Izraelyje – gedulas ir neabejotinas pasiryžimas su kaupu atsakyti į teroristinės grupuotės „Hamas“ išpuolį, kurio metu, pirmadienio ryto duomenimis, jau žuvo apie 700 Izraelio gyventojų, tarp jų ir šioje šalyje gyvenęs policijoje dirbęs lietuvis, sužeisti tūkstančiai, o apie 100 paimti įkaitais.

Tačiau kartu – ir nusivylimas, kad valstybė tam leido įvykti. Prie nuolatinių atakų izraeliečiai pripratę, tačiau šios mastas toks, kad valstybėje oficialiai paskelbta karo padėtis.

Kokia tikėtina jo eiga ir situacijos pokyčiai visame šiame regione, „Kauno diena“ klausia Rytų Europos studijų centro direktoriaus Lino Kojalos.

Daug klausimų

– Izraelio žiniasklaida spalio 7-ąją jau pavadino didžiausios nacionalinės gėdos per visą valstybės istoriją diena: jos žvalgyba neįžvelgė bręstančio pavojaus, nors yra pasistatę sieną, kurioje įrengta pažangiausia įranga, bet „Hamas“ teroristai lengvai ją įveikė, valstybė turi stiprią kariuomenę, bet atkirtis užtruko, buvo nužudyti tūkstančiai žmonių, apie 100 paimti karo belaisviais ir išvežti į Gazos Ruožą. Kaip Izraelis nesugebėjo nei prognozuoti išpuolio, nei nedelsdamas jam pasipriešinti?

– Matyt, priežasčių dar kažkiek laiko nesužinosime, bet jos bus tyrimų prioritetas pačiam Izraeliui aiškinantis, kodėl jo žvalgyba, kuri taip gerai finansuojama ir tiek daug kartų įrodžiusi, kad geba surinkti reikalingą informaciją, šiuo atveju, bent jau sprendžiant iš to, ką žinome, neužfiksavo „Hamas“ pasirengimo tokiai didžiulei atakai ir jos rizikos laipsnio.

Dabar galima tik spėlioti, kad tai galbūt lėmė vidinė Izraelio situacija dėl vyriausybės veiksmų ir nesutarimų su atskiromis visuomenės grupėmis. Prie to galbūt galėjo prisidėti ir nusiraminimas, kad situacija Vidurio Rytuose tarsi yra pati ramiausia per keletą dešimtmečių, apie tai dar visai neseniai kalbėjo ir JAV atstovai. Gal turėjo įtakos ir koncentravimasis į politinius dalykus – diplomatinių santykių užmezgimas su Jungtiniais Arabų Emyratais, Bahreinu, Maroku, nes tai tarsi rodė, kad politinė situacija regione keičiasi.

– Šįsyk nesuveikė ir garsusis Geležinis kupolas, saugantis Izraelį nuo nuolatinių raketų atakų, o pasaulį apskriejo vaizdai, kaip dešimtys teroristų laisvai vaikštinėja po Izraelio tankų bazę.

– Nežinau, ar galima sakyti, kad priešraketinė sistema nesuveikė. Ko gero, ji atliko savo darbą, bet jokia priešraketinė sistema negali veikti 100 proc., juo labiau kai ataka tokio masto – paleista tūkstančiai raketų, kurių tikslas ir buvo užtvindyti visą gynybinę sistemą ir neleisti jai atsipūsti. Didelę dalį raketų Izraelis atrėmė, todėl žala mažesnė, bet atakos mastas ir pobūdis leido bent daliai jų pasiekti tikslą.

Sunku pasakyti, kaip galėjo įvykti tokio masto ataka, turbūt to nežino ir dalis Izraelio sprendimų priėmėjų, kuriems dar reikės pamatyti kompleksinį situacijos paveikslą. Yra spėliojimų, galbūt per daug pajėgų buvo perdislokuota į kitas šalies vietas matant „Hezbollah“ grėsmes, gal nebuvo pakankamo sutelktumo šalyje, kur vyksta vidiniai politiniai procesai, o vienu aspektu buvo paliestos ir saugumo pajėgos, dalis rezervininkų pareiškė, kad nesutiktų atlikti savo pareigos, jei kai kurie vyriausybės veiksmai nebus atšaukti. Visa tai galbūt prisidėjo prie to, kad reakcija į ataką nebuvo tokia, kokios buvo galima tikėtis.

Tačiau tai nekeičia bendros situacijos – Izraelis visuomet buvo taikinys, susidurdavo su daugybe saugumo grėsmių. Kad tokie išpuoliai gali nutikti, deja, yra prognozuotinas reiškinys, bet klausimas, kodėl nepavyko numatyti tokio didelio ir aiškiai labai ilgai rengto išpuolio, kuris pasiekė rezultatą ir nusinešė tiek daug žmonių gyvybių.

Kaip reaguos kiti

– Vis dėlto konflikto pusių kariniai pajėgumai skiriasi. Tad kokia tikėtina karo eiga ir trukmė?

– Labai priklausys, kaip Izraelis reaguos. Atsižvelgiant į išpuolio mastą ir tragiškumą, taip pat ir aplinkybę, kad dabar Izraelio vyriausybę sudaro dešiniųjų pažiūrų politikai, įskaitant ir kraštutines jėgas, žinoma, atsakas bus matomas. Tačiau iki galo lieka neatsakyta į klausimą, koks jis galėtų būti bent jau vidutinio laikotarpio perspektyvoje.

Ar Izraelis galėtų siekti okupuoti Gazos Ruožą, perimti jo kontrolę 100 proc. ir taip neutralizuoti šią grėsmę dabartinio ir tolesnio laikotarpio perspektyvoje? Ar gal bus suvokta, kad tai ne išeitis, dėl ko ir anksčiau tai nebuvo padaryta, nes net jei ši teritorija būtų užimta, „Hamas“ išstumta iš savo kontroliuojamų pozicijų, nors tai nebūtų lengvai įgyvendinama užduotis, ar „Hamas“, kaip teroristinė organizacija, kuri gali veikti ir pogrindyje, nustotų kelti grėsmę Izraelio saugumui?

Nežinau, ar galime sakyti, kad priešraketinė sistema nesuveikė. Ko gero, ji atliko savo darbą, bet jokia priešraketinė sistema negali veikti 100 proc., juo labiau kai ataka tokio masto.

Matyt, reikės ir politinio, ir karinio, ir bendresnių geopolitinių vertinimų, nes tai Izraeliui duotų geriausią rezultatą tam tikro laikotarpio perspektyvoje siekiant sumažinti civilių aukų skaičių, įskaitant ir gyvenančiųjų Gazos Ruože, ir atsižvelgiant į regioninį kontekstą, kuris neaišku, kaip galėtų išbalansuoti situaciją, nes Izraelio bandymas kontroliuoti visą Gazos Ruožą, tikėtina, sukeltų kitų valstybių reakciją ir ji nebūtinai gali būti palanki Izraeliui.

– Kol kas kariaujančios pusės – Izraelis ir viena teroristinė organizacija. Kiek į konfliktą gali įsitraukti kitos regiono šalys?

– Taip, kol kas karas vyksta tarp teroristine organizacija ir Vakarų pasaulyje pripažįstamos „Hamas“ ir Izraelio Valstybės, kiti veikėjai tiesiogiai neįsitraukę. Akivaizdu, kad „Hezbollah“ remia, ką daro „Hamas“, bet šiuo metu nebūtinai nori visiškai įsitraukti į šį karą.

Dar labiau tai galioja regiono šalims, kurios pastaruoju metu žengia priešinga kryptimi – turiu omenyje arabų valstybes, kurios siekia užmegzti diplomatinius santykius su Izraeliu ir stabilizuoti situaciją, įskaitant ir Saudo Arabiją. Pastaruoju metu, tarpininkaujant JAV, vyko neformalios derybos, kurios galbūt galėjo ir gal vis dar tebegali Saudo Arabijai ir Izraeliui padėti užmegzti diplomatinius santykius. Tai atspindi ilgalaikį šių valstybių strateginį interesą stabilizuoti situaciją, atliepti Irano keliamą grėsmę. Tai, kas dabar įvyko, galbūt iš dalies inspiruota ir šio politinio proceso, t. y. „Hamas“ nenori, kad situacija, susijusi su Gazos Ruožu, Palestina, tarsi būtų nustumta į antrą planą. Antra vertus, reikia suvokti, kad Irano grėsmė regione išlieka didelė, tad paskatos išlikti diplomatinio susikalbėjimo su Izraeliu kelyje tebelieka aktualios.

Vis dėlto, kilus tokio masto karui, ypač jei jis plėsis, jei būtų rengiama didelio masto karinė operacija Gazos Ruože, būtų sunku prognozuoti, kaip tai galėtų paveikti arabų šalių pozicijas bent jau trumpuoju laikotarpiu. Kaip tai galėtų atrodyti, galime tik spėlioti. Kad ir ko imsis Izraelis, jis tai darys puikiai suvokdamas tikimybę, kad situacija eskaluosis, į konfliktą viena ar kita forma, nebūtinai karine, gali įsitraukti daugiau dalyvių ir įtampa didės.

Atkirtis: atsižvelgiant į išpuolio mastą ir tragiškumą, žinoma, Izraelio atsakas bus matomas. Tačiau, pasak L. Kojalos, iki galo lieka neatsakyta į klausimą, koks jis galėtų būti efektyviausias. L. Balandžio / BNS nuotr.

– Kokią galima prognozuoti Vakarų šalių reakciją, juolab kad tarp įkaitų, kaip skelbia Izraelio žiniasklaida, yra ir JAV, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, kitų šalių piliečių?

– Manau, nebus skubama reaguoti, nes situacija greitai keičiasi, patikimos informacijos nedaug. Pirmas žingsnis žengtas labai aiškiai – iš Vakarų šalių pusės išreikštas palaikymas Izraeliui dėl tokio didelio masto teroristinio išpuolio.

Ilgainiui, kai Izraelis suformuluos savo atsaką ir, jei jis apims daugiau nei tik per ataką iš dalies užimtų Izraelio teritorijų atsiėmimą ir taikymąsi į konkrečias „Hamas“ strategines vadavietes Gazos Ruože, prasidės procesas, kuriame dalyvaus ir Vakarų šalys. Visi supranta, kad „Hamas“ veiksmai imant įkaitus nebuvo atsitiktiniai, galbūt siekiant bent iš dalies apriboti Izraelio galimybes veikti ar taikyti kokius atkirčio įrankius.

Įtampa turi potencialą tęstis, bet sprendimo teisė priklausys pačiam Izraeliui. Vis dėlto žinant, kad Izraelis labai vertina santykius su Vakarų šalimis, ypač su JAV, kurios kasmet jam skiria apie 4 mlrd. dolerių gynybiniams pajėgumams stiprinti, jis palaikys glaudų dialogą ir kontaktą planuojant bet kokius tolesnius veiksmus, įskaitant ir Vakarų šalių piliečių išvadavimą.

Konfliktų spiralė

– Kodėl dešimtmečius niekaip nepavyksta stabilizuoti situacijos šiame regione?

– Didelė įtampa regione tvyro nesant aiškaus politinio sutarimo, kaip, viena vertus, užtikrinti Izraelio valstybės egzistavimą, antra vertus, Palestinos gyventojų norą turėti savo politinį atstovavimą. Matėme artėjimą prie susitarimų, kurie galėtų tai realizuoti, vienas ryškiausių – vadinamieji Oslo susitarimai 1993 ir 1995 m., kai Izraelis ir Palestinos išsivadavimo organizacija sutarė dėl gairių to link. Tačiau šis ir kiti susitarimai nevedė prie jokių konkrečių rezultatų.

Pastarojo laiko tendencijos, vadinamieji Abraomo susitarimai prieš keletą metų, kurie ir atvėrė kelią Izraelio santykiams normalizuoti ir diplomatiniams santykiams su kai kuriomis arabų valstybėmis sukurti, rodė, kad tarsi verčiamas naujas puslapis nustumiant Palestinos ateities klausimą į šalį, nors situacija dėl jos ir neišspręsta, bet neatrodė tokia įkaitusi kaip anksčiau. „Hamas“ dabar turbūt ir bando grąžinti situaciją kelerius metus atgal tarsi rodydama, kad Izraelio pastangos kurti platesnį regioninį politinį sutarimą bus bevaisės, bent jau kol egzistuos tokie dariniai kaip „Hamas“ ir „Hezbollah“, nes jie visada taikysis į Izraelio valstybingumą.

Deja, aiškios išeities iš šios situacijos nėra, o ankstesni susitarimai turėjo ribotą efektą. Kad turi būti dviejų valstybių modelis, neprieštarauja nė viena iš pusių, bet kaip tai įgyvendinti praktiškai, jau sudėtingesnis klausimas ir tai, deja, tai kelia grėsmių regione. Izraelis imasi veiksmų, kad užsitikrintų saugumą, tai skatina kraštutinių organizacijų veiksmus ir visa tai tampa nesibaigiančia spirale, kur taško padėti negali nė viena pusė.

– Ar realiau, kad taškas bus padėtas karinėmis priemonėmis, ar politiniais susitarimais?

– Karinis modelis negali 100 proc. padėti taško. Net jei Izraelis imtų kontroliuoti Gazos Ruožą, tokios organizacijos kaip „Hamas“ turėtų mažiau atramos taškų. Tačiau, kaip rodo ir Afganistano atvejis, ten kontrolė tarsi buvo, bet Talibano tai nesunaikino. Ir kiti kariniai konfliktai parodė, kad karinė jėga – labai svarbus veiksnys, kuris gali keisti situaciją, bet nebūtinai išsprendžia politines, socialines, ekonomines tų visuomenių problemas, jau nekalbant, kad tai pareikalauja daug žmonių aukų.

Noras sutarti politiškai pastaruoju metu buvo apėmęs daugiau regiono valstybių nei anksčiau. Nėra taip, kad susitarti neįmanoma, – tendencijos rodo priešingai. Tačiau trumpojo laikotarpio perspektyvoje sunku įsivaizduoti, kad viskas greitai pasibaigtų, juo labiau kad toks išpuolis, kokį dabar įvykdė „Hamas“, gilina žaizdas ir randus užsigydyti tampa sunkiau, o toks emocinis fonas tampa nepalankus ir politiniams procesams.

– Neturi V. Putinas daug pasirinkimų, patys matome, kad tarptautiniuose formatuose jis pats fiziškai iš esmės dalyvauti beveik nebegali, nes net tos šalys, kurios politiškai pakankamai draugiškai nusiteikusios Rusijos atžvilgiu, negali jam garantuoti, kad asmuo nebus suimtas dėl savo padarytų nusikaltimų. Tad šiuo atveju Šiaurės Korėjos lyderis yra vienas iš tų retų, kuris vis dar atvyksta ir siekia bendrų interesų su dabartiniu Kremliaus lyderiu.

– Bet ar V. Putinas tikrai jau išnaudojo visas kitas galimybes, kad beliko glėbesčiuotis tik su Kimu?

– Kalbant apie amuniciją, kurios, akivaizdu, kad agresoriui trūksta, ir būtent tokią amuniciją, kuri sietina dar su sovietinėmis sistemomis, akivaizdu, kad Rusija daug pasirinkimų neturi. Nes apskritai rezervai senka ir, be abejo, tai yra problema ne tiktai pačiai Rusijai, bet ir Ukrainai, kurios gynybinių pajėgumų tai taip pat nestiprina. Tai šiuo atveju Šiaurės Korėja yra vienas iš tų retų pasirinkimų, kuriems Rusija turi ką duoti mainais. Šiuo atveju tikrai nekalbame apie Šiaurės Korėjos paramą Rusijai, kalbame apie dviejų režimų sutarimą ką galime vienas kitam duoti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ir ką jie gali duoti vienas kitam? Aš suprantu, V. Putinui dabar reikia amunicijos, Šiaurės Korėjai – branduolinių ginklų. Jų uždrausta programa visaip yra sankcionuojama, tačiau negali judėti į priekį. Bet netgi buvo paprašyta ir maisto.

– Iš ties, Šiaurės Korėjos režimas ne kartą jau yra susidūręs su bado problema. Be abejo, šita situacija dar labiau paaštrėjo per pandemiją, kuomet Šiaurės Korėja visiškai atsitvėrė nuo likusio pasaulio, na, iš esmės nuo Kinijos, su kuria viena ar kita forma buvo palaikomi santykiai. Ir, aišku, tai gilino problemas, iššūkius su elementariu problemų sprendimu. Na, yra skaičiuojama, nors tikslių skaičių nežinoma, kad apie pusė Šiaurės Korėjos gyventojų gali neturėti pakankamai maisto tiesiog savo poreikiams užtikrinti. Taip, maistas yra vienas iš tų elementų ir greta to ginkluotė, kuri reikalinga Šiaurės Korėjos režimui stiprinant savo branduolinį arsenalą ir plečiant jo galimybes pasiekti tolimas šalis. Na, pirmiausiai taikomasi į JAV.

– Be Šiaurės Korėjos kas dar liko V. Putinui?

– Iš tikrųjų, liko nemažai valstybių, jeigu žvelgtume politinių interesų prasme. Indija, Kinija yra tos šalys, kurios perka šiuo metu ypatingai daug energetinių resursų iš Rusijos. Net jei ir palankiomis sau kainomis, tas pragmatinis ryšys tęsiasi. Nors ateityje jam potencialas vystytis yra mažesnis. Net ir tokios šalys kaip Indija nori būti mažiau priklausomos nuo Rusijos ir ieškoti sąlyčio taškų su Vakarais. Bendrai vertinant, Kremliaus geopolitinė įtaka globaliai išlieka labai didelė, bet būtų sunku matyti, kad ji pastaraisiais metais augtų.

– Bet mes girdėjome ir tam tikrų, pavadinkim taip, skausmingų Kremliui atstūmimų. Jūsų nuomone, iš ko tie skausmingiausi atstūmimai buvo, iš Kinijos?

Bendrai vertinant, Kremliaus geopolitinė įtaka globaliai išlieka labai didelė, bet būtų sunku matyti, kad ji pastaraisiais metais augtų.

– Aš sakyčiau, kad Kinija bando rasti balansą ir tas balansas, be abejo, krypsta į Rusijos pusę. Nes nieko Vakaruose Kinija neįtikintų, kad nepalaiko Kremliaus politine prasme. Ir netgi aiškiai yra kalbama apie tai, kad bent jau dvigubos paskirties prekes, o galbūt ir tam tikro pobūdžio ginkluotę Kinija Rusijai siunčia. Tad tai nėra balansuojantis veikėjas. Bet Kinija taip pat supranta Rusijos ribotumus, vis tik tai nėra didžiausia pasaulio ekonomika, ji susiduria su dideliais sunkumais. Taip, ji yra ta, kuri priešinasi JAV ir deklaruoja tai kaip pagrindinį savo siekį, tai tarsi sutampa su Kinijos interesais. Bet tai pačiai Kinijai yra svarbu ir Vakarų šalys – pagrindinės rinkos kiniškoms prekėms. Tas balansavimas, jeigu vertintume pragmatinę naudą, ir Kinijos, ir Indijos, ir Pietų Afrikos respublikos, ir Brazilijos, nebus vien palankus Kremliui.

– Na, bet kalbant apie tą pačią Rusiją, iš jos mes ir toliau girdime gana audringą palaikymą buvusiam JAV prezidentui Donaldui Trumpui, kuris dabar turi rimtų reikalų su teisėsauga, bet vis sako „Aš eisiu į prezidentus“. Jeigu jis yra išrenkamas JAV, ar tai nereiškia, kad ir JAV spaudimas Rusijai arba sumažės, arba jo išvis neliks? Ir galbūt baigsis parama Ukrainai?

– Iš ties, kaip jūs ir minite, V. Putinas vakar užsiminė apie tai, kad D. Trumpas yra persekiojamas, tarsi siųsdamas pozityvų signalą visiems Trumpo rėmėjams. Ir, aišku, tai turime vertinti kaip provokaciją, Kremlius nori aštrinti vidines kirtis JAV, nori, kad V. Putinas bent dalies amerikiečių nebūtų traktuojamas kaip karo nusikaltėlis. Nors kol kas, galime pasidžiaugti, apklausos nerodo, kad amerikiečiai abejotų, kas yra agresorius ir atsakingas už daugybės žmonių žūtis. Aišku, kitų metų rinkimai turės didelę įtaką. Na, sunku prognozuoti, kaip elgtųsi D. Trumpas Ukrainos atžvilgiu, nes jo retorika neretai pirmosios kadencijos metu skirdavosi nuo praktinių veiksmų ir tą sąlygodavo D. Trumpas su puse nacionalinio saugumo patarėjų komanda. Kol kas tos komandos bruožų, potencialių pavardžių mes nelabai turime, tad ir spėlioti yra sunku. Tik galime numanyti, kad antroji D. Trumpo kadencija būtų labiau „trumpiška“, kitaip tariant, D. Trumpas turėtų mažiau ribojimų iš jį supančių žmonių, nes tiesiog jis turi daugiau patirties.

– Kalbant apie Rusijos problemas… Dabartinė situacija Armėnijoje, Armėnijos, pavadinkim, lengvas flirtas su JAV, bendros karinės pratybos. Šiandieną iš Rusijos pasigirdo jau ir tokių pasakymų, kad esą jau yra užsakyta Armėnijos premjero likvidacija, ir esą galbūt tai galėtų padaryti ta pati grupuotė „Wagner“, kuriems duotas toks užsakymas. Jūsų nuomone, tai eilinis blefas ar vis dėlto iš tikrųjų Armėnijos premjeras turėtų pasisaugot?

– Akivaizdu, kad Armėnija permąsto savo saugumo politiką, ilgus metus ji buvo susaistyta su Rusija, nes tiesiog šalis neturėjo alternatyvų Kalnų Karabacho kontekste, matant Azerbaidžaną, kaip didesnę valstybę, kaip didesnę karinę galią turinčią šalį. Bet pastaraisiais metais Rusijos veiksnys, kuris padėjo Armėnijai balansuoti, akivaizdu, kad jeigu neišnyko, tai bent jau ženkliai sumažėjo. Ir tai, kad Armėnijos premjeras ieško sąlyčio taškų su Vakarais turbūt nestebina, nes jis ir Vakaruose buvo priimtas kaip tas, su kuriuo įmanoma megzti dialogą. Tad akivaizdu, kad Kremliui tai yra nepalanku. Ar tai galėtų sąlygoti tiesioginį bandymą kažką daryti? Nebūtinai, nes šiandien Kremlius galbūt neturi tiek resursų, kad galėtų suvaldyti savo įtakos plitimą, bet tai kertasi su Kremliaus geopolitiniais siekiais.

Toliau kasmet sudaromame įtakingiausiųjų sąraše yra istorikas Alfredas Bumblauskas, kunigas Ričardas Doveika.

Į įtakingiausiųjų dešimtuką, anot apklaustų ekspertų, taip pat patenka politologai Rima Urbonaitė bei Mažvydas Jastramskis, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, tinklaraštininkas Skirmantas Malinauskas, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.

Tuo tarpu atskirai atliktoje visuomenės apklausoje į įtakingiausiųjų trejetą pateko A. Tapinas, R. Doveika bei A. Bumblauskas.

Toliau sąraše rikiuojasi L. Kojala, J. Ohmanas, teatro ir operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė, aktorius Rolandas Kazlas, architektas bei dainininkas Algirdas Kaušpėdas, operos solistė Asmik Grigorian, verslininkė Austėja Landsbergienė

Ekspertų apklausą „Delfi“ užsakymu atliko žurnalas „Reitingai“, gegužės 17 – birželio 19 dienomis apklausęs 999 politikus, verslininkus, tarnautojus, žurnalistus, visuomenininkus ir žinomus žmones.

Visuomenės apklausą birželio 19–30 dienomis atliko rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“, apklausę 1015 respondentų nuo 18 iki 75-erių metų.

Lietuvos įtakingiausius žmones portalas „Delfi“ renka devintus metus iš eilės.

Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala atskleidė, kuo jį taip sužavėjo Ieva. „Neįtikėtina, mano manymu, istorija. Aš parašiau knygą ir mano žmona parašė man per „Instagram“. Padėkojo už knygą, kurią ji perskaitė. Mane labai sužavėjo, nes ji gydytoja, tuo metu dar studijavo Kaune. Ji perskaitė knygą, kuri nebuvo susijusi su jos pagrindine veikla. Man tai paliko labai didelį įspūdį, nes tai parodė, kad žmogus domisi, seka aktualijas, nori plėsti savo akiratį. Todėl mūsų pokalbis labai greitai užsimezgė ir nusprendėme pasikalbėti gyvai. Tas pokalbis mezgasi iki šiol“, – trečiadienį, 20 val., laidoje „Šeškinės 20“ per LNK kalbės Linas.

Nenuostabu, kad L. Kojalos gyvenimas sukasi aplink darbą. Politologas buvo pakviestas net prisijungti prie prezidento komandos, tačiau šio pasiūlymo atsisakė. „Kaip kažkada nusprendžiau neiti į mokyklos tarybą, taip ir čia. Man patinka būti šalia politinių procesų, pabandyti juos suvokti, bet nebūti tiesioginiu to proceso dalyviu. Juo labiau, kad džiaugiuosi tuo, ką dabar darau, ten kur dirbu. Veiklų netrūksta, todėl nesinorėjo visko staiga mesti ir pereiti į politinio veikimo lauką. Šios aplinkybės susidėjo, na, ir galiausiai nepaneigiamas argumentas, ir tas, jog būdamas šalia politikos tu esi laisvas. Aš galiu kalbėti, kaip Linas Kojala, o ne kaip kieno nors atstovas. Man tas irgi yra svarbu“, – laidoje argumentus dėstys L. Kojala.

„Gerai, Linai, apie ateitį pasikalbėkime. Galbūt mes kalbamės su būsimu prezidentu? Ar yra tokių minčių?“ – pasiteiravo laidos vedėjas Darjušas Lavrinovičius.

„Išbėgti į aikštelę? Aš priimu jūsų komplimentą. Neturiu tokių planų, neketinu, bet žinot, niekada negali žinoti. Kadangi esu netoli politinių procesų, tai suprantu tą sąsają, bet džiaugiuosi, kad jūs taip manote. Priimsiu tai kaip komplimentą“, – šypsenos neslėps L. Kojala.

Vladimiras Putinas pastarosiomis savaitėmis ne kartą grasino Vakarų pasauliui branduolinio ginklo panaudojimu. Kiek šie grasinimai rimti, komentavo rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala.

Bet kokiu atveju, Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) aiškiai įspėja, kad branduolinio ginklo panaudojimas atneštų rimtų problemų Kremliui.

„JAV privačiuose pokalbiuose tikrai pasako Rusijos atstovams, kokia galima reakcija. Viešai žinome tik tiek, kad ši Kremliui būtų katastrofiška“, – sakė L. Kojala.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Atsakomieji veiksmai iš JAV pusės nebūtinai apimtų branduolinio ginklo panaudojimą, galbūt šalis naudotų konvencinius ginklus.

„Bet kokiu atveju tai tikrai ne dar vienas sankcijų paketas ar diplomatų išsiuntimas“, – įspėjo L. Kojala.

Tačiau ko tiksliai imtųsi JAV ar NATO, išlieka miglota. Garantuota tik tai, kad vyksta intensyvus darbas ir pasiruošimas tokiam atvejui.

Tai atvertų pandoros skrynią?

„Strategai tikrai sėdi ir svarsto visus scenarijus. Branduolinis ginklas juk turi daugybę panaudojimo būdų. Gal Rusijos pajėgos jį nukreiptų į miestą, gal ten, kur nebūtų aukų“, – svarstė L. Kojala.

Lieka ir kiti klausimai, pavyzdžiui, kokio lygio ginklu gąsdinama: strateginio, bandomojo ar taktinio panaudojimo.

„Tai atvertų tikrą pandoros skrynią. Branduolinis ginklas naudotas tik Antrajame pasauliniame kare, tad šių dienų pasaulio reakcija į tokį reiškinį neprognozuojama“, – dalijosi įžvalgomis L. Kojala.

Vienas iš galimų scenarijų skamba neįtikimai. NATO ir JAV pajėgos sunaikintų visą Rusijos karinę ginkluotę Ukrainoje ir nuskandintų Rusijos karinį laivyną Juodojoje jūroje.

Tai labiau anekdotinė medžiaga, kurios rimtumo negalime įvertinti

„Taip, tai vienas galimų scenarijų, taikytis į tikslius karinius objektus. Tokiu atveju siekiama parodyti, kad Rusijos pajėgos jautrios ir pažeidžiamos. Bet tai tik vienas iš scenarijų“, – pasakojo L. Kojala.

Iki šiol manyta, kad branduolinis ginklas geriausiai veikia kaip atgrasymo priemonė. Panaudojusi ginklą puolimui, Rusija įsuktų įvykių spiralę prieš valstybes, kurios taip pat turi branduolinį ginklą.

„Tai ne tik JAV, branduolinį ginklą turi ir Prancūzija, Jungtinė Karalystė, kitos NATO šalys“, – vardijo L. Kojala.

Rusijoje apie branduolinio ginklo panaudojimą kalbama tikrai daug, tačiau V. Putinui siekiant jį panaudoti, reikia bent jau Kremliaus paramos.

Oficialiai teigiama, kad branduolinis ginklas panaudotinas tik atvejais, kurie apibrėžti Rusijos karinėje doktrinoje. Vienas tokių atvejų – egzistencinė grėsmė Rusijai kaip valstybei.

„Aišku sunku suprasti, kaip interpretuojama grėsmė valstybei. Ko gero, tai sietina su V. Putino asmenybe. Kol kas žadama branduolinio ginklo nenaudoti“, – pasakojo L. Kojala.

Pašnekovas pabrėžė, kad Rusijos pažadais tikėti neverta.

„Kremlius sakė, jog tikrai nebus karinės invazijos į Ukrainą. Tad jų raminimai tarptautinės bendruomenės neveikia, neaišku, ar veikia pačios Rusijos piliečius“, – priminė L. Kojala.

Ukraina kreipėsi dėl pagreitintos narystės NATO. Deja, nuotaikos dėl to kiek pesimistiškos.

„Nėra jokio greitesnio kelio nei sulaukti visų 30-ies valstybių narių pritarimo. Tai politinis sprendimas, kurį turi priimti visos NATO šalys. Net dėl Švedijos ir Suomijos pritarimą pasiekti nebuvo lengva“, – dėstė L. Kojala.

Ukrainos padėtį apsunkina tai, kad šiuo metu šalis kariauja. Kontroliuojama šalies teritorija kinta. Tiesa, kinta į gerą pusę, mat ukrainiečių pajėgos atsiima vis daugiau teritorijos.

„Tikėtis, kad karo metu NATO durys atsivers kariaujančiai valstybei, neverta. Aljansas nenori tiesiogiai veltis į šį karą, o Ukrainos priėmimas būtent tai ir reikštų“, – aiškino L. Kojala.

Greičiausias kelias Ukrainai prisijungti prie NATO išlieka atsiimti prarastas teritorijas, laimėti karą.

Rusų vyrams karas tapo realybe

Vakarai žinojo, kad Rusija ketina aneksuoti Ukrainos teritorijas, Kremlius to net nesistengė slėpti.

„Tai suskaldė viltis tų, kurie tikėjo, kad su Rusija galima derėtis. Ir V. Zelenskis sakė, jog su V. Putinu negalima derėtis. Kita vertus, toks numanytas Kremliaus žingsnis Vakarų pozicijos nepakeitė“, – darė išvadas L. Kojala.

Panašu, kad dabar Vakarų pozicija liks nekintanti požiūrio klausimu, nesvarbu, ko besiims Rusija. Ginkluotė toliau tiekiama Ukrainai, nebandoma trauktis iš karo, paliekant ukrainiečių Kremliui.

„Ironiška tai, kad Rusija siekia aneksuoti teritoriją, kurios pilnai net nekontroliuoja. Tuo tarpu Krymo atveju užgrobta visa teritorija, įsigalėjo okupacinės pajėgos“, – komentavo įvykius L. Kojala.

Tiesa, kai kurie vadovai siekia išvengti branduolinio susidūrimo tikimybės.

„Girdime balsų, kurie sako nespausti V. Putino. Tačiau esminių politinių pokyčių nematome ir tai pozityvi žinia“, – pastebėjo L. Kojala.

Kita problema, su kuria susiduria Kremlius, tai sunkumai dėl mobilizacijos, mat seniau Rusija nekariavo.

„Didžiajai Rusijos gyventojų daliai karas matytas per televizorių ekranus, pergalių rinkinys. Juk Rusija niekada nepralaimėdavo ir tik persigrupuodavo“, – ironizavo L. Kojala.

Ironiška tai, kad Rusija siekia aneksuoti teritoriją, kurios pilnai net nekontroliuoja

Dabar situacija tapo visiškai kitokia. Šimtams tūkstančių rusų karas tapo realybe, kuri reiškia, kad šeimų vyrams gali tekti eiti kariauti.

„Visa tai tarsi sugriauna socialinį kontraktą, kuris iš esmės toks: Kremlius su politika ir valstybės resursais daro ką nori, bet nesikiša į asmeninį piliečių gyvenimą. Dabar piliečiai tiesiogiai priversti dalyvauti politikoje“, – darė išvadas L. Kojala.

Rusijoje po mobilizacijos vyko protestai, bet neaišku, kiek jie veiksmingi.

„Tai labiau anekdotinė medžiaga, kurios rimtumo negalime įvertinti. Kol kas nepanašu, kad tie protestai turėtų reikšmingą pokytį“, – sakė L. Kojala.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Ramūnas Vilpišauskas bei Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala sutaria, kad euroskeptiška Giorgios Meloni (Džordžos Meloni) vadovaujama partija „Italijos broliai“ turės laviruoti tarp siekio daugiau ar mažiau išsaugoti dabartinę kryptį ir dviejų mažesniųjų partnerių noro švelninti spaudimą Rusijai, tęsiančiai invaziją Ukrainoje.

„Darant prielaidą, kad bus suformuota vyriausybė, kuriai vadovaus G. Meloni, požiūrio į Rusijos karą klausimu bent artimiausiu metu naujosios Vyriausybės politika neturėtų smarkiai keistis lyginant su Mario Draghi (Marijo Dragi) vyriausybe“, – sakė R. Vilpišauskas.

„Kol kas atrodo, rimto pagrindo nerimauti, kad Italija galėtų ardyti ES valstybių vienybę Rusijos karo prieš Ukrainą klausimais ir kelti grėsmę eurozonos vientisumui nėra. Žinoma, neapibrėžtumas dėl to, kaip valdančiajai koalicijai pavyks sutarti tarpusavyje, yra“, – pridūrė jis.

Anot jo, G. Meloni, nepaisant prieštaringo požiūrio po Krymo aneksijos, pastaruoju metu ir ypač po pradėto karo Ukrainoje „vienareikšmiškai palaikė tiek sankcijas Rusijai, tiek paramą Ukrainai, įskaitant paramą ginklais“. Tai ji darė dar būdama opozicijoje, kai palaikė M. Draghi Vyriausybės sprendimus.

„Be to, ji deklaruoja ir stiprią paramą transatlantinei vienybei, NATO, tad įsiklauso ir į Jungtinių Amerikos Valstijų poziciją“, – sakė R. Vilpišauskas.

Panašios nuomonės laikosi ir L. Kojala, atkreipęs dėmesį, kad naujoji koalicija „tarsi bandė siųsti signalą, kad reikšmingų pokyčių nebus“.

„Bet vis tiek tai bus susieta su vidinėmis koalicijos įtampomis, nes G. Meloni nori pristatyti save kaip pragmatišką lyderę, kuri laikosi atsakingos politikos ypatingai tarptautinių reikalų ir saugumo politikos atžvilgiu“, – kalbėjo jis.

Gali kilti vidinės įtampos

Anot politologo, daugiau klausimų kelia Matteo Salvini (Matėjo Salvinio) kraštutinių dešiniųjų „Lyga“ (it. Lega) ir ekspremjero Silvio Berlusconi (Silvijaus Berluskonio) „Pirmyn, Italija“, turbūt sudarysiančios koaliciją su rinkimų laimėtojais.

Jo nuomone, abu šie lyderiai dėl savo asmeninių ryšių su Vladimiru Putino bei jo aplinka, taip pat dėl partinių nuostatų „ko gero bus tie, kurie atsižvelgti norėtų labiau į tą aplinkybę, kad 51 proc. Italijos gyventojų apklausose sako, jog norėtų sankcijų švelninimo“.

„Tai bus įtampa, bet, ko gero, bent jau artimiausio laikotarpio perspektyvoj turėtume matyti, kad esmingai Italijos laikysena neturėtų kisti“, – sakė L. Kojala.

R. Vilpišauskas taip pat priminė, kad S. Berlusconi dar prieš savaitę turėjo teisintis dėl komentarų, kuriais tarsi užtarė V. Putiną ir jo pradėtą karą prieš Ukrainą. Vis dėlto jis pabrėžė, kad G. Meloni koalicijos partneriai surinko palyginti nedaug balsų ir lemiamo vaidmens priimant sprendimus neturėtų vaidinti.

„Aišku, kad koalicijos viduje, tarp partnerių, neišvengiamai bus ginčijamasi dėl 8-ojo ES svarstomo sankcijų paketo. Bet G. Meloni vis dėlto aiškiai pasisakė už poreikį taikyti sankcijas Rusijai ir tas poreikis po pseudoreferendumų ir paskelbtos dalinės mobilizacijos, jos vertinimu, tik sustiprėjo“, – pabrėžė ekspertas.

Gali nusileisti ir dėl sankcijų

L. Kojala tvirtino, kad žinant Italijos energetinę priklausomybę nuo Rusijos ir artimus šalių politinius santykius pastaraisiais dešimtmečiais, M. Draghi vadovaujama Italija „buvo tam tikra prasme priekyje“ netgi kai kuriais sankcijų griežtinimo klausimais.

„(...) galbūt to ir nebus. Bet neturėtume manyti, kad iš karto Italija galėtų tapti veto žaidėja kalbant apie tolesnį sankcijų procesą“, – kalbėjo L. Kojala.

Jo nuomone, aštuntasis sankcijų paketas yra gana platus ir ES konsensuso dėl visų pasiūlymų greičiausiai nepavyks pasiekti – ekspertas svarsto, kad naujos sankcijos bandant suderinti labai skirtingas šalių pozicijas gali būti įgyvendinamos dalimis.

„Tad Italija galbūt nebus pati didžiausia entuziastė kalbant apie tolesnį sankcijų griežtinimą, bet kol kas sunku manyti, kad ji galėtų būti tas vienintelis veto žaidėjas arba vienas iš kelių veto žaidėjų, kuris staiga imtų ir viską blokuotų“, – svarstė L. Kojala.

R. Vilpišauskas atkreipia dėmesį, kad situaciją lengvina ir tai, jog naujai svarstomos sankcijos Rusijai, priešingai nei ankstesnės, kurioms priešinosi Italija, neturėtų apimti energetikos, gamtinių dujų, ir tiesiogiai nepaveiks šalies ekonomikos. 

„Tai gali nesukelti sunkumų Italijos Vyriausybei parodyti paramą. Ilgesniam laikotarpiui, manau, bus svarbu, kaip toliau Italijos visuomenė reaguos į energetinių kainų, maisto, kitų kainų krizę. Jei situacija blogės, tai, žinoma, veiks valdančiųjų politikų nuomonę ir M. Salvini bei S. Berlusconi balsai irgi gali sustiprėti“, – kalbėjo R. Vilpišauskas.

Klausimų kelia finansinis stabilumas

R. Vilpišausko nuomone, stebint naują besiformuojančią koaliciją, svarbūs bus ir eurozonos reikalai: trečia pagal dydį ES ekonomika turi santykinai didelę valstybės skolą, o rinkiminių pažadų įgyvendinimas gali dar labiau padidinti šią Italijos naštą.   

Jis priminė, kad Europai daugiau nei prieš dešimt metų išgyvenant ekonominę krizę, nuogąstauta, jog Italijai gali kilti panašių problemų, kaip tuometinei Graikijai, o tuomet, jo nuomone, iškiltų klausimas apskritai dėl visos eurozonos ir bendros valiutos ateities.

„Investuotojai, finansų rinkos stebi ir stebės, kaip rinkimų kampanijos metu dalinti pažadai bus praktiškai įgyvendinti. Tiesa, šiuo požiūriu G. Meloni vėlgi buvo gana santūri lyginant su kitais koalicijos partneriais, bet bendrai vis tiek buvo pažadų mažinti mokesčius, didinti socialines išmokas, pensijas“, – svarstė VU TSPMI profesorius.

„Tikėtina, kad bus susidurta su tradicine dilema, kaip minėti pažadai gali paveikti biudžeto deficitą ir poreikį dar daugiau skolintis“, –  pridūrė jis.

Nerimą, jo nuomone, kelia ir priešrinkiminiai partijų pažadai peržiūrėti ankstesnės Vyriausybės su Europos Komisija suderintą ekonomikos atsigavimo ir atsparumo plano prioritetus – pagal šį planą Italiją iki 2026 metų turėtų gauti iki 200 mlrd. eurų.

R. Vilpišausko teigimu, nepaisant pavojų, G. Meloni svarstomi pasirinkimai į finansų bei užsienio reikalų ministrus leidžia manyti, jog naujoji vyriausybė „vykdys atsakingą fiskalinę politiką“ ir nesukels nerimo finansų rinkose.

G. Meloni, kurios rinkimų kampanijos šūkis buvo „Dievas, šalis ir šeima“, turėtų tapti pirmąja moterimi šalies ministrės pirmininkės poste ir vadovauti labiausiai į politinio spektro dešinę nutolusiai italų vyriausybei nuo Antrojo pasaulinio karo.

Jos vadovaujama partija surinko apie ketvirtadalį visų balsų per sekmadienį vykusius parlamento rinkimus.

Socialiniame tinkle „Facebook“ Rytų Europos Studijų centro (RESC) vadovas, politologas Linas Kojala išdėstė savo poziciją. Čia jis rašė:

„V. Putinas skelbia dalinę mobilizaciją. Bus šaukiami karinės patirties turintys rezervistai. Sergejus Šoigu kiek vėliau teigė, kad bus šaukiami apie 300 tūkst. rezervistų, ir esą studentų gatvėje niekas negaudys. Ilgą laiką Kremlius vykdė agresiją apsimestinės taikos sąlygomis, maskuojant tai „specialiąja karine operacija“. Šis etapas šiandien baigėsi. Kalbos pradžioje buvo išdėstytos jau įprastos tezės apie „Vakarų keliamą grėsmę Rusijai, Ukrainos nacius, siekį apginti Donbaso gyventojus“. Galiausiai tiesmukiškai grasinta, kad, „jei kils grėsmė Rusijai“, bus naudojama visa turima ginkluotė, įskaitant branduolinį ginklą. Jis pridūrė, jog „neblefuoja““.

Seimo narys, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) atstovas Matas Maldeikis teigė, kad mobilizacija trumpesniu laikotarpiu iš esmės nieko nekeičia.

„Mobilizuotą žmogų paversti bent kiek naudingu kariu šiuolaikinėje kariuomenėje reikia mėnesių. Mėsos rusai ir taip turi. Dar reikia turėti kuo jį apginkluoti. Tuo labiau, kaip parodė šis karas, didžioji Rusijos kariuomenės problema yra logistika ir žvalgyba“ – feisbuke rašė jis.

M. Maldeikis pabrėžė, kad dabar Vakarų atsakas – daugiau ir toliau siekiantys ginklai. „Žmonių turi ir Ukraina, šiems reikia su kuo ginti savo šalį“ – pridūrė Seimo narys.

„Siekiant apsaugoti mūsų tėvynę ir vientisumą, manau, kad būtina remti dalinę mobilizaciją“, – paskelbdamas dalinę mobilizaciją Rusijoje sakė V. Putinas.

„Įsakymas dėl dalinės mobilizacijos pasirašytas“, – pareiškė jis.

Pasak Rusijos prezidento, trečiadienį prasidėsiantis šaukimas taikomas atsargos kariams, pirmiausia – turintiems patirties.

– Kas yra Aspeno saugumo forumas?

– Tai vienas didžiausių ir svarbiausių JAV vykstančių forumų, kuriame dalyvauja ir sprendimų priėmėjai, ir ekspertai, kad aptartų saugumo tendencijas. Tokiuose renginiuose ne kartą ir ne du daromi politiniai pareiškimai, kurie vėliau virsta ir sprendimais.

– Ar tai, ką pasakė Amerikos karinių oro pajėgų vadas, yra jo nuomonė, diskusijų pradžia? Gal tai lems politikos lūžį šiame kare?

– Tai tikrai nėra atsitiktinumas. Karininkai tikrai vengia diskusijų, kurios turi politinių prieskonių, vengia išsakyti nuomonę, dėl kurios yra nesutarimų. Tad šiuo atveju tai galimybė iškelti šią diskusiją į viešumą, apsvarstyti ir paruošti plačią visuomenę, dalį sprendimų priėmėjų, kad artėja akimirka, kai reikės apsispręsti. Neturėtume brėžti raudonų linijų ten, kur jos yra labai dirbtinos.

– Kodėl nebuvo priimtas sprendimas dėl sovietinių „MiG“ perdavimo iš Lenkijos?

– Tai buvo permaininga diskusija. Girdėjome pareiškimų, kad netrukus naikintuvai bus tiekiami Ukrainai. Vėliau tam pritarė JAV. Galiausiai buvo apsigalvota ir nuspręsta, kad JAV to nedarys, ES šalys nebuvo tam pasiruošusios. Dabar diskusija besikeičianti. Kalbame nebe apie sovietinius naikintuvus, bet apie vakarietišką ginkluotę. Tai didelis žingsnis į priekį.

– Tai ne tik JAV naikintuvai, Europa irgi gamina.

– Taip. Ukrainiečiai sako, kad galbūt F16 amerikietiški naikintuvai nebūtų patys tinkamiausi, nes tam nepritaikyti Ukrainos aerodromai. Tačiau gaminami Skandinavijos šalyse ar kitur būtų tinkamesni.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Ar ši idėja gali sulaukti palaikymo Europoje iš didžiųjų šalių?

– Atsargumo Europoje yra, bet JAV yra pati galingiausia karinė valstybė. Jei ji pasiryžusi žengti tokį žingsnį, parems Europos šalys, sprendimai tikrai judės į priekį. Matome evoliucija – tai, kas buvo neįmanoma lapkritį, pvz., „Stinger“ raketinės sistemos Ukrainą pasiekė sausio mėnesį, dabar pereisime prie naikintuvų.

– Kiek užtruktų apmokymas naudotis vakarietiškais naikintuvais?

– Procesas ne pats lengviausias. Ypač kalbant apie naujausias technologijas. Taip pat neužtenka gauti naikintuvų, juos reikia ir taisyti, prižiūrėti, keisti detales. Techninė logistika irgi reikalauja ekspertinių žinių, bet virsmas vyksta. Įvyks ilgalaikė Ukrainos gynybos pertvarka.

– Kokia galėtų būti tikėtina Rusijos reakcija?

– Bus priešiška. Girdėsime skambių pareiškimų apie galimą tiesioginį konfliktą su NATO šalimis.

– Ar Rusija galėtų sakyti, kad NATO tiesiogiai įsitraukė į konfliktą ir Rusija gali kovoti prieš NATO?

– Galėtų būti naudojamas tas pats argumentas kaip ir su artilerinių sistemų perdavimu, t. y. ukrainiečiai pripažįsta, kad įsipareigoja jų nenaudoti Rusijos teritorijoje. Jie atakuos okupacinių pajėgų taikinius, kurie yra Ukrainos teritorijoje.

– Kas žinoma apie Ukrainos naikintuvus? Kiek jų turėjo ir kiek neteko iki šiol?

– Buvo kalbama karo pradžioje, kad po kelių dienų Rusija visiškai dominuos Ukrainos oro erdvėje, nes sunaikins strateginius taikinius, t. y. oro uostus ar kitas vietas, kur laikoma ginkluotė, ir Ukraina nebus pajėgi atlaikyti šturmo ore. Matome, kad iki šiol Rusija nedominuojanti ore. Ji pranašesnė, bet ukrainiečiai toliau kaunasi.

– Ar vakarietiški naikintuvai galėtų iš esmės pakeisti karo eigą?

– Nėra vieno sprendimo rakto, kad būtų išspręstas okupacinių teritorijų atsiėmimo klausimas. Tai viena iš detalių, kuri prisidėtų. Kaip ir mūsų siųsta artilerija leidžia Ukrainai būti mažiau pažeidžiamai nei prieš keletą savaičių. Tai būtų paspirtis Ukrainai toliau užgniaužti Rusijos atakas.

– Ar dar negirdėjote pareiškimų iš Europos šiuo klausimu?

– Ne. Manau, tai sprendimas, kurio reikia sulaukti Vašingtone, o tada viskas pajudės ir Europoje.