Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos. "Džiaugiuosi nueitais etapais tiek kariuomenėje, tiek diplomatijoje. Dabar prasideda naujas etapas su naujais iššūkiais. Žiūrėsime, kaip seksis", – viešėdamas "Kauno dienos" redakcijoje sakė A.Pocius.
Ir vadas, ir studentas
– Esate minėjęs, kad kario profesiją jums parinko likimas. O kaip tapote į diplomatu?
– Diplomatiją pasirinkau sąmoningai, tam ruošiausi. Dar studijuodamas JAV Sausumos kariuomenės karo koledže supratau, kad strateginis vaidmuo yra labai arti diplomatinio, nepakanka būti greitam ir tiesiam. Paskaitose gavome daug diplomatijos, derybų meno žinių ir praktinių įgūdžių. Kartu susimąsčiau: jeigu tapsiu generolu, juo tarnausiu apie dešimt metų ir reikės išeiti į pensiją – į atsargą. O ką aš po to darysiu? Tad grįžęs į Lietuvą ir tarnaudamas Lauko pajėgų vadu dar baigiau tarptautinių santykių ir diplomatijos magistro studijas. Buvo ekstremalu ir nelengva, nes buvau ištisai tarnyboje, reikėjo ir į Iraką, Afganistaną skraidyti, Lietuvoje buvo visokių reikalų, ir dar vakarais į paskaitas.
– Gal galite įvardyti kelias sunkiausias ar įsimintiniausias situacijas, kai buvote Lietuvos kariuomenės vadu?
– Kai tapau Lietuvos kariuomenės lauko pajėgų vadu, teko didžiulė atsakomybė. Buvau atsakingas už visų karių kovinį ir fizinį pasirengimą, reagavimo į įvairias krizes, ekstremalias situacijas planų sudarymą. Lietuvai įstojus į NATO, turėjome labai daug iššūkių pereiti į vakarietiškas procedūras. Jeigu mes norime būti saugūs, norime, kad mus saugotų NATO, kad atvažiavę mus gintų Hansas, Džonis, Chose, turime priimti ir įsipareigojimus. Vienas už visus ir visi už vieną. Bet reikia saugoti žmones, t.y. juos tinkamai parengti. Sovietiniais laikais kariai buvo siunčiami neparengti. Kiek tuomet Afganistane žuvo? Niekas net neskaičiavo aukų, sužeistųjų. Kariams parengti stengiausi skirti daug dėmesio, buvau griežtas reikalaudamas maksimalaus pasirengimo, atsakomybės iš vadų.
Man baigiant kadenciją, prasidėjo Krymo įvykiai. Visuomenėje pasklido baimė, ką darytume, ar pasiruošę. Kai buvo priimti politiniai sprendimai didinti finansavimą kariuomenei, man jau buvo lengviau.
– Kaip vertinate besikeičiantį finansavimą Lietuvos kariuomenei?
– Džiaugiuosi, kad krašto apsaugai, gynybai, saugumui išlaidos siekia beveik 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), ir projektus, apie kuriuos aš galėjau tik pasvajoti, jau tapo įmanoma įgyvendinti. Jeigu skiri daugiau lėšų, valstybė tampa saugesnė. Investuotojai taip pat žiūri, ar saugi valstybė. Svarbiausia yra stabilumas ir saugumas. Mano vadovavimo metu buvo 0,7 proc. BVP. Jau seniai svajojome įsigyti savaeigių haubicų, pėstininkų kovos mašinų "Vilkas", pakeisti sraigtasparnių bazę, bet tik dabar tai įgyvendinama. Man išeinant pasisekė tik tiek, kad paieškoms, gelbėjimo operacijoms įsigijome vakarietiško tipo sraigtasparnių, kurie naudojami ir organams, skirtiems transplantacijai, skraidinti, ir gelbėjimo operacijoms jūroje. Su šiais sraigtasparniais pralaužti ledai, kad vėliau galėtume visiškai pereiti nuo sovietinės prie vakarietiškos platformos.
Kitokie iššūkiai
– Ar nenusivylėte Bulgarijoje, Rumunijoje? Ar tai nebuvo per ramus darbas, palyginti su buvusiomis įtemptomis pareigomis kariuomenėje?
– Iššūkių ir ten buvo pakankamai daug. Aišku, jie buvo visai kitokio pobūdžio. Vienas tokių – mūsų visuomenės senų stereotipų, susidariusių pagal buvusį sovietų turisto požiūrį apie minėtas šalis, laužymas.
– Kaip Lietuvai, palyginti su Rumunija, kurioje rezidavote kaip ambasadorius, sekasi judėti pirmyn?
– Pasižiūrėjus į statistinius duomenis, pagal BVP, atlyginimus mes esame treti nuo galo ES, o rumunai – antri nuo galo. Kai kuriose srityse mes esame daugiau pažengę, bet nesame labai nutolę. Gal mūsų švietimas atrodo šiek tiek geriau nei rumunų. Lietuvoje reformos, nors nebaigtos, bet yra geresnė situacija. Kai kuriose ekonomikos srityse yra Lietuvos pranašumas. Lietuvių investicijos Rumunijoje siekia 200 mln. eurų. Rumunų verslo investicijos pas mus yra apie 2 mln. eurų. Tačiau jie pastaruoju metu sėkmingai pritraukia kitų šalių investicijas.
Lietuviai šaunuoliai – atrado nišą Bukarešte, viešbučių versle. Yra trys veikiantys lietuvių kapitalo viešbučiai ir dar trys statomi. Ten investuoja mūsų lengvosios pramonės atstovai – trąšų komponentų prekybos, tekstilės. Medikai taip pat bendradarbiauja. Tiesą sakant, verslininkams patarimai nereikalingi, jie yra kaip vikingai.
– Kokių lietuviškų pėdsakų aptikote Bulgarijoje?
– Ryškiausią pėdsaką ten yra palikęs dr. Jonas Basanavičius. Varnoje ant namo, kuriame gyveno J.Basanavičius, atidengėme paminklinę lentą. Iki tol ant to pastato nebuvo jokio ženklo. Dabar Lietuvos turistams, kurie lankosi Varnoje, bus lengviau rasti. Vieno namo, kuriame gyveno, jau nebėra, kitas išlikęs. Kelioms gatvėms J.Basanavičiaus vardas jau anksčiau buvo suteiktas. Bulgarijoje jis vis dar gerai prisimenamas, žinomas, muziejuje jam yra skirta atskira ekspozicija.
– Kokios dažniausiai pagalbos Lietuvos piliečiams prireikia Bulgarijoje, Rumunijoje?
– Bulgarijoje didėja poilsiautojų iš Lietuvos srautai. Rumunija labiau įdomi istorine prasme – ji buvusi karalystė. Su savo Drakula – kunigaikščiu Vladu Depešu, jo pilimi, kitomis legendomis. Tai įdomios šalys, su malonumu jas prisiminsiu, rekomenduoju lietuviams iš naujo jas atrasti. Pagalbos neretai prireikdavo sunkvežimių vairuotojams, kirtusiems Rumuniją tranzitu. Transportininkų judėjimas ten didžiulis, taip pat ir turistų. Atsitikdavo įvairių nelaimių – atsipalaiduoja, pameta dokumentus, juos apvagia. Yra žuvusių avarijose, vienas lietuvis mirė prieš pat Kalėdas. Lietuviai Rumunijoje buvo plačiai nuskambėję ir dėl rekordinės narkotikų kontrabandos.
"Nematomuose apkasuose"
– Esate išleidęs prisiminimų knygą "Nematomuose apkasuose". Rašymas buvo jūsų laisvalaikis ar tarsi darbas?
– Tai buvo pareiga. Įsipareigojimas. Mintis, kad reikia parašyti knygą, kilo, kai studijavau Vokietijoje. Kai studijos ėjo į pabaigą, užuot su bokalu alaus sėdėjęs Hamburge, nusprendžiau sėsti ir rašyti prisiminimus. Susirašiau 1988–1989-uosius, Sausio įvykius, kariuomenės išvedimą iš Lietuvos. Po to vis ką nors pasižymėdavau galvodamas, kad kada nors parašysiu knygą. Viską sudėti ir sudaryti knygą pastūmėjo brolio mirtis. Jis už mane vyresnis tik kiek daugiau nei dvejais metais. Nė vienas nežinome, kada išeisime, o mano knyga dar buvo neparašyta. Pagalvojau, kad privalau tai padaryti. Įpareigojau save. Knygai buvo skirti vakarai, savaitgaliai. Kaip ir buvau numatęs, spėjau ją išleisti iki savo 60-mečio. Pajutau didžiulį palengvėjimą.
Knygoje yra aprašyti ir mano giminaičiai, kurių dalis buvo pokario partizanai, kovotojai už laisvę. Jaučiau pareigą įprasminti jų pasiaukojimą. Iš mamos pusės nemažai artimųjų buvo ištremti į Sibirą. Apie juos norėjau parašyti, nes nė vienas jų savo istorijų neskelbė, buvo tik pasakojimų, kuriuos iš jų girdėjau augdamas. Kai kurie jų net nesulaukė Lietuvos laisvės dienos.
Vienas mano herojų buvo mano dėdė – mamos brolis Antanas Budrys. Partizanas. Buvo suimtas, kankintas, nuteistas ir kalėjo Karagandos lageryje, po to siųstas į kitas vietas. Prisimenu, kaip Klaipėdoje su tėvais važiavome į geležinkelio stotį jo pasitikti, kai jam buvo leista grįžti. Per mokyklines atostogas su juo leidau daug laiko, jis spėjo papasakoti daug istorijų, kaip jie kovojo, kaip tikėjosi laisvos Lietuvos. Deja, jis mirė 1987 m.
Norėjau parašyti ir apie bendražygius, su kuriais atėjome atkurti Lietuvos kariuomenės, apginti Lietuvos valstybę. Mano kaip įvykių liudininko ir įvykių dalyvio akimis. Lietuvos piliečio, kario akimis. Kariuomenės atkūrimas nuo eilinio savanorio, eilinio Sąjūdžio žaliaraiščio, iki Lietuvos kariuomenės vado.
Dabar ruošiu dar vieną knygą. Paraleliai domėjausi lietuviais, kurie tarnavo kitų šalių kariuomenėse. Turime žinoti savo tautiečius, kurie įvairių audrų nublokšti į kitas valstybes, tarnavo jų kariuomenėse. Viena iš idėjų – būtina sužinoti ir padėkoti buvusiems emigrantams, gyvenusiems JAV, Kanadoje, Vokietijoje ir kt. ir padėjusiems atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Tęsiu jų paieškas.
Arvydas Pocius (kairėje) ir "Kauno dieną" valdančios bendrovės "Diena Media News" akcininkas Mindaugas Mickevičius (dešinėje).
Posūkis į politiką
– Neseniai paskelbėte, kad grįžęs į Lietuvą pradėsite politiko kelią. Kokioje konkrečiai veikloje save matote?
– Noriu, kad mano patirtis ir Vakarų valstybėse įgytas karybos mokslas būtų ir toliau naudingas šaliai, Tėvynei. Valstybės saugumas ir gynyba yra sritys, prioritetinės visoms valstybėms.
– Ar tebepraktikuojate imtynes, dziudo? Buvote pasiekęs nemažų aukštumų šiose sporto šakose.
– Nepraktikuoju, bet sportuoju kiekvieną dieną. Esu paskyręs laiko fizinei formai palaikyti. Toks mano gyvenimo būdas. Namuose turiu įsirengęs sporto kambarį. Ten yra treniruokliai, turiu savo pratimų kompleksą, kuris kaip "Tėve mūsų" yra iš ryto atliekamas. Toliau – judėjimas, vaikščiojimas, buvimas gamtoje su meškere arba su medžiotojo šautuvu, pasėdėjimas prie ežero ar upės, tykojimas miško bokštelyje, tai labai gerai išvalo smegenis. Gera proga pamąstymams, atsipalaiduoti nuo krūvių. Esu baigęs dabartinį Lietuvos sporto universitetą. Tai institucija, kuri išmokė suprasti, kas yra kūno kultūra plačiąja prasme. Į kūno priežiūrą, jo tobulinimą reikia žiūrėti filosofiškai. Džiaugiuosi matydamas, kiek šiuo metu sportui, aktyviam gyvenimui, mitybai, sveikai gyvensenai skiriama dėmesio. Tai tas kelias, kuriuo turime eiti.
