Puošnus balkonas teatro fasade, žvelgiantis į to paties pavadinimo aikštę, miesto atmintyje dažniausiai linksniuojamas kaip vieta, iš kurios į miestiečius kreipėsi 1939 m. Klaipėdoje apsilankęs A. Hitleris. Anot N. Poškutės-Jukumienės, net jei ši vieta paženklinta nenuplaunama dėme, tai ne priežastis ją ignoruoti, priešingai, balkonas ir jo asociacijų šleifas žadina stiprų meninį impulsą jame įrašyti naujas reikšmes.

Menininkė žymiajame balkone pirmosios festivalio dienos vakarą pasirodė supama tirštų, vėjo sklaidomų dūmų. Popiežiaus mitrą primenančiu galvos apdangalu pasipuošusi N. Poškutės-Jukumienės figūra Teatro aikštėje iššaukė konklavos nuojautą – slaptam kardinolų susirinkimui nubalsavus, naujo popiežiaus išrinkimas tikinčiųjų bendruomenei, laukiančiai Šv. Petro aikštėje Vatikane, paprastai skelbiamas būtent baltais dūmais. Iš balkono menininkė nusileido į teatro vidines erdves, kur eksponuojamos dvi jos instaliacijos – popiežiaus sostas ir memų ratas.

„Kodėl popiežiaus figūra? Mano kūryboje tai atpažįstamas ir nemažai kritikuojamas personažas. Klausimas, kodėl popiežiumi negali būti moteris, visi bažnyčios instituciją supantys skandalai, visa tai man siejosi su šių metų festivalio tema „Šviesioji tamsos pusė“.

Religija yra ritualiniai šviesos pliūpsniai, bet toje šviesoje – daug tamsos ir žaizdų: nuolatiniai skandalai dėl seksualinio išnaudojimo, galios, fakeʼo ir t. t. Tai apima daug kultūrinės bei socialinės politikos aspektų – visą tai, kas susiję ir su mumis pačiais“, – apie tikėjimą, tapusį vienu iš teatre pristatomo projekto „Briliantinės žalumos vynas“ kertinių akcentų, kalbėjo menininkė. Ji pabrėžė, kad net jei savo kūryboje naudoja giliomis reikšmėmis įkrautus religinius simbolius, niekada nesityčioja iš paties tikėjimo, „esu tikinti, bet mano tikėjimas nesikerta su tuo, ką darau, niekada nesityčioju iš socialinių ar politinių procesų – aš juos ironiškai interpretuoju“.

Pakviesta prisijungti į teatro festivalio vyksmą, N. Poškutė-Jukumienė pasirinko susitelkti į du akcentus: briliantinę žalumą ir tikėjimą. Menininkė teatro pirmojo ir antrojo aukšto fojė įkurdino instaliacijas, kurias bus galima pamatyti visą festivalio laikotarpį. Pirmame aukšte teatro lankytojai ras baltą impozantišką popiežiaus sostą, supamą strelicijos lapų, o antrame – juvelyrinių memų ratą, savotiškus šiandienos inkliuzus bei nuolat besisukantį vaizdo performansą, ir taurę su briliantinio žalumo vynu po stikliniais gaubtais.

„Instaliacijoms ir performansui atsirinkau erdves, kuriose tam tikra prasme įvyksta tranzitinis laiko veiksmas, sakraliausias momentas. Jame kiekvienas įsitraukia, peržengia ribą savo noru pamatyti (šiuo atveju, spektaklį), ir pažymėtas išeina. Vizualiniai, ritualiniai vaidmenys įtraukia ir apnuogina žiūrovą, – pasakojo apie specifinių teatro erdvių išnaudojimą N. Poškutė-Jukumienė. – Teatras visada inspiruoja, ir būna tokių situacijų, kai ant scenos pasakyta frazė gali išsirutulioti į vizualinį projektą, teatre maitinuosi net ne vaizdiniais, bet pačiu jo turiniu, visuma, ir tai veda prie tolimesnių nuorodų, iš kurių galiausiai gimsta mano pačios kūrinys.“

Šių metų festivalio spalvų paletė – žalsva, tad tiek „TheATRIUM“ šūkis, tiek ir spalvinis tonas N. Poškutei-Jukumienei atliepė tai, kas jai pastaruoju metu itin gyva kūryboje. „Man svarbu plėsti juvelyrikos meno ribas Lietuvoje. Jau prieš kelerius metus savo kūryboje pradėjau domėtis briliantine žaluma. Sergant vėjaraupiais ja dekoruojamas visas kūnas, tai savotiškas kūno menas, tad pradėjau šia medžiaga piešti papuošalus, be to, ji nekenkia odai, ką gali daryti kai kurie tauriųjų metalų lydiniai. Kita vertus, briliantinė žaluma gali būti naudojama ir kaip ginklas – atakos priemonė, Rytų bloko šalyse vis dar gaji paniekinanti taktika atakuoti kitą (demokratinę) nuomonę, apipilant briliantinės žalumos preparatu. Žmonės, tikintys šviesa, yra atakuojami, pažymimi, bet šiuo atveju būti pažymėtam nėra blogai, pažymėtieji yra tie, kas neša šviesą. Savo performatyvių vyksmų metu pažymėsiu pilkuosius kardinolus“, – apibendrino menininkė.

Festivalio metu vyks dar du performatyvūs N. Poškutės-Jukumienės susitikimai su žiūrovais, menininkė teatro balkone ir teatro menėse pasirodys gegužės 26 d. 19 val. ir birželio 17 d. 18 val.

Festivalio „TheATRIUM“ programa: www.theatrium.lt

Plečiant ribas

Ekspozicinėje erdvėje galima pamatyti kūrinių, kuriems pasitelktos vaizdo instaliacijos, buityje randami objektai ir veidrodžiai. Tokie tarpdiscipliniški sprendimai ir medžiagos juvelyrikoje gali pasirodyti neįprasti, tačiau parodos autorė teigia, kad pasaulinėje praktikoje menininkai juda link platesnio juvelyrikos suvokimo.

"Aš savo kūryba bandau praplėsti ribas ir priversti žiūrovą pajudinti truputį kitus suvokimo aspektus bei atrasti visiškai netikėtų dalykų", – mintimis dalijasi N.Poškutė-Jukumienė, kurios rankose prabyla ne tik įprastos, materialios medžiagos, tokios kaip medis ar metalas, bet ir mažiau apčiuopiamos – kaip vaizdas ar garsas.

Konceptualiais kūriniais menininkė žiūrovą kviečia ieškoti kitokio santykio su juvelyrika. Parodoje esančius konkrečius juvelyrikos kūrinius reikia kūrybiškai atrasti, pastebėti. Anot menininkės, jos kūrinius ne visada galima pasimatuoti, tačiau juos visada galima patirti. Nors kūrinio forma yra neįprasta, tačiau jis vis tiek patiriamas kūnu, tad esminis juvelyrikos santykis su kūnu neprarandamas. Pavyzdžiui, parodoje esantis kūrinys "Regalijos" kviečia atsistoti ir pažvelgti į save, o atsistojus tam tikroje vietoje priešais veidrodį pasimatuoti karūną ar užsidėti regalijas ant krūtinės.

Neringa Poškutė-Jukumienė. Briliantinė žaluma. / I. Mockutės-Pocienės nuotr.

Vestuvinis žiedas. Kiek mes jį pastebime? Jeigu ilgai nešiojame, tai būna, kad net nebepastebime. Jis tampa kūno sudedamąja dalimi.

"Juvelyrika yra suvokiama kaip kažkas, kas yra su kūnu. O santykyje su kūnu gali būti bet kas. Pavyzdžiui, vestuvinis žiedas. Kiek mes jį pastebime? Jeigu ilgai nešiojame, tai būna, kad net nebepastebime. Jis tampa kūno sudedamąja dalimi. Tad nežinia, ar jis puošia, ar yra tik simbolis. Jeigu nori puoštis, tai pasirenki, kuo tu nori puoštis", – mintimis dalijasi menininkė, sėdėdama ant kėdės, prie kurios stilingai pritaisytos petnešos. Šalimais esanti vaizdo instaliacija rodo filmuotą medžiagą, kaip autorė keliauja pajūriu pasipuošusi kėde lyg kuprine. Tokiu būdu buityje puikiai atpažįstamas objektas menininkės rankose virsta aksesuaru.

Deimanto simbolika

Praplėtus juvelyrikos suvokimo ribas, medžiagos, iš kurių pagamintas juvelyrikos kūrinys, tampa nebe tokios svarbios. "Juvelyrika iš karto suponuoja mintį apie prabangias medžiagas, brangius akmenis, metalus. Man tai nesvarbus dėmuo. Aš į šitai žiūriu gana semantiškai", – aiškina N.Poškutė-Jukumienė.

Akcentai: jei nori puoštis, gali puoštis bet kuo, sako menininkė, eksponuojanti garsiąsias kėdes-kuprines. / I. Mockutės-Pocienės nuotr.

Galbūt todėl parodoje svarbią vietą užima rombo figūra, kuri paprastai simbolizuoja deimantus. Naudodama rombo simboliką menininkė nebando imituoti brangiųjų medžiagų, bet kviečia pažvelgti į jas kitaip ir tokiu būdu intriguoti žiūrovą. "Tam tikra prasme jūs parodoje matote labai daug deimantų, kuriais galite puoštis, matuotis", – juokauja menininkė. Nusišypsoti priverčia ir kūrinys "Briliantinė žaluma", kuris primena, ko gero, kiekvieno iš lankytojų vaikystę. Sergant vėjaraupiais visų kūnai buvo išpuošti šiais žaliaisiais "deimantais". Tokiu būdu menininkė provokuoja žiūrovą suvokti, kad tai, kas yra kūno papuošalas, priklauso nuo požiūrio taško.

Galerijos "Meno parkas" kuratorė Emilija Šneiderytė pastebi, kad deimantas yra daugiareikšmis simbolis ir kiekvienas lankytojas gali rasti įdomių asociacijų, priklausomai nuo asmeninių patirčių: "Kauniečiui gal tai primins kelio ženklus, žmonės, kurie domisi tautosaka, gali atpažinti dažnai naudojamą motyvą. Skirtingose kultūrose rombas simbolizuoja vis kitas reikšmes, tai gali būti moteriškumo, motinystės, o dar kitur – prabangos ir kokybės simbolis." N.Poškutė-Jukumienė įžvelgia ir daugiau prasmių. Deimanto daugiabriauniškumas, jo šlifavimas gali būti suprasta kaip žmogaus vidinių procesų alegorija, kai santykyje su kitu yra gludinamos charakterio ir sielos briaunos.

Menininkė pamini, kad ją taip pat įkvėpė Kauno mieste prie pėsčiųjų perėjų nupiešti rombai, kurie sukėlė diskusijų įvairiuose visuomenės sluoksniuose. Būtent todėl paroda lankytojus pasitinka su audiovizualiniu kūriniu, skirtu šiai temai.

Provokuojantis pavadinimas

Parodos pavadinimas WTF provokuoja, tačiau menininkė skuba paminėti, kad visiems puikiai žinoma reikšmė yra ne vienintelė, o interpretacijų galima rasti daug. Kembridžo interneto žodyne raidinė frazė WTF išaiškinama kaip vartojama tokiais atvejais, kai esame nustebę, susierzinę ar nekvaršiname sau dėl ko nors galvos. Anot N.Poškutės-Jukumienės, ši frazė daug kam yra ant liežuvio galo, ypač gyvenant sociume ir bandant suvokti aplinkui vykstančius procesus.

Praplėtus juvelyrikos suvokimo ribas, medžiagos, iš kurių pagamintas juvelyrikos kūrinys, tampa nebe tokios svarbios.

Menininkė teigia, kad jai socialiniai klausimai ir problemos nesvetimi. Savo kūryba ir veikla ji kelia klausimų apie problemas, su kuriomis susiduria miestas (tiek Klaipėda, kurioje gyvena menininkė, tiek Kaunas), kaip suvokiama aplinka, joje esantys elementai ir simbolika: "Sociumas yra labai aktyvus organizmas. Jis keičiasi, mutuoja. Ne veltui parodoje atsiranda perėjas žymintis ženklas. Taip pat ir vaizdo įraše yra ir Klaipėdos senamiesčio miesto "perlų" ir "deimantų", kurių nesinorėtų, kad būtų. Mes pradedame juos nebe taip paprastai vertinti, norime jiems priešintis, diskutuoti apie juos. Ar jie mums reikalingi, ar jie tikrai veikia taip, kaip mums norisi. Ar jie nepaseno, ar juos jau reikia keisti?"

Neringa Poškutė-Jukumienė: Vestuvinis žiedas. Kiek mes jį pastebime? Jeigu ilgai nešiojame, tai būna, kad net nebepastebime. Jis tampa kūno sudedamąja dalimi. / I. Mockutės-Pocienės nuotr.

Galerijos kuratorė taip pat prisipažįsta, kad planuojant parodą toks pavadinimas privertė nusišypsoti. Šias tris raides tikrai dažnai galima išgirsti meno ir kultūros lauke, ypač šiuolaikinio meno kontekste: "Manau, kad daugumai žmonių išsprūsta ši frazė, kai juos ištinka nepatogi, į nežinomybę vedanti būsena, o mene su tuo susiduriame gana dažnai. Tad kiekvienam lankytojui papuolus į neįprastą meno erdvę, kuri sukelia tokią jauseną, palinkėčiau neužsiblokuoti, o pamėginti pasinaudoti daugiau parodoje esančių nuorodų, paskaityti, kad ir patį tekstą, kuris dažnai paaiškina parodoje slypinčias reikšmes."

Paklausta, kokie gyvenimo sociume momentai jai sukelia WTF, N.Poškutė-Jukumienė juokiasi, kad tikriausiai įvairios emocijos ir nustebimas: "Dažniausiai kyla mintis: "Na, kas čia dabar? Ar tikrai čia taip?" Kartais tai gali būti tiesiog šmaikštus savęs jautimas gyvenime. Tu natūraliai žongliruoji tuo, ko nepastebi, bet tai transliuojasi."

Muziejaus trečiojo aukšto parodų salėje, autentiškame fachverkinės architektūros pastato interjere, gintaras vaidins svarbiausią kultūrinį / istorinį / meninį vaidmenį.

„Amber Room“ parodoje, simboliškai dedikuotoje Baltijos kelio jubiliejui, dalyvauja garsiausi juvelyrikos meno kūrėjai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.

Lietuvai atstovauja Birutė Stulgaitė, Eglė Čėjauskaitė-Gintalė, Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė, Sigitas Virpilaitis, Sandra Malaškevičiūtė, Šarūnė Vaitkutė, Ugnė Blažytė, Vita Pukštaitė-Bružė, Karina Kazlauskaitė ir Neringa Poškutė-Jukumienė, Solveiga ir Alfredas Krivičiai, Aušra Mačiulaitienė, šviesos instaliacijos „Amberscope“ menininkas Linas Kutavičius.

Parodoje taip pat bus eksponuojami Latvijos dailininkų Ilzės Eglės ir Unos Mikudos bei dailininkų iš Estijos Adolfo Šaulio ir Kertu Vellerind kūriniai.

Kaip teigė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė N.Poškutė-Jukumienė, šios parodos pagrindinis tikslas – populiarinti šiuolaikinę gintaro juvelyriką ir plėsti gintaro kaip objekto meninį lauką, pasitelkiant įvairias jo galimybių perspektyvas.

„Autorinės juvelyrikos kūrėjai, dizaineriai savo kūrybinėms idėjoms įgyvendinti gana dažnai pasitelkia gintarą, tačiau tai labai skiriasi nuo juvelyrikos meno raiškų ir šiuolaikinės gintaro juvelyrikos galimybių ribų. Čia gintaras – pirmiausia yra viena iš turiniu provokatyvių medijų, o ne vien materialus objektas. Šiuolaikinės meninės galimybės, įvairių vizualinių priemonių pasitelkimas, specialiai sukurta parodos architektūra ir netikėti rezultatai yra šio projekto pagrindinė idėja, kuri meno vartotojams bus, tikimės, patraukli ir netikėta. Klaipėdoje ir visoje Lietuvoje juvelyrikos meno parodos nėra dažnas reiškinys, tad šiuo projektu praplečiame juvelyrikos ekspozicijų ribas ir vietas, platesnį vartotojų pasiekiamumą ir labai simboliškai primename apie savo brolystę, glostomą Baltijos jūros dosnios pakrantės“, – kalbėjo N.Poškutė-Jukumienė.

Parodos organizatorius – Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, partneris – Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. Parodos kuratorės – K.Kazlauskaitė ir N.Poškutė-Jukumienė. Parodos menotyrininkės – dr. Jurgita Ludavičienė ir Kristina Pipiraitė, fotografas – Klausas Leo Richteris.

Paroda vyks iki lapkričio 23 d.