Ultimatumas pasiteisino

Pirmadienį britų premjeras Rishi Sunakas ir jo kolega iš Airijos Leo Varadkaras aplankė naująją Šiaurės Airijos administraciją. Pastarosios regionas laukė dvejus metus – nuo tada, kai 2022 m. ją boikotavo Demokratinė junionistų partija (DUP). Tokiu žingsniu DUP išreiškė protestą dėl po „Brexit“ tarp Londono ir Briuselio pasiektų susitarimų, aktualių vienintelio JK regiono, turinčio sausumos sieną su ES, gyventojams.

Pagal Šiaurės Airijos taikos proceso metu nustatytas valdžios pasidalijimo taisykles Belfasto administracijoje turi dirbti ir britų junionistai, ir airių nacionalistai. JK ir Airijos Respublika atlieka taikos garantų vaidmenį. Tačiau DUP boikotas paralyžiavo jos veiklą.

Dvejus metus 1,9 mln. Šiaurės Airijos gyventojų neturėjo veikiančios administracijos, kuri galėtų priimti svarbiausius sprendimus, žūtbūt reikalingus smarkiai augant pragyvenimo išlaidoms ir stringant sveikatos sistemos veiklai.

Praėjusią savaitę junionistus pavyko įkalbėti grįžti, mat Londonas pažadėjo panaikinti daugumą patikrinimų prekėms, gabenamoms į Šiaurės Airiją iš likusios JK dalies.

IRA užauginta

Prie naujosios administracijo vairo stojo pirmoji ministrė Michelle O’Neill iš „Sinn Fein“. Ši partija ilgus dešimtmečius buvo atsiskyrimo nuo JK teroru siekusios Airijos respublikonų armijos (IRA) sąjungininkė.

M. O’Neill paskyrimas vadinamas istoriniu – pirmą kartą šį postą užėmė airių nacionalistė, pasisakanti už tai, kad Šiaurės Airija atsiskirtų nuo JK ir susijungtų su Airijos Respublika.

„Visų prioritetas“ buvo atkurti Šiaurės Airijos Vyriausybės veiklą. „Tai ne konstituciniai pokyčiai, o kasdieniai žmonėms svarbūs dalykai.

Pradėdama darbą katalikė M. O’Neill negailėjo šiltų žodžių ir į Londoną orientuotiems protestantams – pažadėjo jiems rodyti pagarbą ir būti visų Šiaurės Airijos gyventojų pareigūne. Nors politikė puikiai žino, kad skirtumai tarp regiono etninių religinių grupių tebėra dideli: daugybė gyvena prisiminimais apie dešimtmečius trukusią nesantaiką.

Šiaurės Airijoje gausu tokių kaip M. O’Neill, ne iš nuogirdų žinančių apie kruviną konfliktą. Jos tėvas buvo įkalintas kaip IRA narys, vienas iš pusbrolių buvo nušautas, o vaikystės prisiminimuose išliko tėvų namuose britų kariuomenės atliekamos kratos.

Nors būdama vos šešiolikos susilaukė pirmojo vaiko, aštuoniolikos – antrojo, M. O’Neill tapo aktyvia politike, dirbo ranka rankon su tėvu, kai jis nuo partijos „Sinn Féin“ buvo išrinktas į vietos miesto tarybą, paskui – į Belfasto regioninį parlamentą. Įgijusi daugiau patirties ji ėmėsi vadovauti Žemės ūkio, Sveikatos apsaugos ministerijoms. 2018 m. tapo partijos „Sinn Fein“ pirmininkės pavaduotoja.

2022 m. rinkimuose „Sinn Fein“ pirmą kartą aplenkė DUP. Tai sustiprino M. O’Neill pretenzijas į Šiaurės Airijos pirmosios ministrės postą, nors tikslą pavyko pasiekti tik dabar ir ne be Londono pagalbos ir pinigų. Kaip paskatą atkurti Vyriausybės veiklą centrinė šalies valdžia sutiko skirti Šiaurės Airijai daugiau kaip 3 mlrd. svarų sterlingų (3,52 mlrd. eurų).

Spalvingos asmenybės

Pirmojo ministro pavaduotojo postą – lygiavertį pirmojo ministro pareigoms – užima DUP atstovė Emma Little-Pengelly. Abi pareigūnės yra it politiniai Siamo dvyniai, negali valdyti viena be kitos.

Šiaurės Airijos istorijos kontekste nekelia nuostabos ir antrosios vadovės biografija: E. Litle-Pengelly taip pat kilusi iš aktyvistų šeimos. Jos tėvas Johnas Little’as buvo sukarintos grupuotės „Ulster Resistance“ lyderis. 1989 m. jis buvo suimtas Paryžiuje, kartu su kitais bendražygiais nuteistas, kai bandė PAR Vyriausybei mainais į ginklus parduoti pavogtus britų raketų planus.

Iššūkių šiai Šiaurės Airijos Vyriausybei suteiks ir naujojo parlamento pirmininko asmenybė – Edwinas Pootsas priklauso radikaliai protestantų pamokslininko Iano Paisley sektai, iš kurios kadaise kilo DUP. Be kita ko, I. Paisley sekėjai įsitikinę, kad Žemę Dievas sukūrė maždaug prieš 6 000 metų.

Žemiškos problemos

Nepaisant demonstruojamos ramybės, Šiaurės Airijoje tebėra aktualus regiono statuso ateityje klausimas, kuriam naują impulsą suteikė JK išstojimas iš ES.

M. O’Neill savaitgalį teigė mananti, kad per ateinančius dešimt metų gali įvykti referendumas dėl Airijos susivienijimo, nors Londonas tikina, kad iki tokio žingsnio dar turi praeiti dešimtmečiai. Pagal Didžiojo penktadienio susitarimo sąlygas toks balsavimas gali būti surengtas, jei bus įrodymų, kad dauguma Šiaurės Airijos gyventojų pritaria prisijungimui prie Airijos Respublikos. Apklausos rodo, kad dauguma šiuo metu nepritaria šiai idėjai.

R. Sunakas pirmadienį pareiškė, kad „visų prioritetas“ buvo atkurti Šiaurės Airijos Vyriausybės veiklą. „Tai ne konstituciniai pokyčiai, o kasdieniai žmonėms svarbūs dalykai“, – sakė jis.

L. Varadkaras, kurio Vyriausybė iš esmės remia suvienytos Airijos idėją, taip pat teigė, kad susivienijimo klausimas aptartinas „ne šiandien“.

Šiaurės Airijos vadovių duetui kol kas iš tiesų teks daugiau jėgų skirti ne diskusijoms apie susijungimą su Airija arba status quo, bet užsimti žemiškesnėmis problemomis. Švietimo sistema kenčia dėl lėšų stygiaus, viešasis sektorius akivaizdžiai išsipūtęs, o atlyginimai gerokai mažesni nei Anglijos regionuose. Itin sunkius laikus išgyvena sveikatos apsaugos sistema – tokių operacijų kaip kataraktos ar dirbtinio sąnario  tenka laukti po dvejus metus.

Štai vienas radijas (prieš ką ir su kuo jis?) vieną praėjusios savaitės rytą transliavo kažkokio veikėjo propagandinę kalbą, neva būtinai turėtų būti statoma nauja poliklinika už 20 milijonų, o ne remontuojama dabartinė.

Aiškinta, kad taip nori klaipėdiečiai. Net kažkas kažkokius parašus surinko, ir dabar vyksta atviras, gėdingas mero terorizavimas.

O gal taip draskomasi dėl to, kad kažkas labai nori jau gauti rangos sutartį ir įsisavinti tuos milijonus (nes taip buvo pažadėta), o dabar tiesiog manipuliuoja viešąja nuomone? Ar ne dėl to čia ir tie beprasmiški piketai, nepasitenkinimas bei politikavimas tų, kuriems gyventojai per rinkimus pagailėjo balsų?

Gal ir kai kas kai kam yra pažadėjęs procentą nuo „stebuklingai“ brangių rangų? Kaip kitaip paaiškinti tą abejonių keliančių projektų su požeminėmis aikštelėmis brangumą? Palikime tai paanalizuoti STT.

Seimo pirmininkė taip pat žada teikti naujas kandidatūras į svarbius postus ir mano, kad Seimo dauguma turėtų įvertinti jų kompetenciją, nors jau dabar dėl vieno kandidatų kyla audringų ginčų.

V.Čmilytės-Nielsen šeimos planuose – šiais metais keltis iš Šiaulių į Vilnių su mažaisiais sūnumis. "Kad būtų harmoningesnis gyvenimas. Kol kas gyvenu Seimo viešbutyje, ten ir gyventume", – interviu "Kauno dienai" teigė Seimo pirmininkė.

Partnerystės įstatymas

– Artėjančioje Seimo pavasario sesijoje – daug svarbių projektų, o valdančioji koalicija turi minimalią – 73 parlamentarų – persvarą. Ar ieškote galimybių formaliai ar neformaliai ją padidinti? Gal kalbatės su kuo nors iš Mišrios Seimo narių grupės, kad ir su Liberalų sąjūdžio frakciją palikusiu Kęstučiu Glavecku?

– Pirmieji darbo Seime mėnesiai parodė, kad, nepaisant to, jog formaliai valdančioji koalicija neturi labai didelės persvaros, bet dėl visų svarbiausių klausimų pavykdavo surinkti gerokai daugiau balsų, nei formaliai yra daugumai priklausančių Seimo narių. Akivaizdu, kad pavyksta rasti sąlyčio taškų su opozicijos, Mišrios Seimo narių grupės atstovais. Žinoma, su jais šnekamės, reikia derinti pozicijas.

Dėl asmenvardžių rašybos, manau, taip pat atėjo laikas, kad žmonės galėtų užrašyti savo vardus ir pavardes taip, kaip juos pavadino tėvai.

O profesorius K.Glaveckas, deja, neseniai išstojo iš mūsų partijos, tad, matyt, kol kas bus toks status quo.

– Ar tikitės, kad užteks balsų priimti ir nevienareikšmiškai vertinamus projektus, pavyzdžiui, dėl asmenų, taip pat ir tos pačios lyties, partnerystės, tautinių mažumų, asmenvardžių rašybos ne lietuvių abėcėlės raidėmis?

– Pavasario sesijoje tikrai bus ne viena iniciatyva žmogaus teisių lauke. Kalbant apie palaikymą, kurio aš ir visa valdančioji koalicija tikimės, tai jis turėtų būti kuo platesnis ir kalbant apie projektą dėl partnerystės, kelias kitas iniciatyvas, tad kalbėsimės su opozicinėmis ir kitomis frakcijomis. Bent jau pirmieji kadencijos darbo mėnesiai parodė, kad sutarti dėl svarbiausių darbų pavyksta.

Formaliai valdančioji koalicija Seime neturi labai didelės persvaros. (Fotobanko nuotr.)

– Jūs pati – už tos pačios lyties asmenų partnerystę. Ar ir už nelietuviškos abėcėlės raides asmenvardžiuose?

– Esu viena iš 2017 m. teikto lyčiai neutralios partnerystės įstatymo projekto autorių, dabar jo pagrindu rengiamas naujas projektas. Be abejo, manau, kad tikrai atėjo laikas įteisinti tokią galimybę drauge gyvenantiems skirtingų ar tos pačios lyties asmenims ir jiems gauti su tuo susijusias garantijas.

Dėl asmenvardžių rašybos, manau, taip pat atėjo laikas, kad žmonės galėtų užrašyti savo vardus ir pavardes taip, kaip juos pavadino tėvai.

– Kokius dar svarbius projektus planuojate priimti pavasario sesijoje? Kas bus įtraukta į darbotvarkę iš jūsų vadovaujamo Liberalų sąjūdžio rinkimų programos?

– Daug projektų teikia frakcijos ir atskiri politikai. Bus kelios pagrindinės linijos. Viena – kai kurių perteklinių draudimų atšaukimas, ar tai būtų vaistų politika, ar kitos sritys. Kita – dėl jautrių grupių, pavyzdžiui, neįgalių asmenų, teisių.

Žinoma, sesijoje – ir COVID-19 pandemijos akivaizdoje kylančių problemų sprendimas. Čia skirtingi Seimo komitetai vykdo ir parlamentinę kontrolę, ir prisideda, kad kuo sklandžiau išeitume iš šios situacijos.

Svarbios ir švietimo srities iniciatyvos. Pradėti pirmieji darbai rengiant nacionalinį susitarimą švietimo srityje, tai buvo tiek mano vadovaujamos, tiek kitų partijų rinkimų pažadas.

Liberalų sąjūdžio frakcijai svarbus jau pradėtas darbas keičiant Konstituciją, kad jau nuo 21 metų būtų galima kandidatuoti į Seimą. Baigiantis ankstesnei kadencijai šiam siūlymui pritarta po pateikimo, dabar, tikiuosi, jis grįš į Seimo posėdžių salę, ir tikrai jam ieškosime plataus pritarimo.

– Praėjusią kadenciją buvote ėmusis lyderystės dėl susitarimo švietimo klausimais. Ar, jūsų manymu, gerai, kad dabar Seimas ir partijos lyderystę jį rengiant perdavė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai?

– Šiuo atveju yra gera sinergija tarp Vyriausybės, švietimo, mokslo ir sporto ministrės, jos vadovaujamos ministerijos ir Seimo. Kad būtų geras rezultatas, būtinas bendradarbiavimas, o ginčų dėl lyderystės, manau, tikrai nebus. Į grupę, kuri derins susitarimo tekstą, frakcijos jau delegavo savo atstovus, kurie išmano šią sritį ir pasiryžę ieškoti sutarimo.

Manau, susitarimas neturi būti labai ilgas, kiekviena detalė čia neturi būti aprašyta. Bet dėl bendrų principų, krypties būtina susitarti kuo platesniam politinių jėgų ratui vien dėl to, kad pokyčiai švietime trunka ilgiau nei vieną politinę kadenciją. Tad tam, kad eitume pasirinkta kryptimi, reikia pasiryžimo iš visų politinių jėgų. Matau čia didelę prasmę, tikiuosi, kad šiemet rasime sprendimą.

– Pavasario sesijoje, tikėtina, jūsų bendrapartiečio Simono Gentvilo lauks interpeliacija. Esate pareiškusi, kad jis – puikus ministras. Vis dėlto ar, jūsų manymu, aplinkos ministrui dera kovoti su pavaldine dėl to, kad ši prokuratūros paprašė ginti viešąjį interesą aplinkosaugos srityje?

– Visų pirma, manau, kad šis procesas atvirai politinis, tai parodo, kad S.Gentvilas ėmėsi sričių, kurias bandė uzurpuoti Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), ir tie procesai, kurie užsisuko, manęs nestebina.

– Bet ministerijai pavaldžios įstaigos darbuotoja juk stojo viešojo intereso pusėn.

– Tai ministerijos vidaus klausimai, vyksta procesai, kai jie pasibaigs, bus galima komentuoti rezultatus, bus sudėlioti visi taškai. O kas vyksta Seime, tai politinė akcija, dėmesio atkreipimas, vienas iš opozicijos veikimo metodų.

Nauji kandidatai

– Pavasario sesijoje – nemažai klausimų dėl personalijų. Į Konstitucinio Teismo (KT) teisėjus pasirinkote teikti advokatą Vytautą Mizarą, žinomą ir kaip LGBT teisių gynėją. Seimas jau atmetė vieną jūsų teiktą kandidatūrą. Ar norite antrą kartą pralaimėti? O gal, girdėti ir tokių sąmokslo teorijų, taip siekiama dar pailginti dabartinio KT pirmininko kadenciją?

– V.Mizaras yra Vilniaus universiteto profesorius, teisės daktaras, sukaupęs didžiulę patirtį tiek teismuose, tiek akademinėje veikloje. Bendru tiek teisininkų bendruomenės, tiek šios srities profesionalų sutarimu akivaizdu, kad tokio lygio ekspertų pas mus yra nedaug. Labai džiaugiuosi, kad jis sutiko kandidatuoti į KT, ir, tikiuosi, jo kompetenciją įvertins dauguma Seimo narių. Tikrai nenorėčiau jo labai plačią patirtį daugelyje sričių susiaurinti iki kokios vienos temos. Tai būtų neteisinga šio puikaus teisininko atžvilgiu.

O sąmokslo teorijas sunku komentuoti.

– Ar jau apsisprendėte dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko kandidatūros? Ar tarp kandidatų yra dabartinė pirmininkė?

– Jau šiandien galima pasakyti, kad, tikėtina, į šią poziciją bus teikiama kita kandidatūra. Dabar vyksta procesas, vienos kandidatūros išsirinkusi dar neturiu.

– O ką teiksite į Lygių galimybių kontrolierius?

– Taip, jau turiu kandidatūrą ir netrukus ją registruosiu. Galiu pasakyti, kad tai ne ligšiolinė kontrolierė.

– Žadėjote, kad iki kovo pabaigos Seimas pagaliau turės nuolatinį kanclerį. Ar jau apsisprendėte, ką siūlysite į šį postą?

– Laikinoji kanclerė eis pareigas iki kovo 30 d. Tai tikrai svarbi pozicija ir labai norėtųsi joje turėti žmogų, kuris užbaigs laikinumą, šio Seimo paveldėtą iš praėjusios kadencijos. Toks laikinumas, žinoma, nėra gerai institucijai. Turiu ne vieną kandidatą. Taip, tai bus nauja pavardė.

Ginčai dėl algų

– Gal į Seimo kanclerius nelabai kas nori, nes darbo daug, atlyginimai Seimo kanceliarijoje nedideli. Žinoma, šiuo sunkiu daugeliui piliečių laiku didinti algas ne laikas. Bet štai Seimo nariai nutarė pakelti algas savo politinės komandos nariams.

– Pretenduoti į Seimo kanclerius – ne tik noro, bet ir kompetencijos klausimas.

O dėl atlyginimų pakėlimo – biudžeto svarstymo metu dauguma Seimo narių pritarė sprendimui vykdyti dar 2018 m. priimtą įstatymą, kuriuo ir buvo numatyta didinti atlyginimus. Iki tol vidutiniškai Seimo nario politinio pasitikėjimo padėjėjų alga buvo gana kukli – apie 600–700 eurų, atskaičiavus mokesčius. Su privačiu sektoriumi buvo neįmanoma konkuruoti, buvo ne taip lengva prisikviesti kompetentingų žmonių į šias gana svarbias pareigas, kurios užtikrina Seimo narių darbo sklandumą ir rezultatyvumą. Šis sprendimas turėjo būti priimtas anksčiau.

– Vis dėlto tie 600–700 eurų buvo greičiau apatinė riba, o ne vidurkis. Buvo skelbta, kad Seimo vicepirmininko padėjėjo alga buvo 2 478 eurai iki mokesčių, o dabar galės kilti iki 3 186, frakcijos referento buvo 1 469 eurai, dabar – iki 2 389.

– Trijų Seimo nario padėjėjų, patarėjų pareigybių koeficientų suma negalėjo viršyti 21. Seimo nariai, ypač vienmandatininkai, neretai turi patarėjus ir Seime, ir savo rinkimų apygardoje, tad skaldo tą etatą, ir jų patarėjai gaudavo po 700 eurų, atskaičiavus mokesčius. Reikia suprasti, apie kokias sumas kalbame. Bet grįžtant prie sprendimo, tai buvo 2018 m. priimtas įstatymo pakeitimas, kuriam dabar buvo skirta resursų ir jis įgyvendintas.

– Bet įgyvendino jau šis Seimas. Premjerė Ingrida Šimonytė tai pavadino cinizmu, kokio turbūt dar šitoje šalyje nebuvo. Ar tai, jūsų manymu, buvo teisingas sprendimas?

– Taip, nes įstatymus reikia vykdyti. Jei toks buvo priimtas, blogai, kad anksčiau jis nebuvo vykdomas.

Premjerė cinizmu pavadino sprendimą kelti algas Seimo narių politinio pasitikėjimo darbuotojams, tačiau Seimo pirmininkė mano, kad toks sprendimas normalus. (Fotobanko nuotr.)

– Bet gali būti ir kita alternatyva – įstatymą keisti, jei jis ydingas.

– Taip, yra toks variantas, bet, mano nuomone, šis sprendimas yra normalus.

Palinkėjimas opozicijai

– Ar nepadarėte klaidos neinicijuodama Antano Guogos pašalinimo iš Seimo? Juk dar sausio 14 d. Kanados įmonė "Cypherpunk Holdings" oficialiai paskelbė, kad jis grįžo į bendrovės vadovo pareigas, o pagal Konstituciją Seimo narys negali eiti jokių kitų pareigų.

– Žvelgdama į A.Guogos viražus prisimenu kitą atvejį, kai turėjome Seimo narę, kuri ilgą laiką slapstėsi nuo Seimo. A.Guoga iš karto paskelbė apie savo ketinimą išeiti iš Seimo, tad tikėjau, kad jo klausimas išsispręs natūraliu būdu. Jei taip būtų nenutikę, prasidėjus Seimo pavasario sesijai būtų imtasi atitinkamų procedūrų.

– Kaip dabar, iš 100 dienų poste perspektyvos, atrodo sprendimas, vos tapus Seimo pirmininke, į savo pavaduotojus iš pradžių atsisakyti siūlyti didžiausios opozicinės LVŽS frakcijos kandidatą, bet pasiūlyti mažiausios – Darbo partijos? Ar tai nebuvo žadėtos naujos politinės kultūros kompromitacija?

– Labai džiaugiuosi, kokia yra Seimo valdyba. Tikrai labai konstruktyviai dirbame. Joje yra kaip niekada daug opozicijos atstovų, ir tiek su LVŽS atstovu Jonu Jaručiu, tiek su socialdemokratų Juliumi Sabatausku, tiek su Darbo partijos Andriumi Mazuroniu vyksta konstruktyvus darbas. Tad, manau, šią kadenciją Seimo valdyba gerai suformuota, ir opozicija turi pakankamai priemonių, kad jų balsas būtų girdimas.

O ta istorija naujo Seimo pradžioje ir vicepirmininkų teikimo eiliškumas, manau, iš esmės yra techniniai dalykai.

– Ar ne per daug septynių vicepirmininkų, juolab kad kiekvienas jų turi ir didesnę nei eilinio Seimo nario komandą, o tai kainuoja mokesčių mokėtojų pinigus?

Planuojame šiais metais keltis su mažaisiais sūnumis į Vilnių, kad būtų harmoningesnis gyvenimas.

– Svarstėme šį klausimą koalicijos derybose, buvome apsisprendę nedidinti pavaduotojų skaičiaus mažinant valdančiosios daugumos. Tačiau šiuo atveju labai svarbu opozicijai būti atstovaujamai, girdimai, jaustis Seime komfortiškai. Sklandaus Seimo darbo užtikrinimas ir opozicijos komfortas yra svarbūs dalykai.

– Ar Seime lengviau dirbti, kai jame neliko Ramūno Karbauskio?

– Man nebuvo sunku dirbti su R.Karbauskiu.

– Ar gali kilti kokios sumaišties dėl postų, jei vis dėlto Remigijui Žemaitaičiui pavyktų suburti frakciją iš dabartinių Mišrios grupės narių?

– Girdėjau tik kelis pareiškimus, tačiau nežinomi nei galimos frakcijos kontūrai, nei narių skaičius, nei ideologija, nei kaip jie save pozicionuotų, ar būtų konstruktyvi opozicija. Tad sunku komentuoti, kaip atrodytų tas darinys ir kokią įtaką turėtų.

Bet opozicijai linkiu susitarti dėl opozicijos lyderio, nes tai dar viena puiki parlamentinės demokratijos priemonė, kuri labai paranki opozicijai, ir man apmaudu, kad ji ja nepasinaudoja.

Kraustysis ir sūnūs

– Už ką per šias pirmas 100 dienų Seimo pirmininkės poste save kritikuotumėte, o ką vadintumėte sėkme?

– Sunku save vertinti iš šalies. Man svarbu, kad pirmieji darbai, kuriuos buvome užsibrėžę ir kurie buvo reikšmingiausi, – biudžeto priėmimas, Vyriausybės programos patvirtinimas, nuotolinis darbas, pavyko gana sklandžiai. Atmosfera Seime visą šį laiką buvo darbinė, gana konstruktyvi. Vyko ir aistringų diskusijų, bet demokratija negali būti tyli. Man atrodo, kad Seimas pirmuosius mėnesius savo darbą darė tinkamai, ir dėl to džiaugiuosi. Darbų artėjant pavasario sesijai daug ir tikiuosi, kad pavyks juos dirbti normalioje darbinėje atmosferoje.

Savo klaidų aš visuomet pastebiu, jų pasitaiko. Bet pirmieji mėnesiai tik patvirtino tai, ką man iš savo patirties sakė buvę Seimo pirmininkai – tiek Česlovas Juršėnas, tiek Irena Degutienė, kad vienas svarbiausių Seimo pirmininko darbų – kalbėtis su visomis frakcijomis, visais politikais ir ieškoti konstruktyvių būdų judėti į priekį su įvairiomis iniciatyvomis. Tas derinimo darbas man atrodo reikšmingas, nors ne visuomet pastebimas.

– Kaip per šias 100 dienų pasikeitė jūsų šeimos gyvenimas? Ar neplanuojate iš Šiaulių į Vilnių persikraustyti su visa šeima?

– Kol kas pasikeitė tiek, kad dabar matau šeimą rečiau, nes darbo krūvis padidėjo. Taip, planuojame šiais metais keltis su mažaisiais sūnumis į Vilnių, kad būtų harmoningesnis gyvenimas. Kol kas gyvenu Seimo viešbutyje, ten ir gyventume. Tačiau vienas politinių planų – peržiūrėti viešbučio klausimą ir, tikėtina, jo atsisakyti. Jei Seimas tam pritars, reikės ieškoti kitų sprendimų.

„Grigeo Klaipėda“ skandalas. Teisėsauga sausį paviešino nustačiusi, kad įmonei „Grigeo Klaipėda“ priklausančiame gamybiniame objekte susidarančios nuotekos nepatenka į valymo įrenginius, o išteka beveik nevalytos tiesiai į nuotekų vamzdžius, kuriais pasiekia Kuršių marias. Skelbta, kad aplinkai padaryta žala gali siekti apie 60 milijonų eurų. Atsižvelgiant į tai, bendrovei „Grigeo Klaipėda“ sausio 7 dieną buvo surašytas privalomasis nurodymas nedelsiant nutraukti aplinkos teršimą nevalytomis nuotekomis.

VSD skandalas. Kovą pranešta, kad aukšto rango žvalgybos pareigūnas yra pateikęs informaciją apie tai, jog Valstybės saugumo departamento vadovybės nurodymu 2018–2019 metais žvalgyba rinko informaciją apie tuometinio kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos komandos žmones ir diplomatą Vygaudą Ušacką. Teigta, kad pareigūnas 2019 metų pavasarį turimą informaciją pateikė tuomet Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pareigas ėjusiam Vytautui Bakui, informuoti ir Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius Žydrūnas Bartkus, generalinis prokuroras Evaldas Pašilis.

Nepriklausomybės atkūrimo dienos 30-mečio minėjimas.  Kovo 11-ąją Lietuva minėjo vieno iš svarbiausių šalies istorijos įvykių – Nepriklausomybės atkūrimo – 30-ąją sukaktį. 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“, už kurį balsavo 124, susilaikė 6 deputatai. Šiuo aktu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutarė ir iškilmingai paskelbė, kad yra atkuriamas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, ir Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė. Šis dokumentas yra saugomas Seimo archyve kartu su kitais parlamento priimtais teisės aktais.

Koronaviruso pandemija. Praėjusių metų pabaigoje Hubėjaus provincijos sostinėje Uhane kilusi COVID-19 epidemija žiemą pradėjo plisti į kitas pasaulio šalis ir neilgai trukus tapo pandemija, su kuria pasaulis intensyviai kovoja iki šiol. Jau dabar skaičiuojama, kad koronavirusas nusinešė daugiau nei 1,6 mln. žmonių gyvybes, o daugelis pasaulio valstybių šiuo metu fiksuoja užsikrėtimo rekordus. Pandemija neaplenkė ir Lietuvos – nuo jos pradžios iš viso infekcija užsikrėtė daugiau nei 100 tūkst. žmonių, daugiau nei 1000 mirė.

Visuotinio karantino paskelbimas. Lietuvoje nustačius pirmuosius koronaviruso infekcijos atvejus ir siekiant pažaboti viruso plitimą, Vyriausybė nutarė nuo kovo 16 d. paskelbti karantiną visos šalies mastu. Jo metu buvo uždarytos parduotuvės, išskyrus maisto prekių bei vaistines, taip pat barai, kavinės, grožio salonai, uždrausti renginiai ir masiniai susibūrimai, sustabdyta ugdymo įstaigų veikla, uždraustos kelionės į užsienio valstybes. Vėliau ribojimai pradėti švelninti, o nuo birželio 17 d. nuspręsta karantiną nutraukti. Antrasis visuotinis karantinas paskelbtas lapkričio 7 d. ir šiuo metu galioja iki sausio 31 d.

Gruodžio 26-ąją į Lietuvą atvežti pirmieji skiepai nuo COVID-19, o gruodžio 27-ąją pradėtas skiepyti medicinos personalas visoje šalyje. Vėliau bus skiepijami globos įstaigų gyventojai, vyresni ne 65 metų asmenys, sergantieji lėtinėmis ligomis.

Sostinė – kavinė po atviru dangumi. Balandžio mėnesį Vilniaus meras Remigijus Šimašius pranešė, kad savivaldybė lauko kavinėms dovanoja visas miesto viešąsias erdves. Paskelbta iniciatyva sulaukė didelio šalies ir pasaulio žiniasklaidos dėmesio. Apie Vilniaus sumanymą leisti lauko kavinėms savo staliukus pastatyti viešose miesto erdvėse rašė CNN, „The Guardian“, „New York Post“, „Daily Mail“, „Independent“. Savo ruožtu Vilniaus miesto savivaldybė skelbė, kad iniciatyva sulaukė didžiulio verslininkų susidomėjimo – vien per savaitgalį sulaukta 120 pasiūlymų, kuriuose verslininkai nurodė norį sostinės viešose erdvėse pastatyti daugiau nei tūkstantį staliukų.

Paplūdimys Lukiškių aikštėje. Lukiškių aikštėje birželio viduryje buvo atidarytas dirbtinis smėlio paplūdimys, kuriam įrengti panaudota apie 300 kubinių metrų smėlio, o visas paplūdimio plotas siekė 1660 kvadratinių metrų. Šiuo sprendimu neilgai trukus pradėjo piktintis ne tik valdantieji, bet ir konservatoriai, kai kurie istorikai. Jų teigimu, aikštė, kurioje vyko tragiški įvykiai, nėra tinkama vieta tokioms pramogoms. Neilgai trukus, rugpjūčio 1 dieną, įsigaliojo kontroversiškai vertinamas Lukiškių aikštės įstatymas, įtvirtinantis šios sostinėje esančios aikštės memorialinį statusą ir jos naudojimo principus.

Rekordinė investicija. Rugsėjo pradžioje Akmenės laisvojoje ekonominėje zonoje pristatyta rekordinė plyno lauko investicija Lietuvos istorijoje – VMG grupė oficialiai atidarė vieną didžiausių Europoje medienos drožlių plokščių gamyklų, į kurią investuota 146 mln. eurų. Ir sukurta 140 naujų darbo vietų. Į vienos aukštą pridėtinę vertę turinčios darbo vietos sukūrimą VMG grupė vidutiniškai investavo apie 1 mln. eurų.

S. Cichanouskajos atvykimas į Lietuvą. Praėjus kelioms dienoms po Baltarusijoje vykusių prezidento rinkimų, kuriuos tariamai laimėjo nuo 1994-ųjų šaliai vadovaujantis Aliaksandras Lukašenka, pabaigos, tuometis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pranešė, kad buvusi kandidatė minėtuose rinkimuose Sviatlana Cichanouskaja yra Lietuvoje ir jai Vyriausybė suteikė neviešą saugią prieglobsčio vietą.

„Laisvės kelio“ akcija. Rugpjūčio 23-iąją – Baltijos kelio dieną – žurnalisto, visuomenininko Andriaus Tapino iniciatyva organizuotas pilietinis renginys „Laisvės kelias|Vilnius – Baltarusija“. Jame dalyvavo daugiau apie 50 tūkst. žmonių, nutiesusių gyvą grandinę nuo Vilniaus iki Baltarusijos pasienio, tokiu būdu išreiškiant palaikymą už laisvę ir demokratiją protestuose kovojantiems baltarusiams.

Masiniai protestai Baltarusijoje prasidėjo po to, kai rugpjūčio 9 d. vykusių prezidento rinkimų laimėtoju save pasiskelbė ilgametis jos vadovas Aliaksandras Lukašenka. Reikalaudami jo pasitraukimo, šalies gyventojai taikiai išėjo į gatves, bet juos pasitiko OMON pajėgos, kurios prieš protestuotojus naudojo gumines kulkas, ašarines dujas. Iki šiol pranešama apie protestuotojų sulaikymus, vykdomus kankinamus, žuvusius asmenis.

Visuomenės reakciją sukėlę protestai, diskusijos, socialinės iniciatyvos:

„Black Lives Matter“ palaikymo akcija. Birželio pradžioje Vilniuje, prie Katedros, surengta akcija siekiant palaikyti JAV prasidėjusį „Black Lives Matter“ judėjimą ir atkreipti dėmesį į rasizmo problemas šalyje ir už jos ribų. Masinius protestus JAV išprovokavo juodaodžio George`o Floydo mirtis gegužės 25 d., baltaodžiui policininkui Mineapolio gatvėje beveik devynias minutes keliu užspaudus ant žemės gulinčio, antrankiais surakinto, beginklio G. Floydo kaklą, nors jis skundėsi, kad negali kvėpuoti. Protestų banga neilgai trukus nusirito ir į kitas pasaulio šalis.

Balso teisė – nuo pat gimimo. Seimo rinkimų kontekste rudenį žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose įsiplieskė diskusija dėl galimybės Lietuvai tapti pirmąja valstybe pasaulyje, svarstančiai apie visuotinę balso teisę, kurią iki piliečiui sukaks 18 metų įgyvendintų tėvai arba teisėti globėjai. Idėjos šalininkai teigiamai vertino tokios diskusijos progresyvumą, galimybę skatinti jaunų žmonių domėjimąsi šalies gyvenimu, didinti rūpestį šeimų interesais, politiniam vektoriui nuo vyresnės kartos pasislinkus jaunesniosios link – progresyvumo suteikti ir šalies politikai. Savo ruožtu kritikai išreiškė nuogąstavimų, dėl sudėtingo tokios idėjos įgyvendinimo, ypač plačios diskusijos poreikio ir ne vienerius metus stringančių kitų iniciatyvų, siekiančių atjauninti elektoratą.

Nelegalios veisyklos. Rugsėjį viešojoje erdvėje masiškai išplito informacija bei nuotraukos iš nelegalių gyvūnų veislynų, kur užfiksuotas žiaurus elgesys su gyvūnais. Visuomenėje kilus rezonansui dėl tokio elgesio, Seimas pradėjo svarstyti siūlymus dėl bausmių griežtinimo už žiaurų elgesį su gyvūnais veisiant juos komerciniais tikslais. Kaip skelbė Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, išaiškinus apie nelegalių veislynų veiklą, į gyvūnų prieglaudas paimta apie 300-us šunų.

Prancūzijos prezidento vizitas Lietuvoje. Rugsėjo pabaigoje Lietuvoje lankėsi Prancūzijos vadovas Emmanuelis Macronas su sutuoktine Brigitte Macron. Oficialaus vizito metu buvo apsilankyta Prezidentūroje, su Lietuvos prezidentu Gitano Nausėda diskutuota abiem šalims aktualiomis temomis. Pokalbyje aptarta padėtis Baltarusijoje, tarptautinės bendruomenės veiksmai, siekiant palaikyti demokratinius procesus šioje šalyje bei išreikšti solidarumą su Baltarusijos pilietine visuomene. Lietuva pristatė Prancūzijai iniciatyvą rengti galimą ES paramos paketą Baltarusijos politiniams, ekonominiams ir visuomeniniams pokyčiams.

Seimo rinkimai. Pandemijos kontekste vykusių eilinių Seimo rinkimų metų šalis išrinko naująją valdžią. Vyriausiajai rinkimų komisijai patvirtinus 2 rinkimų turų rezultatus paaiškėjo, kad parlamente daugiausia mandatų – 50 – laimėjo praeitą kadenciją opozicine partija buvusi Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, antroje vietoje – buvusio premjero Sauliaus Skvernelio vedama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partija, gavusi 32 vietas Seime. Liberalų sąjūdis ir Lietuvos socialdemokratų partija gavo po 13 mandatų, Laisvės partija – 11, Darbo partija – dešimt, Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjungos ir Lietuvos socialdemokratų darbo partijos atstovai – po tris mandatus, partijos „Laisvė ir teisingumas“, Lietuvos žaliųjų partijos atstovai – po vieną.

Nauja Vyriausybė. Po Seimo rinkimų centro dešinės valdančiąją koaliciją suformavusi Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija lapkričio viduryje paskelbė siūlomus kandidatus į 14 ministerijų vadovų postus. Naujasis Ministrų Kabinetas su ministre pirmininke Ingrida Šimonyte Seime patvirtintas gruodžio 11 d.

Vadovų skyrimas. Seimas balandžio pradžioje pritarė prezidento į Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius antrai kadencijai pasiūlyto Dariaus Jauniškio kandidatūrai. Jo paskyrimą vėliau galutinai patvirtino prezidentas Gitanas Nausėda. D. Jauniškis – pirmasis žvalgybos vadovas, į šias pareigas paskirtas dvi kadencijas iš eilės.

Tuo metu vietoj valstybės kontrolieriaus pareigas tuomet ėjusio Arūno Dulkio prezidentas pasiūlė jo pavaduotoją Mindaugą Macijauską. Tokį sprendimą šalies vadovas motyvavo dėl minėto kandidato ambicingesnės ir konkretesnės vizijos. Seimas, pradžioje pasipriešinęs prezidentui dėl A. Dulkio atleidimo iš pareigų, galiausiai nusileido prezidentui G. Nausėdai.

Birželį Klaipėdos valstybinei jūrų uosto direkcijai pradėjo vadovauti Algis Latakas. A. Latakas anksčiau dirbo Klaipėdos jūrų krovinių kompanijoje KLASCO, kelerius metus ėjęs KLASCO gamybos direktoriaus pareigas, dirbo konsultacinėje verslo įmonėje „Averditum” direktoriaus pavaduotoju. Yra įgijęs vadybininko ir inžinieriaus mechaniko specialybę.

Valstybei strateginę reikšmę turintis uostas nuolatinio vadovo neturėjo nuo 2019 m. kovo, kai iš šių pareigų buvo atleistas Arvydas Vaitkus.

Naujas pareigas pradėjo eiti ir buvusi Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovė Diana Vilytė. Ji nuo spalio 17 d. pradėjo dirbti paslaugų valdymo direktore Registrų centre. Tuo tarpu VPT daugiau nei metai neturi nuolatinio vadovo –  nuo praėjusių metų spalio tarnybai vadovauja laikinoji vadovė, direktoriaus pavaduotoja Jovita Petkuvienė.

Netektys. Lietuva per 2020-uosius neteko daug iškilių žmonių.

Eidama 91-uosius metus kovo 10 dieną mirė muzikė pianistė, muzikos pedagogė, tremtinė, visuomenininkė Gražina Ručytė-Landsbergienė. Ji buvo pirmojo atkurtos Lietuvos faktinio vadovo muzikologo Vytauto Landsbergio žmona. G. Landsbergienei suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardas (1980 m.). Ji apdovanota „Vilniaus garso“ premija (1998 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (1999 m.), Vilniaus miesto savivaldybės Barboros Radvilaitės medaliu (2005 m.), už ištikimybę labdaros idėjai - „Žaliojo obuolio“ statulėle (2006).

Eidamas 71-uosius metus balandžio 30 d. mirė Kauno technologijų universiteto (KTU) gimnazijos įkūrėjas, pedagogas Bronislovas Burgis. B. Burgis gimė 1949 metais Plungės rajone, Kauno politechnikos institute (dabar – KTU) gavo technologijų daktaro laipsnį. B. Burgis buvo įkūręs savo vardo labdaros ir paramos fondą moksleiviams iš daugiavaikių ar sunkiau besiverčiančių šeimų, buvo ilgametis KTU vadovas.

Rugpjūčio 12 d., eidamas 58-uosius metus, mirė Aurelijus Katkevičius. A. Katkevičius – žinomas šalies žurnalistas, Lietuvos verslo dienraščio „Verslo žinios“ leidžiamo žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius, tinklaraštininkas, poliglotas, vienas pirmųjų ryšių su visuomene Lietuvoje specialistų. A. Katkevičius taip pat yra išvertęs į lietuvių kalbą grožinės literatūros kūrinių, dramų, poezijos. A. Katkevičiaus nuopelnai Lietuvai įvertini Sausio 13-osios atminimo medaliu.

2020-aisiais Lietuva neteko ir profesoriaus Romo Pakalnio. Po sunkios ligos jis mirė rugsėjo 20-osios rytą. Profesorius visą gyvenimą skyrė krašto gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimui. Dirbdamas Mokslų akademijos Botanikos institute kartu su prof. Kaziu Ėringiu pradėjo naują Kraštovaizdžio ekologijos sritį. Sovietmečio pabaigoje aktyviai įsijungė į kovą prieš naftos platformą T6 prie Kuršių nerijos. Buvo Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir I Sąjūdžio Seimo narys. Aktyvus Lietuvos gamtosaugos ir Lietuvos švietimo koncepcijos bendraautorius. 2000–2008 m. Lietuvos radijo ir televizijos tarybos narys ir pirmininkas. Nuo 1997 m. Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo prezidentas.

Gruodžio 11-ąją mirė literatūrologė, teatrologė Irena Veisaitė. Ji buvo įvertinta daugybe apdovanojimų: Ketvirtojo laipsnio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, Sugiharos fondo – „Diplomatai už gyvybę“ apdovanojimu – Metų Tolerancijos žmogus, Barboros Radvilaitės medaliu už nuopelnus kultūrai ir švietimui, Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklu.

I. Veisaitė taip pat įvertinta Vyriausybės kultūros ir meno premija, Lietuvos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje.

Vieni monologai, rodos, iš paties Williamo Shakespeare'o komedijos "Užsispyrėlės sutramdymas" paimti, kiti – jau iš tragedijos "Romeo ir Džuljeta". Bet ne tai svarbu. Kas kaip moka, taip tas šneka. Tragiškesni tie politikai, kurie neturi kalbos dovanos. Gal apskritai jokios Dievo dovanos neturi, išskyrus Seimo nario mandatą.

Tragiškesni tie politikai, kurie neturi kalbos dovanos. Gal apskritai jokios Dievo dovanos neturi, išskyrus Seimo nario mandatą.

Tačiau jų kalbos labiausiai įsimintinos. Posėdžio tiesiogiai klausęsi, žiūrėję rinkėjai ilgokai buvo priversti klausytis, kaip kažkam pritrūko vandens, kurio negalima atsinešti į posėdį. Kažkam per mažai pasirodė dezinfekuojančio skysčio. Trečias labai mažai vaikų turi, ketvirtas apskritai neturi, penktas turi labai daug. Šeštam kaukė nusmuko (gerai, kad ne kelnės, o būtų ir apie šį svarbų nutikimą visi sužinoję).

Mokesčių mokėtojai už visus šiuos svarbius pasisakymus Seimo nariams neblogai sumoka. Jokių pareigų neužimantis parlamentaras per mėnesį gauna beveik pusketvirto tūkstančio eurų (be priedo už valstybei ištarnautus metus). Dar tūkstantuką vadinamųjų kanceliarinių išlaidų parlamentinei veiklai, kurį dažnas išleidžia naujo automobilio nuomai. Nors nežinia, kam jam mašinos reikia. Pas kokius rinkėjus važinėja, jei niekas jo nerinko, o vietą parlamente gavo pagal partijos sąrašą?

Negali parlamento nariai dirbti nuotoliniu būdu, Seimo statutas nenumato. Galima būtų pataisyti. Bet. Ar tikrai reikia? Juk tada sunkiau bus gauti teisę pasisakyti dėl posėdžio vedimo tvarkos. Arba po balsavimo pasinaudoti replikos teise. Svarbiausia: nuotoliniu būdu Seimo nario nematys ir negirdės rinkėjai. O tai gali reikšti ir politinę komą.

Deja vu

Visada nauja Seimo kadencija prasideda taip pat: iš jaudulio užsikertantys balsai tariant Seimo nario priesaiką, kažkas pamiršta uždėti ranką ant Konstitucijos. Šįsyk, kai tryliktajam Lietuvos Seimui startuoti teko 13 mėnesio dieną ir dar penktadienį, tai teko daryti prisidengus veidus kaukėmis, o keliems parlamentarams COVID-19 sutrukdė net duoti priesaiką.

Kaip visada pirmas Seimo posėdis užtruko iki išnaktų, tiesa, iki vidurnakčio kiek pritrūko, o štai prieš ketverius jis baigėsi prieš 2-ą nakties. Belieka stebėtis, kodėl, žinant, kiek valandų trunka priesaika, nebandoma keisti įstatymu įtvirtintos normos, kad Seimas pirmą darbo dieną pradeda ne kaip visi normalūs žmonės nuo ryto, o vidudienį.

Kaip ir 2016 m. prieš pirmą posėdį Seimo koridoriais blaškėsi ne vienas paklydęs parlamento labirintuose naujokas, tik dabar tokių 49, o anuomet buvo daugiau nei pusė, tarp valdžią laimėjusios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovų beveik visi.

Prieš ketverius metus etiketo ir madų guru šaipėsi iš per puošnių kai kurių debiutuojančių Seime "valstiečių" apdarų ar visų užsagstytų vyriškų švarkų sagų. Bet dar daugiau buvo baimių, kas mūsų laukia su šiuo "valstietišku" uraganu, nušlavusiu įprastai pakaitomis valstybę valdžiusius konservatorius ir socialdemokratus.

Didžiausi "valstiečių" oponentai konservatoriai visus ketverius metus valdančiuosius aršiai kritikavo dėl skubotų bandymų reformuoti visas svarbiausias gyvenimo sritis, draudimų vajaus, politinės kultūros stygiaus, nuolatinio pirmtakų nuodėmių ieškojimo knaisiojantis net po dešimties metų senumo sprendimus, žemų moralės standartų.

Dabar rinkėjai suteikė konservatoriams valdžią, kad jie galėtų parodyti, kaip valdyti kitaip.

Gabrielius Landsbergis. P. Peleckio / Fotobanko nuotr. 

Dirigavo konservatoriai?

Nauja valdžia žadėjo demonstruoti kitokią – aukštesnę nei pirmtakų politinę kultūrą. Į valdančiąją frakciją besiburiantys Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija pirma tarėsi dėl programinių nuostatų, o tik paskui dėl postų, nors anksčiau buvo įprasta atvirkščiai: pirma – pasidalyti postus, visų pirma ministerijas, atsižvelgiant net į jų "riebumą", tai yra pagal tai, kiek kuri gauna ES pinigų.

Šįsyk Seimo pirmininkės postas atiduotas liberalų lyderei Viktorijai Čmilytei-Nielsen be didelių diskusijų ir su dideliu net ir opozicijos palaikymu – net 106 už iš 129 dalyvavusių balsavime.

Beje, ką tik pasibaigusią kadenciją LVŽS sau pasiėmė ir premjero, ir Seimo pirmininko postus. Kai tarp lyderiaujančios partijos ir antros koalicijos partnerės toks atotrūkis, koks buvo ir anuomet, ir dabar, gal ir pateisinama nesilaikyti tradicijos šį postą atiduoti antrajai. Bet konservatoriai nerizikavo, nes kas žino, ar jų lyderiui Gabrieliui Landsbergiui per slaptą balsavimą nebūtų pritrūkę balsų.

Tad Seimo pirmininko poste Viktorą pakeitė Viktorija, paradoksas, bet liberalą pakeitė liberalė, nors valdantieji su opozicija ir apsikeitė vietomis. Kad "eksvalstietis" Viktoras Pranckietis neiškentė kelių savaičių iki naujo Seimo ir įstojo į Liberalų sąjūdį, nieko nestebina, nes politinio susivokimo jis stokojo visą kadenciją. Greičiau stebina, kad Liberalų sąjūdis paskubėjo jį priimti.

O vos išrinkta Seimo pirmininke V.Čmilytė-Nielsen ėmė demonstruoti savo naujojo bendrapartiečio frazės "Mažuma privalo paklusti daugumai" įgyvendinimą jau naujos kadencijos Seime.

Kai turi tokią daugumą ne tik valdžioje, bet ir valdančiojoje daugumoje, kaip kad LVŽS frakcija, prieš ketverius metus turėjusi 59 mandatus, ar dabar konservatoriai su 50, praktiškai gali daryti, ką nori. LVŽS koalicijos partneriai socialdemokratai turėjo 19, o dabar konservatorių partneriai Liberalų sąjūdis – 13, Laisvės partija – 11. Tad mažai kas abejoja, kad Seimo pirmininko pavaduotojų rinkimams dirigavo konservatoriai, o V.Čmilytei-Nielsen teko tik paviešinti valdančiųjų daugumos valią.

Pirmasis skandalas

Seimo pirmininko pavaduotojų rinkimas virto pirmu skandalu šios kadencijos Seime.

"Logiška, kad Seimo pirmininkui turi tikti jo pavaduotojo kandidatūra. Anksčiau dažniausiai opozicija ir siūlydavo gerbiamus Seime asmenis, pavyzdžiui, prieš ketverius metus konservatoriai pasiūlė Ireną Degutienę", – primena Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius. Tačiau, skirtingai nei dabar, jei ir būdavo kas nepatvirtintas, tai balsuojant, o ne imant viešai reikšti nepasitenkinimą siūloma kandidatūra. Štai 2016 m. tuometis socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius netapo Seimo vicepirmininku, nes pritrūko balsų, nors jis buvo valdančiosios koalicijos kandidatas. Šįsyk valdantieji įspėjo, kad nei LVŽS siūloma Aušrinė Norkienė, nei socialdemokratų – Gintautas Paluckas valdančiųjų balsų gali nesulaukti.

Tokia "naujoji" politinė kultūra. Iš tikrųjų tai paprastas kerštas.

Socialdemokratų lyderiui tai buvo dar viena nesėkmė: jis ne tik vos penkiais balsais pralaimėjo Seimo rinkimus vienmandatėje apygardoje ir vienu balsu nusileido renkant Socialdemokratų frakcijos seniūną, bet buvo priverstas atsisakyti kandidatuoti į Seimo vicepirmininkus. Spėliota, kad gal jo kandidatūrą valdantieji supeikė bandydami išvengti kritikos, kad štai su politine korupcija reikalų turėjusių liberalų lyderė vadovauja Seimui, o jos pavaduotojas – teistas G.Paluckas.

Tačiau pasirodė, kad tai valdantiesiems – ne tabu. V.Čmilytė-Nielsen staiga į Seimo vicepirmininkus pasiūlė, o valdantieji palaimino teisiamųjų suole buvusios Darbo frakcijos atstovą. Tiesa, Andrius Mazuronis tapo "darbiečiu" jau po didžiųjų šios partijos skandalų, bet, atkreipia dėmesį M.Baltrukevičius, ir jis pats prieš kelias savaites pasigadino savo reputaciją pasiūlydamas rentas ir privilegijas neišrinktiems Seimo nariams. Bet valdantiesiems tai nė motais.

Pasak politologo, situacija primena praėjusios kadencijos istoriją: 2018-aisiais liberalai buvo šokiruoti, kai Seimo pirmininko pavaduotoju patvirtintas Jonas Liesys – nors Liberalų sąjūdžio atstovas, bet jį sau pasirinko patys "valstiečiai", mat šis buvo jiems lojalus. Dabar į vieną iš dviejų opozicijai skirtų vicepirmininko postų valdantieji pasiskyrė Seimo pirmininkės buvusį bendrapartietį. Maža to, Darbo partijos frakcija mažiausia Seime – vos dešimt narių, o opozicinė LVŽS turi net 32, socialdemokratai – 13. "Taip įkaltas pleištas opozicijoje, nes mažiausia frakcija turi vicepirmininką, vadinasi, jo neturės arba LVŽS, arba socialdemokratai", – M.Baltrukevičius sako, kad kažin kas įvyko tarp valdančiosios daugumos ir "darbiečių", kad jie jau pirmą dieną gavo Seimo vicepirmininko postą.

Juk ne veltui, nors ir nekandidatavęs į Seimą Viktoras Uspaskichas Seime šiomis dienomis buvo vienas matomiausių veidų.

Valdantieji neslėpė, kad norėtų į vicepirmininkes Rimos Baškienės. LVŽS siūloma Aušrinė Norkienė nebuvo geidžiama kaip per daug lojali partijos "valstiečių" lyderiui. Bet LVŽS pasiūlė ir ne kokią Agnę Širinskienę. A.Norkienės Seimo posėdyje valdantieji nei ko klausė, nei ją kritikavo – tik nebalsavo už ją. LVŽS pasiūlė kitą – Jono Jaručio kandidatūrą, bet ji nebuvo pateikta. Antrą opozicijai skirtą vicepirmininko vietą laimėjo socialdemokratų antrasis pasirinkimas Julius Sabatauskas. O vakar dar paaiškėjo, kad valdantieji svarstė Audito komiteto pirmininku skirti Mišrios Seimo narių grupės atstovą.

Didžiausia opozicinė frakcija, likusi be Seimo vicepirmininko posto, pareiškė atsisakanti bet kokių kitų. "Tikriausiai tai pirmas atvejis Lietuvos istorijoje, kai tokio dydžio frakcijai nėra pasiūlomas Seimo pirmininko pavaduotojo postas. Tokia "naujoji" politinė kultūra. Iš tikrųjų tai paprastas kerštas", – piktinosi R.Karbauskis, galiausiai vakar pareiškęs, kad protestuodamas prieš naujosios valdžios veiksmus skirstant postus atsisako Seimo nario mandato.

V.Čmilytė-Nielsen aiškino, kad jei opozicijos lyderis bus LVŽS atstovas, frakcijai bus atstovaujama Seimo valdyboje.

Ketverius metus atmosfera Seime buvo įelektrinta, nuoskaudų daugybė, tačiau tikėtis, kad dabar bus kitaip, nėra pagrindo.

Bet, pasak M.Baltrukevičiaus, net jei tokį postą LVŽS gautų, jis rotacinis, vadinasi, nemažą dalį kadencijos LVŽS nebūtų atstovaujama. Tačiau opozicija suskaldyta – socialdemokratai, pamaloninti vicepirmininko postu, pareiškė nematantys prasmės pasirašinėti kokių susitarimų, juolab, pasak G.Palucko, "darbiečiai" iškrito iš opozicijos.

Valdantieji gali sakyti, kad opozicija pati kalta, nes buvo nevieninga. Tačiau konservatoriai ir liberalai užmiršo, kad ir jie prieš ketverius metus ilgai tarpusavyje nesugebėjo sutarti dėl opozicijos lyderio.

Tad valdantieji vicepirmininkų rinkimais įgijo "darbiečių" ir socialdemokratų balsų, kurių labai prireiks priimant biudžetą ir kitus svarbius projektus. Tik kalbėti apie naują politinę kultūrą būtų sunku.

"Gal taip sužaista, gal tai nuoskaudų atgarsis veikiant panašiai, kaip buvo elgiamasi ką tik pasibaigusią kadenciją, tik dabar vietomis apsikeitė svorio centrai", – sako M.Baltrukevičius. Pasak jo, ketverius metus atmosfera Seime buvo įelektrinta, nuoskaudų daugybė, tačiau tikėtis, kad dabar bus kitaip, nėra pagrindo: šįsyk žibalo į ugnį kliustelėjo valdantieji, neabejotinai tuo pačiu atsakys ir "valstiečiai".

Gintautas Paluckas. I. Gelūno / Fotobanko nuotr.

Darbo saviems medžioklė

Po aštuonerių metų opozicijoje valdžios postų išsiilgę ir rinkimų favoritai. Ir čia reikia juos subalansuoti. Tad vienas konservatorių deleguotas vicepirmininkas – Jurgis Razma – duoklė veteranams, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė – G.Landsbergio artimam ratui, o Paulius Saudargas – krikdemiškajam partijos sparnui. Tiek daug pavaduotojų Seimo pirmininkui reikia dėl vienintelės priežasties – kad visus patenkintų politiniame turguje, juolab prie kiekvieno posto – ir patarėjų, padėjėjų etatai, o visos partijos žiūri, kur čia įdarbinus nelaimėjusius rinkimų ar kitus bendrapartiečius ir kaip valstybės postus panaudoti partijų reikmėms.

Bet turbūt proporciškai mandatų skaičiui daugiausia postų laimėjo Seimo debiutantė Laisvės partija: vienuolika narių turinti frakcija turi Seimo vicepirmininką, du ministrus, dar gaus komitetų pirmininkų ir pavaduotojų. Tad priskaičiuojant ir frakcijos pirmininkę bei pavaduotoją frakcijoje eilinių beliks vos pora.

Ilgai spėliota, kokį postą gaus TS-LKD pirmininkas G.Landsbergis. Jam matuotos skirtingos kėdės – taip jau nutinka, kai partijos pirmininkas nėra tas asmuo, kuris galėtų vesti partijos sąrašą ir tapti premjeru. R.Karbauskis taip pat bandė vairuoti valstybę nuo užpakalinės automobilio sėdynės, o jo pažadas politikos svorio centrą sugrąžinti į Seimą virto tik pagalių kaišiojimu į Vyriausybės ratus.

Trečiadienį tarp kitų pretendentų į Vyriausybę paskelbus G.Landsbergį kaip galimą užsienio reikalų ministrą politologui M.Baltrukevičiui tai buvo didžiausia šio sąrašo staigmena: "Kai konservatorių lyderis tapo frakcijos seniūnu, nesitikėjau pamatyti jo tarp kandidatų į ministrus. Suderinti šias dvejas pareigas įmanoma, bet jei ministras – užsienio reikalų, tai būtų vienas sunkiausiai suderinamų darbų. Juk užsienio reikalų ministro darbe daug vizitų, o lig šiol šios srities ministrai, jei jie būdavo ir Seimo nariai, būdavo tarp lyderių pagal praleistų posėdžių skaičių."

Bet gal konservatoriai pakeis frakcijos pirmininką?

Jauniausia ir moteriškiausia

Taip greitai ministrų kandidatūrų turbūt nėra paskelbęs nė vienas būsimas premjeras. Ingridą Šimonytę į premjeres Prezidentas pateikė tik vakar, o jau išvakarėse po vizito pas Gitaną Nausėdą ji paskelbė visų, išskyrus žemės ūkio, kandidatų į ministrus pavardes.

Iki tol į viešumą neišėjo kokių vidinių skandalų, kaip kad prieš ketverius metus socialdemokratų lyderis A.Butkevičius susilaukė bendrapartiečių pylos, kai su niekuo nederinęs partijai svarbią Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją iškeitė į tuometę Ūkio, o tuomet LVŽS frakcijai priklausiusi Dovilė Šakalienė liejosi feisbuke, kad ji buvo minima kaip ministrė, o dabar negauna nė norimo komiteto.

Vyriausybėje – vos du jau išbandę ministrų kėdes – I.Šimonytė ir į energetikos ministrus siūlomas Dainius Kreivys. Neoficialiomis žiniomis, Kaziui Starkevičiui ankstesnė karjera žemės ūkio ministro poste ir pakišo koją, mat iš žemdirbiškųjų institucijų susilaukta neigiamos reakcijos dėl jo ankstesnio ministravimo. Neoficialiai dabar į šį postą minima žemės ūkio eksviceministro Rolando Taraškevičiaus kandidatūra.

Jei paskelbtos pavardės sulauks Prezidento pritarimo, tai bus jauniausia ir moteriškiausia Vyriausybė. Be vieno nepaskelbto ministro, joje po lygiai moterų ir vyrų. Devyni ministrai – jaunesni nei 40 metų.

Tačiau vos paskelbtos pavardės sulaukė ir neigiamų komentarų. Dalis aplinkosaugos srities visuomenininkų bendruomenės kritiškai vertina kandidatą į aplinkos ministrus Simoną Gentvilą, o dalis kultūros bendruomenės ne per labiausiai žavisi galimo kultūros ministro Simono Kairio kandidatūra. Į švietimo ir mokslo ministres siūloma Jurgita Šiugždinienė – šios srities profesionalė, buvusi Kauno technologijos universiteto laikinoji rektorė, tačiau, pastebi M.Baltrukevičius, dabar pagrindinės švietimo problemos susijusios su mokyklomis, o ne aukštuoju mokslu, tad mokytojų bendruomenėje gali būti nusivylimo.

Į finansų ministres siūlomai Seimo narei Gintarei Skaistei prikišama patirties finansų srityje stoka ir dėmė biografijoje, kai buvo sugauta vairuojanti automobilį išgėrus.

Tarp pasiūlytų į ministrus tik du ne Seimo nariai: į kultūros ministrus siūlomas S.Kairys, Liberalų sąjūdžio sąraše likęs antras už brūkšnio, ir visiems netikėtas kandidatas į sveikatos apsaugos ministrus – buvęs valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys, vienintelis nepartinis Vyriausybėje. Privalumas, kad pagaliau ministras nebūtų amžinos Kauno ir Vilniaus medicinos centrų tarpusavio kovos įrankis. Tačiau nemažai ir abejojančių, ar dabartinėje kritinėje situacijoje nereikėtų šią sritį ne tik auditavusio, bet ir iš vidaus gerai pažįstančio lyderio. Klausimas, ar su A.Dulkio kandidatūra susitaikys ir Prezidentas, jo nepaskyręs valstybės kontrolieriumi antrai kadencijai.

Tarp ministrų nematyti G.Nausėdos žmonių, nors jo pirmtakei D.Grybauskaitei būdavo patikima pasirinkti krašto apsaugos ir užsienio reikalų strategus. Bet gal tradicijos keičiasi, pastebi M.Baltrukevičius, primindamas, kad tai dar tik I.Šimonytės neoficialiai pasiūlytos pavardės.

Saulius Skvernelis. P. Peleckio / Fotobanko nuotr.

Kandžios replikos

Paskelbus kandidatus į Vyriausybę, S.Skvernelis pareiškė: "Su tokia komanda audringu vandenynu aš neplaukčiau net kaip keleivis." Diena anksčiau jis nuogąstavo, kad nauji valdantieji nesugadintų šią kadenciją pagerintų santykių su Lenkija, mat V.Čmilytė-Nielsen neslėpė, kad kalbėdama su Lietuvoje viešinčiu kaimynų prezidentu Andrzejumi Duda neapsimes nematanti žmogaus teisių pažeidimų Lenkijoje.

Beje, verta paminėti, kad po labai ilgo laiko pagaliau turėsime ir Seimo pirmininkę, ir premjerę, puikiai mokančias anglų kalbą (V.Čmilytė-Nielsen net yra baigusi anglų filologiją), tai tikrai yra gal jau net ne tik pranašumas, bet ir privalomas dalykas atstovaujant valstybei, nors daug metų to nebuvo.

S.Skvernelio pašaipų naujiems valdantiesiems arsenalas ties Vyriausybe ar pirmu aukšto užsienio svečio vizitu nesibaigė. "Turbūt tai pats svarbiausias šiuo metu valstybei darbas, nes jeigu Seimo viešbučio neatsisakysim ir neprivatizuosim, tai šalį ištiks ekonominė katastrofa", – feisbuke S.Skvernelis kikeno iš valdančiųjų planų dėl Seimo viešbučio, visiškai užmiršęs, kad ir prieš ketverius metus jau pirmą savaitę valdžioje imtasi revizuoti Seimo automobilių naudojimo tvarką, nors tai taip pat nebuvo gyvybiškai svarbus klausimas.

S.Skverneliui nesiseka susitaikyti su tuo, kad rinkėjai "valstiečius" išmetė iš valdžios, nes nebenori tokių, kokiais jie buvo, valdančiųjų. Beje, prieš ketverius metus jis, tuomet dar "valstiečių" kandidatas į premjerus, viename interviu pasakė, kad ketina atstovauti tiems, iš kurių feisbuke šaiposi elitas. Paskui jau bandė aiškintis, kad vis dėlto atstovaus ir elitui, ir neelitui.

Kad ir kaip elgėsi jau į istoriją nuėjęs dvyliktasis Seimas ir jo herojai, nauji valdantieji turėtų prisiminti, už ką juos kritikavo, ir kad Seimas – visos tautos atstovybė, ne tik tos jos dalies, kuri balsavo už naujus valdančiuosius.

„Parama turi efektyviai pasiekti mūsų įmones. Žinome, kad pirmosios bangos metu irgi buvo strigimų ir uždelsimų, kalbant apie „Invegos“ teikiamas paslaugas. Įtampos ir trinčių yra ir šiuo metu. Verslo skatinimo prasme antroji pandemijos banga irgi užklupo netikėtai. Bet aš tikiu, kad naujoji valdančioji dauguma, naujieji ministrai ateis su naujomis idėjomis ir paspartins pagalbos teikimą tiek verslui, tiek darbuotojams“, – LRT radijui teigė S. Krėpšta.

Prezidentas Gitanas Nausėda su profesinių sąjungų ir verslo organizacijų lyderiais trečiadienį aptarė artimiausio laikotarpio ir ilgalaikius šalies ekonominės bei socialinės politikos prioritetus.

Seimas kitoks nei mes

Jei Seimas būtų kaip sumažinta Lietuva, jis atrodytų kiek kitaip. Lietuvos statistikos departamentas (LSD) suskaičiavo, kad jame būtų 75 moterys ir 66 vyrai. Tačiau iš tikrųjų naujajame parlamente proporcijos visiškai priešingos – 103 vyrai ir 38 moterys.

Gera žinia, kad Seimas lenkia vidutinį statistinį pilietį pagal išsilavinimą. Tarp išrinktų į parlamentą turintys aukštąjį išsilavinimą nurodė 134 (tai nurodyti neprivaloma, vadinasi, tokių gali būti net daugiau). Jei Seimas būtų Lietuvos gyventojų statistinis veidrodis, aukštąjį išsilavinimą turėtų tik 61. Tiesa, tiek išeina skaičiuojant ir vaikus, bet ir juos atmetus parlamentarai pranoktų vidutinį statistinį pilietį.

Į Seimą veržiasi vis labiau išsilavinę asmenys: Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) skaičiavimu, šiemet kandidatų su aukštuoju išsilavinimu buvo 11 procentiniais punktais daugiau nei 2016-aisiais. Žmonės ir rinko labiausiai išsilavinusių partijų atstovus: baigę studijas aukštosiose mokyklose nurodė 95 proc.Tėvynės sąjungos-Lietuvos Krikščionių demokratų (TS-LKD,) tik ne visu procentiniu punktu atsiliko Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) kandidatai, tokių buvo 92,1 proc. tarp socialdemokratų. Partijos, kurių sąrašuose išsilavinusių buvo mažiausiai, liko už Seimo slenksčio: tarp Centro partijos-Tautininkų kandidatų su aukštuoju išsilavinimu buvo 59,5, "Drąsos kelio" – 70, Žaliųjų partijos – 74,4 proc.

Jei Seimas būtų sumažinta Lietuva, pagal tautybę Seime būtų 121 lietuvis, aštuoni rusai, šeši lenkai ir dar keli kitų tautybių asmenys. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungai neperžengus 5 proc. barjero, Seime bus mažiau ne lietuvių.

Seimo nariai kur kas turtingesni nei vidutinis statistinis Lietuvos gyventojas. Jame dirbs trys multimilijonieriai – Ramūnas Karbauskis, valdantis 24,3 mln eurų turtą, Antanas Guoga (17,3 mln.) ir Valdemaras Valkiūnas (4,8 mln.). Visoje Lietuvoje tokių turtingų žmonių gal pora šimtų kartų mažiau. Dar du – Gabrielius Landsbergis ir Kęstutis Glaveckas – apie 1,5 mln. eurų turto savininkai.

Beje, vyrai parlamentarai turtingesni: VRK skaičiavimu, vidutiniškai vienas Seimo narys vyras turi turto (be paskolų) 645,5 tūkst. eurų, o moteris – beveik penkiskart mažiau – 133,1 tūkst.

Linkstame į dešinę

Žinoma, visų pirma sau atstovauti renkame asmenis pagal ideologines pažiūras, o ne pagal lytį ar amžių. Šįsyk išrinkome daugiau dešiniųjų, kurie susibūrė į 74 parlamentarų valdančiąją koaliciją. Po aštuonerių metų pertraukos Seime vėl į dešinę nusvirusios politinės svarstyklės rodo, kad valstybėje daugėja centro dešinės pažiūrų piliečių, o centro kairės politikų valdymu nusivilta.

Tokias tendencijas rodo ir pernai vykę visi treji rinkimai. Dabar daugiausia mandatų – net 50 Seime pelnę Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) daugiausia balsų laimėjo ir pernai Europos Parlamento bei savivaldybių tarybų rinkimuose, jų kandidatė pateko į prezidento rinkimų finalą, kur varžėsi taip pat su centro dešinės kandidatu.

Jauniausias – iš Kauno

Palaipsniui keičiasi ir rinkėjų, ir politikų kartos. Jau antri rinkimai į Seimą galėjo kandidatuoti žmonės, gimę jau atkūrus nepriklausomybę. Tiesa, praėjusiuose rinkimuose žmonės labiau pasitikėjo jauniausiais kandidatais nei dabar: anuomet išrinkti du vos 25 metų Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovai – Rita Miliūtė ir Virginijus Sinkevičius.

Šįsyk jauniausias – 28-erių kaunietis Laisvės partijos atstovas Marius Matijošaitis, beje, vienintelis ne TS-LKD atstovas, sugebėjęs laimėti Kauno vienmandatėse apygardose. Jis baigęs politikos mokslus Aberdyno universitete Škotijoje, dirbo vertėju, vadybininku, o studijuodamas – ir barmenu kazino. 2014 m. tapo asociacijos "Jaunimas, kuriantis Lietuvą" nariu, 2017-aisiais grįžo į Lietuvą.

"Esu jaunas, gyvenimą ir žmones mylintis intelektualas, idealistas. Domiuosi globalia ir lokalia politika, socialiniais ir humanitariniais mokslais", – taip save apibūdina jauniausias Seimo narys, kuriam vis tenka kartoti, kad jis nėra Kauno mero giminaitis, o tik bendrapavardis.

Naujajame Seime jauniausias – 28-erių kaunietis M.Matijošaitis (dešinėje), o štai vyriausiam – Antanui Vinkui (kairėje) gruodį sukaks 78-eri. (Fotobanko nuotr.)

Vyriausią Seimo narį nuo jauniausio kolegos skiria beveik pusšimtis metų: šįsyk kandidatavusiam su LVŽS Antanui Vinkui gruodį sukaks 78-eri. Jam ir teks konstitucinė pareiga ryt pradėti naujos kadencijos Seimo pirmąjį posėdį. Beje, tarp kandidatų buvo ir vyresnių už jį, pavyzdžiui, Lietuvos liaudies partijai atstovavo 86-erių kandidatas.

Palaipsniui keičiasi ir rinkėjų, ir politikų kartos. Jau antri rinkimai į Seimą galėjo kandidatuoti žmonės, gimę jau atkūrus nepriklausomybę.

Vidutinis Seimo nario amžius rinkimų dieną – 49,5 metų. Vadinasi, statistinis Seimo narys metais su trupučiu jaunesnis, nei buvo jo kolega 2016-aisiais ir daugiau kaip trejais išrinktas į Seimą 2012-aisiais. Beje, vyrai – vyresni: jų vidutinis amžius – 50,76, o moterų – 46,2 metų.

Seimo nariu galima tapti nuo 25-erių, bet asmenų iki 30 metų – vos du. Daugiausia – net 39 parlamentarai – 60–69 metų, o keturi jau perkopę ir 70. Po 37 Seimo narius yra 30–39 ir 40–49 metų, 22 yra 50–59 metų.

Lyčių lygybės link

Žinoma, galime rinktis iš to, ką pasiūlo partijos, tad čia jau jų atsakomybė rinkėjui pateikti meniu, daugmaž atitinkantį visuomenės sudėtį. Tačiau iki lyčių lygybės vis dar toli. Pavyzdžiui, Nacionalinio susivienijimo sąraše moterų tebuvo 15 proc., o pirmame dešimtuke – nė vienos.

Tarp Lietuvoje gyventojų – 53,2 proc. moterų, tačiau tarp visų kandidatų jos sudarė trečdalį, o tarp išrinktų – 27 proc. Vadinasi, vyrai kandidatai vis dar turi geresnius šansus būti išrinkti. Europos lyčių lygybės instituto duomenimis, ES šalių parlamentuose moterų vidutiniškai arti trečdalio.

Beje, kandidato į Seimą anketose nurodė esantys susituokę 112 iš 141 Seimo nario. Vyrų – 83,5, moterų – 68,4 proc. Šeimos moteriai vis dar sunkiau siekti valdžios postų.

Tačiau žingsnis lyčių lygybės pusėn žengtas: šįsyk į parlamentą moterų ne tik išrinkta aštuoniomis, arba 5 procentiniais punktais daugiau nei 2016 m., bet jos buvo visų trijų partijų, susibūrusių į valdančiąją daugumą, sąrašų vedlės, joms teks ir premjerės, ir Seimo pirmininkės postai. Beje, pirmą kartą į Seimą vienos – Laisvės partijos – atstovių moterų išrinkta daugiau nei vyrų.

Patyrimas ir šviežumas

Kiek daugiau nei trečdalis parlamentarų – naujokai. Patyrimo ir šviežumo proporcija labiau subalansuota nei prieš ketverius metus: dabar naujokų – 49, o anuomet – net 77.

Dar vienas skirtumas – šįsyk daug nacionalinės politikos debiutantų jau apšilę vietos valdžioje: į Seimą išrinkti net 27 savivaldybių tarybų nariai. Tarp jų – net vienas meras, tad Radviliškio rajone vietoj konservatoriaus Antano Čepononio teks rinkti naują.

Didžiausia naujokų dalis – Seimo debiutantės Laisvės partijos frakcijoje, kurioje vienintelė Aušrinė Armonaitė jau ragavusi parlamento darbo, bet nemažai kitų jau turi patyrimo vietos valdžioje.

Dar vienuolika į Seimą grįžta po pertraukos – kas po kadencijos pertraukos, o Kovo 11-osios akto signatarė, buvusi europarlamentarė konservatorė Laima Liucija Andrikienė – po dviejų dešimtmečių. Po dviejų kadencijų Europos Parlamente Seime vėl dirbs ir buvęs finansų ministras "socialdarbietis" Zigmantas Balčytis, 2008–2012 m. kadencijos turtingiausias parlamentaras, buvęs Biržų meras Valdemaras Valkiūnas, Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje pripažintas kaltu Vytautas Gapšys, Seimo nariu jau buvęs 2008–2016 m.

Kovo 11-osios akto signatarė, buvusi europarlamentarė konservatorė L.L.Andrikienė į Seimą sugrįžta po dviejų dešimtmečių. (Fotobanko nuotr.)

Ar pravertė žvaigždės

Seimo naujokai – nuo visiškų politikos pradinukų iki didelių partijų pirmininkų. Štai parlamente debiutuos Socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas. Nuo 2017-ųjų vadovaujantis šiai partijai politikas turi patirties vietos valdžioje, buvo Vilniaus vicemeras savivaldybėje, bet į Seimą pateko pirmąsyk.

Seime debiutuoja ir kelios kitų sričių žvaigždės. Vis dėlto šie rinkimai galėtų būti pamoka, kad prieš pat rinkimus partijų sąrašuose prisagstytos svetimos puošmenos rinkėjus ne taip jau ir žavi. Retas kuris kandidatuodamas vienmandatėje sugebėjo pats laimėti mandatą: jei partija netraukė rinkėjų, nežibėjo ir jai atstovavusios žvaigždės. Štai dėl mandato varžėsi du buvę Lietuvos kariuomenės vadai: rinkimus laimėjusiems konservatoriams atstovavęs Arvydas Pocius vienmandatėje laimėjo, o su fiasko patyrusiais "socialdarbiečiais" kandidatavęs Valdas Tutkus pelnė tik 2,6 proc. rinkėjų paramą.

Daug įžymybių liko už Seimo slenksčio. Netapo parlamentarais olimpinių žaidynių prizininkas Edvinas Krungolcas iš konservatorių sąrašo ir su socialdemokratais kandidatavusi pasaulio dviračių treko čempionė Simona Krupeckaitė, nepartinis Ramūno Karbauskio "antrininkas" iš "Naisių vasaros" aktorius Aurimas Žvinys. Liko be mandatų kovoję ir vienmandatėse, bet rinkėjų palaikymo nesusilaukę socialdemokratams atstovavę medikas Saulius Čaplinskas, žurnalistas Saulius Sondeckis ir etiketo specialistas Giedrius Drukteinis. Neatnešė sau ir Laisvės partijai mandato šokėjas Saulius Skambinas.

Neišsipildė politologo profesoriaus Algio Krupavičiaus prognozės, kad partija "Lietuva – visų" – vienintelė, galinti šiuose rinkimuose nustebinti. Nors prisikvietė įžymybių, bet patyrė visišką fiasko. Krepšinio legenda Valdemaras Chomičius vienmandatėje sulaukė 5,4 proc. rinkėjų palaikymo, krepšininkui Artūrui Jomantui sekėsi visai prastai – už jį balsavo mažiau nei 1 proc., už muzikologą Viktorą Gerulaitį – 1 proc., o už partiją į rinkimus vedusį A.Krupavičių – 1,8 proc. Ne ką geriau sekėsi Žaliųjų partijos pasitelktam garsiam kalbininkui Antanui Smetonai, kurį palaikė vos 3,6 proc. rinkėjų. Vis dėlto rinkėjas atskiria, kur ploja krepšininkui ar muzikologui, o kur renka Seimą.

Tiesa, partijų sąrašuose dažniau girdimas pavardes žmonės reitingavo aktyviai. Taip su konservatorių sąrašu į Seimą pateko Lietuvos medikų sąjūdžio viena iš lyderių Jurgita Sejonienė, rinkėjų iš 67 vietos pakelta į 35-ą, nepartinis psichologas Linas Slušnys, iš 54 vietos pakilęs į 38-ą. Paskutinis patekęs į Seimą konservatorių sąraše – mokytojas ir visuomenininkas Kristijonas Bartoševičius, geriau žinomas kaip "Mėslitos" direktorius iš "Dviračio žinių", reitinguotas iš 98 net į 43 poziciją, bet vienmandatėje jis daug paramos nesusilaukė.

Gal kartais garsi pavardė padėjo ir per klaidą: konservatorių sąraše iš 39 į 20-ą vietą pakilo ir laimėjo mandatą kol kas politikoje daug nesireiškęs Arūnas Valinskas, nors gal kas pamanė balsuojantis už jo tėvą – pramogų pasaulio atstovą ir Seimo ekspirmininką Arūną Valinską. Nedaug iki mandato trūko ir iš 56 į 15-ą poziciją pakilusiam socialdemokratui Juozui Olekui, toli gražu dar ne tiek žinomam politikoje, kaip jo tėvas Juozas Olekas.

Vis dėlto, ką reiškia remtis ne savo išsiugdytomis, o kviestinėmis žvaigždėmis, savo kailiu itin skaudžiai patyrė socialdemokratai. Jų sąrašo koziriu turėjęs būti garsus ekonomistas Romas Lazutka paskutiniu momentu atsisakė kandidatuoti motyvuodamas, kad supratęs, jog nepartiniam tai daryti nedera. Ir rinkimai socialdemokratams parodė, kad kur kas patikimiau pasikliauti kad ir kol kas nelabai žinomais nacionalinėje politikoje, bet savo regione autoritetingais bendrapartiečiais, kaip kad vienmandatėse apygardose socialdemokratams mandatus atnešę kėdainiškis geografijos mokytojas Tomas Bičiūnas ar ilgametis Trakų rajono seniūnas Kęstutis Vilkauskas.

Chameleonai nepopuliarūs

Šiuose rinkimuose fiasko patyrė ir ne vienas politinis migrantas. Liko be mandato partijas keitę, steigę, jungę Artūras Paulauskas ir Artūras Zuokas, šįsyk kandidatavę kaip "Laisvės ir teisingumo" nariai. Rinkėjų nesužavėjo Žaliųjų partijos veidais tapę buvęs "darbietis" Vydas Gedvilas ar buvęs LDDP, vėliau –  Liberalų sąjungos, paskui – Liberalų ir centro sąjungos narys Raimondas Šukys, "Lietuva – visų" atstovavę anksčiau Centro partijai priklausiusi Rūta Janutienė, buvę "tvarkiečiai" Remigijus Ačas ir Rimas Andrikis. Nebus Seime ir dabar socialdemokrato, o anksčiau Tautos prisikėlimo partijos atstovo TV šou dainorėlio Antano Nedzinsko.

Patyrimo ir šviežumo proporcija labiau subalansuota nei prieš ketverius metus: dabar naujokų 49, o anuomet net 77.

Vienmandatėse nesulaukė palaikymo su "socialdarbiečiais" kandidatavę buvęs "darbietis" Kęstutis Daukšys, buvęs "valstietis", "darbietis" ir "tvarkietis" Vytautas Kamblevičius, buvęs Socialdemokratų, Liaudies ir "Tvarkos ir teisingumo" partijų narys Andrius Šedžius, Demokratų ir "Tvarkos ir teisingumo" nare buvusi Ona Valiukevičiūtė. Dainoras Bradauskas, metęs socialdemokratus dėl "socialdarbiečių" žadamos vienmandatės, taip pat liko už Seimo slenksčio, jam nepadėjo nė kairiesiems rinkėjams gerai žinoma jo tėvo Broniaus Bradausko pavardė.

Tiesa, kai kuriems politiniams perbėgėliams, nors pralaimėjo vienmandatėse, pavyko patekti į Seimą su naujos jiems partijos sąrašais. Su Darbo partija mandatą pelnė buvęs "liberalas" Antanas Guoga, LVŽS atstovavęs Mindaugas Puidokas, buvęs "tvarkietis" ir liberalas Andrius Mazuronis. Tiesa, A.Guoga jau prašneko, kad gal į Seimą eis, o gal ir neis. Tokie jau neprognozuojami tie politiniai migrantai.

O liberalams atsipirko eksperimentas su buvusiu "valstiečiu" Viktoru Pranckiečiu: jis laimėjo vienmandatėje ir paskutinę vietą šiapus brūkšnio padovanojo Seimo naujokui politologui Raimundui Lopatai, kuris pats vienmandatėje į antrą turą patekti nesugebėjo.

Tokie, kokių verti

Seime nebeliks kai kurių senbuvių – nuo 1992 m. čia dirbusių "socialdarbiečių" Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės. Nebebus ir Socialdemokratų partijos, vėliau – "Socialdemokratija 2000", paskui – TS-LKD, o dabar – Krikščionių sąjungos nario Rimanto Jono Dagio ir šiai partijai dabar priklausančio buvusio konservatoriaus, buvusio LVŽS frakcijos nario Egidijaus Vareikio, kuris savo vienmandatėje apygardoje liko paskutinis, taip pat buvusio konservatoriaus, o dabar Centro partijos-Tautininkų lyderio Naglio Puteikio. Į Seimą nepateko ir populiarusis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, o konservatorė Irena Degutienė po 24 metų Seime pati nutarė šiuose rinkimuose nebekandidatuoti.

Ar bus geresni juos pakeisiantys naujokai? Ar išmintingesnė bus nauja valdančioji dauguma? Kad ir kaip banalu kartoti, bet visada turime tokią valdžią, kokios nusipelnėme.

Juk patys išsirinkome. O pasirinkimas šįsyk buvo netgi didesnis nei prieš ketverius metus: rinkomės iš beveik 1,8 tūkst. kandidatų, arti pusketvirto šimto daugiau nei 2016-aisiais.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu spalio 13–23 dienomis rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“ atlikto sociologinį tyrimą. Apklausos metu respondentų buvo prašoma pasakyti, kuriais Lietuvos visuomenės veikėjais jie labiausiai pasitiki (pavardes respondentai minėjo patys).

23,3 proc. apklaustų šalies gyventojų nurodė, kad labiausiai pasitiki prezidentu Gitanu Nausėda. Lyginant šiuos duomenis su apklausų rezultatais rugpjūčio mėnesį, pasitikėjimas šalies vadovu šiek tiek ūgtelėjo. Dviem mėnesiais anksčiau darytoje apklausoje pasitikėjimą G. Nausėda deklaravo 22,2 proc. gyventojų.

Tuo tarpu piliečių pasitikėjimas premjeru S. Skverneliu analogišku laikotarpiu sumažėjo beveik 3 procentiniais punktais. Rugpjūčio mėnesį Vyriausybės vadovu teigė pasitikį 13,8 proc. piliečių, spalio mėnesį tokių liko 11 proc.

Trečioje reitingų lentelės vietoje rikiuojasi Ingrida Šimonytė. Būsimos premjerės pasitikėjimo reitingas šoktelėjo panašiai tiek, kiek sumenko pasitikėjimas S. Skverneliu. Šiuo metu 8,5 proc. gyventojų teigia pasitikį I. Šimonyte. Tuo tarpu dviem mėnesiais anksčiau darytoje apklausoje tokių buvo 5,9 proc.

Tarp dažniausiai respondentų įvardintų asmenybių, kuriomis pasitikima, ir abu kadenciją baigę prezidentai: Dalia Grybauskaitė (pasitiki 6 proc.) ir Valdas Adamkus (5,9 proc.). Abiejų buvusių šalies vadovų pasitikėjimo reitingas per du mėnesius nežymiai sumažėjo.

Didžiausi pokyčiai pasitikėjimo reitinge – už penketuko ribų. Per kelis mėnesius pasitikėjimas labiausiai išaugo Seimo rinkimuose rezultatais nustebinusios Laisvės partijos pirmininke Aušrine Armonaite. Apklausoje tarp pirmojo ir antrojo parlamento rinkimų turų – tuomet jau buvo aišku, kad Laisvės partija pateko į Seimą – pasitikintys A. Armonaite teigė 4,2 proc. piliečių. Tuo tarpu iki rinkimų likus dviem mėnesiams tokių nebuvo nė 1 proc.

Pasitikėjimo reitingo dešimtuke taip pat atsidūrė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis (4,8 proc.), Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas (4,2 proc.), Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis (4,1 proc.) ir Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas (3,4 proc.). Per du mėnesius pasitikėjimas šiais politikais keitėsi nežymiai.

Iš viso 2020 metų spalio mėnesį respondentai paminėjo 92 visuomenės veikėjus (prieš 2 mėnesius nurodė 81), kuriais jie labiausiai pasitiki. Ketvirtadalis (24 proc.) apklaustųjų atsakė, kad nėra tokių visuomenės veikėjų ar neatsakė į šį klausimą.

Sociologė: artimiausiu metu turėtų augti valdžią formuojančių lyderių reitingai

„Baltijos tyrimų“ direktorė sociologė Rasa Ališauskienė, komentuodama šiuos apklausų rezultatus, teigia, kad natūralu, jog labiausiai išaugo A. Armonaitės reitingai. Anot jos, pirmiausiai tai lėmė visuomenės dėmesį pritraukę Laisvės partijos rezultatai po pirmojo Seimo rinkimų turo. Kartu, pažymi ji, bent jau pirmąjį pusmetį po parlamento rinkimų turėtų augti ir pasitikėjimas naują valdžią formuojančiomis partijomis bei jų lyderiais. Žinoma, atkreipia dėmesį sociologė, šį po rinkimų įprastai visuomenėje išaugantį „pasitikėjimą avansu“ gali kiek prislopinti pandemija.

„Natūralu, kad po pirmojo Seimo rinkimų turo tie, kurie geriau pasirodė rinkimuose, buvo ir dažniau paminėti, dažniau buvo rodomi televizijose. Galima sakyti, kad Armonaitės atveju po pirmojo rinkimų turo suveikė tam tikras naujumo efektas – ji iki tol galbūt kiek mažiau buvo žinoma. Tuo tarpu po pirmojo turo ji ir Laisvės partija buvo kur kas dažniau ir daugiau aptarinėjama“, – teigė R. Ališauskienė.

Anot jos, bent jau pirmaisiais mėnesiais ar pirmąjį pusmetį po vykusių Seimo rinkimų turėtų ryškiau išaugti ir būsimos premjerės I. Šimonytės pasitikėjimo reitingas. Visgi, sociologės teigimu, vargu ar I. Šimonytės lyderystė ir premjeravimas gali turėti didelės ilgalaikės įtakos konservatorių situacijai partijų reitinguose. Pasak jos, palankiai atsiliepiančių apie koalicijoje dominuojančią partiją skaičius greičiausiai išaugs tik kuriam laikui.

„Tos partijos, kurios formuoja koaliciją, turi savo rinkėją. Jei žiūrėtume, kokį palaikymą partija (TS-LKD – ELTA) gavo iš visų turinčių balso teisę, tai būtų kokie 10-11 proc. Taigi nelabai yra vietos kur (reitingui – ELTA) slankiotis. Nes didelė dalis gyventojų nėra politiškai aktyvūs, jie nesirenka nei vienos, nei kitos partijos. Visgi po rinkimų pirmąjį pusmetį, jei klaustume, kaip vertinate pačią partiją ir jos veiklą (o ne už ką balsuotum), tai paprastai tie, kas suformuoja daugumą, turi kurį laiką ir pasitikėjimo kreditą. Jie kurį laiką vertinami geriau nei buvo iki tol, bet paprastai po pusmečio tas vertinimas suprastėja“, – teigė R. Ališauskienė.

Sociologės manymu, taip dažniausiai atsitinka dėl to, kad visuomenei, kurios lūkesčiai buvo sužadinti konkrečios politinės jėgos, tenka nusivilti, kai duotų pažadų įgyvendinimas pastringa koalicinėje Vyriausybėje.

„Jeigu viena partija būtų gavusi absoliučią daugumą, programinius dalykus įgyvendinti būtų kur kas paprasčiau“, – pridūrė R. Ališauskienė.

Visgi, sociologė sutiko, kad naujosios valdžios įvertinimą avansu gali pakoreguoti pandemija.

„Reikėtų daryti paklaidą dėl pandemijos. Kol kas naujoji valdžia šiuo klausimu nelabai kalbėjo. Kadangi planas nebuvo rinkimų metu aptarinėjamas, sunku pasakyti, kaip jis atrodys ir kaip jį žmonės vertins“, – teigė „Baltijos tyrimų“ direktorė.  

Apklausa vyko 2020 m. spalio 13–23 dienomis. Tyrimo metu asmeninio interviu būdu apklausta 1000 Lietuvos gyventojų (nuo 18 metų), apklausa vyko 118 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3,1 proc.