoja gamta mums lyg sakytų – „pajausk mūsų amžinybę“. Žmogaus būtis čia, mūsų žemėje, nori nenori reikalauja rėžio ženklo, kad „...aš čia buvau ir esu čia amžinas“. Visas žmogaus praeities kultūros klodas tai tvirtina ir tvirtins“, – yra sakęs dailininkas L.J.Jankus.

Jau vaikystėje pamilęs ypatingą Pamario krašto grožį, jis liko jam ištikimas savo kūryboje. Menininko darbuose dominuoja gimti kraštovaizdžiai, jo kūrybos objektai – Drevernos, Vilhelmo kanalo, Mingės, Kintų, Rusnės ir kitų Mažosios Lietuvos vietovių motyvai.

Meno kritikas Algis Uždavinys L.J.Jankaus kūrybos braižą pavadino šiaurietišku impresionizmu. Saikingai naudodamas spalvas, savito taškavimo potėpiais lyg mozaiką jis dėliojo Pamario krašto gamtos vaizdus, didelį dėmesį skirdamas saulės šviesos atspindžių ar raibuliuojančio vandens paviršiaus vaizdavimui. Tai savitas tapybinės raiškos plėtojimo pavyzdys, pažymėtas ryškiu individualumo ženklu, iš esmės sunkiai randantis analogų šiuolaikiniame dailės kontekste. Tapytojo kūrybos braižas buvo gerai atpažįstamas ir vertinamas meno žinovų.

L.J.Jankus 1946 m. gimė Priekulėje, užaugo Pjaulų kaime prie Vilhelmo kanalo. 1969 m. baigė tuometį Vilniaus dailės institutą, kur žinių sėmėsi iš tapytojų J.Švažo, A.Petrulio, S.Džiaugšto. Nuo 1970 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje, nuo 1978 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Menininko kūrinių įsigijo Lietuvos dailės muziejus, LR kultūros ministerija, privatūs kolekcininkai Lietuvoje, JAV, Vokietijoje, Danijoje, Islandijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Izraelyje.

Tapytojas daug dėmesio skyrė ne tik kūrybai, bet ir pedagoginiam darbui. Jis dėstė dailę Vilniaus Gedimino technikos universitete, 1989–1999 m. šioje aukštojoje mokykloje vadovavo Dailės katedrai. Persikėlęs į gimtinę, tęsė pedagoginį darbą. Profesorius L.J.Jankus vadovavo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dailės katedrai, buvo aktyvus visuomenės veikėjas.

Šio autoriaus darbų nebėra galerijose, liko tik privačiose kolekcijose ir muziejuose, todėl tai puiki proga pamatyti bent dalelę jo kūrybinio palikimo ir prisiminti talentingą Klaipėdos miesto dailininką. L.J.Jankus nuo 1970 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje, nutapė daugiau nei 1 000 drobių, individualias parodas surengė Vilniuje, Klaipėdoje, Plungėje.

L.J.Jankus gimė Priekulėje 1946 m. birželio 29-ąją, tą pačią dieną kaip ir Justinas Vienožinskis, ir tuo labai didžiavosi. Dar vaikas būdamas sau užsibrėžė: „Kai užaugsiu, būsiu arba dailininkas arba jūreivis.“ Svajonė lyg ir pildėsi: tapo dailininku, o ir pasaulio matė skrosdamas bangas su Lietuvos dailininkų sąjungos jūrine jachta „Dailė“.

Pirmas tapybos pamokas gavo iš motinos. Jo žodžiai – „Žiūrėk, juk tos pačios spalvos yra natiurmorto rusvai žaliame ąsotyje ir obuolyje, paberk spalvas ir susirink jas, apibendrink ir išskirk“ – tapo pagrindiniais ir esminiais dailininko tapybos elementais ir net tikslais. Vienas iš pirmųjų mokytojų buvo profesorius Antanas Žmuidzinavičius. Vėliau jaunuolis įsigudrino per atostogas lankytis Vilniuje, tuomečiame Dailės institute, kur gipsinės galvos piešimo subtilybių vakarais mokė instituto studentai. Taip ir pasiruošė stojamiesiems egzaminams į institutą. 1964-aisiais baigusį Priekūlės vidurinę mokyklą ir įstojusį į Dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija) jį tapybos mokė Algirdas Petrulis.

Dailininkas teigė, kad jį kaip menininką formavo tėvas, mokytojas Stanislovas Jankus, tapytojas A.Petrulis, rašytojas Viktoras Katilius. Jie būsimą dailininką globojo ir „lipdė“. 1969-aisiais jis baigė Dailės institutą, apsigindamas diplominį darbą „Drevernos prieplauka“. Drevernos motyvas persmelkė visą tapytojo kūrybą. Pirmąją personalinę parodą jis surengė 1976 m. Vilniuje, Dailės fondo salone, tais pačiais metais buvo priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą.

Tapyboje dailininkas pirmenybę teikė spalvai, tonąui raiškos aiškumui, viskam, kas sutelkta judesyje. O peizažas L.J.Jankui buvo motyvas, akistata su gamta: „Motyve ieškau dalelytės savęs, rakto, kuriuo galėčiau groti. Atrodo, raktą randi tame ar kitame motyve, bandai kažką užčiuopti, kažkur dingsti amžinybėje, ir vėl – realybė. Pastebi, kad esi bejėgis kažką daugiau padaryti. Kūryba – tai procesas, dėl ko kuriama, viskas yra dėl jo.“

L.J.Jankaus tapybos paroda „Akistata su gamta“ Rūtų galerijoje (Danės g. 9) vyks iki 2017 m. sausio 18 d.

Eidamas 69-uosius metus sekmadienį mirė tapytojas, Klaipėdos universiteto profesorius Linas Julijonas Jankus, pranešė Lietuvos dailininkų sąjunga.

L.J.Jankus gimė 1946 metais Priekulėje, Klaipėdos rajone. 1964-1969 metais jis studijavo Vilniaus dailės akademijoje (buvusiame Dailės institute).

Menininkas aktyviai dalyvavo respublikinėse ir tarptautinėse parodose, simpoziumuose.

L.J.Jankus 1974-1977 metais vadovavo dailės studijai Vaikų ir jaunimo klube „Aušra“, 1979-1980 metais dirbo dėstytoju Vilniaus universitete, po to dėstė dailę Vilniaus Gedimino technikos universitete, o 1989-1999 metais šioje aukštojoje mokykloje vadovavo Dailės katedrai. Persikėlęs į gimtinę, menininkas tęsė pedagoginį darbą ir vadovavo Dailės katedrai Klaipėdos universitete.

Menininkas yra nutapęs daugiau kaip 1000 paveikslų. Jo darbai eksponuojami Lietuvos ir Rusijos muziejuose, darbus yra įsigiję privatūs kolekcininkai Lietuvoje, JAV, Izraelyje, Vokietijoje, Danijoje, Rusijoje, Islandijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje ir kitose pasaulio šalyse.