Grįžo prie senos svajonės

Gabija pasakoja, kad dar mokydamasi mokykloje svarstė studijuoti mediciną. „Mano geriausios draugės tvirtai žinojo, kad rinksis medikių kelią, tačiau aš blaškiausi: tai buvau prie jų, tai ir vėl ne... Tėvai, manau, slapta irgi tikėjosi matyti savo dukrą medike“, – prisimena ji.

Kai paauglystėje pradėjo lankyti dramos būrelį, viskas pakrypo kita linkme. Gabija nusprendė išbandyti vaidybos studijas universitete.

„Sausos medicinos niekada nenorėjau – nesu teorijos žmogus. Visą vaikystę sportavau, todėl ir nusprendžiau mokslus sieti su sveikatingumu ir sportu. Kineziterapija ir apima šias dvi mano mėgstamas sritis“, – aiškina moteris, dabar vėl sugrįžusi prie uolios studentės vaidmens.

Laimingi atsitiktinumai

G. Staniulytė kilusi iš Kauno, tačiau kai nepateko į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, aktoriaus ir režisieriaus Vido Bareikio kursą, išvyko studijuoti į Klaipėdą.

„Labai norėjau mokytis pas Vidą, tačiau nepatekau. Laimei, per stojamuosius mane pastebėjo profesorius Valentinas Masalskis ir pakvietė į savo komandą“, – aktorystės ir klaipėdietiško etapo pradžią prisimena ji.

Paklausta, kaip pateko į LNK serialą „Man reikia meilės“, Gabija mini laimingą atsitiktinumą, kai žiūrėdamas Tado Vidmanto filmą „Lietuviški svingeriai“ ją pastebėjo serialo prodiuseris ir pakvietė dalyvauti aktorių atrankoje. Pavyko – Gabija gavo vieną iš pagrindinių vaidmenų.

„Vilma, kurią vaidinu seriale, yra keliautoja. Iki soties prisikeliavusi po pasaulį ji sutinka savo gyvenimo meilę Deimantą ir nori su juo kurti rimtus, brandžius santykius. Vilmai atrodo, kad Deimantas ją tarsi išlaisvino, suteikė tai, apie ką ji visada svajojo, – gyvenimą tobuloje poroje, viską darant kartu. Trumpai tariant, Vilma nori šeimos, vestuvių, tačiau pasiekti šį tikslą jų porai vis kažkas sukliudo“, – painiais serialo vingiais dalijasi aktorė.

Labiausiai į atmintį įstrigo pirmieji filmavimai. „Kai tik pradėjau vaidinti seriale, mane stebino viskas. Buvau kaip mažas vaikas, patekęs į geriausią pasaulyje žaidimų kambarį, – juokiasi ji. – Kadangi vaidmenų gausa dar negaliu pasigirti, kiekvienas man yra be galo svarbus.“

Beje, Vilmos personažas, pasak Gabijos, yra gana artimas jai pačiai. Toliausiai nuo jos asmenybės bruožų būtų Vilmos noras gyventi pagal naujausias tendencijas ir būti žinomai. „Visur kitur galiu įžvelgti ir dalelę savęs“, – apie savo vaidmenį seriale pasakoja G. Staniulytė.

G. Staniulytės asmeninio archyvo nuotr.

Kitaip nei seriale

Serialo Vilma nori vestuvių, tačiau Deimantas žiedelio pirkti savo merginai neskuba. Realiame aktorės gyvenime, Gabijos žodžiais tariant, viskas vyko kur kas greičiau.

„Buvau dar labai jauna, dirbanti studentė. Įsimylėjau keleriais metais už save vyresnį vyrą, kurio gyvenime viskas tuo metu buvo gerokai stabiliau nei mano. Priešingai nei seriale, jis buvo tas, kuris labai norėjo kurti šeiminį gyvenimą kartu“, – šypsosi pašnekovė.

Kai netrukus po vestuvių porai gimė sūnus, Gabija skyrė jam viską: laiką, energiją, meilę. Paklausta, kas sunkiau: būti gera mama ar gera aktore, ji nė akimirkos nedvejoja ir renkasi pirmą variantą, nors tuojau pat susizgrimba, kad nė pati nežino, kokios savybės turėtų būti surašytos tobulos mamos vizitinėje kortelėje.

Vis dėlto būti gera mama šiandien Gabijai yra pats svarbiausias, atsakingiausias darbas. „Kaip ir pats džiaugsmingiausias!“ – priduria ji. Todėl, jei gautų pasiūlymą kokiame nors filme ar seriale kurti mamos vaidmenį, nedvejodama sutiktų.

Kai tik pradėjau vaidinti seriale, mane stebino viskas – buvau kaip mažas vaikas, patekęs į geriausią pasaulyje žaidimų kambarį.

Sūnus – visas gyvenimas

Gabijos sūnui Arijui gegužės gale bus ketveri. Vyrukas eina į darželį. „Sūnų pagimdžiau labai jauna, 23-ejų. Vos jį išvydau, tiek užsidegiau motinyste, kad daugiau jokių kitų veiklų aplinkui save nemačiau“, – atvirauja Arijaus mama ir priduria, kad drauge su vaiku gimė ir milžiniška atsakomybė už jį.

Dabar jauna moteris vis dar vadina save išprotėjusia dėl sūnaus. Gal dėl to ryšys su Arijumi – ypač stiprus. „Esu skaičiusi, kad vaikai ir tėvai negali būti draugais, bet aš jaučiuosi visiška jo draugė – ne tik mama“, – tikina ji.

Mėgstamiausia abiejų veikla drauge – pasivaikščiojimai gamtoje. Grynas oras atpalaiduoja, o jei vėliau dar užsuka į kokią kavinukę pasmaližiauti ledais – išvis gerai.

„Abu mėgstame aktyviai leisti laiką – pasivaikščiojimai miške, išvykos dviračiais, įvairūs žaidimų kambariai ar aikštelės, baseinas. Nuo kito rudens bandysiu leisti Arijų į gimnastiką – tai karščiausia jo svajonė. Turime tradiciją kiekvieną penktadienio vakarą, pasigaminę skanių užkandžių, žiūrėti animacinį filmą“, – dalijasi laisvalaikio veikla Gabija.

G. Staniulytės asmeninio archyvo nuotr.

Mėgstamiausias aktorės žanras – detektyvai-trileriai, tačiau dažniausiai  renkasi filmą ne pagal žanrą, o pagal draugų rekomendacijas, žiūrovų įvertinimą. Pastarieji labiausiai patikę serialai – „Baltasis lotosas“ ir „Juodasis veidrodis“.

„Kiekvienam būsimam aktoriui rekomenduočiau pažiūrėti režisieriaus Sidney Lumeto filmą „Dvylika įtūžusių vyriškių“, kurio režisūra ir aktorių vaidyba man paliko neišdildomą įspūdį“, – siūlo G. Staniulytė.

Šiuo metu aktorės kasdienis tempas didžiulis. Paklausta, ar neplaka savęs už tai, kad galbūt per mažai laiko skiria sūnui, Gabija purto galvą. Sako, tai bene vienintelė sritis, kurioje gali save tik pagirti. „Kartais, atrodo, pati suvokiu savo galimybes, tačiau nepasitikėjimas ir baimė suklysti, galbūt blogai pasirodyti prieš kitus mane labai stabdo. Norėčiau būti daug drąsesnė, nebijoti savęs rodyti, nebijoti klysti ir mokėti apginti savo nuomonę, kad ir kokia situacija būtų“, – atvirauja ji.

Pradžia – sunkiausia

Kai po motinystės atostogų teko grįžti į aktorystės pasaulį, pirmieji filmavimai nebuvo lengvi. Šiek tiek nerimo kėlė ir dar nebandyta serialų specifika.

„Anksčiau buvau vaidinusi tik ilgametražiame filme, keliose reklamose. Taigi, teko vėl iš naujo pratintis prie kamerų. Laimei, serialo „Man reikia meilės“ kūrėjų komanda buvo labai draugiška, nekėlė streso“, – džiaugiasi pašnekovė.

Aktorė pasakoja, kaip kelionės į Egiptą metu gavo pirmąjį krikštą. Jos vaidinama Vilma Raudonojoje jūroje turėjo dalyvauti paviršinio nardymo scenoje. „Buvo tikras iššūkis lįsti į atvirą jūrą, kur gylis siekia apie 20 m. Dariau tai pirmą kartą gyvenime. Išsigandau ne tiek gylio, kiek vandenų platybės, nes nardyti reikėjo už ilgo pontoninio tilto, kur prasidėjo koralinis rifas. Tai nebuvo panikos ataka, o labiau diskomfortas…“ – prisimena G. Staniulytė, šiuo metu drauge su mama lankanti treniruotes baseine. Anot aktorės, kineziterapijos studijų programoje taip pat yra užsiėmimai baseine. Studentai mokosi ne tik įvairių plaukimo stilių, bet ir suteikti pirmąją pagalbą skendusiam žmogui.

LNK nuotr.

Tvarkytis norėtų pati

Dieninės studijos, serialo filmavimai, mamos pareigos ir buitis namuose – kaip viską suspėti? Gabija aiškina, kad anksčiau buities klausimais ji buvo netgi pedantė, tačiau dabar negali skirti tiek dėmesio, kiek norėtų.

„Atsiradus namuose vaikui, tvarką palaikyti išties nelengva. Sunkiai praeinu pro išmėtytus daiktus ar neplautus indus. Todėl ir sūnų po truputį vis mokau tvarkos. Švari ir jauki aplinka labai svarbu, tik užsisėdėti namuose – ne man“, – šypsosi ji.

Ar turi kokį labai nemėgstamą darbą? „Gal drabužių lyginimas?“ – juokiasi pašnekovė. Labiausiai aktorė mėgsta gaminti valgį. Ypač itališkus patiekalus, kuriuos gamindama dažnai improvizuoja arba vadovaujasi intuicija. Ypač gerai pavyksta makaronai su grietinėlės padažu, salotos.

Paklausiu, ar ji norėtų, kad kažkas namuose padėtų tvarkytis, atsikratyti nereikalingų daiktų, o likusius sutvarktų taip, kad gyventi būtų lengviau? „Oi, ne… Man nepatiktų, jei mano namuose tvarkytųsi kažkas kitas. Ir daiktus aš norėčiau susidėlioti pagal savo sistemą“, – tikina Gabija, keletą kartų per metus daranti generalinę spintų reviziją. Nebenešiojamus, bet vis dar kokybiškus daiktus ji parduoda arba perleidžia kitiems, kad daiktai gyventų antrą gyvenimą.

Ar žavi moteris mėgsta pasiausti po parduotuves? Be abejo, kas to nemėgsta?! Labiausiai, sako, jai patinka laisvai krintantys drabužiai. Mėgstamiausios spalvos – pilka ir juoda. Atėjus vasarai, nevengia ir ryškių spalvų, kurias renkasi pagal nuotaiką.

Aukštakulnių Gabija nemėgsta ir prisipažįsta, kad jau seniai yra sportinio stiliaus gerbėja. „Dievinu patogią avalynę, ypač sportbačius. Turiu jų visą kolekciją. Paprastai kokie nors įdomesni sportbačiai tampa mano visos aprangos akcentu“, – šypsosi ji.

G. Staniulytės asmeninio archyvo nuotr.

Norėtų grimuoti kitus

Be kitų norų, kurių labai daug – išmokti plaukti vandenlente, slidinėti snieglente, šokti high heels ir vogue šokius, moteris turi ir dar vieną slaptą svajonę.

„Labai mėgstu sėdėti grimo kėdėje, kai mus ruošia serialo filmavimams, bet dar labiau patinka kurti makiažą kitiems. Kartais net pagalvoju, kad mielai išbandyčiau darbą už kadro kaip grimo meistrė, nors iki meistrės man dar labai toli“, – traukia save per dantį aktorė.

Jokių makiažo kursų ji nebaigė, bet būdama paauglė lankė Kazio Binkio teatrą Kaune, kur prieš spektaklius grimuodavo aktoriukus. „Buvau savotiška mūsų teatro grimuotoja“, – prisipažįsta ji, ir dabar mielai žiūrinti mokomuosius vaizdo įrašus per jutubą, o gautas makiažo pamokas išbandanti grimuodama save.

Norėčiau būti daug drąsesnė, nebijoti savęs rodyti, nebijoti klysti ir mokėti apginti savo nuomonę, kad ir kokia situacija būtų.

Užsiima savianalize

Ar dažnai įsijungia televizorių, pasižiūri, kaip atrodo seriale pati? Gabija sako, kad yra be galo savikritiška ir mieliau į save TV ekrane nežiūrėtų. „Tačiau privalau žiūrėti, analizuoti, kaip vaidinu. Savianalizė, manau, yra viena sudėtinių aktoriaus darbo dalių. Turiu pamatyti save iš šalies, kad žinočiau, kur mano stipriosios pusės, o kur galbūt visai nusivažiuoju“, – aiškina ji.

Drauge su Gabija serialą „Man reikia meilės“ kas vakarą žiūri ir jos sūnelis Arijus. Pernai, kai mažyliui tebuvo treji, Arijus labai stebėjosi, kaip mama, sėdėdama su juo ant sofos, kartu gali būti ir televizoriaus ekrane. Kai Gabija viską išaiškino, vaikas išsyk tapo didžiausiu šio serialo gerbėju.

„Arijus žino ne tik mano, bet ir visų kitų veikėjų vardus, siužetines linijas, ypač laukia manęs pasirodant ekrane“, – sūnaus palaikymu džiaugiasi G. Staniulytė.

Dažnai populiarių serialų aktorius atpažįsta miesto gatvėse, prašo jų autografų, šaukia personažų vardais. Ar taip yra ir Gabijai? „Oi, ne. Tikrai nedažnai. Yra buvę keli atvejai, kai paauglės mergaitės paprašė nusifotografuoti drauge. Tiesa, dar pernai, kai Arijus lankė kitą darželį, auklytės žinojo, kad vaidinu seriale, esu aktorė… Šįmet, kai serialas rodomas jau antrą sezoną, ažiotažo gerokai mažiau“, – sako aktorė.

LNK nuotr.

Moters idealas – mama

Koks Gabijos moters idealas? Pati moteriškiausia, intelektualiausia moteris jai yra jos mama. „Norėčiau būti tokia, kaip ji, – mokanti už save pakovoti, protinga, išsilavinusi, smalsi, visais klausimais turinti savo nuomonę“, – vardija mamos dorybes dukra. Dabar jos mama gyvena savo malonumui ir kuria nuostabius keramikos dirbinius – mėgstama veikla išreiškia save.

Kaip grožio ikoną, tik jau iš aktorinės pusės, Gabija įvardija filmo „Graži moteris“ žvaigždę – amerikiečių aktorę Julią Roberts. Šiuo metu, sako, jai dar labai imponuoja kultinio filmo „Barbė“ žvaigždė, australų kilmės aktorė Margot Robbie. „Jei reikėtų į kažką lygiuotis, norėčiau būti panaši į ją“, – šypsosi šį filmą neseniai žiūrėjusi aktorė, kurios pačios svajonių vaidmuo kur kas rimtesnis. Gabija norėtų įkūnyti kokią nors istorinę asmenybę – žymią sportininkę ar kitą garsią moterį, kurios biografija jai  būtų įdomi.

LNK nuotr.

Be sporto – nė iš vietos

Ne paslaptis, kad puiki fizinė forma – sudėtinė aktorių vizitinės kortelės dalis. Sportas ir fizinis aktyvumas Gabiją lydi nuo pat vaikystės.

„Iš pradžių lankiau pramoginius šokius, kurie virto sportiniais, kai perėjau mokytis į profesionalų klubą. Vėliau išbandžiau ir lengvąją atletiką – bėgimą. Paskui tęsiau šokius, tik jau rinkausi šiuolaikinių ir gatvės šokių stilių. Paraleliai nuolat sportuodavau savarankiškai tiek sporto salėje, tiek ir namuose ar stadione“, – pasakoja aktorė, be sporto šiandien neįsivaizduojanti gyvenimo. Jis padeda ne tik palaikyti puikią fizinę formą, bet ir subalansuoti vidų. Sportuodama moteris atsikrato neigiamų emocijų, pasisemia motyvacijos sveikiau gyventi, tampa energingesnė ir veiklesnė. „Juk kas gi daro mus gražius? Labiausiai – vidinė harmonija ir ramybė!“ – į savo klausimą pati atsako G. Staniulytė ir linki sau ir kitiems surasti pusiausvyrą visur: karjeroje, santykiuose, buityje.

– Pernai „Lietuvos balso“ projektas minėjo gražų jubiliejų. Ar žiūrėjote jį anksčiau, o gal net bandėte pati jame dalyvauti?

– „Lietuvos balsą“ žiūrėti pradėjau ilgais karantino vakarais. Žadėjau tik trumpai patikrinti, koks tai projektas, tačiau jis mane taip įtraukė, kad likau stebėti vis naujų ir naujų sezonų. Dalyvauti, tiesa, neteko, bet 2014-aisiais esu siuntusi anketą į atranką ir buvau pakviesta į filmavimus, kurie vyko lygiai tą pačią dieną, kaip ir mano šeimos didžiulė kelionė už Atlanto, tad projektą teko praleisti.

Apie tapimą viena iš mokytojų buvau pagalvojusi. Jaučiau, kad kažkada sulauksiu kvietimo. Taip ir įvyko.

– Šiemet laukia išskirtinis „Lietuvos balsas. Kartos“ formatas. Scenoje nebus nė vieno solisto – į projektą žengs drauge susibūrę duetai, trio, kvartetai, ansambliai ir muzikos grupės. Kaip manote, ar mokytojams dirbti dėl to bus sunkiau, ar lengviau?

– Kadangi tai mano pirmas kartas „Lietuvos balso“ projekte, nelabai galiu palyginti, kas būtų lengviau: mentoriauti solistams ar grupėms. Gal ir gerai... Žvelgiu į šią patirtį kaip į su niekuo nesulyginamą, galvoju tik apie tuos dalyvius, kurie ekrane bus šiemet. Kažkokios konkrečios taktikos neturiu, nes visi šou dalyviai labai skirtingi. Vieniems norisi pasiūlyti išbandyti dar nepatirtą žanrą, kitiems – padėti paryškinti jau pasirinktą skambesį.

Kai kurie dalyviai turi savo mokytojus ir reguliarias repeticijas už projekto ribų, tad visada laiku paruošia namų darbus. Kiti, būna, patingi, tikisi, kad televizija sukurs stebuklą už juos ir pastangų įdeda per mažai. Ilgiau pabendravus atrodo, kad daugelis tiesiog netiki savimi. Bandau juos įkvėpti, duoti patarimų, priminti, kaip greitai praskries šis projektas, todėl verta tiesiog pasimėgauti.

LNK, G. Vilkickytės asmeninio archyvo nuotr.

– Visada įdomu sužinoti, kaip jaučiasi mokytojas, kurio komandoje – koks nors gerai žinomas atlikėjas ar praeityje populiari grupė?

– Pati savo komandoje tokių atlikėjų neturiu, tačiau kai per akląsias perklausas atsisukusi išvydau puikiai žinomų veidų, kaip projekto naujokei, tikrai sukirbėjo abejonė, ar man pavyktų jiems duoti kažko naujo. Tada primindavau sau, kad nors mus projekte ir vadina mokytojais, vis dėlto esame tiesiog muziką mylintys žmonės, kurie gali tarpusavyje bendradarbiauti be jokios hierarchijos.

– Kokių kriterijų kėlėte savo komandos nariams? Ar turite slaptų ginklų, kurie galėtų padėti laimėti projektą?

– Klioviausi arba pirmu impulsu, arba, ilgiau paklausiusi, mintyse išgirsdavau kitą dainą, kuri dalyviams tiktų dar labiau ir dar geriau galėtų juos atsiskleisti. Slaptų ginklų tikrai turiu, kuriuos jau greitai išvysite TV ekranuose.

– Kas jums svarbiausia šiame projekte? Koks jūsų pačios tikslas?

– Patirti save gyvybingą dar vienoje naujoje teritorijoje.

Mėgstu pasilyginti su savimi, kokia buvau prieš metus, tad nuo tada, kai pradėjau lankyti karatė, sau patinku vis labiau ir labiau.

– Ar daug projekte dalyvauja užsieniečių? Kiek jų jūsų komandoje?

– Tarp mano mokinių – ne vienas, kurio gimtoji kalba – nelietuvių, tačiau, jei atskleisiu smulkesnių detalių, per greitai suprasite, kas pateko į mano komandą.

– Ar sunku mokytojauti? Ar kada nors teko išbandyti mokytojo duoną kitose veiklose, nebūtinai mokant dainuoti? Ar pati turite mokytoją, kuris padėjo jums užaugti, kad galėtumėte žengti į sceną, kurti?

– Nors projekte mus keturis ir vadina mokytojais, mūsų pozicija yra labiau globėjiška. Scenoje labiausiai pasikliaunu pačia savimi, bet taip nutiko ne iš karto. Daug metų dainavau chore ir įgijau labai daug nepasitikėjimo savimi, nes kartais buvau verčiama manyti, kad netgi neturiu klausos.

Per pirmuosius solinius koncertus išvis būdavo sunku suvokti, kad viskas vyksta čia ir dabar su manimi. Iš lėto augdama ir sulaukdama daug pozityvaus palaikymo iš nuoširdžių klausytojų, leidau sau pripažinti, kad pamažu pati atrandu, kaip dirbti scenoje. Stengiuosi dainuoti ir judėti iš vidinio pajautimo, o ne apsimesti kažkuo kitu. Mano mentorė ne tik scenoje, bet ir gyvenime – mylima draugė Ieva, kurios dėka pradėjau lankyti karatė. Beje, tai tiesiogiai naudinga ir buvimui scenoje. Mėgstu pasilyginti su savimi, kokia buvau prieš metus, tad nuo tada, kai pradėjau lankyti karatė, sau patinku vis labiau ir labiau.

LNK, G. Vilkickytės asmeninio archyvo nuotr.

– Esate užsispyrusi ir drąsi. Ryžotės atsisakyti vadybininkų ir pati organizuoti savo koncertus. Kas lėmė tokį jūsų sprendimą?

– Ačiū už gerą žodį. Tikrai tokiam žingsniui ryžtųsi ne kiekvienas. Kartais pafantazuoju, kokia būtų mano karjera, jei dirbčiau su didele profesionalų komanda. Mažiau nei per dvejus metus, kiek dirbu nepriklausomai, sutikau daug nuostabių, mano kūrybiniam stuburui padėjusių atsigauti žmonių, kuriuos pakviečiau bendradarbiauti. Kadangi tikiu, kad gyvenimas yra daugmaž toks, kokį susikuri pats, atsisakiau vadybininkų, kurie mane tiesiogiai ir netiesiogiai žemino. Nusprendžiau mokytis eiti toliau viena. Kai lieki visiškai vienas, nebeturi kam atsiskaityti ir ką nuvilti – tik save. Ilgainiui išsiugdai pagarbą sau ir jau nebenori savęs nuvilti, tad pradedi kabintis į gyvenimą su didžiule motyvacija, kurios anksčiau nebuvo, nes atrodė, kad kiti žino geriau. Nebūtinai.

Kol kas tęsiu darbus viena, nors ir suprantu, kad neprivalau visko atlikti pati. Prisipažinsiu, labai didelis malonumas jausti, kad kažką gero padarai, kad išmoksti pasikliauti savo nuomone, ir pan. Manau, gyvenimas mane dar suves su tinkamais žmonėmis, kuriems norėsiu patikėti didelę dalį savo muzikinio kelio.

– Kaip tapote atlikėja, muzikos ir tekstų autore? Kaip muzika atėjo į jūsų gyvenimą?

– Net nežinojau, kad dainos, kurias tiesiog rašiau sau, kažkada turės klausytojų. Rašiau dainas kaip dienoraštį. Kai susiformuodavo jausmas, kad kažką jau turiu išdainuoti, taip ir darydavau.

Iš pradžių maniau, kad būsiu žurnalistė, nes studijavau būtent žurnalistiką ir keletą metų už kadro režisavau kultūros laidas. Lemtinga buvo mintis įkelti pirmąsias dainas ar trumpas jų ištraukas į internetą. Taip pradėjo formuotis pirmas tvirtas klausytojų ratas, kuris iki šiol šmėžuoja mano koncertuose. Nors daug kas pasikeitė, kaip, beje, ir aš pati, bet matyti tuos pačius veidus savo koncertuose, kaip ir gauti palaikymo žinutes nuo tų pačių žmonių dėl dalyvavimo Lietuvos balse… labai gražus momentas.

LNK, G. Vilkickytės asmeninio archyvo nuotr.

– Kam lieka laiko po muzikos? Kokie jūsų laisvalaikio pomėgiai?

– Kaip jau minėjau, lankau karatė ir su didžiuliu malonumu esu įsiliejusi į šią bendruomenę. Išmokusi organizuoti savo koncertus, šią žiemą netgi suorganizavau karatė stovyklą. Matyt, jau ištreniravau tvirtą sprendimų priėmimo ir atsakomybės prisiėmimo raumenį.

Absoliučiai nepalaikau persidirbimo kultūros ir dešimt koncertų per savaitę turinčių atlikėjų, todėl prioritetą skiriu sveikatai ir sveikam atsipalaidavimui. Žinau, kokią gerą įtaką man daro ilgi pasivaikščiojimai gamtoje (o jei dar pajūriu…), vienatvė ir dienoraščio rašymas. Dar – pirtis ir jos ritualai, lėtas maisto gaminimas. Prieš keletą mėnesių aš ir nemažai mano aplinkos žmonių atsisakėme alkoholio, tad geriame litrus arbatos ir diskutuojame apie sąmoningesnį gyvenimą. Labai vertinu pokalbius, procesus su įdomiais žmonėmis, kuriems gyvenimas dar neatsibodęs.

– Cituoju jūsų žinutę instagrame: „...apsigyniau geltoną kovinį diržą – pusė juodo! Man, kaip anksčiau labai mėgusiai gyvenime pasiduoti, karatė iš pradžių tapo vaistu, o dabar jau – kaip vitaminas“.

– Karatė pradėjau užsiimti ne taip ir seniai – prieš kokius ketverius metus. Dariau reportažą apie karatė kaip kultūros šaltinį vienai laidai. Ėmiau interviu iš jau minėtos draugės Ievos, filmavome jos vestą treniruotę vaikams. Pamenu, tada negalėjau atitraukti akių: mane prikaustė viskas – nuo identiškų kimono, kurie dėvimi kiekvieną treniruotę, gebėjimo staigiai susikaupti ir medituoti visiškoje tyloje iki garsių šūksnių ir kovojimo su didžiuliu atsidavimu.

Pradėjusi lankyti treniruotes pamačiau visko dar daugiau. Pirmiausia atradau kūne visada iš tikrųjų buvusią, bet niekada iki tol nepanaudotą fizinę jėgą. Antra, karatė mene yra labai daug sudėtingų tiek kovos, tiek ir technikos uždavinių, kuriuos treneris sako japonų kalba, o tu turi greitai mintyse išsiversti ir kūnu parodyti, ką protas suprato. Taip protas vis labiau pradeda megzti ryšį su kūnu. Šiuolaikiniame pasaulyje tai ypač svarbu, nes dažnas mūsų nuolat gyvename tik savo galvoje. Na, o trečias ir svarbiausias momentas karatė mene, kurį taikau sau tiek kasdienybėje, tiek ir scenoje, tai trumpas žodelis „kiai“, kuris reiškia – trykštančia jėga ir iki galo. Jį ištariu ir prieš pradėdama kovą ant tatamio, ir prieš išeidama į sceną, kai trūksta jėgų ar pasitikėjimo. „Kiai“ man padeda staigiai suimti save į kumštį ir atlikti užduotį, kad ir kokia sunki ji būtų. Taip nusiteikusi priėmiau ne vieną gerą sprendimą.

LNK, G. Vilkickytės asmeninio archyvo nuotr.

– Ką darote, kai atsiduriate emocinėje duobėje? Gal turite kokių nors individualių veiksmingų kovos su blogomis mintimis būdų?

– Didžiausia, atsidūrus emocinėse duobėse, išmokta pamoka – savimi rūpintis kasdien, kad to patirti nebetektų. Kodėl telefonus krauname kasdien, automobilius taisome kasmet? Būtent dėl to, kad nesustotume kur nors viduryje kelio! O savimi pradedame rūpintis tik išgirdę blogą diagnozę arba ryte atsibudę ir nepažinę savo gyvenimo. Manau, kad per daug žmonių savęs nemyli, jaučiasi verti kentėti, o gal idealizuoja didžiulius darbo krūvius, bemieges naktis, intensyvų socialinį gyvenimą, ir kartais visai ne dėl savęs, o dėl to, kaip norėtų būti matomi kitų.

Nors mus projekte ir vadina mokytojais, vis dėlto esame tiesiog muziką mylintys žmonės, kurie gali tarpusavyje bendradarbiauti be jokios hierarchijos.

Kai pripažinau sau, kad didžiulės dalies šitų dalykų man išvis nereikia ir kad laiką galiu matuoti pagal kitas vertybes, daugiau nebepatiriu emocinių duobių. Be abejo, ir man būna liūdna, ir mane kartais taško pyktis... Tuomet pabūnu su tomis emocijomis, skiriu joms laiko, nenuveju. Jau žinau, kiek daug tiesiogiai susijusios mano emocinė ir fizinė sveikata ir kad daugiau laimės atneša vakaras pirtyje nei triukšmingame bare. Maži pasirinkimai turi didžiulės įtakos bendrai gyvenimo kokybei.

– Cituoju: „Esu daug ką prisišaukusi į savo gyvenimą – sveikatą, mylimąjį, patirčių, galimybių, pinigų. Dabar labiau nei bet kada šaukiu dainas. Vairuodama vis balsu sau pasakau: „Gerbiamos dainos, laukiu jūsų, turiu jums daug vietos, ateikite stiprios ir su dvasia.“ Taigi, kaip ateina jūsų dainos?

– Iš gyvenimo, o ne iš reikalo. Dėl to būna ištisi mėnesiai, kai neparašau nieko, lyg mano talentas būtų visiškai ištrintas. Anksčiau tokias pauzes labai dramatizuodavau ir maniau, kad tai galas, o dabar suprantu, kad tai natūrali kūrybos ciklo dalis. Kažkada pražysti, bet prieš tai brandini tą savo kūrybos daigą, nors jo ir nematai. Būti kuriančiu žmogumi iš dvasios, o ne dėl reitingų reikia daug išminties: juk dažnai nepatiri jokio malonumo. Tiesiog šlifuoji vieną eilutę, iš kurios niekaip negimsta daina... Todėl reikia daug kantrybės, tikėjimo procesu ir gebėjimo susijungti su savo pasąmone, kur sudėti visi gyvenimo turtai – patirtys, iš kurių daina galiausiai ima ir iškyla.

LNK, G. Vilkickytės asmeninio archyvo nuotr.

– Dabar daug žmonių atranda gyvenimo prasmę savanoriaudami. Gal bandėte ir jūs?

– Taip, kiekvieną mėnesį bent kartą dainuoju labdaros renginiuose. Dainuoju neatlygintinai, tai, manau, savotiška savanorystė ir įvyksta. Per karantiną su draugu savanoriavome „Maisto banke“ – vežiodavome maisto davinius žmonėms į namus, o prasidėjus karui Ukrainoje labai karštai savanoriavau karo pabėgėlių registracijos centre. Tokių patirčių net nepavadinčiau savanoryste – labiau gyvenimo įvykiais, kuriuos suvirškinti būdavo labai sunku: jausmai sruvo per kraštus, o kasdien turėdavai keltis ir eiti prie to paties stalo išklausyti pačių skirtingiausių žmonių patirčių.

– Greitai prabėgo pirmoji Naujųjų metų savaitė... Ar galite pasidalyti, ko sau linkėjote per metų virsmą, laikrodžiui mušant 12 valandą?

– Bijau, kad skaitytoją gali supykdyti toks mano pareiškimas, bet Naujaisiais metais noriu būti... mažiau kukli. Nes tas kuklumas, tapęs beviltišku mandagumu, dažnai naudos duoda kitiems, o man – vien žalą. Mačiau atvejų, kai kuklumas ne tik kad nepapuošė žmogaus, bet jį tiesiog sutriuškino. Neseniai skaičiau seną filosofo Leonido Donskio straipsnį apie tai, kas yra tikrasis aristokratas. Ten jis pasakoja susidūrimą su astrofiziku ir grupės „Queen“ gitaristu, kuris visai nekalba apie savo pasiekimus, o domisi vien pašnekovu. Gražu... Suprantu ir pritariu, kad toks kuklumas gali būti prilyginamas aristokratiškumui. Tačiau Lietuvoje aš pastebiu kuklumą labiau iš menkavertiškumo, dėl konflikto vengimo. Ir vyresnioji karta dažnai tai primeta jaunimui. Jau išbandžiau tokį gyvenimo būdą ir visada atsidurdavau tose emocinėse duobėse, apie kurias klausėte. Todėl noriu išmokti labai išmintingai atpažinti, kur ir kokia pozicija reikalinga. Muzikos industrijoje daug pinčiukų, todėl turiu ir nekuklų skydą išsirinkti.

– Suintrigavote... Jei jau „KK2“, tai gal ir nugalėtojų prizai bus čiauškantys šaižiais papūgų balsais?

– Šįsyk įteiksime jiems sidabrines papūgas, kurios puoš auksinių mikrofonų laikiklius. Tegul vienintelis nugalėtojų rūpestis būna kartkartėmis nuvalyti nuo jų dulkes, bet ne maitinti, keisti kraiką ir jas kalbinti.

– Kadangi esate „KK2“ laidos tėvas ir krikštatėvis, sakykite, nuo ko viskas prasidėjo – kaip gimė TV prodiuseris Saulius Bartkus?

– Oi… Čia reikėtų man visą savo gyvenimo istoriją papasakoti (ilgoka tylos pauzė). Bandykime… Esu kilęs iš Žemaitijos, Telšių, bet taip susiklostė aplinkybės, kad penkiolika metų gyvenau Alytuje. Tėtis buvo inžinierius, didelis kino mėgėjas, tad ir aš, kai buvau trylikos, sukūriau pirmąjį savo gyvenime animacinį filmą.

Kai susikūrė vietinė Alytaus televizija, pradėjau ten dirbti operatoriumi. Ir ne tik. Išmokau rašyti tekstus, ėmiau juos garsinti. Taip viskas ir užsisuko: juk niekas tais laikais prodiuserių neruošė.

1994 m. atsidūriau Kaune, Lapėse, kur Romas Bubnelis įkūrė „LitPoliinter“ televizijos studiją. Ten rengiau reportažus „Ryto ratui“. Dar po metų ji tapo LNK ir tuomet mes pasiūlėme jai laidą, kuri vadinosi „Trys su puse“, vėliau atsirado ir legendinis „Be tabu“, „N-14“. Kas iš tų laidų išeis, niekas nežinojo, bet ilgainiui jos išsivystė į naują ir dar negirdėtą Lietuvoje informacinio šou žanrą. Tarkim, pranešame apie kokį nors aktualų gyvenimo įvykį. Jei jį pateikiame sausai, bus žinių reportažas, jei įmetame šiek tiek razinų ir animacijos – turime informacinį šou, jei dar daugiau patyrinėjame – štai jums ir tiriamoji publicistika.

Kai buvo įkurta bendrovė „Be Tabu ir Ko“, pradėtos rengti „Be tabu“ laidos, iš pradžių labiau draugavome su TV3, nes jų darbo modelis mums labiausiai tiko. Vėliau grįžome į LNK. Esu prodiusavęs ir dabar prodiusuoju daugybę laidų – „Kakadu“, „Faktų tyrimo biuras“, „Gyvenimas pagal moteris“, „Kryžminė ugnis“, „Oplia“, „Kambarių plėšikai“, „Kitas“, „Be tabu“ ir kt. Dar reikėtų pridėti vienkartines ir progines laidas. Per visas susidarytų gal koks 40–50, o jei dar suskaičiuotume visokius projektus internete – būtų ir dar daugiau!

LNK, S. Bartkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip gimė laida „Kakadu“ (dabar „KK2“), kokia papūga pašnibždėjo Sauliui į galvą tokį pavadinimą?

– Pasakysiu paprastai: šios laidos, kaip ir paties informacinio šou žanro, ištakos – laida „N-14“. Ji buvo transliuojama prieš 25 metus LNK eteryje. Kaip šiandien pamenu jos startą – 1998 m. kovo 2 d. Todėl pakvietėme į „KK2“ penkiolikos metų jubiliejų ir buvusius tų laikų vedėjus – Ramunę Pečiulienę-Kurienę, Reditą Dominaitytę, Gražvydą Muižį. Tie žmonės pirmieji prisilietė prie informacinio šou žanro ištakų. Keitėsi pavadinimai, vedėjų veidai, bet pats principas ir laidos žanras išliko toks pats. Kas sugalvojo tokį pavadinimą? Hmm... Manau, visos geriausios mintys gimsta kalbant, bendraujant, dalijantis. Negana to, visos „KK2“ pirmtakės turėjo savo laidos simbolius – tam tikrus gyvūnus. Laidoje „N-14“ tai buvo varlė, „Be tabu“ – ožys, o „KK2“ simbolį tiesiog padiktavo pats laidos pavadinimas.

– Ar „KK2“ laidoje yra žmonių, kurie joje dirba visus penkiolika metų ir švęs jubiliejų drauge?

– Jei už kadro – tikrai yra… Galėčiau išskirti ir ilgametį šios laidos vedėją Tomą Ališauską, kuris yra tarsi mūsų laidos status quo – toks stabilus ir nekintantis. Keičiasi tik jo partnerės. Pirmaisiais metais „Kakadu“ jis vedė su Berneen Candice- -Čereška, paskui septynis sezonus su Tomu darbavosi Ugnė Skonsmanaitė. Kai Ugnė išėjo, išrinkome naują laidos „KK2“ vedėją Justę Žičkutę. Dar po kiek laiko prie Ugnės prisijungė Keitė Arai.

Pasakysiu paprastai: šios laidos, kaip ir paties informacinio šou žanro, ištakos – laida „N-14“. Ji buvo transliuojama prieš 25 metus LNK eteryje.

– Ar, kai reikia išrinkti naują laidos vedėją ar priimti naują žmogų į savo komandą, jūsų žodis lemiamas?

– Kalbant apie televizinių veidų parinkimą, nesikuklinsiu – mano žodis galutinis. Kokie kriterijai laidų vedėjams? Net nežinau… Iš pradžių suveikia kažkokia intuicija, bet, kita vertus, žiūriu, kad žmogus būtų šiltas, charizmatiškas. Niekada nelyginu naujokų ir žmonių, jau turinčių televizinės patirties. Mūsų Justė, atėjusi į laidą prieš septynerius metus, irgi nebuvo tokia, kokia yra dabar. Todėl ne iš karto ji atsirado ir laidoje „KK2 penktadienis“. Turėjo įgyti patirties, iškalbos, drąsos… Jai irgi, kaip kiekvienam naujokui, būdavo baugoka kalbinti autoritetus – kažko jų paklausti, kažką jiems pasakyti.

Mes duodame žmogui galimybę užaugti. Formuojame jį lėtai, metodiškai. Suprantame, kad nieko nepasieksi iš karto. Todėl po filmavimų vyksta pokalbiai, laidų aptarimai, išsakomos pastabos, apibendrinimai. Kiekvienas žmogus komandoje yra savotiškas, skirtingas, todėl darbas su kiekvienu man yra didelis iššūkis ir kompromisų ieškojimas.

Mėgstu pajuokauti: darbe esu ilgų distancijų bėgikas – tikrai ne sprinteris!

– O laisvalaikiu? Jei dabar persijungtume į sporto kanalą – ar bėgiojate ilgas distancijas?

– Ne. Labiau mėgstu pasivaikščioti.

LNK, S. Bartkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Pakalbėkime apie šventes. Ar mėgstate švęsti savo, draugų, laidų jubiliejus?

– Man šventės turbūt yra dviejų rūšių. Jeigu dirbi – šventė bus vienokia, o jei turi galimybę pramogauti – šventė, aišku, bus visiškai kitokia. Šios žiemos šventės, jau žinau, bus gana darbingos.

Šventė, per kurią nenorėčiau dirbti? Gal... mudviejų su žmona Zita vestuvių jubiliejus. Esame vedę jau 43 metus. Stengiamės tuo laiku kur nors išvažiuoti ar bent jau susimažinti darbų.

– Kaip atrodo jūsų darbo diena? Ar aštuonių valandų užtenka, ar, kaip ir kiekvienam nuosavo verslo turėtojui, mintys apie darbą sukasi kiaurą parą?

– Visaip būna. Anksčiau, kai buvau jaunesnis, tų valandų išvis neskaičiuodavau. Dabar turiu keletą kozirių – amžių, profesinės patirties, patikimų žmonių komandą.

Kas iš esmės yra mano darbas? Informacija. Vos pamatau, išgirstu kažką įdomaus – tuoj rašau ar skambinu kolegoms ir visi drauge tariamės: darome šitą temą ar paliekame ją ramybėje.

Todėl nėra taip, kad užvėriau duris ir viskas – galva švari. Juk kiekvieną akimirką mus supa informacinis laukas, į kurį tu vienokia ar kitokia forma reaguoji.

Pradžioje buvo tik laikraščiai, paskui atsirado portalų, socialinių tinklų, žodžiu, viskas sparčiai kinta ir tos informacijos – kuri ir yra mūsų duona – kasdien vis daugėja.

LNK, S. Bartkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Gal, jūsų nuomone, internetas išstums televiziją? Juk dabar kiekvienas feisbuko, instagramo turėtojas gali būti pats sau TV kanalas?

– Ar internetas išstums televiziją? Oi, nemanau. Galbūt bus kažkokia abiejų simbiozė, nes turinio kūrėjai bus reikalingi visada, juolab kad laidos, kurios sukuriamos televizijai, paskui atsiduria ir internete.

Pamenate, kažkada skeptikai irgi prognozavo, kad, atsiradus internetui, nebeliks knygų? Ar taip įvyko? Ne. Televizijos laidoms taikomi kitokie reikalavimai, kitokie biudžetai ir parengiamieji darbai. Tai nelygintini dalykai. Viena – kai būdamas charizmatiškas žmogus tu kažką pasakoji apie save, visai kas kita – kai reikia sukurti produktą, kurį su malonumu žiūrėtų kuo daugiau žmonių. Sutikčiau gal tik su ta mintimi, kad kiekvienas žmogus šiais laikais gali būti programų direktorius. Nori – pasižiūri laidą per televizorių, nori – susirandi ją portale. Šiais laikais sklaida yra gerokai didesnė.

– Ar jūs pats aktyviai naudojatės socialiniais tinklais?

– Jei atvirai, esu daugiau socialinių tinklų stebėtojas. Feisbuko paskyros tikrai nesusikūriau su pirmaisiais jo vartotojais. Nebuvo poreikio. Kita vertus, dabar, manau, jei sugebi atsirinkti žmones, iš kurių gautum įdomios informacijos, socialiniai tinklai gali būti kur kas didesnis gėris nei tradiciniai informaciniai portalai.

Labiausiai jie mane domina kaip informacijos šaltinis tiek užsienyje, tiek ir Lietuvoje, kur aš ieškau tiek tekstinės, tiek vaizdinės informacijos.

– Penkiolika metų – brandi laidos paauglystė. Per ją tikrai yra nutikusių ir visokių kuriozinių situacijų?

– Be abejo. Gerai prisimenu, kai 2003-iaisiais šventėme „Be tabu“ gimtadienį ir tuometę laidos vedėją Ramunę Pečiulienę-Kurienę dizaineris Juozas Statkevičius papuošė tokia nerta suknele, į kurią ji, vos išbėgusi į sceną, ėmė ir įstrigo – tiksliau, į nėrinius įsipynė jos batelio kulniukas. Matau, stovi Ramunė ant vienos kojos, kita – suknelės tinkle, ir neaišku – išsipins ar ne. Visi, sulaikę kvėpavimą, žiūrime, kuo visa tai baigsis. Ji, ačiū Dievui, kažkaip pati išsipainiojo ir pradėjo šventę – o galėjo ir nugriūti!

– Jūsų informacinio šou laida praktikuoja kandų pasakojimo stilių, kuris patinka ne visiems laidos herojams. Ar žodžio laisvė Lietuvoje vis dar didelė, o gal nespėjate bėgioti po teismus?

– Pastaruoju metu nesame turėję jokių bylų. Tiesa, yra buvusi viena byla, kuri tęsėsi net ketverius metus dėl vieno tokio įtakos agento Anatolijaus Šarij iš Ukrainos, kurio ieško ir patys ukrainiečiai. Jis per savo advokatus buvo padavęs mus į teismą, kurį mes laimėjome

Ar su daug kuo tenka pyktis? Na, pasitaiko… Vis dėlto stengiamės savo reportažus sukurti taip, kad juridiškai niekas prie mūsų negalėtų prisikabinti.

Tiesa, buvo ir dar vienas toks garsiau nuskambėjęs incidentas su parlamentaru Kęstu Komskiu, kuris apkaltino mus vykdant prieš jį „įžeidžiančio pobūdžio kampaniją“.

Visko per tiek metų yra buvę, užtai net vieną nominaciją pavadinome „Myli–nemyli“. Prieš rinkimus politikai visus mus myli, visur įsileidžia, apie viską mielai kalbasi, o rinkimams pasibaigus – viso gero! Dauguma mūsų personažų užsidaro stikliniuose bokštuose po devyniais užraktais.

LNK, S. Bartkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Su kokiu visrakčiu atrakinate visas užvertas stiklinių bokštų duris?

– Kažkaip atrakiname. Nes tai, apie ką kalbame, yra informacija – ir kitose laidose yra ta pati. Skirtumas tik tas, kad gyvenimo būdo laidos ją pateikia kalbėdamos vienokiu stiliumi, o mes – su ironija ir sarkazmu. Iš esmės kalbame lygiai apie tą patį, apie ką kalba ir rašo visų televizijų žinių tarnybos, laikraščiai, portalai.

Sakyčiau, šiuo metu didieji ginčai ir diskusijos vyksta daugiau dėl kažkokių frazių ar komentarų socialiniuose tinkluose, o ne televizijose.

– Buvo laikai, kai į televizijos eterį negalėjo išsprūsti joks žargonizmas, o kaip yra dabar?

– Atvirai pasakius, dėl informacinio šou žanro pobūdžio mes leidžiame sau vartoti tam tikrus žodžius, kurie nėra norminiai. Tačiau jie nėra ir keiksmažodžiai. Tai gali būti senoviniai žodžiai, slavizmai ar šnekamosios kalbos žodžiai. Aišku, savo reportažų kalboje juos pabrėžiame. Tarkim, sovietmečiu moterys batelius vadino vengerkomis, o šlifuoklius – bulgarkėmis… Kadangi tai faktai – tais laikais iš tiesų taip buvo! – mes šitaip ir kalbame.

– Ką pasakytumėte apie savo laisvalaikį, poilsį po darbų, įkvėpimo ir atsipalaidavimo šaltinius?

– Pirmas dalykas – tikrai nežvejoju. Antras dalykas, kaip jau sakiau, – nebėgioju maratonų, o mieliau einu pasivaikščioti. Trečias dalykas – labai mėgstu krapštytis mūsų šeimos sodyboje Molėtų rajone. Karantino metu su žmona ten gyvenome ir dirbome nuotoliniu būdu.

Žemės turime labai simboliškai. Pasisodiname kokią lysvę petražolių, dar – svogūnų laiškų, kelis ūglius agurkų, arbatžolių…Tiek tos mūsų daržininkystės.

Kiekvienas žmogus komandoje yra savotiškas, skirtingas, todėl darbas su kiekvienu man yra didelis iššūkis ir kompromisų ieškojimas.

– Gal tas jūsų kaimo turizmas atstoja ir keliones į užsienio kraštus?

– Oi ne, neatstoja, bet užtai keliaudamas labai pasiilgstu Lietuvos. Prabėga koks dešimt dienų ir visos mintys tik apie namus sukasi. Paskutinė kelionė buvo į Sardiniją. Graži sala. Išsinuomojome automobilį ir skersai išilgai ją išvažinėjome.

Vasarą keliavome po Slovėniją. Patys susidarėme maršrutą, patyrėme daug gražių akimirkų.

Apie darbą keliaudamas tikrai negalvoju: stengiuosi nuo visko pailsėti.

– Dokumentika – dar viena jūsų mėgstama sritis. Kuriate dokumentinius filmus su istorinėmis rekonstrukcijomis?

– Man patinka istorinės knygos, straipsniai. Pasitaiko, kad vienu metu skaitau kelias istorines knygas. Juk jos visai kas kita nei grožinė literatūra. Yra tam tikri istoriniai periodai, kurie mane labiau domina…Kiek dokumentinių filmų esame sukūrę? Oi, daug… Ir apie Saulės mūšį, ir apie 1941-ųjų birželio sukilimą Lietuvoje, ir dar daug kitų.

Šiemet vėl grįšime prie „Bėglių“ – kursime dokumentiką apie žmones, kurie bėgo iš tremties. Prieš kurį laiką buvome sukūrę ir parodę penkias dalis „Bėglių“ per LRT. Darbo prie dokumentikos nemažai. Tas penkias dalis montavome visus metus.

LNK, S. Bartkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Girdėjau kalbant, kad S. Bartkus nori palikti po savęs žymę Lietuvos televizijos istorijoje. Ar „KK2“ – tai misijai tinkama laida?

– Manau, kad taip. Kaip informacinio šou žanras – kodėl gi ne? Galiu drąsiai save vadinti jo pradininku Lietuvoje.

– 2024-ųjų simbolis – Žaliasis Medinis Drakonas. Yra tokia rytiečių pasaka, kurioje skamba pranašinga ištarmė: „Drakonas numirė – tegyvuoja drakonas!“ Ar, jūsų galva, valdžios ir pinigų klausimas yra begalinis?

– Valdžia ir pinigai keičia žmones. Kai kuriuos – labai stipriai. Kai kuriems net nereikia būti politinėje valdžioje: užtenka valdžios prieš savo darbuotojus, buvusius kolegas. Man teko matyti, kaip stipriai žmonės pasikeičia, kai jų rankose atsiduria tam tikri galios svertai – įtaka, pinigai! Žiūriu į šį klausimą filosofiškai ir stengiuosi nuo tokių dalykų atsiriboti.

– Pakalbėkime apie draugus. Juk, kuriant informacinio šou laidą, arba visi norės būti jūsų bičiuliais, kad nepatektų į jos akiratį, arba priešingai – buvę draugai, patraukti per dantį, taps priešais. Kaip yra iš tiesų?

– Tikrai nėra tokių žmonių, kurie, pamatę mane, pereitų į kitą gatvės pusę. Visi suprantame, kad Lietuva – be galo maža šalis. Tai draugų, pažįstamų ir nepotizmo (tarnybinės padėties naudojimas giminėms ar draugams proteguoti – aut. past.) kraštas. Svarbiausia, ką dažnai kartoju ir savo kolegoms darbe – negalime paisyti kažkieno interesų. Nes tie interesai yra visur. Todėl atėjus į darbą asmeninės politinės simpatijos, kaip ir antipatijos, privalo likti už durų.

– Įsivaizduokite, kad jūsų diena neturi apibrėžtų laiko ribų, o akimirksnis gali trukti visą amžinybę. Pamėginkime drauge išgyventi tą beribę G. Talmantienės dieną, kurioje telpa daugybė įvairiausių dalykų. Nuo ko paprastai prasideda jūsų rytas?

– Oi, viskas labai paprasta. Tikrai neturiu kažkokių ypatingų ritualų, kur kvėpuoju, medituoju, sveikinu rytą… Ne, ne. Keliuosi septintą. Juokaujame su vyru, kuris ruoš kavą, tiksliau, kas bus tas, kuris jos neruoš. Valgau lengvus pusryčius. Jei turiu laiko, labai stengiuosi pusryčiauti lėtai. (Šiuo metu aš tikrai geriau tvarkausi su laiku, nes dukra užaugo, nebereikia jos vežioti į mokyklą ir stresuoti – spėsime per Antakalnio spūstis ar ne.) Važiuodama automobiliu visada įsijungiu muziką – turiu savo grojaraštį ir dainų klausausi pagal nuotaiką, orą, gal net metų laiką. Retai kada lieku visiškoje tyloje: patinka, kai garsai užpildo mano erdvę.

– Atvažiavote į darbą. Kaip atrodo laidos „Nuo… Iki…“ kūrybinė virtuvė? Kaip išsirenkate pašnekovus, o svarbiausia – kaip juos prisikalbinate tapti jūsų laidos herojais? Kad ir neseniai rodytas interviu su Laurynu Sodaičiu – žiniasklaida jį turbūt užkniso juodai, bet jūsų laidai vyras labai nuoširdžiai atsivėrė…

– Man patinka, kai žmogus, tarkim, imdamas interviu iš manęs, negudrauja. Lygiai tas pats galioja ir mūsų laidos pašnekovams. Sutikusiems kalbėtis mes nespendžiame pinklių, nepuolame jų iš pasalų, neužduodame kompromituojančių klausimų, apie kuriuos iš anksto nesitarėme. Mano galva, žmogui reikia sukurti tokį komfortą, kad jis jaustųsi galintis išsisakyti. Nes toks ir yra gyvenimo būdo laidų žanras: kvietimas draugiškai pasikalbėti. Taip, kaip mes kalbamės su savo draugais. Juk nečiumpame jų už gerklės ir neliepiame kloti visko atvirai, kitaip liksime priešais.

Per daugybę laidos gyvavimo metų esame kalbinę žmonių įvairiausiomis aplinkybėmis, bet visada laikydavomės to paties principo – pasakydavome labai atvirai, ko iš jų norėsime.

LNK, G. Talmantienės asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų laidos herojai dažnai „vipiniai“. Ar prie to prisideda ir 30-metį skaičiuojantis „Nuo... Iki...“ prestižas, per ilgą laiką užsitarnauta respektabilios laidos reputacija?

– Įrodinėti, kad mes jų neapgausime, nepateiksime pokalbio kažkaip išvirkščiai, mums jau senokai nebereikia. Tačiau kad žmogų – ypač esantį visuomenės, žiniasklaidos taikiklyje – įkalbėtume duoti interviu, neslėpsiu, turime nemenkai pasistengti. Nes šiais laikais jau yra socialinių tinklų tribūnos, kur kiekvienas pats sau gali būti televizija, t. y. turėti savo kanalą, transliuoti tai, ką nori.

Ne paslaptis, kad televizijos aukso amžius jau praeityje. Todėl prikalbinti garsius žmones skirti savo laiko interviu nelengva. Dažnai geidžiami pašnekovai renkasi viešumą patys ir labai dozuoja, kam atvirauti ir kiek. Turiu omenyje, kad kartais apie kažkokį savo gyvenimo įvykį jie pasakoja tik vieną kartą ir tik vienai laidai. Labai džiaugiuosi, kad dažnai tuo vieninteliu pasirinkimu būna mūsų „Nuo... Iki...“ Kad taip nutiktų, visi, dirbantys šioje laidoje, turi pasistengti. Kai viskas gerai pavyksta – smagu, nes galbūt kažkam mūsų parodyta istorija įkvėps viltį, pastūmės jo gyvenimą į gerąją pusę. Tokiomis akimirkomis dažnai pagalvoju, koks puikus mano darbas!

Mano galva, žmogui reikia sukurti tokį komfortą, kad jis jaustųsi galintis išsisakyti. Nes toks ir yra gyvenimo būdo laidų žanras: kvietimas draugiškai pasikalbėti.

– Antroji jūsų laidos dalis paprastai skirta kelionėms. Kaip renkatės jų kryptis? Turite partnerių, kurie mainais už reklamą siūlo laidai įdomių žmonių, gyvenančių svetur?

– Kelionės nėra privaloma mūsų laidos dalis. Kartais būna, o kartais – ne. Iš pradžių mes patys ieškodavome ir tebeieškome įdomių vietų, istorijų ar lietuvių, gyvenančių kituose kraštuose, turinčių įdomių patirčių. Vis dėlto šiuo metu daugiausia bendradarbiaujame su išskirtinių kelionių organizatore Aja. Kažkada ji, prieš mums vykstant filmuoti į Prancūziją, pasiūlė pasinaudoti jos žiniomis, ryšiais ir parodyti Paryžių visiškai kitokį, nuvesti mus į tokias vietas, kur žmogus iš gatvės nepateks, kur reikia tarpininkavimo. Taip viskas ir prasidėjo. Netrukus su Aja vykome į Veneciją, kur galėjome nufilmuoti garsiojo Venecijos karnavalo užkulisius. Kalbinome čia gimusią ir augusią dizainerę, daugybę metų kuriančią karnavalui prabangias kaukes ir kostiumus. Patekę į jos ateljė buvome priblokšti vaizdų ir atmosferos...

Šiuo metu gauname daug kelionių agentūrų pasiūlymų, bet pagrindinis atrankos kriterijus – įdomus turinys. Jei galime nufilmuoti kažką ypatingo, nematyto, tuomet keliaujame.

Man pačiai patinka žiūrėti kelionių laidas, kuriose vedėjas ne tik komentuoja už kadro, bet ir pats tyrinėja, ragauja, kopia, plaukia ir pan. Pabuvoti kelionėje, kurioje gali nufilmuoti įdomių dalykų ar nuotykių – nuostabu. Tačiau draugams ir pažįstamiems, kurie kartais man baltai pavydi, visada sakau: taip, tai puiku, bet kartu tai ir stresas dėl įvairiausių nesklandumų, ir žiaurus nuovargis, ir didelė įtampa trokštant geriausio rezultato…

LNK, G. Talmantienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ką tik pakalbinote įdomų pašnekovą, o dabar reikia duoti peno skrandžiui. Jei per sekundę tektų apsispręsti, kokį gardžiausią patiekalą iki šiol esate ragavusi?

– Prisiminiau Omaną, kur buvome pakviesti ypatingų pietų. Mums pasakė, kad ragausime ožkienos, keptos po žeme. Kai trys vyriškiai atnešė maždaug 1,5 m ilgio ir 1 m pločio padėklą su žadėtomis vaišėmis, mums atvipo žandikauliai. Buvo labai skanu.

Toje pačioje kelionėje važiavome į dykumą, kur valgėme ir vienos skaniausių kada nors mano ragautos duonos. Jos kepimo procesas labai neįprastas. Mūsų palydovas Achmedas suminkė tešlą iš miltų ir vandens. Kol baigė degti laužas – išgėrėme kavą. Laukiame, kur jis keps tą žadėtą duoną. Tada mūsų gidas rankomis sulipdytą paplotį metė tiesiai ant anglių. Kai tas normaliai apdegė, nužėrė nuo jo visas anglis, paplotį užkasė į smėlį ir užvertė žarijomis. Na, galvoju sau, jau aš tai tikrai tokios duonos nevalgysiu. Po kiek laiko vyras ištraukė anglėtą, smėlėtą, rūkstančiais kraštais paplotį ir ėmė jį stipriai daužyti tarp rankų. Įvyko stebuklas – viskas, ko nereikia, nubyrėjo ir liko nuostabi, traški duonelė, kurios kvapą ir skonį jaučiu net dabar. Galiausiai Achmedas apšlakstė ją medumi ir davė mums paragauti. Atvirai sakau – suvalgiau visą tą paplotį, o kai jis pasiūlė iškepti dar vieną – neatsisakiau. Paskui ilgai juokiausi iš savo skepticizmo ir stebėjausi, kaip taip gali būti, – nė kruopelytės smėlio burnoje!

– Minėjote, kad trys geriausiai jus apibūdinantys žodžiai yra optimistė, hedonistė ir... knygų žiurkė. Kokias knygas skaitote? Gal ne tik skaitote, bet ir pasižymite patikusias citatas, kurias vėliau panaudojate savo laidose?

– Kai keliauju, visada į kuprinę įsimetu ir knygą. Tačiau niekada nesu nei žymėjusi, nei išsirašinėjusi citatų. Kai skaitau knygą ir kažkas iš jos įstringa į galvą – tai ir yra esminis jos momentas, akimirkos poveikis. O kad kažką išsirašysi – kažin ar kada bent atsiversi tuos užrašus? Geriau skaityk dar sykį tą pačią – gal dar kažką įkvepiančio joje rasi.

Kokios knygos patinka? Oi, neslėpsiu, man labai patinka detektyvai, ypač skandinavų. Baigusi mokyklą netgi norėjau studijuoti skandinavistiką. Perskaičiau turbūt visus norvegų rašytojo Jo Nesbø detektyvus. Prie mano lovos tikrai rastumėte gerą detektyvą ir dar kokį nors biografinį romaną. Šiuo metu skaitau Hanyos Yahagiharos knygą „Mažas gyvenimas“ apie meilę ir draugystę XXI a. Eilės dar laukia praeitoje knygų mugėje įsigyta Stefano Zweigo knyga „Vakarykštis pasaulis“. Labai tikiuosi, kad nepasirodys per niūri.

LNK, G. Talmantienės asmeninio archyvo nuotr.

– Vadinate save optimiste, o kas galėtų priversti jus matyti stiklinę ne puspilnę, bet pustuštę? Ar laidos „Nuo… Iki…“ kūrimo procese dažnai pasitaiko pustuščių stiklinių?

– Aišku, būna. Tai normalu. Netrykši juk kiekvieną dieną šypsenų fontanais. Optimiste save vadinu gal ta prasme, kad aplinkui turiu daug puikių žmonių. Pradedant savo šeima ir baigiant draugais, bendradarbiais. Tačiau nusivilti mane verčia irgi žmonės. Jų išdavystės. Esu jų patyrusi. Kadangi man iš principo labai svarbūs santykiai su aplinkiniais – jie yra mano įkvėpimas, džiaugsmas, stiprybės šaltinis,  blogumas šioje srityje man kerta skaudžiausiai.

– Ir dar sykį apie optimistus… Sako, jie laukia vidurnakčio, kad pamatytų, kaip ateina Naujieji, o pesimistai neina miegoti, kad įsitikintų, jog išeina senieji. Kertu lažybų, kad jūs jau rengiate TV žiūrovams ypatingą naujametę laidą?

– Dar ne... Gruodžio mėnuo – spindinčių vakarėlių metas. Tikrai žinau vieną, į kurį eisime gruodžio pradžioje, nes Juozas Statkevičius jau atsiuntė kvietimus į savo šou. Manau, ir žiūrovams bus įdomu pamatyti tą šventinį šurmulį.

Aš pati gal labiau esu Kalėdų maniakė. Rinkti draugams, namiškiams dovanas pradedu jau dabar. Dažnai kelionėse pamatau kokį daiktą, kuris, tikrai žinau, patiktų vienai ar kitai mano draugei. Tuomet perku, pasidedu ir laukiu, kol galėsiu Kalėdoms jį supakuoti. Pakuoti dovanas – dar vienas mano hobis.

LNK, G. Talmantienės asmeninio archyvo nuotr.

– Grįžkime prie jūsų ypatingos dienos. Staiga panorote padaryti kažką gero ir malonaus sau. Kas tai būtų (be Kalėdų dovanų pirkimo ir jų pakavimo)?

– Mano atveju – viskas labai paprasta. Užtektų kavos su pienu ir nedidelio pyragaičio. Kanelės, eklero, makaruno – žodžiu, bet ko saldaus.

– Norite prajuokinti save ir gauti natūralaus vitamino C dozę – gal turite kokį mėgstamą vaizdelį telefone, kuris veiktų jus kaip juoko piliulė?

– Dirbtinai savęs tikrai nejuokinu. Kažkada, pamenu, važiuoju į montažinę ir matau prie „Norfos“ krūvą balandžių. Juokingiausia, kad jie elgiasi taip, lyg būtų žmonės. Vieni vaikštinėja tokie susirūpinę, kiti – labai išdidūs… Kitąsyk šypseną gali sukelti koks nors kvailas automobilio numeris, kuris jo savininkui kelia pasididžiavimą.

Kad patektų į mūsų laidą, žmogus nebūtinai turi būti žvaigždė: užtenka, kad jis skleistų stiprybę, gerą energiją, turėtų įdomių, įkvepiančių patirčių.

– Mėgstamiausios Giedrės spalvos – pilka ir balta. Ką apie tai mano jūsų dukra Unė, kuri šiuo metu yra pasinėrusi į tekstilės studijas Vilniaus dailės akademijoje?

– Gal ir liūdnoka pasakyti, bet nesu iš tų žmonių, kurie labai mėgtų spalvas. Esu tipiška lietuvė – pilka, bet ne blogąja prasme. Tiesiog manau, kad mes, lietuviai, – santūrūs žmonės, nesame labai aistringi, spalvingi ir nemėgstame išsišokti. Kartais man net atrodo, kad ryški mūsų trispalvė – ne apie mus.

Jei klausyčiau dukros, atrodyčiau kur kas ekstravagantiškiau, bet aš esu tokia, kokia esu. Iki 50-mečio vos sugebėjau išlipti iš savo amžino komplekto – džinsų ir marškinėlių.

Pamenu, kai dukra dar buvo mokinė, kartą ji man sudėliojo drabužių derinius ir paliko prie lovos raštelį: „Mama, pavasaris! Aš peržiūrėjau tavo spintą ir tu galėtum rengtis štai taip. Prašau!“

Šiuo klausimu mes labai skirtingos. Jei aš nusiperku suknelę, ji kabo spintoje kelis mėnesius, nors pirkdama galvojau, kad rytoj ja apsirengsiu. O dukra, jei ką įsigyja, tą iškart ir nešioja.

LNK, G. Talmantienės asmeninio archyvo nuotr.

– Laiko mašina galime nusikelti į bet kokį laikmetį, išgerti kavos su bet kokiu žmogumi. Kokį herojų pasirinktumėte savo laidai, o kokį – asmeniniam pokalbiui?

– Asmeniniam pokalbiui rinkčiausi amerikietį Kurtą Vonegutą, kuris vis dar yra vienas mano mylimiausių rašytojų. Jis puikiai valdo žodį ir, nepaisant jo cinizmo, skepticizmo, turi nuostabų humoro jausmą. Nors jo jau nebėra, jei būčiau turėjusi galimybę su juo pasikalbėti, manau, kad K. Vonegutas tikrai nebūtų koks nuoboda ar senas bambeklis.

Laidai galbūt norėčiau pasikalbėti su Margaret Thatcher. Man labai imponuoja jos karjeros istorija, vidinė stiprybė. Įdomu būtų sužinoti, kaip ji išlaviravo tarp visų jai, kaip moteriai, tekusių iššūkių.

Kad patektų į mūsų laidą, žmogus nebūtinai turi būti žvaigždė: užtenka, kad jis skleistų stiprybę, gerą energiją, turėtų įdomių, įkvepiančių patirčių – kaip gyventi, ką daryti, kad gyvenimas susiklostytų prasmingai ir sėkmingai.

– Jūsų diena jau eina į pabaigą. Tuoj leisis saulė, todėl paskutinis klausimas – kur, su kuo ir kokioje pasaulio vietoje norėtumėte sutikti saulėlydį?

– Nepatikėsite, bet pro mano kambario langus matyti, kaip gražiai leidžiasi saulė. Todėl mano atsakymas – norėčiau ją palydėti tiesiog namuose su savo šeima. Net ir darbo kelionėse, kai būnu gražiausiose pasaulio vietose, kur net pati sau pavydžiu, yra vienas „bet“ – ten trūksta šeimos ir mano draugų, kad tų vietų grožis suveiktų 100 proc.

LNK, G. Talmantienės asmeninio archyvo nuotr.

– Pagaliau pravėrėte savo namų duris. Beliko atlikti vakaro ritualus ir eiti miegoti…

– Tie mano vakaro ritualai irgi labai paprasti: žiemą labai mėgstu eiti į vonią ir, prisipylusi kokios nors kvapnios druskos, ramiai pabūti su savimi. Vasarą labai patinka sėdėti mūsų mikrokiemelyje prie namų, kur telpa mažas staliukas, skėtis ir kokie trys vazonai su pomidorais. Grįžusi po darbo aš galiu paskaityti, paplepėti telefonu. Man iš tiesų labai patinka bendrauti – atrodytų, lyg neprisišnekėčiau darbe. Tačiau vakare aš bendrauju su artimaisiais, kurie man svarbūs ir kuriems dieną, darbo metu, paprastai neskambinu.

– Ar „KK2“ laidoje iš tiesų esate nuo pat pradžių – visus penkiolika metų?

– Taip. Nuo pat pirmos laidos. Džiaugiuosi, kad man pasisekė tapti jos kūrybinės komandos dalimi – dirbti Sauliaus Bartkaus vadovaujamoje „Be tabu“. Tik turiu prisipažinti, kad nepasisekė nusifilmuoti absoliučiai visose „KK2“ laidose – vykstant keliems filmavimams sirgau ir tąsyk mums pagelbėjo Rolandas Vilkončius.

– Jei, kaip vienas iš ilgamečių jos vedėjų, sakytumėte šventinę kalbą...

– Laikyčiausi senos gražios Holivudo tradicijos – padėkoti. Tad pirmiausiai dėkočiau „KK2“ proproprosenelėms – laidoms „N-14“, „Be tabu“ ir „Be tabu savaitė“, kurių savotiška tąsa ir buvo „KK2“. Paskui, pradėjęs vardyti visus ir tiesiogiai, ir netiesiogiai prie to prisidėjusius žmones, taip užsivesčiau, kad būtų sunku sustoti.

LNK, T. Ališausko asmeninio archyvo nuotr.

– Kas per tiek laiko pasikeitė: nuo ko pradėjote ir ką laidoje turite dabar?

– Daug visko. Suvažinėjome mirtinai ne vieną automobilį, sudrožėme ne vieną kompiuterį ir pakeitėme ne vieną filmavimo studiją, tačiau komandos darbo darna visuomet kilo. Dabar atrodo, kad daug laidos parengimo darbų pasidaro tarsi savaime. Tai didelį malonumą kasdien teikiantys dalykai. Svarbu nepraleisti progų tuo pasidžiaugti.

– Kas jums, vos pradėjus dirbti „KK2“, buvo sunkiausia, o dabar galbūt kelia šypseną?

– Visi, prieš penkiolika metų pradėję kurti „KK2“, turėjo savo įsivaizdavimų, kas tai yra ir kaip tai turėtų atrodyti. Kai dabar prisimenu, kiek būta ginčų dėl niekų, net juokas ima. Tačiau svarbiausia, kad, nepaisant per visą šį laikotarpį redakcijoje dirbusių asmenybių ryškumo, jų siekių individualumo, laida, atrodytų, sklandžiai, lyg niekur nieko, štai jau penkiolika sezonų iš eilės rodoma geriausiu laiku. Neatrodo, kad artimiausiu metu bus kitaip.

LNK, T. Ališausko asmeninio archyvo nuotr.

– Televizijos žiūrovams žadate dar vieną karštą „KK2“ sezoną. O jei paprašyčiau prisiminti, kada laidos vedėjams patiems buvo karšta – neatvyko svečias, užstrigo sufleris ar dar kas nors?

– Gali pasirodyti keista, bet tokių dalykų, kad strigtų sufleris ar neatvyktų pašnekovas, per visus penkiolika metų arba nebuvo, arba jie buvo visai neįsimintini. Kita vertus, nereikia leisti reklamos, jeigu svečias priverčia vedėją suglumti ar staiga užmiršti tekstą. Reikia pasidžiaugti, kad jam puikiai tai pavyko! Juk greičiausiai dėl to, kad nustebintų, jis ir buvo pakviestas į laidą.

Nereikia leisti reklamos, jeigu svečias priverčia vedėją suglumti ar staiga užmiršti tekstą. Reikia pasidžiaugti, kad jam puikiai tai pavyko! Juk greičiausiai dėl to, kad nustebintų, jis ir buvo pakviestas į laidą.

– Ar daug žilų plaukų dirbant „KK2“ atsirado?

– Tik tiek, kiek matyti ekrane kasdien pusę aštuonių įsijungus laidą.

– Penkiolika metų, sakyčiau, tokia vėlyva paauglystė, nes dabartiniai vaikai bręsta gerokai anksčiau. Koks buvote jūs paauglys?

– Buvau iš tų paauglių, kurie didelio galvos skausmo tėvams nekėlė, nes neturėjau bėdų nei dėl sveikatos, nei dėl draugų kompanijų, nei dėl svaiginančių preparatų, nei dėl teisėsaugos. Grįždami po pamokų pradinėje mokykloje su draugais sėdėdavome ant senų kapinių tvoros ir ginčydavomės, kas ir ką galėtume padaryti, jeigu staiga atsirastų galimybė sužinoti bet kokį norą išpildantį burtažodį. Kai jau paaugome – kaip būtų įdomu nuvykti į pasaulio futbolo čempionatą. Dar vėliau – apie tai, kaip susikurti galimybę pamatyti įdomiausias pasaulio vietas, apie kurias skaitydavome, ir pan.

LNK, T. Ališausko asmeninio archyvo nuotr.

– Kokius būrelius lankėte? Kokios pamokos sekėsi?

– Kaip ir daugelis devintojo dešimtmečio berniūkščių, gainiodavau kamuolį po pamokų vykdavusiose, esą, sporto būrelių treniruotėse. Nieko rimto.

Pamokos? Na, sekėsi visos vienodai vidutiniškai. Tėvai norėjo, kad vaikai gerai mokytųsi visus dalykus. Todėl ten, kur gabumų trūkdavo, reikėjo įdėti daugiau pastangų, o laiko tam, kas buvo labiau prie širdies, paprasčiausiai nelikdavo. Ir ne tik laiko... Galimybės, palyginti su dabartinėmis, buvo mikroskopinės, jei apskritai egzistavo.

– Ar daug velnių priėdęs berniūkštis buvote?

– Mažiau negu vidutiniškai. Kartą su pradinės mokyklos draugais po kieme stovinčio kaimyno automobilio ratais pridėjome stiklo šukių ir surūdijusių vinių, nes buvome apimti nevaldomo noro išgirsti, kaip sprogsta automobilio padanga. Tačiau nežinojome, kad savininkas stebi mūsų sumanymo vykdymą pro daugiabučio langą. Tad gudrus sumanymas taip ir neišdegė.

– Gal turite pats vaikų paauglių? Kokia jų paauglystės našta tenka šių dienų tėvams?

– Taip, mano dukrai greitai septyniolika. Manau, palyginti su laikais, kai pats buvau paauglys, aš esu labai laimingas tėtis, nes galiu ne tik labai naudingų knygų įsigyti reikalinga tema, bet ir apskritai pasidžiaugti, kad jų tiek prirašyta. Taip pat prireikus tiek vaikams, tiek ir tėvams yra galimybė kreiptis pagalbos į specialistus.

LNK, T. Ališausko asmeninio archyvo nuotr.

– Cituoju: „Nesu tikras, ar atitinku visuomenėje esančius tėvo standartus, nors šiaip savo vaikams esu griežtas, gal net per daug.“ Sakykite, kas būdinga jūsų griežtumui?

– Patikslinu – ši citata yra iš laikų, kai dar nemokėjau vaikų sudrausminti nepakėlęs balso, tad man pačiam atrodė, kad turiu būti atsargus ir neperlenkti lazdos. Savaime aišku, kad man ne visada tai pavykdavo. Arba nepavykdavo dažniau, nei būčiau norėjęs.

– Mėgstamiausias jūsų šeimos laisvalaikis, kuris tiktų visiems? Ar vaikams augant šis klausimas darosi vis sudėtingesnis?

– Nė kiek. Mano vaikai dabar yra tokio amžiaus, kad patys sprendžia, kokį laisvalaikio būdą pasirinkti, tačiau žinau, kad vienas jų mėgstamiausių – kelionės su šeima. Tad po Kurzemę šiemet trankėmės septyniese. Su tokia kompanija būtų puiku net ir nieko neveikti.

– Ką darote, kai į „KK2“ taikiklį pakliūva koks nors geras jūsų bičiulis?

– Kai laidos siužeto herojumi tampa koks nors artimo rato žmogus, aš paklausiu, kaip jis supranta tokią padėtį, ir abejonės gana greitai išsisklaido. Neturiu artimoje aplinkoje žmonių, kurie nesugebėtų atskirti to, ką mato realiame gyvenime, nuo to, ką mato ekrane. Tad su tokia situacija dorotis beveik netenka.

LNK, T. Ališausko asmeninio archyvo nuotr.

– Ar darbas priešais kameras naudingas ir tikrame gyvenime?

– Nebent tuo, kad, žiūrėdamas į ekrane transliuojamą turinį, jį matau ir priimu kitaip nei paprastas žiūrovas.

– Jūsų, kaip pokalbių šou vedėjo, karjeros pradžia buvo radijuje su Mariumi Bereniu: tapote „M-1“ laidos „Po 3“ dievais ir demonais?

– Patikslinsiu: pradžia buvo 1992-aisiais – gerokai anksčiau, negu eteryje atsirado mudviejų su Mariumi duetas.

– Ar nepasiilgstate tų nutrūktgalviškų Tomazo ir Marazo laikų, kai galėjote kalbėti, ką norėjot? Ar vis dėlto buvo kažkokia cenzūra?

– Tikriausiai turite mintyse savicenzūrą. Ji, žinoma, buvo, tačiau stipriai prispausta noro pasiekti įsivaizduojamą rezultatą – pliurpti viską, kas ant liežuvio galo, ir kvailioti vien dėl to, kad galime leisti sau tai daryti.

– Viename iš nedaugelio interviu prisipažinote, kad esate be galo savikritiškas ir nerimaujantis dėl įvairiausių smulkmenų žmogus. Ar dėl to retai jus matome kitose TV laidose?

– Savikritika čia, tikriausiai, niekuo dėta. Kitiems projektams paprasčiausiai nelieka laiko.

– Ar esate aktyvus socialiniuose tinkluose?

– Deja, socialiniuose tinkluose esu pasyvus. Kokias nors nufilmuoto vaizdo nuotrupas į jutubą, instagramą ar feisbuką įkeliu retai.

LNK, T. Ališausko asmeninio archyvo nuotr.

– Berneen Candice Naidoo, Goda Sabutytė-Alijeva, Ugnė Skonsmanaitė, o šiuo metu jūsų kolegė Justė Žičkutė – daug laidos partnerių esate turėjęs. Ilgiausiai, atrodo, septynis sezonus, dirbote su Ugne?

– Partnerių turėjau tiek, kiek laidos kūrėjai manė esant reikalinga jų turėti. Nebuvo taip, kad laidos vedėja keistųsi man užsimanius. Jei paskaičiuotume... Taip, ilgiausiai dirbome kartu su Ugne. Tačiau metai, kiti ir viskas gali pasikeisti, nes ir Justei, ir Keitei Arai sekasi tikrai puikiai.

– Nuo ko, jūsų manymu, priklauso laidos vedėjų dueto sėkmė?

– Pirmiausia, manau, nuo to, kaip lengvai ir greitai jie vienas kitą supranta dirbdami.

Suvažinėjome mirtinai ne vieną automobilį, sudrožėme ne vieną kompiuterį ir pakeitėme ne vieną filmavimo studiją, tačiau komandos darbo darna visuomet kilo.

– Ar lengvai susižaidėte su Juste? Kokiomis savybėmis jūsų porininkė turėtų pasižymėti, kad komandinis darbas vyktų sklandžiai?

– Gali pasirodyti keista, bet su Juste, mano manymu, susižaidėme labai lengvai. Ji atidi ir greitos reakcijos. Justė puikiai prisitaikė prie visos mūsų komandos ir jos indėlis į tai, kad viskas būtų nufilmuota laiku ir tinkamai, yra nepaprastai svarbus.

– Ką darote, kai susitinkate kokį sukritikuotą laidos herojų, – ar netenka bėgti į kitą gatvės pusę?

– Ne. Juk niekada nekritikuojame be priežasties.

– Be abejonės, turite kokių nors hobių. Kur jūsų silpnoji vieta, kuriai nepagailėtumėte solidžios pinigų sumelės?

– Kaip ir daugybė mano amžiaus jaunuolių, kenčiančių nuo viduramžio krizės (kartais dar vadinamos klimaksu), dabar esu motociklo stadijoje. Tačiau kaimynų ir miestiečių naktimis išmetimo baubesiu nežadinu, važiuodamas posūkius rodau, automobilių veidrodėlių nespardau, nuo policijos nebėgu. O ir daug pinigų skirti motociklui pirkti nebūtų protingas sprendimas. Todėl viską, ką galbūt pavyks kada nors sutaupyti, išleisiu ne tik motociklui, bet ir kelionei aplink pasaulį.

LNK, T. Ališausko asmeninio archyvo nuotr.

– Žiniasklaida plačiai aprašė jūsų šeimos kelionę į Trolių Mumių tėvynę...

– Į Muminukų salą keliavome prieš gerą dešimtmetį, kai vaikai skaitė Tuvės Janson knygas. Labai rekomenduoju aplankyti ją mažamečius, pradinukus auginančioms šeimoms. Be to, Turku laivybos muziejus, esantis greta, tiesiog neprilygstamas. Suomijoje lankytis bet kokiu metų laiku, bet kokiu oru yra paprasčiausiai gera. Tai nuostabi šalis, turinti labai didelę visokių dalykų pasiūlą keliautojams.

– Kur keliavote šią vasarą?

– Šią vasarą keliavau po Deutsche Alpenstraße, užsukau į Zalcburgo muzikos festivalio atidarymo iškilmes, o grįždamas dar užmečiau akį į BMW automobilių ir motociklų muziejaus ekspoziciją Miunchene, pasižiūrėjau, kaip ruošiamasi Richardo Vagnerio muzikos festivaliui Bairoite.

– Kokios atostogų kryptys jus viliotų ateityje?

– Būtų nuostabu, jei turėčiau galimybę sugrįžti į Japoniją, Kanadą, Jungtines Valstijas, aplankyti Islandiją, Australiją ir Naująją Zelandiją.

„Nuotraukos su kolegomis LNK žinių tarnyboje: prieš 10 metų su pirmąja kolege Živile Vaškyte, prieš penkerius su Lavija Šurnaite, prieš aštuonerius su žmona Indre Skučiene, prieš keletą su Karolina Liukaityte, prieš metus su Jauniumi Matoniu ir prieš mėnesį su Gintaru Deksniu ir Egle Šantaraite.

Taip sutrumpintai atrodo mano per dešimt metų nueitas kelias laidoje „Labas vakaras, Lietuva“.

Užaugau. Dėkoju visiems kolegoms nuo pirmo iki paskutinio, su kuriais kūrėme, lipdėme. Buvo ir sunkiau, ir lengviau – viską praėjome. Pavyko. Padarėme.

Buvo laikas priimti kasdienio tiesioginio eterio iššūkį ir pasisveikinti su žiūrovais, dabar atėjo laikas – atsisveikinti.

Ne paslaptis, kad pastaruoju metu buvau išėjęs kūrybinių atostogų. Apmąstyti, pasižiūrėti į viską iš šono. Ir tikrai reikėjo to mėnesio atitrūkti, suprasti, kad laidoje padariau viską, ką norėjau ir ką galėjau. Linkiu kolegoms toliau sėkmės ją kuriant.

Kur toliau? Nežinau. Ateis laikas ir atsivers nauji keliai, nauji gyvenimo projektai. Laikas parodys, o dabar laikas tikrai tikrai pailsėti“, – rašė P. Skučas.

V – vakaras.

LNK televizijoje esu nuo 2011-ųjų. Kada prisijungiau prie „Labas vakaras, Lietuva“ komandos, net nežinau. Jei gerai prisimenu, prieš trejus metus – 2020-ųjų sausį. Ar vis dar jaudinuosi prieš tiesioginį eterį? Nemeluosiu: jaudulys yra, bet jis neparalyžiuoja, nestabdo ir netrukdo, o nuteikia maloniai. Kaip ir tiesioginio eterio adrenalinas! Pirmosios laidos jau nebeprisimenu. Tubūt ji labai greitai praėjo. Kai būni eteryje – laikas slenka lėtai, bet iš tiesų lėkte lekia. Į save žiūrėti iki šiol lengvai negaliu, todėl spėju, kad ir po to pirmojo karto turėjau sau daugybę pastabų. Be to, vos spėjau startuoti kaip laidos vedėja – prasidėjo pandemija, karantinai, tad darbas jau nuo pat pradžių nestokojo iššūkių. Ir liežuvis pindavosi, ir tekdavo suvirškinti daug naujos informacijos, išmokti daug naujų terminų, kurių iki tol nebuvo. Tačiau prie visko galima priprasti. Klysdamas tobulėji ir mokaisi, kaip išsisukti iš būsimų keblių situacijų. Labiausiai šiame darbe man patinka… kad galime siūlyti įvairių temų, kurios būtų įdomios ir mums – laidos vedėjams. Be to, dažnai tenka padirbėti ir už kadro kaip reporteriams. Laidoje „Labas vakaras, Lietuva“ yra ne tik daug įdomios informacijos, bet ir atsiskleidžia ir mūsų pačių asmenybės – su kolega turime laisvą valią diskutuoti taip, kaip norime. Todėl „Labas vakaras, Lietuva“ šiek tiek panašus ir į pokalbių šou, kuriame kiekvienas galime būti savimi. Vasaros atostogų metu maišosi vedėjų poros, todėl rezultatas būna dar įdomesnis rezultatas – tarsi netikėtas vasaros kokteilis.

K. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

A – adrenalinas.

Kadangi man jo pakanka darbe, kitur neieškau. Ir šiaip nesu aštrių pojūčių mylėtoja. Aukštis, didelis greitis, šuoliai su parašiutu – tikrai ne mano stichija. Laisvu nuo darbo metu seku Lietuvos ir pasaulio pulsą, stengiuosi neiškristi iš naujienų konteksto, kur informacija labai greitai kinta, o per atostogas mėgstu atitrūkti nuo žinių, pailsėti neskaitydama portalų, nesekdama informacijos ar pranešimų spaudai.

Dar viena veikla, kurioje prieš keletą metų gavau nemažai adrenalino, – įsirašiau į Lietuvos šaulių sąjungos savanorius. Ypač daug jo gavau mokymų pradžioje, kai ėjome bazinį šaulių įgūdžių kursą. Teko palaikyti ir ginklą, pajusti išgyvenimo gamtoje skonį, o naktį dalyvauti topografijos pratybose, bėgti su 16 kg svorio kuprine. Nepaisant visko – labai smagi patirtis. Kai mokymai baigėsi, pradėjau vykdyti labiau su jaunimo švietimu susijusią veiklą – važinėjau po mokyklas pas vyresniųjų klasių moksleivius ir pasakojau jiems apie pilietiškumą.

K – karjera.

Sudėtingas klausimas, nes vis dar esu giliuose apmąstymuose, ko gyvenime dar norėčiau… Gal nebūtinai žurnalistikoje. Nors žurnalistika man išties labai patinka. Galima sakyti, aš dirbu darbą, kurį labai mėgstu ir kuris mane turtina, veža. Tai tarsi knygos skaitymas, kur sulig kiekvienu puslapiu sužinai kažką naujo. Čia nėra ribų, lubų, nes kiekvieną dieną – vis naujos ir naujos temos.

Nepaisant meilės žurnalistikai, laikas bėga. Man 34-eri. Stebiu, kaip žmonės save realizuoja jau nebebūdami studentais. Matau, kaip mano draugės savyje atranda anksčiau nepastebėtų savybių ir drąsiai imasi naujų veiklų, keičia mokslų kryptis, pradeda išvis naujas studijas ir tai daro būdamos jau virš 30-ies. Svarstau, galbūt ir man atėjo laikas dar kažko griebtis?

K. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

A – atostogos.

Esu nemažai keliavusi po užsienį, mačiusi tokių vietų, kur paprastas turistas lengvai nepateks. Tačiau visai neseniai su  sužadėtiniu Povilu ir dukra Lukrecija atradome Lietuvą. Supratome, kaip gera čia keliauti, atostogauti ir kokia graži iš tiesų mūsų šalis, o svarbiausia – kaip paprasta po ją judėti. Automobiliu ir pėsčiomis. Be vėluojančių lėktuvų. Turiu tokios liūdnos patirties – pernai teko praleisti Velykas oro uoste. Kai keliauji po Lietuvą – gali prisikrauti pilną automobilį ir važiuoti, kur nori. Su Lukrecija – jai dešimt – esame sutarusios, kad per atostogas darysime tai, kas mums teiks didžiausią malonumą. Į sąrašą įeina ir poilsis SPA, ir vandens parkai, ir muziejai, ir pažintiniai takai. Dar labai mėgstu nuvykti į kokį mažą miestelį, pasistatyti savaitei automobilį ir vaikščioti visur pėstute.

R – ramybės receptas.

Sutinku, kad mano darbas neramus. Kas man suteikia vidinės ramybės? Hmm… Turbūt kelionė į save. Kiekvienam ji, manau, yra labai skirtinga. Negali būti vieno recepto. Kiekvienas turi ieškoti savo metodo, padedančio į tą ramybės kelią sugrįžti. Tarkim, kai dirbi televizijoje, esi viešas asmuo. Tuomet dažnai susiduri su žmonių reakcija, kuri kartais žeidžia. Nepažįstami žmonės man turi kažkokių lūkesčių arba yra susidarę išankstinę nuomonę, kuri mažai ką turi bendro su mano tikruoju aš. Dabar jau išmokau nuo to atsiriboti, supratau, kad esame kaip veidrodžiai ir kad visą laiką kitame matome tai, ką patys viduje turime. To pasiekti padėjo ir kvėpavimo praktikos, meditacijos, knygų skaitymas, tinklalaidžių klausymas. Visos tos praktikos išmokė mane įsižeminti, nusiraminti ir pamiršti kasdienį jaudulį – nebesijaudinti dėl dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso. Paleisti situacijas, kurių jau nebepakeisiu. Stengiuosi plaukti ir mėgautis gyvenimo tėkme, neužsikabindama už tų mažų dalykų, kurie ilgalaikėje perspektyvoje yra visiškai nereikšmingi.

K. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

O – oras.

Oro spėjimais pagal gamtos ženklus jau seniai nebetikiu ir nebesinaudoju, nes besikeičiantis klimatas kuo toliau, tuo labiau juos iškraipo. Dar noriu priminti žiūrovams, kad orai, apie kuriuos kalbu kiekvieną vakarą, yra prognozuojami, o ne konstatuojami. Nesu orų orakulė, todėl negaliu nuspėti, ar rytoj vidurdienį jūsų kieme švies saulė, ar vis dėlto lis lietus.

Man pačiai lietus per atostogas nėra svarbu, nebent… jos būtų kur nors ant jūros kranto. Svarbiausia – įdomios veiklos, kurioms įtakos orai tikrai neturi. Beje, šiais metais statistiškai Lietuvoje buvo labai mažai saulės. Ypač pirmą metų ketvirtį. Tačiau man tai tiko. Kai dangus apsiniaukęs, lynoja, smagu būti namuose, o jei dirbi – negaila, kad draugai mėgaujasi saule, o tavo atostogos dar labai toli. Galbūt toks tradicinis lietuviškas oras man patinka, nes esu gimusi darganotą lapkritį?

Ž – žaidimai.

Ką mėgstame veikti su dukra? Na, labiausiai norėčiau, kad ją žavėtų knygų skaitymas, tačiau, deja, taip nėra: paprastai aš skaitau knygą, o ji šalia žaidžia. Bendra mudviejų veikla – pasivaikščiojimai, kelionės. Tai puikus laikas dukros ir mamos pokalbiams. Tiesa, namuose turime veikėją, kuris, kai visi grįžtame po darbų, tiesiog neleidžia nežaisti. Tai Povilo, o dabar ir mūsų su Lukrecija augintinis vardu Pipiras – Parsono Raselo terjeras. Be galo aktyvus keturkojis, kuriam gali nebūti kitų šunų, bet žmogus šalia – būtinai. Tikrai ne interjerinis šuo, o žmogaus palydovas, mūsų namų komendantas. Jis ir ne vietoj padėtą rankinę iškraustys, ir į automobilį pirmas įšoks, ir sutikęs po darbų džiaugsis taip, lyg pirmą kartą matytų.

K. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

I – internetas.

Deja, deja… Mes visi turime problemų dėl ekranų. Ką kalbėti apie vaikus, jei buvo laikas, kai ir pati vaikščiodavau po namus nepaleisdama telefono iš rankų ir vis bijodama, kad ko nepražiopsočiau. Tokiu būdu nebūdavau čia ir dabar. Todėl mokausi sumažinti tiek savo, tiek dukros priklausomybę nuo ekranų. Ypač norėčiau atsisakyti nuolatinio skrolinimo ir svetimų gyvenimų gyvenimo. Aišku, pasitaiko įvykių, kai tiesiog miegi su telefonu ir žiūri, kuo ir kaip viskas baigsis (turiu omenyje Jevgenijaus Prigožino maištą). Tačiau tai pavieniai atvejai.

N – naktibalda.

Šis žodis man labai tinka, nes gyvenime esu visiška pelėda. Tiesa, stengiuosi neskaityti naujienų naktį, nes paskui būna sunku užmigti. Vietoj jų renkuosi knygas. Visokias – ir istorines, ir psichologines, ir gerus užsienio, lietuvių autorių romanus. Šiuo metu mūsų svetainėje ant stalo stovi didžiulis knygų bokštas, kurį mudviem su Povilu reikės įveikti. Jau minėjau, kad tiek aš, tiek ir mano antroji pusė labai domimės istorija, tad tame bokšte yra nemažai ir istorinių veikalų.

K. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

I – idealas.

Pirmasis mano idealas ir didžiausias autoritetas dar iš tų laikų, kai mokiausi Kaune, man yra pradinių klasių mokytoja. Labai šviesi asmenybė.

Kitas idealas iš naujesnių laikų – Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė, 94-erių Lietuvos liaudies buities muziejaus gidė. Daugybė žmonių sužinojo apie ją iš rašytojos Rūtos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“. Abi šios moterys yra tremtinės, abi labai išskirtinės asmenybės. Irena Saulutė yra ilgiausiai mūsų šalyje dirbantis žmogus: sezono metu ji rengia edukacines programas, pasakoja muziejaus lankytojams apie tremtį, o mano pradinių klasių mokytoja (jai irgi virš 90 metų) laisvalaikiu mėgsta važinėtis automobiliu ir garsiai klausytis muzikos. Taip pati sakė, kai paklausiau, kaip mėgsta atsipalaiduoti. Taigi idealų man nereikia toli ieškoti. Mėgstu žmones, kurie mato save ir aplinkinius šviesiomis spalvomis.

O – obuolienė.

Kai rudeniop soduose ims bumbsėti obuoliai, obuolienės iš jų tikrai nevirsiu. Virtuvė nėra mano mėgstamiausia vieta. Laimei, Povilas moka ir mėgsta maišyti įvairius skonius, dažnai žiūri visokius vaizdo įrašus apie maistą, tad gardžių patiekalų gamyba mūsų namuose priklauso jam.

Dar noriu pasakyti, kad mane be galo žavi žmonės, kurie turi kokią nors savo kulinarinę tradiciją – tarkim, kažką gamino jų tėvai, seneliai, o dabar ir vaikai perėmė vieno ar kito patiekalo receptą. Mano gera bičiulė Agnė Grigaliūnienė savo sodyboje turi knygą, į kurią visi, kas ten pavieši, įrašo ir kokį nors savo šeimos receptą. Taip jie paskui iš vienų namų į kitus ir keliauja. Aš, pavyzdžiui, iš Agnės esu perėmusi jos labai gardžių barščių receptą, kurį ji yra gavusi iš savo draugės, kitos Agnės. Gaila, bet iš savo šeimos nesu paveldėjusi kokios nors kulinarinės tradicijos, kuria galėčiau pasidalyti.

K. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

S – skonis.

Tobulame patiekale man turi būti visų skonių – tiek kartumo, rūgštumo, sūrumo, tiek ir saldumo. Maistas man turi būti kaip gyvenimas, kuriame irgi yra visų skonių po truputį. Saldumynai? Dėl manęs galėtų ir išvis neegzistuoti. Tobulas vasaros skonis? Galbūt tai, kas šiuo metu auga Lietuvoje: sodo, miško uogos, žirniai. Pamenu, kai vasarodavome su sese pas prosenelę Kėdainiuose, tobulas vaikystės vasarų desertas buvo agurkas su šviežiu medumi. Jei važiuodavome pas krikšto mamą prie jūros, visada atsivalgydavome žemuogių, kurias ji augino.

Pagal Izraelio kompanijos „Armoza“ formatą „The Final Four“ licencijas kurti šiuos šou įsigijo keliolika šalių, tarp jų Rusija, Peru, Izraelis, Kazachstanas. JAV  televizija „Fox” jau parodė du amerikietiškuosius „The Four“ sezonus ir sulaukė rekordinių reitingų. 

Pasaulinių muzikos įrašų studijų dėmesio centre atsidūręs „The Final Four“ – tai didžiulės tarptautinės sėkmės sulaukęs projektas, kurio nugalėtojai tampa tikromis muzikinėmis sensacijomis. Jau pirmosios laidos metu į muzikinius sostus sėdasi pergalės verti dainininkai, tačiau norinčių užimti jų vietas – tūkstančiai. Kovos dėl muzikinio sosto baigtį nulems žiūrovai, todėl pelnyti ir auginti jų meilę „Finalo ketvertui“ – be galo svarbu.

Pagal pasaulinį „The Final Four“ formatą, šou prasidės ten, kur kiti projektai baigiasi – kiekviena laida bus lyg superfinalas. Keturi pergalės verti vokalistai šį pavasarį užims keturis svarbiausius sostus Lietuvos muzikos padangėje. Ar jiems pavyks juos išlaikyti iki projekto pabaigos?

„Tai naujos kartos projektas, kurio nugalėtojai gauna ne tik neįtikėtiną patirtį ir šlovę – juos pastebi pasaulis. Beveik visų šalių laimėtojai jau yra pasirašę sutartis su muzikos industrijos milžinėmis, pavyzdžiui, „Universal Music Group“ priklausančia „Republic Records“. Lietuvai reikia tokio muzikinio šou, kuris atlikėjams atvertų duris į tarptautinę areną“, – intrigavo projekto prodiuseris Laurynas Šeškus.

„Ieškome žvaigždės su „pilnu paketu“, tokios, kuri galėtų užimti garbingą vietą ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinėje arenoje. Tai ne tik vokalinės galimybės, bet ir charizma, bendravimas su publika, žiniasklaida, gebėjimas išlaikyti dėmesį ant raudonojo kilimo.

Nors šou pradžioje muzikiniuose sostuose jau sėdės keturi pergalės verti vokalistai, nė vienas jų negali jaustis saugus. Privalu laimėti žiūrovų meilę, juos kas savaitę įtikinti, kad esi vertas toliau kautis dėl pergalės ir pasaulinio lygio prodiuserių dėmesio. Tai – tiesus kelias į Lietuvos muzikinės padangės elitą ir šansas užsitikrinti puikų karjeros pradžios tašką tarptautinėje arenoje.

„The Final Four“ nugalėtojo vardas visada atkreipia muzikos industrijos gigantų dėmesį“, – teigė projekto kūrėjai.

Anketą galite rasti LNK puslapyje https://lnk.lt/dalyvauk/dalyvauk-projektas-finalo-ketvertas-lnklt

„14 metų man teko laimė dirbti LNK žiniose! Džiaugsmas dirbti su super žmonėmis, neįtikėtinai kietais kolegomis, kurie kažkaip sugebėjo pakęsti ir mane (nors šis punktas darbo sutarty ir nebuvo numatytas). Labiausiai noriu padėkoti Jiems už tai, kad buvo šalia ir sunkesnėmis akimirkomis, ir tuomet, kai aš dariau šiurkščias klaidas. Už tai dėkingas liksiu amžinai!

Labai keista iš didžiulio kruizinio laivo persėsti į mažą valtį. Kiek baisoka, bet baimės nebijau. O ir irklus įdavėt tvirtus.

Per tuos metus išgyvenau tiek daug unikalių akimirkų, kad žodžiais to neapsakysi. Daug pamačiau, sutikau ir išmokau. O ta patirtis – džiaugsmas ir turtas. Darbas žiniose pakeitė mano gyvenimą. Todėl labai keista iš didžiulio kruizinio laivo persėsti į mažą valtį. Kiek baisoka, bet baimės nebijau. O ir irklus įdavėt tvirtus. Taigi, man buvo didelė garbė ir laimė būti šalia Jūsų. Tarnauti Žiniose kartu. Atėjo metas atsisveikint. Duok, Dieve, Jums sveikatos!!!“, – rašė T. Langvinis.

Netikėta žinia sulaukė gausybės kolegų, bičiulių ir sekėjų komentarų, apgailestavimo, kad žiniose ir komandoje trūks jo energijos, pozityvumo, užsidegimo, padėkų už puikų darbą, gerą kompaniją ir smagų laikotarpį, linkėjimų sėkmingai irtis plačiuose vandenyse, padrąsinimų, kad mažai valtelei pasisekė gauti gerą kapitoną, o visi pokyčiai – tik į gera.

T. Langvinis geriausiai pažįstamas besidomintiems sportu, kiekvieną savaitę LNK sporto žinių kėdę jis dalijosi su Asta Žukaite-Nalivaikiene, o pastaruoju metu sužibėjo TV projekte „Blogiausias Lietuvos vairuotojas“ ir humoro šou „Tik nesijuok“.