– Kaip jūsų nusprendėte pasirinkti šią profesiją ir kiek metų jau dirbate vairavimo mokytoja?
– Pati vairuoju jau 35 metus, na, o jau bus 26-eri metai, kai mokau kitus vairuoti. Viską nulėmė aplinkybės, noras ir gebėjimas tuo pasinaudoti.
– Ar vyrai kilsteli antakius, kai pasakote savo profesiją? Kokių reakcijų sulaukiate, ar tai jau tiesiog įprasta?
– Žinote, prieš kokius 10–15 metų, tai labai kilnodavo tuos antakius išgirdę, o dabar įprato. Dabar laiko lygiaverte darbo partnere, kolega ir nepabrėžia lyties.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Vis dėlto dar gajus stereotipas, kad vyrai vairuoja geriau. Ar tenka su tuo susidurti, išgirsti komentarų?
– Susiduriu, tik dabar gal šiek tiek rečiau. Mane toks požiūris labai detonuoja, uždega, norisi iškart paneigti, kad taip nėra, nes nepriklauso nei nuo lyties, nei nuo amžiaus. Viską lemia asmeninės žmogaus savybės: gebėjimas greitai mokytis, susikoncentruoti, reakcija. Su vyresniais ir brandesniais žmonėmis man įdomiau dirbti. Viena vertus, jie supranta, kad kažko mokosi galbūt paskutinį kartą ir labai stengiasi. Nors galbūt gebėjimo tai daryti mažiau, bet atkakliai siekia tikslo, žino, ko nori. Aš labai džiaugiuosi tokiomis moterimis, kurios nebijo ko nors mokytis, pradėti ką nors naujo būdamos vyresnio amžiaus. Šiandien mane pavadino vairuojančių moterų ambasadore. Labai norėčiau, kad tokia būčiau ir tai nuo manęs priklausytų.
– Kokio vyriausio amžiaus mokinį teko išmokyti vairuoti?
– Jeigu iš moterų, tai vyriausia mano mokinė buvo 72 metų. Tiesa, pradėjo ji mokytis būdama 69-erių.
Vyriausia mano mokinė buvo 72 metų. Tiesa, pradėjo ji mokytis būdama 69-erių.
– Ar yra žmonių, kuriems geriau nevairuoti?
– Sunku vienareikšmiškai pasakyti. Jei anksčiau būčiau mušusis į krūtinę ir tvirtinusi, kad tikrai visi gali vairuoti, šiandien taip pasakyti negalėčiau. Visuomenė pradeda prarasti tam tikras savybes, kažkas su motorika atsitiko. Jei anksčiau užtekdavo kartą ar du pasakyti ir žmogus viską supranta, įsisavina informaciją, tai dabar ir penkių kartų mažai. Kita vertus, yra vairuotojų, šalia kurių nelabai norėtumėte sėdėti, bet jie kažkaip vairuoja, sau padeda buityje. Pasakysiu, kad dažniausiai avarijas padaro tie, kurie gerai vairuoja. Kaip ir skęsta tie, kurie puikiai plaukia. Sutrukdo, koją pakiša per didelis pasitikėjimas savimi ir automobiliu.
– Ko labiausiai žmonės mokydamiesi vairuoti bijo?
– Jei žinočiau atsakymą, labai greitai „išoperuočiau“ tą geną ir labai greitai išmokinčiau žmones vairuoti. Nors paklausus, jie patys nepasako, bet, manau, kad labiausiai bijo nesėkmės, kad jiems nepavyks išmokti vairuoti. Kai kurie net slepia nuo artimųjų, kad mokosi vairuoti, nes gėda, jei neišlaikys egzamino. Čia toks psichologinis faktorius. Dar dažnai bijo, kad gali apdaužyti, apgadinti automobilį, dideles distancijas laiko. Tuomet drąsinu, sakau, nejau manimi nepasitikite, juk aš ir esu tas saugiklis. Sako, kad pasitiki, bet vis tiek bijo.
– Turbūt jūsų darbe netrūksta ir kuriozinių situacijų? Gal yra tokių, kurių neužmiršite visą gyvenimą?
– Kartais taip įsijaučiu, kad užmirštu, jog kuras baigiasi. Kartą teko eiti porą kilometrų, kur kažką radome, kažko prisipylėme. Tai buvo labai neprofesionalu, bet, kita vertus, žmogiška. Be to, tas įvykis su mokine mus labai suartino, nes ji pamatė, kad – ne viena nevykėlė (juokiasi).
– Savo istoriją pasakojate ir savo knygoje. Koks buvo šios knygos tikslas?
– Supratau, kad aš galiu padėti tik toms, kurios atsisėdo šalia manęs. Bet žinojau, kad yra žmonių, kurių nepasieksiu, kurie galbūt niekada neateis iki manęs. Taigi pagrindinis tikslas buvo noras jas padrąsinti. Nieko geriau nesugalvojau, kaip apie tai pasakyti daug, garsiai ir visiems.
– Kokie su vairavimu susiję mitai jus erzina labiausiai?
– Didžiausias mitas, kad greitis tolygus profesionalumui. Taip nėra. Man atrodo, kad profesionalu tada, kai tu nežinai kelio, bet nepažeidi Kelių eismo taisyklių. Kai tu nesupranti užduoties, ir vis tiek viską padarai teisingai, sugebi iš anksto įvertinti situaciją. Va, čia man yra profesionalus vairuotojas.
