Kitokia rūšis

Atnaujintas Lietuvos zoologijos sodas pildosi. Prieš pat Velykas lankytojams pristatyti du maždaug metų laiko broliai zebrai – Janekas ir Pamelo. Kol gyvūnai pripras, juos lankytojai gali stebėti iš toli, vėliau jie bus išleisti į šalia esantį didesnį voljerą.

„Šie savaniniai bekarčiai zebrai atvyko iš Čekijos ir buvo karantinuojami. Tai jauni patinukai, broliai, kurie dar bręs ir augs, nes dar tikrai nėra pasiekę to ūgio, kokie būna suaugę zebrai. Dabar pratiname juos išeiti į lauką, bet jie tai daro kol kas nedrąsiai, nes juos veikia nauja aplinka, reikia priprasti prie žmonių, naujų kvapų ir garsų. Dabar jie tyrinėja aplinką, bet jau pažįsta savo prižiūrėtojus“, – apie naujakurius pasakojo Lietuvos zoologijos sodo apatinės teritorijos kuratorė Rasa Mikuličienė.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Prieš sodo rekonstrukciją Kaune gyveno du zebrai, bet jie buvo kitos rūšies. Dabartiniai gyvūnai – retesni, dar nematyti lankytojams, tad labai laukiama, kada jie pripras prie aplinkos ir galės pilnai pasirodyti.

„Anksčiau buvo granto zebrai, bet jie išvyko į kitus zoologijos sodus, o mums rekomendavo įsigyti retesnę rūšį. Mėginsime ateityje gauti patelių ir taip didinti jų grupę. Granto zebrai yra patys mažiausi, o dabartiniai savaniniai – didesni. Taip pat skiriasi dryžių spalva, dabartiniai zebrai neturi karčių“, – kalbėjo R. Mikuličienė ir pridūrė, kad zebrų dryžiai yra kaip žmonių pirštų antspaudai – visi skirtingi, tačiau gyvūnai vieni kitus pažįsta būtent pagal dryžius.

Skirtingi charakteriai

Nors zebriukai – broliai, tačiau prižiūrėtojai vardija jų skirtumus. Ryškėja jų charakterio bruožai.

„Vyresnysis Janekas yra atsargesnis, labiau viską apgalvoja, išbando voljero dydį ir vartus. Jaunėlis Pamelo – tikras gerietis, daugiau prie mūsų prieina, daugiau bendrauja. Jis, kaip jaunesnis, tai ir labiau smalsesnis“, – kalbėjo zebrų prižiūrėtoja Dalia Zalagaitienė.

Ji tikino, kad prižiūrėtojai deda daug pastangų, kad naujieji gyventojai kuo greičiau priprastų prie naujų namų, kuria ryšį su zebrais. „Jau turime sukūrę stiprų ryšį ir galime juos pakviesti į lauką, jie ir mūsų balsus pažįsta, atsirinko, kuriuos labiau mėgsta. Būna, kad ko nors išsigąsta, tai ateina pas mus savo balsu pasiguosti. Manau, kad jų adaptacija tikrai praėjo labai gerai. Žinoma, dar jie baiminasi lankytojų balsų, bet kiekvieną dieną jie mažiau bijo“, – zoologijos sodo prižiūrėtoja.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Prieš Velykas lankytojai galėjo pamatyti ne tik naujuosius zebrus, bet ir stebėti šventines atrakcijas, skirtas kitiems gyvūnams. Norint juos pradžiuginti ir užimti, prižiūrėtojai gyvūnams pasiūlė velykinių kiaušinių dekoracijų, pagamintų iš to maisto, kurį gyvūnai mėgsta.

Du nauji gyvūnai

Vos prieš kelias savaites iš Švedijos į Kauną buvo atvežti du avijaučiai – 14 metų tėtis Kompis ir jo 2,5 metų sūnus Helaks. Paskutinį kartą Kaune įsikūrusiame Lietuvos zoologijos sode tokios rūšies gyvūnai buvo 2013-ais metais, tad po daugiau nei 10 metų lankytojai vėl gali susipažinti su raguotais ir po tankiu kailiu pasislėpusius avijaučius.

„Visada smagu pristatyti naujokus. Pirmąsias dienas jie buvo itin akylai prižiūrimi, gyveno atskyrimo voljeruose, pratinosi prie vidaus patalpų. Dabar juos paleidome ir ekspoziciniame voljere, kuriame lankytojai kiekvieną dieną juos gali išvysti bestumiančius kelmus, ramiai rupšnojančius žolę ar tikrinančius tvoros tvirtumą“, – kalbėjo gyvūnų priežiūros specialistė Vilda Jucytė.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Ji pasakojo, kad avijaučiams reikia tokio voljero, kurio jie negalėtų išversti, todėl lankytojus nuo šių stambiųjų gyvūnų skiria didelių akmenų riedulių tvora. Ji nėra aukšta, nes avijaučiai negali aukštai iššokti, tačiau svarbiausia, kad tvora atlaikytų jų smūgius.

„Jie tvoras ir kelmus baksnoja galva ir ragais tokiais staigiais smūgiais. Ragai gamtoje jiems padeda kovoti dėl patelių. Tuomet jie daužosi galvomis, purtosi ir savo balsu riaumoja“, – pridūrė gyvūnų prpižiūrėtoja.

Charakterio bruožai

Nors tarp Kaune apsigyvenusių avijaučių yra maždaug 10 metų skirtumas, tačiau jaučiasi tėvo ir sūnaus ryšys. Net ir mums stovint iš pradžių vyresnėlis tingiai gulinėjo, bet sūnus privertė pajudėti, bakstelėdamas ragais į šoną, vėliau sumušdami galvomis.

„Kompis yra labai savimi pasitikintis, kaip priklauso vedliui. Jauniklis dar nėra toks pasitikintis, daugiau seka paskui tėtį, laikosi šalia. Šiaip jie mėgsta rodyti savo jėgą stumdant kelmus. Taip pat jie ir palaksto, vienas kitą šaukia ir tai tikrai įspūdingai atrodo“, – kalbėjo V. Jucytė.

Gyvūnų prižiūrėtojai pasakojo, kad avijaučiai – pavojingi gyvūnai, nes gali labai staigiai užpulti, tad dabar darbuotojai pratinasi prie naujų gyventojų. Be to, visi voljero valymo ar pašarų tiekimo darbai atliekami tada, kai stambieji gyvūnai būna vidinėse patalpose. Taip užtikrinamas saugumas.

„Reikia laiko tam, kad sukurtumėme ryšį su gyvūnu, bet jie linkę bendrauti, klausyti prižiūrėtojų, atpažįsta jų balsus. Visgi, su jais nėra dirbama viename voljere. Geriau jie stumdo kelmus, kuriuos mes jiems esame padėję, nei turėti galimybės užpulti prižiūrėtojus“, – teigė V. Jucytė.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Tundros gyventojai

Avijaučiai – tundros gyventojai, tad Kaune iškritęs sniegas ir vėl atvėsęs oras jiems labai patinka. Jie gali gyventi ir atšiauriausiomis sąlygomis. Paprastai jie gyvena Grenlandijoje, Sibire, Šiaurės Amerikoje.

„Jiems toks oras tikrai patinka, kuo šalčiau, tuo jiems geriau. Jie minta žole, kerpėmis ir gyvena grupėmis. Vieninteliai jų priešai – žmonės ir vilkai. Jei vilkai puola, tai avijaučiai sueina į ratą, atsuka ragus į išorę. Jei turi jauniklių, jie būna rato viduje ir taip apsigina“, – kalbėjo zoologijos sodo kuratorius Benas Noreikis.

Vieninteliai jų priešai – žmonės ir vilkai.

Skaičiuojama, kad laisvėje gyvena apie 170 tūkst. suaugusių avijaučių, pasaulio zoologijos soduose laikoma apie 100 šių gyvūnų. Jie skirti išsaugot genofondą, tad jei natūraliomis sąlygomis avijaučiams kiltų grėsmė išnykti, zoologijos sodai galėtų padėti atkurti jų populiaciją. Visgi, dabar nėra didelio poreikio šių gyvūnų veisti.

„Šiuos patinus gavome iš Švedijos ir dabar juos saugosime. Kai vyresnis patinas taps dar brandesnio amžiaus, tada ieškosime rekomendacijų, kad duotų mums patelę, bet tai galėtų būti gal po kokių penkių metų. Šiaip jie iš Švedijos buvo atplukdyti keltu ir tada atvažiavo pas mus. Žinoma, kelionė kiekvienam gyvūnui yra nepatogi, tačiau avijaučiai gerai jautėsi. Tik atvykus, jie patys išėjo, apsiuostė, patikrino tvoras. Tikrai nebuvo jokių problemų“, – teigė B. Noreikis.

Primename, kad pernai metų pabaigoje Lietuvos zoologijos sodas duris atvėrė po renovacijos, tad dabar gyvūnai laikomi ženkliai erdvesniuose voljeruose, pagerintos jų gyvenimo sąlygos. Taip pat naujai pastatytas egzotariumas. Po renovacijos atnaujinta ir gyvūnų kolekcija, tad avijaučiai taip pat naujos kolekcijos dalis.