Pasakojama, kad ši britų ir prancūzų kraujo turinti gražuolė-pasileidėlė buvo be galo išsilavinusi ir gebėjo kalbėti rusų, prancūzų ir anglų kalbomis. Inesa anksti tapo našlaite, tad teta ir senelė iš Paryžiaus atsivežė ją į Maskvą. Vos užaugusi ji ištekėjo už tekstilės verslu užsiimančios Armandų šeimos atstovo Aleksandro ir nuo jo pagimdė keturis vaikus.

Kiek vėliau Inesa užmezgė romaną dar ir su savo vyro broliu Vladimiru, nuo kurio (spėjama) pagimdė penktąjį vaiką, tačiau jų laimė netruko ilgai. 1909 m. Inesos svainis mirė nuo tuberkuliozės, tad jai beliko susirinkti savo atžalas ir išvykti į Vakarų Europą (ją ir toliau išlaikė Aleksandras).

Spėjama, kad į šviesaus socialistinio rytojaus statybas ji buvo įsitraukusi dar iki pažinties su Vladimiru Iljičiumi Uljanovu (1870–1924). 1907 m. caro valdžia už socialistinės propagandos platinimą porai metų ją ištrėmė į Mezeną (Archangelskas).

Inesa mylėjo savo vaikus, tačiau motinystė jai netrukdė mėgautis gyvenimu: ji dievino jodinėjimą, mėgo skambinti fortepijonu ir kitaip linksmintis bei lengvabūdiškai žvelgė į neištikimybę santuokoje. Su Iljičiumi ir Nadežda Konstantinovna (1869–1939) Inesa veikiausiai susipažino Prancūzijoje (tai, matyt, įvyko kažkurią 1908–1911 m. periodo dieną).

„Visada stebėjausi drąsa tų žmonių, kurie tiesiai eidavo pas tave ir su tavimi kalbėdavosi, aš jiems pavydėjau. Prie tavęs pripratau tik būdama Lonžiumo ir kitą rudenį, kai dirbau vertėja. Nepaprastai mėgau ne tik tavęs klausytis, bet ir žiūrėti į tave kalbantį. Viena, tavo veidas taip pagyvėja, antra, buvo malonu į tave žiūrėti, nes tada tu nieko nepastebėdavai“, – intymioje Iljičiui skirtoje žinutėje čiulbėjo meilužė.

Iljičiaus žinutės, skirtos Inesai, buvo nepalyginamai santūresnės, tad kai kurie žmonės iškėlė prielaidą, kad tarp bolševikų stabo ir bohemos pasileidėlės nieko nebuvo, tačiau taip pat neatmetama tikimybė, kad kažkas (gal net pats Vova) galėjo susirinkti visą intymesnę Volodios meilužei skirtą korespondenciją ir ją sunaikinti.

Inesa buvo jaunesnė ir dailesnė už Nadią (jai pavyko išsaugoti figūrą po gimdymų), o Nadežda, kuri jaunystėje buvo gana daili (kiek gali būti daili aktorė, teatre ir kine vaidinanti iš griežtos puritoniškos šeimos kilusias guvernantes), jau buvo gerokai „suvytusi“. Ji beveik nesirūpino savo išvaizda, kurią buvo sudarkiusi Bazedovo liga, o išgaravus jaunystės karingumui, linksmumu niekada nepasižymėjusi Nadia visados vaikščiodavo prislėgta (į galimybę susilaukti vaikų abu revoliucionieriai jau seniai buvo numoję ranka).

Šiuo metu išlikusių patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad Nadia būtų pykusi ant Iljičiaus ir Inesos dėl jųdviejų bendravimo, beveik nėra, o turimi duomenys perša prielaidą, kad Nadeždos reakcija vėl atsidavė vien jai būdingu aukšto krikščioniško emocinio intelekto ir dzenbudistinio romumo mišiniu.

Taip pat turima informacija kuria vaizdinį, kad abi moterys ne tik nepuolė viena kitai į atlapus, konkuruodamos dėl šviesaus socialistinio rytojaus mesijaus dėmesio, bet netgi tapo labai geromis bičiulėmis.

Sklandė gandai, kad visą savo gyvenimą Iljičiaus karjerai paaukojusi Nadia norėjo trenkti durimis ir išeiti, tačiau Vova ją įkalbėjo pasilikti ir tęsti pradėtus sekretorės bei namų šeimininkės darbus.

Kai Inesa iškeliavo anapilin susitikti su vyro broliu, Iljičius jau buvo tapęs visos Rusijos liumpenproletarų gyvuoju dievu. Mirus meilužei, Vova nepabijojo bene pirmą ir paskutinį kartą pasirodyti viešumoje palūžusio ir prislėgto žmogaus amplua, o Nadia, jeigu tikėtume nuotraukomis, kone nuoširdžiai raudojo dėl vyro sugulovės.

Paryžiuje Uljanovai gyveno kartu su Iljičiaus seserimi Marija (1878–1937) ir Nadios motina Jelizaveta Vasiljevna (1843–1915). Ketveriukė gana neblogai sutarė. Jelizaveta neretai pasakydavo savo nuomonę apie žento bei dukros veiklą ir nė nebandydavo slėpti ne visada jai pritarianti, o Iljičius irgi kartais įgeldavo žmonos motinai, tačiau kivirčai ilgai netrukdavo (spėjama, kad Vova ir uošvė bent jau gerbė vienas kitą).

Didžiąją dalį pajamų Uljanovai gaudavo iš partijos fondo ir honorarų už knygas, o partijos finansinį branduolį sudarė lėšos, gautos iš bankų (ir kitų objektų, kuriose sutelkti pinigai) plėšimo. Pats Iljičius plėšikavimuose nedalyvaudavo, mat buvo inteligentas.

Pasakojama, kad netoli Uljanovų gyvenamosios vietos Prancūzijoje trynėsi ir zinovjevai su kamenevais, tad netrukus šviesaus socialistinio rytojaus šaukliai atidarė kažką panašaus į suaugusiems skirtą raidos centrą, kuriame buvo aiškinami marksizmo teologijos pagrindai.

Spėjama, kad būtent šioje įstaigoje Inesa pirmą kartą ir susipažino su Nadia bei Vova.

Iljičius nebuvo išrankus maistui, o Nadios bei kitų moterų namų ruoša jį tenkino, tačiau pasidavę Anos Iljiničninos (1864–1935) ir jos vyro Marko Timofejevičiaus (1863–1919) zyzimui, revoliucionieriai nusprendė pasisamdyti tarnaitę. Padaryti tai nebuvo lengva, mat tuo metu išeiviai iš Rusijos Prancūzijos patarnautojų gretose turėjo labai pretenzingų ir nesąžiningų darbdavių reputaciją.

Teigiama, kad Iljičius nuoširdžiai nemėgo Paryžiaus, o gyvendamas šiame mieste, netgi padavė kažkokį žmogelį (vikontą) į teismą, už tai, kad šis jį važiavusį dviračiu partrenkė automobiliu.

Pasakojama, kad trijulė puikiai sutarė, jie daug bendravo, keliavo ir kartais gyveno kartu. Supratingoji Nadia buvusi tokia išmintinga, dorovinga bei jautri, kad netgi kartą pasiūliusi Vladimirui išsiskirti tam, kad šis galėtų vesti Inessą, tačiau bolševikų vadas apie tai nenorėjęs nė girdėti: esamas santykių modelis jam tikęs ir patikęs. Nadežda atlikdavusi namų šeimininkės, slaugės, virėjos ir sekretorės pareigas, o Inessa suteikdavusi jam gyvenimo džiaugsmo, tad apie jokius pokyčius negalėjo būti nė kalbos.

Tarsi viso to būtų negana, prieš keletą metų sąmokslo teoretikų portaluose, remiantis neva privačia Vladimiro Iljičiaus ir kito revoliucionieriaus korespondencija, buvo iškelta versija, kad bolševikų vadas galėjo būti dar ir slaptas pasyvus seksualinių mažumų atstovas. Teigta, kad jo meilužiu buvęs Ovsej-Geršonas Aronovičius Radomyslskis (1883–1936), sovietinei liaudžiai labiau žinomas, Grigorijaus Jevsejevičiaus Zinovjevo vardu.

„Tai vis tavo kvaili įtarinėjimai. O „tai“ tarp manęs ir Leibos įvyko tik vieną kartą ir daugiau nebepasikartos. Laukiu tavęs, kad galėtume susitaikyti mūsų nuostabiame lizde“, – teisinamasi Iljičiui priskiriamoje Grigorijui skirtoje žinutėje.

„Įtarimai dėl tavęs ir Leibos nėra kvaili. Kas gi nematė, kaip paskutinį kartą vis sukaisi aplink jį? Aš juk turiu akis ir pažįstu tave pakankamai seniai, kad galėčiau reziumuoti... Ar aš nežinau, kaip tavo akys nušvinta, kai pamatai vyrą su dideliu ginklu. Tu pats visada sakei, kad žemi vyrai turi puikius įnagius... Aš nesu aklas ir puikiai mačiau, kad esi pasirengęs pamiršti mūsų meilę dėl romano su Leiba“, – atkirto Griša Vovai skirtame pranešime.

Teoriškai ši versija galėtų būti teisinga, mat kairiųjų politinių krypčių atstovai visada buvo be galo progresyvūs meilės srityje ir kone atvirai oponavo priimtam standartiniam buržua santykių modeliui (bažnyčioje arba civilinės metrikacijos biure įforminta vyro ir moters santuoka), tačiau prielaidos, kad šios žinutės buvo suklastotos, taip pat nereikėtų atmesti.

Reikia neužmiršti, kad SSRS valdžioje įsitvirtinus Josifui Visarionovičiui (1878–1953), Vladimiras Iljičius buvo nustumtas į šalį (jis tebebuvo šventas, tačiau dabar Kremlius turėjo naują saulę), o tiek Grigorijus Jevsejevičius, tiek žinutėse minimas Leiba (matyt, turėtas omenyje Levas Davidovičius Bronšteinas (1879–1940)), buvo Josifo režimo likviduoti pačiu šiurkščiausiu būdu.

1887 m. Vladimiras Iljičius įstojo į Kazanės ugdymo įstaigą (joje kadaise lavinosi jo tėvas) įgyti teisininkui reikalingų žinių, o kartu su juo į šį Tatarstano miestą persikėlė ir motina Marija Aleksandrovna (1835–1916), jaunesnysis brolis Dmitrijus (1874–1943) ir sesuo Marija (1878–1937).

Vos įstojęs, Vladimiras Iljičius greitai prisijungė prie Simbirsko–Samaros zemliačestvos („kraštiečių sąjungos“ – vienintelio valdžios oficialiai leidžiamo besilavinančių jaunuolių sambūrio pagal kilmės vietą) ir dar tų pačių metų gruodį užsitraukė policijos nemalonę dėl dalyvavimo audringame pikete. Tą mėnesį policija suėmė ne tik Volodią, bet ir daugelį kitų jaunuolių, kuriems valdžios struktūros nebeleido pasilikti Kazanėje, tad greitai Marija Aleksandrovna atskubėjo sūnui į pagalbą, nusiųsdama Vidaus reikalų ministerijai prašymą dėl šeimos gyvenamosios vietos pakeitimo, persikeliant į Kokuškiną.

1888 m. rugsėjį Uljanovams buvo leista grįžti į Kazanės miestą, tačiau ugdymo įstaigos durys Volodiai liko užvertos. Tai buvo intensyvus pažinčių ir lavinimosi metas. Teigiama, kad būtent tuo metu Volodia užmezgė ryšius su radikaliais asmenimis ir grupuotėmis bei susipažino su mokslinės fantastikos autorių Karlo Heinricho Markso (1818–1883) ir Friedricho Engelso (1820–1895) kūryba. Jo dėmesį taip pat buvo patraukę britų ekonomisto Davido Ricardo (1772–1823), gamtininko Charleso Roberto Darwino (1809–1882), mąstytojo Henry Thomaso Buckle (1821–1862) darbai.

Maištingi sūnaus draugai ir Kazanėje tvyranti radikali atmosfera veikiausiai nežavėjo Marijos Aleksandrovnos, tad ji padedama dukters Anos (1864–1935), visai šeimai nupirko dvarą Alakajevkos kaime (Samara). Ji, matyt, tikėjosi, kad gyvenimas gūdžioje provincijoje ir žemės ūkis atitrauks sūnų nuo pavojingos politikos, tad 1889 m. gegužės 3 d. Uljanovai, atsisveikinę su giminėmis Kazanėje, laivu išplaukė į Samarą.

Iš pradžių Vladimiras Samaroje vykdė motinos valią – jis susitikdavo su valstiečiais ir tvarkė kitus ūkio reikalus, tačiau ūkininkavimas jam ne itin sekėsi. Apie žemdirbystę jis beveik nieko nežinojo ir nenorėjo žinoti, o su vietinėmis valstiečių šeimomis mažai bendravo, mat ir jų pažinti veikiausiai negeidė. Jo dienos Alakajevkoje daugiausia bėgo skaitant, besibastant po apylinkes, medžiojant ir žvejojant.

Gudrūs kaimiečiai suprato galintys šio to išpešti iš nepatyrusių vidurinio luomo atstovų, tad greitai dingo Uljanovų arklys ir karvė. Netrukus Marija beveik visas žemes išnuomojo valstiečiams, pasilikdama tik šeimos namą, o po kurio laiko jas pardavė kažkokiam Danilinui (1905 ar 1906 m. jį nužudė valstiečiai).