Lietuvos dailininkų sąjungos narys, surengęs daugiau kaip 70 personalinių parodų Lietuvoje, dalyvavęs daugiau kaip 100 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, naudoja pačias įvairiausias medžiagas – medį, varį, geležį, akmenį, marmurą, betoną, gipsą, ledą. K.S.Straigis kuria apvaliąją skulptūrą, bareljefus, pano, jo šviestuvai, interjero ir eksterjero skulptūriniai objektai iš įvairių medžiagų yra pasklidę po Lietuvos viešąsias institucijas ir erdves: mokyklas, bažnyčias, sanatorijas, prekybos centrus, restoranus, aikštes, kapines ir pan.

Pastaraisiais dešimtmečiais menininkas drožia daugiausia medžio skulptūras, kurioms būdinga poetinė, abstrahuota meninė kalbėsena.

Mažos medinės skulptūrėlės lyg buriniai laiveliai įplaukę į salas. Iš senoviškų, poetinių vandenynų įplaukę į šiandienos uostą – tarsi paslaptingi rašmenys ar hieroglifai, bandantys papasakoti apie kitokio pasaulio pajautas, būsenas ir prasmes. Apie santykių švelnumą ir aštrumus, gamtos harmonijos ir tobulo pusiausvyros taško paieškas, apie amžiną ryšio poreikį.

Organizatorių nuotr.

Didžiosios skulptūros atrodo lyg kolosai ar medžiai iš užmirštos panteistinių laikų girios, kažkada glostytos kitokio Praamžio rankų. Menininkas mėgsta teigti, kad įdomiausia jam „daryti, ko nebuvo“. Gal to, ką matome, ir nebuvo... Gal tai iš nieko atsiradę. Bet šis skulptoriaus niekas perneša mums žinią iš kažkurio anapus: patirtis apie pasaulio sąrangą, judesio ir statikos santykius, genetinės baltų atminties atgaivinimą. Apie kitokias galimybes gyventi ir galias, perteikiamas intuityvia, poetiška ir metaforiška formų kalba.

„Viskas juk yra iš medžio“, – taip autorius bando paaiškinti, kodėl kuria tokias skulptūras. Jo kūrybos sampratai didelės įtakos turėjo senelis, beveik visus kasdienybėje ir darbuose reikalingus daiktus pasigamindavęs pats, dažniausiai iš medžio. Turguje telikdavę nusipirkti „klumpinio drato“.

Taip su mediena draugaudamas, S.Straigis iš praktinių užduočių atėjo į medžio poeziją. Savito pasaulio kūrimo polėkį išlaikė iki dabar – kuria iš visko, kas po ranka pakliūva. Apie viską, ką jaučia, mato ir bando suprasti. Kai pavyksta sukurti skulptūrą „tarsi iš nieko“ ir joje atsiveria poezija – „dėl to negaila nei laiko, nei jėgų“.

Kas? K.S.Straigio medžio skulptūrų paroda.

Kur? Gelgaudiškio dvare (Parko g. 5, Gelgaudiškyje).

Kada? veikia iki rugpjūčio 31 d.

Atspindimi visi regionai

Šioje parodoje pristatomos skulptūros iš LTS fondų kolekcijos – žinomų menininkų retrospektyva – ir šiuolaikinių skulptorių, LTS narių kūriniai, kuriuose atsispindi tradicinės skulptūros bruožai ir profesionalaus meno įtaka.

Parodos lankytojai turi galimybę susipažinti su įvairių etnografinių regionų meistrais. Aukštaitijai atstovauja Rimantas Zinkevičius, Valentas Butkus ir Vytautas Jackūnas, Dzūkijai – Saulius Lampickas ir Artūras Janickas, o Suvalkijai – Kazimieras Martinaitis, Adolfas Teresius, Antanas Lastauskas, Raimundas Blažaitis.

Visi šie drožėjai yra tituluoti meistrai, respublikinių konkursų nugalėtojai, senosios skulptūros tradicijų tęsėjai, savo kūryba puošiantys ir garsinantys Lietuvos vardą.

Skulptūrų tematika – įvairi, parodoje siekta pristatyti charakteringiausius meistrų darbus.

L.Šepkos fenomenas

Lietuvos liaudies buities muziejus pristato žymiojo menininko Liongino Šepkos iki šiol parodose neeksponuotą skulptūrėlių ir bareljefų rinkinį, įgytą vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu, 1979 m.

Menotyrininkų vertinimu, L.Šepka yra vienas įdomiausių dailininkų primityvistų ir vienas paskutiniųjų Lietuvos dievdirbių. Drožinėti pradėjęs tik įžengęs į penktą dešimtį, per beveik keturis dešimtmečius jis sukūrė apie 1,5 tūkst. medinių skulptūrų: apvalių žmogaus ūgio statulų, žvėrių ir paukščių figūrėlių, bareljefų, horeljefų. Kūryboje vyravo religinė tematika, legendų, dainų, gamtos motyvai.

Ankstyvajame periode jo kūryboje vyravo religinė tematika, legendų, dainų, gamtos motyvai. L.Šepkos kūrinių nevaržo ikonografijos formulės: jo dievai apvilkti švarkais, klumpėti ir basi. Šventosios apgobtos kaimiškomis skaromis, rankose laiko medines knygas su lietuviškais tekstais.

Pasijauti tarsi karuselėje, grįžtama prie medžio drožybos ištakų, kurios yra tikrai tradicinės, t.y. visų pirma religinė tematika.

Antrame L.Šepkos kūrybos periode atsirado socialinių elementų, temų iš dabartinio kaimo gyvenimo. L.Šepka drožinėjo apvalias skulptūras ir bareljefinius istorinių asmenybių, savo artimųjų portretus. Jį domino augalų, gyvūnijos pasaulis, drožė išraiškingus ištęsto liemens paukščius, keistai ornamentuotas žuvis, stilizuotų gėlių puokštes.

Vadovaudamasis tik savo fantazija ir menine intuicija, autorius transformavo figūras, keitė realias daiktų ir jų dydžių proporcijas. Skulptūrų paviršių padengė paties susikurtu, turtingu, originaliu augaliniu ir geometriniu ornamentu. Autoriaus skulptūros pilnos keisto iškilmingumo, asketiško taurumo.

Bareljefai (dekoratyvinės kompozicijos, portretai) dažniausiai dvipusiai, suskaidyti į kelias plokštumas. Į plokštumas dažnai įkomponuotas tekstas ("Paskutinė vakarienė", "Bėgimas į Egiptą", "Barbora Radvilaitė", "Vytautas").

L.Šepkai pagerbti nuo 1994 m. Rokiškyje organizuojami respublikiniai medžio drožėjų darbų konkursai, kurių laureatais yra tapęs ir ne vienas šioje parodoje dalyvaujantis tautodailininkas.

Išsaugota tradicija

Parodos atidaryme Lietuvos liaudies buities muziejaus direktorė Gita Šapranauskaitė džiaugėsi, kad pavyko išsaugoti nenutrūkusią medžio drožybos tradiciją net per sovietmetį.

"Labai įdomu, kad, apeinant visą šią parodą, galima matyti laikotarpius, nereikia net skaityti anotacijų, – sakė G.Šapranauskaitė. – Nesikeitė tradicija dirbti su medžiu, keitėsi tik tematika. Pasijauti tarsi karuselėje, grįžtama prie medžio drožybos ištakų, kurios yra tikrai tradicinės, t.y. visų pirma religinė tematika."

Taigi, šioje parodoje – retrospektyvus žvilgsnis į medžio skulptūrų drožybą, senieji ir šiuolaikiniai tautodailininkai bei išraiškingiausių skulptūrų gausa.

Kas? Medžio skulptūrų paroda.

Kada? Veikia iki spalio 1 d.

Kur? Lietuvos liaudies buities muziejaus parodų salėje (prie sutikimo vartų).