„Jeigu būtų galima metafora pasakyti, tai atplaukė debesėlis ir nukrito keli vandens lašai į dykumą. Gerai, kad tie lašai pateko, bet turime suprasti, kad reikės dar labai labai daug darbo tam, kad mes galėtume pasakyti, jog gyvename demokratiškoje visuomenėje, kuri vadovaujasi žmogaus teisių principais“, – Eltai teigė M. Jankauskaitė.

Lygių galimybių plėtros centro ekspertė akcentuoja, kad Lietuva su Partnerystės įstatymo priėmimu stipriai vėluoja.

„Ir tai, kad vis dar matome tokį stiprų pasipriešinimą iš tam tikros Seimo narių pusės priimti tokį pasakymą – didelis liūdesys, nes tai rodo, kad mes esame ne pažangios Europos pusėje diskursyvine prasme, bet mes esame tam ideologiniame lauke, kuris labai primena Putino retoriką ir visų kitų jam prijaučiančių“, – akcentavo ji.

Visgi M. Jankauskaitė pabrėžia, kad iki LGBT bendruomenei kylančių problemų sprendimų būtina eiti, net jei tai daroma mažais žingsneliais.

„Kažkur reikia pradėti, kad bent kažkokia būtų pradžia, tai yra labai svarbu. Ir čia kaip paralelę norėčiau išvesti su Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu, kuris buvo priimtas ir jau praktiškai iškart po priėmimo matėsi, kad ten yra labai labai daug taisytinų vietų ir spragų. Ir vėlgi mes matome, kad nėra taip paprasta turėti tokius įstatymus, kurie būtų tikrai pažangūs, kurie atlieptų visuomenės narių apsaugos poreikius“, – sakė M. Jankauskaitė.

Tikiuosi, kad bent kažkiek tai LGBT bendruomenei pagerins situaciją, bet juk arba žmogų gerbi ir pripažįsti, kad jis yra lygiateisis, arba tu to nepadarai.

„Tai ta dilema ir išlieka, kad, viena vertus, įstatymo reikia, bet, antra vertus, yra be galo didelis liūdesys, kad būtent dėl opozicijos mes negalime turėti šiuolaikinio įstatymo, kuris garantuotų Lietuvos gyventojams teises į privatų šeimos gyvenimą, kas iš esmės yra fundamentalios žmogaus teisės“, – pridūrė ji.

Lygių galimybių plėtros centro ekspertė viliasi, kad Civilinės sąjungos įstatymas bent kažkiek prisidės prie LGBT bendruomenei kylančių problemų sprendimo.

„Tikiuosi, kad bent kažkiek tai LGBT bendruomenei pagerins situaciją, bet juk arba žmogų gerbi ir pripažįsti, kad jis yra lygiateisis, arba tu to nepadarai. Tai akivaizdu, kad nėra to pasiruošimo pripažinti dalį Lietuvos gyventojų visateisiais“, – atkreipė dėmesį M. Jankauskaitė.

Civilinės sąjungos įstatymo projektas numato, kad civilinę sąjungą patvirtina notaras, kai tuo tarpu Partnerystės projekte partnerystę buvo siūloma registruoti civilinėje metrikacijoje. Taip pat projekte nenumatoma galimybė pasirinkti asmens, su kuriuo sudaroma civilinė sąjunga, pavardės. Įstatyme taip pat nėra apibrėžiama ir įsivaikinimo galimybė.

Įstatymo projektas numato, kad vienas partneris gali įgalioti kitą partnerį veikti jo vardu ir jam atstovauti.

Projekte rašoma, kad partneriai, neturintys bendrų nepilnamečių vaikų, turėtų teisę nutraukti įregistruotą civilinę sąjungą bendru sutikimu notarine tvarka. Tuo tarpu partneriai, turintys bendrų nepilnamečių vaikų, nutraukti civilinę sąjungą turėtų bendru sutikimu teismine tvarka.

Civilinės sąjungos įstatymas taip pat numato, kad turtas, įregistruotos civilinės sąjungos laikotarpiu įgytas abiejų partnerių ar vieno jų vardu, laikomas bendrąja daline partnerių nuosavybe. Preziumuojama, kad partnerių bendrosios dalinės nuosavybės dalys yra lygios, kol nėra įrodyta kitaip.

Projekte numatoma, kad skyrybų atveju visas turtas laikomas bendrąja daline partnerių nuosavybe, gali būti padalytas partneriams jų susitarimu arba teismo sprendimu.

Įstatymo projekte numatoma ir partnerių paveldėjimo teisė.

ELTA primena, kad tvirtinant Seimo pavasario sesijos darbų programą, užvirė aštrios diskusijos dėl siekio į ją įtraukti Partnerystės įstatymą. Seimo narė Agnė Širinskienė iš pavasario sesijos darbotvarkės pasiūlė išbraukti visuomenėje nevienareikšmiškai vertinamą Partnerystės įstatymą, argumentuodama, kad Rusijos pradėto karo Ukrainoje kontekste nereikia skaldyti visuomenės. Partnerystės įstatymo projekto iš pavasario darbotvarkės išbraukti nepavyko.

Prieš metus ši iniciatyva nesulaukė parlamentarų paramos ir neįveikė pateikimo stadijos. Tuometį įstatymo projektą sukritikavo ir prezidentas Gitanas Nausėda. Prezidentas išsakė poziciją, kad Partnerystės įstatymą jis būtų vetavęs dėl netinkamo partnerystės sąvokos apibrėžimo.

Nors įstatymo iniciatoriai nuo sumanymo atsitraukti nežada ir teigia patobulintą Partnerystės įstatymo projektą teiksiantys rudens sesijoje, Seimas jau artimiausioje ateityje kaip alternatyvą valdančiųjų iniciatyvai ketina svarstyti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos parengtas Civilinio kodekso pataisas, numatančias bendro gyvenimo sutartis, kurias galėtų sudaryti ir vienos lyties poros.

Vis tik Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė šią LVŽS frakcijos iniciatyvą vertina skeptiškai. Ekspertė teigia, kad nors valdančiųjų inicijuojamas Partnerystės įstatymas ir yra kompromisinis, tačiau, pasak jos, jis gerokai oresnis už „valstiečių“ pataisas. M. Jankauskaitė įsitikinusi, kad LVŽS frakcijos užmojis įteisinti jungtinės veiklos sutartis diskriminuoja vienos lyties poras ir kuria ne šeiminius, o verslo struktūrų praktika paremtus santykius. Todėl, pasak ekspertės, priėmus šias įstatymo pataisas, vienos lyties poroms kylančios problemos tik dar labiau pagilėtų.

Vis tik LVŽS frakcijai Seime priklausanti Agnė Širinskienė nesutinka su „valstiečių“ iniciatyvai reiškiama kritika ir yra įsitikinusi, kad šios Civilnio kodekso pataisos išspręstų pagrindines kartu gyvenantiems asmenims kylančias problemas. Politikė atkreipia dėmesį, kad „valstiečių“ parengtas jungtinės veiklos projektas remiasi jau taikoma teismų praktika, kuri, pasak jos, niekaip nediskriminuoja tos pačios lyties porų. Ji akcentuoja, kad tokias bendro gyvenimo sutartis galėtų sudaryti ne tik poros, bet ir kartu gyvenantys broliai ar seserys ar vienas kitu besirūpinantys senjorai ir t.t.

Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė, Dž. Barysaitės / Seimo kanceliarijos nuotr.

M. Jankauskaitė: bandoma įteisinti antrarūšiškumą

Lygių galimybių plėtros centro ekspertė M. Jankauskaitė įsitikinusi, kad „valstiečių“ parengto jungtinės veiklos įstatymo projekto negalima vertinti kaip realios alternatyvos Partnerystės įstatymui.

„Aš manau, kad negalima. (...) Aš jau sakyčiau, kad pats Partnerystės įstatymas yra kompromisas. Tai eiti dar kažkur žemiau yra tiesiog nepripažinti, kad homoseksualūs asmenys yra lygiai tokie patys lygiaverčiai piliečiai, kaip bet kuris kitas Lietuvos gyventojas Tai yra ir žmonių segregavimas ir tai yra pamatinės prigimtinės teisės į šeimą nepaisymas. Ir galvojimas, kad kažkokios sutartys, kurios iš esmės atkartoja verslo struktūras gali tai pakeisti“, – Eltai teigė M. Jankauskaitė.

„Tai man iš karto norisi paklausti, ar jie sutiktų tokiu principu įteisinti ir heteroseksualių žmonių santykius, ar jie sutiktų tokiu principu įteisinti savo pačių santykius“, – pridūrė ji.

Lygių galimybių plėtros centro ekspertė įsitikinusi, kad Seime palaikymo nesulaukęs Partnerystės įstatymas yra ženkliai oriau nei „valstiečių“ parengtas jungtinės veiklos projektas.

Tai yra ir žmonių segregavimas ir tai yra pamatinės prigimtinės teisės į šeimą nepaisymas. Ir galvojimas, kad kažkokios sutartys, kurios iš esmės atkartoja verslo struktūras gali tai pakeisti.

„Vis dėlto mes turime pripažinti, privalome pripažinti tų žmonių teisę į šeiminį gyvenimą. Bet apie ką mes nuolat pamirštame, kad partnerystės įstatymas būtų svarbus ir heteroseksualioms poroms, tiems žmonėms, kurie gyvena nesusituokę, kurių šeimose gimsta trečdalis Lietuvos vaikų. Tai partnerystės įstatymas būtų svarbus ir šiai gyventojų daliai, ne vien tik LGBT bendruomenės nariams“, – sakė M. Jankauskaitė.

Ji mano, kad Partnerystės įstatymas būtų ypač aktualus ir motinoms, kurios nesusituokusios su savo parteriais augina bendrą vaiką.

„Vertinant tai, ką mėgina prakišti „valstiečiai“, tai tada gautųsi, kad skyrybų atveju tu galėtum pretenduoti, pavyzdžiui, į kažkokį turto padalinimą lygiavertį tik įrodydama, kad įnešei kažkokius pinigus į bendrą turtą. Bet jeigu tu gyvenai, vaiką prižiūrėjai, galbūt dirbai, bet, greičiausiai tavo darbo krūvis, už kurį sumoka, nėra toks didelis, o už tai, ką namie darai niekas nesumoka, tai tu kaip žmogus galėsi įrodyti, kad tas bendras turtas turi būti padalintas pusiau“ , – savo įžvalgomis dalinosi ekspertė.

„O jeigu būtų Partnerystės įstatymas, tai jums užtektų įrodyti, kad jūs kaip šeima gyvenate partneriškoje jungtyje. (...) Ir tada jau įsijungtų visas tas apsaugos mechanizmas turto dalinimesi negu turint tai, ką jie bandys pasiūlyti tos jungtinės turto ar veiklos“, – pridūrė ji.

M. Jankauskaitė įsitikinusi, kad „valstiečių“ parengtomis Civilinio kodekso pataisomis bandoma įteisinti antrarūšiškumą. Pasak jos, šią pataisą priėmus vienos lyties poroms kylančios problemos tik dar labiau pagilėtų.

„Man tai yra cinizmas. Kaip galima žmonių santykius lyginti verslo santykiams ir sakyti, kad čia yra alternatyva, kad viskas yra tvarkoje, kad čia skirtumų nedarome“, – Teigė M. Jankauskaitė.

„Jeigu mes nepripažįstame žmonėms jų bazinių teisų, tai nereikia sakyti, kad „nieko prieš neturime, nediskriminuojame ir t.t.“. Yra sakoma, kad viskas, kas yra pasakyta prieš žodį „bet“ yra netiesa. Jeigu tu sakai, kad tų žmonių nediskriminuoji, jų teises gerbi, bet nenori pripažinti elementarios teisės į šeimą, vadinasi nei gerbi, nei nori pripažinti tų žmonių teises“, – taip pat akcentavo ekspertė.

Man tai yra cinizmas. Kaip galima žmonių santykius lyginti verslo santykiams ir sakyti, kad čia yra alternatyva, kad viskas yra tvarkoje, kad čia skirtumų nedarome.

Vis tik M. Jankauskaitė nepraranda vilties, kad rudens sesijos metu Partnerystės įstatymas grįš į politinę darbotvarkę, o parlamentarams užteks politinės valios jį priimti.

„Balsavimas parodė, kad pritrūko iš esmės dviejų balsų, kad įstatymo pateikimas praeitų. Tai gal ta situacija ir nėra tokia beviltiška, kažkokia viltis yra. Ir šioje vietoje aš norėčiau Seimo nariams priminti Konstitucinio teismo išaiškinimą, kuris pasakė, kad netgi remiantis Lietuvos Konstitucija šeima yra lyčiai neutrali sąvoka ir nereikia painioti santuokos ir šeimos“, – atkreipė dėmesį ji.

Seimo narė Agnė Širinskienė, M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

A. Širinskienė: pataisos nediskriminacinės, jos remiasi teismų praktika

Savo ruožtu „valstiečių“ atstovė A. Širinskienė akcentuoja, kad jų frakcijos Seime parengtos įstatymo pataisos spręstų aktualias kartu gyvenantiems asmenims kylančias problemas.

„Projektas, visų pirma, leistų žmonėms, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių gyvena kartu tvarkyti savo namų ūkio klausimus: turto klausimus, nuomos klausimus. Lygiai taip pat asmenys galėtų suteikti vienas kitam galimybes susipažinti su medicinine informacija arba netgi atstovauti vienas kitą sveikatos srityje“, – Eltai teigė A. Širinskienė.

„Valstietė“ taip pat pabrėžia, kad pataisos numato, jungtinės veiklos sutartį sudarę asmenys turėtų ir palengvintas paveldėjimo sąlygas.

„Šie žmonės, jeigu jie paveldėtų vienas kito turtą, taip pat būtų atleisti nuo paveldėjimo mokesčio. Nes, kaip žinote, dabar tas paveldėjimo mokesčio atleidimas galioja tik artimiems giminaičiams. Todėl tai galėtų galioti ir tiems asmenims, kurie yra pasidarę bendro gyvenimo susitarimą“, – sakė ji.

A. Širinskienė teigia, kad bendro gyvenimo susitarimu norint remtis prieš trečiąsias šalis, jį reikėtų užregistruoti notariškai. Ji taip pat pabrėžia, kad tai būtų sutarimas dėl bendro gyvenimo, kuris nekurtų jokių šeimos santykių.

„Tai labai aiškiai pasakyta ir pačiame projekte ir iš požymių visumos yra akivaizdu, kad nėra kalba apie kažkokį šeimos teisinį santykį, nes nėra taikomos jokios normos, kurios reguliuoja sutuoktinių ar šeimos gyvenimą. Tiesiog kaip ir kiti instrumentai turto valdymui, tai ir šitas instrumentas gali spręsti tik finansinius klausimus netgi, ar tie žmonės turi ketinimą paskui galbūt ateityje sukurti šeimą, ar neturi“, – sakė A. Širinskienė.

„Instrumentu lygiai taip pat galėtų naudotis, tarkime, kelios seserys, kurios dėl kažkokių aplinkybių gyvena viename name ir tvarko bendrą ūkį. Arba tekę susidurti su senjorais, kurie nudžiunga išgirdę apie tokias galimybes, nes senatvėje, tarkime, atsikrausto į vienas patalpas gyventi, kad galėtų vieni kitus prižiūrėti. (...) Ir, be abejo, šia galimybe galėtų naudotis ir homoseksualūs asmenys, kurie gyvena kartu ir susiduria su turto valdymo klausimais“, – taip pat paaiškino ji.

„Valstietė“ taip pat pabrėžia įsitikinusi, kad parengtos įstatymo pataisos nėra diskriminacinės vienos lyties porų atžvilgiu. Ji taip pat pabrėžia, kad jungtinės veiklos projektas taip pat nekuria jokių verslinių santykių tarp bendro gyvenimo sutartį sudariusių asmenų.

Tikrai neįsivaizduoju jokių diskriminacinių momentų, nes tai skirta nepriklausomai nuo lyties ir nuo žmonių netgi skaičiaus, kurie gali naudotis instrumentu. Tai nelabai suprantu, iš kur galėtų būti ištraukta diskriminacija.

„Tikrai jokios diskriminacijos nematau. Tik galiu priminti, kad ir dabar teismai, tame tarpe ir Lietuvos Aukščiausio Teismo praktika jungtinės veiklos institutą naudoja, kada jiems tenka dalinti kartu gyvenančių ir vėliau dėl kažkokių priežasčių išsiskiriančių asmenų turtą“, – pabrėžė A. Širinskienė.

Politikė akcentuoja, kad teismams tokia praktika nebūtų nauja. Pasak jos, šiomis įstatymo pataisomis paprasčiausiai būtų sudaroma galimybė žmonėms iš anksto pasirašyti jungtinės veiklos sutartį, kuri supaprastintų turto dalybos eigą.

„Dabar kartu gyvenančių asmenų turtas, jeigu jie gyvena ilgą laiką kartu ir jeigu tokie asmenys skiriasi, bando dalintis kartu užgyventą turtą, yra naudojamas jungtinės veiklos institutas, šeštoji knyga, kurią mes siūlome pildyti, ir tiesiog leisti žmonėms notariškai, iš anksto leisti pasirašyti tas sutartis bendro gyvenimo“, – sakė A. Širinskienė.

„Tikrai neįsivaizduoju jokių diskriminacinių momentų, nes tai skirta nepriklausomai nuo lyties ir nuo žmonių netgi skaičiaus, kurie gali naudotis instrumentu. Tai nelabai suprantu, iš kur galėtų būti ištraukta diskriminacija“, – pridūrė ji.

Ji taip pat pabrėžia, kad „valstiečių“ parengtose Civilinio kodekso pataisose, kaip, anot jos, ir valdančiųjų parengtame Partnerystės įstatyme, yra numatyta kartu gyvenantiems asmenims taikyti dalinės nuosavybės statusą.

A . Širinskienė taip pat yra įsitikinusi, kad skyrybų atveju jungtinės veiklos sutartį su savo vaiko tėvu sudariusi motina, namuose prižiūrinti atžalą, nenukentėtų.

„Turtui, kaip, beje ir T. V. Raskevičiaus projekte, taip ir mūsų projekte būtų taikomas dalinės nuosavybės statusas. Tai tokiu atveju moteris, matyt, kažkaip kitaip įnešė savo indėlį darbu ir motinystės atostogose ji gauna ne atlyginimą, bet išmokas. Tai šiuo atveju aš nematau, kad tai būtų kažkokia didžiulė problema. Juo labiau, kad ir alternatyvus projektas, kuris buvo atmestas Seime, tą dalinę nuosavybę naudojo“, – sakė ji.

Tai anaiptol nereiškia, kad dabartinis status quo – teisingas ir nesudrebinamas. Tuo įsitikinusi ir humanitarinių mokslų daktarė, Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė, ilgamečiu darbu kovojanti su įvairiausių formų diskriminacija.

– Didžiąją jūsų veiklos dalį sudaro moterų teisių klausimai, šia tema aktyviai domitės jau daugiau nei du dešimtmečius. Kokia šiandien moters padėtis Lietuvoje? Kokios pagrindinės jos kaitos tendencijos?

– Manau, didžiausias pokytis, kad šiandien jau pripažįstama, jog problemos egzistuoja, nėra visiško jų neigimo kaip prieš 20 metų. Tačiau pokyčių procesas banguotas, tarsi lėtas valsas: vienas žingsnis – pažangos link, o tada kokie nors procesai vėl nubloškia visuomenę atgal. Pavyzdžiu galėtų būti Europos lyčių lygybės instituto sukurtas lygybės indeksas. Jame matome, kad per dešimtmetį, nuo 2005 m. iki 2015 m., Lietuvos pažanga iš 100 galimų tebuvo 1 balas. Judėdami tokiu tempu lyčių lygybę turėsime po 440 metų. Žinoma, nereikėtų užmiršti fakto, kad turime moterų aukščiausiuose politiniuose postuose, tai, be abejonės, didelė pažanga – Europoje vis dar yra valstybių, kur moteris niekada nėra užėmusi tokių aukštų pozicijų.

– Lygindami Lietuvą su kitomis valstybėmis įstatymų požiūriu, turbūt galime sakyti, kad situacija dėl lygybės nėra tragiškai bloga, esame veikiau ties viduriu. Tačiau neretai didesne problema tampa giliai įsišakniję ir sunkiai pakeičiami kultūriniai įpročiai, tradicijos, vertybės. Kokie šiandieniai lietuvių įpročiai yra iš esmės engiantys moteris, nors patys žmonės to gal nė nesupranta ar nepastebi?

– Jei suvoktume, kad tam tikri dalykai yra susiję su moterų nuvertinimu ir subordinacija, daug sparčiau judėtume pirmyn. Paprastai visos problemos ir egzistuoja dėl to, kad nėra suprantamos kaip problemos. Antra vertus, žmonės dažnai netiki pažanga, pačios moterys gali būti įpratusios gyventi senojoje sistemoje, o persiorientuoti trukdo naujosios nepažinojimas. Dėl to palaikoma senoji sistema. Be to, reikia nepamiršti, kad pastaroji yra tarsi chameleonas ir viešai atskleidžia tik savo patraukliąją pusę. Tarkim, moterys viliojamos mitu, kad vyrai turi jas išlaikyti. Kaip smagu ir patogu! Bet "pamirštama" pasakyti, kad yra kitų, mikroskopine žvaigždute pažymėtų sąlygų: moterį išlaikančiam vyrui ta pati sistema deleguoja visą galią, valdžią, teisę reguliuoti ir kontroliuoti procesus šeimoje. O čia jau iškyla ir smurto prieš moteris problema. Ji iš tikrųjų yra labai baisi, plačiai paplitusi ir latentinė. Jos masto ir daromos žalos kol kas nesame suvokę, ir, svarbiausia, nesuprantame šio blogio ištakų.

Moters nuvertinimas yra tarsi užterštas oras, kurio nepastebime, nes nuolat tuo kvėpuojame. Nesivarginame tikrinti, kokie išleidžiami vadovėliai ar ugdomoji medžiaga vaikams, kur moterys tiesiog išbraukiamos iš istorijos.

Problemos kilmė ir yra patriarchališkumas: kai moteris suvokiama kur kas mažiau svarbi, reikšminga, vertinga nei vyras. Galvojimo, kad vyras turi prigimtinę ar paprotinę teisę kontroliuoti moterį, mūsų visuomenėje vis dar, deja, yra labai daug. Moters nuvertinimas yra tarsi užterštas oras, kurio nepastebime, nes nuolat tuo kvėpuojame. Nesivarginame tikrinti, kokie išleidžiami vadovėliai ar ugdomoji medžiaga vaikams, kur moterys tiesiog išbraukiamos iš kultūros, literatūros ar šiaip istorijos. Į analitines laidas taip pat nesivarginama kviesti proporcingai vyrų ir moterų (jei pakviečiama bent viena, daroma prielaida, kad viskas puiku). Galima būtų vardyti ir daugiau pavyzdžių, kurie siunčia žinutę, kad tai, ką galvoja moterys, nėra svarbu, per nutylėjimą jos pateikiamos taip, tarsi niekaip neprisidėtų nei prie kultūros, nei prie rimtų visuomenės problemų sprendimo. Apie jas prisimenama, kai reikia spręsti socialinės reprodukcijos klausimus – pasirūpinti, slaugyti, ugdyti, kurie nepelnytai vertinami kaip ne tokie reikšmingi.

– Kai imama kalbėti apie smurtą prieš moteris, dažnai kaip kontrargumentas metamas klausimas: "O kodėl nekalbama apie smurtą prieš vyrus?" Ką apie tokią poziciją manote?

– Pati klausimo formuluotė yra mėginimas sumenkinti smurto prieš moteris problemos reikšmę. Mes kalbame apie ją todėl, kad kalbame, todėl, kad mums tai svarbu. Kai kas nors pasirenka kalbėti apie žemdirbystę, neklausiame, kodėl pamiršo paminėti statybas? Smurtas prieš vyrus turi savo specifiką, apie kurią taip pat svarbu kalbėti, bet nesuplakant visko į krūvą.

Vyrų ir moterų patiriamas smurtas turi skirtingą dinamiką. Vyrai su juo dažniausiai susiduria viešoje erdvėje, smurtauja asmenys, su kuriais jie nėra susiję intymiais šeiminiais ryšiais, labai dažnai tai visiškai svetimi žmonės, kurių auka gal niekada gyvenime nebepamatys, dažniausiai tai yra vienkartiniai aktai. Visiškai kitokio pobūdžio prievarta yra tada (ir ją dažniausiai patiria moterys), kai smurtauja tau artimas žmogus, kuris yra ne vien tiktai tavo šeimos narys, jus sieja emocinis ryšys (tai mylimas, rūpintis žmogus, turimi bendri vaikai, draugai, giminaičiai) – emocinė dinamika tampa labai sudėtinga ir gerokai apsunkina šios problemos sprendimą. Kitas dalykas, smurtas prieš moteris pasireiškia privačioje, uždaroje erdvėje. Dėl to jis vadinamas latentine problema – tai, ką pamatome, tėra ledkalnio viršūnė.

V. Skaraičio/BFL nuotr.

Mūsų teisinė sistema nepritaikyta reaguoti į psichologinį terorą, persekiojimą, žeminimą, nes reikalingi įrodymai – mėlynės, lūžiai, kraujas... O jei esi nuolat bauginama, izoliuota, tau atimta galimybė kontroliuoti savo gyvenimą ir priimti savarankiškus sprendimus, niekaip negali to įrodyti, apsisaugoti, pabėgti, nes visaip manipuliuodami ir baugindami smurtautojai nepaleidžia savo aukų. Tai daro baisų poveikį. Yra šaltinių, kuriuose nurodoma, kad smurtas artimoje aplinkoje kur kas dažniau tampa reprodukcinio amžiaus moterų sveikatos sutrikimo priežastimi nei žalingi įpročiai ar antssvoris kartu sudėjus.

Tuo, kas pasakyta, nenorima paneigti fakto, kad vyrai irgi patiria smurtą, tačiau labai skiriasi jų patiriamos prievartos specifika, todėl visiškai neprotinga priešpriešinti šias dvi problemas. Bet manęs neapleidžia nuojauta, kad diskusija apie smurtą prieš vyrus užduodantiesiems tokius klausimus taip pat nepatiktų, nes tuomet turėtume atkreipti dėmesį į vadinamąjį hegemoninį vyriškumą ir pabrėžti, kad nepakeitę vyriškumo normų, smurto prieš vyrus mastų nesumažinsime, nes didžioji jų dalis nukenčia nuo kitų vyrų, o ne moterų.

– Viena opiausių šiandienos socialinių problemų – aukų kaltinimas, dažnai prie jo prisideda ir moterys. Iš kur tai ateina? Kaip reikėtų išgyti nuo šios žaizdos?

– Galime matyti tendenciją, kad visuomenė labiau linkusi palaikyti tuos, kurie užima galios pozicijas: esame labiau linkę patikėti tuo, kas turi statusą, nei tuo, kas jo neturi. Manau, ta pati schema suveikia smurto artimoje aplinkoje atvejais, ją sustiprinus lyčių stereotipais. Jeigu, gal ir nesąmoningai, pritari nuomonei, kad vyras turi teisę kontroliuoti moterį, pradedi kaltinti ją išprovokavus tokį elgesį (tokia pat logika veikia ir smurto prieš vaikus atveju). Atsiranda nepagrįstai moteriai perkeliama atsakomybė išsisukti iš tokios padėties ir į ją nepatekti. Patriarchalinės nuostatos formuoja ir vyrų, ir moterų požiūrį: vieniems diegiama mintis, kad turi teisę taip elgtis, kitoms – kad turi paklusti ir prisitaikyti.

– Nemažai engimo moterų atžvilgiu pasireiškia, kai kalba pasisuka apie vaikų (ne)turėjimą. Turbūt trisdešimtmetis vyras, išgirdęs, kad jo gyvenimas beprasmis, nes neturi vaikų, pradėtų juoktis, o moterims tai metama kaip validus argumentas. Kodėl visuomenę nepatogiai verčia jaustis moteris, garsiai pareiškianti, kad nenori vaikų?

– Kai moteris nėra vertinama kaip savarankiškas asmuo, taip pat atsiskleidžia patriarchališkos nuostatos. Tuomet joje matoma tautos reproduktorė, o ne žmogus, ir daromas didelis spaudimas primenant, kad privalu šią funkciją atlikti. Tačiau kai šį potencialą norinti realizuoti moteris neatitinka normų: yra ne tokios etninės grupės, ne tokio socialinio statuso (pvz., neištekėjusi), vyresnė ar jaunesnė negu įprasta, turi sveikatos problemų, yra homoseksuali, požiūris kardinaliai pasikeičia. Pradedama abejoti jos teise gimdyti, auginti vaikus. Moters reprodukcinės elgsenos kontrolė nėra vienareikšmė – spaudimas, pareigos primetimas yra labai selektyvus. Bet nesvarbu, kokio pobūdžio spaudimas būtų daromas – verčiama ar draudžiama gimdyti, jis atspindi instrumentišką požiūrį į moterį: ji nelaikoma savarankišku asmeniu, gebančiu priimti apgalvotą sprendimą ir atitinkamai elgtis. Tas pats pasakytina ir apie kitas reprodukcines moterų teises, pavyzdžiui, mėginimą apriboti teisę į nėštumo nutraukimą.

– Ne iš vieno žmogaus teisių gynėjo teko girdėti, kad feminizmo terminas yra nepelnytai stigmatizuotas. Nors "lygios teisės", "lygybė" skamba palyginti neutraliai, daliai žmonių vien žodis "feministė" sukelia atmetimo reakciją. Kodėl taip yra?

– Žeminimas ir menkinimas yra savotiška strategija – kai nori priešintis idėjoms, pradedi patologizuoti ir pačią savoką. Kaip paprasčiausia žmogų užčiaupti? Pasakyti, kad neatitinki normos (nenormali), su tavimi, socialine (o gal ir visomis kitomis) prasme, kažkas yra negerai. Tokiu būdu bandoma daryti spaudimą tiems, kurie mėgina įgyvendinti pokyčius. O štai skandinavams žodis "feministės" iš viso nesukelia jokių neigiamų emocijų, net ir vyrams.

– Neretai, kai kalba pasisuka apie feminizmą, diskriminacijos, net priekabiavimo atvejus, į keistą padėtį patenka vyresnės kartos atstovai, ypač vyrai, kuriems didžiąją dalį gyvenimo seksistinis požiūris buvo natūralus ir net sveikintinas. Šiandien jie jaučiasi tarsi naujas moters ir vyro santykio suvokimas kvestionuoja visą jų būtį, pasaulio suvokimą. Kaip reikėtų bendrauti būtent su šia grupe žmonių, kad ji nesijaustų nepelnytai puolama?

– O kaip mes turėtume elgtis su baltaodžiais rasistais ir paaiškinti, kad rasizmas yra blogai, kad šie nesijaustų puolami? Man atrodo, tai jų atsakomybė kritiškai permąstyti savo socializacijos pasekmes, atsiverti nūdienos pokyčiams, apsvarstyti savo praktikas. Na, taip, jei buvai socializuotas seksizmo dvasia, gali kilti jausmas, kad tapai sistemos auka, bet tai nepanaikina atsakomybės keisti savo elgesį ir atsisakyti grobuoniškos pozicijos. Nesakau, kad permąstyti ir ypač keisti savo vertybines nuostatas – lengvas procesas, tačiau kas tai padarys, jeigu ne jie patys?

Nei laisvė, nei demokratija, nei kitos vertybės nenukrenta iš dangaus – jas arba puoselėji, arba prarandi.

– Kaip vertinate tai, kad homofobiniai, ksenofobiniai ir mizoginistiniai pasisakymai neretai traktuojami kaip teisė turėti savo nuomonę, kuria pasinaudoti nevengia ir visuomenei atstovaujantys politikai? Atrodo, dažnai nesutariama dėl ribos tarp teisės į nuomonę ir elementarios kitų žmonių teisės gyventi (niekieno neįžeidinėjamiems). Kur ją reikėtų brėžti?

– Man ta riba yra labai aiški. Tavo laisvas žodis neturėtų skatinti neapykantos, žeisti kito žmogaus orumo. Savo žodžio laisvę turi naudoti labai atsakingai ir suvokti, kas atsitinka ja pasinaudojus. Jeigu už to slypi kitų žmonių pažeminimas, atskirtis, paniekinimas, tai čia jokia ne žodžio laisvė. Mano galva, tokie dalykai neturėtų būti toleruojami. Žodžio laisvę siečiau su procesais, skatinančiais demokratiją, diskusiją, gebėjimą aptarti sudėtingas temas ir rasti sąlyčio taškų. Neapykantos kalba, jeigu nėra užkardoma, gali atvesti prie ypač baisių padarinių – ir pogromų, ir genocido. Neapykantos kalba neturėtų būti dangstoma teise į žodžio laisvę.

– Neseniai kilo skandalas dėl tamsiaodės mergaitės, pasitikusios popiežių vizito Lietuvoje metu. Ką apie mus, kaip apie visuomenę, pasako tokia nuostaba ir kai kuriais atvejais pasipiktinimas šiuo įvykiu?

– Pasako, kad mūsų visuomenėje rasizmas yra labai gajus. Ilgą laiką buvo teigiama, kad mums rasizmo problema neaktuali, nes esame labai homogeniška bendruomenė. Šis atvejis atvėrė akis ir, tikiuosi, paskatins permąstyti savo nuostatas.

– Apskritai, kaip atsiranda neapykanta kitokiam? Tai labiau auklėjimo, socialinės terpės, o gal asmeninių žmogaus problemų reflektavimo į kitus padarinys?

– Esu linkusi manyti, kad egzistuoja sisteminės priežastys mūsų reakcijoms, požiūriams atsirasti. Kuo uždaresnė visuomenė, kuo mažiau reflektuojanti, tuo daugiau tokio pobūdžio problemų joje atsiranda. Pripažinkime, nors įvairovės pripažinimo, priėmimo ir vertinimo skatinimas turėtų būti valstybės politikos prioritetas, kasdienėje praktikoje sistemingai, nacionaliniu mastu į tai daug neinvestuojama. Žmogaus teisės nėra mūsų valstybės prioritetas. Sakydama "žmogaus teisės", galvoje turiu ne tik įstatymą, bet ir tai, kokias vertybes puoselėjame, kaip jas ugdome.

Ką tik grįžau iš Utojos salos Norvegijoje, ten buvo galimybė susitikti su mokytojais iš Švedijos, Suomijos, dalyvavo ir latviai, norvegai. Diskutuojant buvo akivaizdu, koks brandus yra skandinavų požiūris: jie aiškiai supranta savo kaip demokratijos vertybių puoselėtojų vaidmenį, rūpinasi, kad jaunimo nepasiglemžtų radikalizacijos tendencijos, suvokia diskusijų prasmę. Mes gi kaip stručiai sukišame galvas į žemę ir apsimetame, kad problemų (diskriminacijos, žmogaus teisių pažeidimo, nepagarbos, patyčių) nėra. O štai apsilanko popiežius, ir išlenda visas rasizmo "grožis". Įdomu, kiek Lietuvoje atsirado mokytojų, kurie pajuto pareigą šią problemą rimtai aptarti su vaikais?

– Pakalbėkime apie jūsų kelionę. Norvegijos saloje, kurią aplankėte, prieš septynerius metus teroristas Andersas Breivikas nužudė 69 jaunuolius. Kaip norvegai gydosi po šios skaudžios patirties?

– Mane nepaprastai sužavėjo visuomenės branda ir tai, kaip ši problema buvo sprendžiama. Kai Utojoje įvyko tragedija – išžudyta labai daug vaikų ir jaunų žmonių, buvo įvairių nuomonių, ką daryti su ta vieta. Vieni siūlė salą paversti memorialu, nevykdyti jokios kitos veiklos ir nugriauti pastatą, kuriame įvyko pagrindinės skerdynės, nes per daug skaudu prisiminti tragiškus įvykius. Tačiau buvo ir kitų nuomonių, teigiančių, kad salos paskirtį būtina išsaugoti tokią, kokia buvo prieš ataką, antraip teroristas bus laimėjęs. Kaip nugriovus kavinę – pagrindinę tragedijos vietą – puoselėti žuvusiųjų atmintį? Juk tuo metu vaikais buvę žmonės užaugę nieko neprisimins. Norvegai pasakojo, jog tam, kad išspręstų šią dilemą buvo ypač daug diskutuojama, praleista tūkstančiai valandų susitinkant su žuvusiųjų šeimomis, ekspertais, visuomenės atstovais. Buvo kviečiami ekspertai iš Niujorko, sprendę panašias dilemas po rugsėjo 11-osios įvykių. Žvelgdama į dabartinį sprendimą neįsivaizduoju tobulesnio. Yra išsaugotas pastatas, kuriame įvyko pagrindinės žudynės. Jis visiškai užkonservuotas ir paverstas memorialu, kuriame išsaugota ne tik to meto aplinka (interjeras, daiktai, net ir žolė ant laiptų) ir pateikta laiko juosta, atspindinti detalią tos dienos įvykių eigą, siunčiamų žinučių tekstus. Aplinkui suprojektuotas apsauginis statinys, jo stogą laiko 69 kolonos – tiek buvo nužudyta jaunuolių. O apsauginė siena suformuota iš daugiau nei 400 mažesnių stulpų, simbolizuojančių tuos, kuriems pavyko išgyventi ir puoselėjančių atmintį. Bet labiausiai mane sužavėjo tai, kad šis naujai pastatytas apsauginis pastatas taip pat naudojamas kaip ugdymo erdvė. Išsaugota ir atmintis, ir kartu vyksta ugdymo procesas. Tragedijos prisiminimo momentas siejamas ir su demokratinių vertybių, ir atvirumo puoselėjimu. Ten būdama negalėjau nesižavėti išmintimi, kompleksiškumu, gebėjimu pasimokyti iš to, kas įvyko, ir atsispirti instinktyviam norui tiesiog išbraukti tragediją iš atminties, užsidaryti savyje ir atsiriboti. O ir į diskusiją su žmonėmis įtraukiantis procesas – neskubant, įsiklausant, ieškant gilesnių argumentų ir kompromisų, paliko begalinį įspūdį. Lietuvoje sprendžiant visuomenei svarbius klausimus tokio jautrumo ir demokratiškumo dar labai trūksta.

– Ko iš šio įvykio galime išmokti ir mes, lietuviai?

– Pakartosiu, bet pravartu prisiminti, kad nei laisvė, nei demokratija, nei kitos vertybės nenukrenta iš dangaus. Jas arba puoselėji, arba prarandi. Auga naujos kartos, kurios turi viską išmokti iš naujo. Vertybiniai dalykai – demokratija, pagarba žmogaus teisėms – turi būti ugdomi nuosekliai, sistemingai, neatsipalaiduojant. Mes vis dar nesame suvokę to svarbos. Žmogaus teisės nėra vertinamos aukščiausiu politiniu lygiu ir iš esmės paliktos nevyriausybinio sektoriaus globai. O jos turėtų būti svarbiausias valstybės prioritetas. Antraip, ką reiškia nuolatinis valdžios atstovų aiškinimas, kad rūpinamasi žmonėmis?

Įvertinimai ir apdovanojimai

2004 m. M.Jankauskaitė tapo Europos Komisijos kampanijos "Už įvairovę. Prieš diskriminavimą" įvairovės ambasadore. Įvairovės ambasadoriai – asmenys, kurių veikla užtikrina nuolatinę tolerancijos sklaidą ir propaguoja lygių galimybių plėtrą visuomenėje.

2011 m. Jungtinių Amerikos Valstijų ambasada jai įteikė "Drąsios moters" apdovanojimą. Šis tarptautinis apdovanojimas kasmet skiriamas JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton moterims lyderėms už jų atsidavimą ir drąsą kovojant už moterų teises.

2012 m. tapo viena iš dvylikos Europos lyčių lygybės instituto nominančių, pristatytų kalendoriuje "Moterys, įkvepiančios Europą". Europos lyčių lygybės instituto leidžiamas kalendorius siekia pagerbti ir suteikti daugiau žinomumo pačioms ryškiausioms Europos moterims.

2015 m. pelnė nacionalinį apdovanojimą už lygių galimybių ir įvairovės skatinimą. Nacionalinius lygybės ir įvairovės apdovanojimus kartu organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir septynias nevyriausybines organizacijas vienijantis Nacionalinis lygybės ir įvairovės forumas.

„Sodros“ statistika rodo, kad 2012-aisiais vaiko priežiūros išmoką gavo 2,9 tūkst. vyrų, o pernai tokių vyrų buvo tris kartus daugiau.

Teisiniai ir politiniai instrumentai

Lietuvoje galioja du vaiko priežiūros atostogų tipai. Tėvai gali pasirinkti gauti išmoką, kol vaikui sukaks vieneri. Tokiu atveju mokama 100 proc. kompensuojamojo uždarbio. Taip pat galima siekti išmokos, kuri skiriama iki mažyliui sukaks dveji. Tada pirmaisiais metais mokama 70 proc., o antraisiais – 40 proc. kompensuojamojo uždarbio.

„Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Laura Galdikienė mano, kad Lietuvoje skiriamų išmokų dydis – pakankamas, keisti reikėtų laikotarpį, per kurį teikiama parama šeimai.

„Jei pažvelgtume į išsivysčiusias šalis, Lietuvoje išmokos – vienos dosniausių. Tačiau laikotarpiai, per kuriuos teikiama valstybės pagalba, per trumpi. Vaiko augimas nesibaigia po dvejų metų. Galbūt parama neturėtų būti tokia didelė pirmaisiais metais, tačiau turėtų būti teikiama ilgesnį laikotarpį“, – aiškina L. Galdikienė.

Lygių galimybių plėtros centro (LGPC) ekspertė Margarita Jankauskaitė siūlo atkreipti dėmesį į Skandinavijos šalis: „Svarbu turėti teisinius ir politinius instrumentus – tokį įstatymą, kuris nusakytų, kad vaiko priežiūra yra abiejų tėvų privilegija ir pareiga. Pavyzdžiui, Islandijoje vaiko priežiūros atostogų išeina 90 proc. vyrų. Ekspertai sako, kad tai ne stebuklingas skandinavų mentalitetas, o įstatymas, kuris atostogų laikotarpį padalina į tris dalis – trečdalis mamai, trečdalis tėčiui, o trečdalį dalinasi kaip nori.“

Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė sako, kad priversti pasiimti vaiko priežiūros atostogas – ne išeitis: „Turi būti suteiktos palankios bei motyvuojančios sąlygos tėčiams išeiti vaiko priežiūros atostogų. Tai negali būti prievarta, nes kiekvienas renkasi pagal savo galimybes.“

Turi būti suteiktos palankios bei motyvuojančios sąlygos tėčiams išeiti vaiko priežiūros atostogų. Tai negali būti prievarta, nes kiekvienas renkasi pagal savo galimybes.

Kontrolierė kaip paskatą vyrams eiti minėtųjų atostogų siūlo nustatytų išmokų lubų didinimą. Minimali vaiko priežiūros išmoka per mėnesį yra 161,74, o maksimali – 1617,40 eurų. Tam pritaria ir ekonomistė L. Galdikienė. Šis variantas svarstomas dėl to, nes šeima drauge sprendžia, kuris iš jų liks su atžala.

M. Jankauskaitė mano, kad, kol privalomo įstatymo nėra, tol vyrai neis vaiko priežiūros atostogų: „Jie nenori laužyti vyriškumo normų bei stereotipų. Nors šių praktikų pakeitimas turėtų papildomą teigiamą poveikį ir rezultatus.“

Tradicinė valstybė – mažesnis gimstamumas

Pastebėtina, kad, nors tėčiai rečiau renkasi vaiko priežiūros atostogas, pastarųjų reikšmė didelė tiek patiems vyrams, tiek mūsų visuomenei, tačiau, kol tokių tėčių pavyzdžių nedaug, situacija kinta lėtai.

„Tyrimai rodo, kad buvimas su vaiku lemia, kad partneriai linkę dalintis pareigomis, o atžalai tenka abiejų tėvų dėmesys. Taip pat – vyrai, išėję minėtųjų atostogų, labiau rūpinasi savo sveikata“, – sako LGPC ekspertė M. Jankauskaitė.

Ekspertė neabejoja, kad pakeitus įsitvirtinusias praktikas, naudą pastebėtų ir darbdaviai. Jiems nebereikėtų galvoti, ar moterį, ar vyrą priimti į darbo vietą, nes ir tėtis privalėtų eiti atostogų. Tada būtų atsižvelgiama į žmogaus kompetenciją, nebe į lytį ar rizikas.

M. Jankauskaitės teigimu, „kai lyginamos Šiaurės ir Pietų Europos šalys, pastebime, kad kuo tradiciškesnė valstybė, tuo mažesnis gimstamumas“. Tad vyro įsitraukimas į vaiko priežiūrą daro įtaką ir valstybių demografiniam lygiui.

Psichologė Irma Skruibienė teigia, kad „tolygesnis vaidmenų pasiskirstymas poroje gali turėti teigiamą poveikį tiek poros santykiams, tiek abiejų tėvų ryšio su vaiku mezgimui, tiek ir vaikui, kuris matytų platesnes savo galimybes ateityje, ne tiek nulemtas nuostatų apie lyčių vaidmenis“.

Moteris atsiduria užburtame rate

Pašnekovės sutinka, kad viena didžiausių problemų, lėmusi lėtai augančią statistiką, – įsitvirtinę stereotipai, kurie Lietuvoje vis dar gajūs.

Psichologė I. Skruibienė pabrėžia, kad „mūsų visuomenėje yra daug stereotipinių nuostatų apie tai, koks/-ia turi ar neturi būti vyras/moteris, ką jie, kaip savo lyčių atstovai, turėtų ar ko neturėtų daryti. Šios nuostatos dažnu atveju riboja asmens galimybes save realizuoti srityse, kurios jo lyčiai visuomenės požiūriu nėra priskiriamos. Panašiai gali atsitikti ir su vaiko priežiūra – galbūt labai nemažai tėčių galėtų puikiai save realizuoti augindami vaiką, bet to nedaro dėl vyraujančių nuostatų, kad tai yra ne jų sritis“.

Pasak „Swedbank“ vyresniosios ekonomistės L. Galdikienės – įsitvirtinę nuostatos daro spaudimą tiek vyrams, tiek moterims.

„Mes gyvename patriarchalinėje visuomenėje, kai vyro pareiga yra nešti pinigus, o moters – auginti vaikus, rūpintis šeima. Netgi tada, kai partneriai uždirba panašiai, ši priežastis lemia tai, kad moterys renkasi motinystės kelią, o vyrai turi uždirbti pinigus. Vėlgi, tai nesąžininga jų atžvilgiu, patiriamas spaudimas“, – teigia ekonomistė.

Nuomonė, kad motina turi eiti vaiko priežiūros atostogų, apsunkina moters padėtį. Lygių galimybių kontrolierė A. Skardžiuvienė pažymi, kad „vėliau joms sugrįžti į darbo rinką kur kas sunkiau“. Kita vertus, kiekviena šeima renkasi pagal savo finansines galimybes, darbo pobūdžius, nulemiančius, kuris liks su atžala.

Nepaisant to, L. Galdikienė tikina, kad taip moterys atiduria užburtame rate: „Jei moteris, uždirbdama mažiau, renkasi vaiko priežiūros atostogas, grįžusi į darbą, ji ir vėl uždirbs mažiau.“

Ekonomistė pastebi, kad vyrų bei moterų atlyginimų atotrūkiai rodo, kad didžiausias skirtumas atsiranda 25–30 gyvenimo metais, kai moteris išteka, partneriai planuoja šeimos pagausėjimą. Atsiradęs atotrūkis niekur nedingsta ir moteris neturi galimybės gauti didesnę algą.

Vaiko (ne)galima atskirti nuo motinos

Kalbama, kad dar viena priežastis, dėl ko vyrai baidosi vaiko priežiūros atostogų, tai – įsitikinimas, kad vaiko negalima atskirti nuo maitinančios motinos.

„Išsivysčiusiose valstybėse šis klausimas efektyviai sprendžiamas. Įmonėse įrengiami specialūs maitino kambariai ir problemų nekyla“, – sako L. Galdikienė. Moteris linkusi manyti, kad Lietuvoje trūksta darželių vaikams iki dvejų metų.

A. Skardžiuvienė pritaria, kad, be auklių ir giminių, tėvai neturi kam palikti atžalų. Todėl spręsti infrastruktūros problemas tiesiog būtina, norint sukurti palankesnes sąlygas vyrams. 

Statistikos augimas rodo, kad situacija gerėja. Ekonomistė daro išvadą, kad „atsirado moterų, kurios užima aukštas pareigas, o jų pajamos viršija vaiko priežiūros išmokų lubas arba yra didesnės nei vyro, todėl sąlygos lemia tai, kad su vaiku pasilieka vyras.“

Psichologė I. Skruibienė viliasi, kad Lietuva jau seka kitų pasaulio valstybių pavyzdžiu: „Galbūt iš tiesų mokomės iš Vakarų bei Skandinavijos šalių plačiau žiūrėti į lyčių vaidmenis. Norisi tikėti, kad atsiranda tendencija bei galimybės labiau gilintis į savo norus bei poreikius, net jei dėl to reikia laužyti stereotipus, nusistovėjusias nuostatas.“

Pasak M. Jankauskaitės, valstybėse, kuriose vyrai linkę įsitraukti į vaikų priežiūrą, lyčių lygybės lygis aukštas.

Taip LRT RADIJUI sako Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė. Anot jos, moterys, patiriančios seksualinį priekabiavimą, tarsi nustumiamos į visuomenės užribį, o pagalbos kreiptis bijoma: „Nemalonu, bet gyvename tokioje aplinkoje – jei bus kreipiamasi pagalbos, gresia antrą kartą tapti viktimizuota – bus pasakyta, kad išsigalvojo, pati tai išprovokavo.“

Seksualinis priekabiavimas – ne tik fiziniai veiksmai

Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros tyrime išskiriama net 11 veiksmų, kurie priskiriami seksualiniam priekabiavimui, sako M. Jankauskaitė. Kaip teigia ji, tai įvairaus pobūdžio veiksmai: „Nepageidaujamas lietimas, SMS žinutės ar laiškai elektroniniu paštu, vertimas žiūrėti pornografiją ar kitokius erotinio turinio vaizdus. Taip pat – nemalonus žvilgsnis, genitalijų demonstravimas.“

Anot M. Jankauskaitės, yra visa grupė veiksmų, traktuojamų kaip seksualinis priekabiavimas. „Kitaip tariant, žmogus nebūtinai turi būti fiziškai paveiktas. Užtenka ir žvilgsnio, žodžio ar komentaro, pavyzdžiui, kūno komentavimo. Tai irgi traktuojama kaip seksualinis priekabiavimas“, – aiškina pašnekovė.

Kaip sako Vilniaus moterų namų Krizių centro vadovė Lilija Henrika Vasiliauskienė, bet koks asmeniui nepageidautinas seksualinis elgesys laikytinas seksualiniu priekabiavimu: „Dažnai girdime, kad aukai perkeliama dalis atsakomybės ir sakoma, kad ji pati įsitraukia, sutinka, kur nors eina ir pan. Tačiau reikia turėti omenyje, kad priekabiavimas – kritinė sąvoka. Nesvarbu, ar asmuo įsitraukia, ar yra priverstas įsitraukti. Visais atvejais, tai nepageidaujamas elgesys.“

Pasak L. H. Vasiliauskienės, jei žmogus į tokį elgesį įsitraukia, taip nutinka dėl to, kad sukuriamos sąlygos. „Kuo skiriasi prašymas ir šantažas? Sulaukus prašymo, galima atsisakyti. Šantažas – tokia situacija, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsisakyti negalima. Tai gali būti darbinė priklausomybė, gal nuo kito asmens priklauso akademiniai rezultatai, karjera ir pan.“, – tikina pašnekovė.

Lietuvoje problema tarsi nematoma

Paklausta, kur yra riba tarp flirto ir priekabiavimo, L. H. Vasiliauskienė teigia, kad svarbiausias aspektas – abipusiškumas: „Jei du asmenys turi panašią galią, jei tai priimtina abiem pusėms ir nesusiję su jokiomis papildomomis sąlygomis, tokiomis, kaip darbas, karjera, atlygis, akademiniai rezultatai, tai laikoma laisva asmenų valia. Kiekvienoje situacijoje reikia ieškoti jėgos ir galios disbalanso. Deja, 98 proc. situacijų yra nepalankios moterims.“

Anot M. Jankauskaitės, pagal „Eurobarometro“ apklausas, Lietuva yra tarp valstybių, kuriose lytinė prievarta labiausiai pateisinama, seksualinio priekabiavimo problema tarsi nematoma. „Jei tiksliai prisimenu skaičius, tai 4 iš 10 apklaustųjų laikosi nuomonės, kad už seksualinį priekabiavimą asmenys neturėtų būti baudžiami. Tuomet nereikia stebėtis, kad moterims labai sunku apginti savo teises, garbę ir orumą“, – aiškina pašnekovė.

L. H. Vasiliauskienė sako, kad tokie Eurobarometro duomenys rodo, jog dar nesame pakankamai laisvi: „Mumyse vis dar yra represinis režimas. Manoma, kad jei niekas nemato, liksiu nenubaustas, tad galiu elgtis labai įvairiai. Tai susiję ir su smurtu artimoje aplinkoje, pasibaisėtina teisėsaugos įstaigų tolerancija jam.“

Pasak pašnekovės, turėtų būti kalbama apie išeitis, kurios Vakarų visuomenėje jau seniai taikomos. „Reikėtų imtis iniciatyvos, kad kiekviena valstybės įstaiga, aukštoji mokykla turėtų savo tarnybą, atsakingą už seksualinio priekabiavimo prevenciją. Turėtų būti žmonės, į kuriuos galėtų kreiptis auka arba asmuo, įtariantis, kad kas nors patiria priekabiavimą“, – tvirtina L. H. Vasiliauskienė.

Kelia grėsmę demokratijai

Kaip sako M. Jankauskaitė, reikia suvokti, kad per visą socializacijos procesą kultūra formuoja mūsų nuostatas: „Nėra taip, kad moteris neįtaria, kai prie jos priekabiaujama, tiesiog toje situacijoje pasimetama ir nežinoma, kaip reaguoti. Nemalonu, bet gyvename tokioje aplinkoje – jei bus kreipiamasi pagalbos, gresia antrą kartą tapti viktimizuota – bus pasakyta, kad išsigalvojo, pati tai išprovokavo. Tai paviešinus, yra galimybė susikurti visą būrį priešų, o žmonės visada stengiasi išvengti to, kas jiems blogiausia.“

M. Jankauskaitės įsitikinimu, ypač svarbus amžius. „Jaunoms moterims tikimybė patirti seksualinį priekabiavimą gerokai didesnė. Vyresnio amžiaus moterys nebijo pasakyti, sureaguoti taip, kad vyrui nesinorėtų priekabiauti. Yra daug sudėtinių veiksnių, kurie moterims trukdo apsiginti toje situacijoje“, – sako pašnekovė.

Pasak M. Jankauskaitės, turime keisti požiūrį ir suformuoti bendrą nepakantumą seksualiniam priekabiavimui, nes tai – nusikaltimas lyties pagrindu ir jis priskiriamas prie smurto: „Turime suprasti, kad neigiamas seksualinio priekabiavimo poveikis kur kas didesnis, nei asmeniui padaryta žala. Priekabiaujant pasikėsinama į asmens integralumą ir tai didelė problema. Tačiau turime atkreipti dėmesį, kad priekabiaujant siekiama moteris nustumti į visuomenės užribį, todėl seksualinį priekabiavimą galima traktuoti kaip pasikėsinimą į pilnavertę demokratiją.“

Iššūkis – keisti visuomenę

L. H. Vasiliauskienės teigimu, darbdavys neturi teisės klausti jokių asmeninių klausimų. „Jis negali teirautis, ar moteris ištekėjusi, ar turi draugą, ar yra nėščia. Tai neturi jokių sąsajų su noru įsidarbinti. To klausti negali ir kolegos. Jei bandoma užmegzti panašų pokalbį, moteris turi absoliučią teisę nedalyvauti“, – sako pašnekovė.

M. Jankauskaitė, kalbėdama apie priekabiautojo portretą, teigia, kad pagrindinis tokio žmogaus bruožas – piktnaudžiavimas savo galia: „Jis įsivaizduoja, kad turi privilegiją ir teisę pasinaudoti kitu asmeniu. Reikia pastebėti, kad priekabiaujama ne tik darbe, bet ir viešajame transporte, gatvėje ir pan. Vyrai įsivaizduoja, kad turi teisę pasinaudoti moterimis, gali švilptelėti, šūktelėti, gal net paliesti nederamu būdu – jiems čia nieko blogo.“

Pašnekovė primena Seimo nario atvejį, kai jam buvo pasakyta, kad jis seksualiai priekabiavo ir turėtų už tai atsakyti. „Manau, kad jis tikrai nesuvokia, ką blogo padarė ir yra įsitikinęs, kad turi teisę į tai, ką daro. Čia kyla didžiulis iššūkis – kaip keisti visuomenę, kultūrą, kad vyrai neįsivaizduotų, jog moteris – daiktas, kurį jie gali turėti“, – sako M. Jankauskaitė.

Priekabiauti gali bet kas

Paklausta, ar priekabiauja tik vyrai, L. H. Vasiliauskienė siūlo pažvelgti į Holivudo produkciją: „Joje matome vis daugiau demoniškų moterų. Nuodytojos, žudikės, įdomios moterys ten – herojės. Kadangi esu Carlo Gustavo Jungo analitikė, manau, kad grįžta Artemidės, deivės keršytojos, archetipas. Tai reiškia, kad moterys taip pat gali naudotis tomis pačiomis privilegijomis – smurtauti ir nebūti baudžiamos.“

M. Jankauskaitė teigia, kad priekabiauti ir piktnaudžiauti galia gali bet kas – piktnaudžiautojas lyties neturi. „Tačiau visur yra kontekstas. Kyla klausimas, kaip žmogus buvo ugdomas. Pavyzdžiui, man niekada nekilo mintis, kad vyras yra daiktas, priklausantis moteriai. Tad teoriškai, tikimybė, kad viršininkė priekabiaus prie pavaldinio vyro, yra maža,“ – sako pašnekovė.

M. Jankauskaitė sako, kad gyvename visuomenėje, kur intymumo saitais nesuvaržyti vyrai mano turintys teisę į moterų kūnus: „Įsivaizduokime, kas dedasi pradėjus gyventi šeimoje, kurioje yra santuokos saitai, pasižadama priklausyti vienas kitam. Vyras galvoja, kad moteris jam priklauso, taip atsiranda daugiau erdvės seksualiniam priekabiavimui. Šeima laikoma vieta, kurioje žmogus yra saugus ir gali gauti paramą. Tačiau realybė žiauri ir šeima moterims nėra pati saugiausia vieta.“

Specialistai pastebi, kad sprendimų priėmimo ir įvairiose viešosios erdvės srityse Lietuvoje moterys sudaro ketvirtadalį atstovų.

Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė pastebi, kad moterys Lietuvoje sudaro 65 proc. visų magistro laipsnį įgijusių žmonių ir apie 59 proc. įgijusiųjų daktarų laipsnį. Dėl to, anot ekspertės, yra keista, kad moterims „užtenka ir energijos, ir sumanumo įgyti mokslinius laipsnius“, tačiau tada, kai kalbama apie aukštesnius postus, „tų moterų nebelieka“. 

Europos  Sąjungos  statistikos  agentūra  „Eurostat“  praneša, kad  2014  m. duomenimis, moterų gaunamas atlyginimas buvo 16 proc. mažesnis nei vyrų. Didžiausi atlyginimų skirtumai yra tokiose šalyse kaip Estija, Austrija ar Vokietija, o mažiausi – Slovėnijoje bei Maltoje.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija planuoja, kad 2021 metais Lietuvoje moterys turėtų sudaryti penktadalį (20 proc.) sprendimų priėmėjų ir einančių aukščiausias pareigas vadovų, o moterų ir vyrų algų skirtumas per šešerius metus turėtų sumažėti 0,05 proc. punkto - nuo 12,5 iki 12,45 procento.

Šiuos ir kitus tikslus ministerija surašė į Valstybinės moterų ir vyrų lygių galimybių 2015–2021 metų programos projektą, kurį visuomenininkai kritikuoja dėl per mažų ambicijų.

„Dabar pažiūrėjus į iškeltus tikslus susidaro toks įspūdis, kad daugmaž žinoma, kokia yra situacija, ir parodomas kažkoks augimas, dėl kurio labai persistengti nereikėtų“, - BNS pirmadienį sakė Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė.

Pernai tarp sprendimų priėmėjų ir aukščiausias pareigas užimančių asmenų moterų buvo 19,24 procento.

Ministerija nurodo, kad programa numatoma siekti „nuosekliai, kompleksiškai ir sistemingai visose srityse skatinti moterų ir vyrų lygybę, šalinti moterų ir vyrų padėties skirtumus“.

„Demokratinėje visuomenėje priimant sprendimus turi dalyvauti tiek moterys, tiek vyrai ir abiejų lyčių interesams turi būti vienodai atstovaujama. Subalansuotas abiejų lyčių atstovavimas priimant sprendimus yra ne tik moterų ir vyrų tikslų ir interesų įgyvendinimo priemonė, bet ir svarbus moterų ir vyrų lygybės įgyvendinimo rodiklis. Tačiau moterų skaičius vis dar nepakankamas priimant ekonominius ir politinius sprendimus, užimant aukščiausias pareigas valstybės tarnyboje, versle, ypač biržinių bendrovių valdybose, mokslo, diplomatijos, žiniasklaidos srityse“, - sakoma programoje, kurioje keliamas uždavinys skatinti moterų motyvaciją ir gebėjimus dalyvauti priimant sprendimus bei kurti moterų karjerai palankią aplinką.

Programa numatoma užsibrėžti, kad tarp smulkaus ir vidutinio verslo vadovų moterų 2021 metais turėtų būti 30 proc. (2013 metais jų buvo 26 proc.).

Taip pat tarp programos projekte apibrėžtų lygybės vertinimo kriterijų - ir visuomenės dalis, teigiamai vertinanti apsisaugojimo nuo neplanuoto nėštumo galimybių prieinamumą: valstybė numato siekti, kad taip manančių iki 2021 metų būtų 50 procentų.

Be to, siekiama didinti vyrų, pasirinkusių aukštąjį išsilavinimą, dalį iki 44 proc. 2021 metais (praėjusiais mokslo metais įgyti aukštąjį universitetinį išsilavinimą siekė daugiau merginų nei vaikinų - pavyzdžiui, bakalauro studijas baigė 62,7 proc. merginų ir 37,3 proc. vaikinų).

Pasak M.Jankauskaitės, programa ne tik numato labai nedidelį pokytį, bet ir jį vertina abejotinais indikatoriais.

„Jeigu pasižiūrėtume į tikslą skatinti lyčių aspekto integravimą, tai tarkime tokių dalykų kaip moterų ar vyrų patikrų (nuo vėžio) skaičius atrodo kaip iš kitos operos. Arba kai pasakoma, kad visuomenės informuotumas aplinkos apsaugos klausimais pasieks 64 proc., aš iš viso nesuprantu, ką tai bendro turi su lyčių aspekto integravimu“, - svarstė ji, pažymėjusi, kad tokia programa galėtų būti pateisinama nepriklausomybės pradžioje, kai dar nebuvo gerai suprantama lygybės sąvoka.

„Atrodo, kad atgal grįžtame... Pavyzdžiui, tas atlyginimų atotrūkio sumažėjimas nuo 12,5 iki 12,45 proc. - tai reiškia, kad iš esmės tu nieko nedarai, nes jis savaime taip gali pasikoreguoti. Mes žinome, kad Lietuvoje pats didžiausias atlyginimų atotrūkis yra finansų sektoriuje, tai tu ir turi kelti sau tikslą dėl tų sektorių, kurie yra ypač problemiški, orientuotis, kad ten būtų mažiau“, - pabrėžė ekspertė.

Šią programą posėdyje trečiadienį numato svarstyti Vyriausybė.

„Lyčių lygybės įgyvendinimas Lietuvoje – fragmentiškas, jam trūksta nuoseklumo ir pakankamo finansavimo“, – teigia Lygių galimybių plėtros centro ekspertė, projektų vadovė Margarita Jankauskaitė. Europos lyčių lygybės institutas (EIGE) pristatė ataskaitą „Lyčių lygybės pažangai skirtų institucinių mechanizmų efektyvumas“, kuri atskleidė, kad su lyčių nelygybe kovojančioms Europos Sąjungos šalių institucijoms teks įveikti ne vieną iššūkį.

M. Jankauskaitės nuomone, viena didžiausių kliūčių siekiant lyčių lygybės pažangos yra tai, jog žmonės nesuvokia, kad siekiant ekonominio visuomenės stabilumo ir socialinės darnos, šią problemą svarbu spręsti neatidėliotinai. Ekspertės manymu, pramoginė žiniasklaida nuolat perša tipinį požiūrį į vyrus ir moteris, jų vaidmenis visuomenėje.

„Žiniasklaidoje trūksta stereotipizuotam pateikimui alternatyvios informacijos, skatinančios lyčių lygybę, egalitarinį požiūrį į santykius šeimoje, ugdymo įstaigose – nuoseklaus lyčių lygybės nuostatų ugdymo. Tuo nėra sistemingai užsiimama. Reikia galvoti ir apie verslo įmones, kuriose galėtų būti įgyvendinami lygybės planai. Vykdant tokią politiką būtų pasiekta neabejotina nauda: didesnė darbo kokybė, darbuotojų efektyvumas ir t. t. Tačiau norint užtikrinti kompleksinį priemonių įgyvendinimą pakankama apimtimi reikalingos lėšos. Ir jų nepakanka“, – sako Lygių galimybių plėtros centro ekspertė.

Mažėjo išteklių

Ataskaitoje „Lyčių lygybės pažangai skirtų institucinių mechanizmų efektyvumas“ lyginami lyčių integravimo ir institucinių mechanizmų efektyvumo pokyčiai 2005 ir 2012 m. ES šalyse narėse. Ataskaitos duomenimis, ES šalių vyriausybinėms organizacijoms priskiriamų užduočių per šį laikotarpį daugėjo, tačiau įgyvendinimui skirti ištekliai ir galia mažėjo arba liko tokie patys. Pastebima, kad lyčių lygybės tema vyriausybinėse struktūrose nustumiama į šoną, jai trūksta politinių lyderių paramos.

M. Jankauskaitė teigia, kad ši problema aktuali ir Lietuvoje. „Mano galva, mūsų politikai dar nesuvokia, kam reikalinga moterų ir vyrų lygybė. Į ją žiūrima kaip į atskirą politikos segmentą, nesuvokiant, jog lyčių aspektai paliečia visas be išimties žmonių gyvenimo sritis, todėl lyčių lygybės politikos tikslas – siekti balanso visuomenėje ir galimybės visiems nariams prisidėti prie bendros gerovės kūrimo ir užtikrinimo“, – sako M. Jankauskaitė.

Tik 5 ES valstybės turi savarankiškas institucijas, skirtas kovai su lyčių nelygybe (Ispanija, Belgija, Kroatija, Portugalija, Suomija). Nuo 2005 iki 2012 m. nepriklausomų lyčių lygybės institucijų skaičius sumažėjo perpus, nes pastarosios dažnai yra prijungiamos arba jas pakeičia organizacijos, kovojančios prieš visų rūšių diskriminaciją. Dėl šios priežasties sunku įvertinti, kokio dydžio žmogiškieji ir finansiniai ištekliai yra skiriami kovai su lyčių nelygybe.

Pasak M. Jankauskaitės, sunku atsakyti, ar šaliai geriau turėti instituciją, skirtą vien tik kovai su diskriminacija lyčių lygybės pagrindu ar instituciją, kovojančią su įvairiomis diskriminacijos formomis.

„Lyčių nelygybė yra labai natūralizuota, vaidmenys, kuriuos atlieka vyrai ir moterys, yra priimami kaip savaime suprantami, dėl to dėmesys kylančioms problemoms dažnai būna nepakankamas. Turint atskirą instituciją, kuri fokusuojasi į tas problemas ir giliai jas suvokia, galima tikėtis daugiau kokybės kovojant su diskriminacija lyties pagrindu“, – įsitikinusi ekspertė.

Padarė pažangą

Lietuva yra tarp 8 ES valstybių narių, kurios ataskaitoje įvertintos aukščiausiai pagal priimtas nustatytas veiklos kryptis ir lyčių lygybės siekti padedančias institucijas. Tai galėtų padėti Lietuvai pasiekti geresnių Lyčių lygybės indekso rodiklių. Pagal šį indeksą Lietuva vertinama 43,6 balais iš 100 galimų, kuomet ES vidurkis yra 54 (100 reiškia visišką lyčių lygybę).

M. Jankauskaitės manymu, Lietuvos pažanga ar regresas šioje srityje priklauso nuo to, koks yra politinių jėgų pasiskirstymas valdžioje. Prie progreso, ekspertės nuomone, taip pat prisideda ir Vilniuje įkurtas EIGE institutas, kurio veikla yra jau įsibėgėjusi: institutas pristato įvairias įžvalgas, rekomendacijas, tyrimus, pavyzdžiui, lyčių lygybės indeksą.

EIGE instituto direktorė Virginija Langbakk mano, kad nepaisant politinių įsipareigojimų, lyčių lygybės integracija vyksta lėtai dėl atsakingų tarnautojų žinių ir gebėjimų spragų. „EIGE ragina ES institucijas ir valstybes nares didinti pastangas ugdant lyčių lygybės specialistų kompetenciją“, – sako V. Langbakk.