TARP DVIEJŲ MYLIMŲJŲ

Elisabeth-Ines Stephane d’Herbenville (1874–1920), miestui ir pasauliui labiau pažįstama Inesos Armand pseudonimu, gimė Paryžiuje gegužės 8 d. bohemiškoje muzikantų ir aktorių aplinkoje.

Pasakojama, kad ši britų ir prancūzų kraujo turinti gražuolė-pasileidėlė buvo be galo išsilavinusi ir gebėjo kalbėti rusų, prancūzų ir anglų kalbomis. Inesa anksti tapo našlaite, tad teta ir senelė iš Paryžiaus atsivežė ją į Maskvą. Vos užaugusi ji ištekėjo už tekstilės verslu užsiimančios Armandų šeimos atstovo Aleksandro ir nuo jo pagimdė keturis vaikus.

Kiek vėliau Inesa užmezgė romaną dar ir su savo vyro broliu Vladimiru, nuo kurio (spėjama) pagimdė penktąjį vaiką, tačiau jų laimė netruko ilgai. 1909 m. Inesos svainis mirė nuo tuberkuliozės, tad jai beliko susirinkti savo atžalas ir išvykti į Vakarų Europą (ją ir toliau išlaikė Aleksandras).

Spėjama, kad į šviesaus socialistinio rytojaus statybas ji buvo įsitraukusi dar iki pažinties su Vladimiru Iljičiumi Uljanovu (1870–1924). 1907 m. caro valdžia už socialistinės propagandos platinimą porai metų ją ištrėmė į Mezeną (Archangelskas).

Inesa mylėjo savo vaikus, tačiau motinystė jai netrukdė mėgautis gyvenimu: ji dievino jodinėjimą, mėgo skambinti fortepijonu ir kitaip linksmintis bei lengvabūdiškai žvelgė į neištikimybę santuokoje. Su Iljičiumi ir Nadežda Konstantinovna (1869–1939) Inesa veikiausiai susipažino Prancūzijoje (tai, matyt, įvyko kažkurią 1908–1911 m. periodo dieną).

„Visada stebėjausi drąsa tų žmonių, kurie tiesiai eidavo pas tave ir su tavimi kalbėdavosi, aš jiems pavydėjau. Prie tavęs pripratau tik būdama Lonžiumo ir kitą rudenį, kai dirbau vertėja. Nepaprastai mėgau ne tik tavęs klausytis, bet ir žiūrėti į tave kalbantį. Viena, tavo veidas taip pagyvėja, antra, buvo malonu į tave žiūrėti, nes tada tu nieko nepastebėdavai“, – intymioje Iljičiui skirtoje žinutėje čiulbėjo meilužė.

Iljičiaus žinutės, skirtos Inesai, buvo nepalyginamai santūresnės, tad kai kurie žmonės iškėlė prielaidą, kad tarp bolševikų stabo ir bohemos pasileidėlės nieko nebuvo, tačiau taip pat neatmetama tikimybė, kad kažkas (gal net pats Vova) galėjo susirinkti visą intymesnę Volodios meilužei skirtą korespondenciją ir ją sunaikinti.

Inesa buvo jaunesnė ir dailesnė už Nadią (jai pavyko išsaugoti figūrą po gimdymų), o Nadežda, kuri jaunystėje buvo gana daili (kiek gali būti daili aktorė, teatre ir kine vaidinanti iš griežtos puritoniškos šeimos kilusias guvernantes), jau buvo gerokai „suvytusi“. Ji beveik nesirūpino savo išvaizda, kurią buvo sudarkiusi Bazedovo liga, o išgaravus jaunystės karingumui, linksmumu niekada nepasižymėjusi Nadia visados vaikščiodavo prislėgta (į galimybę susilaukti vaikų abu revoliucionieriai jau seniai buvo numoję ranka).

Šiuo metu išlikusių patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad Nadia būtų pykusi ant Iljičiaus ir Inesos dėl jųdviejų bendravimo, beveik nėra, o turimi duomenys perša prielaidą, kad Nadeždos reakcija vėl atsidavė vien jai būdingu aukšto krikščioniško emocinio intelekto ir dzenbudistinio romumo mišiniu.

Taip pat turima informacija kuria vaizdinį, kad abi moterys ne tik nepuolė viena kitai į atlapus, konkuruodamos dėl šviesaus socialistinio rytojaus mesijaus dėmesio, bet netgi tapo labai geromis bičiulėmis.

Sklandė gandai, kad visą savo gyvenimą Iljičiaus karjerai paaukojusi Nadia norėjo trenkti durimis ir išeiti, tačiau Vova ją įkalbėjo pasilikti ir tęsti pradėtus sekretorės bei namų šeimininkės darbus.

Kai Inesa iškeliavo anapilin susitikti su vyro broliu, Iljičius jau buvo tapęs visos Rusijos liumpenproletarų gyvuoju dievu. Mirus meilužei, Vova nepabijojo bene pirmą ir paskutinį kartą pasirodyti viešumoje palūžusio ir prislėgto žmogaus amplua, o Nadia, jeigu tikėtume nuotraukomis, kone nuoširdžiai raudojo dėl vyro sugulovės.

Paryžiuje Uljanovai gyveno kartu su Iljičiaus seserimi Marija (1878–1937) ir Nadios motina Jelizaveta Vasiljevna (1843–1915). Ketveriukė gana neblogai sutarė. Jelizaveta neretai pasakydavo savo nuomonę apie žento bei dukros veiklą ir nė nebandydavo slėpti ne visada jai pritarianti, o Iljičius irgi kartais įgeldavo žmonos motinai, tačiau kivirčai ilgai netrukdavo (spėjama, kad Vova ir uošvė bent jau gerbė vienas kitą).

Didžiąją dalį pajamų Uljanovai gaudavo iš partijos fondo ir honorarų už knygas, o partijos finansinį branduolį sudarė lėšos, gautos iš bankų (ir kitų objektų, kuriose sutelkti pinigai) plėšimo. Pats Iljičius plėšikavimuose nedalyvaudavo, mat buvo inteligentas.

Pasakojama, kad netoli Uljanovų gyvenamosios vietos Prancūzijoje trynėsi ir zinovjevai su kamenevais, tad netrukus šviesaus socialistinio rytojaus šaukliai atidarė kažką panašaus į suaugusiems skirtą raidos centrą, kuriame buvo aiškinami marksizmo teologijos pagrindai.

Spėjama, kad būtent šioje įstaigoje Inesa pirmą kartą ir susipažino su Nadia bei Vova.

Iljičius nebuvo išrankus maistui, o Nadios bei kitų moterų namų ruoša jį tenkino, tačiau pasidavę Anos Iljiničninos (1864–1935) ir jos vyro Marko Timofejevičiaus (1863–1919) zyzimui, revoliucionieriai nusprendė pasisamdyti tarnaitę. Padaryti tai nebuvo lengva, mat tuo metu išeiviai iš Rusijos Prancūzijos patarnautojų gretose turėjo labai pretenzingų ir nesąžiningų darbdavių reputaciją.

Teigiama, kad Iljičius nuoširdžiai nemėgo Paryžiaus, o gyvendamas šiame mieste, netgi padavė kažkokį žmogelį (vikontą) į teismą, už tai, kad šis jį važiavusį dviračiu partrenkė automobiliu.