Pasak leidyklos vyriausiojo redaktoriaus Sauliaus Repečkos, šį rudenį pasirodys garsių lietuvių rašytojų poezijos ir prozos knygos, literatūros klasikos nauji leidimai, skaitytojams puikiai pažįstamų užsienio kūrėjų darbai, prestižinėmis literatūros premijomis apdovanotų knygų vertimai.

„Naujienų lentynoje greitai atsiras Aido Marčėno poezijos rinkinys „Mirkt“, Antano A. Jonyno „153 sonetai“, Ramutės Skučaitės naujų eilėraščių vaikams knyga, Alvydo Šlepiko apsakymų rinkinys, Herkaus Kunčiaus romanas „Litbelas. Neišnešiotas vaiduoklis“. Po keleto metų pertraukos šįmet pasirodys ir naujas Undinės Radzevičiūtės romanas“, – vardija S. Repečka.

Nudžiugti turėtų ir laukiantys literatūros klasikų kūrinių pakartojimų. Leidykla parengė Justino Marcinkevičiaus kūrybos rinktinę „Amžiaus pabaiga“, kurioje kartu su eilėraščiais ir poemomis bus publikuota ir polemiką pastaruoju metu kelianti esė „Taburetė virš galvos“.

Pasak rinktinės sudarytojo Valentino Sventicko, vis atsinaujinančių diskusijų dėl Marcinkevičiaus kūrybos ir laikysenos dalyviams ypač svarbu šią esė perskaityti. Data 1991 metų, bet ilgai nespausdintame pasakojime prierašų atsirasdavo iki gyvenimo pabaigos. Nors dienoraštiška esė susijusi su konkrečiais įvykiais bei jų asmenišku išgyvenimu, pasakojamų situacijų, įvaizdžių ir poeto apmąstymų tėkmė skleidžiasi kaip XX amžiaus pabaigos Lietuvos gyvenimo dramatiška refleksija. Šaltinis – autoriaus mašinraštis, surastas aplanke, ant kurio buvo parašyta „Tik po mirties“.

Šalia ką tik pasirodžiusio rašytojos Vandos Juknaitės pokalbių su vaikais knygos „Tariamas iš tamsos“ trečiojo leidimo greitai bus išleistas Balio Sruogos „Dievų miškas“, taip pat Olgos Tokarczuk romano „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ trečiasis leidimas ir rašytojo Aldous Huxley paskutinio romano „Sala“ pakartotas leidimas.

Ryškiausios šio meto lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk gerbėjai šįmet sulauks ir naujos knygos „Empūsijas“, kurią iš lenkų kalbos išvertė Vyturys Jarutis, daugelio šios Nobelio premijos laureatės kūrinių vertėjas.

Lenkų istorikas ir publicistas Kamilis Janickis, skaitytojų Lietuvoje puikiai sutiktos knygos „Vladislovo Jogailos damos“ autorius, mūsų šalies auditorijai pritaikė lietuviškais akcentais papildytą dar vieną savo knygą – „Lietuvos ir Lenkijos istoriją kūrusios damos“. Šį istoriko veikalą, kaip ir ankstesnį, iš lenkų kalbos išvertė Kazys Uscila.

Populiarios švedų rašytojos Kristinos Ohlsson skaitytojai Lietuvoje sulauks dar dviejų jos knygų – vaikams skirtos „Paslaptingojo rūko byla“ ir Augusto Strindbergo seriją tęsiančio detektyvinio romano darbiniu pavadinimu „Prieblanda“. Švedų detektyvų karaliene tituluojamos Kristinos Ohlsson, sutikusios atvykti į kitų metų Vilniaus knygų mugę, kūrybą į lietuvių kalbą verčia Mantas Karvelis ir Virginija Jurgaitytė.

Rugsėjui baigiantis skaitytojus pasieks garsios prancūzų rašytojos Brigitte Giraud romanas „Gyvenk greitai“, 2022 m. pelnęs Goncourt’ų premiją (iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė). Taip pat dienos šviesą išvys italų rašytojo Mario Desiati (gim. 1977) romanas „Išvykėliai“ (iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė) – vienas ryškiausių ir įdomiausių šiandienos italų literatūros kūrinių, 2022 m. apdovanotas garsiausia Italijos literatūros premija – Premio Strega.

Mažiesiems skaitytojams ruduo taip pat dovanos nuostabiai iliustruotą knygą „Pasakų laivu aplink pasaulį“ – gražiausių pasaulio pasakų rinkinį.

Spaudai rengiamas ir italų literatūros klasikės Albos de Cespedes (1911-1997) romanas „Uždraustasis sąsiuvinis“. 1952 metais pirmą kartą išleistas klasikinis italų ir kubiečių kilmės rašytojos feministės romanas – tikras literatūros pasaulio atradimas. „Uždraustasis sąsiuvinis“ neseniai prikeltas naujam gyvenimui anglakalbiame pasaulyje, o lietuviškai jį prakalbino vienas geriausių vertėjų iš italų kalbos Audrius Musteikis. 

Susanna Clarke

PIRANEZIS

Iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas. Alma littera, 2022

Kokia yra proto ir magijos prigimtis, ar vienas būtinai turi paneigti kitą? Galbūt svarbesnis klausimas: kuris iš jų pridengtas didesne iliuzija? 2020-aisiais, praėjus šešiolikai tylos metų po debiutinio fantastinio bestselerio „Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis“, britų rašytoja Susanna Clarke išleido „Piranezį“ – knygą, kuri ne tik suintrigavo autorės gerbėjus, bet ir buvo nominuota premijai „World Fantasy Awards“  ir įvertinta garbingu apdovanojimu „Women’s Prize for Fiction“ . Šiame romane S. Clarke, kurios kūryboje kai kurie kritikai įžvelgia žymios JAV fantastės Ursulos Le Guin vaizduotės radikalizmo apraiškų, ryžtasi išausti dar savitesnę ir spalvingesnę magijos drobę. Ja išklojami įmantrūs „Piranezio“ Pasaulio labirintai.

Neatsitiktinai knygos pavadinime figūruoja istorinės asmenybės, XVIII a. italų architekto, grafiko Giovanni Batisttos Piranesi vardas. Šis kūrėjas garsėjo mistiniais kalėjimų ir Romos miesto peizažų grafikos darbais, kuriems būdingas didingumas ir dramatiškumas. Romano pasakotojas ir protagonistas, save mokslininku vadinantis Piranezis gyvena neaprėpiamą, neišvaikštomą labirintą primenančiame Name – uždarame, privačiame pasaulyje, kuriame – gausybė simbolių. Kai kurios užuominos apie Namo prigimtį leidžia manyti, kad S. Clarke atsargiai mėgina kalbėti apie pačios grožinės literatūros genezę. Galime prisiminti garsųjį argentiniečių rašytoją Chorchę Luisą Borchesą, kurio dažname kūrinyje galima aptikti labirintą – pasaulio, visatos, bet taip pat ir literatūros vaizdinį. Tyrinėdamas, aprašydamas keistą, alternatyvų Namo pasaulį, Piranezis yra apsisprendęs „per savo gyvenimą ištirti kaip įmanoma daugiau Pasaulio“ (p. 15). Veikėjas keliauja klaidžiais ir vis nustebinančiais Namo labirintais, pildo Katalogą, savo stebėjimus ir samprotavimus aprašo bloknotuose. Piranezis žino, kad nuo tos akimirkos, „kai atsirado Pasaulis, jame tikrai gyvavo penkiolika žmonių“ (p. 17). Vienas jų – dukart per savaitę Piranezį aplankantis paslaptingas vyras, pramintas Kitu.

Dauguma skaitytojų pripažino, kad „Piranezis“ tapo ta gelbėjančia knyga, kurią buvo itin malonu skaityti pandeminio nerimo laikotarpiu.

Isaac Asimov

AŠ, ROBOTAS

Iš anglų kalbos vertė Saulius Tomas Kondrotas. Kitos knygos, 2022

Šiandien robotų egzistavimas yra savaime suprantamas reiškinys. Palaipsniui jie tobulėja, įgauna vis įvairesnių formų. Nors robotai pasitelkiami kaip nepamainomi žmonių pagalbininkai pramonės, technologijų ar medicinos srityse, atlieka elementarius dažnam tingiam vartotojui nebepriimtinus buities darbus, tačiau mokslas nuo pat pirmųjų robotų atsiradimo kelia gilesnių klausimų, pvz., ar jie gali turėti sąmonę, savarankiškai mąstyti. Įgyti kažko, ką galėtume pavadinti žmogiškumu. Dirbtinis intelektas (DI) išoriškai gali atrodyti tik chaotiškas laidų raizginys, tačiau jau dabar šio mechaninio, neįtikėtinais tempais besivystančio proto galimybės yra stulbinančios. Galima spėlioti, kiek laisvės ateityje mašinai suteiks žmogus.

Mokslinės fantastikos klasiko Isaaco Asimovo apsakymų knyga „Aš, robotas“ lietuviškai pirmąkart pasirodė dar 1966-aisiais. Ant šiemet pasirodžiusio leidimo nugarėlės rašoma, kad vertimas papildytas senajame leidime cenzūruotomis dalimis. Dar nesuspėjau išsiaiškinti, kokios tai dalys ir kaip cenzūruotas variantas skyrėsi nuo naujojo. Pats faktas atrodo gan intriguojantis.

„Aš, robotas“ įdomus savo struktūra. Pirmasis kūrinys pavadintas „Įžanga“, todėl tarsi tikėtumeisi, kad bus paaiškintos šios knygos atsiradimo aplinkybės, istorija, susijusi su pačiu apsakymų rinkiniu. Tačiau „Įžanga“ jau ir yra pirmasis apsakymas. Jame susipažįstame su mokslininke, „robopsichologe“ daktare Suzana Kalvin, kurią kalbina žurnalistas, rašantis „Tarpplanetinei spaudai“. Daktarės pasakojimai ima jungtis į glaudų istorijų vėrinį. Apsakymų veiksmas vyksta XXI a., todėl kartais nevalingai arba juoko dėlei lyginau kūriniuose aprašomus metus su tais, kuriuos iš tikrųjų išgyvenau ir prisimenu („Dauguma pasaulio vyriausybių nuo 2003 iki 2007 m. uždraudė naudoti robotus Žemėje bet kokiems tikslams, išskyrus mokslo tyrimus“ (p. 39). Pone Asimovai, tu tikrai stipriai nustebtum, jei žinotum, kad mūsų ateitis neturėjo stabdžių…

Daktarė Kalvin samprotauja, kad robotai – „už mus švaresnė ir geresnė rūšis“ (p. 12). „Aš, robotas“ turi švelnaus naivumo, tačiau kai kurios A. Asimovo įžvalgos apie DI tikrai provokuoja.

Tove Ditlevsen

KOPENHAGOS TRILOGIJA

Iš danų kalbos vertė Aurelija Bivainytė. Tyto alba, 2022

Mergaitės negali tapti rašytojomis, sako mažajai Tovei jos tėvas, kadaise pats užgniaužęs ambiciją valdyti žodžio meną. Garsios, šiandien iš naujo atrandamos danų poetės, prozininkės Tovės Ditlevsen memuarų knyga „Kopenhagos trilogija“ yra tylios vieno žmogaus kovos istorija, įnirtingas mėginimas sukilti prieš skurdžios savimonės visuomenę ir jos primetamų absurdiškų normų mechanizmą.

„Vaikystė ilga ir siaura it karstas, pats iš jos neišlipsi“ (p. 32), tačiau kol ši makabriška traumų ir nevilties dėžė galutinai neužkalta – galimybių esama. Skaitydami T. Ditlevsen memuarus patiriame įelektrintą, zvimbiančią įtampą: esi kitoks, vidiniame pasaulyje tarpstantis egzempliorius, o vis tiek turi jausti gniuždančią tikrovės gravitaciją, galvoti apie normalumą ir prisitaikymą, saugesnio ir sotesnio gyvenimo perspektyvą. Tovė nori užaugti, bet žino, kad ilgėsis vaikystės. Nuo mažens ji trokšta tapti žinoma poete, tačiau baimė būti išjuoktai, gėda ir kuklumas dažnai kiša koją. Ironiška, kad įžengus į jaunystės tarpsnį netrunkama suvokti, kad ir ši yra „laikina, trapi, nepastovi“, todėl vėl privalu sutelkti visus įmanomus dvasinius resursus, nes ją „reikia tiesiog išgyventi, jokios kitos prasmės ji neturi“ (p. 202). „Žvelgiu į visus tuos nepasikeitusius dalykus ir suprantu, kad nekenčiu pokyčių. Kai viskas aplinkui keičiasi, sunku išlikti savimi“, – rašo T. Ditlevsen, kurią dar paauglystėje aplanko literatūrinis pripažinimas, bet drauge pasiveja ir buities, šeiminio gyvenimo fantomai. Žmogaus siela išvargsta, svyruojantis egzistencijos pagrindas po kojomis vis taikosi išslysti. Pasiryžusi nutraukti neplanuotą nėštumą, T. Ditlevsen visai netikėtai atveria duris į erdvę, kurioje nekenčiamų pokyčių galima išvengti. Vos kartą patirtas anestetikų sukeltas svaigulys tampa skausmingos euforijos inkaru, leidžiančiu likti prisišvartavus užmaršties, nors ir laikinos, užutėkyje.

Trys T. Ditlevsen memuarų dalys yra nuostabus neornamentuoto, šiuolaikiniais filtrais nepagražinto likimo tekstas, kuris nutrūksta ne šioje trilogijoje. Būdama 58-erių, po daugybės psichinių sukrėtimų ir ketvirtų skyrybų, rašytoja paskutinį tašką gyvenime padėjo savo noru.

Rimantas Kmita

UGNIES GIESMĖS. TŪKSTANTIS SIGITO GEDOS VEIDŲ

Tyto alba, 2022

Kaip teigia monografijos „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ autorius Rimantas Kmita, ši knyga buvo pradėta rašyti ne nuo tuščio lapo. Anot literatūros kritiko, remtasi savąja disertacija, straipsniais „apie senovės graikų pykčio sampratą ir Gedos kūrybą, apie jo santykius su kitais rašytojais ir apie neišvengiamus bandymus prisitaikyti prie sovietinės tvarkos“ (p. 14). Galima tvirtinti, kad šioje citatoje taikliai ir glaustai nusakyti kone visi monografiją sudarantys sandai. R. Kmita, pasitelkdamas gausią archyvinę medžiagą, ne tik konstruoja pasakojimą apie kūrėjo gyventą laikotarpį ir jį supusią aplinką, bet ir koncentruoja žvilgsnį į poeto vaikystę – ypatingą laiką, kuriame, anot paties S. Gedos, ir reikėtų ieškoti „būdo pradmenų“. Įsiminė jautri, poetiška pirmojo knygos skyriaus pradžia: „Berniukas žiūri į žuvis vandenyje. Aplinkui daug ežerų. Motina skalbia ežere. Galėtų būti kokie 1946-ieji“ (p. 25). Manau, tai puiki ir įtraukianti įžanga į vieno reikšmingiausių lietuvių poetų gyvenimo istoriją-rekonstrukciją.

R. Kmita renkasi nuosaikų, kiek įmanomą neutralesnį, labiau eseistikai, o ne moksliniam darbui būdingą kalbėjimo toną, siekdamas S. Gedą ne aprašyti, o suprasti. Ši studija yra „bandymas sujungti kūrybinį pyktį ir kasdienio gyvenimo, kuris neatsiejamas nuo kūrybos, negatyvias emocijas, piktumus, nedariusius nei jo, nei jo artimųjų gyvenimo lengvesnio ar paprastesnio“ (p. 21). Svarbu pastebėti, kad pykčio aspektas yra svarbi šios knygos šaknis. Monografijos autorius nurodo, kad remiasi pačiam S. Gedai svarbiais mokslininkų vardais – Karen Horney, Carlu Gustavu Jungu, Josephu Campbellu ir Haroldu Bloomu, kurie psichologijos matmenį įterpė į plačius kultūros, mitologijos tyrimus. Kad ir kaip sudėtinga būtų liestis prie tokios asmenybės, R. Kmita subtiliai, bet kartu drąsiai leidžiasi į savo tyrimą, rašo apie poeto genialumą, neurozes, baugius vidinius prieštaravimus ir nesantaiką su transformacijas išgyvenančiomis politinėmis santvarkomis. Tai, kas S. Gedą karštligiškai vesdavo į priekį, neretai ir stipriai išbalansuodavo („Pasaulis turi prisitaikyti prie jo, o ne atvirkščiai“ (p. 260). Nes didieji nesutverti kompromisams.

Robert Seethaler

LAUKAS

Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Baltos lankos, 2022

Kiek daugiau nei prieš šimtmetį išleistos Edgaro Lee Masterso „Spūn Riverio antologijos“ vertėjas, poetas Sigitas Geda rašė, kad mirusieji apie pasaulį gali pasakyti beveik viską. Deja, jie – mirusieji, o ir mes, gyvieji, ne visuomet skaitome svetimas epitafijas. Retsykiais mėgstu pasklaidyti minėto kūrinio puslapius, tad buvo malonus atradimas, kad Robertas Seethaleris savo romane „Laukas“ tęsia E.L.Masterso mirusiųjų monologų polifoniją ir netgi pasitelkia vieną „Antologijos“ ištrauką savosios knygos epigrafui. Laukas – kadaise išpirkta nederlinga žemė išgalvotame Paulštate, tapusi amžinojo poilsio vieta šio miestelio vietiniams. Kaip vėliau iškalbingai teigia Karlas Jonas, buvęs tos žemės savininkas ir vienas iš nuolatinių Lauko „gyventojų“, žemė čia „niekam tikusi, bet tik ją mes ir turime“ (p. 120).

Knygos pradžioje regime bevardį žmogų, sėdinti ant kapinių suolelio ir mėginantį išgirsti, ką kalba mirusieji, svarstantį, „kaip būtų, jei kiekvienas tų balsų gautų progą būti darsyk išgirstas“ (p. 9). Greičiausiai jie prabiltų apie tai, kaip buvo gyventa, nes turbūt teisinga manyti, kad „gal tik išgyvenęs mirtį žmogus gali tikrai spręsti apie savo gyvenimą“ (p. 9). Galbūt besiilsintiems Lauke, kur „nėra laiko“ (p. 39), visiškai neįdomi jų praeitis, nes nebelikę jokių mechanizmų ją pakeisti („Kaip įkrinti žmogus į gyvenimą, lygiai taip ir iškrinti“ (p. 143). Vienintelis gyvenimas praėjęs ir dabar galima konstatuoti vienintelę paprastą tiesą, išsakomą Aneli Lorbėr: „apie gyvenimą žinau tik tiek, kad jį reikia gyventi“ (p. 147). Kita monetos pusė – mirtis – atskleidžia ir suteikia skaidrų aiškumą. Tik „ji padaro galą ilgesiui, ir, jei nesipriešini, net ir neskauda“ (p. 147).

Meditatyvus R.Seethalerio romanas suskaidytas į atskiras, tačiau tarpusavyje susisaisčiusias Paulštato mirusiųjų pasakojamas istorijas. Knygos skyriai yra tartum antkapių akmenys su juose iškaltais pasakotojų vardais. Balsas, netgi mirusiojo, yra autentiškas. Žinant taupią ir grakščią R.Seethalerio prozą ir precizišką atidumą detalei, kiekvieno romano veikėjo istorija įgyja unikalią stilistiką ir netgi gali pretenduoti į savarankišką, išgrynintą novelę.

Alejandro Zambra

ČILĖS POETAS

Iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė. Rara, 2021

Su paslėptu pasididžiavimu tebesakoma, kad Lietuva – poetų kraštas. Tačiau, kai reikia prisistatyti, save paliudyti poetu, dažnas sutrinka, susikuklina arba kažką neaiškiai mykia, neva tokio švento titulo esąs nevertas. Taip, šitaip gali pareikšti žmogus, kuris rašo poeziją, kuris yra poetas. Galbūt todėl po šios knygos man daug mielesnė atrodo Čilės poetų šeima, kuriai „poezijos rašymas neuždirba pinigų, užtat itin pratęsia jaunystę“ (p. 179). Beveik nuoširdžiai įtikiu, kai Alejandro Zambra savo proza man teigia, kad rašyti eilėraščius Čilėje – tai užsiimti savotišku nacionaliniu sportu („aš esu Čilės prozininkas, ir mes, Čilės prozininkai, rašome romanus apie Čilės poetus“ (p. 278). A.Zambros knygos, kaip jau teko patirti, yra skirtos skaitytojams ir kalba apie skaitytojus. Ypač apie tuos, kurie nesugeba atsispirti rašymo impulsui, yra tarpusavyje konkuruojantys, žodžiais žaidžiantys, naivūs ir nuo kūrybos apsvaigę svajotojai, užaugę šalyje, kurioje dar visai neseniai vešėjo kaustantis Augusto Pinocheto režimas („Staiga išvaduoti iš diktatūros, nužymėjusios jų vaikystę, Čilės penkiolikmečiai į suaugusiųjų gretas žengė pūsdami žolę ir klausydami Silvio Rodríguezo, „Los Tres“ arba „Nirvanos“, o įvairiausias baimes, nusivylimus, traumas ir nuostabas bandė perprasti patys, beveik visuomet pasitelkę pavojingą bandymų ir klaidų metodą“ (p. 14).

Jaunasis Gonsalas, nedrąsiai rašantis pirmuosius sonetus mylimai Karlai, naudoja tą patį metodą, nes kartais taip nutinka, kad nėra „kitos išeities, kaip susitelkti į poeziją“ (p. 15). Bandymų ir klaidų metodas, regis, moko Gonsalą įsijausti ir į įtėvio vaidmenį. Jis kantriai, nepaisydamas nusivylimų, mėgina įžengti į Karlos sūnaus Visento pasaulį, dar nenujausdamas, kokią svarbią žymę paliks augančio berniuko gyvenime. Gonsalo knygos, kurios po išsikraustymo lieka Karlos namuose, vėliau atveria Visentui žodžių galios, poezijos efektyvumo pajautimą. Įsimylėjęs amerikietę žurnalistę Priu, rašančią apie Čilės poetus, Visentas jau aiškiai suvokia, koks įtraukiantis gali būti kūrybos pasaulis, kokie charizmatiški yra tie, kurie kuria eilėraščius ir nenulenkia galvos realybei.

Karl Ove Knausgård

MANO KOVA. KARTAIS TURI LYTI

Iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė. Baltos lankos, 2022

Ar pasiilgote šio norvego istorijų? Penktoji romanų ciklo „Mano kova“ dalis – apie keturiolika metų apimantį Bergeno periodą, nors pats autorius sakosi iš šio laikotarpio pamenantis „stebėtinai mažai“ (p. 7). Visgi tai tam tikras Karlo Ove’ės Knausgårdo flirtas, nes prisimena jis tikrai daug ir detaliai, tuo netrunki įsitikinti atsivertęs 592 puslapių tomą. Rašytojas išlieka abejingas chronologinei savo gyvenimo įvykių sekai, tačiau čia priekaištauti neišeina. Nė vienas iš mūsų netgi apie savąjį gyvenimą taip nemąstome. Galbūt tai ir suteikia visai „Mano kovai“ neįpareigojančio dinamiškumo, kai skaitydamas jau aiškiai atpažįsti autoriaus strategiją – nuo maniakiškai tiksliai aprašomų buitiškų smulkmenų šokčioti prie pretenzingai aukštų egzistencinių svarstymų ir abejotinų būties pajautos apibendrinimų. Mano manymu, K.O.Knausgårdas tokiu raiškos būdu sugeba mums labai tiksliai pristatyti ir buvusį save – nė už ką maišto idėjos neišsižadantį, kūrybinio išsipildymo ir aistringos meilės ieškantį devyniolikmetį („O dabar man devyniolika ir visas šis gyvenimas mano“ (p. 27). Tačiau kelias į brandą neišvengiamai kupinas ryškių kontrastų, kuriuos analizuodamas ir aprašydamas autorius demonstruoja tragikomišką jauno žmogaus pasaulio dualumą („Išmaniau tiek mažai, o užmojų turėjau tokių didelių, ir man niekas nesisekė“ (p. 7). Studijuodamas Rašymo meno akademijoje, patirdamas persmelkiančią desperaciją ir vis labiau abejodamas savo prozininko talentu, K.O.Knausgårdas vidinę energiją nukreipia į meilės paieškas. Šioje knygoje susipažinsite net su trimis jaunuolio mylimosiomis, o jausmai joms paliks gilių įdagų rašytojo sieloje.

Įdomu stebėti menininko tapsmą, ir ši figūra nebūtinai lipdosi vien iš pozityvių elementų. K.O.Knausgårdas intensyviai rašo, tačiau kartu tarsi mokosi nerašyti, atmesti visas varginančias kūrybines iliuzijas. Jis vis labiau pažįsta vienatvę ir jos svarbą, tačiau nuolat įstumia save į rašančios bendruomenės katilą. Viską dar labiau komplikuoja pavydas, nevisavertiškumo jausmas, alkoholio skleidžiama tamsa. Bet „širdis niekada neklysta“ (p. 467) ir kartais šios sąlygos pakanka kovai tęsti.

John Milton

PRARASTASIS ROJUS

Iš anglų kalbos vertė Lionginas Pažūsis. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022

Johnas Miltonas „Prarastąjį rojų“ pradėjo rašyti 1658 m., gedėdamas po savo antrosios žmonos mirties. Ši epinė poema yra ne tik miltoniška Pradžios knygos interpretacija, tačiau ir mėginimas įprasminti sielvarto – asmeninio ir globalaus – apniktą pasaulį. Sielvarto, kuris nesuskaičiuojamas žmonijos kartas lydėjo nuo tos dienos, kai pirmieji tėvai buvo išginti iš Edeno.

Nereikia ilgų ir didingų įžangų, kad „Prarastasis rojus“ – vienas reikšmingiausių Vakarų civilizacijos opusų. Nereikia slėpti, kad skaitomas ar netgi perskaitomas jis gana retai. Dar sudėtingiau kalbėti apie šio milžiniškos apimties veikalo vertimą į kitas kalbas. Knygos į lietuvių kalbą vertėjas Lionginas Pažūsis pripažįsta, kad „šiais laikais vargu ar rastųsi daug žmonių, kurie ryžtųsi skaityti visą, ištisą didžiulę Džono Miltono poemą“ (p. 12). Neretai netgi garsios leidyklos stengiasi prisitaikyti prie skaitytojų auditorijos įnorių ir išleidžia gerokai apkarpytas, adaptuotas poemos versijas. Dabar ir mes turime savąją. Internete aptikau vieną šiandienio skaitytojo liudijimą, kad ši poema jam primena Johno Ronaldo Reuelo Tolkieno „Silmariljoną“, kuris mūsų laikais, be abejo, yra gerokai žinomesnis kūrinys.

Jau pirmosios eilutės sufleruoja, kad poema atskleis „žmogaus nepaklusimą pirmą“ (p. 21). Adomo ir Ievos išvarymas iš Rojaus įkomponuojamas platesniame kontekste. Jis aprėpia puolusio ir maištaujančio Šėtono dramą, Jėzaus atėjimo užuominas ir arkangelo Mykolo Adomui rodomas vizijas, su kuo ateityje susidurs žmonių padermė. Šioje poemoje sužavi kūrinio personažų dialogai ir monologai. Už puošnios poetinės kalbos nėrinių slypi paprasti, bet giliamintiški svarstymai apie žmogaus protą, kuris „savaime gali dangų / Paversti pragaru, o šį – dangum“ (p. 26), pažinimo siekio sukeliamą painiavą („Pažįstant gėrį, teks patirt ir blogį“ (p. 89) ir pavojų, kuris yra paties žmogaus viduje. Nes jau pirmieji žmonės kelia klausimų, kurie savo svoriu yra belaikiai („Ar reikia drausti pažinimą? Negi / Jų Viešpats šitai daro iš pavydo? / Ar pažinimas nuodėmė? Mirtis? / Ar nežinojimas yra jų laimė, / Įrodymas tikėjimo, klusnumo?“ (p. 101). 

Gytis Norvilas – „Akla valtis“

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

„Literatūra turi būti nepatogi“, – prieš kelerius metus viename interviu deklaravo poetas, vertėjas, eseistas Gytis Norvilas. Ši autoriaus neretai vienais ar kitais žodžiais išsakoma pozicija, kaip ir jo kūryba, man visuomet atrodė panaši į užsispyrusio kurstytojo ir teroristo susitelkimą reikiamu momentu ir reikiamoje vietoje užkasti pavojingą, ištaškysiančią miną. Lingvistinę, prifarširuotą aštrių gyvos vaizduotės šrapnelių, primygtinai stojančią į prieštarą su tradicinėmis poetinėmis pozicijomis. Tačiau puikiai suprantu, ką turi omenyje šis poetas, kalbėdamas apie skirtingas kūrėjų kraujo grupes.

Penktoji prozinių eilėraščių ir „kitų įvykių“ knyga „Akla valtis“ plukdo per jau iš ankstesnių rinkinių atpažįstamą norvilišką bruzdančios, įelektrintos vaizdinijos kraštovaizdį, „irias pirmyn per gižų peizažą“ (p. 6), į kurį dairantis, regis, „akys nebeatlaikys vaizdų spūsties“ (p. 11). Tankiuose, neretai masyvių formų G.Norvilo eilėraščiuose bastosi tartum koks nenušlifuotų kalbos grumstų rankiotojas ir kolekcininkas, po gyvųjų ir mirusiųjų erdvėlaikius naršantis mįslingas sodininkas. Sodas atsiveria kaip vienas centrinių šio rinkinio įvaizdžių. Tai tamsi ir vešli oazė, gaivališka visata, kurioje tarpstanti atkakli gyvybė susipina su čia pat gyvuojančia mirtimi („soduose šis ir anas pasauliai sumišę – gyvenimas ir mirtis srūva iš / tos pačios laistymo žarnos“, p. 20). O sodininkas tėra „stebėtojas ir niekas daugiau“ (p. 15), kurio visos juslės uoliai čiupinėja grubias pasaulio briaunas, kuris „nepasiduoda / dresūrai, moka komandą mirti“ (p. 18). G.Norvilui kalba tuo pat metu yra ir siaubiantis tvanas, ir išsigelbėjimą siūlanti Nojaus arka („kalbai reikia vergauti, meilikauti, atnašauti ir melstis“, p. 72). Ir tikrai: ne „iš kiekvieno toliato“ (p. 72) galima padaryti rašytoją.

Antrame knygos skyriuje „išvarymas. triumai“ atsidūrė pluoštas autorinių G.Norvilo piešinių, kuriuos pats poetas vadina eilėraščiais-paišais. Jie savaip papildo ir įvizualina „Aklos valties“ pasaulį ir suteikia progą dar kartą grįžti prie klausimo: kas vis dėlto per sutvėrimas yra eilėraštis?

Anne Carson – „Raudonos autobiografija“

Iš anglų kalbos vertė Alexandra Bondarev. Rara, 2021

Senieji mitai – laikui nepavaldžios universalijų kasyklos, į jas dažnai nusileidžia net ir patys originaliausi šiandieniniai autoriai. Kanadiečių poetė, eseistė, Antikos tekstų žinovė ir profesorė Anne Carson ne tik semiasi medžiagos iš graikų mitologijos lobynų, tačiau kartu drąsiai eksperimentuoja su literatūros žanrais. Teko girdėti, kad jos žanrinis lydinys „Raudonos autobiografija“ įvairiuose pasaulio knygynuose įkurdinamas vis kituose skyreliuose: vienur prie prozos, kitur – prie poezijos kūrinių. Išties įdomi šios A.Carson knygos struktūra. Atsiverčiame ne tik autobiografiją, kurios tikimės, tačiau ir a la kritinį straipsnį apie lyriko Stesichoro poemą „Gerijonida“, tris priedus ir net menamą interviu. Visi šie knygos struktūriniai elementai sukuria panardinantį autentiškumo įspūdį.

Taip nuteikusi skaitytoją, A.Carson ant žinomo mito pamatų jau gali statyti savo fiktyvią, modernią konstrukciją apie Gerijoną – raudoną, sudėtingo charakterio ir likimo vaikiną, kuris turi „tamsiąją pusę“ (p. 80), lovelaso Heraklio sudaužytą širdį ir du pomėgius – fotografiją ir filosofiją. Mito pasaulyje Heraklis nužudo raudonąją pabaisą Gerijoną, o A.Carson pabaisiškumo ir nužudymo momentus mėgina interpretuoti plačiau. Autorė kelia mintį: „Kaip žmonės įgyja galią vieni kitų atžvilgiu, / tai slėpinys“ (p. 86). Pabaisiškumas – savęs nepažinimas ir nepažinumas, o nužudymas – nuviliančiai pasibaigusi meilė. Autobiografija – asmeninis projektas, kurį „Gerijonas rengė nuo penkerių iki keturiasdešimt ketverių, / buvo neseniai įgavusi formą – / fotografinės apybraižos“ (p. 68). Iš fotografijas primenančių kūrinio skyrių pamažu sužinome apie Gerijono susitelkimą į savo dvasinį pasaulį („Vidus yra mano, mąstė jis“ (p. 38), apie jo komplikuotus ryšius su broliu, motina, Herakliu ir meilės trikampyje figūruojančiu Ankašu.

A.Carson vaizdinga, itin stiprių ir netikėtų metaforų kupina poetinė kalba bus eliksyras mėgstantiesiems poeziją. Bent jau man asmeniškai „Raudonos autobiografija“ visų pirma įsiminė kaip labai savitas, nuoseklus eilėraščių ciklas.

Gintaras Grajauskas – „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

Tarptautinis festivalis „Poezijos pavasaris“ dėl pandeminių trikdžių šiemet vėlavo ir mutavo į alinančią, karščiu smūgiuojančią „Poezijos vasarą“. Kaip įprasta, prieš pat užsikuriant tradiciniam dvi savaites trukusiam vyksmui, į knygynus iškeliavo naujausių poezijos knygų desantas. Tarp jų – dešimtas klaipėdiečio poeto, prozininko bei dramaturgo Gintaro Grajausko eilėraščių rinkinys „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“, kuris pasirodė po trylikos metų štilio. O šis, regis, tikrai veikia poetines struktūras ir eilėraštines formas. Mat G.Grajauskas minėtoje knygoje priartėja prie kūrybinės formulės, kurią pats vadina „būtinu minimumu“. Dažnas šio rinkinio eilėraštis yra tarsi miniatiūrinis žaisliukas vos iš keleto paprastų detalių ir jame plazda minimali sieliūkštė. Susidariau įspūdį, kad tas „būtinas minimumas“ yra lygus „būtinam aiškumui“. G.Grajauskas deklaruoja eilėraščių anonimiškumą, lakoniškumą, netgi buitiškumą, kai niveliuojamas bet koks rašomo teksto sakralumas, nesureikšminamas mistinio įkvėpimo momentas („štai ir parašiau / dar vieną eilėraštį“ (p. 25).

Knygoje nedaug egocentriškos, neiššifruojamais kodais kalbančios poeto figūros. Ji nuolankiai atsitolina ir užleidžia aikštelę skaitytojui. Tokiam, kuriam visiškai pakanka minimalaus supratimo, kas yra poetinis tekstas. Kai verlibro kriauklė prasiveria labai lengvai ir parodo prasmės perlą. Naujame G.Grajausko rinkinyje nesunkiai sutelpa tie, „kurie nugalėtojai“ ir „tokie kitokie – kurie pralaimėtojai“ (p. 12), kovoja čia ir „invazinės rūšys“ (p. 13), kurių ginčo sprendimų laukia vietiniai. Žmogus su puse arbūzo ar vyras, kuriam skauda, – visi jie tėra menko dydžio vienetai praeinančiame, gluminančiame pasaulyje, kurio taisyklės neretai būna keistos ir absurdiškos („aš nieko neišmanau apie tenisą / man net raketės niekas nedavė“ (p. 41). Jos nesikeis, o ir tu, žmogau, pagaliau privalai kažkaip prie jų prisitaikyti („aš tik bandau išsisukti / nuo to baisaus daikto / skriejančio man į galvą“ (p. 41). G.Grajauskas kaip niekad taupus. Vis dėlto aš tikėjausi megastruktūrų.

Frank Herbert – „Kopa“

Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Kitos knygos, 2021

Sveiki atvykę į atšiaurųjį Arakį, arba Kopą, paslaptingosios fremenų tautos, kvapniojo prieskonio melanžo ir gigantiškų smėlio kirminų pasaulį. Negana to, kad šioje nesvetingoje dykumų planetoje sudėtinga egzistuoti, ji dar virtusi ir dviejų senųjų giminių – Atreidų ir Harkonenų – kovos ir intrigų lauku.

Manyčiau, kad praverti duris į Franko Herberto „Kopą“ derėtų tokiais sakiniais, kurie iškart sviestų į vieną įdomiausių mokslinės fantastikos skaitymo patirčių. Mano akiratin „Kopa“ pateko dar paauglystėje, kai bibliotekoje vis nusigriebdavau vieną ar kitą knygą iš gausios legendinės „Eridano“ serijos. Tačiau prireikė laiko, kol galų gale atsiverčiau kūrinį, kurį savo „Goodreads“ paskyroje pavadinau šios vasaros odisėja. Ir turiu pripažinti, kad keliauti po F.Herberto sukonstruotą visatą, joje svečiuotis ir ją išžvalgyti yra ypatingas nuotykis. Nes „Kopos“ romanų serija (iš viso šešios knygos) yra gerokai daugiau, nei galėtum tikėtis iš tipinio mokslinės fantastikos veikalo. Nuostabą ir susižavėjimą kelia F.Herberto ambicingai sukurto pasaulio detalumas (knygos pradžioje galite patyrinėti Arakio žemėlapį) ir daugiasluoksniškumas. Mat „Kopa“ aprėpia politiką, ekonomiką, mokslą ir religiją, be to, skaitydami knygą, aptiksite pasažų, kurie veda ir į gilesnius kultūrinius bei filosofinius pasvarstymus. Kūrinys persmelktas rytietiškos, beduiniškos atmosferos, egzotiškumo ir savitumo romanui prideda begalė naujažodžių ir terminų. Aprašomi ištisi fremeniški papročiai ir ritualai, su kuriais susipažįsta ir kuriuos pamažu perima Atreidų šeimos atstovai Polas ir Džesika. Būtent jų vaidmuo yra svarbus fremenų žmonių viltims ir ateičiai. Dar vienas teminis lygmuo, plėtojamas „Kopoje“, yra ekologija ir gamtos resursų problema. Arakyje vertinamas, netgi garbinamas vanduo, čiabuviai išnaudoja kiekvieną drėgmės lašelį gyvasčiai palaikyti. Fremenai, per daug nesigilindami į planetoje verdančius nuožmius konfliktus, kantriai mėgina paversti savąjį pasaulį kada nors, po daugelio kartų, sužaliuosiančia oaze.

Žavu tai, kad neįmanoma iškart aprėpti viso plačiai išsidriekusio „Kopos“ paviršiaus. Kaip knygos įžangoje teigia rašytojas Gintautas K.Ivanickas, šį kūrinį galima skaityti ne vieną sykį. Po pirmos dalies jau nekantru sugrįžti į Arakį, vėl keliauti smėlynais ir užuosti cinamonu kvepiantį melanžą.

Kelionė automobiliu per Jungtines Amerikos Valstijas Valerijos Luiselli romane „Prarastųjų vaikų archyvas“

Iš anglų kalbos vertė Marija Bogušytė

Tvoskiant vasaros karščiui menininkų pora su dviem savo vaikais leidžiasi į kelionę per Jungtines Valstijas iš Niujorko į Arizoną. Šeimai traukiant į pietvakarius, jos santykiai pakrinka: tarp tėvų kyla vis didesnė įtampa, kurią netrunka pajusti ir vaikai. Griebdamiesi įvairių kelionę praskaidrinančių dalykų – įnikdami tai į dainas, tai į žemėlapius, tai į momentinių nuotraukų fotoaparatą, – vaikai mėgina dorotis ir su krize, ištikusia jų šeimą, ir su kur kas didesne, vis labiau dominuojančia žiniose – šią liudija pasakojimai apie tūkstančius vaikų, kurie mėgina iš Meksikos per sieną prasmukti į JAV, tačiau galiausiai arba patenka pareigūnams į rankas, arba tiesiog pakeliui pradingsta be žinios dykumoje.

Šis romanas – tai ir talentingai literatūriškai perteikiama pabėgėlių krizės, ir jos priežasčių analizė, per Meksikos ir JAV sieną kasmet traukiančių tūkstančių vaikų patiriamų siaubų fiksavimas. Autorė kerinčia, žaisminga proza vykusiai manevruoja tarp grožinės išmonės ir dokumentikos. Įvykiai nušviečiami ne vienu, bet keliais dėmesį prikaustančiais pasakotojų balsais, laviruojant tarp vienas kitą keičiančių skirtingų teksto skambesio ir temų registrų, pasitelkiant paveikius, nestandartinius įvaizdžius. Kūrinys alsuote alsuoja kvapą gniaužiančia vaizduote, empatija ir giliu žmogiškumu.

Leidyklos nuotr.

Leilos Slimani „Kitų šalis“ – ryškiaspalvis ir svetimas Marokas

Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė

1944-aisiais elzasietė pamilsta marokietį, prancūzų dalinio karį, ir jaunoji pora išvyksta į Maroko naujakurių miestą Meknesą. Kol Aminas bando įdirbti akmeningą ir bevaisį žemės sklypą, prislėgta Matilda per dienų dienas su dviem vaikais tvarkosi atkampiame ūkyje. Jauną moterį trikdo vietinių nepasitikėjimas, ją kamuoja pinigų stygius ir blėstantis vyro dėmesys. Iš tėvų namų patekusi į sutuoktinio namus Matilda netapo nei labiau nepriklausoma, nei įtakingesnė. O jis, deja, neturi nei laiko, nei gebėjimų ją paguosti.

Ar iš esmės svetimas pasaulis gali tapti savas? Ar atsipirks poros triūsas? Ar pavyks susvetimėjusiems žmonėms atgaivinti meilę? Visi šio romano veikėjai gyvena „kitų šalyje“ – kolonistai ir vietiniai, kariai ir žemdirbiai. O ypač moterys, vyrų šalyje be paliovos ieškančios sau vietos.  Talentingoji romanistė šioje margoje freskoje atkuria epochos įtampas su didžiule empatija, tiksliai ir subtiliai pasakodama veikėjų istorijas.

Leidyklos nuotr.

Tragikomiška Joseph Conrad satyra „Slaptasis agentas“ apie gyvenimą Anglijoje XIX amžiaus pabaigoje

Iš anglų kalbos vertė Daina Valentinavičienė

Romanas „Slaptasis agentas“ – tai išminties ir ironijos kupinas visuomenės ir paskirų jos individų asmeninių apsisprendimų bei pasirinkimų paveikslas, tragikomiška satyra apie gyvenimą Anglijoje XIX amžiaus pabaigoje, psichologiškai tiksli šeimos drama. Nors veiksmas vyksta daugiau kaip prieš šimtą metų, šis politinis, socialinis, psichologinis romanas su trilerio bruožais savo problematika, požiūriu ir kartu kai kuriomis įžvalgomis yra stulbinamai aktualus ir dabar.

Siužetas plėtojamas remiantis tikru įvykiu – 1894 m. įvykusiu teroro išpuoliu prieš Karališkąją Grinvičo observatoriją. Kūrinio pagrindinis herojus – išpuolį tariamai suplanavęs trigubas slaptųjų tarnybų agentas Verlokas – britų policijos informatorius, anarchistų kuopelės narys ir vienos neįvardijamos užsienio ambasados (iš užuominų suprantama, kad Rusijos) agentas; jis taip pat yra slaptos pornografinių prekių krautuvėlės savininkas ir pavyzdingas šeimos vyras. Savo kuratorių pavedimu Verlokas turi smarkiai diskredituoti anarchistus, tačiau įvykiams pasisukus anaiptol ne taip, kaip planuota, jam už savo poelgius teks atsakyti.

Leidyklos nuotr.

Žemėlapiuose neegzistuojantis, bet toks realus Praamžių kaimas Olgos Tokarczuk knygoje „Praamžiai ir kiti laikai“

Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis

Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarczuk knyga „Praamžiai ir kiti laikai“ ne tik Lenkijoje buvo skaitytojų pripažinta geriausia metų knyga, bet ir plačiai žinoma visoje Europoje – išversta į prancūzų, danų, olandų, vokiečių, ispanų, italų ir kitas kalbas. „Praamžiai ir kiti laikai“ – tai romanas apie destruktyvią laiko galią. Jis pasakoja apie išgalvotą Praamžių kaimą, kurio nerasime jokiame žemėlapyje, ir jo mįslingus gyventojus. 84 romano skyreliai – tai „laikai“, primenantys kaleidoskopą, kuriame realizmas susipina su magija.

„Kiek pamenu, visuomet norėjau parašyti tokią knygą kaip ši. Sukurti ir aprašyti pasaulį. Tai – istorija pasaulio, kuris, kaip ir visa, kas gyva, gimsta, vystosi ir miršta. Iš jos supratau, kad kiekviena istorija yra tik laiko įrankis ir kad iš esmės laikui ji visai nereikalinga“, – Olga Tokarczuk. Ir kritikai, ir skaitytojai žavisi O. Tokarczuk kūrybos intelektualumu, gebėjimu atskleisti filosofines gelmes, vadindami tai magiškuoju realizmu, jos knygos išsiskiria ištobulintu pasakojimo menu, paprasta, skaidria kalba, poetiškais aprašymais, gebėjimu pažvelgti į vaizduojamus dalykus iš amžinybės perspektyvos. Tikrus įvykius derindama su išgalvotais, su mitais ir sapnais, rašytoja tiesiog prikausto skaitytojo dėmesį.

Leidyklos nuotr.

Kelionė per Norvegiją naujausiame Roy Jacobsen romane „Rigelio akys“

Iš norvegų kalbos vertė Nora Strikauskaitė

Ingrida su dešimties mėnesių dukra leidžiasi į kelionę per Norvegiją. Ji ieško savo vaiko tėvo. Avėdama aulinius batus, su kuprine ant nugaros iškeliauja pietų kryptimi. Kiekvieną kartą, kai prašosi nakvynės, moteris vis paklausia, gal kas prisimena rusą, bėgusį per kalnus paskutinę karo žiemą? Keliaudama Ingrida susiduria su daugybe nepaprasto likimo žmonių. Kiekvienas jų slepia savo randus, kiekvienas gyvena savo viltimi ir neviltimi. Ar Ingrida ras tą, kurio ieško? Kokią Norvegiją ji išvysta 1946 metais? Ar įmanomas įprastas gyvenimas po katastrofos?

„Rigelio akys“ – tai poetiška ir kartais žiauri nepaprastos moters istorija. Ir kartu pasakojimas apie paprastus pokario žmones. Karas juos keičia. Kaip ir taika. Kažkas nutinka jų atminčiai. Ar jie prisimins, kuo buvę? Ši knyga – romanų „Neregimieji“ (liet. 2018) ir „Balta jūra“ (liet. 2019) tęsinys, unikalus „lėtosios“ literatūros pavyzdys, pasakojimas apie laisvę, likimą, paprastą atsakomybę ir kasdienę drąsą.

Leidyklos nuotr.

Tomoka Shibasaki romanas „Pavasario kiemas“ – paslaptinga ramybės oazė greitai besikeičiančiame Tokijuje

Iš japonų kalbos vertė Rima Torres

Išsiskyręs ir artimų ryšių su šeima nepalaikantis Taro gyvena vienas apleistame daugiabutyje – apgyvendintų būstų čia visai nedaug. Namą ketinama nugriauti, kai tik paskutiniųjų gyventojų jame nebeliks. Po tėvo mirties Taro laiką leidžia užsisklendęs savyje, bet netrukus užmezga neįprastą pažintį su kaimyne Niši. Ji papasakoja keistą istoriją apie dangaus žydrynės spalvos namą priešais.

Šis paslaptingasis namas, kurio nuotraukų Niši aptiko mažai kam žinomame albume „Pavasario kiemas“, nejučia sėste apsėda juos abu. Tai paslaptinga ramybės oazė greitai besikeičiančiame Tokijuje. Ji verčia susimąstyti apie tai, kas prarasta, ir apie tai, ar ateityje jiedviem dar yra bent kruopelė vilties – jei tik pavyktų jos nusitverti. „Pavasario kiemas“ – tai jautrus pasakojimas apie atmintį ir žlugusias viltis. Tai knyga apie laikinumą, miesto kaitą, jo pastatus ir juose slypinčius gyvenimus.

Leidyklos nuotr.

Vadovas siekiantiems pasikeisti

Šį penktadienį 17 val. vyks žmogaus elgsenos specialisto, veidotyrininko, populiarių saviugdos knygų autoriaus Žydrūno Sadausko knygos „Naujasis AŠ“ pristatymas.

Knyga „Naujasis AŠ“ – praktinis vadovas, kuriame išdėstytos metodikos, anot autoriaus, padės pasiekti norimų gyvenimo pokyčių ir net pakeisti charakterį. Savo knygoje Ž.Sadauskas sujungė tiek tradicinę, tiek alternatyviąją psichologiją ir teigia radęs kelią, kaip žingsnis po žingsnio pasiekti emocinę gerovę, pagerinti savo gyvenimą ir patobulėti. Tikslus 90 dienų planas, jo teigimu, atstos žemėlapį ir padės nepamesti šio kelio.

Ž.Sadausko praktinis vadovas – tiems, kurie savo gyvenime nori pokyčių. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Pasak autoriaus, ši knyga skirta tiems, kurie ieško ne smaguriškos literatūros, o realių ir įgyvendinamų patarimų. Saviugdos žanro leidinys apima įvairias temas ir visų jų tikslas – spręsti psichologines problemas. Knygoje paliečiami porų santykių, nepasitenkinimo karjera, bandymo įtikti visiems aplinkiniams ir kiti klausimai. „Naujasis AŠ“ – praktikų rinkinys siekiantiems pasikeisti.

Apie Afrikos žmones ir žvėris

Kovo 23 d. 17 val. biblioteka buria į virtualų keliautojos G.Štaraitės knygos „Apie Afrikos žmones ir žvėris“ pristatymą.

„Botsvana ir Namibija, Madagaskaras ir Uganda, Svazilandas ir Pietų Afrikos Respublika, Tanzanija ir Kenija – visos Afrikos šalys gali pasirodyti panašios, nes kas gi gali skirtis safariuose ar pravažiuojamų kaimų lūšnelėse? Bet skiriasi, – rašo knygos autorė. – Afrikoje kasdien junti nuotykio skonį: vis nauji susitikimai ir nematyti gyvūnai. Skiriasi net brūzgynai ir žemės spalva. Skiriasi namų formos ir genčių charakteriai. Tik šypsenos tokios panašios. Ir panašus džiaugsmas pažįstant skirtingą Afriką. Šią knygą rašiau todėl, nes man nepatinka, kad Afrikos žemynas yra nuvertinamas. Kad nurašomas ten net neapsilankius, nepasidomėjus. Tad skaitykite ir važiuokite. Pažinkite ir tik tada sakykite, ką galvojate.“

G.Štaraitė – keliautoja, rašytoja, egzotinių kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ bendraturtė ir vadovė, knygos „Į Aziją su meile“ autorė.

Abiejų knygų pristatymų transliacijos vyks I.Kanto bibliotekos feisbuko paskyroje @kmsvb.

Asta Padagaitė – „Sadistas“, Alma littera, 2020

Kaži ko čia geresnio paskaičius iš lietuviškos faunos tarp metų sandūroje išleistų Akvilės Kavaliauskaitės „Kūnų“ ir kitų metų sandūroje pasirodysiančio Rimanto Kmitos „Remygos“? Literatūrinio deficito laikai: ko gero, karantinas bus pakenkęs ne tik scenos menams, bet ir lietuviškos prozos rašymui bei leidybai. Neskaitant, žinoma, poezijos – lietuvių poezija eina kaip ėjusi, nepaisant pandeminių metų. „370“ bendraautorės Linos Simutytės debiutas „Miesto šventė“ turbūt bus pagrindinė rudens naujiena. Kai taip striuka, tarytum proziniu talonu per literatūrinį badmetį lieka pasitenkinti A.Padagaitės „Sadistu“.

„Sadistas“ yra analitinis meilės romanas apie karjeristę Viliją, įsiveliančią į mazochistinius santykius su agresyviu vyresniu vyru. Įdomu, kad veikėja pati to nesąmoningai nori ir siekia – kankintis. Psichologinė argumentacija kūrinyje regisi išplėtota ir pagrįsta, sudaranti sąlygas pažinti vidinį moters pasaulį, net jeigu sveika logika tokiam XXI a. moters paveikslui tarsi paprieštarautų.

Autorė kruopščiai iškloja pagrindinės veikėjos psichologinį portretą iš taip arti, kad nebematome antrojo plano, lyg bandytume apžiūrėti paveikslą prisiploję prie jo nosimi. Smulkiai su visais penkiasdešimt pilkų atspalvių sukramtyta jos charakteristika po kelių skyrių išgaruoja iš galvos, be to, yra prieštaringa. Kyla klausimas, kaip moteris, pasižyminti analitiniais gebėjimais suprasti kitus žmones, lieka akla susidūrusi su patologiniu smurtiniu tipu: „[v]ienintelis žmogus, kurio schemų ji neperprato akimirksniu“ (p. 127)? Negi gyvuliška aistra apakina?

Kone ketvirtadalį teksto paskyrus analitiniam Vilijos biografijos ir dvasinės medžiagos išdėstymui, ji tik tada imasi veikti. Tai pasakotojo problema, debiuto defektas (manau, autorė galėjo įtaigiau atskleisti istoriją, pasirinkdama pasakojimą ne trečiuoju asmeniu, o pirmuoju). Kartu tai – vaizdavimo problema. Kad ir kaip išsamiai skleistųsi personažas ar peizažas, jis liks sausas nepasitelkus pagrindinės literatūrinės kūrybos sąlygos – išmonės. Dar tai ir stiliaus problema: sadisto Kristoforo dialogai, prisodrinus keiksmažodžių, nors ir banalūs, ganėtinai gyvi ir motyvuoti, tačiau kitose atkarpose šnekamoji kalba lieka medinė. Konstatuojamoji semantika, konstruojamoji sintaksė nesužadina žodžio meno.

Bet, kaip dažnai ir nutinka, debiutas pamažu išjuda. Užuot dėsčiusi monolitines tiesas, pasakotoja kartais laisvai paleidžia savo veikėjus: ji su juo suartėja, užsimezga patologiniai santykiai, prasideda kriminalinio pobūdžio problemos. Aprašinėja A.Padagaitė ir lovos reikalus, bet, kaip neretai ir būna, sekso scenos, nepajutus vienas šalia kito einančių žodžių lipnumo ir jėgos, pasidaro ne tiek karštos, kiek šmaikštokos: „Vilija rietėsi pulsuodama aistros drėgme.“ (p. 82)

Tai skaitytinas debiutas, kurį protarpiais ištraukia originalumas, visiems žinomas tiesas pateikiant netikėtu rakursu: ilgo penio apologija (p. 114) yra drąsi ir šmaikšti, o veikėjos kompulsija sudarinėjant valgytojų šlykštumo klasifikaciją – spalvinga ir netikėta: „Vilija sunkiai galėdavo ištverti su valgančiais žmonėmis. Ji girdėdavo, kaip burnos išskyros maišosi su dantimis smulkinamu maistu, kaip liežuvis glitų maisto ir seilių mišinį vartalioja burnoje, kol masė tampa paruošta nuryti.“ (p. 8)

John Fowles – „Danielius Martinas“, Alma littera, 2020. Iš anglų kalbos vertė Zita Marienė

Jeigu dar neskaitei kultinio J.Fowleso romano „Magas“, tai gera žinia: vadinasi, tavęs laukia milžiniškas ir magiškas literatūrinis nuotykis. Neįmanoma adekvačiai viens du reziumuoti, kokios jėgos ir svarbos tai knyga, todėl agituoju apsilankyti bibliotekoje. Jo kriminalinį romaną „Kolekcionierius“ anotuoti paprasčiau: pamišęs vyras pagrobia ir rūsyje ilgam uždaro moterį, pasakojimas dėstomas iš abiejų veikėjų perspektyvos. Vėliau toks motyvas taps daugybės filmų kliše (ta pati tema originaliai pasitelkta psichologiniame fantastiniame trileryje „10-oji Kloverfyldo gatvė“, 2016). Prisiminus knygą „Prancūzų leitenanto moteris“ kone susmengi į fotelį nuo J.Fowleso genijaus: anot 2017 m. leidimo anotacijos, romane „detaliai atkuriama tramdomo seksualumo ir žiaurios veidmainystės kankinama karalienės Viktorijos epocha“, bet čia pat dera pridurti, kad tai ne istorinė, o labai šiuolaikiška knyga su postmodernaus mąstymo pasakotoju. Negali neprisiminti ir niuansuotosios apysakos apie meną ir aistrą „Juodmedžio bokštas“, kuri padarė nemažą įtaką lietuvių literatūros postmodernistui Sigitui Parulskiui.

Ką gi, ir vėl J.Fowlesas, šviežutėlis vertimas, pusaštunto šimto puslapių prozos. „Danielius Martinas“ yra vėliau už paminėtąsias parašyta knyga, užtat pati tradiciškiausia. Kūrinio pasakotojas, šokinėjantis nuo pirmojo asmens prie trečiojo, dar apsimetinėja postmodernistu, bet tai jau tik žaidimas. Masyviajame veikale autorius aprėpia ne tik vieno veikėjo gyvenimą, bet ir XX a. visuomenės moralės kaitą, ypač – anglų mentaliteto pokyčius. Akivaizdu, kad tekstas ir autobiografiškas.

Kūrinio intrigos šaltinis – scenaristu ir dramaturgu dirbančio veikėjo pasirinkimas permiegoti su savo merginos seserimi. Visas jo gyvenimas tarytum atsiremia į šitą veiksmą jaunystėje. Paskui apgautoji mergina tampa jo žmona, jiedu susilaukia dukters, išsiskiria. Po daugybės metų miršta buvusios žmonos sesers, su kuria andai jis turėjęs vienos nakties nuotykį, sutuoktinis, jo studijų bičiulis, ir turbūt nenustebinsiu atskleisdamas, kad tuomet našlės ir jos sesers buvusio vyro jausmams suteikiamas antras šansas.

Su metraštininko smulkmeniškumu autorius suka, pina, lipina veiksmą apie šiuos romantinius santykius. Feisbuko epochoje tokie su visomis detalėmis romanai ne tik beveik nerašomi, bet ir turbūt neskaitomi. Labai lengva išpyškint knygelę be prijungiamųjų sakinių ir kruopštesnės charakterių plėtotės, tokį surogatą įsiūlant kaip šiuolaikinį romaną – tu pabandyk ne tik parašyti taip, kaip sukurtas „Danielius Martinas“, bet vien perskaityti pabandyk. Bus veiklos – lyg sienomis pakliūti į akmens pilį.

„Danielius Martinas“ nėra meilės romanas, tai plieninė melodrama su moralinės studijos pamušalu apie žmones, kurie kamuojasi „įmesti į vieną ilgiausių, bet ir staigiausiai nutrūkusių kultūros tarpsnių žmonijos istorijoje“ (p. 106). „Danielius Martinas“ nėra geriausias J.Fowleso kūrinys, bet J.Fowlesas yra J.Fowlesas – skaitymo investicija atsiperka, nepaisant tiesmuko froidizmo ir alinančių dialogų.

Anders Hansen – „Naršymo metas“, „Balto“, 2020, iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis

Metas pakalbėti apie naršymą psichinės higienos požiūriu, kaip kad nuo vaikystės esame pratinami valytis dantis. Švedų psichiatras ir autorius priklausomybę nuo socialinių tinklų nagrinėja iš biologinės perspektyvos, didžiąją dalį teksto skirdamas ne socialiniams fenomenams, o mūsų kūnų chemijai: „išmanieji užkabina iš karto kelis esminius pasitenkinimo centrus“ (p. 49). Jo prieiga padeda suprasti, kokį iššūkį patiria žmogaus smegenys pavojingoje interneto teritorijoje.

Telefonas rankoje yra taurės alkoholio, kanapių suktinės arba kauliukų prie lošimo ruletės analogija: mes įklimpstame ir kenčiame. Bet kam tai rūpi? Kas, perskaitęs A.Hanseno knygą, atsisakys interneto plano, išsitrins feisbuką ir nebelandžios į jutubą? Ar Aurelijus Veryga uždraus naudotis internetu nuo 20 val. iki 10 val.? Neuždraus.

Prijungties problemą būtina spręsti, bet tai ateities darbotvarkės klausimas. Kol kas su šia problema kovoja susivokę individai, saugantys savo sveikatą ir vaikus, be didesnės pagalbos iš šalies. „Naršymo metas“ galėtų būti protingas parankinis vadovas išplečiant rizikos suvaldymo priemones mokyklose valstybiniu mastu.

Vis dėlto vietoje šios mokslo populiarinimo knygos verčiau pažiūrėti „Netflix“ dokumentinį filmą „Socialinė dilema“. Perskaitę „Naršymo metą“ mes vis tiek greičiausiai pamiršime daugybę svarbių jos faktų ir toliau lengvu smiliumi nersime į tinklą, kai dalimi filme pažertų įsimintinų citatų turbūt paniš pasidalyti net feisbuke: „Jeigu tu nemoki už produktą, vadinasi, tu esi produktas“, „Tai rinka, kurioje išskirtinai prekiaujama žmonių ateitimis“, „Vieninteliai žmonės, vadinantys savo klientais vartotojais (users), yra narkotikų prekeiviai ir socialinė medija“.

Tomas S. Butkus – „Ežerožemė“, Vario burnos, 2020

Vien atsiversti grafinę poemą „Ežerožemė“ – jau nemažas įspūdis. Faktas, kad ji rašyta 23 metus, irgi imponuoja. Knygoje randame ne tik solidų pluoštą eilėraščių, bet ir nuotraukų, iliustracijų.

Tačiau skaitai skaitai, vartai vartai ir suabejoji, kiek ten turinio kokybės anapus formos. Ką aš žinau, knygoje publikuotos nuotraukos atseit poetiškos, nors, mano akimis, blankokos, o iliustracijos – stačiai vaikiškos, tokių daugelis pripeckiodavo per nuobodžias pamokas sąsiuvinių paraštėse. Vis dėlto grafika – ne mano teritorija, pažvelkime į tekstus.

Na, ir nedžiugina. Galbūt solidus leidybinis projektas, per anksti pažadėjęs smūginės poetinės jėgos, tiesiog neišpildė lūkesčių? Vartai vartai, skaitai skaitai, bet tekstai ne atplėšia nuo tikrovės, smogdami stiprių impulsų per neuronines jungtis, o tarytum sukausto tarp eilučių uždusindami sunkiais viršeliais; trošku.

Man regis, „Ežerožemė“ pirmiausia yra knyga, skirta sau pačiam ir kitiems hermetiškiems poetams, tai itin subjektyvių polinkių klasifikacija, kurios bandymai išplėsti minties teritoriją krenta lyg išdžiūvusi sėkla į bevaisę žemę:

ir krinta per šviesmečius niekur –

į poeto vienatvę

į piliečio kartėlį

į eilėraštį ilgą ir lėtą

į paraštes

(...)

nežinau tik jaučiu

kaip eilėraštyje ima tvinkčioti kraujas

kaip poeto kūnas

virsta naktim (p. 215)

Michel Houellebecq –„Serotoninas“. Iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė, Kitos knygos, 2020.

Vieno įtakingiausių Europos rašytojų naujausiame romane atpažįstame panašų į ankstesnių kūrinių pasakotoją, netgi, sakytum, literatūrinį dvynį arba kloną – nelaimingą vidutinio amžiaus vyrą. Kaip ir ankstesnėje kūryboje, šitam vyrui baigiasi blogai. Vis dėlto „Serotoninas“ maloniai nustebina – M.Houellebecqo braižas šįkart ypač nugludintas, dar aštresnis, meistriškas.

Prancūzų literatūros garsenybė romane kelia jam įprastus klausimus: kiek visuomenės sąlygos lemia paskirų individų būseną, ar žmogus laisvas išsivaduoti iš socialinės lemties? M.Houellebecqas fatalistas: kadangi visuomenės sankloda sušikta, tai ir joje gyvenantiems baigiasi šūdinai. Nebūtina tikėti tokia deterministine prieiga – juk mes vis dar turime laisvą valią, ar ne? – vis dėlto rašytojas savo pasakojimą kuria taip įtaigiai ir principingai, kol galiausiai nokautuoja.

Romano pasakotojas, išgyvendamas įsisenėjusią patologinę būseną (užleistą depresiją) prisimena savo praėjusius metus, o pirmiausia – santykius su mylėtomis, tiksliau – pamylėtomis, moterimis. Kaip ir įprasta M.Houellebecqui, aprašydamas romantinius santykius jis nevartoja korektiškų terminų, o apsiriboja sąvokomis „by*is“ ir „pi*ė“, tokios leksikos gausu. Atskleisdamas savo praėjusius metus ir nuolat blaškydamasis ne tik tarp moterų, bet ir gyvenamųjų vietų, pasakotojas įsivardija didžiausią gyvenime klaidą – mylimosios Kamilės išdavystę.

Jis labai vėlai, per vėlai supranta, koks buvo mizoginiškas niekšas, todėl išsigelbėti per vėlu. Nors knyga liūdna, vietomis nepamainomas M.Houellebecqo sarkazmas gali prajuokinti iki ašarų – kaip tame hiperbolizuotame epizode, kai veikėjas aptinka paskutinės gyvenimo moters pornografinius įrašus, kuriame ji išdarinėja šioje planetoje stačiai neįsivaizduojamus dalykus. Feministiniams kritikams muskulinistiški pasakotojo pasažai – tai lengvas būdas apšaukti patį autorių degradu, degeneratu ir panašiai, na, bet M.Houellebecqo bent vaizduotės trūkumu tikrai neapkaltinsi.

„Serotonino“ autorius, man regis, iš tikrųjų yra didis mūsų laikmečio humanistas. Jeigu jo kūrybos neatstumi dėl ideologinių priežasčių (o grožinę literatūrą vertinti vien politiškai yra primityvu), ji neišvengiamai suveikia tarytum moralinis saugiklis: skaitytojams labiau žlugti negu M.Houellebecqo veikėjams kažin ar įmanoma, ir tai padeda. „Serotonino“ skaitymas palieka viltį, kad bent mums viskas klojasi gerai ir viskas bus gerai, o šitaip, kaip jo veikėjai, supūdyti savo sielą dar reikėtų žvėriškai pasistengti.

Jurga Tumasonytė – „Remontas“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

Dviejų novelių rinkinių ir publicistinių miniatūrų knygos autorės pirmasis romanas „Remontas“ pirmiausia yra šeiminė istorija, išplečiama iki laiptinės, daugiabučio erdvės ir galiausiai – visos visuomenės pločio apibendrinimų. Tai pasakojimas apie jauną moterį, kuri, gilindamasi į savo praeitį, permąsto asmenines ribas ir patiria trauminių epizodų reikšmę, padarinius. Originalu tai, kad šis santykis su pačia savimi skleidžiamas ne tiek tradiciniame šeimos branduolyje, kiek išplėstinėje artimųjų aplinkoje – per ryšį su vaikystės draugėmis (kaimynėmis) ir jų tėvais.

Sakinio lygmeniu J.Tumasonytės braižas atidirbtas, vis dėlto romano apimtis tampa rimtu iššūkiu netgi patyrusiai (smulkesnių prozinių formų) rašytojai. Pati kūrinio idėja užčiuopti trisdešimtmečių kartos psichosocialinę būseną prasminga ir bemaž išpildyta. Vis dėlto romanas sugriūva pats į save autorei negrabiai atsimušus į kuriamos pasakotojos poziciją.

Pagrindinė knygos yda – pasakojimas atsitolinus dideliu (emociniu, laiko) atstumu nuo vaizduojamų įvykių, lyg tekstą būtų parašiusi kalinė (užrašų iš belangės formatas, beje, istorijai su pagrindiniu dingusios moters motyvu netgi būtų labai tikęs). Tokį naratyvinį metodą taikė Maxas Frischas romane „Štileris“, bet jame retrospektyvinė veikėjo savianalizė vis tiek pateikta it pasakojant čia ir dabar. Tuomsyk „Remonto“ pasakotoja, kuri yra pagrindinė veikėja, iš tikrųjų ne pasakoja, o atpasakoja, ne vaizduoja, o bendrais bruožais apibūdina.

Todėl dažnai vietoje konkretaus epizodo siūlomas apibendrinimas, ištisuose romano gabaluose lyg piktžolė įsismelkia būtasis dažninis laikas, slopinantis tempą, o dialogai atrodo tarsi įterpti iš reikalo. Tai todėl fragmentuose, kurių pasakotoja pati savo akimis nematė, nepatyrė („Eglė papasakojo“, p. 178) taip apmaudžiai trūksta gyvybės. Taip pat nuvilia ištisos pastraipos, puslapiai tiesiog nerelevantiško teksto, vis įvedamų naujų veikėjų (pasakotojos kaimynų) štrichai, kurie iškart ir išblunka. Balastiniai prielipai nepraturtina pasakojimo, o jį slopina. Tiesa, kai kurie epizodai, atskleidžiami tariamąja nuosaka, kuriuose pasakotoja įsivaizduoja alternatyvią veikėjų ateitį, yra gaivūs ir energingi (p. 172, p. 224).

Kartu su akiplėšišku Virginijos Kulvinskaitės tekstu „Kai aš buvau malalietka“, ironišku Vaivos Rykštaitės romanu „Lizos butas“, J.Tumasonytės „Remontas“  įsilieja į pastaruoju metu sužadintą XX a. paskutiniojo dešimtmečio atminties srovę, papildydamas ją būties drungnumu ir nykumu: „Nors mokykloje ir mieste buvo įvairių užklasinių būrelių, nė viena jų nelankėme. Buvome trys balionai, pripūsti nuobodulio, kurį nešiodavomės dykinėdamos ir laukdamos. Nekantravome, kol užaugs krūtinė, kol susirasime bernus, kol pasibaigs mokslo metai ir nebereikės gyventi su tėvais“ (p. 137).

Grigorijus Čchartišvilis – „Rašytojas ir savižudybė“. Iš rusų k. Vertė Dalia Saukaitytė, Kitos knygos, 2020.

Rašytojo siela ir psichika – intriguojanti teritorija, o savižudybės, kaip visi žinome, rimta socialinė problema, kurią sukelia individų pasirinkimas nutraukti savo gyvenimą. Šįkart autorius taikosi susiaurinti ir išryškinti objektą, išsamiai aprašydamas išskirtinai literatūrą kuriančių asmenų požiūrį į savižudybę ir nusižudančių rašytojų galimus motyvus.

Prieiga verta dėmesio, bet kažin ar neperspausta? Juk lygiai taip pat galima būtų sudaryti rinkinį apie dailininkus ir aitriąsias paprikas, režisierius ir nugaros skausmus arba rašytojus ir... dviračius. Šaržuoju? Šaržuoju. Nors knyga yra rimtos apimties ir kruopščiai parašyta, galiausiai G.Čchartišvilio eseistinis tyrimas ne kažin kur nuveda. Turbūt nelieka nepaminėtas nė vienas savo gyvenimą šioje planetoje nutraukęs autorius, bet išvadas turi pasidaryti pats skaitytojas. Kam reikalingas toks eseistiškai enciklopedinis sąvadas? Turbūt kad vienoje vietoje galėtum rasti, koks rašytojas (taip pat kada ir galbūt kodėl) nusižudė. Ar labai svarbi tokia informacija? Nežinau.

Knygos autorius gausiai pasiūlo įžvalgų apie rašytojų būdą ir savižudybių priežastis, kurios daugmaž girdėtos. Iš dalies tai pastebi ir pats į klausimą giliai panėręs autorius: „mūsų skyriaus, skirto filosofiniam požiūriui į savižudybę rezultatai: nieko naujo, jokių netikėtumų“ (p. 82). Mes ne kažin ką naujo išmokstame, nes autorius daugiausia apžvelgia tai, kas jau įvykę ir kitų pasakyta, pridurdamas savo asmeninę nuomonę, apibendrinimą. Greičiausiai sociologas arba psichologas, rašytojų savižudžių fenomeną patyrinėjęs pagal specifinį mokslinį metodą, iš tokios išsamios medžiagos būtų išspaudęs daugiau. Šiuo atveju tekstui elementariai pritrūko rimtos hipotezės. Pritrūko naujo vėjo.

Vis abejojau, ar autoriaus požiūris į menininkų savižudybes nėra truputį per romantiškas ir atgyvenęs. Kai kur jis savižudybių fenomeną nagrinėja pasitelkęs klasikinę psichoanalizę, o dviejų rašytojų biografijas, šaržuotai perrašytas pagal psichoanalitines klišes, laikyčiau labiausiai vykusia ir šmaikščiausia knygos dalimi. Vis dėlto šiuolaikinei psichikos sveikatos minčiai autorius bemaž neskiria dėmesio, nors galbūt šitoje sferoje kaip tik ir glūdi atsakymas į platųjį G.Čchartišvilio užmojį?

Vietoje atsakymo aptinkame išvedžiojimų, kurie, mano akimis, labiau tinka XX a. ir ankstesniems, negu dabarčiai, o aptardamas rašytojos Karinos Boye savižudybę dėl nelaimingos homoseksualios meilės dviem moterims autorius jau ir pats tarsi patvirtina mąstąs anachronistiškai: „Argi ne keista, kad vieną giliausių įžvalgų apie meilę išsakė poetė, nemokėjusi mylėti taip, kaip sumanė gamta?“ (p. 225). Srsly?

Samanta Schweblin – „Pilna burna paukščių“. Iš anglų k. vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė, Sofoklis, 2019.

Kokias istorijas atskleidžia šis rinktinių autorės novelių leidimas? Nelengva atsakyti, o paskutiniame viršelyje pasakojimų palyginimas su Franzo Kafkos kūryba tikrai nepadeda – palyginimas kaip reta perspaustas.

Taip, S.Schweblin novelėse apsčiai aptinkame mistikos, sukeistinimų, paranormalių situacijų ir tik pačių originaliausių, niekur kitur neregėtų personažų. Deja, jos apytuštės, tarsi savaiminės, netalpinančios potekstės. Pavyzdžiui, lietuvių autoriaus Jaroslavo Melniko rinkinyje „Rojalio kambarys“ irgi kuriamos paralelinės tikrovės, tačiau jose bent įrašomas ir žemiškasis dėmuo, filosofinis pagrindas, atpažįstamumas.

Titulinėje novelėje „Pilna burna paukščių“ vaizduojama mergaitė, jos tėvų siaubui perėjusi prie egzotiško raciono – vien gyvų paukštelių dietos. Negaudama savo kasdienės porcijos, dukra blogsta, o suvartojusi gyvos paukštienos išsyk atsigauna. Pasakojimo esmė vis dėlto slypi ne mergaitės elgesyje, o jos tėvų dramoje: mes pamažu patiriame ir suprantame, kad jie išsiskyrę ir sunkiai išgyvena sugriuvusią šeimą. Tuomet vaiko polinkį valgyti paukščiukus galima paaiškinti kaip skyrybų traumos alegoriją, bet galima suprasti ir bet kaip – sakykime, net kaip vegetarizmo kritiką ar panašiai.

Panašios ir kitos istorijos, kurių potekstę gali susimanyti pagal savo paties nuostatas ar pageidavimus. Todėl mane labiausiai įtikino ne tariamai kafkiškos, o kelios tradicinės novelės. Štai viename vaiko akimis vaizduojamame pasakojime mes vėl regime skyrybų dramą: vaiko namuose ruošiamasi švęsti Kalėdas; agresyvus vyras, jos tėvas, į šventę atsivedęs, suprask, savo naująją simpatiją; motina išgyvena gilų sielvartą; vidurnaktį į namus galiausiai įvirsta ir jos pačios meilužis, persirengęs Kalėdų Seneliu, suteikdamas džiaugsmo ne tik vaikui, bet ir nelaimingajai mamai, net jeigu netikėtas dviejų vyrų susidūrimas baigiasi buitiniu konfliktu. Reziumė vaiko akimis: Kalėdų Senelis lieka nakvoti namie, įsivyrauja santykinė ramybė ir šventinė nuotaika. Šitoje novelėje pasitelktas puikus atskaitos taškas – mažamečio matymas, padedantis tarp suaugusiųjų kurti specifinę intrigą ir įtampą, perfiltruotą per nekaltą sielą.

S.Schweblin nešvebeldžiuoja, o rašo glaustu, nuosaikiu stiliumi, todėl skaityti paprasta, juolab kad dauguma istorijų telpa vos į kelis puslapius. Vis dėlto pageidaujantiems galingesnės novelistikos siūlyčiau verčiau atsiversti Lauren Groff rinkinį „Florida“ arba Akvilės Kavaliauskaitės knygą „Kūnai“.

Akvilė Kavaliauskaitė – „Kūnai“ (Balto leidybos namai, 2020)

A.Kavaliauskaitės „Kūnai“ – svarbi ir laukta knyga, nes, panašiai kaip ir pernai novelių rinkinį „Undinės“ išleidusi Jurga Tumasonytė, ji užkabina laikmečio nervą, įsismelkia į šiuolaikinį individą. Tokių knygų apmaudžiai trūksta, todėl bet koks šviežias reiškinys – didelė dovana skaitytojui. Maža to, „Kūnai“ – tvirti tekstai ne tik pagal temą, bet ir formą.

Danutės Kalinauskaitės tekstuose gražūs žodžiai limpa gražiuose sakiniuose, Undinės Radzevičiūtės sakiniai gražūs savo taupumu (Nes kaip. Gražu. Trumpai. Pasakyt), Dainos Opolskaitės novelių sintaksė apakina nuo tradicinio viršsvorio, o A. Kavaliauskitės sakiniai puikūs patys savaime. Jos sakiniai neprisidengia literatūrinėmis priemonėmis, o yra tokie, kokie yra. Nei pridėsi, nei atimsi.

Kitaip sakant, A. Kavaliauskaitės estetika paremta ne literatūrinėmis gudrybėmis, o racionaliu paties pasakojimo plėtojimu: „Iš stalčiaus verandoje išsitraukiu pundą raktų. Kuris nuo garažo – pirštai patys prisimena“ (p. 124). Autorei nereikia ieškoti triuškinančios metaforos ar, kaip Jurgai Ivanauskaitei, užtvindyti teksto vienarūšėmis sakinio dalimis, kad būtų proziškai įtaigu, kad mintis nutviekstų: „Mergina į kambarį grįžta labai garsiai tylėdama. Taip garsiai tyli supykusios moterys, kai iš burnų neišleidžia nė žodžio, bet už jas kalba žingsniai ir namų apyvokos daiktai“ (p. 105).  A.Kavaliauskaitės tekstai yra stebėtinai pragmatiški.

Didžiausią meninę jėgą junti tekstuose, kuriais autorė užgriebia begalinį poros santykių lauką. Vis dėlto istorijų energija kiek prislopsta ieškant netikėtumo efekto – tarytum televizinio stebuklo. Todėl tai, kas A.Kavaliauskaitės istorijose prikišamai stebuklinga ir netikėta, staiga rodosi drungnoka. Baltu kostiumu pasipuošęs italas, dėl moters dėmesio nudažantis fontaną raudonai, – tai vizualinio kontrasto klišė, kurios literatūriškai užmaskuoti nepavyksta. Ten, kur A.Kavaliauskaitė perspaudžia, pasakojimas pareina į socialinę satyrą. „Kūnų“ stiprybė išryškėja būtent tada, kai stebuklą pavyksta atrasti pačioje drungniausioje drungnumoje.

Kad ir kaip būtų, šio rinkinio redaktorius Alvydas Šlepikas, regis, turi savęs vertą pamainą. Dėl skaitytojų satisfakcijos nė neabejoju ir dabar lieka tik azartiškai stebėti, ar šitokią ryškią alternatyvą įprastam lietuviškos literatūros melodramiškumui, metaforiškumui ir lyriškumui pastebės literatūros elitas.

Rytis Sabas – „Gaono kodas“ (Alma littera, 2019)

Debiutinis R.Sabo romanas pasirodė pačiu laiku – pasitinkant Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus. Trileris apie slaptą sąmokslą paremtas visuomenėje mažai žinomais žydų istorijos kuluarais, tad šis pramoginis-pažintinis žanras žaismingai papildo metų temą, kuriai bus skirta nemažai dėmesio.

Semdamas iš itin turtingų šaltinių, autorius kultūriniais klodais leidžia gėrėtis ir savo personažams. Todėl bemaž kiekviename puslapyje pasakotojas atranda ir skaitytojui atpasakoja kokį nors istorinį faktą, nesibaidydamas, kad toks jų kaišiojimas į tekstą yra mechaniškas, nenatūralus. Panašiai rašo Regimantas Dima, kurio romanų herojai iš viso nieko neveikia, tik minta ir atrajoja istorinėmis įvairenybėmis.

Vis dėlto R.Sabas išlaviruoja tarp enciklopedinių žinių sukurdamas ganėtinai intriguojančią istoriją. Autorius nuovokiai kontroliuoja įtampą: skaitytojas vis priverčiamas tikėtis, kad kas nors atsitiks, – dar ne šitame puslapyje, o kitame. Tiesa, intriga remiasi žanrinėmis klišėmis (įspėjimais, pavojumi, slėpynėmis ir t.t.).

Tad romano tiek raumenys (Lietuvos žydų istorija), tiek kaulai (trilerio elementai) gana išvystyti, kad pasakojimas krutėtų. Tačiau teksto kraujas (literatūrinė kalba) ir jo siela (meninė išmonė) lieka leisgyviai. Iš trilerio, žinoma, nebūtina reikalauti prustiškos estetikos, vis dėlto didesnis dėmesys dialogams arba natūralesniam istorinių žinių inkrustavimui į tekstą nebūtų pakenkęs. Šiuo atveju autoriui tenka naudotis ribotomis kūrybinėmis priemonėmis ir išmonės trūkumą maskuoti atsitiktinumais (panašiai kaip lėkštuose filmuose, kai pasaulis išgelbėjamas nukirpus sprogmens laidą paskutinę sekundę). Vienas tokio naratyvinio „netikėtumo“ pavyzdys: veikėjai muziejuje atranda aštuoniolika žodžių iš Ž raidės, kuriuos iš pradžių interpretavę kaip pasąmonės srautą galiausiai įžiūri sekoje instrukciją. Nuvykę į žydų kapines, veikėjai užsikabina už vieno žodžio iš Ž raidės – žaibo – ir nusprendžia: „Žaibas! Ieškokim medžio, suskaldyto žaibo!“ (p. 55).

Kodėl žaibas nurodo būtent į medį konkrečiose kapinėse, o ne kokį nors kitą simbolį (kad ir įtampos ženklą ant elektros pastotės), aišku tik patiems veikėjams. Todėl tai ne tiek galvosūkis, kiek vaikiška šarada.

Knygą vertėjo ne kartą perrašyti arba kam nors iš peties suredaguoti. Dabar turim, ką turim, – skaitytiną, vis dėlto didelio malonumo nesukeliantį pramoginį-pažintinį skaitinį. Kuris, be to, neakivaizdžiai parodo, kad mūsų šalies atmintyje užsigulėjusios turtingos temos vis dar laukia talentingų autorių rankos.

Lucia Berlin „Namų tvarkytojos vadovas“ (Kitos knygos, 2019. Iš anglų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė)

500 puslapių? Tiek teksto, kuris net nėra romanas, o apsakymai, išleidžiama tik arba genialių autorių, arba grafomanų. Šiuo atveju tokios apimties yra „Namų tvarkytojos vadovas“, kuris nei genialus, nei grafomaniškas.

Nors, jei kalbėtum nuoširdžiai, vis dėlto labiau linksta į grafomanijos pusę. Sutinku, L.Berlin autobiografiškos istorijos mielos ir žavios, jų pasakotoja – gyva ir simpatinga. Tos istorijos – apie viską. Gyvenimą, kasdienybę, meilę... Kaip ir visos kitos knygos. La la. Bet žodžių rinkinyje ryškiai per daug. Paties rinkinio per daug – jis parengtas tarytum be jokios atrankos.

Rašytoja turi pagavią pasakojimo manierą, bet jos autorinis ritmas ištirpsta galybėje detalių – visokių pavadinimų, pavardžių, prekės ženklų, datų ir t.t.: „Ji vesdavo būgnų paradus El Paso aukštesniojoje, o 1946 ir 1947 metais tapo Mis „Sn Bowl“ (p. 209).“ Dėl perteklinės informacijos, savitikslių kalbos žaidimų ir vis kaišiojamų DIDŽIŲJŲ RAIDŽIŲ dauguma istorijų atrodo ne kaip klasikiniai apsakymai, o neišbaigti kūrybinio rašymo pratimai. Neprideda apsakymams svorio ir tai, kad autorė retai kur sukuria gilų veikėją, kuris nebūtų pati pasakotoja. Novelėmis šitų istorijų irgi niekaip nepavadinsi, nes stokoja novelėms būdingos struktūros ir niuansuotos pabaigos, jos tiesiog palaidos. Vos nepasakiau: palaidi pezalai.

Bet taip sakyti būtų negražu. Neabejoju, kad knyga ras savo gerbėją. Man regis, su pasakotoja ne viena skaitytoja, neieškodama knygoje didelės literatūrinės vertės, tiesiog tapatinsis. Ne veltui pereinu į moterišką giminę: nors literatūros skirstyti į vyrišką ir moterišką nesu linkęs, vis dėlto šita knyga yra moteriška, niekur nesidėsi. Joje itin gausu tik (tradicinėms) moterims būdingų dalykų, kurių pats tiesiog nesuprantu.

Kad ir kaip būtų paradoksalu, rinkinio pavadinimas „Namų tvarkytojos vadovas“ man neatrodo ironiškas – jis tarytum atitinka galimą adresatą. Patiks toms skaitytojoms, kurios mėgsta jaukumą, globą, paplepėjimus, „malalietką“. Kurios gyvai aptarinėja prekės ženklus, prenumeruoja bent vieną moterišką žurnalą, kartais leidžia nedideles nuodėmes ir tokiomis „vyriškomis“ abstrakcijomis kaip akcijų biržos rodikliai arba Tarptautinės klimato kaitos komisijos ataskaitos nekvaršina sau galvos.

Karl Ove Knausgård „Mano kova. Vaikystės sala“ (Baltos lankos, 2020. Iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė)

Esti Naujieji metai, esti Kinų naujieji metai ir esti metai, kurie prasideda nuo K.O.Knausgårdo. Su norvegų literatūros megažvaigžde man jau prasidėjo treti tokie metai. Romano pasirodymas dar veikia ir kaip artėjančios Vilniaus knygų mugės preliudija. Trečius metus iš eilės mus taip palepina „Baltos lankos“. Gražiausia, kad tokie pat bus ir ateinantys treji metai, nes „Mano kovos“ tomų iš viso yra šeši. Kažin kas laukia bibliofilų, kai šitos legendinės serijos vertimai į lietuvių kalbą baigsis?

Taigi – trečia knyga. Kaip ir nurodo paantraštė – apie vaikystę. Ir vėlgi – rašytojas nustebina iš naujo, nes prirašo žvėriškai daug. Ir vėl stebiesi, negi iš tikrųjų K.O.Knausgårdas tiek visko atsimena, nes, kaip žinome, romanų serija remiasi jo paties biografija. Primenu, kad pirmoje šešiatomio dalyje „Mirtis šeimoje“ autorius vaizdavo savo santykį su tėvu ir jo mirtį, o „Mylinčiame žmoguje“ daugiausia atpasakojo savo santykius su buvusia žmona Linda ir mažamečiais savo vaikais.

„Vaikystės sala“ daro įspūdį dar intensyvesniu atminties tyrimu – juk pasakotojas smelkiasi į giliausią savo praeitį, išsamiai atskleisdamas santykį su tėvais, vaikystės draugais ir mokytojais, nutikimais ir vietomis, kol tampa paaugliu. Šiame tekste, kaip ir ankstesnėse dalyse, tenka nuolankiai leistis į ilgą ir išsamią kelionę, kartu patiriant tai, ką išgyveno pasakotojas. Skaitydamas kartais jau ir neatskiri, kuris esi tu, o kuris Karlas Ove.

Didžiausias mūsų eros atminties archeologas atskleidžia, kad beveik neturi savo pirmųjų šešerių metų atsiminimų. Užtat tai, ką atsimena, parodo, kokia vis dėlto rašytojo vaikystė buvusi graži ir laiminga, nors pats tuos atsiminimus apibūdina kaip „nieko vertus“: „stoviu ant medinio tilto retame miške, regis, kažkur aukštai ant kalno, po tiltu šniokščia platus upelis, vanduo žalias ir baltas, aš šokinėju, tiltas siūbuoja ir aš juokiuosi (...) Sėdžiu ant užpakalinės automobilio sėdynės, sustojame ties sankryža, tėtis atsisukęs sako, kad esame Mjondalene. (...) Lipu į kalvą prie namo ir stumiu didelį plastikinį sunkvežimį, jis geltonas ir žalias, aš jaučiuosi nuostabiai – turtingas, laimingas ir patenkintas savimi. Viskas“. (p. 14)

Ko gero, kiekvienas K.O.Knausgårdo tomas ir mus padaro truputėlį turtingesnius ir laimingesnius.

Į kelionę po žmogaus jausmus

Žurnalistės, scenaristės ir tekstų kūrėjos Akvilės Kavaliauskaitės knygoje „Kūnai“ ironiški, neregėtų fantazijų pilni tekstai kviečia į kelionę po žmogaus jausmus ir jų atspalvius, pražystančius tam tikru suvokimo momentu.

Novelių herojai – skirtingi: nuo smalsaus vaiko iki paskutinįkart scenoje vaidinančio aktoriaus; nuo pasakiškos vaizduotės režisieriaus iki statybininko, kurio didžiausias gyvenimo pasiekimas – nepabaigtas lėktuvas.

„Bet išorė, kūnas, – tai nelabai svarbu. Svarbiausia, kas darosi tų žmonių galvose, nes jei ne kūnas, esame tik tai, ką jaučiame“, – pabrėžia knygos autorė. 2015 metais pasirodęs jos debiutinis romanas „Du gyvenimai per vieną vasarą“ iškart pateko į skaitomiausių knygų dešimtukus.

Socialinis statusas, pareiga ar meilė?

Georgie Blalock knygoje „Kita Vindzorų mergina“ autorius kviečia pasinerti į maištaujančių aristokratų būtį, kur su cigaretės kandikliu vienoje rankoje ir kokteilio taure kitoje princesė Margareta lyg žvaigždė spindi jaunų turtingų aristokratų palydoje, nors toks pašėlęs gyvenimo būdas kertasi su jaunesniosios karalienės Elžbietos sesers pareigomis. 

Kilmingos, bet nuskurdusios šeimos atstovė Vera Strazmor pokario Anglijoje rašo skandalingus meilės romanus, svajoja gyventi ir dirbti Niujorke, trokšta vėl patirti laimę, kurią prarado žuvus sužadėtiniui.

Atsitiktinis susitikimas su princese Margareta visiems laikams pakeičia jos gyvenimą. Tapusi antrąja princesės freilina, Vera iš arti stebi jos meilės romaną su žaviuoju kapitonu Piteriu Taunsendu.

Matydama, kaip karališkosios šeimos narė negali paklusti savo širdies balsui, Vera ima trokšti laisvės, kad galėtų siekti savo svajonės. Abiem moterims tenka rinktis, kas svarbiau – socialinis statusas, pareiga ar meilė.

Rasti kelią atgal vienam pas kitą

Christy Lefteri knygoje „Bitininkas iš Alepo“ pasakojama apie bitininką Nurį ir jo žmoną dailininkę Afra. Jų gyvenimas gražiame Alepo mieste Sirijoje yra paprastas ir šeimyniškas. Tačiau vieną dieną karas atima viską, kas buvo brangiausia, ir jie priversti bėgti.

Keliaudami per neteisybės kupiną pasaulį Afra ir Nuris turi susitaikyti su skaudžia netektimi ir patiria išbandymų, kurie palaužtų net tvirčiausią dvasią. Tačiau, nepaisant visko, jiems reikia rasti kelią atgal vienam pas kitą.

Knygos autorė – pabėgėlių iš Kipro duktė Christy Lefteri užaugo Londone. Ji dėsto kūrybinį rašymą Briunelio universitete. Parašyti „Bitininką iš Alepo“ ją įkvėpė patirtis savanoriaujant UNICEF remiamame pabėgėlių centre Atėnuose.