Tačiau yra suprantančių, todėl tos detalės surenkamos. Sukraunamos į celofaną. Paskui vežamos į surūdijusių garažų kolūkį. Girdėti, kaip naktimis džirina, brūžina, virina, kala. Po kurio laiko iš garažo išropoja moskvičius – beveik automobilio parodija. Tačiau egzotiška. Prie vairo sėdintis šoferis su megafonu paskutiniais žodžiais varo ant mersų. Mus išbarstė, mes nereikalingi, bet mes susivienysime į moskvičių ir mes parodysime.

Tipiška iš sistemos iškritusi detalė, sakyčiau, yra tas už Rusiją Ukrainoje žuvęs Lietuvos pilietis iš Tytuvėnų: Lietuvoje – bedarbis, pasak kai kurių vietinių, toks atstumtasis, neintegruotas. Paskui savo noru tapo siūleliu raudoname kilime, kuris negyvais kūnais klojamas į Ukrainą užsigeidusiam carui ir jo bojarinams.

Tačiau nereikia užmiršti, kad moskvičius turėjo vieną privalumą – tvirtą kėbulo metalą (dėl to, kad sovietai netaupė). Jei į moskvičiaus galą įsirėždavo mersas, moskvičiaus uodega sulįsdavo merso vairuotojui kone į klyną, o pati uodega likdavo beveik nepažeista. Dabar didžiuojamasi tokiu tvirtumu ir apgalvotai ieškoma susidūrimų, nes moskvičių tikslas – chaoso kurstymas, destrukcija, savivalė, kauksmas. Tai matėme riaušėse per Sausio 13-osios minėjimą sukeltame beprotnamyje.

Ir mergaitės grobuonis buvo užknistas valdžios. Jis buvo kaip detalė, iškritusi automobilio. Pasak jo brolio, jautėsi provokuojamas kaimynų, policijos, savivaldybės, aplinkos apsaugos. „Tai iš dalies jie ir prisidėjo, kad jį privedė prie tokios situacijos“, – reziumavo brolis. Moralas: čia yra tragiška problema – valstybė, kurioje daug iškritusių detalių, yra nesušriūbuota, pati generuojanti moskvičių, arba penktosios kolonos pajėgumus.